Administracinė byla Nr. A502-2222/2011

Teisminio proceso  Nr. 3-61-3-01930-2010-9

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjai T. S., vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

atsakovo atstovei Anai Daugienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl neturinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja T. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba), 2 000 000 eurų (6 800 000 litų) dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 1–3) paaiškino, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-106 atsisakė jai išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą. Apie šį sprendimą pareiškėja buvo informuota 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 1/14-119-S-132, kuris jai įteiktas tik 2004 m. rugsėjo 4 d., todėl dėl atsakovo atstovo kaltės buvo praleistas 7 dienų terminas sprendimui apskųsti. T. S. pažymėjo, kad 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-106 negavo. Tuo jai buvo atimta galimybė ginti savo pažeistas teises ir padaryta žala. Migracijos valdyba kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su teikimu sulaikyti pareiškėją vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 114 straipsnio 2 dalimi. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 23 d. nutarties pagrindu ji buvo neteisėtai sulaikyta, šiais veiksmais pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 20 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens laisvės principą, apimantį teisę laisvai išvykti iš Lietuvos Respublikos, taip pat tuo buvo suvaržyta teisė laisvai naudotis savo nuosavybe (Konstitucijos 23 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.93 str. 2 d. 1 p.).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime prašė atmesti T. S. skundą kaip nepagrįstą (b. l. 20).

Paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu, lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. T. S. šių įstatymo nuostatų neatitinka. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir UTPĮ) 39 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvoje be leidimo gyventi. Kadangi T. S. gyveno Lietuvoje be jokio asmens tapatybę ir teisėtą gyvenimą patvirtinančio dokumento, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 23 d. nutartimi buvo sulaikyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad užsienietis gali būti sulaikytas, kai jis Lietuvoje yra neteisėtai). Šios nutarties pareiškėja neskundė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 22 d. sprendimu T. S. skundą atmetė (b. l. 58–62).

Teismas nurodė, kad Migracijos valdybos veiksmai informuojant pareiškėją apie priimtą sprendimą išnagrinėjus jos 2004 m. liepos 30 d. prašymą, atitiko teisinį reglamentavimą, todėl negali būti laikomi neteisėtais. Pažymėjo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos valdyba nepagrįstai ir neteisėtai, t. y. kaip paaiškino pareiškėja, nesant UTPĮ numatyto pagrindo ją sulaikyti, kreipėsi su teikimu į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, kuris Migracijos valdybos teikimą patenkino. Kaip numatyta Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, laisvė asmeniui gali būti atimta įstatymų nustatytais pagrindais ir procedūra. Todėl, nustačius, kad Migracijos valdybos veiksmai nagrinėjamu atveju buvo teisėti, atitinkantys teisės aktų reikalavimus, negali būti pripažinta, kad dėl T. S. sulaikymo buvo pažeista Konstitucijos 20 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog žmogaus laisvė yra neliečiama. Nors pareiškėja teigė, jog dėl asmens dokumento neišdavimo ir dėl pažeistos teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, taip pat buvo apribota jos teisė laisvai naudotis savo nuosavybe, tuo pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalis, CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šių aplinkybių nepatvirtino jokiais objektyviais duomenimis. Valstybės, savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšį, privalo įrodyti pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju T. S. rėmėsi prielaidomis ir spėjimais, neįvardino, kokia konkrečia nuosavybe dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų jai buvo atimta teisė naudotis.

III.

Pareiškėja T. S. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 2 000 000 eurų (6 800 000 litų) neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinį skundą ir jo papildymus (b. l. 66–68, 72–73, 74–75 83–84, 89–90) grindžia šiais argumentais:

1. Migracijos valdyba peržengė jai suteiktos kompetencijos ribas. Atsisakiusi Lietuvos Respublikos pilietybės, pareiškėja mano turinti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje trimis pagrindais: gauti leidimą nuolat gyventi (UTPĮ 53 str. 1 d. 2 p.), gauti leidimą laikinai gyventi (UTPĮ 40 str. 1 d. 2 p.) arba gauti kelionės dokumentą (UTPĮ 38 str.). Priimti sprendimus, numatytus UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 40 straipsnio 1 dalies 2 punkte, įgaliotas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (UTPĮ 51 str. 2 d., 55 str. 2 d.). Taigi Migracijos valdyba neturėjo teisės spręsti kelionės dokumento išdavimo klausimo.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi administracine byla Nr. I-1168-12/2006, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį, faktais, nustatytais įsiteisėjusiu teismo sprendimu, galima remtis kitoje byloje tik tuomet, jei yra tos pačios ginčo šalys.
3. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies pagrindu negalima pripažinti, jog pagrįstai ir teisėtai Migracijos valdyba padavė teikimą bendrosios kompetencijos teismui, ir kad pareiškėjos laisvė buvo suvaržyta laikantis nustatytų procedūrų bei įstatymų.
4. Sulaikant pareiškėją, t. y. taikant administracinę prievartos priemonę, buvo siekiama gauti jos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
5. Pagal CK 1.16 straipsnio 4 dalį, asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, pripažįstami neveiksniais. Taigi pareiškėja yra neveiksnus asmuo CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl iš trijų sąlygų civilinei atsakomybei kilti liko tik viena (CK 6.246 str. 1 d.).
6. Tik UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindai užtikrina UTPĮ 38 straipsnio sąlygas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Migracijos valdyba nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu.

