Civilinė byla Nr. e2A-737-1120/2020

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00250-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.1.1.16; 2.5; 2.6.3; 2.6.16.3

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kemperių pasaulis“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vatam“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kemperių pasaulis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vatam“ dėl piniginių sumų priteisimo, dėl pripažinimo, kad 2017 m. birželio 1 d. nuomos sutartis nebuvo sudaryta, o 2015 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo ir 2017 m. sausio 1 d. nuomos sutartis – įvykdytos ir dėl 2017 m. sausio 17 d. įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vatam“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kemperių pasaulis“ dėl skolos priteisimo ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje – V. P. P..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kemperių pasaulis“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į Plungės apylinkės teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) iš atsakovės UAB „Vatam“ (toliau – ir atsakovė) priteisti ieškovės naudai 13 800 Eur skolą, 2 608,24 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio procesines palūkanas; 2) pripažinti atsakovės 2017 m. sausio 17 d. atliktą įskaitymą negaliojančiu.

2.       Ieškovė paaiškino, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 2015 m. sausio 3 d. transporto priemonės pardavimo sutartis Nr. 20150103 dėl transporto priemonės Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), id. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo ir 2015 m. rugsėjo 24 d. sutartis dėl transporto priemonės Mercedes Benz E 200 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) id. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo. Ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras už parduotas transporto priemones, tačiau atsakovė jų neapmokėjo. Apie tai, kad atsakovė šiam ieškovės reikalavimui atliko įskaitymą ieškovė sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu, todėl tikslindama ieškinį prašė atsakovės atliktą įskaitymą pripažinti negaliojančiu.

3.       Atsakovė UAB „Vatam“ kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu ieškovei UAB „Kemperių pasaulis“, kuriuo prašė: 1) priteisti atsakovei iš ieškovės 5 604,54 Eur negrąžintą skolą likusią po atlikto įskaitymo; 2) priteisti atsakovei 21 175 Eur nuomos mokestį iš ieškovės; 3) priteisti atsakovei 22 067 Eur žalos atlyginimą; 4) priteisti 6 proc. metines procesines palūkanas; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovė UAB „Vatam“ ieškinyje paaiškino, kad 2015 m. sausio 5 d. perėmė reikalavimo teisę iš trečiojo asmens Vytauto P. P. (toliau – ir trečiasis asmuo) į ieškovę, o 2017 m. sausio 17 d. pranešimu šį perimtą reikalavimą įskaitė į ieškovės skolą atsakovei. Po atlikto įskaitymo ieškovė liko skolinga atsakovei 5 604,54 Eur. Dėl reikalavimo priteisti 21 175 Eur nuomos mokestį atsakovė paaiškino, kad buvo išnuomojusi ieškovei du vilkikus: 2017 m. sausio 1 d. sutartimi išnuomojo transporto priemonę Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o 2017 m. birželio 1 d. sutartimi išnuomojo transporto priemonę Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė už automobilių nuomą nesumokėjo ir yra skolinga 21 175 Eur. Atsakovė nuomos sutartis nutraukė nuo 2018 m. rugsėjo 1 d., tačiau ieškovė vilkikų negrąžino, todėl padarė atsakovei 22 067 Eur dydžio vilkikų vertės žalą, kurią turi atlyginti.

5.       Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje byloje buvo gautas ieškovės UAB „Kemperių pasaulis“ priešieškinis atsakovei UAB „Vatam“. Priešieškiniu ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ prašė: 1) pripažinti 2017 m. birželio 1 d. transporto priemonės Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį nesudaryta; 2) pripažinti, kad ieškovė įvykdė 2015 m. sausio 3 d. šalių sudarytą sutartį Nr. 20150103 grąžindama transporto priemonę Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei 2015 m. rugsėjo 22 d.; 3) pripažinti, kad ieškovė įvykdė 2017 m. sausio 1 d. nuomos sutartį Nr. 6 transporto priemonę Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžindama atsakovei 2017 m. liepos 31 d.; 4) priteisti ieškovės naudai 1 205,52 Eur transporto priemonės Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remonto išlaidas iš atsakovės; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6.       Priešieškinyje paaiškino, kad 2017 m. birželio 1 d. transporto priemonės nuomos sutarties nėra sudariusi, pateikta kopija yra suklastota. Apie šios sutarties tariamą sudarymą sužinojo tik nagrinėjant bylą Plungės apylinkės teisme. Dėl reikalavimo pripažinti, kad ieškovė įvykdė 2015 m. sausio 3 d. sutartį ir grąžino ieškovei transporto priemonę Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad minėtą transporto priemonę ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ nuomojosi iki 2015 m. rugsėjo 22 d., o pasibaigus nuomos santykiams perdavė ją atsakovei. Dėl reikalavimo pripažinti, kad ieškovė įvykdė šalių sudarytą 2017 m. sausio 1 d. transporto priemonės Volvo FH12, valst., Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį nurodė, kad šiuo metu transporto priemonė yra Paežerių kaime, Pilviškių seniūnijoje, Vilkaviškio rajone, apie transporto priemonės buvimo vietą atsakovei yra žinoma dėl automobilyje instaliuotos sekimo įrangos. Dėl reikalavimo priteisti remonto išlaidas ieškovė nurodė, kad pagal 2017 m. sausio 1 d. transporto priemonės Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį nuomotojas transporto priemonę turėjo perduoti tinkamos techninės būklės, tačiau nuomos laikotarpiu automobilį teko remontuoti. Šios išlaidos priteistinos iš atsakovės.

7.       Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi sujungė Plungės apylinkės teisme nagrinėjamą bylą pagal ieškovės UAB „Kemperių pasaulis“ ieškinį atsakovei UAB „Vatam“ dėl skolos priteisimo ir įskaitymo pripažinimo negaliojančiu su Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama civiline byla pagal atsakovės UAB „Vatam“ ieškinį ieškovei UAB „Kemperių pasaulis“ dėl skolos priteisimo ir žalos atlyginimo ir ieškovės UAB „Kemperių pasaulis“ priešieškinį atsakovei UAB „Vatam“ dėl 2017 m. birželio 1 d. transporto priemonės nuomos sutarties pripažinimo nesudaryta, 2017 m. sausio 1 d. transporto priemonės nuomos sutarties pripažinimo įvykdyta bei 2015 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo įvykdyta ir remonto išlaidų priteisimo. Sujungtos bylos perduotos nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Panevėžio apygardos teismas 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei UAB „Kemperių pasaulis“ iš atsakovės UAB „Vatam“ 13 800 Eur už parduotus automobilius, 1 380,00 Eur palūkanas, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 455,00 Eur  žyminį mokestį; priteisė atsakovei UAB „Vatam“ iš ieškovės UAB „Kemperių pasaulis“ 10 950,50 Eur nuomos mokestį pagal 2017 m. sausio 1 d. sutartį, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 67,00 Eur žyminį mokestį, 440,00 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti; pripažino neteisėtu nuo sudarymo momento UAB „Vatam“ 2017 m. sausio 17 d. pranešimą dėl skolos įskaitymo, pagal kurį įskaityta 13 800,00 Eur UAB „Vatam“ skola UAB „Kemperių pasauliui“ su 19 404,54 Eur UAB „Kemperių pasaulio“ skola UAB „Vatam“. Kitas ieškinio ir priešieškinio dalis teismas atmetė.

9.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 3 d. tarp šalių buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis Nr. 20150103, pagal kurią UAB „Kemperių pasaulis“ (pardavėja) pardavė UAB „Vatam“ (pirkėjai) transporto priemonę (vilkiką) Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už kurią pirkėja įsipareigojo sumokėti pardavėjai 22 000 Eur (1.1, 2.1, 2.2 punktai). 2015 m. rugsėjo 22 d. UAB „Kemperių pasaulis“ UAB „Vatam“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. KP2015210 12 100,00 Eur sumai, kurią pasirašė abiejų šalių direktoriai. Byloje nebuvo ginčo, kad nurodyta sąskaita neapmokėta. 2015 m. rugsėjo 24 d. pagal sąskaitą KEMP Nr. 00297 UAB „Vatam“ nupirko iš UAB „Kemperių pasaulis“ automobilį Mercedes- Benz E 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 1 700 Eur. 2015 m. rugsėjo 30 d. UAB „Kemperių pasaulis“ UAB „Vatam“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. KP2015221 1 700 Eur sumai. Byloje nebuvo ginčo, kad sąskaita neapmokėta. Tarp šalių nekilo ginčas dėl skolos pagal PVM sąskaitas faktūras dydžio, nes tokią pat pinigų sumą UAB „Kemperių pasaulis“ prašo priteisti iš UAB „Vatam“, o pastaroji įmonė būtent tokią pinigų sumą nurodė kaip įskaitomą sumą pagal 2017 m. sausio 17 d. pranešimą dėl skolos įskaitymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Vatam“ nesumokėjo pirktų daiktų kainos, todėl yra teisinis pagrindas ieškovės UAB „Kemperių pasaulis“ ieškinį dėl 13 800 Eur skolos priteisimo patenkinti. Dėl prašomų priteisti palūkanų teismas nurodė, kad nors pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti 2015 m., į teismą dėl skolų priteisimo ieškovė kreipėsi tik 2018 m. Atsakovės bankroto byloje B2-1047-460/2016 (nutraukta sudarius taikos sutartį) ieškovė nebuvo pareiškusi kreditorinio reikalavimo, nors apie bankroto bylą neabejotinai žinojo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškinio dalį dėl palūkanų priteisimo tenkinti iš dalies ir iš atsakovės UAB „Vatam“ priteisti ieškovei UAB „Kemperių pasaulis“ 1 210 Eur palūkanas pagal 2015 m. sausio 3 d. šalių sudarytą transporto priemonės pardavimo sutartį ir 170 Eur palūkanas pagal 2015 m. rugsėjo 30 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, iš viso – 1 380 Eur.

