Administracinė byla Nr. A-1207-1188/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09708-2022-3
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono, Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus skundą atsakovui Valstybinei kalbos inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir pareiškėjas, Administracijos direktorius) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės kalbos inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2022 m. lapkričio 17 d. nurodymą Nr. 7V-53 (toliau – ir Nurodymas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Valstybinės kalbos inspekcijos Inspektavimo skyriaus vedėjas-vyriausiasis inspektorius, remdamasis Valstybinės kalbos inspekcijos 2022 m. lapkričio 15 d. tikrinimo aktu Nr. 13V-45, nustatė, jog Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje esančioje Šalčininkų miesto Mokyklos ir Vilniaus gatvių sankryžoje šalia užrašų valstybine kalba yra viešieji užrašai lenkų kalba – „Samorząd rejonu“, „Centrum kultury“, „Gimnazjum Im. Jana Sniadeckiego“, „Stacja autobusowa“, „Park miejski“, „Szpital“. Inspekcijos vertinimu, šie užrašai pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą, jog viešieji užrašai Lietuvos Respublikoje turi būti sudaryti valstybine kalba, todėl šioje byloje skundžiamu Nurodymu Administracijos direktoriui nurodyta, kad iki 2022 m. gruodžio 16 d. Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje esančioje Šalčininkų miesto Mokyklos ir Vilniaus gatvių sankryžoje viešieji užrašai būtų sudaryti tik valstybine kalba.
3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
3.1. Administracijos direktorius Nurodymu nepagrįstai įpareigotas užtikrinti, jog iki 2022 m. gruodžio 16 d. Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje esantys Šalčininkų miesto Mokyklos ir Vilniaus gatvių sankryžoje viešieji užrašai būtų sudaryti tik valstybine kalba. Šalčininkų rajono savivaldybės Šalčininkų miesto Mokyklos ir Vilniaus gatvių sankryžoje esančios informacinės lentelės su užrašais lenkų kalba – „Samorząd rejonu“, „Centrum kultury“, „Gimnazjum Im. Jana Sniadeckiego“, „Stacja autobusowa“, „Park miejski“, „Szpital“, nepatenka į Valstybinės kalbos įstatymo reguliavimo sritį ir joms netaikomi Įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai.
3.2. Viešieji užrašai sudaryti lenkų kalba atitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. lapkričio 8 d. nutarime Nr. N-5(136) „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ (toliau – ir Komisijos nutarimas) nustatytus reikalavimus, jie skirti visuomenei informuoti, yra tokios pačios apimties, formato, šrifto ir dydžio, toje pačioje vizualinėje erdvėje. Lentelių pirmoje eilėje užrašai sudaryti lietuvių kalba, o apačioje – lenkų kalba.
3.3. Lentelės su užrašais lenkų kalba patvirtintos 2012 metais, o pritvirtintos 2013 metais. Jos būtinos pateikti esminę informaciją apie atitinkamų paslaugų teikimą ar lankytiną vietą miesto gyventojams bei svečiams. Šalčininkų rajone gyvena beveik 80 procentų lenkų tautybės asmenų, todėl yra poreikis pateikti informaciją ne tik valstybine lietuvių kalba, bet ir lenkų kalba. Be to, Šalčininkų savivaldybė bendradarbiauja su Lenkijos savivaldybėmis, įgyvendinami tarptautiniai projektai („Interreg V-A Lietuva-Lenkija“, A. Ratkevičiaus sporto mokyklos pastato modernizavimas, Vilkiškių dvaro pritaikymas jaunimo ir turizmo reikmėms, Svirno pastato prie Jašiūnų dvaro atstatymas), jaunimo bei suaugusiųjų mainai, rengiamos bendros šventės. Kiti Lietuvos miestai, siekdami pritraukti kitų šalių lankytojus bei pateikti išsamią informaciją, naudoja lenteles su viešaisiais užrašais užsienio kalba (pvz., viešieji užrašai užsienio kalba Vilniaus mieste).
3.4. Per pastaruosius 10 metų Lietuvių kalbos inspekcijos bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovai ne kartą lankėsi Šalčininkų savivaldybėje, prie kurios pastato pritvirtintos ginčijamos lentelės, bei Šalčininkų rajone tikrindami įmonių ir įstaigų darbuotojų valstybinės kalbos vartojimo lygį, nė karto nefiksavo Įstatymo 17 straipsnio pažeidimo padarymo fakto.
4. Atsakovas Inspekcija nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
5.1. Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko 2022 m. lapkričio 15 d. pavedimu atlikus Šalčininkų rajono savivaldybėje esančių viešųjų užrašų kalbos patikrinimą, nustatyta, jog Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje esančioje Šalčininkų miesto Mokyklos ir Vilniaus gatvių sankryžoje šalia užrašų, sudarytų valstybine kalba, yra viešieji užrašai lenkų kalba: „Samorząd rejonu“, „Centrum kultury“, „Gimnazjum Im. Jana Sniadeckiego“, „Stacja autobusowa“, „Park miejski“, „Szpital“. Inspekcijos Inspektavimo skyriaus vedėjas – vyriausiasis inspektorius, surašė Nurodymą Administracijos direktoriui, įspėdamas, kad už Nurodymo nevykdymą taikoma administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 498 straipsnio 1 dalį.
5.2. Viešieji užrašai lentelėse sudaryti iš rašto ženklų (lenkiškos abėcėlės), kurių visuma lenkų kalboje turi atitinkamą reikšmę: „Samorząd rejonu“ – „Rajono savivaldybė“, „Centrum kultury“ – „Kultūros centras“, „Gimnazijum Im. Jana Sniadeckiego“ – „Jono Sniadeckio gimnazija“, „Stacja autobusowa“ – „Autobusų stotis“, „Park miejski“ – „Miesto parkas“, „Szpital“ – „Ligoninė“. Šie užrašai yra informacinio pobūdžio, nurodantys tam tikrų objektų buvimo vietą, todėl negali būti suprantami kaip meninės raiškos priemonė ar puošybos elementas, kuriais pagerbiami kitos tautybės žmonės. Informaciją teikiančius viešuosius užrašus nevalstybine kalba interpretuojant ir aiškinant ne kaip žodžius, tekstą, o kaip meninės išraiškos priemones, būtų pažeistas vienas esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų – teisinis aiškumas, suponuojantis tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui.
5.3. Įstatymo 17 straipsnyje numatyta, kad viešieji užrašai turi būti sudaryti valstybine kalba, o valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju informaciniai užrašai, sudaryti lenkų kalba, pažeidžia privalomus valstybinės kalbos vartojimo reikalavimus, skirtus viešiesiems užrašams.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Administracijos direktoriaus skundą.
7. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, jog Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas viešus užrašus sudaryti valstybine lietuvių kalba yra imperatyvaus pobūdžio. Be to, šios teisės normos esminis požymis – užrašo viešumas, o tai reiškia, kad valstybinės kalbos reikalavimas taikomas tik viešai naudojamiems užrašams. Teismas išaiškino, jog lentelės su ginčo užrašais nėra kelio ženklas, tačiau užrašai lentelėse lenkų kalba yra grafinio pobūdžio piešinys, susijęs su tam tikrais objektų pavadinimais. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, pateiktu 2019 m. sausio 23 d. nutartyje Nr. eA-36-438/2019, kad, remiantis lingvistiniu aiškinimu, užrašas – tai viena iš rašto formų, kuri, būdama kalbą žyminčių ženklų sistema, yra skirta užfiksuoti bei perteikti atitinkamas mintis ir atitinkamą informaciją kitiems asmenims.