Atsiliepime (b. l. 87–88) paaiškino, kad asmens be pilietybės kelionės dokumentas išduodamas asmeniui, neturinčiam užsienio valstybės pilietybės, tačiau turinčiam dokumentą, suteikiantį teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pagal 1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės statuso nuostatas. Kelionės dokumentą turėti neprivaloma, jis išduodamas asmens be pilietybės prašymu. Nesutinka su T. S. teiginiu, jog Migracijos valdyba nebuvo įgaliota priimti sprendimo asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo klausimu. Tuo metu galiojusių taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 31d. įsakymu Nr. 277, 2 punkte buvo nustatyta, kad kelionės dokumentas išduodamas, keičiamas, dokumento galiojimo laikas pratęsiamas asmenims be pilietybės, kurie turi leidimą laikinai apsigyventi ar leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o 3 punkte buvo nustatyta, kad asmeniui be pilietybės kelionės dokumentą išduoda ir jo galiojimo laiką pratęsia, jį keičia asmens be pilietybės gyvenamosios vietos teritorinių policijos įstaigų migracijos skyrius, poskyris, grupė. T. S. skundas dėl žalos, kurią ji patyrė dėl asmens be pilietybės kelionės dokumento neišdavimo, atlyginimo ir pažeistos teisės kreiptis į teismą buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (byla Nr.  I-2933-56/2008). Teismo sprendimu T. S. skundas atmestas kaip nepagrįstas. Teismas padarė išvadą, kad T. S., reikalaudama atlyginti padarytą žalą, remiasi tik samprotavimais bei prielaidomis, kad T. S. nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog valdybos darbuotojai elgėsi neteisėtai ir dėl to ji patyrė žalą. UTPĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvoje be leidimo gyventi. Kadangi pareiškėja gyveno šalyje be jokio asmens tapatybę ir teisėtą gyvenimą patvirtinančio dokumento, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 23 d. nutartimi ji buvo sulaikyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Skundas atmestinas.

Pareiškėja skundu siekia, jog jos naudai iš atsakovo būtų priteista 2 000 000 eurų (6 800 000 litų) neturtinės žalos.

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, byla Nr. A146-614/2010), valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Iš pareiškėjos teismui pateiktų įvairių procesinių dokumentų (skundų, pareiškimų, papildymų ir pan.) galima daryti išvadą, kad pareiškėja reikalavimą priteisti neturtinę žalą iš esmės kildina iš Migracijos valdybos veiksmų, kuriais, pasak pareiškėjos, jai yra trukdoma išvykti iš Lietuvos Respublikos,  t. y.: 1) Migracijos valdybos atsisakymo išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą bei šios institucijos veiksmų, sukliudžiusių pareiškėjai kreiptis teisminės gynybos dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-106 panaikinimo, bei 2) Migracijos valdybos veiksmų pateikiant teikimą Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui dėl pareiškėjos sulaikymo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos valdybos, neturtinę žalą dėl neva neteisėtų Migracijos valdybos veiksmų atsisakant pareiškėjai išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, jau buvo vieną kartą nagrinėtas teisme, tokių Migracijos valdybos veiksmų (atsisakymo išduoti kelionės dokumentą) teisėtumas buvo vertintas ir buvo konstatuota, kad atsisakydama pareiškėjai išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą Migracijos valdyba veikė teisėtai (administracinė byla Nr. I-2933-561/2008 (b. l. 37–38)). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad kitoje administracinėje byloje Nr. I-1168/2006 Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad pareiškėja T. S. Lietuvos Respublikoje gyveno neturėdama leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai, o pagal UTPĮ 38 straipsnio nuostatas kelionės dokumentą gali gauti tik tie asmenys be pilietybės, kurie turi leidimą laikinai arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. tie asmenys, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje yra teisėtas. Teismas nurodė, kad pareiškėja 2001 metais atsisakė Lietuvos Respublikoje pilietybės, neturėjo leidimo nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir neprašė tokių leidimų, todėl nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo išduoti kelionės dokumento. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas 2006 m. gruodžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Teismų sprendimai nurodytose administracinėse bylose yra įsiteisėję.