10.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovės UAB „Vatam“ argumentai, jog ji po minėto įskaitymo nebeskolinga UAB „Kemperių pasauliui“, o pastaroji įmonė jai liko skolinga 5 604,54 Eur  nepagrįsti, o ieškovės UAB „Kemperių pasaulis“ reikalavimas pripažinti 2017 m. sausio 17 d. įskaitymą neteisėtu yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 16 d. pagal paskolos sutartį V. P. P. paskolino UAB „Kemperių pasaulis“ neterminuotai 69 056 Lt (20 000 Eur) su 5 procentų metinėmis palūkanomis. 2015 m. rugsėjo 23 d. paskolos grąžinimo sutartimi 2014 m. gruodžio 16 d. suteikta paskola V. P. P. buvo grąžinta su 2 procentų palūkanomis (20 400,00 Eur), o šalys nurodė, kad viena kitai pretenzijų neturi. UAB „Kemperių pasaulis“ kasos knygoje yra įrašas, kad 2015 m. rugsėjo 25 d. pagal dokumentą K240 V. P. P. išmokėta 20 400 Eur. Teismas pažymėjo, kad atsakovė UAB „Vatam“ įrodinėjo, jog ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ ne pagal rašytinę 2014 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį, bet pagal 2014 m. gruodžio 29 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. 0582 pasiskolino iš V. P. P. dar 19 404,54 Eur. Būtent šį reikalavimą V. P. P. perleido atsakovei, o ji jį įskaitė į ieškovės skolą. Pirmosios instancijos konstatavo, kad pagal 2014 m. gruodžio 29 d. kasos pajamų orderio kvitą KP Nr. 0582 UAB „Kemperių pasaulis“ V. P. P. įmokėti 19 404,54 Eur (67 000,00 Lt) buvo sumokėti vykdant 2014 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį, kuri buvo grąžinta V. P. P. 2015 m. rugsėjo 23 d. paskolos grąžinimo sutartimi pagal 2015 m. rugsėjo 25 d. dokumentą K240 (20 400 Eur su palūkanomis). Šią išvadą teismas darė todėl, kad byloje nebuvo pateiktas joks patikimas ir objektyvus įrodymas, jog į UAB „Kemperių pasaulis“ sąskaitą pagal orderį ar kitą juridinę galią turintį finansinės apskaitos dokumentą buvo įnešta dar viena 19 404,54 Eur (67 000 Lt) paskola.

11.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog apie 2015 m. sausio 5 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą buvo pranešta ieškovei UAB „Kemperių pasaulis“, kaip tai numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnis. 2015 m. sausio 5 d. kreditorinių įsipareigojimų perleidimo sutartyje nėra nurodytas paskolos grąžinimo terminas, o byloje šalys neapteikė įrodymų nei kad iki 2017 m. sausio 17 d. UAB „Vatam“ pranešimo apie vienašalį įskaitymą buvo pareikalauta, jog UAB „Kemperių pasaulis“ įvykdytų prievolę, nei kad UAB „Vatam“ už perleidžiamą reikalavimo teisę V. P. P. sumokėjo 67 000 Lt (2 punktas), nei kad įskaityta buvo apie tai pranešant kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 2 dalis). Tai, kad ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ nepateikė UAB „Vatam“ bankroto administratoriui kreditorinio reikalavimo, nesudaro pagrindo vertinti, kad įskaitymas jau tuomet buvo padarytas, tik įformintas 2017 m. sausio 17 d. po bankroto bylos nutraukimo, nes pareikšti reikalavimus bankrutavusiai įmonei yra ieškovės teisė.

12.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad transporto priemonės – vilkikai buvo išnuomoti CK 6.522-6.529 straipsniuose nustatytu pagrindu (transporto priemonės nuomos sutartys neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų).

13.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 3 d. tarp šalių buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 20150103, pagal kurią ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ pardavė atsakovei UAB „Vatam“ vilkiką Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal šios sutarties 3.1. punktą UAB „Vatam“ buvo įsipareigojusi šį vilkiką vieneriems metams išnuomoti UAB „Kemperių pasaulis“. Abi šalys neginčija, kad sutartis sudaryta, o minėtas vilkikas buvo išnuomotas. Pagal sutarties nuostatas, ji tarp šalių galiojo vienerius metus ir, jei sutartis nepratęsiama, vilkikas perėjo UAB „Vatam“ nuosavybėn. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad sutartis po vienerių metų galiojimo buvo pratęsta. Ant sutarties yra įrašas, kad transporto priemonę nusipirko ir priėmė UAB „Vatam“, bei direktoriaus V. P. P. parašas. 2015 m. rugsėjo 22 d. UAB „Kemperių pasaulis“ UAB „Vatam“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. KP2015210 12 100 Eur, kurią pasirašė abiejų šalių direktoriai. 2015 m. lapkričio 20 d. šalys sudarė atsiskaitymo aktą, kuriame nurodyta, kad atsiskaitoma dėl vilkiko Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo ir valdymo už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2015 m. spalio 12 d. Ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ pripažino, kad vilkikas jai buvo išnuomotas, kad jį valdė ir naudojo nuomos pagrindais iki 2015 m. rugsėjo 22 d. Abi šalys vienodai nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 22 d. ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ išrašė atsakovei UAB „Vatam“ PVM sąskaitą faktūrą 12 100 Eur už automobilio Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimą, kurią gavo ir pasirašė direktorius L. P.. Teismas atkreipė dėmesį į ieškovės poziciją, kad po 2015 m. rugsėjo 22 d. UAB „Vatam“ atstovas vilkiką išsivarė ir nuo tos dienos įmonė transporto priemonės nevaldė ir nenaudojo. Teismas sprendė šiuos ieškovės paaiškinimus esant labiau tikėtinais, nes Klaipėdos apygardos teisme 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1047-460/2016 atsakovei UAB „Vatam“ buvo iškelta bankroto byla ir pagal nutarties rezoliucinės dalies 7 punktą bendrovės direktorius buvo įpareigotas perduoti bankroto administratoriui visą bankrutuojančios įmonės turtą, įskaitant ir vilkiką Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad jis šios pareigos neįvykdė ar kad šio turto įmonės valdyme ir balanse nebuvo. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – IBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą visos UAB „Vatam“ sudarytos sutartys baigėsi. Taigi, ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ 2015 m. sausio 3 d. sutarties pagrindu minėto vilkiko teisėtai valdyti ir naudotis negalėjo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė UAB „Vatam“ ieškinio reikalavimus ieškovei, susijusius su vilkiku Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kildina ne iš 2015 m. sausio 3 d., bet iš 2017 m. birželio 1 d. šalių sudarytos sutarties netinkamo vykdymo ir iš esmės neginčijo, kad pagal 2015 m. sausio 3 d. nuomos sutartį išnuomotas vilkikas jai buvo grąžintas.

14.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. sausio 1 d. tarp ieškovės UAB „Kemperių pasaulis“, atstovaujamos direktoriaus R. D., ir atsakovės UAB „Vatam“, atstovaujamos D. P., buvo sudaryta neterminuota automobilio Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos neteikiant vairavimo paslaugų sutartis Nr. 6. Pagal šią sutartį UAB „Kemperių pasaulis“ įsipareigojo už kiekvieną nuomos mėnesį UAB „Vatam“ sumokėti po 500 Eur + PVM (4 punktas) bei įsipareigojo apmokėti savo lėšomis komercinio eksploatavimo išlaidas (3.1.4 punktas). Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ pripažįsta faktus, kad ši nuomos sutartis buvo sudaryta pagal joje nurodytas sąlygas; kad vilkikas Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos pagrindais jai buvo perduotas valdyti ir naudotis už nuomos mokestį; kad gavo iš atsakovės 2017 m. sausio 31 d. sąskaitą faktūrą 605 Eur, 2017 m. kovo 30 d. sąskaitą faktūrą 644,50 Eur, bendrai 1 149,50 Eur sumai, kurias 2017 m. liepos mėnesį apmokėjo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 16 d. pranešimu UAB „Vatam“ direktorius D. P. pagal sutarties 7.1 punktą ir vadovaudamasis tuo, kad pagal nuomos sutartis nesumokėtas nuomos mokestis, nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. nutraukė nuomos sutartį ir pareikalavo grąžinti vilkiką, sumokėti nuomos mokestį už 20 mėnesių 10 950,50 Eur (atskaičius sumokėtus 1149,50 Eur pagal aukščiau minėtas sąskaitas). Teismas nurodė, kad byloje iš esmės nėra ginčo, kad nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. ieškovė atsakovei pilnai nesumokėjo, įskaitant ir laikotarpį nuo 2017 m. sausio mėnesio – liepos 31 d., kada nuomininkė pripažįsta, kad vilkiką tikrai nuomojosi. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad UAB „Kemperių pasaulis“ tinkamai ir laiku neįvykdė savo pareigos mokėti nuomotojai UAB „Vatam“ sutartyje nustatyta tvarka ir terminais šalių sulygto dydžio nuomos mokestį, ieškovei taikė sutartinę civilinę atsakomybę ir iš jos atsakovei priteisė 10 950,50 Eur nuomos mokesčio. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ turėjo įrodyti savo teiginius, kad grąžino ir kada grąžino atsakovei vilkiką tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, tačiau šios faktinės aplinkybės nepagrindė rašytiniais ar kitais patikimais bei objektyviais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

15.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad aplinkybę, jog minėtos 2017 m. sausio 1 d. automobilio Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos neteikiant vairavimo paslaugų sutarties Nr. 6 galiojimo laikotarpiu ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ vilkiko remontui išleido 1 205,52 Eur patvirtina A. P. įmonės „Kadex“ sąskaitų faktūrų duomenys. Teismas pažymėjo, kad pati ieškovė nurodo, kad vilkiką Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomojo nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. pagal 2017 m. sausio 1 d. nuomos sutartį Nr. 6, tačiau byloje nepateiktas joks įrodymas, patvirtinantis, kad vilkikas buvo perduotas netinkamos techninės būklės ir kad dėl šios priežasties, o ne dėl normalaus nuomojamos transporto priemonės eksploatavimo ir nusidėvėjimo, ieškovė patyrė remonto išlaidas. Byloje taip pat nėra įrodymų apie tai, kad šalys buvo susitarę, jog vilkikas Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bus remontuojamas UAB „Vatam“ sąskaita ar kad UAB „Kemperių pasaulis“ už vilkiko remontą sumokėti pinigai bus įskaitomi į nuomos mokestį. Pagal CK 6.524 straipsnį būtent nuomininkas nuomos laikotarpiu privalo techniškai prižiūrėti transporto priemonę, užtikrinti tinkamą jos būklę, atlikti einamąjį ir kapitalinį remontą, jeigu sutartis nenumato ko kita.

