Civilinė byla Nr. e2S-641-324/2019

       Teisminio proceso Nr. 2-28-3-00296-2019-4

       Procesinio sprendimo kategorijos:

        (S)

       3.1.2.5; 3.3.1.18.1; 3.3.2.5.

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. A. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-1535-571/2019 pagal pareiškėjos A. A. pareiškimą dėl atleidimo nuo globėjos, uzufrukto teise išlaikymo lėšų tvarkytojos, turto paprastosios administratorės pareigų ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Pareiškėja pateikė pareiškimą, kuriuo prašė atleisti ją nuo nepilnamečio G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) globėjos, uzufrukto teise išlaikymo lėšų tvarkytojos ir turto paprastosios administratorės pareigų, panaikinti G. B. gyvenamąją vietą su pareiškėja jos gyvenamojoje vietoje, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo nutarties priėmimo šioje civilinėje byloje nustatyti G. B. laikinąją globą ir paskirti laikinuoju globėju VŠĮ Marijampolės vaiko tėviškės namus arba kitus globos namus (globėją) Lietuvoje.

2.       Nurodė, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-897-570/2017, A. P. ir T. B. neterminuotai apribota valdžia jų nepilnamečio sūnaus G. B. atžvilgiu, pareiškėja paskirta vaiko nuolatine globėja, jo turto paprastąją administratore, G. B. gyvenamoji vieta nustatyta su globėja jos gyvenamojoje vietoje. Pareiškėja vaiko globėja tapo savo iniciatyva, giminystės ryšio tarp jų nėra. Teismo sprendimo priėmimo metu ir dabar globėja gyvena Jungtinėje Karalystėje, kartu gyvena globotinis. Iš G. elgsenos, psichologinės jo būsenos ir veiksmų matyti, kad svetimoje šalyje jis gyventi toliau nebegali ir nebenori, nuolat maištauja, reikalauja grąžinti jį į Lietuvą. Su G. nuolat dirba socialinės tarnybos, pedagogai, daug pastangų į G. užimtumą, bendravimą su vaiku deda pati globėja, tačiau situacija tik blogėja, nes G., siekdamas grįžti Į Lietuvą, pradėjo save fiziškai žaloti.

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą kaip neteismingą Marijampolės apylinkės teismui, netenkino pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Išaiškino pareiškėjai, kad jurisdikciją nagrinėti bylą dėl atleidimo nuo globėjos pareigų vykdymo ir globėjo paskyrimo turi Jungtinės Karalystės teismas.

4.       Teismas, atsižvelgęs į 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento Nr. 2201/2003/EB dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), nuostatą dėl jurisdikcijos bei faktą, kad pareiškėja kartu su globotiniu Jungtinėje Karalystėje gyvena nuo 2017 metų, sprendė, kad jurisdikciją priimti visus sprendimus, susijusius su vaiko teisėmis bei jo geriausių interesų užtikrinimu, turi vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, t. y. Jungtinės Karalystės, institucijos ir (ar) teismas. Lietuvos teismų išimtinio teismingumo taisyklė šiuo atveju nėra taikoma. Pareiškėjos keliamiems reikalavimams yra taikoma tam tikra procedūra (įrodymų rinkimo, dokumentų įteikimo Jungtinėje Karalystėje ir pan.) su atitinkamais tarptautinės teisės aktų reikalavimais, kurių privaloma laikytis. Iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms, pareiškėja galėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos teismą, tačiau šiuo metu duomenų apie Jungtinės Karalystės jurisdikcijos pasibaigimą nėra. Laikinąsias apsaugos priemones paprastai taiko teismas, turintis jurisdikciją spręsti klausimą iš esmės, tačiau tam tikrais atvejais laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti ir teismas, kuriame dar tik sprendžiamas jurisdikcijos nustatymo klausimas (Reglamento 20 straipsnis). Atsižvelgęs į pareiškėjos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pobūdį ir jos vykdymo procedūros neįmanomumą taikyti Lietuvos Respublikoje, nepilnamečiam vaikui šiuo metu esant Jungtinėje Karalystėje, pareiškėjos prašymo netenkino. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