Pareiškėja šioje administracinėje byloje nenurodė naujų aplinkybių, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kurios sudarytų pagrindą kitaip vertinti Migracijos valdybos veiksmus atsisakant pareiškėjai išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriuose nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas (ABTĮ 58 str. 2 d.) yra konstatuota, kad asmens be pilietybės kelionės dokumentas pareiškėjai nebuvo išduotas pagrįstai, kadangi pareiškėja neturi dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip nurodė atsakovas bei patvirtino pareiškėja, dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja nėra gavusi iki šiol, todėl nėra pagrindo Migracijos valdybos atsisakymo pareiškėjai išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentus vertinti kaip neteisėto, kadangi šių veiksmų teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiais teismo sprendimais ir nenustatyta, kad būtų pasikeitusios aplinkybės ar teisinis reglamentavimas, kas sudarytų pagrindą tokį Migracijos valdybos aktą vertinti kaip neteisėtą. Taip pat nėra teisinio bei faktinio pagrindo įpareigoti Migracijos valdybą pareiškėjai išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, kai įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, kad tokiam dokumentui gauti pareiškėja nėra įvykdžiusi teisės aktuose nustatyto reikalavimo – nėra gavusi dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad neturtinę žalą kildina ne tik iš Migracijos valdybos atsisakymo išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, bet ir iš to, kad 2004 m. rugpjūčio 27 d. Migracijos valdybos sprendimas Nr. 1/14-MS17-106, kuriuo buvo atsisakyta išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, jai buvo pavėluotai įteiktas, todėl iš jos buvo atimta galimybė šį sprendimą apskųsti teismui, taip pažeidžiant jos teisę į teisminę gynybą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad administracinio akto apskundimo terminas nėra naikinamasis, esant ABTĮ 34 straipsnyje nustatytiems pagrindams gali būti atnaujintas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja 2004 m. rusėjo 4 d. gavusi Migracijos valdybos raštą, nesutikdama su jos atžvilgiu priimtu sprendimu, nesikreipė į teismą siekdama apginti savo galimai pažeistas teises, todėl dėl savo pasirinkto pasyvaus elgesio, o ne dėl Migracijos valdybos veiksmų, netinkamai įgyvendino teisę kreiptis teisminės gynybos. Be to, kaip jau buvo pažymėta, Migracijos valdybos atsisakymas išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą teismo buvo vertintas net du kartus (taip pat vertinant ir Migracijos valdybos 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-106 teisėtumą) ir buvo padaryta išvada, kad atsisakydama pareiškėjai išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, Migracijos valdyba elgėsi teisėtai. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Migracijos valdybos veiksmai informuojant pareiškėją apie priimtą sprendimą išnagrinėjus jos 2004 m. liepos 30 d. prašymą, atitiko teisinį reglamentavimą, todėl negali būti pripažinti neteisėtais. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja paaiškina, kad 2004 m. rusėjo 4 d. ji gavo ne patį sprendimą, o pranešimą apie jį, tai situacijos nekeičia, nes teisė domėtis savo teisėmis ir jas ginti iš pareiškėjos atimta ar apribota nebuvo.

Pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose išsakyta nuomonė, kad Migracijos valdyba yra neįgaliotas asmuo spręsti asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo klausimą. Šis pareiškėjos argumentas yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes ir šiuo metu galiojančių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1V-393 patvirtintų Asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo taisyklių 6 punktas, ir ankščiau galiojusių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 277 patvirtintų Asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo taisyklių 3 punktas numato, kad sprendimą dėl kelionės dokumento asmenims be pilietybės išdavimo priima atitinkama Migracijos tarnyba.

Neturtinę žalą pareiškėja taip pat kildina ir iš Migracijos valdybos veiksmų, kurie pasireiškė teikimu sulaikyti pareiškėją kreipiantis į teismą UTPĮ 116 straipsnio pagrindu. Nustatyta, kad Migracijos valdyba kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl pareiškėjos T. S. sulaikymo. Migracijos valdybos teikimas buvo patenkintas 2007 m. birželio 23 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi, kuria nutarta sulaikyti pareiškėją T. S. Valstybės sienos apsaugos valdybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre iki ji gaus Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje (b. l. 7). Šiuo sprendimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas konstatavo, kad Migracijos valdybos teikimas sulaikyti apreiškėją UTPĮ 116 straipsnio pagrindu yra teisėtas, todėl jį patenkino. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs. ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnyje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims įgyja res judicata galią. Vienas iš res judicata aspektų yra tas, kad nebegalima ginčyti sprendimu nustatytų faktų. Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgdama į išdėstytus principus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nesant pagrindo revizuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu padarytų išvadų, nėra pagrindo pakartotinai vertinti Migracijos valdybos veiksmų teisėtumo kreipiantis į teismą dėl pareiškėjos sulaikymo UTPĮ 116 straipsnio pagrindu.

Kiti pareiškėjos nurodomi teiginiai, tokie kaip: Migracijos valdyba atsisako jai išduoti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, atimta jos teisė į vardą, apribotos nuosavybės teisės – yra grįsti prielaidomis, pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kad nurodytos jos teisės yra pažeistos atitinkamais Migracijos valdybos aktais, todėl teisėjų kolegija tokius pareiškėjos teiginius vertina kaip neįrodytus.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, vadinasi neįrodyta viena iš civilinės atsakomybė sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.