16.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. birželio 1 d. tarp šalių buvo sudaryta neterminuota automobilio Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos neteikiant vairavimo paslaugų sutartis Nr. 9. Pagal jos sąlygas nuomininkė UAB „Kemperių pasaulis“ įsipareigojo už kiekvieną nuomos mėnesį UAB „Vatam“ sumokėti po 500 Eur + PVM ne vėliau kaip iki sekančio mėnesio 25 d. (4 punktas). 2018 m. rugpjūčio 16 d. pranešimu UAB „Vatam“ direktorius D. P., vadovaudamasis sutarties 7.1 punktu ir tuo, kad pagal nuomos sutartis nesumokėtas nuomos mokestis, nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. nutraukė nuomos sutartį, pareikalavo grąžinti vilkiką bei sumokėti nuomos mokestį pagal 2017 m. birželio 1 d. sutartį už 15 mėnesių 9 075 Eur. Teismas pažymėjo, kad ieškovės UAB „Kemperių pasaulis“ prašymu buvo paskirta ir atlikta 2017 m. birželio 1 d. transporto priemonės neteikiant vairavimo paslaugų nuomos sutarties Nr. 9 ekspertizė, kurios metu nustatyta, kad tirti sutarties įrašai yra nepakeisti ir yra pirminiai, kad direktoriaus R. D. parašai yra pasirašyti rašikliu, o ne atlikti biuro technika ir kad pirmiau buvo atspausdintas tekstas (lentelė su nuomininko duomenimis) ir ant jos pasirašytas parašas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės argumentai apie sutarties nesudarymą, nepasirašymą, suklastojimą nepasitvirtino ir ją laikyti nesudaryta dėl to, kad toks dokumentas iš viso tarp šalių nebuvo pasirašytas, nėra pagrindo. Dėl to ieškovės reikalavimas dėl 2017 m. birželio 1 d. transporto priemonės nuomos sutarties pripažinimo nesudaryta nebuvo tenkintas.

17.       Vis dėlto, teismas atkreipė dėmesį, kad šalių paaiškinimai apie tai, ar ieškovei UAB „Kemperių pasaulis“ buvo perduotas nuomai minėtas vilkikas, ar ji jį nuomojosi ir jei taip, tai kurį laikotarpį, yra prieštaringi, o rašytinių įrodymų, įskaitant vilkiko perdavimo priėmimo aktą ar kitą objektyvų įrodymą apie tai, kad vilkikas Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vykdant 2017 m. birželio 1 d. nuomos sutartį, buvo perduotas naudotis ieškovei UAB „Kemperių pasaulis“ nepateikta. Nustatant aplinkybes pagal aukščiau nurodytą 2017 m. sausio 1 d. nuomos sutartį teismas vertino, kad, nors nėra vilkiko perdavimo priėmimo akto, ieškovės pripažinimas, jog ji naudojosi vilkiku tam tikrą laiką, kartu reiškia, kad vilkiką jai nuomotoja buvo perdavusi. Todėl ir nustatant faktines aplinkybes pagal 2017 m. birželio 1 d. sutartį, siekiant nepažeisti lygiateisiškumo principo, vertinama, kad, nesant vilkiko perdavimo priėmimo akto, o ieškovei UAB „Kemperių pasaulis“ nepripažįstant, kad vilkikas buvo perduotas nuomai, taip pat nesant ir kitų objektyvių įrodymų apie šios nuomos sutarties faktinį ir realų įgyvendinimą, teismas vertino, kad atsakovės UAB „Vatam“ reikalavimo pagal 2017 m. birželio 1 d. nuomos sutartį priteisti 9 075 Eur nuomos mokestį tenkinti nėra pagrindo.

18.       Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės UAB „Vatam“ reikalavimo atlyginti 22 067 Eur žalą už du negrąžintus vilkikus, nurodė, kad byloje neįrodžius, jog ieškovei UAB „Kemperių pasaulis“ pagal 2017 m. birželio 1 d. sutartį atsakovė UAB „Vatam“ perdavė nuomai vilkiką Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė neturi pareigos jį grąžinti ar atlyginti žalą, lygią vilkiko vertei. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog nutraukus 2017 m. sausio 1 d. nuomos sutartį, ieškovė nėra grąžinusi atsakovei vilkiko VOLVO FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė UAB „Vatam“ leistinais įrodymais patikimai nepagrindė ir neįrodė vienos iš civilinės atsakomybė sąlygų – žalos ir nuostolių (CK 6.249 straipsnis) dydžio dėl konkretaus negrąžinto vilkiko Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovės pateikti duomenys iš internetinio tinklapio autoplius.lt apie tai, kad už 12 567 Eur parduodamas panašių gamybos metų ir parametrų analogiškos markės vilkikas, neįrodo realios atsakovei priklausančio vilkiko vertės. Teismo nuomone, atsakovė turėjo galimybę nustatyti realią vilkiko Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę, nes dėl automobilyje instaliuotos sekimo įrangos duomenų žino (gali žinoti), kur faktiškai yra šis vilkikas. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys įrodo šio vilkiko buvimo vietą buvo Paežerių kaime, Pilviškių seniūnijoje, Vilkaviškio rajone. Todėl atsakovė turėjo galimybę gauti įrodymų apie realią šio vilkiko vertę, jei vertina, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos nuostoliams atlyginti.

19.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad CPK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Teismas nenustatė aplinkybių apie tikėtinai padarytą nusikalstamą veiką, dėl to atsisakė vadovautis CPK 300 straipsnio nuostatomis ir kreiptis į prokurorą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalis turi teisę savarankiškai, jos nuomone, esant nusikalstamų veikų požymių, apie tai pranešti prokurorui ir inicijuoti ikiteisminį tyrimą tiesiogiai.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą skundžiamoje dalyje: dėl atmestos ieškovės UAB „Kemperių pasaulis“ priešieškinio dalies ir pripažinti, kad automobilis Volvo FH12, valst.  Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2017 m. sausio 1 d. nuomos sutartį Nr. 6 atsakovei grąžintas 2017 m. liepos 31 d.; dėl tenkintos atsakovės UAB „Vatam“ ieškinio dalies dėl automobilio Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 7 925 Eur nuompinigių ir 6 proc. delspinigių nuo šios sumos priteisimo ir šioje dalyje tenkinti ieškovės UAB „Kemperių pasaulis“ priešieškinio reikalavimus – nustatyti, kad UAB „Kemperių pasaulis“ automobilį Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2017 m. sausio 1 d. nuomos sutartį Nr. 6 atsakovui grąžino 2017 m. liepos 31 d. arba, panaikinus ginčijamą sprendimo dalį, perduoti ją nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir taikyti CPK 300 straipsnio normą. Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat prašė pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą dalyje dėl žalos atlyginimo atsakovei, papildomai nurodant, kad ieškinys minėtoje dalyje netenkintinas ir dėl to, kad ginčo automobilis grąžintas atsakovei 2017 m. liepos 31 d. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

20.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą pripažinti trečiojo asmens dalyvavimą byloje būtinu. Ieškovė vertina, kad buvo pažeistos CPK 51 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos, o CPK 186 straipsnio 3 dalies pagrindu teismas turėjo pareikalauti trečiojo asmens rašytinio paaiškinimo arba jį išklausyti buvimo vietoje. Minėtas ieškovės prašymas buvo tenkintas bylą nagrinėjant Plungės apylinkės teisme. Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai pakeitė Plungės apylinkės teismo nutartį ir taip pažeidė CPK 18 straipsnio ir 235 straipsnio 1 dalies nuostatas.

20.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą byloje apklausti liudytojus. Ieškovės vertinimu, ypatingai reikšmingi būtų vairuotojo A. J., dirbusio pas atsakovę iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. paaiškinimai, kadangi šio asmens darbo pas atsakovę metu, ginčo automobilis buvo perduotas atsakovei.

20.3.                      Pirmosios instancijos teismas dalyje dėl automobilio Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinimo nepilnai vertino byloje galimus įrodymų šaltinius. Sprendime nustatyta, kad šalis siejo artimi verslo, tarpusavio pasitikėjimo santykiai. Tai pagrindžia ieškovės teiginį, kad dalis sandorių buvo sudaromi ir vykdomi žodžiu. Būtent tokia forma buvo sudarytas susitarimas dėl automobilio Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinimo. Be to, ginčijamu laikotarpiu būtent atsakovė draudė ginčo automobilį – tai įrodo, kad būtent atsakovė minėtu automobiliu vykdė veiklą. Ieškovė taip pat pateikė UAB „Ruptela“ duomenis apie atsakovės sudarytą automobilio sekimo sutartį ir šio automobilio judėjimo maršrutus – tai rodo, kad ginčo laikotarpiu atsakovė minėtą automobilį naudojo savo veiklos vykdymui. Papildomai ieškovė pateikė antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame įvardinta ginčo automobilio buvimo vieta – ši aplinkybė atsakovei žinoma, tačiau ji sąmoningai nuslėpė automobilio buvimo vietą.

20.4.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CPK 178 straipsnio nuostatas dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Atsakovė nepaaiškino ir nepateikė įrodymų, kodėl ji, neva nenaudodama ginčo automobilio po 2017 m. liepos 31 d., jį draudė, sudarė sekimo sutartį, ar jos vairuotojai laikotarpiu po 2017 m. liepos 31 d. buvo komandiruojami į užsienį, ar minėtas automobilis nebuvo išnuomotas tretiesiems asmenims. Teismas CPK 225 straipsnio 1 dalies pagrindu gavęs ieškovo priešieškinį ir jį pagrindžiančius įrodymus, turėjo kitaip paskirstyti šalių įrodinėjimo naštą ir įpareigoti atsakovę pateikti jos atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, o to nevykdant – atitinkamai tai įvertinti ir ieškovės teikiamų įrodymų pagrindu tenkinti jos priešieškinį ginčijamoje dalyje.  

