Civilinė byla Nr. e2A-754-1187/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03745-2023-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.3; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20.

(S)

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gegužės 30 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Rūtos Latvelės ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Vilogus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bontekus“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vilogus“ ir OOO „Ilbosko“ dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Bontekus“ (toliau – ieškovė) ieškiniu prašė pripažinti 2022 m. rugsėjo 9 d. ir 2022 m. rugsėjo 22 d. tarp atsakovo OOO „Ilbosko“ (toliau – Atsakovas 1) ir atsakovės UAB „Vilogus“ (toliau – Atsakovė 2, apeliantė) sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2022 m. vasario 19 d. tarp ieškovės ir atsakovo OOO „Ilbosko“ buvo sudarytas kontraktas 19/02 (toliau – Kontraktas), pagal kurį Atsakovas 1 įsipareigojo pagaminti ir parduoti ieškovei spygliuočių pjautinę medieną (miško medieną), o ieškovė įsipareigojo nurodytą prekę priimti ir apmokėti. Kontrakto vykdymo metu, Atsakovo 1 pristatyta medienos produkcija esmingai neatitiko ieškovės užsakytos pagaminti medienos produkcijos kokybės ir išmatavimų reikalavimų. Bendra sąskaitose faktūrose Atsakovo 1 nurodyta medienos produkcijos kaina 83 026,10 Eur. Atsakovui OOO „Ilbosko“ pristačius netinkamos kokybės medienos produkciją, ieškovė pareiškė pretenziją dėl netinkamos kokybės medienos produkcijos ir nuolat bendradarbiavo ieškant galimybių išspręsti susiklosčiusią situaciją. Atsakovas 1 su pretenzijomis sutiko. Ieškovė reikalavo pasiimti pristatytą medienos produkciją bei netinkamos kokybės medienos produkciją pakeisti tinkamos kokybės preke arba sumažinti nekondicinės medienos kainą bei informavo Atsakovą 1, kad dėl jo netinkamo Kontrakto sąlygų ir pareigų vykdymo ieškovė patyrė 74 400 Eur nuostolių negautų pajamų forma pagal 2022 m. gegužės 13 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 22/05-13 su ieškovės pirkėju UAB „Ineksa“ (UAB „Ineksa“ atsisakė vykdyti sutartį dėl netinkamos medienos produkcijos kokybės ir reikalavimų neatitikimo).

3.       Taip pat nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 9 d. ir 2022 m. rugsėjo 22 d. atsakovas OOO „Ilbosko“ ir atsakovė UAB „Vilogus“ sudarė reikalavimų perleidimo sutartis (toliau – Reikalavimų perleidimo sutartys), kurių pagrindu atsakovė UAB „Vilogus“ perėmė reikalavimo teisę į ieškovę 83 041 Eur sumai. Kontrakto 10.6 p. šalys sulygo, kad nei viena iš šalių negali perduoti savo teisių ir įsipareigojimų pagal Kontraktą trečiajai šaliai be raštiško kitos šalies sutikimo. Ieškovei ir atsakovui OOO „Ilbosko“ sulygus, kad Kontrakto šalies asmuo turi esminę reikšmę prievolių pagal Kontraktą vykdymui, prieš sudarant Reikalavimo perleidimo sutartis, ieškovė turėjo būti iš anksto informuota apie tokį atsakovų ketinimą bei turėjo būti gautas išankstinis raštiškas ieškovės sutikimas, tačiau to neįvyko. Perleidus reikalavimo teises (bet ne pareigas) atsakovei UAB „Vilogus“, kuri neturi nieko bendro su medienos gamyba, ieškovė prarado galimybę tinkamai ginti savo, kaip pirkėjo, teises, reikšti pretenzijas ir reikalavimus, susijusius su medienos produkcijos trūkumais, reikalauti pakeisti netinkamos kokybės prekę tinkamos kokybes preke, reikalauti įskaityti priešpriešinius reikalavimus ir atlikti kitus įstatymo leidžiamus, pirkėjo teises ginančius, veiksmus, kuriuos santykyje su atsakovu OOO „Ilbosko“ ieškovė įgyvendinti turi teisę ir galimybę. Ieškovė, siekdama taikiai susitarti, siūlė atsiskaitymą susieti su netinkamos medienos produkcijos realizavimo galimybėmis, tačiau atsakovei UAB „Vilogus“ toks pasiūlymas buvo nepriimtinas, o dėl kitų alternatyvių pirkėjo teisių gynimo būdų susitarti nepavyko. Be to, Atsakovei 2 perleista didesnė (83 041 Eur) suma nei pagal sąskaitose faktūrose Atsakovo 1 nurodytą medienos produkcijos kainą (83 026,10 Eur). Ieškovės nuomone, sudarant ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas. Be to, ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarys gali būti pripažįstamos negaliojančiomis ir CK 1.86 straipsnyje bei 1.87 straipsnyje įtvirtintų teisės normų pagrindu.