8. Teismas, įvertinęs viešuosius užrašus, sprendė, jog lenkų kalba sudaryti užrašai yra aiški raštu visuomenei pateikta vieša informacija apie atitinkamus objektus: savivaldybę, kultūros centrą, Jono Sniadeckio gimnaziją, autobusų stotį, miesto parką ir kt., esančius miesto teritorijoje. Užrašai (žodžiai) susideda iš lenkų kalbą žyminčių ženklų, nėra dekoraciniai, stilizuoti ir neatitinka grafinio pobūdžio piešinio. Teismas vertino, jog lentelės, sudarytos lenkų kalba, yra aiškiai viešą informaciją ne valstybine lietuvių kalba teikiantis objektas, todėl nagrinėjamu atveju, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, yra taikomos Įstatymo 17 straipsnio nuostatos.
9. Teismas nurodė, kad lentelėse pateikti viešieji užrašai yra vieša informacija, skirta visuomenei informuoti. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 31 punkto nuostatas, gatvių, pastatų, statinių ir kitų objektų pavadinimai, pateikiami lentelėse, užrašuose, informaciniuose ženkluose ar pavadinimų lentelėse, turi būti nurodomi taip, kaip jie yra įregistruoti valstybės įmonės „Registrų centras“ Adresų registre (toliau – ir Adresų registras). Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog lentelėse nurodyti pavadinimai lenkų kalba yra taip įregistruoti Adresų registre.
10. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, padarė išvadą, jog Inspekcija teisingai įvertino kilusio ginčo aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Įstatymo nuostatas, o skundžiamas Nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
III.
11. Pareiškėjas Administracijos direktorius apeliaciniame skunde prašo:
1) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: a) ar Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis, aiškinama kaip neleidžianti dvikalbių ar daugiakalbių viešųjų užrašų, neprieštarauja Konstitucijos 37 straipsniui, kadangi nenumato tautinių mažumų teisės teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, viešuosiuose užrašuose (pvz., krypties nuorodose) įrašus daryti taip pat ir mažumos kalba bei nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos; b) ar Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis, aiškinama kaip neleidžianti dvikalbių ar daugiakalbių viešųjų užrašų, neprieštarauja Konstitucijos 135, 138 ir 150 straipsniams, kadangi tiesiogiai prieštarauja Lietuvos Respublikos pasirašytoms ir ratifikuotoms tarptautinėms sutartims (Europos tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija) bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai (toliau – ir Chartija);
2) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašant prejudicinio sprendimo tokiais klausimais: a) ar Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinama kaip neleidžianti dvikalbių ar daugiakalbių viešųjų užrašų kitos Europos Sąjungos valstybės narės oficialia (lenkų) kalba; b) ar Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis, aiškinama kaip neleidžianti dvikalbių ar daugiakalbių viešųjų užrašų, neprieštarauja Europos Sąjungos Chartijos 21 ir 22 straipsniams; c) ar Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis, aiškinama kaip neleidžianti dvikalbių ar daugiakalbių viešųjų užrašų, neprieštarauja Europos Sąjungos Chartijos 45 straipsniui ir fundamentaliam laisvo asmenų judėjimo principui;
3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą;
4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
12.1. Nurodyme paminėti užrašai yra Šalčininkų mieste, aikštėje, Mokyklos g. ir Vilniaus g. sankryžoje, kur yra pastatyta dvikalbė rodyklė lietuvių bei lenkų kalbomis su krypčių nuorodomis į Šalčininkų miesto gyventojams ir svečiams svarbius objektus: kultūros centrą, autobusų stotį, ligoninę, savivaldybę, Jono Sniadeckio gimnaziją, miesto parką. Toks ženklas Šalčininkų mieste yra vienas ir tik miesto centre esančioje aikštėje.
12.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir atitinkamai Nurodymas šiuo metu yra nebeįmanomi vykdyti dėl pasikeitusių teisės aktų, reglamentuojančių vietos savivaldos valdymo organų (mero, savivaldybės administracijos direktoriaus) įgaliojimus ir kompetencijas. Inspekcijos Nurodymas buvo priimtas 2022 m. lapkričio 17 d., o skundas teismui paduotas 2022 m. gruodžio 14 d. Iki 2023 m. balandžio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo redakcijos 29 straipsnio 8 dalies 1 punkte buvo numatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais, būtent dėl to Nurodymas buvo adresuotas Šalčininkų savivaldybės administracijos direktoriui. Tačiau šiuo metu galiojančios redakcijos Vietos savivaldos įstatyme (25 str. 1 d.) nurodytos savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijos, kaip savivaldybės vykdomosios institucijos funkcijos, buvo perkeltos merui. Tai reiškia, kad teismo sprendimas ir Nurodymas yra neįmanomas vykdyti, o jo vykdymas lemtų pareiškėjo veikimą viršijant įgaliojimus / kompetenciją, kadangi pareiškėjas nėra savivaldybės vykdomoji institucija, o už įstatymų įgyvendinimą Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje šiuo metu atsakingas yra meras. Be to, asmuo, kuriam buvo suformuluotas Nurodymas, neina šių pareigų nuo 2023 m. balandžio mėn.
12.3. Pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo Įstatymo 17 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-36-438/2019 ir Aprašo nuostatomis. Teismas netinkamai motyvavo skundžiamą sprendimą, atlikdamas netinkamą administracinėje byloje pateiktų įrodymų ir argumentų tyrimą, netinkamai taikydamas ir aiškindamas Įstatymo bei Aprašo nuostatas ir nepagrįstai remdamasis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Teismas apsiribojo tik pavieniu Įstatymo normų citavimu ir neatliko jokio papildomo teisės akto aiškinimo, todėl nepagrįstai suabsoliutino Įstatymo 17 straipsnį, taip pat neatsižvelgė į kitus pareiškėjo argumentus. Šios teisės normos negalima suabsoliutinti ir aiškinti, kaip leidžiančios viešuosius užrašus sudaryti išimtinai tik lietuvių kalba ir neleidžiančios dvikalbių ar daugiakalbių užrašų, toks ribojimas nėra įtvirtintas Įstatyme. Minėta teisės norma turi būti aiškinama kaip įpareigojanti visus viešuosius užrašus pateikti valstybine lietuvių kalba, tačiau nedraudžianti ir kitų užsienio kalbų vartojimo šalia valstybinės lietuvių kalbos.
12.4. Teismas neįvertino, jog teisinis reguliavimas, aiškinamas sistemiškai su Įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, aiškiai numato atvejus, kai viešieji užrašai gali būti pateikti ne tik valstybine kalba. Teismas nenurodė motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju negalima taikyti Įstatymo 18 straipsnio, kuriame aiškiai yra numatyta, kad tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba.
12.5. Šalčininkų rajonas yra išskirtinis tuo, kad jame gyvena gausiausia lenkų tautinė mažuma Lietuvoje, ką pareiškėjas buvo nurodęs ir savo skunde. Šiuos duomenis patvirtina ir Tautinių mažumų departamento duomenys, kad Lietuvoje gausiausia tautinė mažuma yra lenkų, o didžiausia lenkų tautybės asmenų dalis gyvena būtent Šalčininkų rajone. Šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau kartu yra tautinė mažuma, kurios teisės, įskaitant ir teisę į kalbą, saugotinos tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktais, todėl teismas nepagrįstai netaikė Įstatymo 18 straipsnio.
12.6. Teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl Komisijos įtvirtintų išimčių dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo tarptautinio bendradarbiavimo tikslais. Ginčo užrašai nepažeidžia Komisijos nutarime numatytų ribojimų viešiesiems užrašams užsienio kalba vartoti, nes: i) ginčo užrašai lenkų kalba nėra išsamesni, nei užrašai lietuvių kalba; ii) ginčo užrašai lenkų kalba nėra didesni, nei užrašai lietuvių kalba; iii) ginčo užrašai yra Šalčininkų centre esančioje aikštėje, visame mieste yra tik viena tokia rodyklė; iv) ginčo užrašai nurodo kryptį į reikšmingus miesto gyventojams ir svečiams objektus: autobusų stotį, savivaldybę, kultūros centrą ir kt. Teismas, be kita ko, neįvertino, kad dvikalbiai užrašai yra ir kituose miestuose (pareiškėjas pateikė fotovizualizacijas, patvirtinančias, kad ir Vilniaus mieste yra įrengtos tokios lentelės su dvikalbiais užrašais, t. y. valstybine lietuvių ir anglų kalbomis).
