Civilinė byla Nr. 3K-3-274-706/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00106-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.39.2.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Janinos Stripeikienės (pranešėja), 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gaia Transport“ ir atsakovo „BTA Insurance company SE“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gaia Transport“ patikslintą ieškinį atsakovui „BTA Insurance company SE“, veikiančiam per „BTA Insurance company SE“ filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokų priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Nordea Finance Lithuania“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Geruda“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įvykio pripažinimą draudžiamuoju, draudimo išmokos mažinimą, dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos šiais klausimais.
2. Ieškovė prašė teismo pripažinti vilkiko „Volvo FH 42T“ (toliau – vilkikas) apgadinimą draudžiamuoju įvykiu (trečiųjų asmenų neteisėta veika) pagal ieškovės ir atsakovo 2012 m. rugsėjo 20 d. sudarytą Sausumos transporto priemonių draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis Nr. 1); pripažinti puspriekabės-šaldytuvo „SCHMITZ CARGO BULL SKO 24/L-13.4 FP 60 Cool V6“ (toliau – puspriekabė) vagystę draudžiamuoju įvykiu (vagyste) pagal šalių 2012 m. rugsėjo 24 d. sudarytą Sausumos transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo sutartis Nr. 2); priteisti iš atsakovo 103 392,84 Lt (29 944,64 Eur) draudimo išmoką dėl vilkiko apgadinimo neteisėtai veikiant tretiesiems asmenims, 114 075 Lt (33 038,40 Eur) draudimo išmoką – už puspriekabės vagystę, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismo sprendime nustatant, kad priteistos sumos turi būti sumokamos trečiajam asmeniui UAB „Nordea Finance Lithuania“; priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, įvykus draudžiamiesiems įvykiams – puspriekabės vagystei ir vilkiko apgadinimui, neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmokas, vadovaudamasis Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 017 (galiojusių Draudimo sutarčių sudarymo metu; toliau – Draudimo taisyklės) 5.1.13 punktu (transporto priemonės palikimas be priežiūros); vėliau, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką dėl draudžiamojo įvykio – vilkiko apgadinimo (neteisėtai veikiant tretiesiems asmenims) – pagal Draudimo sutartį Nr. 1, atsakovas nepagrįstai sugretino du draudžiamuosius įvykius ir atsisakė antrąjį tirti. Ieškinį ieškovė reiškė, remdamasi CK 6.193, 6.987 straipsnių, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15, 22, 27 dalių, 90 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012. Pagal Draudimo sutartį Nr. 2 atsakovas turi išmokėti ieškovei 75 proc. mokėtinos draudimo išmokos, atskaičius 10 proc. besąlyginę išskaitą pagal šią sutartį. Pagal Draudimo sutartį Nr. 1 ieškovei turi būti sumokėta draudimo išmoka, atskaičius 1000 Lt (289,62 Eur) besąlyginę išskaitą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 5 sprendimu ieškinį atmetė; atsakovui iš ieškovės priteisė 350,44 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, valstybei – 4,41 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimą.
5. Nustatęs, kad pagal Draudimo sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 ieškovė apdraudė UAB „Nordea Finance Lithuania“ priklausančius ir pagal finansinės nuomos sutartis ieškovės valdomus vilkiką ir puspriekabę, kurie buvo apdrausti nuo avarijos, vagystės, trečiųjų asmenų neteisėtos veikos bei stichinės nelaimės; 2013 m. gegužės 26 d. vilkikas ir puspriekabė buvo pavogti iš UAB „Geruda“ saugomos transporto priemonių stovėjimo aikštelės, kurioje ieškovė pagal 2011 m. lapkričio 3 d. automobilių saugojimo aikštelės vietų nuomos sutartį su UAB „Geruda“ nuo 2013 m. gegužės 24 d. buvo palikusi saugoti šias transporto priemones; 2013 m. gegužės 27 d. ieškovė atsakovui pranešė apie vagystę ir kreipėsi dėl draudimo išmokų išmokėjimo; atsakovas 2013 m. spalio 23 d. informavo apie atsisakymą tai padaryti, nes transporto priemonės buvo pagrobtos kartu su jose buvusiais registracijos dokumentais ir draudimo liudijimais; 2013 m. rugsėjo 19 d. grąžinus vilkiką, ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos pagal Draudimo sutartį Nr. 1 išmokėjimo dėl vilkiko apgadinimo neteisėtai veikiant tretiesiems asmenims; atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką, tyrimui dėl draudimo išmokos už pavogtą vilkiką atsakovo jau buvus užbaigtam, teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad draudimo bendrovė neturi teisės mokėti draudimo išmoką, jei įvykis yra nedraudžiamasis pagal draudimo sutarties sąlygas. Apdraustosios transporto priemonės registracijos dokumentai buvo palikti pagrobtoje transporto priemonėje, vagys turėjo galimybę naudotis šiomis transporto priemonėmis kaip savomis, todėl teismas, atsižvelgęs į Draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 5 skyriuje nustatytus nedraudžiamuosius įvykius, kai transporto priemonė paliekama be priežiūros, sprendė, kad draudikui nekilo prievolė mokėti draudimo išmoką.
6. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nėra parengusi instrukcijų dėl automobilių raktelių, dokumentų saugojimo, nustatė, kad dokumentai palikti ne kartą ir sąmoningai. Teismo vertinimu, šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovė nesiėmė veiksmų sutarties tinkamam vykdymui užtikrinti ir savo neatsakingu elgesiu pažeidė sutartines sąlygas, kurios nulėmė įvykių (vagysčių ir vilkiko apgadinimo) nedraudžiamumą. Draudiko sprendimas įvykius pripažinti nedraudžiamaisiais ir atsisakyti mokėti draudimo išmokas teismo pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies; pripažino vilkiko apgadinimą draudžiamuoju įvykiu (trečiųjų asmenų neteisėta veika) pagal Draudimo sutartį Nr. 1; pripažino puspriekabės vagystę draudžiamuoju įvykiu (vagyste) pagal Draudimo sutartį Nr. 2; priteisė trečiajam asmeniui iš atsakovo 16 326,50 Eur draudimo išmoką už vilkiko apgadinimą neteisėtai veikiant tretiesiems asmenims, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. sausio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė trečiajam asmeniui iš atsakovo 26 430,72 Eur draudimo išmoką už puspriekabės vagystę, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. sausio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė ieškovei iš atsakovo 1704,21 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą; priteisė valstybei iš atsakovo 3,09 Eur dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimą; priteisė ieškovei iš atsakovo 1600,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.  
8. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Draudimo taisyklių 5.1.13 punkte nurodyta, jog nedraudžiamuoju įvykiu laikoma, kai transporto priemonė buvo palikta be priežiūros, o toliau detalizuojama, kokie atvejai laikytini transporto palikimu be priežiūros. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad transporto priemonės buvo paliktos automobilių saugojimo aikštelėje; ieškovė nurodė, o atsakovas neginčijo, kad ji ėmėsi ir kitų apsaugos nuo vagystės priemonių: puspriekabė buvo atkabinta nuo vilkiko, vilkikas, prie kurio vagys prikabino puspriekabę, buvo užrakintas, užtrauktos vilkiko langų užuolaidos, buvo įjungta vilkiko signalizacija, vilkike buvo sumontuota GPS transporto priemonių sekimo įranga. Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012, teisėjų kolegija nurodė, kad automobilio registracijos dokumentų palikimas transporto priemonėje savaime nelemia draudžiamojo įvykio (vagystės). Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad transporto priemonės dokumentų palikimas joje savaime reiškia, jog ji bus pavogta. Kadangi Draudimo taisyklių 5.1.13 punkte nurodyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomas transporto priemonių palikimas be priežiūros, o tokia aplinkybė nagrinėjamu atveju nenustatyta, tai teisėjų kolegija laikė pagrįstu ieškovės argumentą, kad puspriekabės vagystė be pagrindo teismo buvo pripažinta nedraudžiamuoju įvykiu. Teisėjų kolegija sprendė, kad Draudimo taisyklių 5.1.13 punkto nuostatos aiškintinos draudėjo, t. y. prisijungusios šalies, naudai, ir konstatavo, kad atsakovas, įvykus draudžiamajam įvykiui – puspriekabės vagystei, turėjo pareigą ieškovei išmokėti draudimo išmoką.
9. Pavogtas vilkikas, priešingai nei puspriekabė, buvo grąžintas savininkui, tačiau apgadintas. Teisėjų kolegija laikė pagrįstais ieškovės argumentus, kad vilkiko atveju įvyko draudžiamasis įvykis – trečiųjų asmenų neteisėta veika. Vilkiko registracijos dokumentų palikimas jame nelėmė draudžiamojo įvykio (trečiųjų asmenų neteisėtos veikos) atsiradimo, tačiau turėjo įtakos tam, kad vilkiką pagrobę asmenys galėjo jį valdyti kaip savą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad vilkiko apgadinimas laikytinas draudžiamuoju įvykiu. Tai, kad ieškovės įmonėje neparengtos automobilių raktelių ir dokumentų saugojimo instrukcijos, o automobilių dokumentai buvo palikti sąmoningai, teisėjų kolegijos vertinimu, nelėmė draudžiamųjų įvykių atsiradimo, nes nėra duomenų, jog transporto priemonės valdytojas būtų susitaręs su vagystę siekiančiu įvykdyti asmeniu.
10. Spręsdama klausimą dėl draudimo išmokos dydžio, teisėjų kolegija rėmėsi draudžiamojo įvykio metu galiojusio Draudimo įstatymo 95, 96 straipsnių nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-652/2013, nurodė, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis.
11. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kasacinio teismo nesuformuota, kaip nepagrįstai teigia ieškovė, praktika dėl ne mažesnės kaip 75 proc. draudimo išmokos privalomo mokėjimo, kai transporto priemonės registracijos dokumentai paliekami transporto priemonėje. Draudimo išmokos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. Argumentus, kad, pripažinus įvykius draudžiamaisiais ir konstatavus draudėjo kaltę dėl transporto priemonių dokumentų palikimo transporto priemonėse, draudimo išmoka turi sudaryti 75 proc. mokėtinos draudimo išmokos, teisėjų kolegija laikė nepagrįstais ir nurodė, kad nustatant išmokos dydį turi būti vadovaujamasi pirmiau nurodytais kriterijais. Teisėjų kolegija įvertino tai, kad transporto priemonės buvo paliktos saugomoje aikštelėje, tačiau transporto priemonės techninės registracijos dokumentai – transporto priemonėje. Teisiškai nereikšmingu teisėjų kolegija laikė ieškovės argumentą, kad puspriekabės dokumentai buvo palikti ne pačioje puspriekabėje, o kabinoje, nes šios aplinkybės vertintinos vagystės padarinių atžvilgiu. Dokumentų palikimas tiek puspriekabėje, tiek kabinoje vertintinas kaip turintis įtaką vagystės padariniams. Įvertinusi tai, kad transporto priemonės registracijos dokumentų palikimas transporto priemonėje gali sumažinti kaltų asmenų, pavogtos puspriekabės suradimo galimybes, o vilkikas nors ir teisėsaugos pareigūnų grąžintas, tačiau jį pavogę asmenys dėl paliktų registracijos dokumentų jį galėjo valdyti kaip savo, teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl ieškovės aplaidumo draudimo išmoka mažintina 40 proc.
12. Teisėjų kolegija sprendė, kad apskaičiuojant draudimo išmokos dydį pagal Draudimo sutartį Nr. 1 atsižvelgtina į tai, kad vilkikas, nors ir apgadintas, buvo grąžintas. Dėl to ieškovės  argumentus, kad draudikas, apskaičiuodamas draudimo išmoką, turėjo taikyti 1000 Lt (289,62 Eur) išskaitą, kuri taikoma visoms rizikoms, išskyrus vagystę, teisėjų kolegija laikė nepagrįstais, nurodė, kad apskaičiuojant draudimo išmoką dėl draudžiamojo įvykio – vilkiko apgadinimo vagystės metu – turi būti taikoma 10 proc. besąlyginė išskaita, nes žala buvo padaryta automobilio vertei dėl jo sugadinimų kaip vagystės padarinys.
13. Teisėjų kolegija nustatė, kad pagal Draudimo sutartį Nr. 2 su besąlygine 10 proc. dydžio išskaita vagystės atveju už puspriekabės vagystę mokėtinos draudimo išmokos dydis turi sudaryti 152 100 Lt (44 051,20 Eur). Pagal Draudimo sutartį Nr. 1 už vilkiko apgadinimą mokėtinos draudimo išmokos dydis apskaičiuojamas taip: iš 104 392,84 Lt (30 234,26 Eur) sąmatoje nurodytos sumos išskaitoma 10 proc. franšizė, ir mokėtina draudimo išmoka sudarytų 93 953,56 Lt (27 213,83 Eur). Kadangi draudimo išmokos mažintinos 40 proc. dėl ieškovės aplaidumo, tai puspriekabės vagystės atveju galutinė draudimo išmoka – 91 260 Lt (26 430,72 Eur), o vilkiko apgadinimo atveju – 56 372,14 Lt (16 326,50 Eur).
14. Draudimo išmokos dėl vilkiko apgadinimo teisėjų kolegija sprendė nemažinti PVM dalimi, kaip teigė atsakovas, nes draudimo sutartyje nėra šalių susitarimo dėl draudimo išmokos sumažinimo PVM dydžiu. Prieidama tokią išvadą teisėjų kolegija vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2009 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009, kad draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama draudėjui nepaisant to, ketina jis atkurti dėl draudžiamojo įvykio sugadintą turtą ar ne. Draudimo išmoką draudėjas gali naudoti savo nuožiūra, t. y. gali draudimo išmoką panaudoti dėl draudžiamojo įvykio sugadintam turtui atkurti, tačiau taip pat turi teisę panaudoti gautus pinigus ir kitoms reikmėms. Atsakovo argumentus dėl sąmatoje nurodytos PVM sumos išskaičiavimo iš ieškovei mokėtinos draudimo išmokos teisėjų kolegija laikė nepagrįstais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį, kuria buvo sumažinti iš atsakovo priteistų draudimo išmokų dydžiai, ir iš dalies atmesti ieškovės reikalavimai priteisti draudimo išmokas; klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį patenkinti; priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, sumažinęs iš atsakovo priteistinų draudimo išmokų dydį, peržengė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovas, gindamasis nuo pareikšto ieškinio, rėmėsi vien argumentais dėl įvykių nepripažinimo draudžiamaisiais. Šalių ginčo dėl to, ar iš atsakovo priteistinos draudimo išmokos už puspriekabės vagystę dydis turėtų būti sumažintas, jei taip, tai kiek, nebuvo. Atsakovas neteigė ir neįrodinėjo aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą sumažinti iš jo priteistinų draudimo išmokų dydį, nors pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį, kasacinio teismo formuojamą praktiką pripažįstama draudiko įrodinėjimo pareiga. Būtent draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę ją sumažinti.
