Administracinė byla Nr. AS-501-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01764-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.2; 59.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje pareiškėjo A. P. skundo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės valdybą pareiškėjo į UAB „Dieona“ kasą įmokėtas lėšas (1 044 000 rublių) įskaityti kaip gyventojų įmoką į dalinio dalyvavimo būdu pastatytą 5 200 kv. m gyvenamojo ploto namą, įskaitant ir į 73 kv. m skirtą butą; 2) pagal įmokos dydį patvirtinančius dokumentus per 30 dienų priimti potvarkį dėl 5 220 kv. m gyvenamojo namo ir 73 kv. m buto perdavimo nuosavybės teise pareiškėjui, savo lėšomis apmokėjusiam už jų statybą; 3) pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje prižiūrėti, kaip Vilniaus miesto savivaldybės valdyba atlieka jos kompetencijai priskirtus veiksmus dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai naudojamos gyventojų lėšos, perdavimo šiems gyventojams tvarkos“ įgyvendinimo; 4) pavesti Lietuvos Seimo kontrolieriui spręsti klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje esančios korupcijos, atsakingų pareigūnų piktnaudžiavimo savo teisėmis bei viešojo administravimo subjekto diskrecinių funkcijų pažeidimo ir kėsinimosi į kito asmens didelės vertės turtą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 21 nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad privatizavimo sandoris yra civilinis teisinis sandoris. Sudarydama privatizavimo sandorį, savivaldybė veikia kaip privatizuojamo turto savininkė. Ginčai, kylantys privatizavimo sandorio sudarymo procese, kai yra ginčijami savivaldybės institucijų veiksmai, kada savivaldybė per savo institucijas veikia kaip potencialios pirkimo-pardavimo sutarties šalis, yra civilinio teisinio pobūdžio ginčai, teismingi bendrosios kompetencijos teismui.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 383 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ nuostatomis. Pareiškėjas, keldamas ginčą, iš esmės siekia, kad jam būtų įskaityta jo sumokėta įmoka už 5 220 kv. m gyvenamojo ploto namą, įskaitant 73 kv. m ploto butą, ir tokiu būdu pareiškėjas įgytų nuosavybės teisę į minėtą nekilnojamąjį turtą. Taigi iš esmės pareiškėjas siekia, kad teismas įpareigotų Vilniaus miesto savivaldybės administraciją perduoti jam butą, už kurį pareiškėjas, kaip jis teigia, jau yra sumokėjęs. Tačiau šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o atlieka pardavėjo funkciją, dėl to šis ginčas turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Todėl teismas vertino, kad yra pagrindas atsisakyti priimti pirmuosius du pareiškėjo skundo reikalavimus (užskaityti įmokas ir perduoti nekilnojamąjį turtą pareiškėjui) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip reikalavimus, nenagrinėtinus teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas trečiąjį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje atlikti kontrolę laikė išvestiniu iš pirmųjų dviejų skundo reikalavimų, todėl nutarė, kad jį taip pat yra pagrindas atsisakyti priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Be to, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl savivaldybės administravimo subjektų neveikimo ar priimtų individualių teisės aktų, kurių apskundimo tvarką nustato ABTĮ ar konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai. Taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas, nenagrinėdamas konkrečių ginčų (susijusių su konkrečių teisių ar interesų pažeidimu), negali atlikti ir jų įgyvendinimo kontrolės.

Dėl pareiškėjo ketvirtojo reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių spręsti klausimus dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje esančios korupcijos, atsakingų pareigūnų piktnaudžiavimo savo teisėmis bei viešojo administravimo subjekto diskrecinių funkcijų pažeidimo ir kėsinimosi į kito asmens didelės vertės turtą teismas nurodė, kad ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo kontrolieriaus sprendimų. Todėl teismas šį pareiškėjo skundo reikalavimą atsisakė priimti taip pat ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas pareiškėjui išaiškino, kad dėl sumokėtų įmokų įskaitymo ir nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo jis turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

II.

Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, buvo šališkas. Vilniaus miesto savivaldybei atsisakius atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ 1 ir 2 punktais jos kompetencijai priskirtus veiksmus, atsirado administraciniai teisiniai santykiai, reglamentuoti įstatymu. Teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas ir padarė nepagrįstas išvadas, kadangi nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjekto, atsisakymo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus.

