Administracinė byla Nr. eP-67-502/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01255-2021-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo – K. S., dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lrytas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Lrytas“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2021 m. kovo 15 d. sprendimą „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, (duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-114, 2019) SPR-57 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 14 straipsnio 3 dalyje nurodytas įstatymo pažeidimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 5 straipsnyje nustatytą administracinio nusižengimo sąvoką, todėl žurnalistas nepažeidė VIĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatų. Trečiojo suinteresuoto asmens K. S. padarytas teisės pažeidimas (automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio (0,44 prom.) buvo nustatytas pareigūnų. Šį faktą užfiksavo žurnalistas ir jo paskelbimo metu ((duomenys neskelbtini)) jis nebuvo paneigtas. Publikacijoje (duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Publikacija) nėra rašoma apie jau paskirtas nuobaudas, kaip apie įvykusį faktą, o tik pateikiami policijos pareigūnų paaiškinimai, kokias nuobaudas numato įstatymai už trečiojo suinteresuotojo asmens padarytą administracinį nusižengimą. Inspektoriaus išvada, kad buvo pažeista VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga visuomenės informavimo priemonei informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, yra nepagrįsta. Tai pat nepagrįsti argumentai, kad žiniasklaidos priemonė nesilaikė VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, todėl pažeidė trečiojo suinteresuotojo asmens teisę į privatumą. Pareiškėjas nesutiko, kad nėra pagrindo taikyti VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytas išimtis.
3. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimais ir suformuota teismų praktika bei nurodė, kad (duomenys neskelbtini), sustabdžius trečiojo suinteresuotojo asmens automobilį „Lexus“, vairuotojai buvo nustatytas 0,44 prom. girtumas. Fotografuojama buvo iš karto po to, kai paaiškėjo, kad vairuotoja yra neblaivi, ir tik toje vietoje, kur automobilis buvo sustabdytas – gatvėje, t. y. viešoje vietoje. Todėl Žurnalistų etikos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) išvada, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nebuvo užfiksuotas darantis teisės pažeidimą, sunkiai suvokiama.
4. Pareiškėjo vertinimu, nuotraukos nežemina vairuotojos ir yra skirtos iliustruoti aprašomą įvykį, jos taip pat gali būti laikomos įrodymu to, kas vyko tuo metu toje vietoje. Nėra pagrindo, vadovaujantis 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) 4 straipsnio 1 punkto nuostatomis, automobilio valstybinio numerį laikyti asmens duomenimis. Dažnas atvejis, kai vairuotojui automobilis nepriklauso asmeninės nuosavybės teise (lizingas, nuoma, tarnybinis ir pan.), nėra duomenų, kad trečiajam suinteresuotajam asmeniui darant teisės pažeidimą vairuotas automobilis jai priklausė nuosavybės teise.
5. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens privataus gyvenimo detalių atskleidimas negali būti pateisinamas VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtimi, kai skelbiant privačią informaciją asmens sutikimo nereikia, kadangi šiuo atveju jokia panašaus pobūdžio informacija publikacijoje nebuvo skelbiama. Trečiasis suinteresuotas asmuo neužfiksuotas darantis pažeidimą, t. y. vairuojantis transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ar kitaip pažeidžiantis teisės aktų reikalavimus, o nufotografuotas sėdintis stovinčiame automobilyje ir vėliau besikalbantis su policijos pareigūnais. Pareiškėjas paaiškinimuose atsakovui pabrėžė, kad fotografuoti trečiąjį suinteresuotą asmenį pradėjo jau po to, kai tariamas pažeidimas buvo įvykęs ir policijos pareigūnai buvo užfiksavę reikšmingas aplinkybes. Trečiojo suinteresuoto asmens tapatybė buvo nustatyta, jis nebuvo paieškomas ar prašomas atpažinti. Tokio pobūdžio nuotraukos negali būti laikomos kaip būtini įrodymai administracinio nusižengimo byloje, visuomenei nėra jokios būtinybės žinoti, kaip atrodo trečiasis suinteresuotas asmuo, o tokia informacija niekaip nepadeda atskleisti įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų ir dėl šių priežasčių nėra jokio pagrindo taikyti VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių.
7. Atsakovas pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neužfiksuotas darantis kokį nors teisės pažeidimą, o dešimties nuotraukų su šio asmens atvaizdu skelbimas niekaip neprisideda prie jokio realaus ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimo. Nuotraukų paviešinimas publikacijoje yra perteklinis (nebūtinas). Atsakovas nesutiko, kad priimant Sprendimą nukrypta nuo Inspektoriaus praktikos ir tapačios situacijos vertintos skirtingai. Trečiasis suinteresuotas asmuo nėra viešas asmuo, jis nepadarė ir nebuvo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, padarytas administracinis nusižengimas balansavo ties leistina apsvaigimo nuo alkoholio riba, jo atžvilgiu nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas. Nuotraukose nefiksuojamas joks teisei priešingas elgesys ir todėl nėra jokio pagrindo prilyginti trečiąjį suinteresuotą asmenį nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir vadovautis pareiškėjo nurodytais Konstitucinio Teismo nutarimais.
