Civilinė byla Nr. 3K-3-141-684/2015
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06492-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija: 37.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo SIA „Dozhas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo SIA „Dozhas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Alfatransa“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Autovira“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
SIA „Dozhas“ kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Alfatransa“, trečiasis asmuo UAB „Autovira“, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 16 051,82 Lt (4648,93 Eur) skolą, 3281,58 Lt (950,41 Eur) palūkanų, 7,51 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad pagal 2007 m. spalio 1 d. krovinių pervežimo sutartį UAB „Autovira“ atliko pervežimo paslaugas UAB „Alfatransa“, o UAB „Alfatransa“ įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas. UAB „Autovira“ suteikė 34 714,07 Lt (10 053,89 Eur) vertės paslaugų (2010 m. liepos 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VR Nr. 10/33). Teigė, kad UAB „Autovira“ 2011 m. kovo 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu perleido SIA „Dozhas“ reikalavimo teisę į skolininką UAB „Alfatransa“ – perleidžiamos teisės dydis pagal 2010 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VR Nr. 10/33 yra 16 051,82 Lt (4648,93 Eur). Ieškovo teigimu, atsakovas apie reikalavimo teisės perleidimą informuotas 2011 m. kovo 30 d. pranešimu.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas UAB „Alfatransa“ prašė bylą nutraukti arba ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas; nurodė, kad BUAB „Autovira“ 2012 m. balandžio 5 d. su ieškiniu atsakovui UAB „Alfatransa“ kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą dėl 62 635,73 Lt (18 140,56 Eur) skolos, iš kurios 28 431,35 Lt (8234,29 Eur) sudarė skola pagal 2010 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VR Nr. 10/33, priteisimo ir minėtas teismas 2012 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį patenkino. Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistas, jis yra įsiteisėjęs, taigi teismo sprendimas priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl, atsakovo manymu, byla nutrauktina. Atsakovo teigimu, ieškovo turimas reikalavimas yra negaliojantis, atsakovas nebuvo informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą. Ieškovas apie reikalavimo teisės įgijimą atsakovui nepranešė iki bankroto bylos UAB „Autovira“ iškėlimo, pagal 2011 m. kovo 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį ieškovo įgyta reikalavimo teisė laikytina pasibaigusia iškėlus bankroto bylą UAB „Autovira“.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 2 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį paliko nepakeistą. Atsakovas UAB „Alfatransa“, vykdydamas kasacinio teismo procesinį sprendimą, sumokėjo priteistą sumą trečiajam asmeniui UAB „Autovira“.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino: iš atsakovo UAB „Alfatransa“ ieškovui SIA „Dozhas“ priteisė 16 051,82 Lt skolos (4648,93 Eur), 3281,58 Lt (950,41 Eur) palūkanų, 7,51 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2013 m. balandžio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 580 Lt (167,98 Eur) žyminio mokesčio ir 600 Lt (173,77 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad UAB „Autovira“ bankroto byloje laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos tik teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi, t. y. iki reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo, bei sprendė, kad trečiojo asmens pateikti raštai – 2010 m. gruodžio 6 d. patvarkymas areštuoti lėšas vykdomojoje byloje, 2010 m. gruodžio 1 d. patvarkymas dėl turtinių teisių arešto pagal Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą Nr. 8821 nėra pakankami šioje byloje, kad teismas ex officio galėtų konstatuoti 2011 m. kovo 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms. Taip pat teismas nurodė, kad 2011 m. kovo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartis nėra nuginčyta ar pripažinta negaliojančia, jos nuostatos laikytinos teisėtomis ir pagrįstomis, todėl šalių turi būti vykdoma.
Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateiktas 2011 m. kovo 30 d. surašytas trečiojo asmens UAB „Autovira“ direktoriaus V. M. raštas dėl kreditoriaus pakeitimo, kuriame nurodyta apie reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą ir nurodyta visus mokėjimus vykdyti naujajam kreditoriui SIA „Dožas“ (dabar SIA „Dozhas“), pridėta reikalavimo perleidimo sutartis – raštas adresuotas UAB „Alfatransa“ direktoriui R. B. adresu: (duomenys neskelbtini), ir išsiųstas registruota pašto siunta. Taip pat teismas pažymėjo, kad šis adresas nurodytas paties atsakovo teismo procesiniuose dokumentuose, todėl teismas laikė, kad pranešimas įteiktas tinkamai. Teismas nurodė, kad atsakovas UAB „Alfatransa“ 2012 m. vasario 2 d. rašte Nr. R12/1 ieškovui nurodė, kad trečiasis asmuo, kuris perleido reikalavimo teises ieškovui, yra skolingas atsakovui 554 086,12 Lt (160 474,43 Eur), bei sprendė, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie šalių pasikeitimą perleidus reikalavimą, todėl pareigą apmokėti pagal 2007 m. spalio 1 d. krovinių pervežimo sutartį ir jos pagrindu pasirašytą sąskaitą faktūrą VR Nr. 10/33 (likusią 16 051,82 Lt (4648,93 Eur) sumą) turėjo ne trečiajam asmeniui UAB „Autovira“, o ieškovui SIA „Dozhas“. Teismas nurodė, kadangi atsakovas buvo tinkamai informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą SIA „Dozhas“, šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu leistinais įrodymais nepaneigė, todėl šią aplinkybę apie reikalavimo teisės perleidimą turėjo nurodyti ir nagrinėjant Alytaus rajono apylinkės teisme civilinę bylą (Nr. 2-1689-179/2012). Teismas sprendė, kad Alytaus rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės galios šioje byloje, nes ieškovas nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, taigi byla negali būti nutraukta CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Taip pat teismas nurodė, kad skolininkas moka skolą žinodamas apie ginčą, tą jis daro savo rizika, todėl aplinkybė, kad skola sumokėta trečiajam asmeniui, neturi įtakos atsakovo pareigoms pagal 2011 m. kovo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartį.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo UAB „Alfatransa“ apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, ieškovo SIA „Dozhas“ ieškinį atsakovui UAB „Alfatransa“, trečiasis asmuo UAB „Autovira“, atmetė.
Teisėjų kolegija sprendė, kad remiantis 2012 m. vasario 2 d. atsakovo ieškovui adresuotu raštu Nr. R12/1 darytina išvada, jog jis nepatvirtina, kad atsakovas neabejotinai žinojo apie reikalavimo teisių perleidimą ar kad jam buvo tinkamai apie tai pranešta. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas raštu prašo informuoti, ar SIA „Dozhas“ yra UAB „Autovira“ įsipareigojimų perėmėjas taip pat nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog šį atsakovo prašymą įvykdė – t. y. kad atsakovui pateikė duomenis apie reikalavimo teisių perėmimą iš UAB „Autovira“. Be to, nors teismui pateiktas trečiojo asmens 2011 m. kovo 30 d. raštas dėl kreditoriaus pakeitimo bei sąskaita faktūra ir 2011 m. balandžio 19 d. registruotos pašto siuntos kvitas, tačiau atsižvelgdama į tai, kad šalis siejo sutartiniai santykiai, teisėjų kolegija sprendė, jog pateikti įrodymai nepatvirtina, kad 2014 m. sausio 19 d. atsakovui buvo siųstas būtent 2011 m. kovo 30 d. raštas. Įvertintina aplinkybė, kad teismuose nagrinėjant bylą pagal UAB „Autovira“ ieškinį UAB „Alfatransa“ dėl skolos, kurios dalis buvo grindžiama 2010 m. liepos 29 d. PVM sąskaita faktūra VR Nr. 10/33, priteisimo atsakovas skolą pripažino, jos neginčijo nurodydamas apie reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Būtų nelogiška laikyti, kad asmuo, žinodamas apie reikalavimo perleidimą ir apie tai, kad jis dėl tos dalies ieškovui neskolingas, sutiktų su skolos egzistavimo faktu. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog UAB „Alfatransa“ buvo tinkamai informuota ir žinojo apie minimų reikalavimo teisių perleidimą iki SIA „Dozhas“ ieškinio pateikimo teismui. Remdamasis šiais įrodymais teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie UAB „Autovira“ reikalavimo perleidimą SIA „Dozhas“, o įvykdęs prievolę pradiniam kreditoriui jis tai darė savo rizika (CK 6.106 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas UAB „Alfatransa“ įsiskolinimą UAB „Autovira“ sumokėjo vykdydamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 6.106 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taip pat teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju pasinaudoti CK 6.106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybe ieškovas neturėjo pagrindo. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nustačius, kad byloje neįrodyta, jog UAB „Alfatransa“ žinojo apie reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir remdamasi teismų sprendimais skolą pagal 2007 m. spalio 1 d. krovinių pervežimo sutarties pagrindu išrašytą sąskaitą faktūrą VR Nr. 10/33 sumokėjo UAB „Autovira“, ji laikytina tinkamai įvykdžiusia prievolę (CK 6.106 straipsnio 1 dalis). Todėl aplinkybė, kad yra pareikštas ieškinys dėl 2011 m. kovo 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nustačius, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartis galiojanti, SIA „Dozhas“ galės iš UAB „Autovira“ reikalauti įvykdyti prievolę pagal CK 6.237 straipsnio nuostatas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu ieškovas SIA „Dozhas“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą bei priteisti iš atsakovo UAB „Alfatransa“ ieškovo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, laikydamiesi civilinio proceso įrodymų vertinimo taisyklių, visiškai skirtingai vertino faktines aplinkybes: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu leistinais įrodymais nepaneigė aplinkybės, jog gautoje pašto siuntoje buvo 2011 m. kovo 30 d. raštas, todėl apie reikalavimo teisių perleidimą buvo tinkamai informuotas, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo priešingas aplinkybes – kad sąskaita faktūra, 2011 m. balandžio 19 d. registruotos pašto siuntos kvitas bei AB Lietuvos pašto informacija apie registruoto laiško įteikimą nepatvirtina, kad atsakovui buvo siųstas būtent 2011 m. kovo 30 d. raštas, t. y. nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis pranešimą apie šalių teisių perleidimą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas jokių įrodymų apie kitokio turinio raštą, gautą iš UAB „Autovira“ 2011 m. balandžio 19 d. registruota siunta, nepateikė ir šiuo klausimu ieškovo nurodytų aplinkybių nepaneigė. Kasatoriaus teigimu, 2011 m. balandžio 19 d. išsiųstos pašto siuntos svoris (26 gramai) idealiai atitinka 2011 m. kovo 30 d. rašto „Dėl kreditoriaus pakeitimo“ su pridedama 2011 m. kovo 30 d. reikalavimų perleidimo sutartimi (4 lapai), įdėto į C5 formato voką (skirto A4 formatui, perlenktam vieną kartą), svorį. Kasatorius nurodo, kad 2012 m. vasario 2 d. rašto frazė „informuojame, kad UAB „Autovira“, kuri perdavė savo reikalavimo teises SIA „Dozhas“ mums“ tiesiogiai patvirtina, kad apie įvykusį cesijos sandorį UAB „Alfatransa“ atstovui neabejotinai žinoma, o jokios kitos galimybės sužinoti apie įvykusį cesijos sandorį kaip tik iš 2011 m. kovo 30 d. pranešimo UAB „Alfatransa“ atstovai neturėjo. Kasatoriaus teigimu, tai, kad 2010 m. lapkričio 15 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties nebuvo ginčo metu ir ji pas atsakovą atsirado ginčą išsprendus jo nenaudai, kelia objektyviai pagrįstų abejonių dėl 2010 m. lapkričio 15 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties ir jos pasekmių tikrumo.
