Baudžiamoji byla Nr. 2K–104/2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.6.2(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2009
m. gegužės 5 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo
posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo
E. P. kasacinį skundą
dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 3 d.
nutarties.
Vilniaus
apygardos teismo 2008 m. liepos 18 d. nuosprendžiu E. P. nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems
metams; pagal BK 301 straipsnio 1 dalį (už transporto priemonių draudimo
liudijimo blanko pagaminimą) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda; pagal BK 300
straipsnio 1 dalį (už transporto priemonių draudimo liudijimo suklastojimą) – 10
MGL (1250 Lt) dydžio bauda; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už
sukčiavimą G. K. atžvilgiu) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda; pagal BK 301
straipsnio 1 dalį (už draudimo nuo nelaimingų atsitikimų poliso blanko
pagaminimą) – 15 MGL (1875 Lt) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (už
draudimo nuo nelaimingų atsitikimų poliso suklastojimą) – 15 MGL (1875 Lt)
dydžio bauda; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už sukčiavimą D. V.
atžvilgiu) – 15 MGL (1875 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1
dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė
paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio
1 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, ši bausmė subendrinta apėmimo būdu su
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 18 d. nusprendžiu
paskirta subendrinta bausme, Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m.
spalio 18 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, Vilniaus miesto
1–ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 28 d. teismo baudžiamuoju įsakymu
paskirta subendrinta bausme ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas
trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, ši bausmė
subendrinta visiško sudėjimo būdu su Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo
2008 m. kovo 6 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir galutinė subendrinta
bausmė E. P. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir 120 MGL (15 000
Lt) dydžio bauda. Į bausmę įskaityta išieškota 15 MGL (1875 Lt) dydžio bauda. Į
laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2006 m. rugsėjo
25 iki 27 d. E. P. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl UADB „Ergo
Lietuva“ 1723,53 Lt pasisavinimo), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš E. P. DUAB „Ingo Baltik“ priteista 269 135,71
Lt, UAB „BTA Draudimas“ – 125 177,47 Lt, AB „Lietuvos draudimas“ – 70 391,97
Lt, ADB „Baltikums draudimas“ – 510,38 Lt turtinės žalos atlyginimo. DUAB „Ingo
Baltik“ ieškinio dalis dėl delspinigių priteisimo palikta nenagrinėta.
Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 3 d. nutartimi nuteistojo E. P. apeliacinis
skundas atmestas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
E. P. pagal BK
183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB DB „(duomenys
neskelbtini)“ direktorius (adresas: (duomenys neskelbtini); rejestro
Nr. (duomenys neskelbtini); kodas (duomenys neskelbtini), 2001 m.
kovo 27 d.–2005 m. balandžio 20 d. laikotarpiu iš draudimo bendrovių iš viso
pasisavino jam patikėtą didelės vertės 718 304 Lt turtą šiomis aplinkybėmis:
E. P., būdamas
UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal 2001 m.
kovo 9 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UADB „Baltikums
draudimas“ turėdamas teisę šio draudiko vardu sudaryti draudimo sutartis su
draudėjais ir gauti draudimo įmokas, priklausančias UADB „Baltikums
draudimas“, 2004 m. sausio 1 d.–2005 m. balandžio 20 d. laikotarpiu pagal
sudarytas draudimo sutartis su draudėjais gautų 510,38 Lt draudimo įmokų nei į
UADB „Baltikums draudimas“ sąskaitą banke, nei į kasą neįnešė; taip E. P.
pasisavino jam patikėtą UADB „Baltikums draudimas“ 510,38 Lt turtą.
Be to, būdamas
UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal 2001 m. kovo 27 d.
bendradarbiavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su ADB „Preventa“
turėdamas teisę šio draudiko vardu sudaryti draudimo sutartis su draudėjais ir
gauti draudimo įmokas, priklausančias ADB “Preventa”, 2001 m. kovo 27 d.–2002
m. rugsėjo 20 d. laikotarpiu pagal sudarytas draudimo sutartis su draudėjais
gautų 104 923,90 Lt draudimo įmokų nei į ADB „Preventa“ (nuo 2003 m. spalio 23
d. UADB „Pleventa“ turtas, teisės ir prievolės perdavimo–priėmimo aktu
perduotos UAB „ERGO Lietuva“) sąskaitą banke, nei į kasą neįnešė; taip E.