8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad paskelbta informacija buvo teisinga ir tiksli, o visuomenės informavimo principų pažeidimas konstatuotas nepagrįstai. Publikacijoje skelbiama kategoriška žinia, jog trečiasis suinteresuotas asmuo turės susimokėti baudą ir kuriam laikui neteks vairuotojo pažymėjimo, tačiau ji yra netiksli. Publikacijos paskelbimo metu sprendimo dėl trečiojo suinteresuoto asmens nubaudimo nebuvo priimta. Įvardijęs gresiančias poveikio priemones kaip jau paskirtas, pareiškėjas vienareikšmiškai paskelbė netikslią informaciją ir pagrįstai buvo įspėtas už visuomenės informavimo principų pažeidimą. Pareiškėjo versijos dėl automobilio priklausymo kitam asmeniui arba valdymo pagrindo neturi jokios reikšmės, nes tiek iš publikacijos turinio, tiek iš nuotraukų suprantama, kad trečiasis suinteresuotas asmuo betarpiškai siejamas su užfiksuotu automobiliu, kaip jo valdytojas. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-858-2133-12, jog užfiksuotas valstybinis numeris laikytinas trečiojo suinteresuoto asmens duomenimis, pareiškėjo nurodoma teismų praktika neatitinka ginčo situacijos. Šiuo atveju automobilio valstybinių numerių paskelbimas yra perteklinis, publikacijos pagrindinė tema galėjo būti plėtojama ir be šios informacijos. Visuomenė neturi jokio intereso žinoti trečiojo suinteresuoto asmens automobilio valstybinį numerį, ši informacija niekaip neužkardo ateityje daromų pažeidimų ir neveikia prevenciškai. Sprendimas atitinka tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus.
9. 2021 m. lapkričio 8 d. atsakovas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2021 m. birželio 22 d. sprendimu byloje Nr.C-439/19 ir nesutiko su pareiškėjo skunde nurodomu teiginiu, kad informaciją apie trečiąjį suinteresuotąjį asmenį skelbė siekdami informuoti apie šiurkštų administracinės teisės pažeidimą padariusį asmenį bei užtikrinti grėsmės eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir saugumui prevenciją, todėl trečiojo suinteresuotojo asmens duomenis buvo būtina tvarkyti siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų. Informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį ir jo galbūt padarytą administracinį nusižengimą veiksmingai neprisideda prie kelių eismo saugumo didinimo, toks tikslas gali būti pasiektas ir nesuvaržant trečiojo suinteresuoto asmens eismo duomenų apsaugos.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, t. y. panaikino Inspektoriaus 2021 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (SK-114, 2019) SPR-57.
11. Teismas vertino, kad VIĮ 3 straipsnio 3 dalies pažeidimas Sprendime nustatytas nepagrįstai, nes paskelbtos informacijos negalima pripažinti netikslia.
12. Teismas sprendė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo buvo fotografuojamas dėl to, jog pažeidė KET, todėl konstatavo, kad nustatytas VIĮ 14 straipsnio 3 dalies išimties atvejis, filmuota viešoje vietoje žurnalistiniais tikslais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kiek laiko viešinama Publikacija, ar trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į pareiškėją dėl Publikacijos pašalinimo ir t.t., todėl Tarnyba nepagrįstai nenustatė jokio visuomenės poreikio, jo neįvertino, nepasvėrė jo ir trečiojo suinteresuoto asmens teisės į privatumą santykio ir reikšmingumo, todėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimas Sprendime nustatytas nemotyvuojant jo faktinėmis bylos aplinkybėmis, faktinės aplinkybės byloje nenustatytos.
13. Teismas pažymėjo, kad trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdo Tarnyba nelaikė asmens duomenimis (Sprendimo dalyje „3. Dėl pareiškėjos teisės į asmens duomenų apsaugą“ nėra minimas jos atvaizdas, tik automobilio numeriai). Teismas negali pats įvertinti asmens duomenų tvarkymo šiuo aspektu, nes to nevertino viešojo administravimo subjektas, todėl dėl jo nepasisakė.
14. Teismas, spręsdamas, at Tarnyba pagrįstai Sprendime konstatavo, jog Publikacijoje skelbiamose nuotraukose užfiksuoti trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančio automobilio valstybiniai numeriai, iš kurių gali būti identifikuojamas trečiasis suinteresuotas asmuo, yra asmens duomenys, kurių paskelbimas pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir 6 straipsnio 1 dalies a punktą, pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kam priklauso automobilis, todėl negalima daryti išvados, kad iš paskelbtų numerių galima identifikuoti trečiąjį suinteresuotą asmenį. Teismas akcentavo, kad Tarnyba sprendžia tik dėl trečiojo suinteresuoto asmens duomenų naudojimo, o ne apskritai dėl asmens duomenų, tačiau Tarnyba nepateikė dokumentų, kad tokius duomenis rinko, siekdama atlikti trečiojo suinteresuoto asmens skundo tyrimą. Neištyrus visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, Sprendime nemotyvuotai (nėra įrodymų apie automobilio nuosavybę ir galėjimą taip identifikuoti trečiąjį suinteresuotą asmenį) pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir BDAR 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
15. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra bylai teisingai išspręsti reikšmingų dokumentų (dėl automobilio savininko, dėl trečiojo suinteresuoto asmens ne / blaivumo, dėl trečiojo suinteresuoto asmens ne / nubaudimo administracine atsakomybe, nėra duomenų, kiek laiko yra viešinama Publikacija, atitinkamai tai nebuvo Sprendime vertinta ir kt.), nors minėti faktiniai duomenys yra reikšmingi sprendžiant dėl teisės aktų taikymo byloje: sprendžiant, ar buvo pažeista asmens teisė į privatumą, ar buvo tvarkomi asmens duomenys, ar jie buvo tvarkomi teisėtai, būtina įvertinti, kokie asmens duomenys, kokį laiką, kodėl ir kokiu tikslu buvo tvarkomi, turi būti sprendžiama dėl teisės aktais saugomų vertybių pusiausvyros. Teismas pažymėjo, kad dėl šioje byloje netinkamai nustatytų ir neištirtų aplinkybių, negalima nustatyti, ar proceso šalių paminėti nacionalinių ir tarptautinių teismų sprendimai pagal savo ratio decidendi sutampa su nagrinėjama byla.