20.5.                      Byloje yra pakankamai aplinkybių apie padarytą nusikalstamą veiką, todėl teismas turėjo taikyti CPK 300 straipsnį. Atsakovės veiksmai, kreipiantis į teismą ir prašant priteisti ženklias pinigų sumas už jos žinioje esančias transporto priemones, atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 ir 182 straipsnio 2 d. numatytą nusikalstamą veiką – pasikėsinimą sukčiauti sunkinančioms aplinkybėms. Byloje yra duomenų, kad ginčo automobilis Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sunaikintas 2018 m. kovo 22 d., o tai atitinka turto iššvaistymo sudėtį (BK 184 straipsnis).

21.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Vatam“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

21.1.                      Visus įrodymus byloje ieškovė turėjo galimybę pati gauti pirmosios instancijos teisme, t. y. prašyti, kad teismas iškviestų liudytojus, prašyti, kad teismas išreikalautų duomenis iš valstybės institucijų ir pan., tačiau pati sąmoningai to nedarė.

21.2.                      Byloje ieškovė pateikė eilę draudimo sutarčių ir polisų, kuriuose nėra nurodyta, kas juos sudarė. Šias draudimo sutartis sudarė pati ieškovė.

21.3.                      Ieškovė pripažino, kad vilkiką Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal nuomos sutartį gavo, tačiau apie jo grąžinimą nepateikė jokių įrodymų, o atsakovė šio fakto nepripažino, kas reiškia, jog šios aplinkybės ieškovė neįrodė.

21.4.                      Ieškovės reikalavimas teismui priimti nutartį pagal CPK 300 straipsnį yra spaudimo priemonė atsakovei. Niekas netrukdo pačiai ieškovei kreiptis į teisėsaugos institucijas su tokiu pareiškimu, tačiau į bylą nėra pateikti įrodymai, kad ieškovė tokia teise pasinaudojo.

22.       Atsakovė UAB „Vatam“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą – panaikinti sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir toje dalyje priimti sprendimą ieškinį atmesti visiškai; panaikinti sprendimo dalį, kuria priešieškinis atmestas, ir toje dalyje priimti sprendimą priešieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      2014 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartis buvo sudaryta 69 056 Lt (20 000 Eur) sumai, t. y. visai kitokiai nei buvo įmokėta pagal 2014 m. gruodžio 29 d. orderį. Minėtame orderyje nėra nurodyta, kad pinigai mokami pagal 2014 m. gruodžio 16 d. sutartį, kas reiškia, kad jie mokami ne pagal minėtą sutartį ir ieškovė to nepaneigė. 2015 m. rugsėjo 23 d. paskolos grąžinimo sutartyje nurodyta, kad 2014 m. gruodžio 16 d. paskola grąžinta sumokėjus 20 400 Eur, patvirtina, kad buvo grąžinti pinigai gauti pagal 2014 m. gruodžio 16 d. sutartį, o ne pagal 2014 m. gruodžio 29 d. kasos pajamų orderį KP Nr. 0582. Pagal 2014 m. gruodžio 16 d. ir pagal 2015 m. rugsėjo 23 d. sutartį grąžintų pinigų sumos yra kitokios nei pagal 2014 m. gruodžio 29 d. kasos pajamų orderį Nr. 0582. Byloje nekilo ginčo, kad pagal 2014 m. gruodžio 16 d. sutartį pinigai buvo perduoti ieškovei ir ji juos grąžino, tačiau byloje ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad pinigus, gautus pagal 2014 m. gruodžio 29 d. kasos pajamų orderį KP Nr. 0582 grąžino atsakovei ar kad pagal šį orderį gauti pinigai yra tie patys pinigai, mokėti pagal 2014 m. gruodžio 16 d. sutartį.

22.2.                      Pranešimas apie įskaitymą buvo be sąlygų ir be termino, todėl yra galiojantis. CK 6.134 straipsnis pateikia sąrašą atvejų, kada įskaitymas yra negalimas, tačiau atsakovės atliktas įskaitymas nepatenka po nei vienų iš jų. Teismui pripažinus, kad šalis siejo glaudūs tarpusavio pasitikėjimo santykiai yra pagrindas laikyti, kad pakako ir žodinio įskaitymo, o tai, kad ieškovė žinojo apie įskaitymą, patvirtina jos pačios veiksmai, kai ji nesikreipė dėl skolos reikalavimo patvirtinimo kaip kreditorinio.

22.3.                      Ieškovė atsiliepime į ieškinį pripažino, kad po 2015 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pagal kurią atsakovė iš ieškovės nusipirko minėtą vilkiką, ji minėtą vilkiką turėjo savo žinioje, tačiau įrodinėjo grąžinusi iki 2015 m. rugsėjo 22 d. Tokiems savo teiginiams ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, o teismas padarė išvadą, kad ieškovės nurodytu metu vilkikas buvo grąžintas atsakovei, nes tai turėjo būti padaryta po bankroto bylos iškėlimo, nes nėra duomenų, kad vilkikas nebuvo perduotas bankroto administratoriui. Tokios teismo išvados yra tik prielaida, nes bankroto byloje nesant duomenų, kad vilkikas nebuvo perduotas bankroto administratoriui, visiškai nereiškia, kad jis bankroto administratoriui buvo perduotas. Byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovė minėtu vilkiku naudojosi ir po 2015 m. rugsėjo 22 d., t. y. po datos, iki kurios nurodė grąžinusi vilkiką – ieškovė pateikė atsakovei 2015 m. lapkričio 20 d. atsiskaitymo aktą dėl minėto vilkiko naudojimo, kuriame nurodė, kad naudojosi vilkiku nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2015 m. spalio 12 d. ir už tai atsiskaito.

22.4.                      Vilkiko Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), likutinė vertė yra neaktuali, nes jis nebuvo grąžintas taip, kaip numatė sutartis, o buvo aktuali vilkikų vertė jų privalomo grąžinimo laikotarpiu arba bylos nagrinėjimo laikotarpiu. Daikto vertė gali būti įrodinėjama ne tik vertintojų ataskaitomis, bet ir lyginant tokių pat vilkikų vertes. Be to, ieškovė net neginčijo taip paskaičiuotos vilkikų vertės, kas reiškia, kad su verte sutiko ir atsakovei nebereikėjo papildomai įrodinėti vilkiko vertės.

23.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Kemperių namai“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikritimai:

23.1.                      Byloje yra pateikta tik viena paskolos sutartis, jokių kitų paskolos sutarčių ieškovė nepripažįsta. Būtent kreditorius turėjo įrodyti antrosios paskolos perdavimo faktą, tačiau to neįrodė.

23.2.                      Ginčijamu sprendimu nustatytos aplinkybės, kad asmuo buvo suteikęs tik vieną paskolą ieškovei, o ši buvo grąžinta, visiškai paneigia apeliacinio skundo motyvus dėl reikalavimo perleidimo tarp trečiojo asmens ir atsakovės bei įskaitymo teisėtumą. Kaip minėta, pareiga įrodyti galiojančią reikalavimo teisę tenka būtent atsakovei, ji šios teisės neįrodė.

23.3.                      Ginčijamų automobilių perdavimą atsakovei ieškovė įrodė ne tik paaiškinimais, bet ir transporto priemonės draudimo sutartimi, jos sekimo sutartimi su UAB „Ruptela“, minėtas transporto priemones naudojusiais atsakovės vairuotojais, transporto priemonių judėjimo schemomis, valstybinių numerių keitimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos bylos nagrinėjimo ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

25.       Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tenkino šiuos ieškovės ieškinio reikalavimus: 1) priteisė ieškovei UAB „Kemperių pasaulis“ iš atsakovės UAB „Vatam“ 13 800 Eur skolą už parduotus automobilius, 1 380 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) pripažino atsakovės UAB „Vatam“ atliktą įskaitymą neteisėtu nuo sudarymo momento; 3) pripažino, kad ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ grąžino atsakovei UAB „Vatam“ vilkiką, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2015 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Kita vertus, teismas netenkino šių ieškovės reikalavimų: 1) pripažinti, kad pagal 2017 m. sausio 1 d. transporto priemonės nuomos sutartį, transporto priemonę Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ atsakovei UAB „Vatam“ grąžino 2017 m. liepos 31 d.; 2) pripažinti, kad 2017 m. birželio 1 d. vilkiko, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sutartis nebuvo sudaryta; 3) priteisti ieškovei UAB „Kemperių pasaulis“ iš atsakovės UAB „Vatam“ 1 205,52 Eur automobilio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remonto išlaidas.

26.       Skundžiame sprendime pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovės UAB „Vatam“ reikalavimą priteisti iš ieškovės UAB „Kemperių pasaulis“ atsakovei UAB „Vatam“ 10 950,50 Eur nuomos mokestį pagal 2017 m. sausio 1 d. transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, 6 proc. metines procesines palūkanas. Kita vertus, teismas atmetė šiuos atsakovės reikalavimus: 1) atsakovės UAB „Vatam“ reikalavimą dėl po įskaitymo likusios ieškovės 5 604,54 Eur skolos priteisimo; 2) atsakovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio pagal 2017 m. birželio 1 d. transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį priteisimo; 3) reikalavimą atlyginti 22 067 Eur žalą už negrąžintus vilkikus.

27.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ reiškia šiuos prašymus: 1) pakeisti teismo sprendimą dėl atmestos UAB „Kemperių pasaulis“ priešieškinio dalies ir pripažinti, kad vilkikas Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2017 m. sausio 1 d. nuomos sutartį buvo grąžintas atsakovei UAB „Vatam“ 2017 m. liepos 31 d.; 2) atitinkamai panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovei UAB „Vatam“ priteistas nuomos mokestis už vilkiko Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą pagal 2017 m. sausio 1 d. nuomos sutartį; 3) atsakovės UAB „Vatam“ ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo negrąžinus vilkiko Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), papildyti, nurodant, kad reikalavimas atlyginti žalą netenkintas ir dėl to, kad ginčo automobilis buvo grąžintas atsakovei UAB „Vatam“ 2017 m. liepos 31 d.

28.       Atsakovė apeliaciniu skundu iš esmės prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti.

29.       Taigi iš esmės apeliaciniais skundais skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas visa apimtimi, išskyrus pripažinimą dėl 2017 m. birželio 1 d. transporto priemonės nuomos sutarties sudarymo ir ieškovei nepriteistas transporto priemonės Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remonto išlaidas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus, atskirai pasisako dėl kiekvieno iš ieškinio ir priešieškinio reikalavimų.