P. pasisavino jam patikėtą didelės vertės 104 923,90 Lt ADB „Pleventa“ turtą.
Taip pat, E.
P., būdamas UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal 2001 m.
kovo 30 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB DK
„Lindra“ turėdamas teisę šio draudiko vardu sudaryti draudimo sutartis su
draudėjais ir gauti draudimo įmokas, priklausančias UAB DK „Lindra“,
2001 m. kovo 30 d.–2005 m. balandžio 20 d. laikotarpiu pagal sudarytas draudimo
sutartis gautų 19 972,34 Lt draudimo įmokų nei į UAB DK „Lindra“ (nuo
2004 m. lapkričio 2 d. pavadinimas pakeistas į UAB DK „PZU Lietuva”) sąskaitą
banke, nei į kasą neįnešė; taip E. P. pasisavino jam patikėtą UAB DK „PZU
Lietuva“ 19 972,34 Lt turtą.
Be to, būdamas
UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal 2001 m. balandžio
6 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su DUAB
„Baltijos garantas“ turėdamas teisę šio draudiko vardu sudaryti draudimo
sutartis su draudėjais ir gauti draudimo įmokas, priklausančias DUAB „Baltijos
garantas”, 2001 m. balandžio 6 d.–2005 m. balandžio 20 d. laikotarpiu pagal
sudarytas draudimo sutartis gautų 59 463,19 Lt draudimo įmokų nei į DUAB
„Baltijos garantas“ sąskaitą banke, nei į kasą neįnešė; taip E. P. pasisavino
jam patikėtą didelės vertės 59 463,19 Lt DUAB „Baltijos garantas“
turtą.
Taip pat, E.
P., būdamas UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal 2001 m.
gegužės 31 d. bendradarbiavimo sutartį su UAB „Nord/LB draudimas“ turėdamas
teisę šio draudiko vardu sudaryti draudimo sutartis su draudėjais ir gauti draudimo
įmokas, priklausančias UAB „Nord/LB draudimas”, 2001 m. gegužės 31 d.–2005
m. balandžio 4 d. laikotarpiu pagal sudarytas draudimo sutartis gautų 54 684,69
Lt draudimo įmokų nei į UAB „Nord/LB draudimas“ (nuo 2005 m. spalio 3 d.
turtas, teisės ir prievolės priėmimo–perdavimo aktu perduotos UAB DK “PZU
Lietuva”) sąskaitą banke, nei į kasą neįnešė; taip E. P. pasisavino jam patikėtą
didelės vertės UAB „Nord/LB draudimas“ 54 684,69 Lt turtą.
Be to, būdamas UAB DB
„(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal 2002 m. liepos 30 d.
bendradarbiavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „Lietuvos
draudimas“ turėdamas teisę šio draudiko vardu sudaryti draudimo sutartis su
draudėjais ir gauti draudimo įmokas, priklausančias AB „Lietuvos draudimas”,
2002 m. liepos 30 d.–2005 m. balandžio 20 d. laikotarpiu pagal sudarytas
draudimo sutartis gautų 70 391,97 Lt draudimo įmokų nei į AB „Lietuvos
draudimas“ sąskaitą banke, nei į kasą neįnešė; taip E. P. pasisavino jam patikėtą
didelės vertės 70 391,97 Lt AB „Lietuvos draudimas“ turtą.
Taip pat E. P.,
būdamas UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal 2003 m.
balandžio 8 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su
DUAB „Baltic garantas“ turėdamas teisę šio draudiko vardu sudaryti draudimo
sutartis su draudėjais ir gauti draudimo įmokas, priklausančias UADB „Baltic garantas”,
2003 m. balandžio 8 d.–2005 m. balandžio 20 d. laikotarpiu pagal sudarytas
draudimo sutartis gautų 269 135,71 Lt draudimo įmokų nei į
DUAB „Baltic garantas“ (nuo 2005 m. kovo 15 d. pavadinimas pakeistas į
DUAB „Ingo Baltic”) sąskaitą banke, nei į kasą neįnešė; taip E. P. pasisavino
jam patikėtą didelės vertės 269 135,71 Lt DUAB „Ingo Baltic“ turtą.
