Civilinė byla Nr. 3K-3-600/2009 (S)

                                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                      34.4.10; 34.5; 128.20                                                                                              

                                                                                                                                                                                                

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. G., D. G. ir jo įstatyminės atstovės S. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei pagal pareiškėjo A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, J. G., N. S., Vilniaus miesto 4-asis notarų biuras.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                              

 

 

        I. Ginčo esmė

 

Byloje keliamas palikimo priėmimo, pradedant  faktiškai jį valdyti, bei antros eilės įpėdinių –palikėjos nepilnamečių vaikaičių – teisės į senelių palikimą klausimas. Pareiškėjai V. G. ir D. G., atstovaujamas įstatyminės atstovės S. G., prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: kad po palikėjos N. G. mirties (2004m. kovo 11 d.) jos palikimą priėmė jos sutuoktinis N. G. ir jos vaikaičiai V. G. ir D. G. nuo palikimo atsiradimo dienos; kad po palikėjo N. G. mirties (2005 m. vasario 22 d.) jo palikimą  priėmė jo vaikaičiai V. G. ir D. G. nuo palikimo atsiradimo dienos. Pareiškėjai teigė, kad po senelių N. G. ir N. G. mirties jie yra antros eilės įstatyminiai įpėdiniai; palikėjų mirties dieną jie buvo nepilnamečiai; senelė N. G. testamento nesurašė, po jos mirties notarų biure paveldėjimo byla nebuvo užvesta; senelis N. G. testamentu jiems paliko butą, esantį (duomenys neskelbtini); po senelių mirties jie į notarų biurą dėl palikimo priėmimo nesikreipė; visas turtas seneliams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pareiškėjai nurodė, kad  palikimą priėmė, faktiškai pradėdami valdyti paveldėtą turtą, nes iki ir po senelių mirties gyveno ginčo bute. Jie rūpinasi palikėjų turtu – moka visus mokesčius už butą ir žemės sklypą, gyvena bute ir dirba žemę.

            Pareiškėjas A. G. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po  motinos N. G. mirties jis, kaip pirmos eilės įpėdinis, jos palikimą priėmė, pradėdamas faktiškai paveldimą turtą valdyti. Pareiškėjas nurodė, kad jo tėvams N. G. ir N. G. nuosavybės teise priklausė butas ir 0,06 ha žemės sklypas. Po motinos mirties pirmos eilės įpėdiniais liko vaikai – J. G. ir N. S., kurie atsisakė motinos palikimo, bei pareiškėjas, kuris motinos palikimo neatsisakė, priėmė jį, pradėdamas valdyti faktiškai paveldėtą turtą, bei sutuoktinis N. G.. Iki motinos mirties jis gyveno kartu su tėvais ginčo bute, jame gyveno po motinos mirties dar aštuonis mėnesius. Po motinos mirties jis kartu su tėvu prižiūrėjo ir rūpinosi butu (mokėjo mokesčius, prisidėjo prie buto remonto), naudojosi bute likusiais motinos daiktais, palaidojo ją savo lėšomis.

 

                         

                       II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

 