Taip pat kasatorius nurodo, kad atsakovo ir trečiojo asmens veiksmai (neveikimas) Alytaus rajono apylinkės teisme nagrinėtoje byloje nutylint informaciją apie 2011 m. kovo 30 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį ir neįtraukiant į bylą SIA „Dozhas“ negali būti priežastis atmesti ieškovo ieškinį, nors tai ir lemtų atsakovo įsipareigojimą tiek pirmajam, tiek naujajam kreditoriui, nes jei skolininkas moka skolą žinodamas apie ginčą, tą jis daro savo rizika, todėl aplinkybė, kad skola sumokėta trečiajam asmeniui, neturi įtakos atsakovo pareigoms pagal 2011 m. kovo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartį, kuri nėra nuginčyta ar pripažinta negaliojančia. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išaiškinimu, kad ieškovas iš trečiojo asmens gali reikalauti prievolės įvykdymo CK 6.237 straipsnio nustatytu pagrindu, pastarajam prievolės įvykdymą gavus įsiteisėjusio Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimo pagrindu.
Kasatorius prašo įvertinti kasuojamą sprendimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų vertinimo taisyklių taikymo praktikos prasme, nes įrodinėjimo pareigos netinkamas paskirstymas (CPK 178 straipsnis) paneigia tikėtinumo taisyklės tinkamą realizavimą, o neįrodinėtinų aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), neigimas (prieštaringas) vertinimas lemia nepagrįsto sprendimo priėmimą. Kasatorius kasaciniu skundu taip pat kelia bei prašo kasacinio teismo spręsti CK 6.106 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų materialiosios teisės normų, nustatančių skolininko atsakomybę naujajam kreditoriui dėl prievolės įvykdymo pradiniam skolininkui po skolininko informavimo apie įvykusį cesijos sandorį, taikymo problemą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Alfatransa“ prašo sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą, kol bus išspręsta Alytaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla dėl tarp SIA „Dozhas“ ir UAB „Autovira“ 2011 m. kovo 30 d. sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš kasatoriaus SIA „Dozhas“ atsakovo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Atsakovas pažymi, kad BUAB „Autovira“ nebuvo jam pranešusi apie 2010 m. lapkričio 15 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį su UAB „Modernus šildymas“, o 2010 m. lapkričio 30 d. UAB „Alfatransa“ tarpusavio atsiskaitymo užskaitos aktu Nr. 2010/11-2 įskaitė UAB „Autovira“ mokėtiną 62 635,71 Lt (18 140,55 Eur) dydžio skolą ir atitinkama suma sumažino UAB „Autovira“ mokėtiną sumą už patirtą žalą, todėl UAB „Autovira“ neturėdama galiojančios reikalavimo teisės į UAB „Alfatransa“ 2011 m. kovo 30 d. iš viso net negalėjo perleisti reikalavimo teisės SIA „Dozhas“. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju jokių tiesioginių įrodymų, kad UAB „Alfatransa“ būtų gavusi 2011 m. kovo 30 d. pranešimą anksčiau nei SIA „Dozhas“ pareiškė ieškinį UAB „Alfatransa“ dėl 16 051,82 Lt (4648,93 Eur) reikalavimo teisės pagal 2010 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VR Nr. 10/33, byloje nėra, todėl Kauno apygardos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą. Atsakovo teigimu, visiškai nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad 2011 m. balandžio 19 d. išsiųstos pašto siuntos svoris idealiai atitinka keturių A4 formato lapų svorį, nes tiek A4 formato lapai, tiek C5 formato vokai yra skirtingo svorio. Atsakovas taip pat nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad 2012 m. vasario 2 d. UAB „Alfatransa“ raštas patvirtina, jog atsakovui apie cesijos sandorį buvo neabejotinai žinoma. Pasak atsakovo, UAB „Alfatransa“ šiuo raštu prašė informuoti, ar SIA „Dozhas“ yra UAB „Autovira“ įsipareigojimų perėmėjas, tačiau kasatorius nepateikė duomenų, kad šį atsakovo prašymą įvykdė ir pateikė duomenis apie reikalavimo teisių perleidimą, todėl būtų visai neteisinga priteisti iš atsakovo antrą kartą tą pačią sumą, kurią atsakovas, vykdydamas įsiteisėjusį Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą, jau yra sumokėjęs UAB „Autovira“.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.