Be to, būdamas
UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal 2003 m. spalio 31 d.
bendradarbiavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „BTA
draudimas“ turėdamas teisę šio draudiko vardu sudaryti draudimo sutartis su
draudėjais ir gauti draudimo įmokas, priklausančias UAB „BTA draudimas”, 2003
m. spalio 31 d.–2005 m. balandžio 20 d. laikotarpiu pagal sudarytas draudimo
sutartis gautų 128 734,27 Lt draudimo įmokų nei į UAB „BTA draudimas“ sąskaitą
banke, nei į kasą neįnešė; taip E. P. pasisavino jam patikėtą didelės vertės
128 734,27 Lt UAB „BTA draudimas“ turtą.
Taip pat E. P.,
būdamas UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal 2003 m.
gruodžio 15 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su
ADB „Snoro garantas“ turėdamas teisę šio draudiko vardu sudaryti draudimo
sutartis su draudėjais ir gauti draudimo įmokas, priklausančias ADB „Snoro garantas”,
2003 m. gruodžio 15 d.–2005 m. balandžio 20 d. laikotarpiu pagal sudarytas
draudimo sutartis gautų 10 487,55 Lt draudimo įmokų nei į ADB „Snoro garantas“
(nuo 2004 m. rugpjūčio 30 d. pavadinimas pakeistas į ADB „RESO Europa”) sąskaitą
banke, nei į kasą neįnešė; taip E. P. pasisavino jam patikėtą ADB „RESO Europa“
10 487,55 Lt turtą.
E. P.
nuteistas ir pagal BK 301 straipsnio 1 dalį (už transporto priemonių draudimo
liudijimo blanko pagaminimą; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (už transporto
priemonių draudimo liudijimo suklastojimą); pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už
sukčiavimą G. K. atžvilgiu); pagal BK 301 straipsnio 1 dalį (už draudimo
nuo nelaimingų atsitikimų poliso blanko pagaminimą); pagal BK 300 straipsnio 1
dalį (už draudimo nuo nelaimingų atsitikimų poliso suklastojimą); pagal
BK 182 straipsnio 1 dalį (už sukčiavimą D. V. atžvilgiu), tačiau dėl
to teismų sprendimai kasacine tvarka neskundžiami.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. P. prašo panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
gruodžio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 18 d. nuosprendžio
dalį ir jį išteisinti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos,
turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pakeisti paskirtos
bausmės rūšį, paskiriant galutinę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Skunde
kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė
esminių BPK pažeidimų, nesilaikė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) reikalavimų. Teismų išvados prieštaringos
ir kelia abejonių dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei kasatoriaus
kaltės. Esminės bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai. Kasatorius tvirtina, kad
jo padarytoje veikoje nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo
sudėties subjektyviojo požymio – kaltės. Pirmosios instancijos teismo išvados
dėl šio požymio pagrįstos tik loginėmis konstrukcijomis ir nemotyvuotomis
prielaidomis. Kasatoriaus manymu, nepakanka įrodyti, jog draudimo kompanijoms
trūksta tam tikros pinigų sumos, būtina nustatyti, kad jis atliko tam tikrus
konkrečius veiksmus pasisavinant pinigus ir kad pinigai pasisavinti
neatlygintinai. Taip pat šis teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus,
kurie patvirtino, kad kasatorius nevengė grąžinti bendrovėms pinigų, tačiau
neatsiskaitė dėl lėšų trūkumo. E. P. teigia, kad jis nesiekė neteisėtai
pasinaudoti jam patikėtais pinigais ir padaryti žalos bendrovėms. Atsiradusi
žala buvo laikina. Jo tyčia buvo nukreipta į laikiną pasinaudojimą pinigais, o
ne į jų pasisavinimą – pavertimą savo nuosavybe. Nenustatytas priežastinis
ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas
neišsamiai patikrino kaltės klausimą ir neteisingai vertino su tuo susijusius
bylos duomenis, taip iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį. Šis teismas
atkreipė dėmesį į laikotarpį, per kurį tęsėsi nusikalstami veiksmai, ir tuo
remdamasis pagrindė išvadą, kad tyčia buvo nukreipta į negrįžtamą pinigų
užvaldymą. Kasatoriaus manymu, šis laikotarpis tik apibūdina bendrą veiksmų
trukmę, bet niekaip neįrodo tyčios pasisavinti didelės vertės turtą. Tokia
teismo išvada – tik prielaida. Kasatorius pažymi, kad pagal BK 183 straipsnio
