Baudžiamoji byla Nr. 2K-228/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.3; 2.1.6.2; 2.1.12.2.3.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
sekretoriaujant J. Morkytei,
dalyvaujant prokurorui A. Kuzminskui,
gynėjui advokatui Z. J. Januškai,
nuteistajam V. K.,
nukentėjusiajam S. R.,
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal 1961 m. BK 246 straipsnio 2 dalį (2000 m. kovo 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis 1961 m. BK 471 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per šešis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti S. R. padarytąją žalą bei per vieną mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiojo S. R. Iš V. K. S. R.priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 800 Lt advokato atstovavimo išlaidoms padengti.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartis, kuria pakeistas Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 10 d. nuosprendis: iš V. K. S. R. priteista 90 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė:
V. K. nuteistas už tai, kad 2003 m. kovo 9 d., apie 8.30 val., Lenkijos Respublikoje, vietovėje Chraplevo gmina Šubin, netoli sodybos Nr. 15, kelyje Nr. 05516 Chraplevo-Dziewerzewo gmina Kcynia, vairuodamas krovininį automobilį „Mersedes Benz 207D", priklausantį J. K., kelio posūkyje nesilaikė reikiamo atsargumo ir greičio, pažeisdamas Lenkijos Respublikos 1997 m. birželio 20 d. įstatymo „Dėl saugaus kelių eismo" 3 straipsnio 1 pastraipos reikalavimą, įpareigojantį eismo dalyvį, esantį kelyje, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, arba, kai įstatymas reikalauja ypatingo atsargumo, vengti bet kokių veiksmų, kurie galėtų sukelti pavojų kelio eismui, apsunkinti jį arba dėl eismo sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką bei kam nors padaryti žalą; šio įstatymo 19 straipsnio 1 pastraipos reikalavimą važiuoti greičiu, užtikrinančiu transporto priemonės valdymą, atsižvelgiant į sąlygas, kuriose vyksta veiksmas, o ypač vietovės reljefą, kelio būklę ir matomumą, transporto priemonės krovinį ir jo būklę, atmosferines sąlygas ir eismo intensyvumą, įvažiavo į pakelės griovį, atsitrenkė į medį, dėl to automobilio keleiviui S. R. padarytas sunkus kūno sužalojimas.
Nuteistasis V. K. prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 10 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartį, baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, kad pasinaudojo BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatyta kaltinamojo teise teikti prašymus ir įrodymus – kreipėsi į specialistus dėl ekspertizių atlikimo. Teismas jo pateiktus dokumentus (ergonominės – biotechninės ekspertizės aktą ir konstitucinę išvadą) prie bylos prijungė, tačiau šių įrodymų neištyrė ir neaptarė nuosprendyje. Kasatoriaus nuomone, klaidinga teismo išvada, kad net ir tuo atveju, jei S. R. iš automobilio iššoko prieš autoįvykį, jo sužalojimas priežastiniu ryšiu susijęs su V. K. padarytu autoįvykiu. Tai prieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 dalies nuostatai, kurioje kalbama apie „keblią padėtį“ – t. y. eismo dalyvio būklę, kai dėl įvairių aplinkybių jis patiria ar gali patirti sunkumų, nepatogumų, pavojų savo gyvybei ir sveikatai. Šio įstatymo 5 straipsnis įpareigoja vairuotoją imtis visų priemonių savo ir keleivių saugumui užtikrinti. Kasatorius mano, kad jis būtent taip ir elgėsi, todėl, jei nukentėjusysis nebūtų iššokęs iš automobilio, būtų likęs gyvas ir sveikas. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas nesiejo faktinių bylos aplinkybių su minėtu įstatymu, BK ir BPK normomis. Teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus ir jo atstovo prašymus skirti papildomas ekspertizes, į komisijų sudėtį įtraukiant ekspertus K. Serbentą ir A. A. Garmų, apklausti liudytojais Lenkijos Respublikos policijos pareigūnus. Šios klaidos buvo nurodytos apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad jos būtų ištaisytos. Konstatuodama, kad ikiteisminis tyrimas neišsamus, kolegija neišsiaiškino visų eismo įvykio aplinkybių (neiškvietė Lenkijos pareigūnų, o leido pačiam kasatoriui tai padaryti, nors, žinodama iškvietimo tvarką, suprato, kad kasatorius pats to padaryti negalės). Apeliacinės instancijos teismas sukritikavo pirmosios instancijos teismo teiginį, kad V. K. turi atsakyti nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis iššoko iš automobilio pats, ar iškrito dėl autoįvykio, tačiau deramai šios svarbios aplinkybės neištyrė. Kolegija patikėjo S. R. pateikta versija, argumentuodama, kad kasatorius apie nukentėjusiojo iššokimą iš automobilio nurodė ne iš karto, o po įvykio praėjus tam tikram laikui. V. K. nurodo, kad jau apklausos ligoninėje metu pabrėžė, jog, automobiliui priartėjus prie medžio, nukentėjusiojo jame nebuvo. Nuteistojo manymu, jo parodymai galėjo būti iškraipyti dėl netikslaus vertimo. V. K. teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo šiurkščiai pažeistos jo teisės: tyrimas pradėtas tik po to, kai dėl procesinių pažeidimų buvo panaikintas Jurbarko rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis. Skunde taip pat pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padidino neturtinės žalos atlyginimą, neatsižvelgdamas į žalą padariusio asmens turtinę padėtį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), be to nepakeitė šešių mėnesių termino žalai atlyginti. Kasatorius mano, kad šis terminas per trumpas. Įpareigojimą atsiprašyti nukentėjusiojo jis jau įvykdė, pasiųsdamas atsiprašymą raštu.