12.7. Teismas nepagrįstai taikė Aprašo nuostatas – jos šiuo atveju yra netaikytinos, ir pareiškėjas skunde neprašė jų taikyti. Pareiškėjas neturėjo ir neturi jokių objektyvių galimybių pateikti tariamus įrodymus, kad lentelėse nurodyti pavadinimai yra įregistruoti Adresų registre. Adresų registras yra taikytinas tik žemės sklypams, gatvėms, pastatams ženklinti, skirti jiems tikslius adresus, o ne įvardinti tam tikrus objektus ar jų kryptį nurodančius rodiklius.
12.8. Teismas nepagrįstai sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. eA-36-438/2019, kadangi skiriasi šios ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės ir bylų dalykai. Minėtoje byloje ir šioje administracinėje byloje tiriami užrašai yra skirtingi ir atlieka skirtingą funkcinę paskirtį, be to, skundžiami skirtingi administraciniai sprendimai, skiriasi proceso šalys. Dėl nurodytų priežasčių teismas šioje administracinėje byloje neturėjo remtis minėtoje byloje pateiktais išaiškinimais.
12.9. Europos Sąjunga, kurios narėmis yra Lietuva ir Lenkija, saugo tiek kalbinę Sąjungos įvairovę, tiek ir tautinių mažumų teises. Taip pat Lietuva, kaip Europos Sąjungos valstybė narė, privalo laikytis Chartijos nuostatų. Atsižvelgiant į supranacionalį Europos Sąjungos teisės veikimą, ginčijamas Nurodymas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nesuderinami su Europos Sąjungos teise ir Lietuvos įsipareigojimais bei diskriminuoja Lietuvos Respublikos piliečius, priklausančius tautinei mažumai, kalbančiai oficialia kitos Europos Sąjungos valstybės narės kalba. Be to, Lietuva privalo laikytis pasirašytų ir ratifikuotų tarptautinių sutarčių, kitaip bus pažeistos ir Konstitucijos nuostatos.
12.10. Inspekcija, priimdama Nurodymą, pažeidė viešojo administravimo proporcingumo principą ir pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Tokie Inspekcijos veiksmai negali būti suderinami su gero viešojo administravimo principu ir neužtikrina teisinio tikrumo. Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, jog analogiškos dvikalbės rodyklės su kryptimis į svarbiausius miesto objektus yra įrengtos ir Vilniaus mieste, tačiau teismas nevertino šių pareiškėjo argumentų.
13. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovas taip pat prašo nepriteisti pareiškėjui jo prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų.
14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:
14.1. Pagal Įstatymo 17 straipsnį viešieji užrašai Lietuvos Respublikoje turi būti sudaryti valstybine kalba. Kalbos įstatymo reikalavimų vykdymą kontroliuoja Inspekcija. Įstatyme kaip viena iš Inspekcijai nustatytų funkcijų yra įtvirtinta pareiga imtis priemonių tam, kad būtų išvengta Įstatymo pažeidimų. Inspekcijos pareigūnams yra suteikta teisė teikti valstybės ir savivaldybių institucijoms privalomus nurodymus valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo klausimais. Valstybinės kalbos vartojimą, apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už Įstatymo pažeidimus nustato specialus teisės aktas – Įstatymas. Inspekcija, kaip pagrindinė kalbos apsaugą užtikrinanti priežiūros institucija, nustačiusi Įstatymo pažeidimus, turi teisę surašyti privalomus nurodymus atsakingiems asmenims, o už jų nevykdymą taikyti administracinę atsakomybę, ką nagrinėjamu atveju Inspekcija ir padarė.
14.2. Inspekcija sutinka, kad įsigaliojus naujai Vietos savivaldos įstatymo redakcijai šiuo metu ne savivaldybės administracijos direktorius, o meras tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės, savivaldybės tarybos, savo sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais, tačiau atkreipia dėmesį, kad šiame procese yra sprendžiamas klausimas dėl Inspekcijos Nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo, t. y. ar tuo metu Inspekcijos pareigūnai nepažeidė galiojančių teisės normų, surašydami Inspekcijos Nurodymą tuometiniam Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui, o ne dėl tolesnio Nurodymo vykdymo, atsižvelgiant į pasikeitusią teisinę situaciją. Be to, administracinės teisės normos atgal negalioja.
14.3. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių duomenų, kad viešieji užrašai, sudaryti lenkų kalba, būtų teisiškai įregistruoti Adresų registre, todėl Administracijos direktorius yra tinkamas subjektas Inspekcijos Nurodymui įvykdyti.
14.4. Įstatymų leidėjas Įstatymo 17 straipsniu įpareigojo visus viešuosius užrašus rašyti tik valstybine kalba, o išimtis nustatyta šio Įstatymo 18 straipsnyje. Be to, viešojoje teisėje teisės normos yra formuluojamos kaip elgesio taisyklės ir jų turi būti laikomasi tiksliai taip, kaip nurodyta pačios teisės normos turinyje. Visi viešieji užrašai privalo būti rašomi tik valstybine kalba, nebent yra kitas specialusis teisės aktas, leidžiantis daryti išimtis iš bendrajame teisės akte suformuluotos privalomos elgesio taisyklės.
14.5. Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. vasario 7 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“, kurio 2 straipsniu įgaliojo Komisiją nustatyti informacijos kitomis kalbomis pateikimo tarptautiniams reikalams transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose tvarką. Tačiau šis sąrašas yra baigtinis, o kelkraščiuose esantys viešieji užrašai, nurodantys miesto viešųjų vietų ar pastatų pavadinimus, į jį nepatenka.
14.6. Komisijos nutarime išaiškinta, kad viešaisiais užrašais laikoma rašytinė informacija, esanti viešojoje erdvėje ir (arba) skirta visuomenei informuoti. Tam, kad užrašas būtų pripažintas viešuoju užrašu, užtenka nustatyti vieną iš jo alternatyviųjų požymių, t. y. ar toks užrašas yra viešoje vietoje ir (ar) jo paskirtis – informuoti visuomenę. Nagrinėjamu atveju viešųjų užrašų tikslas informuoti asmenis apie Šalčininkų mieste esančias viešąsias vietas bei pastatus. Lentelių informacinį pobūdį savo skunde patvirtino ir pareiškėjas, todėl tokio pobūdžio užrašai pažeidžia privalomus valstybinės kalbos vartojimo reikalavimus, skirtus viešiesiems užrašams.
14.7. Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiame 2023 m. kovo 22 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eI2-530-426/2023, dėl kelkraščiuose įrengtų lenkiškų viešųjų užrašų Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje pripažino Inspekcijos nurodymą teisėtu, o Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundą nepagrįstu.
14.8. Tarptautiniuose teisės šaltiniuose, tokiuose kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), Chartijoje, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje, yra įteisintos žmogaus teisės, tarp kurių yra ir žmogaus teisė vartoti savo kalbą, tačiau ši teisė nėra absoliuti ir turi būti derinama su kitomis valstybėje garantuojamomis teisėmis. Šiuo metu nacionaliniai teisės aktai įpareigoja viešuosius užrašus rašyti tik valstybine kalba, todėl pareiškėjo argumentas tiesiogiai taikyti Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos ar kitų tarptautinių teisės aktų nuostatas ir leisti rašyti viešuosius užrašus kitomis kalbomis tautinių mažumų apgyvendintose teritorijose būtų nepagrįstas. Inspekcija nemato tarptautinių ir nacionalinių teisės normų kolizijos, pareiškėjas nenurodė nei vienos tarptautiniame akte esančios teisės normos, prieštaraujančios nacionalinei teisei ar kuri besąlygiškai įpareigotų leisti rašyti Lietuvoje viešuosius užrašus kitomis kalbomis.