2 dalį svarbu nustatyti ne pinigų negrąžinimą, o jų pasisavinimą. Be to,
šis teismas pripažino, kad bendrovių atstovai patvirtino, jog kasatorius
padengė dalį įsiskolinimo. Šis faktas patvirtina, kad kasatorius nepasisavino
svetimo turto, o laikinai juo pasinaudojo. Taip pat skunde ginčijamas bausmės
paskyrimo klausimas. Kasatorius nesutinka su abiejų instancijų teismų
išvadomis. Jo manymu, apeliacinio teismo išvada, kad jis savo noru neatvyko ir
nepranešė apie padarytas nusikalstamas veikas, yra vienpusiška. E. P. teigimu,
jo nuoširdžios pastangos, kuo greičiau atsiskaityti su draudimo bendrovėmis,
gali būti vertinamos ir kaip savanoriškas neteisingų veiksmų pripažinimas ir
padėjimas atskleisti faktines aplinkybes. Ta aplinkybė, kad ikiteisminis
tyrimas buvo pradėtas anksčiau, nei kasatorius suspėjo grąžinti pinigus, negali
esmingai paveikti teismų išvados dėl prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi.
Apeliacinis teismas nepagrįstai nepripažino pagal BK 54 straipsnio 3 dalį tam
tikrų aplinkybių išimtinėmis, būtent: nuo veiksmų padarymo iki bausmės
paskyrimo praėjo ilgas laiko tarpas, jis augina du mažamečius vaikus, išlaiko
neįgalius tėvus, realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas kasatoriui
prilygsta kankinimui, tokia bausmė nutraukia darbinius, šeiminius ryšius. Be
to, teisėti bendrovių interesai geriausiai būtų patenkinti kasatoriui esant laisvėje
ir dirbant. Nuteistojo įsitikinimu, bausmės tikslai gali būti pasiekti
pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nes padarytos veikos pavojingumas,
atsižvelgiant į jos padarymo vietą, būdą, nukentėjusiuosius asmenis, kilusius
padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšimis BK 183 straipsnio 2 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos pavojingumas. Be to, E. P. atkreipia dėmesį į
tai, kad įstatymai įpareigoja imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad per
trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstamą veika (BPK 44 straipsnio
5 dalis, EŽTK 6 straipsnio 1 dalis). Jis teigia, kad teisė ilgai
nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. Ši aplinkybė taip pat
galėtų būti pripažinta išimtinė sprendžiant bausmės sumažinimo klausimą. Apibendrindamas
kasacinio skundo argumentus, E. P. teigia, kad pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai nuteisė jį pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė BK 59,
62 straipsnius, nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, o
apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Be to, abiejų
instancijų teismai pažeidė BPK 20, 44, 301 straipsnių reikalavimus.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio
kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo E. P. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime
nurodoma, kad teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą. E. P. veika teisingai kvalifikuota kaip didelės vertės
svetimo turto pasisavinimas, nes jis sutarčių su draudimo bendrovėmis pagrindu
priimtas draudimo įmokas, t. y. jam patikėtą svetimą turtą, naudojo savo
reikmėm. Byloje nustatyta, kad E. P. vadovaujama bendrovė dirbo pelningai,
taigi kasatorius turėjo visas galimybes pervesti jam patikėtas pinigines lėšas
nukentėjusioms draudimo kompanijoms, bet to nepadarė. Kartu nuteistojo veiksmai
tęsėsi pakankamai ilgą laikotarpį – ketverius metus, o tai dar kartą
patvirtina, kad tyčia buvo nukreipta į negrįžtamą pinigų užvaldymą. Taip pat
prokuroras tvirtina, kad byloje nėra pagrindo taikyti
BK 54 straipsnio 3 dalies, nes nenustatyta jokių išskirtinių
aplinkybių, kurios būtinos šios normos taikymui. Tai, kad, paskyrus realią
laisvės atėmimo bausmę, nukentės kasatoriaus vaikų ir neįgalių tėvų interesai,
nėra pakankamos aplinkybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Kasatoriui paskirta
trejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje
nustatytas bausmės vidurkis, adekvati padarytai veikai. Teismai taip pat
pagrįstai netaikė BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalių nuostatų. Byloje nenustatyta,
kad kasatorius pats savo noru atvyko ar pranešė apie
savo nusikalstamą veiką kompetentingai valstybės institucijai. Be to,
BK 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga.