III.       Atskirojo skundo teisiniai argumentai

5.       Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo rūmų 2019 m. sausio 30 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.       Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad globotinio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Reglamente nėra „nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos apibrėžimo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Europos Teisingumo Teismo sprendimuose suformuotus kriterijus, kuriais remiantis pagal Reglamento nuostatas nustatoma nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, ir tai turėjo įtakos neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui. Europos Teisingumo Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. sprendime byloje Nr. C-497/10 PPU, Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe yra išaiškinęs, kad Reglamento straipsniuose, kuriuose minima "nuolatinės gyvenamosios vietos" sąvoka, nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, taikomą norint nustatyti šios sąvokos prasmę bei apimtį, jos turinys turi būti nustatomas atsižvelgiant į Reglamento nuostatas ir tikslą, visų pirmą į jo 12 konstatuojamąją dalį, pagal kurią Reglamentu įtvirtinamos jurisdikcijos taisyklės yra suformuluotos labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Tam, kad šie vaiko interesai būtų kuo labiau apsaugoti, Teisingumo Teismas sprendė, kad nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalį, atitinka vietą, kur vaikas tam tikru būdu integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Nustatyti šią vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas konkrečiam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Kalbant apie kriterijus, į kuriuos atsižvelgdamas nacionalinis teismas turi nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, reikia nurodyti, be kita ko, vaiko gyvenimo valstybės narės teritorijoje sąlygas ir priežastis bei jo pilietybę.

5.2.       Pirmosios instancijos teismas formaliai, vadovaujantis Reglamento 8 straipsnyje įtvirtinta bendrąja taisykle dėl jurisdikcijos, įvertino tik vieną faktinę aplinkybę, kad globotinis Jungtinėje Karalystėje gyvena nuo 2017 metų. Nevertino kartu su pareiškimu Jungtinės Karalystės socialinių tarnybų pateiktų dokumentų, kuriuose išdėstyti faktai apie G. B. norą grįžti į Lietuvą, jo nesiadaptavimą svetimoje šalyje ir iš to kylančias pasekmes. Pareiškime nurodytos faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai ypač reikšmingi nustatant, ar G. B. adaptavosi Jungtinėje Karalystėje, ir, atitinkamai, ar ši valstybė gali būti laikoma vaiko nuolatine gyvenamąja vieta.

5.3.       Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant jurisdikcijos klausimą buvo vadovautasi išskirtinai vaiko interesais, tačiau iš pateiktų įrodymų matyti, kad globotinis Jungtinėje Karalystėje yra laikomas prievarta, prieš jo norą, vaikas jaučiasi bejėgis, nes negali grįžti į Lietuvą. Vaikas žaloja save ir dėl to gali kilti nepataisomų pasekmių. Teismas nevertino pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad geriausius vaiko interesus atitiktų bylos nagrinėjimas Lietuvoje, kurios pilietis yra vaikas. Pirmosios instancijos teismo nutartis pažeidžia vaiko teises ir interesus, užkerta kelią jam grįžti į gimtąją šalį, nes Jungtinės Karalystės institucijos neturi kompetencijos paskirti G. globėjo ar globos namų Lietuvoje.

5.4.       Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėtas neišsamiai, neobjektyviai, neįvertinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės dėl nepilnamečio vaiko teisių ir interesų, nenurodyti motyvai ir išvados dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik tada, kai yra pagrindas daryti išvadą, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, bet ir siekiant apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6.       Nagrinėjamoje byloje vertinama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nebuvimo ir Jungtinės Karalystės teismų jurisdikcijos nagrinėti pareiškėjos  pareiškimą dėl atleidimo nuo globėjos, uzufrukto teise išlaikymo lėšų tvarkytojos, turto paprastosios administratorės pareigų, bei netenkindamas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju jurisdikciją priimti visus sprendimus, susijusius su vaiko teisėmis bei jo geriausių interesų užtikrinimu, turi vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, t. y. Jungtinės Karalystės, institucijos ir (ar) teismas. Lietuvos teismų išimtinio teismingumo taisyklė nėra taikoma.

7.       Nėra ginčo, kad sprendžiant klausimą dėl ieškinio teismingumo, taikytinas 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – ir reglamentas „Briuselis II bis“). Šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Pažymėtina, kad reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka, tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) yra pakankamai išplėtojęs savo praktiką, aiškindamas vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoką. Visų pirma, nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 44). Nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, be fizinio jo buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus papildomus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis. Tokiomis aplinkybėmis gali būti tėvų pareigų turėtojo ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto priimančiojoje valstybėje narėje įsigijimas arba išsinuomojimas (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 40). ESTT išvardijo tokius kriterijus, padėsiančius nagrinėjančiam bylą teismui nustatyti vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą valstybėje narėje: 1) trukmė; 2) reguliarumas; 3) persikėlimo į valstybę narę priežastys ir aplinkybės; 4) šeiminiai ryšiai toje valstybėje narėje; 5) vaiko tautybė; 6) mokyklos lankymas; 7) kalbos žinios; 8) socialiniai ryšiai. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Toliau plėtodamas vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos aiškinimą ESTT nurodė, kad, norint atskirti nuolatinį gyvenimą nuo laikino buvimo, reikia pabrėžti, jog šio buvimo trukmė turi būti tokia, kad atsirastų tam tikras stabilumas, todėl gyvenimo trukmė yra tik rodiklis vertinant gyvenamosios vietos stabilumą, o tai vertinama turi būti atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p. 51). 