2. Apeliacinės instancijos teismas, drastiškai sumažindamas iš atsakovo priteistinų draudimo išmokų dydį, netinkamai aiškino ir taikė Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies nuostatas, reglamentuojančias teisės sumažinti draudimo išmoką įgyvendinimo tvarką, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Visais atvejais tiek draudikas, tiek bylą nagrinėjantis teismas, sprendžiantis dėl draudimo išmokos mažinimo dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Tik atsižvelgus ir įvertinus šias aplinkybes galima teigti, kad draudimo išmokos dydis buvo sumažintas teisėtai ir pagrįstai. Nustatyta, kad ieškovė ėmėsi objektyviai reikalingų ir pakankamų techninių, technologinių vilkiko ir puspriekabės apsaugos priemonių. Vienintelis neapdairus veiksmas – puspriekabės ir vilkiko dokumentų palikimas vilkiko kabinoje. Nepaisant to, teismas drastiškai, iki 40 proc., sumažino iš atsakovo priteistinų draudimo išmokų dydį. Palikus galioti skundžiamą sprendimo dalį, būtų formuojama ydinga Lietuvos teismų praktika, pagal kurią dėl formalaus, neatsargaus ir jokios tiesioginės įtakos draudžiamajam įvykiui bei jo pasekmėms neturinčio draudimo sutarties sąlygų pažeidimo draudikams būtų suteikiama teisė beveik per pusę sumažinti draudėjui ar naudos gavėjui mokėtiną draudimo išmoką.
3. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas už vilkiko apgadinimą neteisėtai veikiant tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydį 10 proc. besąlygine išskaita, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.987 straipsnio, Draudimo įstatymo 102 straipsnio nuostatas. Pagal šias nuostatas, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudėjui ar naudos gavėjui mokėtinos draudimo išmokos dydis turi būti apskaičiuotas vadovaujantis draudimo sutartyje nurodytomis sąlygomis, įskaitant sąlygas dėl besąlyginės išskaitos (franšizės) taikymo konkretaus draudžiamojo įvykio atveju. Tiek pagal Draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas vilkikas, tiek pagal savo pobūdį ir požymius transporto priemonės vagystė ir transporto priemonės apgadinimas neteisėtai veikiant tretiesiems asmenims laikytini dviem skirtingais draudžiamaisiais įvykiais. Teismas konstatavo, kad vilkiko atveju įvyko draudžiamasis įvykis – vilkiko apgadinimas neteisėtai veikiant tretiesiems asmenims, ne vagystė. Pagal Draudimo sutartį, skirtingų draudžiamųjų įvykių atveju taikytina skirtingo dydžio besąlyginė išskaita (franšizė): vagystės atveju – 10 proc., visų kitų draudžiamųjų įvykių (įskaitant vilkiko apgadinimą neteisėtai veikiant tretiesiems asmenims) atveju – 289,62 Eur. Nagrinėjamu atveju galėjo ir turėjo būti taikoma būtent 289,62 Eur besąlyginė išskaita (franšizė). Atitinkamai teismas netinkamai apskaičiavo pagal Draudimo sutarties sąlygas už vilkiko apgadinimą mokėtinos draudimo išmokos dydį.
16. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi argumentai, kad ieškovė nepagrįstai atsiriboja nuo draudimo sutarties sąlygų ir faktinių aplinkybių, lėmusių žalos atsiradimą. Ieškovė šiurkščiai pažeidė Draudimo sutartį ir šis pažeidimas yra privaloma sąlyga pripažinti įvykį nedraudžiamuoju pagal Draudimo taisyklių 5.1.13 punktą. Šiame punkte įtvirtintos sąlygos ieškovė nenuginčijo, todėl įvykis negalėjo būti teismo ex officio pripažintas draudžiamuoju, ieškovė apskritai neturėjo teisės gauti draudimo išmoką (kasacinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012). Argumentai dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo nepagrįsti. Teismo išaiškinimas dėl franšizės yra pagrįstas ir teisėtas. Kai žala padaroma automobilio vertei dėl jo sugadinimų kaip vagystės padarinys, tai vertinama kaip vagystės rizika (kasacinio teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006).  
17. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.987 straipsnio nuostatas, pagal kurias draudikas gali išmokėti draudimo išmoką tik jei įvyksta draudimo sutartyje numatytas draudžiamasis įvykis. Ieškovei šiurkščiai pažeidus draudimo sutartį, palikus registravimo dokumentus transporto priemonėje, įvykis pripažintinas nedraudžiamuoju pagal Draudimo taisyklių 5.1.13 punktą ir negali būti mokama draudimo išmoka (kasacinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012; 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006).
2. Teismas pažeidė CPK 4 straipsnio nuostatas, nes ignoravo kasacinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos draudžiama mokėti draudimo išmoką, esant nedraudžiamajam įvykiui (2012 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2012). Pagrindas mokėti draudimo išmoką yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą. Kitos aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto įvardyti nedraudžiamieji įvykiai nesudaro tam pagrindo.
3. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią tik nuginčijus įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju draudimo sutarties sąlygą gali būti išmokama draudimo išmoka, sumažinta atsižvelgus į draudėjo sutartinių sąlygų pažeidimo sunkumą (kasacinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012). Ieškovė nenuginčijo sutartinės sąlygos dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju, todėl sąlygų sumažinti draudimo išmoką nebuvo.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad draudimo išmoka neturi būti mažinama pridėtinės vertės mokesčio dydžiu. Draudimo sutartys sudarytos Draudimo taisyklių pagrindu. Nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas šių taisyklių 11.6 punktas ir, ieškovei nepateikus įrodymų, kad vilkikas buvo suremontuotas ir ji sumokėjo PVM, draudimo išmoka turėjo būti sumokėta be PVM. Teismas, priteisdamas ir PVM, nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2009 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009, nes nesutampa šių bylų faktinės aplinkybės. Kitoje byloje spręsta dėl išmokos mokėjimo už sugadintą nekilnojamąjį turtą fiziniam asmeniui, kuris nėra PVM mokėtojas ir nevykdo PVM atskaitos. Teismas turėjo vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2006 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, kur pripažinta, kad tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo yra PVM mokėtojas, nuostoliu pripažintina remonto vertė be PVM; 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2014, kur nurodyta, kad PVM gali būti pripažintas nuostoliu tik tuo atveju, jeigu nukentėjusysis yra ne PVM mokėtojas.   
18. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.987 straipsnio nuostatas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2012 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012, draudimo taisyklių pažeidimas – automobilio registracijos dokumentų palikimas automobilyje – vertintinas ne kaip pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, o kaip pagrindas mažinti jos dydį. Teismas pagrįstai vadovavosi nurodytoje nutartyje pateiktais išaiškinimais, nes esminės bylų faktinės aplinkybės sutapo, inter alia, kad registracijos dokumentų palikimas transporto priemonėje buvo nurodytas kaip nedraudžiamasis įvykis transporto priemonės vagystės atveju. Klausimas dėl Draudimo taisyklių sąlygos būtino nuginčijimo apskritai nenagrinėtas. Be to, 2012 m. balandžio 18 d. nutartyje galutinai suvienodinta kasacinio teismo formuojama teismų praktika, ja vadovautasi ir vėlesnėse bylose (pvz., Nr. 3K-3-43/2014), todėl vadovautis ankstesniais kasacinio teismo išaiškinimais apeliacinės instancijos teismas neturėjo. Nagrinėjamoje byloje keltas ne Draudimo taisyklių 5.1.13 punkto nuostatų pripažinimo negaliojančiomis, o jų aiškinimo klausimas, turėjo būti vadovaujamasi CK 6.193 straipsnio 4 dalimi. Teismas pagrįstai, atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimus, pripažino, kad pirmiau nurodyta Draudimo taisyklių nuostata jų neatitinka, pripažino, kad ši nuostata negali būti suprantama taip, kad, palikus registracijos dokumentus, transporto priemonės vagystė ar sugadinimas yra nedraudžiamieji įvykiai.
2. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnį ieškovė turi teisę, bet ne pareigą įtraukti į leidžiamus atskaitymus pirkimo PVM sumas. Teismas tinkamai nustatė ieškovei priteistinų draudimo išmokų dydžius, jų nesumažindamas PVM sumos dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009). Žalos dydį įrodinėjant ne faktiškai patirtomis išlaidomis, o ekspertų pateiktais ar sąmatoje nurodytais skaičiavimais, teismas vadovaujasi visa sąmatoje nurodyta suma, įskaitant PVM.         

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įvykio pripažinimą draudžiamuoju reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, contra proferentem taisyklės taikymo, aiškinant draudimo sutarties sąlygas

19. Vienas iš draudimo teisinių santykių atsiradimo pagrindų – draudimo sutartis. Draudimo santykiai padeda įgyvendinti tiesioginę draudimo funkciją – perimti ir paskirstyti draudimo riziką. Rizikos paskirstymas draudėjams turi būti įvertintas aiškinant ir taikant draudimo sutartis  reglamentuojančias teisės normas. Bendroji ir pagrindinė taisyklė, įtvirtinta draudimo sutartyse, kad draudikui sutartinė pareiga suteikti draudimo apsaugą atsiranda įvykus draudžiamajam įvykiui.
20. Draudimo sutartyje numatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimtos rizikos mastą, draudimo sutarties ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-652/2013). Įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kai draudėjo turtiniai praradimai visiškai ar iš dalies nekompensuojami. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudikas nemoka draudimo išmokos, nesant draudžiamojo įvykio, taip pat jam esant, tačiau įvykiui įvykus dėl įstatyme nurodytos draudėjo kaltės formos, pažeidus draudimo sutarties sąlygas bei kitais įstatymo numatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilsarma“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-450/2014).
21. Taigi draudžiamasis įvykis – tai būtina sąlyga išmokėti draudimo išmoką. Jeigu nėra draudžiamojo įvykio, draudikui draudžiama mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalies 1 punktas; redakcija, galiojusi ginčo įvykių metu). Siekiant išvengti neproporcingo rizikos paskirstymo, Draudimo įstatymo 90 straipsnyje įtvirtintos privalomos draudimo taisyklių sąlygos, tarp jų – nustatyti nedraudžiamuosius įvykius.