Kasacinis skundas atmestinas.
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas, spręsdamas teisės klausimus, remiasi žemesnės instancijos teismo nuosprendyje ar nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pats faktų nenustato, įrodymų netiria, todėl dėl tų kasatoriaus V. K. argumentų, kurie nėra susiję su teisės klausimais, kolegija nepasisako.
Dėl 1961 m. BK 246 straipsnio 2 dalies taikymo
Skundžiamų teismo procesinių sprendimų turinys ir bylos medžiaga patvirtina, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. 1961 m. BK 246 str. 2 dalis (2000 m. kovo 28 d. įstatymo Nr. VIII-1590 redakcija), galiojusi analizuojamo autoįvykio metu, numatė baudžiamąją atsakomybę tam, kuris, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles, jeigu tai sukėlė nukentėjusiajam sunkų kūno sužalojimą. Šios teisės normos dispozicija blanketinė. Nagrinėjamoje byloje jos turinį atskleidžia Lenkijos Respublikos 1997 m. birželio 20 d. įstatymas ,,Dėl saugaus kelių eismo” (toliau – Įstatymas). Teismas nustatė, kad pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga buvo vairuotojo V. K. veiksmai, prieštaravę Įstatymo 3 straipsnio 1 pastraipos, 19 straipsnio 1 pastraipos reikalavimams. Šios normos įpareigojo eismo dalyvį kelyje laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, vengti bet kokių veiksmų, kurie galėtų sukelti pavojų kelių eismui arba netvarką, apsunkinti eismą arba dėl eismo sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką bei kam nors padaryti žalą, važiuoti greičiu, užtikrinančiu transporto priemonės valdymą, atsižvelgiant į sąlygas, kuriose vyksta eismas, o ypač: vietovės reljefą, kelio būklę ir matomumą, transporto priemonės krovinį ir jo būklę, atmosferines sąlygas ir eismo intensyvumą. Teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais (nukentėjusiojo S. R., kaltinamojo V. K. parodymais, įvykio vietos bei transporto priemonės apžiūros protokolais, teismo medicinos ekspertizės ir autotechninės ekspertizės išvadomis, kitais duomenimis) nustatyta, kad V. K., vairuodamas automobilį, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvažiavo į pakelės griovį, atsitrenkė į medį ir sukėlė automobilio keleiviui S. R. sunkų kūno sužalojimą. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis).
V. K. kasaciniame skunde nepagrįstai keliamos abejonės dėl BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų tinkamo vykdymo, tiriant ir vertinant įrodymus, tarp jų nukentėjusiojo S. R. parodymais nustatytus duomenis. Nukentėjusiojo parodymams, priešingai nei teigiama skunde, privilegijuota padėtis nebuvo taikoma. Jo parodymai nuosprendyje vertintini kartu su kitais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Teismas neturėjo pagrindo netikėti ar abejoti nuosekliais S. R. parodymais apie autoįvykio aplinkybes, kurie atitiko įvykio vietos ir transporto priemonės apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis, kompleksinės autotechninės ir medicinos ekspertizės išvadas, ekspertų paaiškinimus teisiamajame posėdyje. Šių įrodymų visuma paneigia kasatoriaus teiginius apie nukentėjusiojo susižalojimo aplinkybes. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį papildė apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir motyvuotai paneigęs nuteistojo V. K. versiją, kad S. R. nukentėjo ne dėl įvykusio autoįvykio, o dėl to, jog dar iki įvykio iššoko iš automobilio bei krisdamas susižalojo. Teismas nuteistojo kaltę pagrindė visais įrodymais, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 punktas, surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, nurodė, kodėl kaltinančius kaltinamąjį įrodymus priėmė, o teisinančius įrodymus, kaip prieštaraujančius kitiems įrodymams, atmetė.