16. Teismas konstatavo, kad Sprendimas naikintinas, nes Tarnybos konstatuoti teisės aktų pažeidimai pripažinti nepagrįstais (dėl VIĮ 3 str. 3 d.) bei dėl to, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą priimant Sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios turi reikšmės sprendžiant dėl teisės į privatumą ir asmens duomenų apsaugos ne / pažeidimo). Todėl Sprendimą teismas panaikino, nes jis negali būti pripažintas motyvuotu ir pagrįstu, ir pareiškėjo skundą tenkino.
III.
17. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Inspektoriaus Sprendimą.
18. Atsakovo vertinimu, teismas ydingai aiškino netikslios informacijos sampratą ir nepagrįstai pripažino, kad teiginys „Tai yra lengvas girtumas, moteris turės susimokėti baudą ir kuriam laikui neteks vairuotojo pažymėjimo“ (toliau – ir ginčo teiginys) yra tikslus, nepažeidžiantis VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų pagrindinių visuomenės informavimo principų. Teismas neatsižvelgė į visos Publikacijos kontekstą, savo motyvus grindė informacija, kuri nebuvo žinoma Publikacijos paskelbimo metu, bei esančius netikslumus pateisino reportažo žanru, kurio apskritai neįvardijo. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas be jokio pagrindo tik siūlomas ir ANK numatytas galimas poveikio priemones kategoriškai pristatė kaip jau neabejotinai paskirtas. Teismas, pripažinęs tokio pobūdžio informaciją tikslia, iš esmės pateisina galimybę viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) visais atvejais konkrečiame teisės akte sankcijoje numatytas poveikio priemones įvardyti kaip jau paskirtas. Teismo neįvardytas reportažo žanras negali pateisinti netikslios informacijos skleidimo. Publikacijos tikslas neabejotinai yra informacinis, tokiu atveju skelbiamos informacijos tikslumas yra ypatingai reikšmingas. Be to, teismo sprendime nepagrįstai remtasi vėliau nei paskelbta Publikacija priimtu nutarimu.
19. Atsakovas teigė, kad teismas nepagrįstai ir nesuderinamai su VIĮ nuostatomis nustatė, jog skelbiant privačią informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, egzistavo VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, kada asmens sutikimo tokios informacijos skleidimui nereikia, bei, netinkamai įvertinęs Sprendimą ir skundo tyrimo medžiagą, nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimo dalis dėl viešojo intereso neegzistavimo nemotyvuota. VĮĮ vienareikšmiškai nurodyta, jog skleidžiama informacija turi padėti atskleisti įstatymo pažeidimus ar nusikalstamas veikas. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad trečiojo suinteresuoto asmens fotografavimas ir jo nuotraukų skelbimas buvo perteklinis, neprisidėjo prie veikos atskleidimo, teisės pažeidimų prevencijos ir pan., todėl teismas nepagrįstai konstatavo VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties buvimą. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-394/2008. Atsakovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas neatliko pakankamo tyrimo nustatydamas viešo intereso skelbti ginčo informaciją neegzistavimą bei neindividualizavo situacijos, ir pažymi, jog viešajam interesui jokios įtakos neturi, kiek laiko buvo skelbiama Publikacija (ji buvo skelbiama iki pat sprendimo priėmimo), bei ar trečiasis suinteresuotas asmuo tikrai kreipėsi į pareiškėją dėl publikacijos pašalinimo. Teismo sprendime įvardyta tariamai neištirta aplinkybė, kad pareiškėjas siekė prevencijos, negalėjo būti vertinama Sprendime, nes paaiškinimuose atsakovui pareiškėjas tokio savo tikslo nenurodė, ši aplinkybė buvo pateikta tik skunde teismui. Sprendime motyvuotai nustatyta, jog Trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdas (netgi 10 nuotraukų) niekaip neatskleidžia visuomenei reikšmingų aplinkybių ar asmeninių savybių. Atsakovas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2021 m. birželio 22 d. sprendimu byloje Nr. C-439/19 ir jame pateiktais išaiškinimais, ir pažymėjo, kad visuomenės informavimo priemonė kiekvienu atveju turi pasverti, ar problema gali būti plėtojama neatskleidžiant konkrečių detalių. Ginčo informacijos paskelbimui be trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo neegzistavo nei viena iš VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių, taip pat neegzistavo teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas tokią informaciją žinoti, todėl pareiškėjas pagrįstai įspėtas už teisės į privatumą pažeidimą.
20. Atsakovas teigė, kad teismo sprendime ydingai aiškinama asmens duomenų samprata ir nepagrįstai konstatuota, kad atsakovas neatliko būtino aplinkybių tyrimo nesiaiškindamas, ar nuotraukose užfiksuotas automobilis nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui., ir pažymėjo, kad teismas visiškai nepagrįstai susiaurino asmens duomenų sampratą ir konstatavo, kad iš valstybinio automobilio numerio asmens tapatybė turi būti nustatyta tik tiesiogiai, todėl ginami gali būti tik automobilio savininko asmens duomenys. Tokia išvada prieštarauja tiek BDAR tikslui, tiek Europos teisės aktų leidėjo ketinimui taikyti plačią asmens duomenų sąvoką. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. liepos 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-858-2133-12). Atsakovo vertinimu, informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens valdyto automobilio numerį neabejotinai yra jos asmens duomenys, nes nepriklausomai nuo to, ar trečiajam suinteresuotam asmeniui automobilis priklauso nuosavybės teise, ar yra valdomas kitu pagrindu, publikacijoje jis identifikuotas kaip šio konkretaus automobilio valdytojas ir yra betarpiškai su juo siejamas.
21. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teismas, sprendime pabrėžęs, jog atsakovas neatliko išsamaus aplinkybių tyrimo, panaikinęs Sprendimą neįpareigojo atsakovo trečiojo suinteresuoto asmens skundo nagrinėti iš naujo, todėl teismo priimtas sprendimas, kuriuo nenuspręsta įpareigoti atsakovą skundą ar jo dalį nagrinėti iš naujo, prieštarauja tiek paties teismo motyvams, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.
