Baudžiamoji byla Nr. 2K-381/2008

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                    1.1.4.2;

                                                                                   1.1.8.1.2;

                                                                                   1.1.8.9.2 (S)

                                                               

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

 

         Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Rimanto Baumilo  ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Č. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. nutarties.

         Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžiu E. Č. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

         Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. nutartimi nuteistojo E. Č. apeliacinį skundą atmetė.

         Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

         E. Č. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis, bendrininkaudamas su A. B., kuriam byla nutraukta dėl šio mirties, padarė plėšimą panaudodamas šaunamąjį ginklą. 2006 m. gegužės 27 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), A. B., grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius D. K., G. J. A., P. Č., K. B., T. U., reikalavo atiduoti pinigus ir mobiliojo ryšio telefonus, o E. Č., grasindamas jiems šaunamuoju ginklu, pagrobė D. K. priklausantį 70 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson T681“, G. J. A. priklausantį 40 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“ ir P. Č. priklausančius 5 Lt.

         Kasaciniu skundu nuteistojo E. Č. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. nutartį pakeisti: perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką į BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 3 dalį ir, vadovaujantis  BK 62 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktais ir 3 dalimi arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskirti nuteistajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius nurodo, kad nuosprendis ir nutartis yra nepagrįsti bei neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, pažeidė BK bendrosios dalies normas. Nors buvo pagrindas taikyti BK 22 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, tačiau teismas jų netaikė ir paskyrė per griežtą bausmę. Be to, teismas neteisingai įvertino duomenis apie nuteistojo asmenį, jo šeimos aplinkybes, dėl to padarė neteisingas, prielaidomis pagrįstas išvadas. E. Č. nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, nes jis buvo sulaikytas įvykio vietoje ir neturėjo galimybės naudotis ar disponuoti paimtu turtu.

          Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neaptartas gynybos keltas klausimas dėl būtinumo kvalifikuoti veiką kaip nebaigtą nusikaltimą, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad „nuteistasis E. Č. kartu su bendrininku užvaldė nukentėjusiųjų turtą, įgijo galimybę jį neteisėtai valdyti, jį pagrobti jiems niekas nesutrukdė, ir tik vėliau (nors ir po trumpo laiko tarpo), atvykus apsaugos darbuotojams, mėgindami pabėgti iš nusikaltimo vietos jie šį turtą išmetė; tokie nuteistojo ir jo bendrininko veiksmai kaip pagrobto daikto išmetimas (negrąžinant savininkui) pirmosios instancijos teismo teisingai kvalifikuoti kaip baigtas nusikaltimas“. Anot kasatoriaus, iš pirmiau nurodytų aplinkybių darytina priešinga išvada, kad byloje nustatyta nebaigta nusikalstama veika, t. y. pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.

          Savo teiginiams pagrįsti kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 14 d. nutartimi  Nr. 2K-48/2003, kurioje nurodoma, kad plėšimas yra baigtas tik tada, kai kaltininkas turi realią galimybę turtu naudotis ar disponuoti, o turto atėmimo faktas, nespėjus jo užvaldyti, kvalifikuotinas kaip pasikėsinimas. Kasatoriaus teigimu, ši nuostata taikytina ir E. Č., kuris buvo sulaikytas įvykio vietoje ir neturėjo realios galimybės naudotis atimtu iš nukentėjusiųjų turtu.

          Kasatorius taip pat nurodo, kad byloje pakanka faktinių ir teisinių pagrindų taikyti ir BK 62 straipsnio nuostatas. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba veika nutrūko pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką. Kasatorius nurodo, kad E. Č. nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius, jo vaidmuo buvo antraeilis. Minėtas aplinkybes patvirtina ir byloje apklaustų nukentėjusiųjų parodymai. Be to, jis išlaiko ir prižiūri močiutę V. G. M., kuri yra neįgali. Pats E. Č. davė išsamius parodymus apie tai, kokiu būdu išlaikė močiutę, taip pat nurodė aplinkybes, dėl kurių jis esąs vienintelis jos išlaikytojas ir prižiūrėtojas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras baigiamojoje kalboje ginčijo nustatytą pagrindą taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, tačiau jokių jo poziciją patvirtinančių duomenų nepateikė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad kaltinamojo aiškinimas, jog jis prižiūri močiutę, vertintinas kaip noras išvengti baudžiamosios atsakomybės už pavojingą visuomenei veiką. Nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, kad jis tik padeda neįgaliai močiutei, ją lanko, tačiau nėra asmuo, kuris ją išlaikytų. Anot kasatoriaus, tos aplinkybės, kad yra V. G. M. suaugę vaikai, nepaneigia galimybės taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, nes liudytoja V. G. M. išsamiai parodė, kad jos santykiai su suaugusiais jos vaikais yra blogi, konfliktiški. Taigi akivaizdu, kad suaugusių vaikų formali įstatyminė pareiga išlaikyti nusenusius tėvus nekompensuoja šio neįgalaus asmens išlaikymo ir priežiūros. Kita vertus, ne tik neįgalaus asmens išlaikymas, bet ir jo priežiūra yra BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo sąlygos. Todėl, kasatoriaus teigimu, teismai ir šia dalimi netinkamai išaiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

          Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad E. Č. neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbo UAB (duomenys neskelbtini) sandėlininku, darbovietės apibūdinamas teigiamai, yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių – atlygino padarytą žalą, prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai dėl to gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų. Visa tai rodo, kad byloje yra pagrindai taikyti BK 62 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje, t. y. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

          Kasatorius taip pat nurodo, kad įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, net jeigu ir nebūtų nustatyti pagrindai BK 62 straipsnio nuostatoms taikyti, yra pagrindas švelnesnę bausmę taikyti vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostata.

          Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė atsiliepimu į nuteistojo E. Č. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė sutinka su teismų išvada, kad nuteistasis kartu su bendrininku užvaldė nukentėjusiųjų turtą, įgijo galimybę jį neteisėtai valdyti, jį pagrobti jiems niekas nesutrukdė, ir tik vėliau, atvykus apsaugos darbuotojams, mėgindamas išvengti sulaikymo ir bėgdamas iš nusikaltimo vietos, užvaldytą turtą jis išmetė. E. Č. teisme paaiškino, kad jo bendrininkas iš nukentėjusiųjų paėmė pinigus, o pagrobtus telefonus jie sugražino jau vėliau, po sulaikymo. Tokie nuteistojo ir jo bendrininko veiksmai teismų teisingai kvalifikuoti kaip baigtas nusikaltimas.

          Anot prokurorės, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę tik tuo atveju, jeigu bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus argumentai, kad teismai, išnagrinėję bylą, neįvertino visų bylos aplinkybių ir, esant BK 62 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktuose nustatytoms sąlygoms, nepaskyrė švelnesnės negu įstatymo nustatyta bausmės, atmestini. Teismas paskyrė bausmę E. Č. vadovaudamasis BK 61 straipsnio 2 dalimi, 54 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančią ir ją sunkinančią aplinkybes, veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, todėl bausmės rūšis ir jos dydis parinkti pagrįstai – skirta minimali dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, numatyta BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje.

          Prokurorės atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad, net ir esant BK 62 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktuose nustatytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Kita vertus, aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti jam BK 62 straipsnio nuostatas, byloje nėra, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tuo tarpu byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo išvadai, kad už padarytą veiką E. Č. paskirta bausmė yra per griežta ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

          Kasacinis skundas atmestinas.

 

          Dėl veikos kvalifikavimo kaip baigto plėšimo

          Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad va­gys­tė ir plė­ši­mas lai­ko­mi baig­tais, kai kal­ti­nin­kas ne tik fiziškai užvaldo svetimą turtą, bet ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą. Svarbu ir tai, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio. Kaltininko sulaikymas įvykio vietoje, kai jis jau buvo fiziškai užvaldęs, bet dar neturėjęs galimybės pasinaudoti svetimu turtu savo nuožiūra, paprastai vertintinas kaip nuo jo valios nepriklausanti aplinkybė, sukliudžiusi jam baigti nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-741/2007, 2K-193/2005). Kaip pasikėsinimas kvalifikuojamas ir toks atvejis, kai pagrobėjas, ką tik paėmęs grobiamą daiktą, bet dar nespėjęs pasišalinti iš įvykio vietos, priverstas juo atsikratyti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinė nutartis Nr. 2K-48/2003). Kita vertus, kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos kartu su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas gali būti pripažintas baigtu (kasacinės nutartys Nr. 2K-234/2006, 2K-25/2002).

          Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. Č. ir jo bendrininkas A. B. buvo užklupti apsaugos darbuotojų plėšimo darymo vietoje ir priversti bėgti. E. Č., prieš jį sulaikant, išmetė atimtą mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“. Kartu su juo buvo sulaikytas ir liudytojas D. K., tačiau E. Č. bendrininkas A. B. iš įvykio vietos sugebėjo pabėgti kartu su atimtais telefonu „Sony Ericsson T681“ ir 5 litais. Tą dieną A. B. iš viso nebuvo sulaikytas, jo paimti telefonas ir pinigai įvykio vietoje nerasti, taigi darytina išvada, kad, pabėgęs iš įvykio vietos, jis įgijo galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti pagrobtu turtu. Kadangi E. Č. plėšimą padarė bendrininkaudamas su A. B., jam inkriminuotinas ne tik asmeniškai paimto, bet ir jo bendrininko užvaldytų daiktų pagrobimas, kurio baigtumas nekelia abejonių. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, kvalifikuodami E. Č. veiką kaip baigtą plėšimą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

 

 

          Dėl paskirtos bausmės

          Pirmosios instancijos teismas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį paskyrė nuteistajam E. Č. minimalią sankcijoje nustatytą bausmę – dvejus metus laisvės atėmimo. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybe sunkinančia aplinkybe – kad nuteistasis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Motyvuodamas bausmės skyrimą, teismas pabrėžė padaryto plėšimo pavojingumą ir jo priskyrimą sunkių nusikaltimų kategorijai. Nuteistojo aiškinimą, kad jis prižiūri neįgalią močiutę, nes jos vaikai neva nesirūpina savo mama, teismas įvertino kaip norą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės pagrįstumą, konstatavo, kad nėra aplinkybių, duodančių pagrindą taikyti BK 62 straipsnio nuostatas.

          Patikrinusi nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde pateiktus argumentus, kolegija nerado pagrindo suabejoti teismo paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu. Pagrindo švelninti bausmę taikant BK 62 straipsnio nuostatas teismas neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kad E. Č. buvo paskirta minimali sankcijoje numatyta bausmė, į padaryto nusikaltimo pavojingumą (padarytas ginkluotas plėšimas), jo priskyrimą sunkių nusikaltimų kategorijai, taip pat į tai, kad būtent E. Č. tiesiogiai grasino ginklu nukentėjusiesiems, realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas atitinka įstatymų reikalavimus.        Kolegija taip pat pažymi, kad bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-251/2008, 2K-189/2008 ir kt.). Jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, kolegija nenustatė.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo E. Č. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                             Tomas Šeškauskas

      

      Rimantas Baumilas

 

      Olegas Fedosiukas