Dėl ieškovės procesinių prašymų pirmosios instancijos teisme

30.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą pripažinti trečiojo asmens Vytauto P. P. dalyvavimą byloje būtinu. Be to, pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo apklausti byloje liudytojus – atsakovės vairuotojus, dirbusius pas atsakovę 2015 – 2017 m. laikotarpiu. Teismas nurodė, kad tiek trečiojo asmens, tiek vairuotojų apklausos užvilkintų bylos nagrinėjimą. 

31.       Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 51 straipsnio 1 ir 2 dalies normas, CPK 186 straipsnio 3 dalį, be pagrindo netaikė CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir nepagrįstai atsisakė apklausti liudytojus.

32.       CPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas. 

33.       CPK 186 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šalis ar trečiasis asmuo dėl svarbių priežasčių negali atvykti į teismą, teismas gali pareikalauti rašytinio paaiškinimo arba išimtiniais atvejais šį asmenį išklausyti jo buvimo vietoje. Šiuo atveju duodanti rašytinį paaiškinimą šalis ar trečiasis asmuo neprisiekia.

34.       Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad jai kelia abejonių to paties advokato atstovavimas ir atsakovei, ir trečiajam asmeniui, dėl to trečiojo asmens dalyvavimą reikėjo pripažinti būtinu ir išklausyti jo savarankišką poziciją, arba, vadovaujantis CPK 186 straipsnio 3 dalimi, apklausti šį asmenį jo buvimo vietoje ar pareikalauti rašytinių paaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia ieškovės pozicija.

35.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CPK nėra numatyto draudimo tam pačiam atstovui atstovauti kelis proceso dalyvius, jei šių interesai byloje nėra priešingi. Nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo byloje iš esmės turėjo tapatų interesą, t. y. įrodinėjo, kad trečiasis asmuo turėjo reikalavimą į ieškovę dėl negrąžintos paskolos, kurį perleido atsakovei. Kitaip tariant, tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo iš esmės laikėsi pozicijos, kad ieškovė 67 000 Lt paskolos trečiajam asmeniui negrąžino, todėl trečiasis asmuo atsakovei perleido galiojantį reikalavimą į ieškovę, kurio pagrindu atsakovė teisėtai atliko įskaitymą.

36.       Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas paaiškino, kad trečiojo asmens dalyvavimas byloje yra būtinas, nes jis paaiškintų tarp ieškovės ir trečiojo asmens susiklosčiusius paskolos santykius, patvirtintų, kad ieškovė paskolą trečiajam asmeniui grąžino (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 6 min. 50 sek. – 9 min. 45 sek.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad paskolos trečiajam asmeniui grąžinimo aplinkybės byloje buvo nustatytos remiantis rašytiniais įrodymais (byloje esančiomis paskolos ir paskolos grąžinimo sutartimis, pinigų priėmimo orderiu, kasos išlaidų orderiu), taigi iš esmės ieškovės įrodinėjamos aplinkybės buvo patvirtintos rašytinių įrodymų pagrindu. Apeliaciniame skunde ieškovė nenurodo, kokias kitas bylai aktualias aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos remiantis rašytiniais įrodymais, galėjo paliudyti trečiasis asmuo.

37.       Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant Plungės apylinkės teisme 2019 m. vasario 7 d. posėdyje trečiasis asmuo buvo apklausiamas, tačiau nurodė nieko neprisimenąs (Plungės apylinkės teismo 2019 m. vasario 7 d. teismo posėdžio garso įrašas civilinėje byloje Nr. 2-144-588/2019: 52 min. 50 sek. – 52 m. 55 sek.), o dėl trečiojo asmens sveikatos būklės pablogėjimo teismo posėdį reikėjo nutraukti ir bylos nagrinėjimą atidėti. Esant tokioms aplinkybėms, Panevėžio apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad trečiojo asmens dalyvavimas byloje nėra būtinas, o ieškovės nurodomos aplinkybės gali būti grindžiamos rašytiniais įrodymais.

38.       Ieškovė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą apklausti byloje atsakovo vairuotojus, dėl to liko nenustatytos aplinkybės dėl automobilio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinimo atsakovei 2017 m. liepos 31 d.

39.       CPK 226 straipsnyje numatyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Tai reiškia, kad šalys procesinius prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir (ar ž) liudytojų apklausos turi pateikti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Nagrinėjamu atveju prašymas apklausti atsakovės vairuotojus buvo pareikštas dešimtame teismo posėdyje (prieš pat baigiamąsias kalbas), bylos nagrinėjimui užsitęsus pusantrų metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prašymas pareikštas pavėluotai, o ieškovės nurodytos aplinkybės gali būti įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, atitinkamai, tokio prašymo tenkinimas nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą. 

40.       Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o ieškovės argumentai dėl pirmosios instancijos teisme padarytų procesinių pažeidimų yra atmetami.   

Dėl atsakovės atlikto įskaitymo ir skolos, likusios po atlikto įskaitymo, priteisimo atsakovei

41.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė 2017 m. sausio 17 d. atsakovės vienašališkai atliktą įskaitymo sandorį pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento CK 1.80 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad trečiasis asmuo V. P. P. 2015 m. sausio 5 d. perleido atsakovei UAB „Vatam“ 67 000 Lt reikalavimo teisę į ieškovę (e. b. 1 t., b. l. 25). Atsakovės ir trečiojo asmens teigimu, šis reikalavimas susidarė 2014 m. gruodžio 29 d. paskolos pagrindu, kai trečiasis asmuo paskolino ieškovei 67 000 Lt (e. b. 1 t., b. l. 24). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė 2015 m. rugsėjo 25 d. trečiajam asmeniui paskolą grąžino. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog apie 2015 m. sausio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartį ieškovei būtų pranešta ir kad atsakovė pagal šią sutartį būtų atsiskaičiusi su trečiuoju asmeniu. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų ir apie tai, kad atsakovė, prieš atlikdama vienašalį įskaitymą, būtų pareikalavusi ieškovės įvykdyti prievolę ir pranešusi ieškovei apie atliktą įskaitymą (CK 6.131 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovės atliktas įskaitymas prieštarauja CK 1.80 straipsnio normai ir yra negaliojantis. Pripažinęs atsakovės atliktą įskaitymą negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atsakovei priteisti, jos teigimu, po atlikto įskaitymo likusią ieškovės skolą 5 604,54 Eur sumai.

42.       Atsakovė UAB „Vatam“ su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė trečiajam asmeniui grąžino paskolą. Atsakovės vertinimu, trečiasis asmuo buvo suteikęs dvi paskolas ieškovei – 2019 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartimi buvo suteikta 69 056 Lt paskola, kuri buvo grąžinta 2019 m. rugsėjo 23 d. paskolos grąžinimo sutartimi, ką patvirtina 2019 m. rugsėjo 25 d. kasos išlaidų orderis, kita, 2014 m. gruodžio 29 d. paskola 67 000 Eur sumai ieškovės nebuvo grąžinta. Būtent pastarąjį reikalavimą trečiasis asmuo ir perleido atsakovei. Atsakovė papildomai nurodo, kad pranešimas dėl įskaitymo yra be sąlygų ir be termino, todėl yra galiojantis, o pats įskaitymas nepatenka į nei vieną iš CK 6.134 straipsnyje nurodytų atvejų, kada galėtų būti laikomas negaliojančiu.  

43.       Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

44.       Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi, paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl, nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018; 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018). Kadangi paskolos sutartis yra realinė, įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018; 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018).

45.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į byloje esančius rašytinius įrodymus: byloje yra pateikta trečiojo asmens ir ieškovės 2014 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartis (e. b. 1 t., b. l. 130) pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo suteikti ieškovei 69 056 Lt paskolą. Tokios sumos perdavimas ieškovei nėra užfiksuotas rašytiniais įrodymais. Kita vertus, byloje yra 2014 m. gruodžio 29 d. pinigų priėmimo orderis (e. b. 1 t., b. l. 24), pagal kurį ieškovė priėmė iš trečiojo asmens 67 000 Lt paskolą. Taigi byloje yra užfiksuotas 67 000 Lt perdavimas ieškovei. Byloje taip pat yra pateikta ieškovės ir trečiojo asmens 2015 m. rugsėjo 23 d. paskolos grąžinimo sutartis (e. b. 1 t., b. l. 132), pagal kurią ieškovė grąžina trečiajam asmeniui 20 4000 paskolą ir priskaičiuotas palūkanas pagal 2014 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį. Pinigų grąžinimo trečiajam asmeniui faktą rodo 2015 m. rugsėjo 25 d. kasos išlaidų orderis (e. b. 1 t., b. l. 131), pagal kurį ieškovė išmokėjo trečiajam asmeniui 20 400 Eur paskirtimi „grąžinama paskola ir išmokamos palūkanos“. Kasos išlaidų orderyje trečiasis asmuo savo parašu yra patvirtinęs, jog pinigus gavo.

46.       Atsižvelgdama į byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina,  jog šalys (ieškovė ir trečiasis asmuo) susitarė dėl vienos paskolos suteikimo, t. y. buvo sudaryta 2014 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartis 69 056 Lt sumai, pagal kurią 2014 m gruodžio 29 d. ieškovei buvo perduota kiek mažesnė suma nei nurodyta sutartyje (ne 69 056 Lt, o 67 000 Lt). Paskolos grąžinimą šalys įformino 2015 m. rugsėjo 23 d. paskolos grąžinimo sutartimi, o faktiškai ieškovė skolą grąžino 2015 m. rugsėjo 25 d., išmokėjusi 20 400 Eur trečiajam asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos sutartyje, pinigų priėmimo orderyje ir kasos išlaidų orderyje nurodytos sumos skiriasi neženkliai, todėl labiau tikėtina, kad faktiškai skolinamos sumos nežymiai skyrėsi nuo rašytiniuose dokumentuose nurodomų sumų. Papildomai pažymėtina, kad trumpi laikotarpiai tarp atliktų piniginių operacijų leidžia daryti labiau pagrįstą išvadą apie nuosekliai tęsiamus būtent vienos paskolos suteikimo ir grąžinimo santykius, o ne paraleliai teikiamas skirtingas paskolas. Be kita ko, atsakovė ir trečiasis asmuo į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie liudytų esant dvi skirtingas paskolos sutartis bei du skirtingus pinigų perdavimo ieškovei faktus.