22. Pareiškėjas UAB ,,Lrytas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
23. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad paskelbtos informacijos negalima pripažinti netikslia. Publikacijoje nenurodyta, kad policijos pareigūnas surašė administracinio nusižengimo protokolą ar kad teismas paskyrė trečiajam suinteresuotam asmeniui administracinę nuobaudą, o nepaneigus fakto, kad trečiajam asmeniui buvo nustatytas 0,44 promilių girtumo laipsnis, Publikacijos autorius padarė tuo momentu logišką išvadą – už tokį nusižengimą KET pažeidusi vairuotoja turės sumokėti baudą ir jai bus atimta teisė vairuoti, ir tokia informacija neprieštarauja VĮĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintiems visuomenės informavimo principams. Teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog skelbiant privačią informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį egzistavo VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, kuomet asmens sutikimo tokios informacijos skleidimui nereikia. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat buvo fotografuojamas tik todėl, kad pažeidė KET reikalavimus, t. y. vairavo automobilį būdamas neblaivus, o ne kokiu nors kitokiu tikslu. Tačiau remtis atsakovo nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nėra jokio pagrindo, kadangi joje buvo nagrinėjamos ir nustatytos visiškai kitokios faktinės aplinkybės. Teismo sprendime padaryta teisinga išvada, kad byloje nėra duomenų, jog automobilis priklauso nuosavybės teise trečiajam suinteresuotam asmeniui, todėl nėra pagrindo teigti, kad automobilio valstybiniai numeriai yra trečiojo suinteresuoto asmens duomenys. Teismas padarė teisingą išvadą, kad šiuo atveju atsakovas turėjo spręsti tik dėl trečiojo suinteresuoto asmens duomenų naudojimo ginčo situacijoje, o ne apskritai dėl asmens duomenų naudojimo tvarkos. Teismas ginčą analizavo tik tais aspektais, kuriuos savo sprendime tyrė ir dėl kurių pasisakė atsakovas, nes bylos ginčo dalykas yra atsakovo Sprendimas ir jo teisėtumas bei pagrįstumas. Atsakovo argumentas, kad teismas negrąžino skundo ar jo dalies atsakovui nagrinėti iš naujo yra atmestinas.
IV.
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 atsakovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą pakeitė ir išdėstė taip: „Skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. kovo 15 d. sprendimo „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, (duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-114, 2019) SPR-57 rezoliucinės dalies 2 punktą (dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 pažeidimo ir 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo). Kitą Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. kovo 15 d. sprendimo „Dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, (duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-114, 2019) SPR-57 dalį palikti nepakeistą“.
25. LVAT, spręsdamas dėl VIĮ 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir nacionalinių teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl konkrečiame teiginyje išakytos žinios ar nuomonės atskyrimo.
26. Teismas, įvertinęs Publikacijoje paskelbtą ginčo teiginį, vertino, kad jis yra sudėtinė dalis Publikacijos, traktuotinas kaip galima išdava padarytos teisei priešingos veikos. Bendrame kontekste ginčo teiginys nėra jau toks kategoriškas, t. y. nuomonė (įvertinimas to, kas dabar bus, vairavus transporto priemonę neblaiviam), o ne faktas arba tikri (teisingi) duomenys (žinia). LVAT, remdamasis EŽTT praktika, pažymėjo, kad tokiu atveju, kai reiškiama nuomonė yra faktų vertinimas, šiai nuomonei (t. y. faktų vertinimui) nėra taikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (VIĮ 3 str. 3 d.), tačiau yra taikoma VIĮ 2 straipsnio 31 dalies, kurioje nustatyta, kad ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, nuostatos. Faktus ir duomenis, kuriais remiantis Publikacijoje buvo pateikta nuomonė (faktų vertinimas), turėtų nurodyti viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), kas iš esmės ir buvo padaryta. LVAT ginčo teiginį, nors ir suformuluotą kaip teigimą, vertino labiau kaip autoriaus manymą ar nuomonę, subjektyvų požiūrį į pasekmes, o ne žinią, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas šioje bylos nagrinėjimo dalyje padarė pagrįstas išvadas, kad nebuvo pagrindo konstatuoti VIĮ 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo.
27. LVAT, pasisakydamas dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad egzistavo VIĮ 14 straipsnio 3 dalies išimties atvejis – trečiasis suinteresuotas asmuo buvo fotografuojamas dėl to, jog pažeidė KET, išimties taikymą siedamas su nuostata, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus. Kitų aplinkybių, sprendžiant pagal faktines bylos aplinkybes, t. y. nusikalstamos veikos, viešo bylos nagrinėjimo ar visuomeninę reikšmę turinčių trečiojo suinteresuoto asmens gyvenimo aplinkybių ar asmeninių savybių, nenustatyta.
28. LVAT, spręsdamas, ar nagrinėjamu atveju trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukų paskelbimas pagrįstai buvo susietas su įstatymų leidėjo įtvirtinta sąvoka „padeda atskleisti įstatymų pažeidimus“, vadovavosi LVAT praktika analogiško pobūdžio bylose, bei padarė išvadą, kad nuotraukų paskelbimas kartu su Publikacija vis dėlto tarnauja bendram gėriui, ir ne tik padeda atkleisti įstatymų pažeidimus, bet ir atlieka teisės pažeidimų prevencinio pobūdžio funkciją. Privačios informacijos (atvaizdo) paskelbimas (viešinimas) atgraso potencialius pažeidėjus nuo galimai teisei priešingos veikos. Tokio pobūdžio privačios informacijos paviešinimas leistinas saugios ir sveikos visuomenės požiūriu. LVAT pažymėjo, kad vertybiniu aspektu prioritetas teiktinas bendram saugios visuomenės interesui užtikrinti, taigi aptariama išimtis taikyta visiškai pagrįstai.