Dėl BPK 22 straipsnio 3 dalies, 270 straipsnio pažeidimų
BPK 22 straipsnio 3 dalis suteikia kaltinamajam teisę pateikti prašymus teismui, teikti įrodymus, o BPK 270 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir, išsiaiškinus, ar pateikti prašymai turi reikšmės bylos aplinkybių ištyrimui, priimti dėl jų nutartį. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kaltinamojo V. K. bei jo gynėjo prašymo dėl liudytojų R. K., P. P., K. M., S. B. apklausimo ir kompleksinės autotechninės – medicinos ekspertizės paskyrimo pagrįstumą, baudžiamojo proceso normų nepažeidė ir prašymus atmetė motyvuota nutartimi, nurodydamas, jog prašomas išsiaiškinti aplinkybės jau nustatytos surinktoje bylos medžiagoje (T. 3, b. l. 78). Šie nutarties motyvai atitinka bylos faktinius duomenis.
BPK 208 straipsnyje, 286 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad ekspertizė skiriama tada, kai jos išvados reikalingos išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, be to, ekspertizės aktas nepakankamai išsamus, ar nepakankamai pagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, paskirtos teismo medicinos, autotechninės ekspertizės, kompleksinė autotechninė – medicinos ekspertizė. Ekspertizės aktai pakankamai aiškūs, išsamūs, informatyvūs. Jų turinys atitinka BPK 88 straipsnio reikalavimus. Prieštaravimų tarp ekspertų išvadų nėra, naujų duomenų apie eismo įvykio aplinkybes nebuvo gauta, todėl skirti pakartotinę kompleksinę ekspertizę ir vilkinti jau tris metus užsitęsusį baudžiamosios bylos procesą nebuvo teisėto pagrindo. Teismas, remdamasis kaltinamojo V. K., nukentėjusiojo S. R. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu su priedais, nustatė, kad V. K. transporto priemonę vairavo nepalankiomis eismo sąlygomis, esant slidžiai kelio dangai, todėl būtinybės dar kartą tirti eismo sąlygas, nustatinėti kelio dangos slidumą, šių aplinkybių nustatymui kviečiant liudyti Lenkijos piliečius, nebuvo.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties
Dauguma kasaciniame skunde pateiktų argumentų sutampa su išdėstytais apeliaciniame skunde, kuris išsamiai išnagrinėtas apeliacinės instancijos teismo, vadovaujantis baudžiamojo proceso normomis, reguliuojančiomis bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka (BPK 320, 324 straipsniai). Skunde minimos aplinkybės apeliacinio teismo išanalizuotos, dėl esminių argumentų, tarp jų dėl profesoriaus A. Garmaus, specialisto K. Serbentos išvadų, liudytojo G. P. parodymų, motyvuotai pasisakyta. Priimtos nutarties turinys atitinka BPK 322 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį, apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, tų prieštaravimų nepašalinus, pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas laikėsi šiame straipsnyje nustatytų taisyklių ir pagrįstai atsisakė pakartotinai tirti jau ištirtas bylos aplinkybes, t. y. atlikti eismo sąlygų, o taip pat automobilio būklės tyrimą, apklausiant Kelių policijos pareigūnus, užfiksavusius įvykio vietos apžiūros duomenis.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam S. R. neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sunkias pasekmes (nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyta sveikata, dėl sužalojimo tapo pirmos grupės invalidu, neteko 100 % pastovaus bendro darbingumo, jam šiuo metu ir ateityje bus reikalinga nuolatinė slauga bei kito žmogaus pagalba), žalą padariusio asmens kaltę (nuteistasis sąmoningai nesiekė sukelti nukentėjusiajam fizinių kančių, dvasinių išgyvenimų). Teismas įvertino žalą padariusio asmens turtinę padėtį, atsižvelgdamas, kad jis gyvena pasiturinčiai, turi verslą bei gauna garantuotas pajamas, turi nekilnojamojo ir kito vertingo turto. Priteisiant neturtinę žalą vadovautasi CK 1.5 straipsnyje nustatytais teisės aiškinimo ir taikymo principais, siekta išlaikyti skirtingų interesų pusiausvyrą.
Teismas, skirdamas nuteistajam įpareigojimą per nustatytą terminą atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, baudžiamąjį įstatymą taikė teisingai, todėl kasacinio skundo motyvais šioje dalyje keisti nuosprendį nėra teisėto pagrindo.
Nenustačius pirmosios instancijos nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismų procesiniai sprendimai, neperžengiant kasacinio nagrinėjimo ribų, pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Gintaras Goda
Benediktas Stakauskas