14.9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galimo galiojančių teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, aiškinant Europos Sąjungos teisės aktus. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio matyti, kad pareiškėjas šių reikalavimų nenurodė pirminiame skunde, todėl jie nenagrinėtini ir apeliacinėje instancijoje.
14.10. Visi Inspekcijos veiksmai buvo pagrįsti, tinkamai įforminti ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime nesuabejojo Inspekcijos priimtų administracinių sprendimų teisėtumu ar veiksmų pagrįstumu. Pareiškėjo apeliacinio skundo didžiąją dalį sudaro jo paties išvardintuose tarptautiniuose bei nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų teisinių reikalavimų savarankiška ir mažai teismų praktika pagrįsta interpretacija bei teisinių spragų paieškos, todėl Inspekcija nesutinka su pareiškėjo reikalavimu priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijoje veikia Juridinis ir personalo skyrius, kuriame dirba 4 teisininkai, o tai reiškia, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes atstovauti pats save šiame procese, tačiau piktnaudžiauja jam suteikta teise į patirtų išlaidų atlyginimą.
15. Atsakovas vėliau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose atkreipia dėmesį, kad 2024 m. lapkričio 7 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas, įsigaliosiantis nuo 2025 m. sausio 1 d. Iš šio įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, jog vienas įstatymo tikslų – Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, Chartijos, tarptautinių bei Europos Sąjungos institucijų priimtų sprendimų, nuomonių bei rekomendacijų tautinių mažumų teisių užtikrinimo srityje įgyvendinimas. Minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę laisvai ir nevaržomai, privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo kalbą. Tačiau to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog įgyvendinant šią teisę turi būti laikomasi įstatymų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą, t. y. ir Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai turi būti rašomi valstybine kalba. Pasak atsakovo, kitų tautybių asmenims negali būti taikomos išskirtinės sąlygos valstybinės kalbos apsaugos srityje.
16. Pareiškėjas, atsikirsdamas į atsakovo pateiktus papildomus paaiškinimus, savo vėliau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pažymi, jog atsakovo nurodytas Tautinių mažumų įstatymas dar nėra įsigaliojęs ir negali būti taikomas iki jo įsigaliojimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Be to, byloje nėra ginčo dėl valstybinės kalbos nevartojimo, kadangi visi ginčo užrašai buvo paskelbti valstybine kalba, o keliamas klausimas dėl teisės informaciniais tikslais greta valstybinės kalbos nedidesniu šriftu vartoti ir kitą (-as) kalbą (-as). Atsakovas, remdamasis Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, jog Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba, nepagrįstai pats prideda žodį „tik“, kurio šioje įstatymo nuostatoje nėra. Pasak pareiškėjo, minėta nuostata neriboja teisės greta valstybinės kalbos vartoti ir kitas kalbas.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartimi šis prašymas netenkintas. Vėliau Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas dar vienas pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka (reg. Nr. 02-03-4858), kurį pareiškėjas grindžia tuo, kad byla yra itin aktuali plačiam visuomenės ratui, t. y. tautinėms mažumoms, kurios Lietuvoje gyvena ne tik Šalčininkuose, bet ir kituose miestuose, taip pat šalies ir Šalčininkų rajono svečiams bei turistams. Be to, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas neįvertino dalies jo skundo argumentų, todėl neatmestina, kad gali kilti poreikis teismo posėdžio metu pateikti papildomus paaiškinimus ir atsakyti į klausimus, jeigu teismas ir (ar) atsakovas tokių turėtų, arba gali kilti klausimų atsakovui. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
19. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinis posėdis gali būti nerengiamas, jeigu šalis vienareikšmiškai atsisako šios savo teisės ir nėra viešojo intereso klausimų, dėl kurių žodinis posėdis būtinas; žodinio teismo posėdžio nebuvimas apeliacinėje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma; šis standartas taip pat taikomas, jei žodinio bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje buvo atsisakyta ir prašoma tik apeliacine tvarka, kadangi siekiant tinkamo teisingumo vykdymo paprastai yra tikslingiau, kad posėdis vyktų pirmosios instancijos, o ne tik apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Döry prieš Švediją, pareiškimo Nr. 28394/95; 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą byloje Eriksson prieš Švediją, pareiškimo Nr. 60437/08; ir kt.).
20. Nors pareiškėjas prašyme dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nurodo, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, atkreiptinas dėmesys, jog pats pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame 2023 m. sausio 12 d. skundo papildyme (reg. Nr. DOK-2200) nurodė, kad pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, į teismo posėdį nekviečiant proceso šalių. Būtent atsižvelgiant į šį pareiškėjo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštą prašymą, byla pirmosios instancijos teisme ir buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
21. Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjas prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka jau buvo suformulavęs apeliaciniame skunde, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartimi šis pareiškėjo prašymas netenkintas, nenustačius išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Minėtoje nutartyje pažymėta, kad bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra pakartotinis jos nagrinėjimas, tai jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga.
22. Pareiškėjas vėliau pateiktame prašyme naujų reikšmingų aplinkybių dėl poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nenurodė. Pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuojamas tik hipotetinio pobūdžio aplinkybėmis, kad teismo posėdžio metu gali kilti poreikis pateikti paaiškinimus ar atsakyti į klausimus, jeigu tokių kiltų. Tačiau pareiškėjas visiškai nepaaiškina, kokias bylai reikšmingas aplinkybes, kurių šalys nebūtų galėjusios išdėstyti teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, papildomai galėtų nurodyti žodinio bylos nagrinėjimo proceso metu, taip pat nenurodo jokių priežasčių, kurios objektyviai galėjo jam sukliudyti raštu pateikti teismui papildomus paaiškinimus dėl tokių aplinkybių, jeigu, jo manymu, toks poreikis byloje egzistuoja, ar dėl kurių objektyviai nėra galimybės tokius paaiškinimus pateikti raštu. Pareiškėjas, kurį apeliacinės instancijos teisme atstovauja profesionali teisininkė – advokatė, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. birželio 13 d. nutartimi netenkinus jo apeliaciniame skunde išreikšto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, esant poreikiui, turėjo galimybę vėliau teikti papildomus procesinius dokumentus dėl byloje nagrinėjamam ginčui aktualių aplinkybių paaiškinimo ir, kaip matyti, tokia galimybe pasinaudojo, pateikdamas papildomus rašytinius paaiškinimus, kurie prijungti prie bylos. Savo ruožtu tai, kad byloje sprendžiami klausimai gali būti aktualūs platesniam visuomenės ratui, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja poreikis bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
23. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju visos esminės bylai reikšmingos aplinkybės yra išdėstytos rašytiniuose šalių procesiniuose dokumentuose, todėl nenustačius būtinumo administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, šis pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
V.
24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Valstybinės kalbos inspekcijos 2022 m. lapkričio 17 d. nurodymo Nr. 7V-53, kuriuo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui nurodyta iki 2022 m. gruodžio 16 d. užtikrinti viešųjų užrašų šios savivaldybės teritorijoje esančioje Šalčininkų miesto Mokyklos ir Vilniaus gatvių sankryžoje sudarymą tik valstybine kalba, pagrįstumo ir teisėtumo.
25. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog ginčo užrašai, kuriuose raštu lenkų kalba visuomenei pateikta vieša informacija apie atitinkamus objektus (ligoninę, rajono savivaldybę, kultūros centrą, Jono Sniadeckio gimnaziją, autobusų stotį, miesto parką), nėra nei dekoraciniai, nei stilizuoti, todėl nelaikytini grafinio pobūdžio piešiniais ir jiems taikytinas imperatyvaus pobūdžio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies reikalavimas viešuosius užrašus rašyti valstybine, t. y. lietuvių, kalba. Teismas kartu pažymėjo, kad pagal Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo nuostatas gatvių, pastatų, statinių ir kitų objektų pavadinimai, pateikiami lentelėse, užrašuose, informaciniuose ženkluose ar pavadinimų lentelėse, turi būti nurodomi taip, kaip jie yra įregistruoti Adresų registre, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčo lentelėse nurodyti objektų pavadinimai taip (ne lietuvių kalba) yra įregistruoti Adresų registre, todėl sprendė, kad Inspekcija teisingai įvertino ginčo aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Nurodymą.
26. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad teismas netinkamai ir neišsamiai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei išdėstytus argumentus, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad Įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintos normos negalima suabsoliutinti ir aiškinti, kaip leidžiančios viešuosius užrašus sudaryti išimtinai tik lietuvių kalba bei neleidžiančios dvikalbių ar daugiakalbių užrašų, t. y. kitų (užsienio) kalbų vartojimo šalia valstybinės lietuvių kalbos, kadangi toks ribojimas Įstatyme nėra įtvirtintas. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo skundo argumentų ir visiškai nepasisakė dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarime įtvirtintų išimčių, leidžiančių viešosios informacijos (užrašų) ne valstybine kalba pateikimą greta valstybinės kalbos tarptautinio bendradarbiavimo tikslais.
27. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nurodytu Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies aiškinimu, kadangi tokiu atveju, pasak atsakovo, visiškai beprasme ir nereikalinga būtų Įstatymo 18 straipsnio nuostata, leidžianti tik šalia tautinių bendrijų organizacijų pavadinimų viešųjų užrašų valstybine kalba teikti jų vertimus kitomis kalbomis. Atsakovo manymu, įstatymų leidėjas įpareigojo visus viešuosius užrašus rašyti tik valstybine kalba, o išimtį nustatė tik Įstatymo 18 straipsnyje nurodytu atveju. Nors Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. vasario 7 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“, kurio 2 straipsniu įgaliojo Valstybinę lietuvių kalbos komisiją nustatyti informacijos kitomis kalbomis pateikimo tarptautiniams reikalams transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose tvarką, šis sąrašas yra baigtinis ir į jį nepatenka kelkraščiuose esantys viešieji užrašai, nurodantys miesto viešųjų vietų ar pastatų pavadinimus.
28. Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), pirmiausia pažymi, kad iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pagal Valstybinės kalbos inspekcijos 2022 m. lapkričio 15 d. pavedimą tikrinti Nr. 16T-57 buvo atliktas neplaninis patikrinimas, kaip Šalčininkų mieste laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų, susijusių su viešąja informacija. Atlikus patikrinimą, buvo surašytas Valstybinės kalbos inspekcijos 2022 m. lapkričio 15 d. tikrinimo aktas Nr. 13V-45, kuriame nustatyta, kad Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje esančioje Šalčininkų miesto Mokyklos ir Vilniaus gatvių sankryžoje šalia užrašų valstybine kalba yra ir viešieji užrašai lenkų kalba („Samorząd rejonu“, „Centrum kultury“, „Gimnazjum Im. Jana Sniadeckiego“, „Stacja autobusowa“, „Park miejski“, „Szpital“), prie akto pridėtos tai patvirtinančios nuotraukos. Valstybinės kalbos inspekcijos 2022 m. lapkričio 17 d. nurodyme Nr. 7V-53, kurio teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjas ginčija šioje administracinėje byloje, minėti viešieji užrašai kvalifikuoti kaip pažeidžiantys Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio reikalavimą, jog Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui, kaip Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui, buvo surašytas ginčijamas Nurodymas, kad minėti viešieji užrašai iki 2022 m. gruodžio 16 d. būtų tik valstybine kalba.
29. Pagal byloje esančias nuotraukas ir remiantis jomis individualizuotinas ginčo faktines aplinkybes matyti, kad ginčo užrašai yra ant stulpo, esančio šalia gatvių sankryžos, kurio viršuje pritvirtinta informacinė lentelė su užrašu didžiosiomis raidėmis „Mokyklos g.“ ir šios gatvės kryptį nurodančiomis rodyklėmis. Ant šio prie sankryžos įrengto stulpo su skersai einančios Mokyklos gatvės pavadinimą ir šios gatvės kryptį nurodančia lentele žemiau papildomai yra pritvirtintos mažesnės kitokios (rudos) spalvos lentelės su judėjimo kryptis link tam tikrų objektų žyminčiomis informacinėmis nuorodomis lietuvių ir lenkų kalbomis: vienos nuorodos su rodykle viršuje yra užrašas didžiosiomis raidėmis lietuvių kalba „Kultūros centras“, o apačioje šio užrašo vertimas lenkų kalba analogiško dydžio raidėmis – „Centrum kultury“; antros nuorodos su rodykle viršuje yra užrašas didžiosiomis raidėmis lietuvių kalba „Autobuso stotis“, o apačioje užrašas lenkų kalba analogiško dydžio raidėmis – „Stacja autobusowa“; trečios nuorodos su rodykle viršuje yra užrašas didžiosiomis raidėmis lietuvių kalba „Ligoninė“, o apačioje užrašas lenkų kalba analogiško dydžio raidėmis – „Szpital“; ketvirtos nuorodos su rodykle viršuje yra užrašas didžiosiomis raidėmis lietuvių kalba „Rajono savivaldybė“, o apačioje užrašas lenkų kalba analogiško dydžio raidėmis – „Samorząd rejonu“; penktos nuorodos su rodykle viršuje yra užrašas didžiosiomis raidėmis lietuvių kalba „Jono Sniadeckio gimnazija“, o apačioje užrašas lenkų kalba analogiško dydžio raidėmis – „Gimnazjum Im. Jana Sniadeckiego“; šeštos nuorodos su rodykle viršuje yra užrašas didžiosiomis raidėmis lietuvių kalba „Miesto parkas“, o apačioje užrašas lenkų kalba analogiško dydžio raidėmis – „Park miejski“. Taigi, nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog visi ginčo užrašai yra pateikti valstybine lietuvių kalba ir greta jų (žemiau) papildomai pateikiami analogiški (neišsamesni) ir nedidesnio formato užrašai užsienio – lenkų – kalba.
30. Byloje nėra ginčo dėl minėtų informacinių nuorodų, kurios dviem kalbomis – valstybine lietuvių kalba ir užsienio (lenkų) kalba – informuoja apie judėjimo kryptis link tam tikrų objektų, buvimo viešaisiais užrašais pagal pobūdį ir paskirtį, taip pat dėl to, kad užrašai (informacija) lenkų kalba nėra išsamesni ir jų teksto formatas nėra didesnis nei tekstų valstybine lietuvių kalba. Tačiau šalys iš esmės nesutaria, ar po valstybine kalba pateiktais užrašais žemiau esantys papildomi nedidesnio dydžio ir neišsamesni užrašai užsienio kalba lemia pastarųjų užrašų, sudarytų iš lenkų kalbos rašto ženklų (lenkiškos abėcėlės), neteisėtumą Valstybinės kalbos įstatymo prasme. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamos bylos dalyku nėra klausimas, kas ir kada įrengė ginčo užrašus, ar jie atitinka techninius reikalavimus kelio (kelių eismo) ženklams. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo esmę taip pat sudaro ne tai, jog minėtuose viešuosiuose užrašuose (ne)vartojama valstybinė kalba, bet tai, kad kartu su valstybine kalba papildomai pateikiami šių užrašų vertimai užsienio (lenkų) kalba. Būtent šiose ginčo ribose nagrinėjamoje administracinėje byloje toliau ir pasisakys išplėstinė teisėjų kolegija.
31. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, jog valstybinė kalba – lietuvių kalba (14 str.). Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Tai suponuoja, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, jų susirašinėjime, įstatymų ir kitų teisės aktų leidyboje, raštvedyboje ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimą). Pagal Konstituciją lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė. Ji yra svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą – integruojantis veiksnys (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimą). Konstitucinio Teismo plėtojamoje oficialiojoje doktrinoje atitinkamai konstatuojama, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas ar jo įgaliota institucija, apibrėždami esminius valstybinės kalbos vartojimo klausimus, turi paisyti konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, taip pat paisyti konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitų principų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą, 2023 m. liepos 5 d. ir 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimus).
32. Valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už pažeidimus nustato specialus teisės aktas – Valstybinės kalbos įstatymas (Įstatymo 1 str. 1 d.). Valstybinės kalbos įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta, jog „Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba“. Tačiau jame inter alia (be kita ko) nustatyta, jog Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimamais teisės aktais garantuojama tautinėms bendrijoms priklausančių asmenų teisė puoselėti savo kalbą (Įstatymo 1 str. 3 d.). Šio įstatymo VIII skirsnyje „Ženklai ir informacija“ nustatyta, kad „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba“ (Įstatymo 17 str. 1 d.); „Valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų <...> iškabose <...> ir kituose užrašuose <...>“ (Įstatymo 17 str. 2 d.); „Tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis“ (Įstatymo 18 str. 1 d.); „Užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba“ (Įstatymo 18 str. 2 d.).
33. Taigi, Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnis tiesiogiai numato lietuvių kalbos ir kitų kalbų gretutinį vartojimą viešuosiuose informaciniuose užrašuose esant trims sąlygoms: pirma, tokie užrašai turi būti tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai arba jų informaciniai užrašai; antra, tokiuose užrašuose informacija kitomis kalbomis pateikiama greta informacijos pateikimo valstybine lietuvių kalba; trečia, užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis palyginti su užrašų valstybine kalba formatu. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnyje konkrečiai nustatyta galimybė greta valstybinės kalbos pateikti ir kitomis kalbomis tik tautinių bendrijų organizacijų pavadinimus ir jų informacinius užrašus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Vis dėlto, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neįrodinėja, kad ginčo užrašai galėtų būti laikomi tautinių bendrijų organizacijų pavadinimais, taip pat iš esmės nepateikia pagrįstų teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą šiuos užrašus, informuojančius apie judėjimo kryptis link ligoninės, savivaldybės, kultūros centro, gimnazijos, autobusų stoties ir miesto parko, pripažinti tautinių bendrijų organizacijų informaciniais užrašais Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad ginčo užrašai patenka į Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio taikymo sritį, todėl pareiškėjo argumentai dėl šios normos taikymo ginčo situacijoje yra atmestini kaip nepagrįsti.
34. Nors pareiškėjas šiame kontekste akcentuoja tautinių mažumų teises inter alia dėl gimtosios kalbos vartojimo, jos nepaneigia pareigos laikytis galiojančių įstatymų nuostatų dėl valstybinės kalbos vartojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad iš vienos pusės valstybinės (lietuvių) kalbos vartojimas viešajame Lietuvos gyvenime, o iš kitos pusės asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, yra skirtingos ir tuo pačiu nepriešinamos viena kitai kalbos vartojimo sampratos. Teisės puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius yra asmeninės, t. y. jos pagal savo prigimtį nėra atsiejamos nuo konkrečių asmenų. Tuo tarpu teisei vartoti valstybinę lietuvių kalbą viešajame Lietuvos gyvenime yra būdingas ir šios teisės specifiką nulemia viešojo intereso aspektas, t. y. aspektas, teisės taikymo požiūriu nesietinas su konkrečiais asmenimis bei asmenų savo tautinio autentiškumo suvokimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-687/2008; 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pabrėžiama, jog asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso, kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą).
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs ir dėl pareiškėjo akcentuojamos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, kurios 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog pagal savo pobūdį ir turinį ši konvencija yra politinio-programinio, o ne norminio reguliavimo pobūdžio. Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė remdamasis minėtoje konvencijos normoje vartojamomis tokiomis sąvokomis kaip ,,stengiasi“, ,,remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais“, ,,atsižvelgusios į konkrečias sąlygas“, kurios rodo, kad kiekvienos šią konvenciją pasirašiusios (ratifikavusios) šalies įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę spręsti apie poreikį vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus daryti taip pat ir tautinės mažumos kalba. Taigi konkreti mažumų kalbų vartojimo tvarka ir apimtis turi būti įteisinta kiekvienos valstybės nacionaliniais teisės aktais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009).
36. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Europos Sąjungos teisės nuostatos nedraudžia vykdyti politikos, kuria siekiama ginti ir remti valstybės narės kalbą, kuri yra nacionalinė ir pirmoji valstybinė kalba. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 dalies ketvirtąją pastraipą ir Pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnį Europos Sąjunga gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę, o pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 2 dalį Europos Sąjunga taip pat gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, kurio dalis yra valstybinės kalbos apsauga, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinės teisės aktais, kuriais norima apsaugoti valstybinę kalbą nustatant toje kalboje taikomas rašybos taisykles, siekiamas tikslas iš principo yra teisėtas ir į jį galima atsižvelgti ieškant pusiausvyros tarp teisėtų interesų ir Europos Sąjungos teisėje pripažįstamų teisių. Tačiau pagrindines teises ir laisves ribojančios priemonės gali būti pateisinamos objektyviais pagrindais tik jeigu jos yra būtinos interesų, kuriuos jomis siekiama užtikrinti, apsaugai ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo byloje Malgožata Runevič-Vardyn ir kt. prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir kt., C-391/09, 85–88 punktus). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad Konvencija neįtvirtina kalbos laisvės, tad ji per se (pati savaime) negarantuoja (išskyrus tam tikras išimtis) teisės vartoti tam tikrą kalbą bendraujant su valdžios institucijomis ar teisės gauti informaciją pasirinkta kalba, tačiau kalbos politikos ir Konvencijos taikymo sritys nėra visiškai atskirtos ir įgyvendinant kalbos politiką taikomos priemonės gali patekti į Konvencijos taikymo sritį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimo byloje Bulgakov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 59894/00, 43 punkto a papunktį).
37. Dėl atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų paaiškinimų ir juose dėstomų argumentų, kurie susiję su tik nuo 2025 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiu Lietuvos Respublikos Seimo 2024 m. lapkričio 7 d. priimtu Tautinių mažumų įstatymu, atitinkamai reguliuosiančiu su nagrinėjamu administraciniu ginču susijusius santykius, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad jie tiesiogiai neturi nieko bendro su ginčo situacija, susidariusia minėtam naujam įstatymui dar nesant priimtam ir įsigaliojusiam, taigi netaikytinam ginčo teisiniams santykiams. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija dėl šių atsakovo papildomų paaiškinimų ir juose dėstomų argumentų plačiau nepasisako.
38. Vis dėlto, atsižvelgdama į šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo ribas (žr. šio sprendimo 30 p.), išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad užsienio kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, įskaitant viešuosiuose užrašuose, reglamentuoja ir kiti Valstybinės kalbos įstatymą įgyvendinantys teisės aktai. Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. vasario 7 d. priimtame įstatyme „Dėl Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“ įtvirtinta, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija privalo nustatyti informacijos kitomis kalbomis pateikimo tarptautiniams reikalams transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose tvarką; neoficialus tautinių bendrijų ir kitų kalbų vartojimas nereglamentuojamas (2 str.). Šiuo aspektu nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija nustato valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius bei aprobuoja kalbos normas (Įstatymo 20 str.). Atitinkamai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme (2001 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. IX-617 redakcija) nustatyta, kad Komisija sprendžia Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus (3 str. 1 p.); Komisija priima nutarimus savo įgaliojimų srities klausimais (6 str. 1 d.); Komisijos nutarimai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, visoms Lietuvos Respublikoje veikiančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms (6 str. 2 d.). Vadinasi, įstatymų leidėjas bendrai įgaliojo Valstybinę lietuvių kalbos komisiją priimti esminius Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus sprendžiančius nutarimus, kurie inter alia privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, apibendrindamas Valstybinės kalbos įstatymo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo nuostatas, atskleidžiančias Komisijos teisinį statusą, pažymėjo, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija – valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires (arba siūlyti atitinkamoms įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijoms jas nustatyti savo leidžiamais teisės aktais) ir vykdyti valstybinę kalbos politiką; įgyvendindama šiuos įgaliojimus Komisija remiasi kalbos mokslu ir kalbos norminimo tradicijomis, principais ir kriterijais (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarimą).
39. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarime Nr. N-5(136) „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“, kuris priimtas remiantis minėto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“ 2 straipsniu, nustatyta, jog tarptautinio bendravimo reikmėms viešoji garsinė ir rašytinė informacija, įskaitant viešuosius užrašus, transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose greta valstybinės kalbos gali būti teikiama ir užsienio kalbomis; viešaisiais užrašais laikoma rašytinė informacija, esanti viešojoje erdvėje ir (arba) skirta visuomenei informuoti (1 p., 2020 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. N-1(182) redakcija). Rašytinė ir garsinė informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė, o jos rašytinių tekstų formatas negali būti didesnis negu tekstų valstybine kalba (Komisijos nutarimo 2 p.). Taigi, Valstybinė lietuvių kalbos komisija minėtu nutarimu yra išsprendusi vieną iš jos kompetencijai priskirtų Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimų, kuris susijęs su viešuosius užrašus apimančios tam tikros viešosios rašytinės informacijos, kuri skirta visuomenei informuoti ir yra svarbi tarptautiniam bendravimui inter alia transporte, pateikimu užsienio kalbomis greta valstybinės kalbos. Atsižvelgiant į tai, sistemiškai vertinant ir aiškinant Valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“ ir vadovaujantis juo priimto Komisijos nutarimo nuostatas, negalima sutikti su atsakovo pozicija, kad įstatymų leidėjas esą vienareikšmiškai įpareigojo absoliučiai visus viešuosius užrašus rašyti išskirtinai tik valstybine kalba, o išimtį, leidžiančią informaciją viešuosiuose užrašuose greta valstybinės kalbos pateikti ir kitomis kalbomis, nustatė tik Įstatymo 18 straipsnyje nurodytu atveju.
40. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015; ir kt.). Šios nuostatos kontekste taip pat pabrėžtina, jog Valstybinė kalbos inspekcija veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jos 2022 m. lapkričio 17 d. nurodymas Nr. 7V-53, kurio teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjas ginčija nagrinėjamoje byloje, turėjo atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje.
41. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šios nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-102-502/2024; ir kt.). Administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-676-502/2023; ir kt.).
42. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021; ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021; ir kt.).
43. Aptartų nuostatų ir ginčui aktualaus teisinio reguliavimo bei teismų praktikos kontekste įvertinusi byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, skundžiamo atsakovo Nurodymo turinį, kuriame visiškai neatsižvelgta ir nepasisakyta dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. N-5(136) „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ taikymo galimybės nagrinėjamu atveju, išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas Nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas. Šis Nurodymas neatitinka minėtų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Nurodyme ir pirmosios instancijos teismo sprendime tik formaliai vertinama, kad ginčo užrašai pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio reikalavimą būti sudarytiems valstybine kalba, nes juose šalia užrašų valstybine kalba yra viešieji užrašai lenkų kalba. Tačiau, kaip minėta, atsakovas nepagrįstai Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškina kaip įtvirtinančią, jog Lietuvos Respublikoje visi viešieji užrašai privalo būti tik valstybine kalba, o kitų kalbų vartojimas greta valstybinės lietuvių kalbos leidžiamas tik Įstatymo 18 straipsnyje nustatytu atveju. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos negali būti vertinamos ir aiškinamos izoliuotai, neatsižvelgiant į kituose teisės aktų leidėjo priimtuose aktuose įtvirtintas valstybinės kalbos vartojimą viešajame gyvenime reglamentuojančias teisės normas, inter alia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“ ir vadovaujantis juo priimto Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. N-5(136) „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ nuostatas, kurios turi būti vertinamos ir aiškinamos sistemiškai, kaip sudarančios vieną teisinio reguliavimo visumą. Atitinkamai Valstybinė kalbos inspekcija nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje ginčo situacijoje privalėjo išsamiai įvertinti, ar ginčo užrašai sisteminiu požiūriu neprieštarauja Valstybinės kalbos įstatymui, atsižvelgiant į minėtą Seimo 1995 m. vasario 7 d. priimtą įstatymą „Dėl Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“, kuriame nustatyta, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija privalo nustatyti informacijos kitomis kalbomis pateikimo tarptautiniams reikalams transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose tvarką (2 str.), bei pastarąjį įstatymą įgyvendinantį Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. N-5(136) „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“.
44. Pabrėžtina, kad vien tai, jog ginčo užrašai nėra nei dekoraciniai, nei stilizuoti, šiuo atveju savaime nesudarė pakankamo pagrindo pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad ginčijamame Nurodyme pagrįstai konstatuota, jog jie pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju Valstybinės kalbos inspekcijos Nurodyme, be kita ko, pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. N-5(136) „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ turėjo būti įvertintas poreikis informacines judėjimo krypties nuorodas link tam tikrų objektų (ligoninės, savivaldybės, kultūros centro, gimnazijos, autobusų stoties ir miesto parko) tarptautinio bendravimo reikmėms transporte, t. y. sklandaus vietinio ir tarptautinio judumo bei orientavimosi Šalčininkų rajono savivaldybėje tikslais, greta valstybinės kalbos pateikti ir užsienio (konkrečiai nagrinėjamu atveju – lenkų) kalba, o identifikavus tokį poreikį – šių užrašų atitiktis minėto Komisijos nutarimo 2 punkto reikalavimams, jog informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė, ir jos rašytinių tekstų formatas negali būti didesnis negu tekstų valstybine kalba. Šiuo aspektu, visų pirma, būtina įvertinti teisės aktų leidėjo tikslą, kurio buvo siekiama nustatant viešosios informacijos, įskaitant viešųjų užrašų, kitomis kalbomis pateikimo galimybę ir kuris yra aiškiai nurodytas tiek Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“, tiek vadovaujantis juo priimtame Komisijos nutarime – tarptautiniams reikalams arba tarptautinio bendravimo reikmėms, inter alia transporte. Pastarojo tikslo kontekste, be kita ko, svarbu atsižvelgti į tokių užrašų pateikimo vietą, būdą, jų kiekį, funkcinę paskirtį ir objektus, kuriuos šie užrašai žymi, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes, siekiant visapusiškai įvertinti tokių užrašų poreikį tarptautinio bendravimo reikmėms (tarptautiniams reikalams) nurodytoje srityje.
45. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog dvikalbiai (valstybine lietuvių kalba ir užsienio (lenkų) kalba) informacinio pobūdžio (nukreipiamieji) užrašai su kryptis link tam tikrų visuomenei, įskaitant miesto svečiams, svarbių objektų (ligoninės, autobusų stoties, rajono savivaldybės, kultūros centro, gimnazijos, miesto parko) žyminčiomis rodyklėmis yra Šalčininkų miesto centrinėje dalyje, dviejų gatvių – Mokyklos g. ir Vilniaus g. – sankryžoje. Pareiškėjas paaiškino, kad toks ženklas su dvikalbiais užrašais Šalčininkų mieste yra vienintelis ir tik miesto centre esančioje aikštėje, šalia gatvių sankryžos, t. y. transporto eismo srautų sandūroje, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad jame lenkų kalba, t. y. viena iš kitų Europos Sąjungos, inter alia grindžiamos laisvu asmenų judėjimu Sąjungos viduje, ir kurios nare yra Lietuvos Respublika, oficialiųjų kalbų (žr. Reglamentą Nr. 1, nustatantį kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje; ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 1 d.), pateikti užrašai nėra išsamesni ir jų formatas nėra didesnis nei analogiškų užrašų (teksto) valstybine lietuvių kalba, taip pat šie užrašai yra žemiau užrašų lietuvių kalba. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma, tarp jų – ginčo užrašų pateikimo vieta, būdas, jų kiekis, funkcinė paskirtis ir objektai, kuriuos šie užrašai žymi, taip pat užsienio kalbos, kuria minėti užrašai yra pateikti, statusas (viena iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų), šias aplinkybes vertinant kompleksiškai, sudaro pagrindą spręsti, kad teisės aktų leidėjo nustatyta išimtis, jog tarptautinio bendravimo reikmėms viešoji rašytinė informacija, įskaitant viešuosius užrašus, greta valstybinės kalbos transporte gali būti teikiama ir užsienio kalbomis, apima šioje konkrečioje administracinėje byloje nagrinėjamą ginčo faktinę situaciją, t. y. šiuo konkrečiu atveju ginčo užrašai gali būti laikomi tarptautiniams reikalams transporto srityje, įskaitant bendravimą turizmo reikmėms, svarbia rašytine informacija Komisijos nutarimo 1 punkto (2020 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. N-1(182) redakcija) prasme ir jie atitinka šio nutarimo 2 punkte tokiems užrašams užsienio kalba nustatytus reikalavimus. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju sukuriamas tam tikro administracinio ginčo, kilusio dėl nevalstybinės kalbos vartojimo viešuosiuose užrašuose kartu su juose vartojama valstybine kalba, nagrinėjimo standartas, kaip teismo precedentas, ateityje galėtų būti taikomas tam tikrose kitose administracinėse bylose, tačiau tik esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, kurios nustatytos šioje byloje, be kita ko, kai viešuosiuose užrašuose, esančiuose pagrindinių miesto gatvių sankryžoje, kartu su valstybine lietuvių kalba žemiau papildomai nedidesnėmis raidėmis pateikiama neišsamesnė tarptautiniam bendravimui transporte svarbi informacija vartojant vieną iš Europos Sąjungos oficialiųjų kalbų, t. y. vienos iš šios Sąjungos valstybės narės kalbą. Kiekvienas viešasis užrašas ne lietuvių kalba turi būti vertinamas atskirai tuo aspektu, ar jis laikytinas tarptautinio bendravimo reikmėms reikalinga viešąja rašytine informacija nurodyto teisinio reguliavimo požiūriu.
46. Nors nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo į bylą pateiktose nuotraukose užfiksuotų Vilniaus mieste esančių panašaus pobūdžio užrašų ant kryptis žyminčių lentelių, kuriose greta valstybinės lietuvių kalbos analogiški užrašai su nuorodomis į tam tikrus objektus yra pateikti ir anglų kalba, teisėtumas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, tačiau jie taip pat iš dalies patvirtina visuomenėje egzistuojantį poreikį tam tikrais atvejais tarptautinio bendravimo tikslais greta viešųjų užrašų valstybine lietuvių kalba pateikti analogišką informaciją ir užsienio kalbomis, kaip šioje byloje nagrinėjamu konkrečiu atveju – viena iš kitų Europos Sąjungos oficialiųjų kalbų. Tai patvirtina ir pastarųjų metų teisėkūros iniciatyvos – pavyzdžiui, pirminiame Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projekte Nr. XIVP-880 buvo siūloma įtvirtinti nuostatą, kad „[t]urizmo informacijos reikmėms <...> prie viešojo užrašo lietuvių kalba gali būti to užrašo vertimas į užsienio kalbą (kalbas). Užrašas lietuvių kalba turi būti ne mažesnis už užrašą užsienio kalba“ (14 str. 2 d.). Vėlesniame Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projekte Nr. XIVP-880(2) ši nuostata pakeista, siūlant nustatyti, jog „[t]urizmo informacijos ar tautinių mažumų reikmėms <...> prie viešojo užrašo lietuvių kalba gali būti to užrašo vertimas į užsienio kalbą (kalbas). Užrašas lietuvių kalba turi būti ne mažesnis už užrašą užsienio kalba“ (14 str. 2 d.). Galiausiai naujausiame Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projekto Nr. XIVP-880(3) variante siūlyta nustatyti, kad „[t]urizmo ir tarptautinio bendravimo reikmėms prie viešojo užrašo valstybine kalba gali būti jo vertimas į užsienio kalbas. Jis neturi būti išsamesnis ar didesnis už viešąjį užrašą valstybine kalba“ (15 str. 2 d.). Pastebėtina, kad minėtas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas nėra priimtas, tačiau taip pat atspindi tam tikras visuomenėje egzistuojančias tendencijas (poreikį) šioje byloje nagrinėjamu klausimu.
47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybinė kalbos inspekcija šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, tokiais savo veiksmais neužtikrindama objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių įvertinimo pagal joms sistemiškai taikytinus minėtus įstatymus ir juos įgyvendinančius žemesnės galios teisės aktus, todėl ginčijamas Nurodymas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kiti apeliacinio skundo argumentai ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Valstybinės kalbos inspekcijos 2022 m. lapkričio 17 d. nurodymo Nr. 7V-53 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl išplėstinė teisėjų kolegija dėl kiekvieno iš jų detaliai nebepasisako. Atitinkamai nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje padarytas išvadas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies teisėtumą ar į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl su šios nuostatos aiškinimu susijusio prejudicinio sprendimo, kurį pareiškėjas iš esmės grindė minėtos nuostatos, kaip galbūt neleidžiančios dvikalbių ar daugiakalbių viešųjų užrašų, aiškinimu. Išplėstinei teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad kitos teisės aktų leidėjo nustatytos išimtys (be nustatytosios Įstatymo 18 straipsnyje), tam tikromis sąlygomis leidžiančios viešuosius užrašus užsienio kalbomis, paneigtų ar iškreiptų valstybinės lietuvių kalbos konstitucinį statusą, nes šios išimtys reikalauja, kad visi viešieji užrašai, visų pirma, būtų pateikiami valstybine kalba ir tik greta jos leidžia pateikti užrašus užsienio kalba, su sąlyga, kad tokie užrašai nėra išsamesni ir jų formatas nėra didesnis nei užrašų valstybine lietuvių kalba.
48. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, bei netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl pareiškėjo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti.
49. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti iš Valstybinės kalbos inspekcijos 4 152,72 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme advokato teisinei pagalbai apmokėti.
50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taikomas realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, priteisiamos protingo dydžio išlaidos, nes teismas negali toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-64-520/2015; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019; ir kt.). Teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja proceso šalies statusas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai atstovo dalyvavimas buvo būtinas siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus, ir tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5449-575/2019). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-514-662/2024).
51. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracijoje yra Juridinis ir personalo skyrius. Pagal šio skyriaus nuostatus, patvirtintus Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. DĮV-1593, vienas iš jo uždavinių yra „ginti <...> Savivaldybės administracijos teises ir teisėtus interesus teismuose <...>“ (5.3 p.). Skyrius, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, be kita ko, atlieka šias funkcijas: „pagal įgaliojimą atstovauja Savivaldybės institucijoms <...> administraciniuose teismuose <...>“ (6.3 p.); „pagal skyriaus kompetenciją <...> rengia procesinius teisinius dokumentus“ (6.4 p.); „pagal prašymus, teikia teisines išvadas, juridines konsultacijas Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams, savivaldybės įstaigoms, įmonėms“ (6.5 p.). Šiuo atveju pareiškėjas nepaaiškino ir nepagrindė, kodėl nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nurodytus Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos vidinius administravimo pajėgumus, buvo būtinas advokato atstovavimas. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat išnagrinėtos administracinės bylos pobūdį ir apimtį, konstatuoja, jog pareiškėjo šioje byloje prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymą priteisti šias išlaidas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 ir 41 straipsniais, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus skundą tenkinti ir panaikinti Valstybinės kalbos inspekcijos 2022 m. lapkričio 17 d. nurodymą Nr. 7V-53.
Netenkinti pareiškėjo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Arūnas Dirvonas
Rytis Krasauskas
Gintaras Kryževičius
Egidijus Šileikis