47.       CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. CK 6.109 straipsnio 1 dalis nustato, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. CK 6.109 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad pranešimu apie reikalavimo perleidimą laikomas sutarties dėl reikalavimo perleidimo perdavimas naujajam kreditoriui ir šios sutarties pateikimas skolininkui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiga įrodyti, jog skolininkui buvo pranešta apie įvykusį reikalavimo perleidimą ir pasikeitusį kreditorių tenka atsakovei ir (ar) trečiajam asmeniui. Kaip minėta, reikalavimo perleidimo faktas prieš skolininką gali būti naudojamas tik tuo atveju, jei jam apie perleistą reikalavimą buvo tinkamai pranešta.

48.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pateikta 2015 m. sausio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartis (e. b. 1 t., b. l. 25) pagal kurią trečiasis asmuo perleido atsakovei 67 000 Lt reikalavimą į ieškovę. Kita vertus, byloje nėra jokių įrodymų, kad trečiasis asmuo ar atsakovė apie reikalavimo perleidimą būtų pranešę ieškovei pateikdami sudarytą 2015 m. sausio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartį skolininkei. Ieškovės teigimu, tiek apie reikalavimo perleidimą, tiek apie vėliau šio reikalavimo pagrindu atliktą įskaitymą ji sužiojo tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

49.       CK 6.106 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu apie reikalavimo perleidimą skolininkui nepranešta, laikoma, kad prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui yra tinkamas. Kaip minėta, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovei buvo pranešta apie jos pareigą prievolę įvykdyti naujajam kreditoriui. Dėl šios priežasties, remdamasi CK 6.106 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė 2015 m. rugsėjo 25 d. grąžinusi paskolą trečiajam asmeniui (pirminiam kreditoriui) savo prievolę įvykdė tinkamai.

50.       CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018).

51.       Kaip minėta, ieškovės prievolė trečiajam asmeniui baigėsi tinkamu įvykdymu 2015 m. rugsėjo 25 d. įvykdžius prievolę pradiniam kreditoriui (CK 6.106 straipsnio 1 dalis) Nelikus pačios prievolės (prievolei pasibaigus tinkamu įvykdymu), nebeliko ir įskaitymo objekto (naujojo kreditoriaus reikalavimo teisės į ieškovę), todėl atsakovės atliktas įskaitymas (e. b. 1 t., b. l. 26) neatitinka aukščiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotos pirmosios įskaitymo sąlygos. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad naujasis kreditorius, nepranešdamas ieškovei apie jam perėjusį reikalavimą, turėjo ir galėjo suvokti, kad ieškovė prievolę gali įvykdyti ankstesniam kreditoriui ir toks prievolės įvykdymas bus laikomas tinkamu. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė už perleistą reikalavimą būtų atsiskaičiusi su trečiuoju asmeniu ir sumokėjusi reikalavimo perleidimo sutartyje nustatytą kainą – 67 000 Lt, t. y. byloje nėra duomenų, kad reikalavimo perleidimo sutartis realiai būtų įvykdyta. Šiuo pagrindu papildomai konstatuotina, kad atsakovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę, todėl atsakovės atliktas įskaitymas yra neteisėtas.

52.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai dėl atsakovės atlikto įskaitymo neteisėtumo, taip pat pritartina ir dėl skolos, likusios po atlikto įskaitymo, priteisimo atsakovei, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą 2017 m. sausio 17 d. atsakovės atliktą įskaitymą pripažinti negaliojančiu ir netenkino atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovės 5 604,54 Eur skolą likusią po atlikto įskaitymo.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 13 800 Eur už parduotus automobilius

53.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tarp šalių susiklosčiusius pirkimo–pardavimo santykius ir tai, kad byloje iš esmės nebuvo ginčo dėl atsakovės skolos ieškovei pagal pirkimo–pardavimo sutartis dydžio, nusprendė iš atsakovės UAB „Vatam“ ieškovei UAB „Kemperių pasaulis“ priteisti 13 800 Eur skolą. Atsižvelgdamas į pačios ieškovės delsimą išieškoti skolą iš atsakovės, teismas sumažino ieškovės prašomų priteisti palūkanų dydį pagal pirkimo–pardavimo sutartis ir priteisė ieškovei 1 380 Eur kompensacinių palūkanų.

54.       Apeliaciniu skundu atsakovė iš esmės neginčija skolos dydžio pagal pirkimo–pardavimo sutartis, šis atsakovės skolos dydis taip pat nurodytas pačios atsakovės 2017 m. sausio 17 d. pranešime dėl įskaitymo (e. b. 1 t., b. l. 26), tačiau šią ieškinio dalį atsakovė ginčija dėl to, kad atsakovės skola ieškovei, atsakovės teigimu, buvo panaikinta atlikus įskaitymą.

55.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažinus, jog atsakovė neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę, t. y. ieškovė nebuvo skolinga atsakovei, o atliktas įskaitymas yra neteisėtas, atsakovė turi pareigą grąžinti savo įskaitytą skolą ieškovei. Kaip minėta, atsakovė sutinka, kad pagal 2015 m. rugsėjo 22 d. sąskaitą faktūrą (e. b. 1 t., b. l. 36) ir 2015 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą faktūrą (e. b. 1 t., b. l. 37) nėra ieškovei sumokėjusi 13 800 Eur už ieškovės atsakovei parduotas transporto priemones. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 13 800 Eur skolą. Pažymėtina, kad nei atsakovė, nei ieškovė priteistų 1 380 Eur kompensacinių palūkanų dydžio neginčija, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako ir šioje dalyje palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl 2015 m. sausio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo

56.       Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 3 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei vilkiką Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovė už parduotą vilkiką įsipareigojo sumokėti 22 000 Eur kainą (e. b. 1 t., b. l. 35). Pagal šios sutarties 3.1 punktą atsakovė įsigijusi vilkiką Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jį vieneriems metams išnuomojo ieškovei. Ieškiniu ieškovė prašė pripažinti, kad šią sutartį šalys įvykdė ir ieškovė atsakovei ginčo vilkiką grąžino 2015 m. rugsėjo 22 d. Įvertinęs bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad labiau tikėtina ieškove, jog ginčo vilkikas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo grąžintas atsakovei 2015 m. rugsėjo 22 d.

57.       Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Teismas vilkiko grąžinimo faktą nustatė remdamasis prielaida, kad atsakovės bankroto byloje atsakovės direktorių įpareigojus visą atsakovės turtą perduoti bankroto administratoriui, nėra duomenų, kad atsakovės turtas buvo neperduotas. Kitaip tariant, atsakovės bankroto byloje nesant duomenų, kad vilkikas nebuvo perduotas bankroto administratoriui, įvertinus tai, kad ieškovė atsakovės bankroto bylos metu vilkiko teisėtai naudoti negalėjo, teismas darė išvadą, kad vilkikas buvo grąžintas atsakovei. Atsakovės vertinimu, tokios teismo išvados yra tik prielaida, nes bankroto byloje nesant duomenų, kad vilkikas nebuvo perduotas bankroto administratoriui, visiškai nereiškia, kad jis bankroto administratoriui buvo perduotas. Ieškovei pripažinus, kad minėtas vilkikas 2015 m. buvo perduotas jos žinion, ir jai nepateikus duomenų, kad jis buvo grąžintas iki 2017 m. birželio 1 d., naujos to paties vilkiko nuomos sutarties sudarymo, laikytina, kad ir minėtos nuomos sutarties sudarymo momentu jis buvo ieškovės žinioje.

58.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į 2015 m. sausio 3 d. šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas (e. b. 1 t., b. l. 35). Sutarties 1.1 punkte ir 2.1 punkte nustatyta, kad ieškovė parduoda atsakovei, o atsakovė nuperka iš ieškovės vilkiką Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 22 000 Eur. Sutarties 3.1.1 punkte nustatyta, kad atsakovė įsigytą transporto priemonę vieneriems metams išnuomoja ieškovei. Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad sutartis galioja vienerius metus, o šalims susitarus gali būti pratęsta. Nepratęsus sutarties transporto priemonė pereina atsakovės nuosavybėn.

59.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad atsakovės bankroto bylos duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, ar atsakovei priklausantis vilkikas Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perduotas atsakovės bankroto administratoriui, ar ne (atitinkamai, ar buvo atsakovės žinioje). Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas sprendžia esant labiau tikėtinu ieškovės paaiškinimą kad po 2015 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, ji ginčo automobilį nuomojosi iš atsakovės iki 2015 m. rugsėjo 22 d. Byloje yra pateikta ieškovės 2015 m. rugsėjo 22 d. atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra 12 100 Eur sumai (e. b. 1 t., b. l. 36) nurodant, kad tai yra atsiskaitymas už prekę Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ši sąskaita yra pasirašyta abiejų šalių atstovų. Be to, byloje yra pateikta VĮ „Regitra“ pažyma (e. b. 2 t., b. l. 95-96), pagal kurią 2015 m. spalio 26 d. buvo pakeistas transporto priemonės savininkas-valdytojas ir transporto priemonės savininke ir valdytoja įregistruota atsakovė. Teisėjų kolegija sprendžia esant labiau tikėtinu ieškovės paaiškinimą, kad 2015 m. rugsėjo 22 d. pasibaigė tarp šalių susiklostę nuomos santykiai ir būtent tuo pagrindu ieškovė išrašė atsakovei 2015 m. rugsėjo 22 d. sąskaitą faktūrą pagal 2015 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį 12 100 Eur sumai, o vėliau – 2015 m. rugsėjo 26 d. buvo atlikta transporto priemonės savininko ir valdytojo keitimo registracija. Be to, teisėjų kolegija sprendžia esant tikėtina, kad 2015 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 22 000 Eur kaina, mokėtina už vilkiką, buvo sumažinta iki 12 100 Eur būtent dėl to, kad ieškovė iki 2015 m. rugsėjo 22 d. šią transporto priemonę nuomojosi iš atsakovės.