Dėl reikalavimo perleidimo ir pranešimo apie perleidimq
Reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iš asmenų pasikeitimo būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, CK 6.107 straipsnio 1 dalyje – kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą, pagal CK 6.101 straipsnio 2 dalį reikalavimo įgijėjui (naujajam kreditoriui) pereina ne tik pagrindinė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės. Dėl šių teisės normų aktualiu reikalavimo perleidimo įtakos prievolės šalių teisėms klausimu kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius, perdavęs savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Arisanda“ v. UAB ,,2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. Nacionalinė kredito unija ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2009; ir kt.).
Spręsdamas ginčus dėl cesijos pagrindu perleistos prievolės, teismas turi vertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovė ir kt. v. UAB ,,Asotros veterinarija“, bylos Nr. 3K-3-591/2009).
CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimo būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Dėl to šią spragą yra užpildęs kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalį ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, kad pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-7-168/2010).
Nagrinėjamu atveju reikalavimo perleidimo sutarties dalykas yra 2007 m. spalio 1 d. krovinių pervežimo sutarties pagrindu UAB ,,Autovira“ atlikto 34 714 ,07 Lt (10 053,89 Eur) vertės pervežimo užsakovo UAB ,,Alfatransa“ naudai apmokėjimas pagal 2010 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą faktūrą VR Nr. 10/33. Pagal ieškovo (kasatoriaus) nurodomą ieškinio faktinį pagrindą pradinis kreditorius UAB ,,Autovira“ 2011 m. kovo 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu yra perleidęs naujajam kreditoriui, t. y. ieškovui, reikalavimo teisę į 16 051,82 Lt (4648,93 Eur) sumą, neapmokėtą pagal minėtą 2010 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą faktūrą VR Nr. 10/33. Pirmiau šioje nutartyje jau nurodyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą, o pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, kuris patvirtintų apie pranešimą bet kokia forma ir bet kokiu būdu. Būtent šis klausimas, t. y. dėl tinkamo pradinio kreditoriaus UAB ,,Autovira“ skolininko UAB ,,Alfatransa“ informavimo apie reikalavimo teisės perleidimą naujajam kreditoriui UAB ,,Dozhas“, pirmiausiai aktualus nagrinėjamoje byloje. Bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados šiuo klausimu yra skirtingos, jas nulėmė skirtingas byloje pateiktų įrodymų vertinimas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu byloje pateiktų įrodymų vertinimu ir išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų apie tinkamą skolininko informavimą reikalavimo teises perleidžiant naujajam kreditoriui, o tai įrodyti buvo būtent ieškovo, tvirtinančio apie šios įstatymu reikalaujamos aplinkybės egzistavimą, pareiga (CPK 185 straipsnis). Vien tik faktas, kad 2011 m. balandžio 19 d. kreditorius UAB ,,Autovira“ siuntė registruotą laišką verslo partneriui – skolininkui UAB ,,Alfatransa“ – nepatvirtina, kad skolininkui buvo išsiųsta būtent 2011 m. kovo 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, nes tokia išvada būtų pagrįsta tik prielaida, kuo teismo išvados negali būti grindžiamos. Kasatoriaus nurodomas 2012 m. vasario 2 d. raštas, kuriuo kasatorius taip pat įrodinėja tinkamo skolininko informavimo apie reikalavimo perleidimą faktą, šio fakto taip pat patikimai nepatvirtina, nes raštu, be kita ko, prašoma informacijos apie UAB ,,Autovira“ reikalavimų perėmėją, o kad tokia informacija buvo pateikta, įrodymais nepagrįsta. Taigi negalima pagrįsta išvada dėl CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pranešti apie reikalavimo perleidimą įvykdymą, kas teiktų pagrindą ieškovui pasinaudoti reikalavimo perleidimo faktu ir reikalauti iš atsakovo prievolės įvykdymo.