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. sausio 28 d. pareiškėjo A. G. pareiškimą patenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po savo motinos mirties priėmė 3/4 dalis jos palikimo faktiškai jį valdydamas; pareiškėjų V. G., D. G. ir jo įstatyminės atstovės S. G. pareiškimą patenkino iš dalies: nustatė šiuos juridinę reikšmę turinčius faktus: 1) kad N. G. po sutuoktinės N. G. mirties priėmė ¼ dalį jos palikimo pagal įstatymą faktiškai pradėjęs valdyti turtą; 2) kad V. G. ir D. G. po N. G. mirties priėmė 2004 m. kovo 26 d. testamentu paliktą jo turtą – 5/8 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); kitą pareiškimo dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad po palikėjos N. G. mirties jos sutuoktinis priėmė palikimą pagal įstatymą faktiškai pradėjęs turtą valdyti, t. y. 1/4 jos turto dalį. Teismas nustatė, kad palikėjos sūnus – pareiškėjas A. G. – iki palikėjos mirties ir po jos mirties iki 2004 metų lapkričio mėnesio gyveno tėvų bute, todėl, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais, padarė išvadą, kad pareiškėjas A. G. įrodė, jog po motinos mirties priėmė jos palikimo 3/4 dalis kaip pirmos eilės įpėdinis faktiškai pradėjęs valdyti turtą. Teismas, įvertinęs  N. G. testamentą, padarė išvadą, kad testatorius aiškiai išreiškė savo valią palikti jam nuosavybės teise priklausantį butą savo vaikaičiams – pareiškėjams V. G. ir                     D. G.. Teismas nurodė, kad iki sutuoktinės mirties N. G. asmeninės nuosavybės teise priklausė 1/2 dalis buto ir 1/2 dalis žemės sklypo, todėl po sutuoktinės mirties jam priklausanti ginčo buto dalis padidėjo 1/4 dalimi. Taigi jo mirties dieną jam asmeninės nuosavybės teise priklausė ginčo buto 5/8 dalys. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo padaryti išvadą, kad po N. G. mirties jo nepilnamečiai vaikaičiai V. G. ir D. G. nepriėmė senelio palikimo – jie visą laiką gyveno senelių bute. Nors  jų motina arba Vaikų teisių apsaugos tarnyba nustatytu terminu nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo, teismas, atsižvelgęs į nepilnamečių asmenų, kurie palikimo atsiradimo momentu negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių, interesų prioretiškimą, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, konstatavo, kad pareiškėjai V. G. ir D. G. priėmė N. G. testamentu jiems paliktą turtą –5/8 dalis ginčo buto.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo D. G. ir jo įstatyminis atstovės S. G. apeliacinį skundą, 2009 m. liepos 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: panaikino spendimo dalį, kurioje nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. G. po jo motinos N. G. mirties priėmė 3/4 dalis jos palikimo faktiškai pradėjęs turtą valdyti, ir pareiškėjo A. G. pareiškimo dėl šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkino; spendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjų V. G., D. G. ir jo įstatyminės atstovės S. G. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad V. G. ir D. G. po N. G. mirties priėmė jos palikimą nuo palikimo atsiradimo dienos, panaikino ir šį pareiškėjų prašymą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie po senelės mirties priėmė 3/4 dalis jos palikimo faktiškai pradėję valdyti turtą nuo palikimo atsiradimo dienos; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas  A. G. įrodė, jog po motinos mirties jis priėmė jos palikimą faktiškai pradėjęs turtą valdyti valdymu kaip pirmos eilės įpėdinis. Jo nurodyta aplinkybė, kad po motinos mirties jis gyveno ginčo bute, savaime nesuponuoja išvados, jog jis paveldėjo motinos palikimą faktiniu valdymu. Nors po motinos mirties jis liko gyventi tėvų bute, pasiėmė iš jo kai kuriuos namų apyvokos daiktus, tačiau palikimo faktiniu valdymu nepriėmė, nes turto nevaldė ir nesirūpino juo kaip savo, t. y. nesielgė kaip savininkas, bei pripažino, kad vienintelis turto savininkas po motinos mirties yra jo tėvas. Kolegija pažymėjo, kad N. G. buvo įsitikinęs, jog po sutuoktinės mirties tapo vieninteliu jo vardu registruoto buto savininku ir jį testamentu paliko vaikaičiams. Dėl to pareiškėjo A. G. reikalavimą kolegija atmetė.

Kolegija nurodė, kad po palikėjos N. G. mirties pirmos eilės įpėdiniai buvo jos vaikai – J. G., pareiškėjas A. G. ir N. S., tačiau jie motinos palikimo nepriėmė. Dėl to antros eilės įpėdiniams – vaikaičiams V. G. ir D. G. atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisė CK 5.11 straipsnio 2 dalies pagrindu. Kolegija padarė išvadą, kad palikėjos sutuoktiniui N. G. priėmus 1/4 dalį jos palikimo, kitą jos turto dalį pagal įstatymą faktiškai pradėję turtą valdyti paveldėjo jos vaikaičiai,  nes nustatė, jog jie iki ir po senelės mirties gyveno ginčo bute kartu su seneliu, naudojosi šiuo turtu kaip savo; seneliai buvo jų globėjai.

 

                                             