29. LVAT taip pat nurodė, kad visada turi būti įvertinama, ar skleidimo tikslas gali būti pasiektas nenaudojant privataus pobūdžio informacijos (atvaizdo). Turėtų būti sprendžiama, ar tikrai nuotraukų paskelbimas prisidės prie pažeidimo atskleidimo, ar bus išlaikyta pusiausvyra tarp saviraiškos laisvės ir privataus asmens gyvenimo apsaugos.
30. Teismas, pasisakydamas dėl galimo BDAR nuostatų pažeidimo, susijusio su trečiojo suinteresuoto asmens vairuoto automobilio valstybių numerių paskelbimu, vadovavosi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7, 8, 11 straipsnių nuostatomis, aktualia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika ir pažymėjo, kad vertinant kiekvieną konkrečią situaciją dėl privataus pobūdžio informacijos paviešinimo leistinumo, turi būti ieškoma interesų pusiausvyros ir taikomi bendrieji teisės taikymo principai, tarp jų – proporcingumo siekiamam tikslui principas.
31. LVAT pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra privatus asmuo, todėl atskleisti privatūs duomenys (trečiojo suinteresuoto asmens vairuoto automobilio valstybiniai numeriai) neatskleidžia jokių viešo pobūdžio detalių, nuotraukose su valstybiniais automobilio numeriais nėra skelbiama apie teisei ar gerai moralei priešingas veikas ar visuomenėje priimtinoms elgesio taisyklėms priešingus veiksmus, kurias būtų galima atskleisti nesant trečiojo asmens sutikimo; iš publikuotų nuotraukų turinio, kuriose matyti trečiojo suinteresuoto asmens vairuoto automobilio valstybiniai numeriai, negalima spręsti, kad trečiojo suinteresuoto asmens, kaip privataus asmens, privačių duomenų visuma tenkino viešąjį interesą. LVAT vertino, kad nagrinėjamu atveju Publikacijos (be nuotraukų su automobilio valstybiniais numeriais) tikslas galėjo būti pasiektas ir neatskleidus trečiojo suinteresuoto asmens duomenų, todėl Sprendimo dalimi UAB „Lrytas“ pagrįstai pripažintas pažeidusiu BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto bei 6 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus, ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.
V.
32. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas nagrinėti atsakovo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Lrytas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo K. S., dėl sprendimo panaikinimo. Atsakovas proceso atnaujinimo atveju prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-3110-1047/2021 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 toje dalyje, kuria panaikintas Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas dėl VIĮ 3 straipsnio 3 dalies ir VIĮ 14 straipsnio 1-2 dalių pažeidimo, ir palikti galioti 2021 m. kovo 15 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus priimtą sprendimą Nr. (SK-114, 2019) SPR-57.
33. Atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas šiais argumentais:
33.1. LVAT, spręsdamas dėl atsakovo Sprendime nustatyto Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo pagrįstumo, klaidingai priskyrė ginčo teiginį nuomonei, tokio savo sprendimo nepagrindė jokiais motyvais bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikos identiškoje byloje. LVAT, nutartyje išvardinęs nuomonės ir žinios atribojimo kriterijus, nenurodė, kuriais iš nurodytų kriterijų vadovavosi ginčo teiginį priskirdamas nuomonei, nepaaiškino, kaip priėjo prie išvados, kad ginčo teiginys priskirtinas nuomonės kategorijai, nors savo praktikoje yra aiškiai nurodęs, jog, priskiriant teiginį žiniai ar nuomonei, būtina nurodyti, kokiais kriterijais remiantis buvo prieita prie tokių išvadų (LVAT 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-567-629/2023).
33.2. Atsakovas nurodo, kad ginčo teiginiu konstatuojamas aiškus ir konkretus faktas, kad būtent trečiasis suinteresuotas asmuo turės susimokėti baudą ir kuriam laikui neteks vairuotojo pažymėjimo. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008, ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo teiginiu akivaizdžiai paskelbė žinią, tačiau neatliko jokių tyrimo veiksmų, nesiaiškino, ar tikrai trečiajam suinteresuotam asmeniui tokios poveikio priemonės buvo paskirtos, ar teismas nepanaikino pareigūno nutarimo. Atsakovo teigimu, LVAT ne tik jokiais motyvais nepagrindė ginčo teiginio priskyrimo nuomonės kategorijai, tačiau ir nukrypo nuo LAT praktikos identiškoje byloje bei netinkamai taikė materialiosios teisės normas, apibrėžiančias žinios ir nuomonės sąvokas.
33.3. LVAT, nutartimi panaikinęs atsakovo nustatytą VIĮ 3 straipsnio 3 dalies pažeidimą, t. y. konstatavęs, kad ginčo teiginys laikytinas nuomone, nevertino, ar ginčo teiginyje skelbiama nuomonė turi pakankamą objektyvų faktinį pagrindą, ar nuomonė yra skelbiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, t. y. neįvertino ginčo teiginio teisėtumo, jo nemotyvavo.