Kita vertus, kolegija taip pat teisiškai įvertina ir kitą aplinkybę, kurią nustatė bylą nagrinėję teismai. Tai aplinkybė, kad įsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimu ieškovui UAB ,,Autovira“ priteista iš atsakovo UAB ,,Alfatransa“ 62 635,73 Lt (18 140,56 Eur) skola už atliktą pervežimo paslaugą būtent pagal tą pačią 2010 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą faktūrą VR Nr. 10/33, iš kurios kildinamas reikalavimo perleidimo faktas, o ši priteista suma apima ir ginčo sumą – 16 051,82 Lt (4648,93 Eur). Nustatyta, kad ieškovo naudai iš atsakovo minėtu teismo sprendimu priteista suma atsakovo yra sumokėta. Kasatorius šios aplinkybės neginčija, o kasaciniame skunde nurodo, kad BUAB ,,Autovira“ neteisėtai ir nepagrįstai Alytaus rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį UAB ,,Alfatransa“ dėl 62 635,73 Lt (18 140,56 Eur) skolos pagal 2010 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą faktūrą VR Nr. 10/33 išieškojimo, t. y. tokį reikalavimą pareiškė jau būdamas dalį reikalavimo (16 051,82 Lt (4648,93 Eur) perleidęs ieškovui šioje byloje. Minėta, priteista suma BUAB ,,Autovira“ naudai iš UAB ,,Alfatransa“ yra išieškota. Tačiau net ir esant šiai situacijai, kasatoriaus teigimu, faktas, kad 2011 m. kovo 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra galiojanti, ir nepaisant to, kad UAB ,,Alfatransa“ yra įvykdęs prievolę BUAB ,,Autovira“, teikia pagrindą ieškovui reikalauti prievolės, pagrįstos reikalavimo perleidimo sutartimi, įvykdymo, nes įvykdydamas prievolę pirmajam kreditoriui atsakovas veikė savo rizika. Tačiau šie kasatoriaus argumentai atmetami, nes, kaip jau byloje nustatyta, ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių apie pranešimo atsakovui reikalavimo perleidimo faktą, todėl sumokėdamas pagal pagrindinę prievolę kreditoriui BUAB ,,Autovira“ atsakovas neveikė savo rizika, o tinkamai įvykdė prievolę tinkamam kreditoriui (CK 6.106 straipsnis 1, 3 dalys). Kadangi kasatorius nedalyvavo nagrinėjant civilinę bylą, kurioje buvo priimtas Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimas, jam šis sprendimas prejudicinės galios neturi, tačiau šis sprendimas ir 2013 m. spalio 14 d. mokėjimo nurodymas Nr. 685 yra patikimi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys apie atsakovo UAB ,,Alfatransa“ tinkamą prievolės įvykdymą pradiniam kreditoriui, t. y. vieninteliam jam žinomam kreditoriui, ir rodantys vykdytinos atsakovo prievolės ieškovui nebuvimą (CPK 182 straipsnis 1 punktas, 197 straipsnis).
Nurodytais motyvais kasacinis skundas atmetamas nekonstatavus CPK 346 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinančių pagrindų buvimo.
Kiti kasacinio skundo argumentai nedaro įtakos kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui, yra išvestiniai iš argumentų, kurie nagrinėti šioje byloje, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 3668,72 Lt (1062,53 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad ši suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, ji mažintina iki 600 Eur ir, netenkinus kasacinio skundo, priteistina iš kasatoriaus atsakovo naudai.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 6,76 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui UAB „Alfatransa“ (j. a. k. 300066708) iš ieškovo SIA „Dozhas“ (j. a. k. 40003709135) 600 Eur (šešis šimtus Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš ieškovo SIA „Dozhas“ (j. a. k. 40003709135) 6,76 Eur (šešis Eur 76 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Janina Januškienė
Antanas Simniškis