4.       Atsakovė UAB „Vilogus“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Reikalavimo perleidimo sutartys negali būti pripažintos niekinėmis CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes šios sutartys sudarytos dviejų juridinių asmenų ir sutartyje nustatyta sąlyga negali būti prilyginama imperatyviajai įstatymo normai CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas reikalavimo perleidimo draudimas, siejamas su skolininko sutikimo nebuvimu, yra sutarties pažeidimas, kuris gali būti pagrindas sutartinei atsakomybei kilti. Dėl to atsakovai sudarydami reikalavimo perleidimo sutartis, pažeidė ne imperatyviąją CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatą, o ieškovės ir Atsakovo 1 sudarytos tiekimo sutarties sąlygą, kuria draudžiama perleisti reikalavimą nesant ieškovės sutikimo. Toks Atsakovo 1 veiksmas yra kvalifikuotinas kaip sutarties nevykdymas CK 6.205 straipsnio 1 dalies prasme. Atsakovo 1 veiksmai (sutarties sąlygos pažeidimas) atitinka neteisėtų veiksmų sąlygą civilinės atsakomybės prasme, todėl kitos sutarties šalies teisės galėtų būti ginamos taikant sutartį pažeidusiai šaliai sutartinę atsakomybę. Be to, ieškovė nesilaikė pradinės sutarties sąlygų ir laiku neatsiskaitė su Atsakovu 1 už patiektas prekes, dėl ko buvo perleisti skolų reikalavimai UAB „Vilogus“. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1492-864/2023 dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kurioje ieškovė šioje byloje yra atsakovė, o atsakovė UAB „Vilogus“ yra ieškovė. Minėta civilinė byla yra sustabdyta iki kol įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje. Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje prekių kokybės bei patirtų ieškovės nuostolių nagrinėti negalima, kadangi tai nėra šios bylos objektas.

5.       Atsakovas OOO „Ilbosko“ pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad byla turi būti nutraukta, kadangi ieškovės reikalavimas negali sukelti materialiųjų teisinių padarinių. Atsakovai sudarė Reikalavimo perleidimo sutartis, kurių pagrindu Atsakovas 1 perleido Atsakovei 2 visas iš Kontrakto kylančias ar su ja susijusias atsakovo teises, įskaitant, tačiau neapsiribojant, atsakovo teisę reikalauti ir gauti iš ieškovės su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus bei visas susikaupusias palūkanas ir susidariusius delspinigius bei baudas, jei tokių būtų. 2022 m. gruodžio 12 d. atsakovas kreipėsi į UAB „Vilogus“ su pranešimu dėl vienašališko 2022 m. rugsėjo 9 d. ir 2022 m. rugsėjo 22 d. Reikalavimo perleidimo sutarčių nutraukimo, kuriuo informavo, kad nuo 2023 m. gruodžio 12 d. atsakovas vienašališkai nutraukia 2022 m. rugsėjo 9 d. ir 2022 m. rugsėjo 22 d. Reikalavimo perleidimo sutartis dėl esminių sutarties pažeidimų. Tuo tarpu ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams dėl Reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis tuo metu, kada Reikalavimo perleidimo sutartys jau buvo nutrauktos ir nebegaliojančios. Vadinasi, ieškovės reikalavimas negali sukelti materialiųjų teisinių padarinių ir civilinė bylą privalo būti nutraukta. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino ir Reikalavimo perleidimo sutartis pripažino negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento. Sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1.                      Ieškovė nepareiškė atsakovui OOO „Ilbosko“ rašytinio sutikimo perduoti savo teises ir įsipareigojimus pagal kontraktą trečiajai šaliai – atsakovei UAB „Vilogus“. Teismas konstatuoja, kad atsakovas OOO „Ilbosko“ pažeidė Kontrakto 10.6 p., perduodamas savo turtines teises priteisti 83 041 Eur iš ieškovės atsakovei UAB „Vilogus“. Vien šio fakto konstatavimas sąlygoja ieškinio patenkinimą.

6.2.                      Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.101 straipsnio 5 dalį pažymėta, kad įstatyme neapibrėžta atvejų, kada kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka. Dėl to įstatyme įtvirtintos sąlygos „kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę“ turinį konkrečioje byloje turi nustatyti teismas, įvertinęs kreditoriaus ir skolininko teisinį statusą, jų tarpusavio santykių pobūdį, kitas kiekvienu individualiu atveju reikšmingas aplinkybes.

6.3.                      Ieškovė nurodė, kad atsakovas OOO „Ilbosko“ yra Baltarusijos įmonė, kurios pagrindinė veikla yra lentpjūvės ir medienos obliavimo veikla. Nurodyta veikla užsiima ir ieškovė, t. y. šalis sieja tarptautiniai santykiai, perkant parduodant medieną. Pagal Kontrakto 2.4 p., bendra kontrakto suma sudaro 500 000 Eur, kas užtikrina ilgalaikį bendradarbiavimą, pasitikėjimą verslo srityje, galimybę sklandžiai vystyti verslą, pvz., pakeisti medieną, jos gaminius, jei jų kokybė netinkama ir pan. Kreditoriaus asmens esminę reikšmę užtikrina ir šalių Kontrakto 10.6 p., pagal kurį nei viena iš šalių negali perduoti savo teisių ir įsipareigojimų pagal kontraktą trečiajai šaliai be raštiško kitos šalies sutikimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo OOO „Ilbosko“, kreditoriaus asmuo skolininkui, ieškovei turi esminės reikšmės. Tokia sutarties sąlyga gali būti pripažįstama kaip susitarimas dėl kreditoriaus asmens esminės reikšmės.