Nuteistojo E.
P. kasacinis skundas netenkintinas.
Kasacinės
instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas
bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl
kurių paduotas skundas, todėl iš naujo surinktų įrodymų netiria, jų nevertina ir
naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine
tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų,
kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į šias
nuostatas, kolegija pasisako tik dėl tų teisinių argumentų, kurie sudaro
kasacinio bylos nagrinėjimo dalyką.
Dėl veikos
kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį
Turto
pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį
svetimą turtą tyčia neteisėtai neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima
elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui.
Turto pasisavinimas galimas tik tiesiogine tyčia. Tiesioginės tyčios
pasisavinant svetimą turtą atveju kaltininkas supranta, kad neteisėtai
(viršydamas savo įgalinimus), neatlygintinai svetimą turtą paverčia savu,
numato, jog dėl to teisėtas jo turėtojas šio neteks, ir to nori.
Kasaciniame
skunde be pagrindo ginčijamas kaltės pasisavinus didelės vertės skirtingoms
draudimo bendrovėms priklausantį turtą klausimas. Bylos duomenimis, E. P. buvo
UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, vėliau –
savininkas ir vienintelis realiai disponavo jai priklausančiu turtu, tarp jų ir
grynaisiais pinigais, esančiais kasoje (nustatyta, kad E. P. faktiškai atliko
kasininko pareigas). Jo vadovaujama įmonė vykdė draudimo brokerių veiklą –
tarpininkavo sudarant draudimo sutartis tarp draudėjų bei draudimo bendrovių
(draudikų) – ir už tai gaudavo su šiomis sulygtą komisinį atlyginimą. Įmonė
rinko iš draudėjų pagal draudimo sutartis draudimo kompanijoms priklausančias
draudimo įmokas, kurias pagal sudarytas bendradarbiavimo ar pavedimo sutartis,
atskaičius komisinį atlyginimą, privalėjo perduoti teisėtam savininkui –
draudimo bendrovei. Įmonė vertėsi pelningai. Veiklos pradžioje nesklandumų dėl
atsiskaitymų su draudimo kompanijomis nebuvo, tačiau ilgainiui
UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ bendras įsiskolinimas draudimo
bendrovėms pasiekė 718 304 Lt. E. P. buvo žinoma apie susidariusias skolas ir
jis, kaip įmonės direktorius, su atskiromis bendrovėmis pasirašydavo įvairius
skolų suderinimo, jų pripažinimo, garantavimo, grąžinimo ir panašius raštus,
tačiau, nors tam tikra dalimi įsiskolinimas buvo sumažintas, jis vengė
atsiskaityti. Byloje nustatyta, kad draudimo įmonėms priklausančiomis lėšomis
(draudimo įmokomis, esančiomis kasoje) savo nuožiūra disponavo direktorius E.
P., jas naudojo asmeninėms reikmėms, tokių operacijų nepateisindamas jokiais
finansiniais dokumentais ir iš esmės ignoruodamas didėjančius įsiskolinimus
draudikams.