8.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad Marijampolės 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu neterminuotai apribota A. P. ir T. B. tėvų valdžia nepilnamečio vaiko G. B. atžvilgiu, nustatyta G. B. nuolatinė globa, globėja ir jo turto paprastąja administratore paskirta A. A., gyvenanti Jungtinėje Karalystėje; G. B. gyvenamoji vieta nustatyta su globėja A. A. jos gyvenamojoje vietoje. Pareiškėja pareiškime nurodė, kad ji nuo aukščiau nurodyto teismo sprendimo kartu su globotiniu gyvena Jungtinėje Karalystėje. Ypatingų aplinkybių vaikų socialinės rūpybos įvertinime, atliktame nuo 2018 m. gegužės 22 d. iki 2018 m. liepos 22 d. (1 t., b. l. 33-71), nurodyta, kad G . B. Anglijoje ugdomas nuo 2017 m. rugsėjo mėn., nurodytu laikotarpiu lanko 7 klasę (duomenys neskelbtini), gerai kalba angliškai, registruotas (duomenys neskelbtini) medicinos centre Linkolne, yra integruotas į vietinę bendruomenę. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos globotinio nuolatinė gyvenamoji vieta šiuo metu yra Jungtinėje Karalystėje, kadangi jis kartu su globėja šioje šalyje gyvena daugiau kaip vienerius metus, lanko mokyklą, registruotas medicinos centre, šioje šalyje turi draugų, t.y. adaptavosi į socialinę ir šeiminę aplinką. 

9.       Nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Jungtinės Karalystės socialinių tarnybų pateiktus dokumentus, kuriuose išdėstyti faktai apie G. B. norą grįžti į Lietuvą, jo nesiadaptavimą svetimoje šalyje ir iš to kylančias pasekmes. Reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės sukurtos taip, kad leistų užtikrinti vieningą šeimos bylų jurisdikcijos sistemą Europos Sąjungoje bei sudarytų sąlygas išvengti nesuderinamų skirtingų valstybių teismų sprendimų rizikos. Šių taisyklių laikymasis yra esminis veiksnys, siekiant bendros teisinės erdvės Europos Sąjungoje funkcionavimo. Tai, kad globotinis išreiškė norą gyventi Lietuvoje, nepaneigia jurisdikcijos taisyklių, įtvirtintų reglamento „Briuselis II bis“  netaikymo šioje byloje. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos keliamiems reikalavimams yra taikoma tam tikra procedūra (įrodymų rinkimas, dokumentų įteikimas Jungtinėje Karalystėje) su atitinkamais tarptautinės teisės aktų reikalavimais, kurių privaloma laikytis. Be to, atitinkamos bylos užvedimas Jungtinėje Karalystėje užtikrintų tinkamą vaiko nuomonės išklausymą, kuri yra labai svarbi sprendžiant klausimą dėl globėjo atleidimo iš pareigų ir naujo skyrimo, tuo pačiu ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

10.       Pažymėtina, kad siekiant apsaugoti geriausius vaiko interesus, reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnyje įtvirtinta galimybė jurisdikciją perduoti labiausiai susijusiam teismui. Iniciatyvą perduoti jurisdikciją gali reikšti ne tik teismas, nagrinėjantis bylą, bet ir teismas tos valstybės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys. Tokiu atveju teismas, manydamas, kad jis geriau užtikrintų vaiko interesus (pavyzdžiui, byloje dėl globos vaiko Lietuvos Respublikos piliečio, gyvenančio Jungtinėje Karalystėje, Lietuvos teismas, manydamas geriau atitiksiąs vaiko interesus), gali kreiptis į jurisdikciją turintį ir bylą nagrinėjantį teismą su prašymu perduoti jam jurisdikciją. Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 122 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybės teisme iškelta byla perduodama kompetentingam Lietuvos Respublikos teismui nagrinėti iš esmės. Todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismo nutartis užkerta kelią vaikui grįžti į gimtąją šalį, nes Jungtinės Karalystės institucijos neturi kompetencijos paskirti G. globėjo ar globos namų Lietuvoje. Pastarojo sprendimo priėmimo poreikis kiltų tik išsprendus kitus pareiškėjos reikalavimus, kurių nagrinėjimas, siekiant geriausių vaiko interesų užtikrinimo, Reglamento yra siejamas su vaiko nuolatine gyvenamąja vieta.