6.4.                      Ginčo sutartys prieštarauja Kontrakto 10.6 p. bei atsakovas OOO „Ilbosko“ (kreditoriaus asmuo) turi esminės reikšmės ieškovei, tokiu būdu ginčo sutartys negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kitų Reikalavimų perleidimo sutarčių negaliojimo pagrindų (CK 1.86, 1.87 straipsniai) teismas nekonstatuoja.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Apeliantė (atsakovė, apeliantė) UAB „Vilogus“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.                      Teismas priimdamas sprendimą tinkamai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika ir priėmė neteisingą sprendimą. Reikalavimo perleidimo sutartys negali būti pripažintos niekinėmis CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes šios sutartys sudarytos dviejų juridinių asmenų ir sutartyje nustatyta sąlyga negali būti prilyginama imperatyviajai įstatymo normai. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas reikalavimo perleidimo draudimas, siejamas su skolininko sutikimo nebuvimu, yra sutarties pažeidimas, kuris gali būti pagrindas sutartinei atsakomybei kilti. Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotoje praktikoje nurodyta, jog nukrypimas nuo tokios pradinės sutarties sąlygos (nagrinėjamu atveju Kontrakto 10.6 punkto), negali reikšti pačių reikalavimo sutarčių negaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-684/2019).

7.2.                      Atsakovo OOO „Ilbosko“ (kreditoriaus) asmuo niekaip negali būti ir nėra reikšmingas ieškovės (skolininkės) asmeniui. Atsakovas OOO „Ilbosko“ buvo medienos tiekėjas ieškovei. Medienos verslas tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje yra išvystytas ir nėra uždaras, licencijuotas, išskirtinis ar monopolinis. Tiek teismo, tiek ieškovės nurodytos aplinkybės, jog atitinkamos sutarties sąlygos leidžiančios pakeisti medieną, ar kad sutarties kaina yra 500 000 Eur, jokiu būdu neleidžia teigti, jog kreditorius OOO „Ilbosko“ turėjo esminės reikšmės ieškovei.

7.3.                      Kasacinis teismas nė vienoje byloje nekonstatavo, kad piniginio pobūdžio reikalavimo perleidimo atveju kreditoriaus asmuo skolininkui turėjo esminę reikšmę. Kreditoriaus asmuo skolininkui gali turėti esminę reikšmę tuo atveju, kai perleidžiama nepiniginio pobūdžio reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bylose dėl asmenų pasikeitimo prievolėje apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės tyrimo grupės, Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2021 m. gegužės 5 d. pasitarime). Ieškovė neapmokėjo už patiektą medieną, taigi, atsakovo OOO „Ilbosko“ reikalavimas buvo piniginio pobūdžio. Vadinasi teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus reikšmės skolininkui, netinkamai vertino aukščiau nurodytas aplinkybes ir priėmė sprendimą.

7.4.                      Apeliantė niekada neteigė, jog 14,90 Eur skolos suma atsirado iš kito sandorio su OOO „Ilbosko“. Ši suma yra atsiradusi ieškovei neapmokėjus kitos, su procesiniais dokumentais nepateiktos, sąskaitos, tačiau pagal tą patį su ieškiniu pateiktą Kontraktą. Tai patvirtina į bylą pateiktas OOO „Ilbosko“ pasirašytas skolų suderinimo aktas. Todėl 14,90 Eur reikalavimas yra visiškai pagrįstas ir privalomas.

8.       Ieškovė UAB „Bontekus“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      CK 6.101 straipsnio 1 dalies loginis aiškinimas atskleidžia šios normos esmę, t. y. draudimą kreditoriui perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, jeigu tai prieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas susijęs su kreditoriaus asmeniu. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė atsakovo OOO „Ilbosko“, kaip kreditoriaus asmens, esminę reikšmę ieškovės atžvilgiu, reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo be išankstinio ieškovo sutikimo aplinkybę bei sutartinį ieškovės ir atsakovo OOO „Ilbosko“ susitarimą, draudžiantį šalims perleisti teises ir pareigas be kitos šalies sutikimo. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo kvestionuoti reikalavimo teisės perleidimo sutarčių pripažinimą negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

8.2.                      Atsakovo OOO „Ilbosko“, kaip kreditoriaus asmuo, ieškovei turi esminę reikšmę prievolių pagal Kontraktą vykdymui, kadangi atsakovas OOO „Ilbosko“ yra Baltarusijos Respublikoje veikianti bendrovė, kurios pagrindinė veiklos sritis yra lentpjūvės ir medienos obliavimo veikla, o ieškovės Lietuvos Respublikoje vykdoma veikla yra susijusi su mediena bei jos gaminiais, kurie yra superkami realizavimo tikslais. Šalys sudarydamos Kontraktą siekė išlaikyti tarpusavio verslo santykių tęstinumą vykdant tarptautinius medienos produkcijos pirkimus – pardavimus. Perleidus reikalavimo teises, ieškovė prarado galimybę tinkamai ginti savo, kaip pirkėjos, teises. Be to, atsakovas OOO „Ilbosko“ savo, kaip kreditoriaus asmens, esminės reikšmės ieškovės atžvilgiu byloje neginčijo (ir neginčija).