22. Kadangi nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, tai atvejai, kai draudikas neprisiima rizikos ir nesuteikia draudimo apsaugos, atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse turi būti išvardyti aiškiai ir nedviprasmiškai, o draudėjas apie tokius atvejus turi būti tinkamai informuotas (CK 6.185–6.187 straipsniai, Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
23. Nagrinėjamoje byloje ieškovė sudarė dvi Sausumos transporto draudimo sutartis ir nurodė, kad apdraudžiamosios rizikos yra vagystė, trečiųjų asmenų neteisėta veika, avarija, stichinės nelaimės. Šie draudžiamieji įvykiai – tai individualios sąlygos, nurodytos draudimo liudijimuose. Nedraudžiamieji įvykiai nustatyti šios rūšies draudimo taisyklėse. Taisyklių 5.1.13 punkte įtvirtintas nedraudžiamasis įvykis – „kai transporto priemonė buvo palikta be priežiūros, t. y. transporto priemonė buvo palikta atidarytais langais, neužrakintomis durimis, esant netvarkingoms ir neįjungtoms apsaugos priemonėms, transporto priemonėje palikus transporto priemonės registracijos liudijimą, užvedimo raktelius, atsarginius užvedimo raktelius, apsauginės signalizacijos sistemos valdymo pultelius, vertingus daiktus, nestacionariai sumontuotą papildomą įrangą“.
24. Aiškinant draudimo sąlygą, kuria nustatomas nedraudžiamasis įvykis, taikomos sutarčių aiškinimo ir taikymo taisyklės, nustatytos CK 6.193 straipsnyje. Sutarties sąlygas aiškinant, atsižvelgiama į visą sutarties kontekstą, sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslus bei jos sudarymo aplinkybes. Sutarties sąlygų aiškinimas pagrįstas tikėjimu, kad šalys siekia išreikšti savo valią nuosekliai. Preziumuojama, kad terminija yra vienoda, kas reiškia, jog tas pats terminas, pavartotas skirtingose tos pačios sutarties dalyse, neturėtų būti suprantamas skirtingai.                                                                                                                                                                                                                                                                  
25. Aiškinant draudimo sutarties sąlygas, be bendrųjų sutarčių aiškinimo taisyklių, atsižvelgtina į draudimo sutarčių sudarymo ypatumus, kad tai yra sudėtingos sutartys, kuriose yra tiek individualių, tiek standartinių sąlygų, sudaromos prisijungimo būdu ir draudėjas turi ribotas galimybes derėtis dėl tokių sutarčių sąlygų. Be to, draudikas yra tam tikros srities profesionalas, jam ir jo veiklai taikomi didesni įstatymų reikalavimai, o tai labai sustiprina vienos iš sutarties šalių (draudiko) ekonominį ir teisinį statusą formuojant draudimo santykius.                                                                                                                                            
26. Draudimo sutarties, kaip ir kitų, vienos sutarties šalies parengtų sutarčių, sąlygoms gali būti taikomos CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurias dviprasmiškos, neaiškios sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sudarant sutartį prisijungimo būdu, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo ne tik šias sąlygas atskleisti kitai sutarties šaliai, tačiau yra atsakinga už jų aiškumą ir nedviprasmiškumą. Ši šalis negali remtis sąlygomis, dėl kurių aiškumo ir nedviprasmiškumo kyla abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Įstros aerodromas v. UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-600/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADBB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009; 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vilsotos metalas“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-316/2013).
27. CK 6.193 straipsnio 4 dalies (contra proferentem) taisyklė dėl neaiškių ir dviprasmiškų sutarties sąlygų aiškinimo jas pasiūliusios šalies nenaudai – subsidiari sutarčių aiškinimo taisyklė. Ji taikoma, kai nepasiseka išaiškinti sutarties, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193 straipsnio 1–3 dalyse.   
28. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti nedraudžiamąjį įvykį nustatantį Taisyklių 5.1.13 punktą neaiškiu ir dviprasmišku, nes neaišku, ar pripažįstama, kad apdraustos transporto priemonės buvo paliktos be priežiūros, jeigu buvo realiai įvykęs bent vienas iš atvejų, išvardytų nurodytame Taisyklių punkte, ar turi būti nustatytas išvardytų atvejų daugetas, leidžiantis daryti išvadą, kad apdrausta transporto priemonė buvo palikta be priežiūros. Pirmosios instancijos teismas dėl CK 6.193 straipsnio 4 dalies taikymo nepasisakė, bet teismo sprendimas atmesti ieškinį reiškia, kad nurodytas Taisyklių punktas yra aiškus, t. y. transporto priemonių registravimo liudijimo palikimas apdraustojo transporto priemonėje reiškia nedraudžiamąjį įvykį, už kurį draudikas neturi pareigos mokėti draudimo išmoką, nors įvykis (šios transporto priemonės vagystė) realiai įvyko.       