                                III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu pareiškėjas A. G. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius; pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą; nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos tokios kategorijos bylose. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 5.51 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Kasatorius yra pirmos eilės įpėdinis, po motinos mirties jis iš karto faktiškai pradėjo valdyti jos turtą ir taip įgijo nuosavybės teisę į palikimo 3/4 dalis. Jis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas, nes  po motinos mirties aštuonis mėnesius gyveno jos bute, kartu su tėvu rūpinosi butu (mokėjo mokesčius ir kt.), prižiūrėjo žemės sklypą, naudojosi motinos asmeniniais ir kitais daiktais, palaidojo ją savo lėšomis. Šios aplinkybės rodo, kad jis priėmė motinos palikimą, faktiškai pradėjęs jos turto dalį valdyti. Aplinkybė, kad vėliau jis išsikėlė iš buto, neįrodo, jog jis palikimo nepriėmė. Taigi nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius neįrodė, jog priėmė motinos palikimą.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 5.11 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiesiogiai tik nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo. Palikėjos N. G. vaikaičiai – pareiškėjai V. ir D. G. neįgijo teisės į jos palikimą kaip antros eilės įpėdiniai. Kasatoriaus nuomone, palikimo nepriėmė tik du pirmos eilės įpėdiniai – palikėjos vaikai J. G. ir N. S., o trečias įpėdinis (kasatorius) palikimą priėmė, faktiškai pradėjęs jį valdyti. Kadangi pirmos eilės įpėdinis J. G. motinos palikimo nepriėmė, tai nėra teisinio pagrindo jo vaikams (pareiškėjams) įgyvendinti palikimo priėmimo teisę. Dėl to negali būti taikomos CK 5.50 straipsnio 4 dalies nuostatos.

3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė klausimą dėl nepilnamečių vaikaičių teisės priimti palikimą faktiškai pradėjus turtą valdyti. Aplinkybė, kad nepilnamečiai vaikaičiai gyveno kartu su seneliais ir naudojosi jų turtu, dar nereiškia, kad jie elgėsi kaip paveldimo turto savininkai. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą ir juo rūpintis kaip savo turtu. Pareiškėjai V. ir D. G. palikimo atsiradimo dieną buvo nepilnamečiai, todėl neturėjo civilinio veiksnumo  ir negalėjo elgtis kaip paveldimo turto savininkai, t. y. negalėjo atlikti aktyvių veiksmų, kurie leistų manyti juos turtą valdant kaip savininkams.

4. Bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl viso paveldimo turto masės – sprendė tik klausimą dėl ginčo buto paveldėjimo, o dėl žemės sklypo paveldėjimo nesprendė.    

 

Prisidėjime prie kasacinio skundo suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono 4-ojo notaro biuro notarė V. Partaukienė nurodo, kad sutinka su kasacinio skundo argumentais.

Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjo D. G. įstatyminė atstovė S. G. prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog po motinos mirties priėmė jos palikimą faktiškai pradėję turtą valdyti. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad kasatorius po palikėjos mirties pradėjo naudotis palikimu ir juo rūpintis kaip savu. Nepagrįsti skundo argumentai, kad nepilnamečiai vaikaičiai negalėjo priimti palikimo, nes jie palikimo atsiradimo dieną neturėjo civilinio veiksnumo. Asmuo turtines teises įgyja ne nuo veiksnumo, o nuo teisnumo atsiradimo (CK 2.2, 2.4 straipsniai) ir jas įgyvendina pats ar per savo įstatyminius atstovus (CK 2.7, 2.8 straipsniai). 

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą ar pareiškimų dėl prisidėjimo prie jo nepateikė.

 

 

   Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

                                             IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai jį valdyti,  fakto nustatymo

 

Palikėjui mirus, įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas reiškiasi tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui, neatsižvelgiant į tai, žinojo jis ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Palikimo priėmimo faktas nustatomas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos  notarų biurui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, nėra kreipęsis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo, bet faktiškai pradėjo palikimą valdyti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra išaiškinęs, kad CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyto palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti esmė yra aktyvūs palikėjo veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  B. O. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-547/2008; 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2001 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J., G. G. v. R. M., T. Š., bylos Nr. 3K-3-7/2001; kt.). Taigi asmuo, grin­džian­tis sa­vo rei­ka­la­vi­mus pali­ki­mo pri­ėmi­mu, fak­tiš­kai pra­dė­jus jį valdy­ti, tu­ri įro­dy­ti, kad jis kaip įpė­di­nis at­li­ko ak­ty­vius veiks­mus, išreiškiančius jo va­lią įgy­ti nuo­sa­vy­bės tei­sę į   pa­vel­di­mą tur­tą, ir pra­dė­jo val­dy­ti palikėjo tur­tą kaip sa­vo. Kiekvienu atveju teismui sprendžiant dėl to, priėmė įpėdinis palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio elgesys po turto (daiktų) paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko.  

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad jis priešingai nei kiti du pirmos eilės įpėdiniai J. G. (nepilnamečių pareiškėjų tėvas, ir N. S., po motinos mirties palikimą priėmę faktiškai pradėję turtą valdyti, nes priėmė mirusios motinos asmeninius daiktus ir gyveno jai priklausančiame bute, tvarkė jai priklausančią žemę, mokėjo mokesčius.