8.3.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovams nepranešus ir negavus išankstinio ieškovės sutikimo dėl Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo, sudaryti sandoriai prieštarauja imperatyviai įstatymo normai, draudžiančiai be skolininko (UAB „Bontekus“) sutikimo kreditoriui (OOO „Ilbosko“) perleisti reikalavimo teisę, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę (CK 6.101 straipsnio 5 dalis) bei CK 6.101 straipsnio 1 daliai, numatančiai draudimą kreditoriui perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo kitam asmeniui, jeigu tai prieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas susijęs su kreditoriaus asmeniu.

8.4.                      Vien deklaratyvūs apeliantės teiginiai ir iš atsakovo OOO „Ilbosko“ pusės vienašališkai pasirašytas skolų suderinimo aktas nepatvirtina reikalavimo teisės į ieškovę (83 026,10 Eur + 14, 90 Eur) 83 041 Eur sumos apimtyje.

9.       Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi šalims pranešta apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas. Ieškovė, atsižvelgdama į Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartį, kuria pranešta šalims apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytais aspektais ir pasiūlyta joms dėl to pateikti savo poziciją, 2024 m. balandžio 12 d. pateikė poziciją, nurodė, kad neprieštarauja teismo ketinimui peržengti apeliacinio skundo ribas. Atsakovė (apeliantė) UAB „Vilogus“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kurie teisme gauti 2024 m. balandžio 29 d., kuriuose nurodė, kad OOO “Ilbosko” turėjo reikalavimo teisę į jam priklausančias lėšas dar iki Reglamente nurodyto draudimo eksportuoti medieną, todėl galėjo perleisti ar kitaip savo reikalavimu disponuoti. Iš bylos medžiagos matyti, jog UAB “Bontekus” gavo iš OOO “Ilbosko” prekes dar iki Reglamento 355/2022 nustatytos kraštutinės prekių tiekimo datos (2022 m. birželio 4 d.), tačiau už gautas prekes tinkamai ir laiku neapmokėjo. Reikalavimas apmokėti skolininkui UAB “Bontekus” buvo pateiktas ne po Reglamento įsiteisėjimo, o pristačius prekes ir pateikus sąskaitas, todėl reglamento 8d straipsnis šiame ginče yra netaikytinas. Reikalavimo perleidimo sutartys neprieštarauja jokioms Reglamento normoms, todėl ir neprieštarauja viešajai tvarkai. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu yra pakeičiama tik pinigų, už tinkamai ir laiku pristatytas prekes, gavimo šalis, todėl skolininkui turėtų būti nesvarbu, kam pervesti skolą.

 

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

 

konstatuoja :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

11.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, tačiau 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi informavo bylos šalis apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas.

12.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo, patenkintas ieškinys dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

13.       2022 m. vasario 19 d. ieškovė UAB „Bontekus“ ir atsakovas Baltarusijos Respublikoje veikianti bendrovė OOO „Ilbosko“ sudarė kontraktą 19/02 (toliau – Kontraktas), kurio pagrindu OOO „Ilbosko“ įsipareigojo pagal ieškovės užsakymą pagaminti ir parduoti ieškovei spygliuočių pjautinę medieną (miško medieną), o ieškovė įsipareigojo nurodytą prekę priimti ir apmokėti (Kontrakto 1.1 punktas). Prekių įsigijimo tikslas – išvežimui iš Baltarusijos Respublikos (Kontrakto 1.2 punktas). Kontrakto 10.6 punkte numatyta, kad nei viena iš šalių negali perduoti savo teisių ir įsipareigojimų pagal Kontraktą trečiajai šaliai be raštiško kitos šalies sutikimo.

14.       Vykdydamas Kontraktą atsakovas OOO „Ilbosko“ pristatė medienos produkciją ir išrašė ieškovei sąskaitas faktūras: i) 2022 m. balandžio 30 d. Nr. 2, kurios suma 22 383,40 Eur; ii) 2022 m. gegužės 21 d. Nr. 4, kurios suma 22 386 Eur; iii) 2022 m. gegužės 25 d. Nr. 5, kurios suma 21 304,20 Eur; iv) 2022 m. gegužės 25 d. Nr. 6, kurios suma 16 952,50 Eur. Bendra sąskaitose faktūrose atsakovo OOO „Ilbosko“ nurodyta medienos produkcijos kaina – 83 026,10 Eur. Ieškovė už medieną neatsiskaitė.

15.       2022 m. rugsėjo 9 d. ir 2022 m. rugsėjo 22 d. OOO „Ilbosko“ ir UAB „Vilogus“ (atsakovės) sudarė reikalavimo perleidimo sutartis (toliau – Reikalavimo teisės perleidimo sutartys):  2022 m. rugsėjo 9 d. – dėl 60 657,60 Eur, 2022 m. rugsėjo 22 d. – dėl 22 383,40 Eur. Reikalavimo teisės perleidimo sutarčių pagrindu atsakovė UAB „Vilogus“ iš atsakovo OOO „Ilbosko“ (Baltarusijos Respublikos bendrovės) perėmė reikalavimo teisę į ieškovę UAB „Bontekus“ 83 041 Eur sumai.