33.4. LVAT nutartis dalyje dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių stokoja motyvų, joje pateikti formalūs argumentai prieštarauja LAT ir ESTT praktikai, bei egzistuoja poreikis užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką dėl VIĮ 14 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo. LVAT nutartyje nepaaiškino, kaip turėtų būti suprantama įstatymų leidėjo suformuluota sąvoka „padeda atskleisti įstatymų pažeidimus“, bet fragmentiškai nurodė, jog „nuotraukų paskelbimas kartu su publikacija vis dėlto tarnauja bendram gėriui ir ne tik kad padeda atskleisti įstatymų pažeidimus, bet ir atlieka teisės pažeidimų prevencinio pobūdžio funkciją“. LVAT nepateikė jokių motyvų, kaip 10 nuotraukų su trečiojo suinteresuoto asmens, sėdinčio stovinčiame automobilyje ar kalbančio su policijos pareigūnais, atvaizdu padeda atskleisti įstatymų pažeidimus bei kokiu būdu atlieka prevencinio pobūdžio funkciją. Atsakovo nuomone, asmens fotografavimas nefiksuojant jo darant teisei priešingos veikos ir nesant poreikio asmenį atpažinti ar kitaip padėti teisėsaugos institucijoms atskleisti įstatymų pažeidimus, negali būti pateisinamas aptariama VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtimi. Nesant aiškios ir vieningos administracinių teismų praktikos aiškinant išimtį, kuomet informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, t. y. nesant vieningos teismo nuomonės, kaip ši įstatymo nuostata turėtų būti aiškinama – ar visais atvejais užfiksavus galimai teisės pažeidimą padariusį asmenį, ar tik tada, kai yra poreikis padėti teisėsaugos institucijoms atskleisti teisei priešingas veikas, neabejotinai egzistuoja poreikis užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą tokiose bylose bei paaiškinti, kaip įstatymų leidėjo suformuluota nuostata turėtų būti taikoma praktikoje. Atsakovas pažymi, jog minėtoje LAT 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008, kurioje buvo vertinamas tariamai Kelių eismo taisykles pažeidusio asmens atvaizdo fiksavimo po pažeidimo padarymo ir demonstravimo teisėtumas, LAT kategoriškai konstatavo, kad parodytame reportaže pateikta informacija neatskleidė įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų, dėl kurių būtų buvęs pagrindas parodyti ieškovų atvaizdus per visuomenės informavimo priemones, o EŽTT yra išaiškinęs, kad net ir neutrali nuotrauka, lydinti istoriją, kurioje asmuo vaizduojamas neigiamai, yra rimtas įsibrovimas į asmeninį gyvenimą asmens, kuris nesiekia viešumos (EŽTT 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas byloje R. prieš Latviją, pareiškimo Nr. 48534/10 ir 19532/15).
33.5. Atsakovas, vadovaudamasis LAT 2020 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-278-403/2020, pažymi, jog LVAT neatsižvelgė į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo užfiksuotas jau po tariamo pažeidimo padarymo, skelbtose nuotraukose neužfiksuotos jokios įstatymo pažeidimo padarymo aplinkybės, be to, trečiasis suinteresuotas asmuo minimaliai viršijo leistiną apsvaigimo nuo alkoholio ribą ir netgi galimai apskritai jam nekilo jokia atsakomybė, todėl LVAT nutartis ne tik laikytina nemotyvuota, bet ir prasilenkiančia su LAT formuojama praktika.
33.6. Atsakovas akcentuoja, kad savo praktikoje LVAT yra išaiškinęs, kad privati informacija be asmens sutikimo gali būti skelbiama tik tais atvejais, kai egzistuoja bent viena VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis bei tokios informacijos skelbimui būtinas viešasis interesas (LVAT 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1056-442/2020), tačiau nagrinėjamoje byloje LVAT ne tik motyvuotai nepagrindė išimties egzistavimo, bei, priešingai ESTT praktikai, nurodė egzistuojant viešąjį interesą; nenurodė ir nepateikė jokių motyvų, kaip trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdas atgraso potencialius pažeidėjus nuo Kelių eismo taisyklių pažeidimo, bei kokiu būdu visuomenė jausis saugesnė, žinodama, kaip atrodo trečiasis suinteresuotas asmuo.
33.7. Atsakovo teigimu, nesama jokių objektyvių įrodymų, kad asmens, padariusio pažeidimą, atvaizdo paviešinimas atgrasytų nuo pažeidimų darymo, t. y. nėra jokių tyrimų ar kitų duomenų, patvirtinančių, jog baudimas viešumu veiktų prevenciškai ir dėl to mažėtų Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Teisės moksle sutariama, kad nuo įstatymų pažeidimų darymo atgraso ne baudimas viešumu ar bausmės griežtumas, o išimtinai tik bausmės neišvengiamumas. Be to, ESTT, vertindamas duomenų apie asmenis, padariusius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, skelbimo teisėtumą yra išaiškinęs, jog kelių eismo saugumo didinimo tikslas gali būti tinkamai ir taip pat veiksmingai pasiektas kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis (ESTT 2021 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Nr. C-439/19). Atsakovo teigimu, fragmentiški LVAT nutarties motyvai visiškai prieštarauja ESTT išaiškinimams ir niekaip nepaaiškina, kaip trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdo skleidimas prisideda prie saugios visuomenės intereso užtikrinimo.
33.8. LVAT, nutartyje pasisakęs, jog „Kita vertus, visada turi būti įvertinama, ar skleidimo tikslas gali būti pasiektas nenaudojant privataus pobūdžio informacijos (atvaizdo). Turėtų būti sprendžiama, ar tikrai nuotraukų paskelbimas prisidės prie pažeidimo atskleidimo, ar bus išlaikyta pusiausvyra tarp saviraiškos laisvės ir privataus asmens gyvenimo apsaugos“, nepateikė jokio tolesnio vertinimo, nepasisakė, ar nurodytas tikslas galėjo būti pasiektas nenaudojant trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukų, nesprendė, ar tokių nuotraukų paskelbimas padeda atskleisti pažeidimus bei nesiaiškino, ar buvo išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp saviraiškos laisvės ir privataus asmens gyvenimo apsaugos, todėl tokia LVAT nutarties dalis negali būti laikoma motyvuota ir aiškia, todėl neabejotinai reikalauja platesnio paaiškinimo.