Teismas, skundžiamą nutartį motyvavęs tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybė, sudarydama privatizavimo sandorį, veikė kaip privatizuojamo turto savininkė, kaip potencialios pirkimo-pardavimo sutarties šalis, todėl civilinio teisinio pobūdžio ginčai yra teismingi kompetencijos teismui, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.63 straipsnio 4 dalies nuostatas. Ginčas yra kilęs ne dėl privatizavimo sandorio ar pirkimo-pardavimo sutarties, o iš viešojo administravimo subjekto Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų (veikimo, neveikimo), atsisakius atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Šiuo atveju teismo išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, tačiau atlieka pardavėjo funkciją, iš esmės neatitinka ir jau minėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų. Todėl teismas pažeidė ABTĮ nuostatas, jo teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ir nustatytų diskrecinių funkcijų nevykdymo (neveikimo), viešojo intereso į šią bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis reikia įtraukti Lietuvos Seimo kontrolierius ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje, su kurių teisėmis ir pareigomis šis ginčas yra susijęs.

Pareiškėjas pažymi, kad bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui klausimą sprendžia atitinkamo teismo teisėjų kolegija arba Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas. Taigi paaiškėjus, kad byla priskirtina bendrosios kompetencijos teismui, administracinis teismas nutartimi bylą perduoda atitinkamam bendros kompetencijos teismui, o tai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip skundą, nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Administracinio ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijos atribojimo kriterijus yra ne tik vieno iš ginčijamo teisinio santykio subjekto ypatumai, statusas ar jo atliktų veiksmų formalioji išraiška, bet ir teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (esmė). Administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d., 17 str.), šie teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str.).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis nurodo, kad bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja inter alia (liet. be kita ko) ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių. Pagal CPK 36 straipsnio 2 dalį ir ABTĮ 22 straipsnio 2 dalį bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Pripažintina, kad pareiškėjas pirmaisiais dviem skundo reikalavimais iš esmės siekia įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, į kurio statybą, pareiškėjo teigimu, jis buvo investavęs savo pinigus, dėl to turi pagrindą jį įgyti nuosavybės teise. Todėl konstatuotina, kad ginčas dėl pirmųjų dviejų skundo reikalavimų kyla iš galbūt susiklosčiusių civilinių teisinių santykių, kai pareiškėjas investavo savo pinigus į nekilnojamojo turto statybą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas pirmaisiais dviem skundo reikalavimais iš esmės siekia inicijuoti civilinio pobūdžio, o ne administracinį ginčą. Tai, kad pareiškėjas siekia įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę (valdybą), t. y. subjektą, kuris gali atlikti ir viešojo administravimo funkcijas, suteikti jam nuosavybes teisę į nekilnojamąjį turtą, savaime nepaneigia minėtos išvados, kad tai yra civilinio pobūdžio ginčas, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Todėl teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pirmuosius du pareiškėjo skundo reikalavimus ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. 

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nepriėmus pirmųjų dviejų skundo reikalavimų, nėra pagrindo priimti ir išvestinį trečiąjį pareiškėjo skundo reikalavimą, nes nepriėmus reikalavimų įpareigoti tam tikrą subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, nėra pagrindo priimti ir reikalavimą įpareigoti kitą tam tikrą subjektą prižiūrėti, kaip tie veiksmai vykdomi.

Atsižvelgdama, kad pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Seimo kontrolieriaus sprendimų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ketvirtąjį reikalavimą taip pat yra pagrindas atsisakyti priimti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, vertina kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad teismas skundžiama nutartimi atsisakęs priimti pareiškėjo skundą pažeidė jo teisę į teisminę gynybą ar kitas teisės normas. Teismui pagrįstai atsisakius priimti skundą, nėra pagrindo spręsti ir dėl šalių įtraukimo į bylos procesą.

Pabrėžtina, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, pagal skundo priėmimo klausimo nagrinėjimo metu ir šiuo metu galiojančias ABTĮ nuostatas nėra reikalavimo tuo atveju, kai administracinis teismas nutaria, jog skundas (jo dalis) teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir atsisako priimti skundą, tą skundą (jo dalį) nutartimi perduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 3 dalimi, tokiu atveju pakanka nurodyti, į kokią instituciją pareiškėjas turi kreiptis. Nagrinėjamu atveju teismas tai ir padarė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas taip pat neįrodė savo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamas nutartį, buvo šališkas, t. y. teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems), tiek objektyviuoju (t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo) aspektu. Todėl pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio šią administracinę bylą, šališkumo, nėra pagrindo konstatuoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Audrius Bakaveckas

                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

                              Milda Vainienė