16.       2022 m. rugsėjo 16 d. atsakovė UAB „Vilogus“ informavo ieškovę UAB „Bontekus“ apie 2022 m. rugsėjo 9 d. tarp atsakovų sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį 60 657,60 Eur sumai. 2022 m. rugsėjo 22 d. atsakovė UAB „Vilogus“ informavo ieškovę UAB „Bontekus“ apie 2022 m. rugsėjo 22 d. tarp atsakovų sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį 22 383,40 Eur sumai.

Dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

17.       Kreditorius gali perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri teisės doktrinoje vadinama cesijos sutartimi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2014). Taigi reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę.

18.       CK 6.101

straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

19.       Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „Bontekus“ pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiomis Reikalavimo teisės perleidimo sutartis CK 1.80 straipsnio 1 dalies (imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas), 1.86 straipsnio (tariamojo sandorio negaliojimas) ir 1.87 straipsnio (apsimestinio sandorio negaliojimas) pagrindu. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės sudarė bylos pagal ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 2022 m. rugsėjo 9 d. ir 2022 m. rugsėjo 22 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nagrinėjimo dalyką.

20.       Pasisakydama dėl ginčijamų Reikalavimo teisės perleidimo sutarčių teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad sutartis gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-915/2015; kt.).

21.       Minėta, kad draudimas perleisti reikalavimo teisę buvo įtvirtintas ieškovės UAB „Bontekus“ ir atsakovo OOO „Ilbosko“ sudaryto Kontrakto 10.6 punkte, numatant, kad nei viena iš šalių negali perduoti savo teisių ir įsipareigojimų pagal Kontraktą trečiajai šaliai be raštiško kitos šalies sutikimo.

22.       Pirmosios instancijos teismas tai įvertinęs konstatavo, kad Reikalavimo teisės perleidimo sutartys prieštarauja Kontrakto 10.6 punkto reikalavimams, be to, pirminio kreditoriaus OOO “Ilbosko“ asmuo turi esminės reikšmės ieškovei, taigi tai sudaro pagrindą spręsti, jog ginčo sutartys negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nurodo, jog tai, kad sutartis vykdoma nesilaikant jos teisėtų sąlygų, reiškia sutarties pažeidimą, bet ne sandorio negaliojimą, o sandorių negaliojimo institutas negali būti taikomas sutarties pažeidimo atveju, nes tai neatitiktų sandorių negaliojimo paskirties. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais, atkreipia dėmesį į tai, kad sutartis (jos sąlyga) negali būti prilyginama imperatyviajai teisės normai.

23.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl sandorių negaliojimą reglamentuojančių nuostatų taikymo šalių sudarytos sutarties sąlygai, kurioje nustatytas draudimas perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, yra išaiškinęs, kad CK 6.101 straipsnio 1 dalyje vartojama loginė žodžių konstrukcija „jeigu tai neprieštarauja sutarčiai“ parodo normos dispozityvumą, bet ne jos imperatyvumą. Tokia įstatymo nuostata formuluojama bendroji taisyklė dėl kreditoriaus teisės perleisti savo reikalavimą ir leidžiama sutarties šalims susitarti kitaip, t. y. sutartimi nukrypti nuo bendrosios taisyklės ir nustatyti, kad draudžiama perleisti reikalavimą, arba perleisti jį be skolininko sutikimo. Ne CK 6.101 straipsnio 1 dalies, o būtent CK 6.102 straipsnio norma, įtvirtinanti konkrečius atvejus, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą, laikytina imperatyviąja, nuo kurios šalys negali nukrypti. Taigi, net ir tuo atveju, kai sutarties šalys susitaria dėl reikalavimo teisės perleidimo tik esant skolininko sutikimui, toks šalių susitarimas a priori (iš anksto) negali būti prilyginamas imperatyviajai įstatymo normai. Sutartyje nustatyto draudimo pažeidimas yra sutarties sąlygos pažeidimas, dėl kurio gali kilti sutartinė atsakomybė, sutarties sąlygos pažeidimas negali reikšti pačios sutarties negaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-161-684/2019, 21 punktas).

24.       Nagrinėjamu atveju atsakovui OOO ,,Ilbosko“ perleidus savo reikalavimą į ieškovės skolą atsakovei UAB „Vilogus“ be ieškovės sutikimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vien šios faktinės aplinkybės konstatavimas lemia ieškinio patenkinimą (ginčijamų sutarčių pripažinimą negaliojančiomis). Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiu vertinimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino pirmiau aptartas materialiosios teisės normas ir nepagrįstai sutapatino sutartyje nustatytą draudimą perleisti reikalavimą su imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimu.

25.       Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog faktiškai susiklosčiusi situacija yra pagrindas išvadai, kad atsakovo OOO „Ilbosko“, kaip kreditoriaus, asmuo ieškovei UAB „Bontekus“ turi esminę reikšmę prievolių pagal Kontraktą vykdymui.

26.       CK 6.101 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Ieškovė, įrodinėdama CK 6.101 straipsnio 5 dalies taikymo pagrindą šioje byloje, nurodė, kad pradinio kreditoriaus OOO ,,Ilbosko“ asmuo ieškovei turėjo esminę reikšmę įgyvendinant savo kaip pirkėjos teises, t. y. teisę reikšti pretenzijas ir reikalavimus, susijusius su medienos produkcijos trūkumais, reikalauti pakeisti netinkamos kokybės prekę tinkamos kokybes preke, reikalauti įskaityti priešpriešinius reikalavimus ir kt.