33.9. Atsakovo teigimu, LVAT nutartyje pateikti argumentai dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimo prieštarauja kitoms LVAT nutarties dalims, yra neaiškūs ir nenuoseklūs, kadangi LVAT nutartyje nustatytas asmens duomenų tvarkymo pažeidimas, o teisės į privatumą pažeidimas nenustatytas. Teisė į privatumą apima ir asmens duomenis, todėl negali būti situacijų, kai dėl tos pačios informacijos skleidimo teisėtumo priimami skirtingi sprendimai. LVAT nutartyje, viena vertus, teigiama, kad iš publikuotų nuotraukų turinio, kuriose matyti trečiojo suinteresuoto asmens vairuoto automobilio valstybiniai numeriai negalima spręsti, kad trečiojo suinteresuoto asmens, kaip privataus asmens, privačių duomenų visuma tenkino viešąjį interesą; bet, kita vertus, taip pat teigiama, kad Publikacijoje skelbiamos nuotraukos (atskleidus asmens atvaizdą) padeda atskleisti įstatymų pažeidimus, taigi, LVAT vertinimu, netiesioginis asmens duomuo (vairuoto automobilio valstybinis numeris) yra labiau saugotinas ir gintinas nei tiesioginis duomuo – asmens atvaizdas. Šis LVAT nutarties dalių prieštaravimas viena kitai negali būti laikomas tinkamu materialiosios teisės normų taikymu ir aiškaus, motyvuoto sprendimo priėmimu, tokia nutartis sukelia teisinį neaiškumą, paneigia teisėtų lūkesčių principą ir nepagrįstai suteikia prioritetą vienai gintinai teisei prieš kitą. LVAT neatsakė į esminius bylos dalyvių argumentus, kas nulėmė neteisingos ir neteisėtos LVAT nutarties priėmimą, todėl egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas pagrindas dėl proceso atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VI.
34. Atsakovas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintą pagrindą.
35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje R. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04).
36. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
37. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
38. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
39. Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
40. Atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu
41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
42. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teismams tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti aiškinama, kaip reikalaujanti pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje P. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.). Motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir gali būti nustatyta tik nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje R. T. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 29 p.,).
43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.).
44. Vertinant atsakovo prašyme nurodytus argumentus, pažymėtina ir tai, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai.
45. Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesilaikė reikalavimo tinkamai motyvuoti sprendimus, nes nepasisakė, kokie nuomonės ir žinios atribojimo kriterijai buvo taikomi šioje byloje, neįvertino ginčo teiginio, kaip nuomonės, teisėtumo, jo nemotyvavo.
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus atsakovo argumentus pažymi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje, vertindamas ginčo teiginio priskyrimą nuomonei, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įvardintais kriterijais, jog nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai; bei EŽTT išaiškinimu, jog vertinamieji teiginiai (nuomonės) negali būti įrodomi, bet jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo teiginio faktinis pagrindimas buvo detaliai išanalizuotas pirmosios instancijos teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendime, todėl LVAT, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, bei vadovaudamasis VIĮ 2 straipsnio 31 dalyje apibrėžtais nuomonės skleidimo kriterijais (kad ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų), konstatavo, jog nagrinėjamu atveju viešosios informacijos skleidėjas nurodė faktus ir duomenis, kuriais remiantis buvo pateikta nuomonė, ir kad ginčo teiginys nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip žinia, kadangi jame išreiškiamas Publikacijos autoriaus subjektyvus požiūris į įvykio pasekmes.
47. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.
48. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, jog LVAT, nutartyje pažymėjęs, jog „visada turi būti įvertinama, ar skleidimo tikslas gali būti pasiektas nenaudojant privataus pobūdžio informacijos (atvaizdo). Turėtų būti sprendžiama, ar tikrai nuotraukų paskelbimas prisidės prie pažeidimo atskleidimo, ar bus išlaikyta pusiausvyra tarp saviraiškos laisvės ir privataus asmens gyvenimo apsaugos“ šio argumento plačiau nepaaiškino, pažymi, jog vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai.
49. Atsakovas kaip LVAT nutarties nepakankamą motyvavimą taip pat nurodo aplinkybę, jog LVAT nutartyje padarytos išvados prieštaringos, nes LVAT nutartyje nustatytas asmens duomenų tvarkymo pažeidimas, paviešinus nuotraukas su automobilio valstybiniais numeriais, o teisės į privatumą pažeidimas (dėl atvaizdo paviešinimo) nenustatytas. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje buvo vertinamas atsakovo priimti Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, ir minėtame Sprendime konstatuotus asmens duomenų tvarkymo (BDAR) pažeidimus atsakovas siejo būtent su trečiojo suinteresuoto asmens vairuoto automobilio valstybių numerių paskelbimu, o ne su asmens atvaizdo paskelbimu, o skundo nagrinėjimo teismuose ribos apibrėžiamos pagal skundo pagrindą ir dalyką.
50. Atsižvelgiant į išdėstytą, taip pat vadovaujantis jau paminėta teismų praktika, negalima teigti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra visiškai nemotyvuota, iš LVAT nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (t. y. panaikinti Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą (dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 pažeidimo ir 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo), o kitą Sprendimo dalį palikti nepakeistą). Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai bylos aplinkybes vertino atsižvelgdami į Sprendime nustatytas ir išnagrinėtas aplinkybes, dėl jų pasisakė, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto numatytu pagrindu nėra pagrįsti.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
51. Atsakovas taip pat prašo atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-205-556/2023 procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
52. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir 3) toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
53. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015).
54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.
55. Siekdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-205-556/2023 procesą, atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, apibrėžiančias žinios ir nuomonės sąvokas.
56. Visuomenės informavimo įstatymo (Sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 2 straipsnio 82 dalis nustato, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas, tikri (teisingi) duomenys, o pagal šio straipsnio 31 dalį, nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.