Teismų nustatyta, kad kasatorius iki ir po motinos mirties  (iki 2004 m. lapkričio mėn.) gyveno tėvams nuosavybės teise priklausančiame bute, naudojosi visu jiems priklausančiu turtu. Remdamasi nurodyta teismų praktika, teisėjų kolegija pažymi, kad nepakanka nurodyti, jog įpėdinis palikėjo turtu po šio mirties naudojasi taip pat, kaip ir iki mirties. Vien ši aplinkybė nepatvirtina fakto, kad įpėdinis po palikėjo mirties šiuo turtu pradėjo naudotis kaip savininkas, t. y. kad įpėdinio turėtos teisės persikėlė į kokybiškai naują stadiją – nuosavybės teisę į turtą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl kasatoriaus gyvenimo tėvų bute po motinos mirties, pagrįstai konstatavo, jog aplinkybė, kad kasatorius, paragintas sesers, išėjo iš buto ir toliau turtu nesinaudojo, nesirūpino, rodo, kad pagal įprastą tokiu atveju elgesį jis nesielgė kaip paveldėto turto savininkas, nes kitų asmenų pastabos, elgesys negali varžyti savininko teisių ar daryti įtaką jo apsisprendimui atsisakyti šių teisių. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokiu elgesiu kasatorius pripažino ir laikė, jog po mirusios motinos mirties vieninteliu savininku liko jo tėvas; sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta tinkamai taikius palikimo priėmimą faktiškai pradėjus turtą valdyti reglamentuojančias teisės normas ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika šiuo klausimu. Dėl to kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimą, bei nesivadovavo teismų praktika, atmeta kaip nepagrįstą.

 

Dėl nepilnamečių antros eilės įpėdinių paveldėjimo teisės

 

Nepilnametis vaikas neturi visiško civilinio veiksnumo, t. y. savo veiksmais visa apimtimi gali įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas tik sulaukęs pilnametystės (CK 2.5 straipsnis). Vaiką iki pilnametystės  prižiūri tėvai (CK 3.155 straipsnis), o likusį be tėvų globos – globėjas arba rūpintojas (CK 3.250, 3.251 straipsniai). Globėjas (rūpintojas) veikia kaip vaiko įstatyminis atstovas ir jo, kaip ir tėvų, priežiūra visais atvejais turi būti orientuota į vaiko teisių įgyvendinimą ir  įgyvendinta taip, kad nepažeistų įstatymuose nustatytų vaiko teisių ir laisvių; globėjo (rūpintojo) valdžia vaiko atžvilgiu negali būti priešinga vaiko interesams (Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalis, CK 3.272 straipsnio 1 dalis). Nepilnamečio globos paskirtis – užtikrinti vaiko, negalinčio visa apimtimi įgyvendinti savo teisių dėl amžiaus, interesų apsaugą. CK 3.244 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad globėjas (rūpintojas) nepilnamečio globotinio (rūpintojo) turtą ir jo duodamas pajamas turi naudoti tik globotinio (rūpintinio) interesais ir įgyvendindamas globotinio (rūpintinio) teises į turtą, jomis nepiktnaudžiauti. Įstatyme vartojama sąvoka ,,globotinio (rūpintinio) turtas“ reiškia ne tik kilnojamuosius, nekilnojamuosius daiktus, pinigus, bet ir visas kartu paveldimas turtines teises. Taigi globos instituto paskirtis ir jį reglamentuojančios nurodytos teisės normos suponuoja globėjui (rūpintojui) imperatyvią pareigą atlikti visus būtinus nepilnamečio globotinio (rūpintinio) interesais veiksmus, kad užtikrintų ne tik jo turimo turto apsaugą ir šio turto gausinimą, bet ir dar nesančio, bet galimo gauti, įgyvendinant įstatymo pagrindu gautas turtines teises. Nuo tokios veikos neatlikimo vaikai turi būti apsaugoti, nes dėl globėjo veiksmų negali nukentėti nepilnamečio vaiko teisėti interesai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepilnamečio įpėdinio teisę kreiptis į notarinę kontorą dėl paveldėjimo privalo įgyvendinti jo globėjas (rūpintojas) kaip įstatyminis atstovas, tačiau, globėjui (rūpintojui) šių veiksmų neatlikus, nepilnamečio teisėti interesai neturėtų būti pažeidžiami ir įstatymo nustatyta tvarka turėtų būti ginami, priklausomai nuo paveldėjimo proceso eigos, stadijos, trukmės nuo palikimo atsiradimo, paveldimo turto teisinės padėties ir kitų reikšmingų aplinkybių. Šios bylos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepilnamečio įpėdinio globėjas (rūpintojas) neįgyvendino jo teisių į paveldimą turtą, paduodamas įpėdinio vardu pareiškimą notarų biurui dėl palikimo priėmimo, ir paveldėjimo proceso neužbaigus, tačiau nepilnamečiam įpėdiniui faktiškai nuo palikimo atsiradimo naudojantis paveldimu turtu, laikytina, kad palikimą jis priėmė faktiškai pradėjęs turtą valdyti (CK 5.50 straipsnis).