27.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.101 straipsnio 5 dalis taikoma tada, kai reikalavimo perleidimas negali būti pateisinamas, nes kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę, todėl reikalavimo perleidimas kitam kreditoriui pažeistų skolininko teises. Įstatyme neapibrėžta ir atvejų, kada kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka. Dėl to įstatyme įtvirtintos sąlygos „kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę“ turinį konkrečioje byloje turi nustatyti teismas, įvertinęs kreditoriaus ir skolininko teisinį statusą, jų tarpusavio santykių pobūdį, kitas kiekvienu individualiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2011; 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2013; kt.).

28.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kreditoriaus asmuo nagrinėjamu atveju skolininkui turi esminę reikšmę remdamasis vien minėtu šalių Kontrakto 10.6 punktu, pagal kurį nei viena iš šalių negali perduoti savo teisių ir įsipareigojimų pagal kontraktą trečiajai šaliai be raštiško kitos šalies sutikimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu tokia sutarties sąlyga gali būti pripažįstama susitarimu dėl kreditoriaus asmens esminės reikšmės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo šiame kontekste cituojamoje kasacinio teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2018, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nėra konstatuota, kad kai šalių sudaryta sutartis riboja reikalavimo teisės perleidimą, tai savaime patvirtina, jog kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nenustatyta, kad reikalavimo perleidimas naujai kreditorei suvaržė ar išplėtė ieškovės (skolininkės) prievoles naujai kreditorei labiau negu pradinei kreditorei, ir tai nepatvirtina CK 6.101 straipsnio 5 dalies reikalavimo teisės perleidimo ribojimo sąlygos – kai kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Nesant pažeistam CK 6.101 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam imperatyviam draudimui, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Reikalavimo teisės perleidimo sutartys yra negaliojančios kaip prieštaraujančios minėtoje normoje įtvirtintam reikalavimui. Kitų Reikalavimo teisės perleidimo sutarčių negaliojimo pagrindų (CK 1.86 bei 1.87 straipsniai) pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, dėl šių pagrindų iš esmės plačiau nepasisakydamas.

29.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo taip pat kilo būtinybė įvertinti, jog ginčijamomis Reikalavimo teisės perleidimo sutartimis pradinis kreditorius OOO ,,Ilbosko“ perleido UAB „Vilogus“ savo reikalavimo teisę, kylančią iš sutarties, kurios viena iš šalių (tiekėja) buvo Baltarusijos Respublikos bendrovė, o pagal sutartį tiekiamos prekės – mediena. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2022 m., reaguodama į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Europos Sąjunga patvirtino Baltarusijos Respublikos prekėms, ūkio subjektams ir atskiriems asmenims taikomas sankcijas.

30.       Baltarusijai, jos asmenims ir prekėms taikomos sankcijos įtvirtintos 2006 m. gegužės 18 d. Tarybos Reglamente (EB) Nr. 765/2006 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Baltarusijoje ir į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą (aktuali redakcija su pakeitimais) (toliau – Reglamentas). Šis Reglamentas iš dalies pakeistas 2022 m. kovo 2 d. Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 2022/355 (toliau – ir Reglamentas 2022/355), jame įvardinant, kad Taryba Sprendimu (BUSP) 2022/356 išplėtė sankcijų apimtį, ,,siekiant įgyvendinti 2022 m. vasario 24 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas, pateiktas Baltarusijai įsitraukus į nepriimtiną ir neteisėtą Rusijos karinį išpuolį prieš Ukrainą, kuris pagal tarptautinę teisę laikomas karine agresija. Sprendime (BUSP) 2022/356 nustatomi papildomi apribojimai, susiję su prekyba prekėmis, naudojamomis tabako gaminiams gaminti, mineraliniais produktais, kalio chlorido (kalio karbonato) produktais, medienos gaminiais, cemento produktais, geležies ir plieno (juodųjų metalų) gaminiais ir kaučiuko gaminiais“.

31.       Pakeisto Reglamento 1o straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudžiama: a) į Sąjungą tiesiogiai ar netiesiogiai importuoti Reglamento X priede išvardytus medienos gaminius, jei: (i) jų kilmės šalis yra Baltarusija arba (ii) jie eksportuoti iš Baltarusijos; b) tiesiogiai ar netiesiogiai įsigyti Reglamento X priede išvardytus medienos gaminius, jeigu jų buvimo arba kilmės šalis yra Baltarusija; c) vežti Reglamento X priede išvardytus medienos gaminius, jeigu jų kilmės šalis yra Baltarusija arba jeigu jie eksportuojami iš Baltarusijos į bet kurią kitą šalį; d) tiesiogiai ar netiesiogiai teikti techninę pagalbą, tarpininkavimo paslaugas, finansavimą ar finansinę pagalbą, įskaitant išvestines finansines priemones, taip pat draudimo ir perdraudimo paslaugas, susijusius su a, b ir c punktuose nurodytais draudimais. Reglamento X priede įtvirtintas Reglamento 1o straipsnyje nurodytų medienos gaminių sąrašas: mediena ir medienos gaminiai, medžio anglys (kodas 44). Reglamento 1o straipsnio 2 dalis numato, kad Reglamento 1o straipsnio 1 dalyje nustatyti draudimai nedaro poveikio sutarčių, sudarytų anksčiau nei 2022 m. kovo 2 d., arba papildomų sutarčių, reikalingų minėtoms sutartims vykdyti, vykdymui iki 2022 m. birželio 4 d.