29. Apeliacinės instancijos teismas Taisyklių 5.1.13 punktą pripažino neaiškiu ir dviprasmišku,  konstatavo, kad apdrausta transporto priemonė buvo apsaugota pakankamai, todėl nebuvo pagrindo teigti, jog ji buvo palikta be priežiūros vien dėl dokumentų palikimo apsaugotoje transporto priemonėje.
30. Šios nutarties 23 punkte pažodžiui nurodytas Taisyklių 5.1.13 punktas neaiškus, nes nurodyta, kad nedraudžiamasis įvykis yra transporto priemonės palikimas be priežiūros ir toliau vardijami tam tikri atvejai. Taisyklėse nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad kiekvienas iš šių atvejų yra nedraudžiamasis. Išvardytus atvejus susiejus su transporto priemonės palikimu be priežiūros, ne kiekvienas iš šių atvejų reikštų tokią apdrausto transporto būklę, t. y. palikimą be priežiūros. Jei transporto priemonė paliekama saugojimo aikštelėje, užrakinta, uždarytais langais, įjungta signalizacija, tai faktas dėl dokumentų palikimo joje savaime nereiškia jos palikimo be priežiūros. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie atvejai, kaip, pvz., daiktų, dokumentų ir pan. palikimas transporto priemonėje, yra tiesiogiai nesusiję su transporto priemonės apsauga, ir tam, kad jie būtų kvalifikuojami kaip atskiras nedraudžiamasis įvykis, draudimo taisyklėse tai turi būti aptarta aiškiai ir nedviprasmiškai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.193 straipsnio 4 dalies taisyklę ir pripažino vilkiko bei puspriekabės vagystę draudžiamuoju įvykiu.    
31. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo praktika, kai transporto priemonės dokumentų palikimas pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, nes ši draudimo sutarties sąlyga kasacinio teismo teisėjų kolegijos buvo pripažinta aiškia ir nedviprasmiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Kh Kh Y A. v. AB ,,Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-213/2006). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje negalima buvo vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. J. v. AB ,,Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-180/2012, dėl apdraustos transporto priemonės dokumentų palikimo joje, kaip pagrindo nemokėti draudimo išmokos, nes šie išaiškinimai pateikti sprendžiant fizinio asmens (vartotojo) teisių apsaugos klausimus, pareiškus ieškinį dėl draudimo sutarties pripažinimo nesąžininga.      

Dėl draudiko teisės atsisakyti mokėti ar sumažinti draudimo išmoką esant draudimo sutarties pažeidimui

32. Ieškovė, pateikusi apeliacinį skundą, prašė pripažinti įvykius draudžiamaisiais ir priteisti iš atsakovo draudimo išmokas, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas priteisti mažesnes, nei prašė ieškovė, draudimo išmokas nelaikytinas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų peržengimu. Teisėjų kolegija nekonstatuoja CPK 320 straipsnio nuostatų pažeidimo.      
33. Įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, kai draudėjas pažeidžia draudimo sutartį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis). Draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudikas neturi teisės išmokėti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs, ar įvyko draudžiamasis įvykis.
34. Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas  pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamu įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo dydį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis). Ši teisės norma nustato draudėjo teisę atsisakyti mokėti išmoką ar ją mažinti, esant draudžiamajam įvykiui, tačiau draudėjui pažeidus sutartį, savo veiksmais prisidėjus prie draudžiamojo įvykio fakto, ar kitaip sudarius sąlygas žalai atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas apdraustos transporto priemonės dokumentų palikimą šioje priemonėje pripažino prisidėjus prie draudžiamojo įvykio, nes pavogę transporto priemones asmenys galėjo netrukdomai jomis naudotis. Teisėjų kolegija šių nustatytų aplinkybių kvalifikavimą, kaip draudimo sutarties pažeidimą, susijusį su draudžiamuoju įvykiu, pripažįsta tinkamu. Toks pažeidimas yra pagrindas atsisakyti mokėti ar sumažinti draudimo išmoką Draudimo įstatymo 96 straipsnyje nustatytu pagrindu.
35. Kasatorė (ieškovė) teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino draudimo išmokas 40 procentų, neįvertino, jog ieškovė ėmėsi objektyviai reikalingų vilkiko ir puspriekabės apsaugos priemonių. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip teisiškai nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismas įvertino aplinkybes, turinčias reikšmės draudimo išmokos sumažinimui, inter alia, apsaugos priemones, kurių buvo imtasi. Nors ieškovė teigia, kad teismas neturėjo teisės mažinti išmokas daugiau nei iki 75 procentų, tokia riba kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nenustatyta, teismas turi diskrecijos teisę, pagal Draudimo įstatyme nustatytus kriterijus įvertinęs konkrečios bylos faktines aplinkybes, spręsti, kiek išmoka turi būti sumažinama, kad būtų proporcinga padarytam sutarties pažeidimui. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė mokėtinų (sumažintų) išmokų dydžius, įvertinęs padaryto pažeidimo pobūdį, ieškovės aplaidumą, sąmoningą Draudimo sutarčių sąlygų pažeidimą, techninės registracijos dokumentų palikimo transporto priemonėje įtaką vagystės padariniams. Kasatorės argumentai neteikia pagrindo teisėjų kolegijai spręsti, kad išmokos 40 procentų sumažintos nepagrįstai.