 Teismai, nagrinėdami bylą, nustatė, kad 2004 m. kovo 11 d. mirė nepilnamečių V. G. ir D. G. senelė  kuri nuo 1997 m. lapkričio 25 d. buvo paskirta jų globėja. Po N. G. mirties 2004 m. balandžio 27 d. nepilnamečių globėju paskirtas jų senelis N. G. Jis nepilnamečių globotinių vardu dėl paveldėjimo po senelės mirties nesikreipė. 2005 m. vasario 22 d. mirė pareiškėjų senelis, palikdamas 2004 m. kovo 26 d. sudarytą testamentą, kuriuo globotiniams paliko butą. Per įstatyme nustatytą terminą nepilnamečių vardu į notarinę kontorą dėl paveldėjimo pagal testamentą taip pat nebuvo kreiptasi, tačiau nepilnamečiai tiek iki senelės, tiek po jos mirties, vėliau ir po senelio mirties gyveno bute ir naudojosi senelių turtu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad po N. G. mirties pirmos eilės įpėdiniai jos turto nepaveldėjo, vertindamas nustatytas aplinkybes pirmiau nurodytų teisės normų kontekste, padarė teisėtą išvadą, kad nepilnamečiai vaikaičiai V. G. ir D. G., kaip antros eilės, vėliau kaip testamentiniai įpėdinai, tiek po senelės, tiek po senelio mirties priėmė palikimą faktiškai pradėję turtą valdyti. Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad nepilnamečiai vaikaičiai negalėjo veikti kaip paveldimo turto savininkai ir paveldėti senelių turtą.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir apeliacinės instancijos teismo rezoliucinės dalies

 

 

Kasatorius nurodo, kad teismai, nagrinėdami bylą, nepasisakė ir nesprendė dėl viso paveldimo turto masės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal pareikštus reikalavimus teismai nagrinėjo bylą ypatingosios teisenos tvarka ir sprendė dėl palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Paveldimo turto kiekio nustatymas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pagrįstai teismai šio klausimo nesvarstė. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog po palikėjos N. G. mirties turtą paveldėjo antros eilės įpėdiniai – du vaikaičiai ir ją pergyvenęs sutuoktinis (kasatorius neginčija fakto, kad jo tėvas paveldėjo N. G. turtą) taikė CK 5.13 straipsnio nuostatas, tačiau klaidingai nurodė, kad sutuoktinis paveldėjo ¼ dalį, o vaikaičiai –  ¾ dalis mirusiosios turto. CK 5.13 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo, t. y. jis paveldi ½ dalį pergyvento sutuoktinio turto. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė neteisingą paveldėto turto dalį ir nepagrįstai paliko galioti klaidingą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje nurodyta, kad V. G. ir D. G.  po senelio mirties priėmė testamentu paliktą jo turtą – 5/8 dalis buto. Teisėjų kolegija, taisydama apeliacinės instancijos teismo klaidą, keičia nutarties rezoliucinę dalį dėl V. ir D. G. pareiškimo tenkinimo.

 

 

Dėl procesinių išlaidų priteisimo

 

 

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos bei pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 145,10 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus.  

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies  2  punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 

n u t a r i a :

 

 

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 16 d. nutarties rezoliucinę dalį dėl pareiškėjų V. G. ir D. G. pareiškimo tenkinimo pakeisti ir ją išdėstyti taip:

panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. spendimo dalį, kurioje netenkintas pareiškėjų V. G., D. G. ir jo įstatyminės atstovės S. G. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad V. G. ir D. G.  po N. G. mirties priėmė jos palikimą nuo palikimo atsiradimo dienos, ir šią pareiškėjų prašymo dalį patenkinti - nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) po jų senelės N. G.  (a. k. (duomenys neskelbtini) mirties priėmė ½ dalį jos palikimo faktiškai pradėjęs turtą valdyti nuo palikimo atsiradimo dienos;

nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. ir D. G. po senelio N. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirties pagal testamentą palikimą priėmė.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 145,10 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt penkis litus 10 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, atlyginimo valstybei. 

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                      Egidijus Baranauskas

 

 

                                                                                                                             Janina Stripeikienė

 

 

                                                                                                                             Vincas Verseckas