32.       Atitinkamai Reglamento 8d straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad netenkinami jokie su sutartimi ar sandoriu, kurių vykdymui tiesioginį ar netiesioginį, visapusišką ar dalinį poveikį turėjo Reglamentu nustatytos priemonės, susiję reikalavimai, jeigu juos pateikė, be kitų įtvirtintų atvejų: (c) ,,bet kuris kitas Baltarusijos asmuo, subjektas ar institucija“; (d) ,,bet kuris asmuo, subjektas ar institucija, veikiantys per vieną iš Reglamento 8d straipsnio 1 dalies a, b ar c punkte nurodytų asmenų, subjektų ar institucijų arba jų vardu“. Reglamento 8d straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visuose procesiniuose veiksmuose dėl reikalavimo vykdymo pareiga įrodyti, kad Reglamento 8d straipsnio 1 dalimi nedraudžiama tenkinti reikalavimo, tenka to reikalavimo vykdymo siekiančiam asmeniui.

33.       Reglamento 1m straipsnyje įtvirtinta, kad draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama nesilaikyti arba dėl kurios tiesiogiai ar netiesiogiai nesilaikoma Reglamente nustatytų draudimų.

34.       Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimo perleidimas (cesija) nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti cesijos sutarties sudarymo metu. Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009).

35.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, be kita ko, rėmėsi tuo, kad ginčijamos Reikalavimo teisės perleidimo sutartys laikytinos negaliojančiomis dėl jų prieštaravimo imperatyvioms normoms, nekėlė klausimo, ar Reikalavimo teisės perleidimo sutartys apskritai galėjo būti sudarytos, kadangi jas sudarant OOO ,,Ilbosko“ neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę, kurią būtų galėjęs perleisti ginčijamu sandoriu. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo, nevertino, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti cesijos sutarties sudarymo metu.

36.       Visgi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, priimtą Europos Sąjungos lygmeniu, teisėjų kolegijos vertinimu Europos Sąjungos teisės viršenybės principas suponuoja teismo pareigą Reikalavimo teisės perleidimo sutartis įvertinti ir Reglamento 2022/355 nuostatų kontekste, santykio su taikomomis sankcijomis aspektu, vertinant ar: i) OOO ,,Ilbosko“ reikalavimas apmokėti už pateiktas ieškovei prekes apskritai galėjo būti vykdomas; ii) Reikalavimo teisės perleidimo sutartys nepažeidžia Reglamento 2022/355 nuostatų ir nesudaro sąlygų išvengti taikomų sankcijų (neprieštarauja viešajai tvarkai) (CK 1.81 straipsnis).

37.       Minėta, kad 2022 m. vasario 19 d. ieškovė UAB „Bontekus“ ir atsakovas Baltarusijos Respublikoje veikianti bendrovė OOO „Ilbosko“ sudarė Kontraktą, kurio pagrindu OOO „Ilbosko“ įsipareigojo pagal ieškovės užsakymą pagaminti ir parduoti ieškovei spygliuočių pjautinę medieną (miško medieną), kurios kilmės šalis buvo Baltarusijos Respublika, o ieškovė įsipareigojo nurodytą prekę priimti ir apmokėti. Taigi OOO „Ilbosko“ ieškovei perduotos prekės pateko į Reglamentu sankcionuojamų prekių sąrašą (Reglamento 2022/355 1o straipsnio 1 dalis).

38.       Atitinkamai Reglamento 2022/355 8d straipsnio 1 dalis, pagal kurią netenkinami jokie su sutartimi ar sandoriu, kurių vykdymui tiesioginį ar netiesioginį, visapusišką ar dalinį poveikį turėjo šiuo reglamentu nustatytos priemonės, susiję reikalavimai, jeigu juos pateikė (c) bet kuris kitas Baltarusijos asmuo, subjektas, buvo pradėta taikyti 2022 m. birželio 5 d. (Reglamento 2022/355 1o straipsnio 2 dalis). 

39.       Taigi, nors Kontraktas buvo sudarytas iki nustatant sankcijas ir prekės (mediena) buvo pateiktos, tačiau Reglamentu 2022/355 iš tokios sutarties kylančių prievolių vykdymas (taip pat ir mokėjimas už pateiktas prekes) po 2022 m. birželio 4 d. buvo sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiui ir negalėjo (negali) būti vykdomas. Būtent šiame kontekste 2022 m. rugsėjo 9 d. ir 2022 m. rugsėjo 22 d. sudarytos ginčijamos Reikalavimo teisės perleidimo sutartys tarp atsakovo OOO „Ilbosko“ ir atsakovės UAB „Vilogus“.

40.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi. Tai, kad pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui reikalavimo teisę, kurios pats neturėjo, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis) ir, sudarant šią sutartį, pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas. Tokia reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022, 32 punktas).