60.       Papildomai pažymėtina, kad 2015 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis galiojo vienerius metus, t. y. iki 2016 m. sausio 3 d. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šalys būtų nusprendusios sutartį pratęsti. Atsižvelgiant į tai, neįtikina atsakovės pozicija, kad jai vilkikas nebuvo grąžintas ir liko pas ieškovę iki pat naujos nuomos sutarties sudarymo 2017 m. birželio 1 d. Teisėjų kolegija vertina, kad pasibaigus 2015 m. sausio 3 d. sutarties terminui, atsakovė, jeigu automobilis jai nebūtų buvęs grąžintas, tikėtina, 2016 m. sausio 3 d. būtų pareikalavusi ieškovės jį grąžinti arba toliau mokėti nuomos mokestį, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Priešingai,  nepaisant to, kad automobilis atsakovei, jos teigimu, nebuvo grąžintas, atsakovė 2017 m. birželio 1 d. sudarė naują ginčo automobilio nuomos sutartį su ieškove.

61.       Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ir kitais motyvais, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė teisėtą išvadą dėl automobilio grąžinimo atsakovei 2015 m. rugsėjo 22 d.

Dėl 2017 m. birželio 1 d. transporto priemonės nuomos sutarties vykdymo

62.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą ir pripažinti, kad 2017 m. birželio 1 d. transporto priemonės Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis nebuvo sudaryta. Vis dėlto, teismas, atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, sprendė, kad nors ši sutartis ir buvo sudaryta, tačiau byloje nėra duomenų, kad ji buvo realiai vykdyta, t. y. nėra duomenų, kad atsakovė ginčo automobilį perdavė ieškovei naudotis nuomos pagrindu. Atitinkamai, teismas netenkino atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovės 9 075 Eur nuomos mokestį pagal 2017 m. birželio 1 d. nuomos sutartį.

63.       Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad vilkikas jai nebuvo grąžintas pagal 2015 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo ir nuomos sutartį, todėl vėliau sudarytos 2017 m. birželio 1 d. nuomos sutarties sudarymo metu buvo pas ieškovę. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nenuosekliai, t. y. nors pagal 2017 m. sausio 1 d. kito vilkiko Volvo VH12, valst Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį priėmimo–perdavimo aktas taip pat nebuvo sudarytas, tai netrukdė teismui daryti išvados apie šio vilkiko perdavimą ieškovei. Analogiška išvada, atsakovės vertinimu, turėjo būti padaryta ir dėl vilkiko Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo ieškovei pagal 2017 m. birželio 1 d. sutartį.

64.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nustačius, jog 2015 m. rugsėjo 22 d. ginčo vilkikas Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovei buvo grąžintas, negalima išvada, kad 2017 m. birželio 1 d. sutarties sudarymo metu šis vilkikas vis dar buvo pas ieškovę. Be kita ko, byloje esanti VĮ „Regitra“ pažyma (e. b. 2 t., b. l. 95-96) rodo, kad vilkiko Volvo VH12, valstybinis numeris 2017 m. vasario 22 d. buvo pakeistas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) Regitros pažymoje nurodyta, kad numerio keitimo dieną (2017 m. vasario 22 d.) transporto priemonės valdytojas nepasikeitė, t. y. juo išliko atsakovė, kuri 2015 m. rugsėjo 26 d. buvo įregistruota kaip transporto priemonės savininkė ir valdytoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši VĮ „Regitra“ pažyma patvirtina, tiek vilkiko Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinimo atsakovei 2015 m. rugsėjo 22 d. faktą, tiek šio vilkiko buvimą atsakovės žinioje 2017 m. prieš sudarant naują ginčo vilkiko nuomos sutartį.

65.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas vilkikų perdavimo ieškovei faktą pagal 2017 m. sausio 1 d. sutartį bei 2017 m. birželio 1 d. sutartį, atsižvelgė į tai, kad ieškovė pripažino, jog vilkikas Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),  pagal 2017 m. sausio 1 d. sutartį jai buvo perduotas. Ieškovei šį faktą pripažinus, nekilo būtinybės šią aplinkybę papildomai įrodinėti priėmimo–perdavimo aktu. Kita vertus, ieškovė nepripažino, kad vilkikas Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2017 m. birželio 1 d. sutartį buvo jai perduotas. Dėl šios priežasties, nesant jokių rašytinių įrodymų apie vilkiko Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimą ieškovei, teismas sprendė, kad byloje liko neįrodytas vilkiko perdavimo pagal 2017 m. birželio 1 d. sutartį faktas. Tokia teismo motyvacija, priešingai nei teigia atsakovė, nėra prieštaringa – byloje nesant vilkikų priėmimo–perdavimo aktų pagal sudarytas nuomos sutartis ir jokių kitų duomenų apie tai, ar vilkikai buvo perduoti ieškovei, ar ne, teismas pagrįstai įrodyta laikė tik tą aplinkybę, kurią ieškovė pripažino ir pagrįstai nepriteisė atsakovei nuomos mokesčio pagal 2017 m. birželio 1 d. transporto priemonės nuomos sutartį.

66.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl 2017 m. birželio 1 d. transporto priemonės nuomos sutarties sudarymo ir jos realaus vykdymo todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl 2017 m. sausio 1 d. transporto priemonės nuomos sutarties vykdymo 

67.       Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pagal 2017 m. sausio 1 d. transporto priemonės nuomos sutartį vilkikas Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perduotas ieškovei ir ši nuomos sutartis šalių buvo realiai vykdoma. Šio fakto neginčijo ir pati ieškovė, tačiau įrodinėjo, kad ginčo vilkiką grąžino atsakovei 2017 m. liepos 31 d.

68.       Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad vilkiko grąžinimo atsakovei 2017 m. liepos 31 d. faktą įrodo atsakovės sudarytos transporto priemonės Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutarys (e. b. 2 t., b. l. 122-124; 129-134), UAB „Ruptela“ pažyma apie atsakovės sudarytą automobilio sekimo sutartį (e. b. 2 t., b. l. 97) ir transporto priemonės judėjimo maršrutai (e. b. 1 t., b. l. 68-78; 90-108), kurie parodo, kad ginčo automobilį atsakovė po 2017 m. liepos 31 d. naudojo Lenkijoje. Be kita ko, ieškovė į bylą teikė 2018 m. lapkričio 28 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (e. b. 1 t., b. l. 118-127), pagal kurį ginčo transporto priemonė yra palikta Paežeriuose, Marijampolės apskrityje. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą – atsakovė dėl ieškovės teiktų įrodymų nepateikė jokių paaiškinimų, o toks paaiškinimų nepateikimas turėjo būti vertinamas kaip atsakovės atsikirtimų nepagrindimas ir daroma išvada, kad ginčo automobilį ieškovė atsakovei grąžino 2017 m. liepos 31 d.

69.       Apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovės argumentus ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra įtikinamų duomenų, jog ieškovę ginčo vilkiką Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžino atsakovei 2017 m. liepos 31 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra šios transporto priemonės Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutartys ir draudimo liudijimai, sudaryti atsakovės: 2017 m. birželio 30 d. draudimo sutartis (e. b. 2 t., b. l. 122-123) ir pagal šią sutartį išduotas draudimo liudijimas (e. b. 2 t., b. l. 124), 2016 m. gruodžio 22 d. draudimo sutartis (e. b. 2 t., b. l. 132) ir pagal šią sutartį išduotas draudimo liudijimas (e. b. 2 t., b. l. 129), 2017 m. balandžio 3 d. draudimo sutartis (e. b. 2 t., b. l. 133-134) ir pagal šią sutartį išduotas draudimo liudijimas (e. b. 2 t., b. l. 130). Iš pateiktų draudimo sutarčių ir draudimo liudijimų matyti, kad atsakovė ginčo vilkiką Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudė nuo pat 2017 m. pradžios, t. y. ir tuo laikotarpiu, kai ieškovė pripažįsta, jog šia transporto priemone naudojosi būtent ji. Atitinkamai, teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad transporto priemonę draudė ta šalis, kuri ja faktiškai naudojosi, kadangi byloje esančios draudimo sutartys tokios išvados nepatvirtina. Ieškovės nurodoma UAB „Ruptela“ pažyma (e. b. 2 t., b. l. 97) liudija tik apie tai, kad būtent atsakovė 2015-2018 m. buvo sudariusi ginčo transporto priemonės stebėjimo (sekimo) sutartį, tačiau tai savaime nelemia išvados, kad būtent atsakovė visą šį laiką automobiliu naudojosi. Pažymėtina, kad UAB „Ruptela“ pažymoje nurodyta ir tai, kad atsakovės įsiskolinimą už suteiktas automobilių stebėjimo paslaugas mokėjo ieškovė, nes jai buvo svarbi automobilių lokacija, todėl teisėjų kolegija negali daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, kieno žinioje UAB „Ruptela“ paslaugų teikimo metu buvo ginčo vilkikas. Analogiška išvada darytina ir analizuojant ieškovės pateiktus ginčo vilkiko Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), judėjimo maršrutus, t. y. ginčo laikotarpiu matosi vilkiko judėjimas Lietuvoje, Švedijoje, Norvegijoje, Lenkijoje (e. b. 1 t., b. l. 68-78), tačiau iš pateiktų maršrutų negalima jokia išvada, kas šiuos automobilius vairavo ir kieno žinioje, kieno nurodymu (ieškovės ar atsakovės) buvo vykdomi užfiksuoti maršrutai.

70.       Vienintelis byloje esantis įrodymas, liudijantis, kad atsakovei tapo žinoma vilkiko Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvimo vieta yra 2018 m. lapkričio 28 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (e. b. 1 t., b. l. 118-127), kurį ieškovė į bylą 2019 m. sausio 10 d. pateikė kartu su tripliku. Byloje nesant jokių kitų įrodymų apie tai, kada ieškovė perdavė ginčo transporto priemonę atsakovei, nurodydama transporto priemonės buvimo vietą ir (ar) pristatydama jį atsakovei, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tik nuo šių duomenų pateikimo į bylą ieškovė įvykdė savo pareigą grąžinti atsakovei ginčo automobilį. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2019 m. sausio 10 d. ieškovė triplike nurodė atsakovei, kur yra paliktas ginčo automobilis ir nuo šios dienos atsakovė galėjo laisvai ginčo transporto priemonę pasiimti, įgyvendindama savo, kaip savininkės, teises į jį.