Atsižvelgdama
į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kolegija neturi pagrindo nesutikti su
teismų išvadomis dėl E. P. kaltės – tiesioginės tyčios pasisavinus didėlės
vertės svetimą turtą. Visos iš draudėjų surinktos draudimo įmokos nuosavybės
teise priklausė atskiroms draudimo kompanijoms ir užimamų pareigų bei sudarytų
sutarčių pagrindu buvo patikėtos UAB DB „(duomenys neskelbtini)“
direktoriui. UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius su
jam patikėtu turtu elgėsi tarsi su savo nuosavybe, disponuodamas juo be jokių
išlaidas pateisinančių dokumentų, savo nuožiūra, savo reikmėms ir tuo pačiu
metu, nepaisant to, kad įmonė veikė pelningai, delsė, vengė vykdyti savo
sutartinius įsipareigojimus draudimo kompanijoms, nekreipdamas dėmesio į vis
didėjančias skolas, ignoruodamas susitarimus dėl susidariusių skolų gražinimo
grafikų. Šie neteisėti veiksmai tęsėsi gana ilgą laiko tarpą: nuo 2001 m. kovo
27 d. iki 2005 m. balandžio 20 d. Pažymėtina, kad dėl tokių neteisėtų
E. P. veiksmų UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ nebeliko
jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti kreditorių išieškojimus.
Negalima
sutikti su skundo argumentu, kad E. P. ketino tik laikinai pasinaudoti jam
patikėtu turtu. Tokio nuteistojo ketinimo nepatvirtina bylos duomenų visuma.
Elgdamasis byloje nustatytu būdu E. P., netgi įvertinus tai, kad nedidelę
skolos dalį buvo grąžinęs, neturėjo pagrindo manyti, jog objektyviai galės
pelningai vystyti įmonės veiklą ir tinkamai vykdyti skolinius įsipareigojimus.
Nors
kasaciniame skunde nurodoma, kad esminės bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai,
o apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai patikrino kaltės klausimą ir
neteisingai vertino su tuo susijusius bylos duomenis, taip pažeidžiant BPK 20
straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio reikalavimus, tačiau šie skundo teiginiai
pateikiami nenurodant jokių konkrečių teisinių argumentų, todėl laikytini
deklaratyviais ir dėl to nenagrinėtinais.
Dėl bausmės
Kolegija
neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, kuriais ginčijamas laisvės
atėmimo bausmės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskyrimas E. P.
Taikydamas BK 54
straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, apibūdinančios
nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, kad straipsnio
sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui už konkrečios nusikalstamos
veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismai jokių išimtinių
aplinkybių, kurios leistų kasatoriui, nuteistam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį,
taikyti BK 54 straipsnio
3 dalies nuostatas, nenustatė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su
tokiomis teismų išvadomis. Kasaciniame skunde išskiriamos aplinkybės iš esmės
susijusius tik su kasatoriaus šeimine padėtimi, tačiau jų lyginamasis svoris
nėra didesnis nei kitų bylos aplinkybių, susijusių tiek su E. P. asmenybe, tiek
su padarytos veikos (sunkaus nusikaltimo) pavojingumu. E. P. šeiminė padėtis,
pirmosios instancijos teismui nustatant pagal BK 183 straipsnio 2 dalį skirtiną
bausmės rūšį ir jos dydį, o apeliacinės instancijos teismui tikrinant jos
paskyrimo teisėtumą bei pagrįstumą, buvo įvertinta. Teismų sprendimuose
atsižvelgta į tai, kad E. P. yra sukūręs šeimą, turi du mažamečius vaikus,
neįgalius tėvus.
Apeliacinio
teismo išvada dėl BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo negalimumo – teisėta ir
patvirtinta bylos duomenimis. Šios normos taikymo galimybę paneigia
nenustatyta, tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą būtina aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru turi
atvykti ar pranešti apie šią veiką. Nagrinėjamojoje byloje tokių faktų
nenustatyta.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų nuosprendžio ir nutarties
panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų
sprendimai, neperžengiant skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti
nuteistojo E. P. kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas
Masiokas
Vladislovas Ranonis
Antanas Klimavičius