41.       Taigi pagal Reglamento 2022/355 nuostatas nesant galimybės vykdyti reikalavimo atsiskaityti už perduotas prekes (medieną), pastarasis pradinio kreditoriaus OOO „Ilbosko“ reikalavimas negalėjo būti perleistas, o UAB „Vilogus“ negalėjo perimti daugiau teisių, nei turėjo pirminis kreditorius.

42.       Be to, Reglamento 2022/355 1m straipsnyje įtvirtinta, kad draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama nesilaikyti arba dėl kurios tiesiogiai ar netiesiogiai nesilaikoma Reglamente nustatytų draudimų.

43.       Nagrinėjamu atveju Baltarusijos Respublikos bendrovė OOO „Ilbosko“ reikalavimo teises į ieškovės skolą, kylančią iš šalių sudaryto Kontrakto Reikalavimo teisės perleidimo sutartimis perleido UAB „Vilogus“, kuri yra Lietuvos Respublikos juridinis asmuo. Reikalavimo teisės perleidimo sutarčių sudarymo metu Reglamente 2022/355 įtvirtintos sankcijos, pagal kurias Kontraktas nebegalėjo būti vykdomas, jau buvo taikomos. Taigi, pirminis kreditorius ir atsakovė UAB „Vilogus“ sąmoningai sudarė sutartis, kuriomis OOO „Ilbosko“ perleido reikalavimo teises pagal Kontraktą, kurių pats pagal Reglamento 8d straipsnio 1 dalį įgyvendinti negalėjo.

44.       Papildomai pažymėtina ir tai, kad Reikalavimo perleidimo sutarčių 1 straipsnio 4 punkte įtvirtinta, kad už šia sutartimi perleidžiamą reikalavimo teisę naujasis kreditorius įsipareigoja sumokėti pirminiam kreditoriui šiame punkte nurodytą sumą (atitinkamai 60 657,60 ir 60 657, 60 Eur), ne vėliau kaip per 5 kalendorines dienas nuo pinigų gavimo. Atsižvelgiant į Reikalavimo perleidimo sutarčių turinį (sąlygas, susijusias su apmokėjimu už perleidžiamą reikalavimo teisę) byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad Reikalavimo teisės perleidimo sutarčių sudarymo tikslas iš esmės buvo išspręsti situaciją, susijusią su dėl Reglamentu 2022/355 pritaikytų sankcijų apribota (sustabdyta) pirminio kreditoriaus galimybe gauti atlygį Kontrakto pagrindu.

45.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad viešąja tvarka laikytina valstybės teisinės politikos ir teisinio reguliavimo visuma. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, viešoji tvarka apima ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

46.       Teisės doktrinoje aiškinama, kad viešoji tvarka turi būti suprantama kaip rašytinės ir nerašytinės teisės visuma, sauganti valstybės, visuomenės ir individų interesus (Jansen, N., Zimmermann, R. Ed. Commentaries On European Contract Laws. Oxford University Press, 2018, p. 1887). Būtent visuminis (kompleksinis) požiūris į reguliavimo tikslus leidžia įvertinti, ar tam tikras sandoris prieštarauja viešajai tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-252-969/2021, 22 punktas). Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

47.       Atsižvelgiant į tai, jog atsakovių sudarytomis Reikalavimo teisės perleidimo sutartimis iš esmės yra (būtų) sudaromos sąlygos pažeisti Reglamento 8d straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą, t. y. kad po 2022 m. birželio 4 d. vykdyti reikalavimus, reiškiamus Baltarusijos asmenų (subjektų) dėl reikalavimų, kylančių iš sutarčių, pagal kurias iš Baltarusijos buvo įsigytos sankcionuotos prekės (mediena), draudžiama, teisėjų kolegija konstatuoja, jog 2022 m. rugsėjo 9 d. ir 2022 m. rugsėjo 22 d. Reikalavimo perleidimo sutartys yra negaliojančios kaip prieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.102 straipsnio 1 dalis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

48.       Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ginčijamų Reikalavimo teisės perleidimo sutarčių Reglamento 2022/355 nuostatų kontekste, santykio su taikomomis sankcijomis aspektu, tačiau priėjo iš esmės prie teisingos išvados, kad 2022 m. rugsėjo 9 d. ir 2022 m. rugsėjo 22 d. OOO „Ilbosko“ ir UAB „Vilogus“ sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys yra negaliojančios nuo jų sudarymo momento, taigi pagrįstai nusprendė ieškinį tenkinti. Taigi, nors ir remdamasis kitais motyvais, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą.

49.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

50.       Kadangi apeliantės (atsakovės) apeliacinis skundas iš esmės atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

51.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas. 

52.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. nutartimi apeliantei buvo atidėtas           1 471,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismas priims procesinį sprendimą. Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, iš jos valstybės naudai priteistinas 1 471 Eur žyminis mokestis (CPK 84 ir 96 straipsniai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Vilogus“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilogus“, juridinio asmens kodas 301425587, 1 471,00 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

Teisėjos                                                                Asta Jakutytė-Sungailienė

 

 

                                                                        Rūta Latvelė

 

                                                                

        Ieva Navickaitė-Sakalauskienė