71.       Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje yra keistini pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir konstatuotina, kad ieškovė ginčo vilkiką Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžino atsakovei 2019 m. sausio 10 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši išvada nekeičia pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuomos mokesčio pagal 2017 m. sausio 1 d. transporto priemonės nuomos sutartį priteisimo atsakovei. Tiek konstatavus, kad vilkikas Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo grąžintas atsakovei apskritai, tiek ir konstatavus, kad jis buvo grąžintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t. y. 2019 m. sausio 10 d., ieškovei kyla pareiga sumokėti pagal 2017 m. sausio 1 d. nuomos sutartį sulygtą nuomos mokestį – 10 950,50 Eur. Todėl, nors ir kitais motyvais, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė teisėtą išvadą dėl atsakovei pagal 2017 m. sausio 1 d. nuomos sutartį priteistino nuomos mokesčio.

Dėl žalos atlyginimo atsakovei UAB „Vatam“

72.       Pripažinęs, kad ieškovė negrąžino atsakovei transporto priemonės Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė turi teisę į nuostolių atlyginimą dėl negrąžinto vilkiko. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės pateikti įrodymai apie parduodamų panašių gamybos metų ir parametrų analogiškos markės automobilių kainą, neįrodo realiai atsakovei priklausančio vilkiko vertės, todėl atsakovės prašomo žalos atlyginimo (12 567 Eur) nepriteisė.

73.       CK 6.249 straipsnis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pažymėtina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, o pagrindinis šios prievolės tikslas – grąžinti asmenį į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, t. y. siekiama kompensuoti asmens patirtą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020).

74.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nustačius, jog atsakovei vilkikas Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo grąžintas, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovės priešieškinyje nurodytu pagrindu atsakovė yra patyrusi kokią nors žalą, t. y. atsakovė, būdama automobilio savininke, žinodama transporto priemonės buvimo vietą, gali įgyvendinti savo nuosavybės teisę į ginčo turtą ir šis turtas nėra prarastas. Nustačiusi, kad transporto priemonės būklė neatitinka normalaus nusidėvėjimo sąlygų ir (ar) jai buvo padaryta kokia nors kita žala, atsakovė turi teisę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo pažeidus nuomos sutarties sąlygą grąžinti nuomos sutarties objektą tinkamu būdu ar (ir) tinkamos kokybės.

75.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai nepriteisti atsakovės nurodomos dėl vilkiko Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), praradimo patirtos žalos. Kaip minėta, vien tas faktas, kad atsakovė neįgyvendina savo nuosavybės teisės į ginčo transporto priemonę, kurios buvimo vieta yra žinoma, ir šios transporto priemonės iš nurodytos vietos neatsiima, negali lemti išvados, kad atsakovei buvo padaryta transporto priemonės vertės dydžio žala, šios priemonės atsakovei negrąžinus.

Dėl CPK 300 straipsnio taikymo 

76.       Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė nenustatęs aplinkybių apie tikėtinai padarytą nusikalstamą veiką, dėl to atsisakė kreiptis į prokurorą.

77.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje yra pakankamai aplinkybių, kurios patvirtina padarytą nusikalstamą veiką – atsakovės kreipimasis į teismą prašant priteisti ženklias pinigų sumas už jos žinioje esančias transporto priemones atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką – pasikėsinimą sukčiauti. Be to, atsakovė sunaikino ginčo automobilį Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o tai atitinka BK 184 straipsnyje įtvirtintą turto iššvaistymo sudėtį. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas CPK 300 straipsnį taikė neteisingai ir reiškia prašymą šią normą taikyti apeliacinės instancijos teisme.

78.       CPK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui, o 2 dalyje numatyta, kad tokiais atvejais teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, išnagrinėja civilinę bylą iš esmės arba ją sustabdo.

79.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu nepaaiškėjo aplinkybės, kurios leistų spręsti apie atsakovės galimai padarytas nusikalstamas veikas. Atsakovės naudojimasis savo procesinėmis teisėmis reiškiant priešieškinį teisme, net ir iš dalies atmetus priešieškinį kaip nepagrįstą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė atlieka (atliko) nusikalstamus veiksmus ir kėsinasi sukčiauti. Papildomai pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kur šiuo metu yra vilkikas Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ar jis buvo sunaikintas atsakovės iniciatyva. Net ir pasitvirtinus ieškovės teiginiams, kad atsakovė ginčo automobilį sunaikino, jį priduodama į automobilių ardymo aikštelę, byloje galėtų būti daroma tik tokia išvada, kad atsakovė įgyvendino savo nuosavybės teisę į vilkiką, jį priduodama išardymui, tačiau tokie atsakovės veiksmai savaime nelemia išvados, kad atsakovė atliko nusikalstamus veiksmus.

80.       Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia netenkinti ieškovės prašymo dėl CPK 300 straipsnio taikymo. Ieškovei pakartotinai išaiškinama, kad ikiteisminį tyrimą ieškovė gali inicijuoti savarankiškai, pateikdama prašymą prokurorui ir nurodydama aplinkybes, kurios, ieškovės vertinimu, sudaro pagrindą įtarti atsakovės galimai padarytas nusikalstamas veikas. 

Dėl procesinės bylos baigties 

81.       Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, iš dalies patenkinant ieškovės apeliacinio skundo prašymą dėl transporto priemonės, Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinimo atsakovei ir pripažinti, kad ieškovė UAB „Kemperių pasaulis“ atsakovei UAB „Vatam“ pagal 2017 m. sausio 1 d. transporto priemonės nuomos sutartį vilkiką Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžino atsakovei 2019 m. sausio 10 d. Kitą skundžiamą teismo sprendimo dalį teisėjų kolegija palieka nepakeistą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

82.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

83.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

84.       Byloje ieškovė pareiškė tris turtinio pobūdžio reikalavimus ir keturis neturtinio pobūdžio reikalavimus. Ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 64 proc. nuo visų jos pareikštų reikalavimų, todėl ieškovė įgijo teisę į 64 proc. turėtų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė – į 36 proc. turėtų bylinėjimosi išlaidų.

85.       Ieškovė už ieškinį yra sumokėjusi 1 292,41 Eur žyminio mokesčio, duomenų apie pirmojoje instancijoje patirtas atstovavimo išlaidas neapteikė. Atitinkamai, ieškovei iš atsakoves yra priteisiamas 827 Eur žyminis mokestis.

86.       Atsakovė už priešieškinį sumokėjo 67 Eur žyminio mokesčio, 891 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas teismo nutartimi buvo atidėtas. Atsakovės išlaidos advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme sudarė 1 110 Eur. Kaip minėta, atsakovė įgijo teisę į 36 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl atsakovei iš ieškovės priteistinas 24,12 Eur žyminis mokestis ir 396 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Pažymėtina, kad atsakovės patirtos atstovavimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (2015 m. kovo 19 d. rekomendacijų redakcija) nustatytų maksimalių teisinių paslaugų dydžių, todėl yra priteisiamos jų nemažinant.

87.       Atidėto žyminio mokesčio dalis pagal nustatytą proporciją paskirstoma taip: iš ieškovės valstybei priteistina 320,76 Eur žyminis mokestis, iš atsakovės – 570 Eur žyminis mokestis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

88.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis).

89.       Kadangi atsakovės apeliacinis skundas buvo atmestas, o ieškovės – tenkintas iš dalies, konstatuotina, kad atsakovė teisės į bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, neįgijo.

90.       Ieškovė apeliaciniu skundu iš esmės reiškė tris pagrindinius reikalavimus: 1) pripažinti transporto priemonės Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinimą atsakovei 2017 m. liepos 31 d.; 2) panaikinti teismo sprendimo dalį dėl nuompinigių pagal 2017 m. sausio 1 d. sutartį priteisimo; 3) pakeisti teismo sprendimo motyvus dėl žalos atsakovei nepriteisimo, nurodant, kad žala nepriteisiama dėl to, kad ginčo automobilis atsakovei buvo grąžintas 2017 m. liepos 31 d. Teisėjų kolegija iš dalies tenkino pirmąjį ir trečiąjį ieškovės reikalavimus, pripažindama automobilio grąžinimą atsakovei kita, nei ieškovės nurodoma data. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinėje instancijoje patenkintų reikalavimų dalis sudaro 30 proc. 

91.       Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 338 Eur žyminį mokestį ir patyrė 605 Eur atstovavimo išlaidas. Atsižvelgiant į nustatytą proporciją apeliacinės instancijos teisme, ieškovei iš atsakovės priteistinas 101 Eur žyminis mokestis. Ieškovės atstovavimo apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (2015 m. kovo 19 d. rekomendacijų redakcija) nustatytų maksimalių teisinių paslaugų dydžių, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina proporcingai 182 Eur atstovavimo išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 330 straipsniu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą pakeisti.

Papildyti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kemperių pasaulis“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vatam“ transporto priemonę Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžino 2019 m. sausio 10 d.

Papildyti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kemperių pasaulis“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vatam“ transporto priemonę Volvo VH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžino 2015 m. rugsėjo 22 d.

Pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą:

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kemperių pasaulis“, juridinio asmens kodas 300648815, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vatam“, juridinio asmens kodas 302860959, 827 Eur (aštuonių šimtų dvidešimt septynių eurų) žyminį mokestį.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vatam“, juridinio asmens kodas 302860959, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kemperių pasaulis“, juridinio asmens kodas 300648815, 24,12 Eur (dvidešimt keturių eurų 12 ct) žyminį mokestį ir 396 Eur (trijų šimtų devyniasdešimt šešių eurų) atstovavimo išlaidas.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kemperių pasaulis“, juridinio asmens kodas 300648815, 320,76 Eur (trijų šimtų dvidešimt eurų 76 ct) žyminį mokestį, o iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vatam“, juridinio asmens kodas 302860959, 570 Eur (penkių šimtų septyniasdešimt eurų) žyminį mokestį.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ‚Kemperių pasaulis“, juridinio asmens kodas 300648815, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vatam“, juridinio asmens kodas 302860959, 283 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjos                                                                     Romualda Janovičienė

                                                                                     Dalia Kačinskienė

                                                                             Agnė Tikniūtė