36. Atmestinas kaip nepagrįstas kasatorės (ieškovės) argumentas, kad apskaičiuojant išmokos dydį už apgadintą vilkiką turėjo būti taikoma 289,62 Eur besąlyginė išskaita. Vilkikas buvo pavogtas ir surastas apgadintas, todėl jo apgadinimai yra vagystės pasekmė. Dėl šios aplinkybės išskaitos (franšizės), apskaičiuojant abi draudimo išmokas, pagrįstai teismo buvo taikytos vienodo – vagystės rizikai nustatyto – dydžio.
37. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, jog draudimo išmoka dėl vilkiko apgadinimo turėjo būti mažinama PVM dalimi. Teismas nurodė, kad Draudimo sutartyje nėra šalių susitarimo dėl draudimo išmokos mažinimo PVM dydžiu. Kasatorius (atsakovas) teigia, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas Taisyklių 11.6 punktas ir, ieškovei nepateikus įrodymų, kad vilkikas buvo suremontuotas ir ji sumokėjo PVM, draudimo išmoka turėjo būti sumokėta be PVM. Teisėjų kolegija laiko šį kasatoriaus argumentą teisiškai pagrįstu. Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad draudimo taisyklėse privalo būti nurodyta draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka ir terminai. Taisyklių 11.6 punkte nustatyta, kad, draudėjui pasirinkus gauti draudimo išmoką pinigais, atsakovas sumoka remonto išlaidų sąmatoje nurodytą sumą, iš anksto suderintą su atsakovu, be PVM ir išskaičiavęs draudimo sutartyje numatytą išskaitą. Sąmatoje (Nr. 411027) nurodyta suma – 86 275,07 Lt (24 986,99 Eur), PVM suma – 18 117,77 Lt, iš viso – 104 392,84 Lt (30 234,26 Eur). Taigi, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju draudimo išmoka dėl vilkiko apgadinimo šalių susitarimu turėjo būti mažinama PVM suma. Atitinkamai pagal Draudimo sutartį Nr. 1 už vilkiko apgadinimą mokėtina draudimo išmoka – 46 588,54 Lt, arba 13 492,97 Eur ((24 986,99 Eur – 10 proc.) – 40 proc.).
38. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad yra pagrindas iš dalies patenkinti atsakovo kasacinį skundą ir pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, sumažinant iš atsakovo trečiojo asmens UAB „Nordea Finance Lithuania“ naudai priteistą draudimo išmoką dėl vilkiko apgadinimo iki 13 492,97 Eur ir priteisiant 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (13 492,97 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. sausio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad bylos kasaciniame teisme išnagrinėjimo rezultatas, lyginant su rezultatu apeliacinėje instancijoje, pakinta nežymiai, be to, apeliacinės instancijos teismas ieškovei iš atsakovo priteisė sumažintus bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šios išlaidos neperskirstytinos.
40. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
41. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.  Atsakovas už pateiktą kasacinį skundą, kuriame nurodyta ginčijama 42 757,22 Eur suma, sumokėjo 962 Eur žyminio mokesčio. Kadangi turėjo būti sumokėta 858 Eur žyminio mokesčio, atsakovui grąžintina 104 Eur šio mokesčio permoka (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis). Atsakovas taip pat turėjo 350,90 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą parengimą. Patenkinus 7 proc. atsakovo kasacinio skundo reikalavimų (ginčyta suma – 42 757,22 Eur, priteista suma 39 923,69 Eur), atsakovui iš ieškovės priteistina 84,62 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (1208,90 Eur x 7 proc.).
42. Kasacinis teismas patyrė 3,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš jos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį, kuria trečiajam asmeniui UAB „Nordea Finance Lithuania“ iš atsakovo „BTA Insurance company SE“, veikiančio per „BTA Insurance company SE“ filialą Lietuvoje, priteista 16 326,50 Eur draudimo išmoka dėl vilkiko „Volvo FH 42T“ apgadinimo neteisėtai veikiant tretiesiems asmenims, 6 procentų dydžio metinės palūkanos, pakeisti, sumažinant priteistą sumą iki 13 492,97 Eur ir priteisiant 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (13 492,97 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. sausio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui „BTA Insurance company SE“, veikiančiam per „BTA Insurance company SE“ filialą Lietuvoje (j. a. k. 300665654), iš ieškovės UAB „Gaia Transport“ (j. a. k. 302248563) 84,62 Eur (aštuoniasdešimt keturis Eur 62 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Grąžinti atsakovui „BTA Insurance company SE“, veikiančiam per „BTA Insurance company SE“ filialą Lietuvoje (j. a. k. 300665654), 104 (vieno šimto keturių) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2016 m. vasario 17 d. per AB „Swedbank“, dalį (mokėjimo nurodymo Nr. V021701).  

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Gaia Transport“ (j. a. k. 302248563) 3,08 Eur (tris Eur 8 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                   Birutė Janavičiūtė

           Antanas Simniškis

                                                                                                                       Janina Stripeikienė