11.       Nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje nenurodė motyvų ir išvadų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, saugant ir ginant nepilnamečio vaiko interesus.

12.       Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-357/687/2018, yra nurodęs, kad šeimos byloje, turinčioje tarptautinį elementą, laikinųjų apsaugos priemonių klausimas sprendžiamas vadovaujantis tarptautinio civilinio proceso teisės normomis. Apeliacinės instancijos teismui pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Jungtinei Karalystei teismingas pareiškėjos pareiškimas dėl atleidimo nuo globėjos, uzufrukto teise išlaikymo lėšų tvarkytojos, turto paprastosios administratorės pareigų, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taip pat spręstinas vadovaujantis reglamentu „Briuselis II bis“, kurio 20 straipsnis nustato, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti ir jurisdikcijos spręsti klausimą iš esmės neturintis teismas, jei yra būtina skubiai imtis priemonių jo veiklos teritorijos valstybėje esančiam vaikui apsaugoti. Reglamentas „Briuselis II bis“ įtvirtina šias būtinas sąlygas: laikinosios apsaugos priemonės turi būti 1) neatidėliotinos, 2) būtinos ir 3) terminuotos.

13.       Apeliacine tvarka vertinamoje byloje pareiškėjos prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra laikinosios G. globos nustatymas ir jo laikinojo globėjo – VšĮ Marijampolės vaiko tėviškės namų ar kitų globos namų (globėjo) – paskyrimas Lietuvoje, prašymas grindžiamas siekiu apsaugoti G. nuo psichologinių traumų, tolesnio fizinio savęs žalojimo ir rimtų sveikatos sutrikdymų, vaiko laikymo prieš vaiko valią užsienio šalyje. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nepilnamečiam vaikui šiuo metu esant Jungtinėje Karalystėje, teismas neturi realios galimybės tiesiogiai įvertinti, kas geriausiai atitinka vaiko interesus. Be to, pareiškėja nepagrindė, jog teismo sprendimo įvykdymas prašymo patenkinimo atveju gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjos prašoma laikinoji apsauga negali būti laikoma nei neatidėliotina, nei būtina. Nėra duomenų apie tai, kad, globotinio saugumui ir vystymuisi yra iškilusi grėsmė. Nors pareiškėja nurodo, kad globotinis žaloja save, tačiau šių teiginių nepagrindžia įrodymais. Priešingai, Jungtinės Karalystės Lincolnshire vaikų tarnybos 2018 m. gegužės 11 d. rašte (1 t., b.l. 77-78) nurodyta, kad šiuo metu socialinis darbuotojas nereikalingas, kadangi globėja tenkina visus G. poreikius ir tarnyba nemato, kad jam kiltų sužeidimų rizika. Be to, iš pareiškėjos pateiktos Teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 8-2018 matyti, kad ji 2018 m. gegužės 8 d. sudarė sutartį su advokate J. Ž. dėl teisinių paslaugų teikimo dėl atleidimo nuo nepilnamečio G. B. globėjos pareigų, advokatė 2018 m. birželio 27 d. kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ši institucija 2018 m. liepos 17 d. raštu Nr. S-4196 (1 t., b.l. 12-13) nurodė, jog jurisdikcija priimti visus sprendimus, susijusius su vaiko teisėmis bei jo geriausių interesų užtikrinimu priklauso vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei, t. y. Jungtinei Karalystei, todėl A. A. dėl nušalinimo nuo globėjos pareigų vykdymo turi kreiptis į kompetentingas Jungtinės Karalystės institucijas ir (ar) teismą, tačiau pareiškėjos pareiškimas pateiktas tik 2019 m. sausio 25 d.. Toks jos veiksmas nelaikytinas neatidėliotinu vaiko globos atžvilgiu, atitinkamai jis rodo ir pageidaujamos laikinosios apsaugos nebūtinumą.

14.       Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškimo reikalavimų teismingumą, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą dėl atleidimo nuo globėjos, uzufrukto teise išlaikymo lėšų tvarkytojos, turto paprastosios administratorės pareigų ir netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl nutartis nekeistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                        Virginija Gudynienė