57. Kaip jau buvo minėta šios nutarties 47 punkte, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pakankamai motyvavo, kodėl ginčo teiginys laikytinas nuomone, o ne žinia; pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė ginčo teiginio faktinį pagrindą, kuriam apeliacinės instancijos teismas pritarė. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog bylą nagrinėjusiems teismams konstatavus, kad ginčo teiginys yra laikytinas nuomone, jam nėra taikomi žinios kriterijai, todėl, priešingai nei nurodo atsakovas, bylą nagrinėję teismai neturėjo atlikti tyrimo veiksmų, išsiaiškinti, ar tikrai trečiajam suinteresuotam asmeniui tokios poveikio priemonės buvo paskirtos, ar teismas nepanaikino pareigūno nutarimo ir kt., t. y. išsiaiškinti, ar paskelbta žinia yra teisinga.
58. Atsakovas taip pat teigia, jog LVAT netinkamai taikė tesiės aktų nuostatas dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimo, kadangi konstatavo, jog nuotraukos, kuriose užfiksuotas trečiojo suinteresuoto asmens vairuoto automobilio valstybinis numeris, pažeidžia teisę į asmens duomenų apsaugą, tačiau tos pačios nuotraukos, kuriose matomas tame automobilyje sėdintis trečiasis suinteresuotas asmuo, nepažeidžia teisės į privatumą (atskleidus atvaizdą).
59. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad LVAT netinkamai taikė VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį, t. y. nuostatą, kad „informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.“ LVAT nutartyje konstatavo, kad „nuotraukų paskelbimas kartu su publikacija vis dėlto tarnauja bendram gėriui ir ne tik kad padeda atskleisti įstatymų pažeidimus, bet ir atlieka teisės pažeidimų prevencinio pobūdžio funkciją. Privačios informacijos (atvaizdo) paskelbimas (viešinimas) atgraso potencialius pažeidėjus nuo galimai teisei priešingos veikos. Tokio pobūdžio privačios informacijos paviešinimas leistinas saugios ir sveikos visuomenės požiūriu. Vertybiniu aspektu prioritetas teiktinas bendram saugios visuomenės interesui užtikrinti <...>.“ Pareiškėjo teigimu, minimoje nuostatoje nėra numatyta galimybė viešinti informaciją apie privatų gyvenimą (šiuo atveju – asmens atvaizdą) siekiant prevencinių tikslų, ši nuostata taikoma siekiant atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas.
60. Teisėjų kolegija, įvertinusi VIĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl išimties taikymo, pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus, sutinka su pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytomis aplinkybėmis, jog bylą nagrinėję teismai galėjo netinkamai, t. y. plečiamai aiškinti minėtos teisės normos nuostatos prasmę, konstatuodami, jog nagrinėjamu atveju egzistavo visuomenės interesas dėl trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdo paviešinimo, kadangi minėta teisės norma galimybę be asmens sutikimo skleisti privačią jo informaciją sieja su įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų atskleidimu, o visuomeninę reikšmę turinčios privačios informacijos atskleidimas minimoje normoje siejamas su viešų asmenų privataus gyvenimo aplinkybių atskleidimu, nors nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešas asmuo.
61. Įvertinus atsakovo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu dalį, konstatuotina, kad nagrinėjamu pareiškėjas pagrindė sąlygas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktui taikyti, t. y. šiuo pagrindu atnaujinti procesą, kadangi nagrinėjamu atveju yra pagrindas teigti, jog buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų, t. y. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies, pažeidimas jas taikant, ir tai turėjo įtakos priimti neteisėtą teismo procesinį dokumentą.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
62. Atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat teikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, t. y. procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
63. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama LVAT praktika administracinėse bylose.
64. Atsakovo teigimu, LVAT nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-567-629/2023, nes nenurodė, kokiais kriterijais vadovavosi, ginčo teiginį priskirdamas nuomonei. Pažymėtina, jog LVAT, ginčo teiginį įvertinęs kaip nuomonę, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, įvertino faktinį ginčo teiginio pagrindą, Publikacijos kontekstą, ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo teiginys traktuotinas kaip galima išdava padarytos teisei priešingos veikos, jis yra labiau autoriaus manymas ar nuomonė, subjektyvus požiūris į pasekmes, o ne žinia, taigi nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad LVAT nesivadovavo aktualia teismų praktika ar nuo jos nukrypo.
65. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų aplinkybių, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-278-403/2020, 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008, ESTT 2021 m. birželio 22 d. sprendime byloje Nr. C-439/19, EŽTT 2020 m. gegužės 14 d. sprendime byloje R. prieš Latviją, pareiškimo Nr. 48534/10 ir 19532/15 suformuotos teismų praktikos, pažymi, jog procesas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu gali būti atnaujinamas tik tada, kai skirtingi procesiniai sprendimai priimti administracinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios. Akivaizdu, kad administracine, civiline ar baudžiamąja tvarka sprendžiamų bylų aplinkybės negali būti tapačios, todėl tokios bylos negali būti laikomos analogiškomis. Atitinkamai tai, kad nagrinėjant administracines bylas jose nustatytos aplinkybės vertinamos kitaip, nei civilinėse ir (ar) baudžiamosiose bylose, negali būti pagrindas pripažinti, kad administracinių teismų praktika yra formuojama nevienodai (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-37-822/2017). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju nukrypimą nuo suformuotos teismų praktikos grindžia ne administracinių teismų priimtais sprendimais, spręstina, jog pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, dėl kurių būtų galima atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
66. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepakankamai pagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punkte įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą, tačiau jis įrodė egzistuojant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, todėl, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju galbūt padarytas esminis materialinių teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą teismo nutartį, atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas.
67. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai skundžiami sprendimas ar nutartis buvo priimti išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, byla nagrinėti iš naujo priimama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Jeigu procesas tokioje byloje buvo atnaujintas šio įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ar 12 punkte nurodytu pagrindu, byla perduodama nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai ar plenarinei sesijai (ABTĮ 163 str. 2 d.).
68. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teikimas dėl proceso administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu yra tenkinamas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 tenkinti iš dalies.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo – K. S., dėl sprendimo panaikinimo.
Administracinę bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Egidijus Šileikis