Civilinė byla Nr. 2-999-516/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00604-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.1.1.; 3.1.7.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3560-614/2018 pagal ieškovo T. A. ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui, uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos kredito sprendimai“ ir T. P. (trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Remada“) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ginčas byloje kilo dėl įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį už ieškinį teisėtumo ir pagrįstumo.
2. Ieškovas T. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1. pripažinti negaliojančia ab initio 2017-06-13 Hipotekos ir įkeitimo teisių perleidimo sutarties dalį, kuria atsakovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltijos kredito sprendimai“ 65 000 Eur apimtyje tapo hipotekos / įkeitimo kreditore pagal 2005-06-07 Sutartinę hipoteką ir 2005-06-07 Sutartinį įkeitimą; 2. tenkinus pirmą prašymą, konstatuoti, kad 2017-07-11 Hipotekos ir įkeitimo teisių perleidimo sutarties dalis, kuria atsakovas T. P. 65 000 Eur apimtyje tapo hipotekos kreditoriumi pagal 2005-06-07 Sutartinę hipoteką, prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir yra niekinė nuo jos sudarymo momento, išsprendžiant šios niekinės sutarties dalies teisinius padarinius, t. y. konstatuojant, jog kreditoriaus teisės, užtikrinančios ieškovo T. A. turimą 65 000 Eur reikalavimą pagal 2005-06-07 Sutartinę hipoteką ir 2005-06-07 Sutartinį įkeitimą, nėra ir nebuvo atsakovo T. P. nuosavybe nuo šios sutarties sudarymo momento.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi nustatė ieškovui T. A. 30 dienų terminą nutartyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti.
4. Teismas nurodė, kad nors ieškovas ginčija 2017-06-13 Hipotekos ir įkeitimo teisių perleidimo sutarties dalį ir 2017-07-11 Hipotekos ir įkeitimo teisių perleidimo sutarties dalį, kartu su ieškiniu jis nepateikė šių sutarčių kopijų, todėl teismas neturi galimybės nustatyti pareikšto reikalavimo apimties, nėra aišku, kokia bendra reikalavimo suma ginčijamais sandoriais buvo perleista.
5. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas nurodo, jog yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nes atsakovė yra bankrutavusi AB bankas Snoras, iš ieškovo ieškinio matyti, jog jis ginčija atsakovių UAB „Baltijos kredito sprendimai“ ir BAB banko „Snoras“ 2017-06-13 Hipotekos ir įkeitimo teisių perleidimo sutarties dalį, kuria banko turimas kreditoriaus teises perėmė nauja kreditorė UAB „Baltijos kredito sprendimai“, taip pat prašo pripažinti niekine 2017-07-11 Hipotekos ir įkeitimo teisių perleidimo sutarties dalį, kuria UAB „Baltijos kredito sprendimai“ turimas kreditorės teises perėmė kreditorius T. P., o jokio turtinio reikalavimo atsakovei BAB bankui Snorui nereiškia, todėl, teismo vertinimu, už ieškinį ieškovas privalo sumokėti žyminį mokestį – už du turtinius reikalavimus (nes ieškiniu ginčijami du atskiri sandoriai) ir pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius įrodymus. Teismas nustatė, kad šiuo atveju žyminis mokestis už ieškinį sudaro 3 200 Eur.
6. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas be kita ko prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau nepateikia įrodymų, jog už prašymą sumokėjo žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, ieškovui nustatytinas terminas ir šio ieškinio trūkumui pašalinti.

III. Atskirojo skundo argumentai

7. Ieškovas T. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties dalį, kuria ieškovas įpareigotas sumokėti 3 250 Eur žyminį mokestį, ir klausimą dėl ieškovo ieškinio priėmimo perduoti Vilniaus apygardos teismui spręsti iš naujo. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
1. Teismo išvada dėl ieškovo pareigos sumokėti žyminį mokestį nepagrįsta, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatoms bei Lietuvos teismų praktikai. Ieškovas, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, yra atleistinas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nes atsakovu šioje byloje yra bankrutavęs bankas. Pats teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, kad ieškovas ginčija BAB banko Snoro sudarytą sandorį, bet, neaišku dėl kokios priežasties priėjo išvadą, jog ieškovas nereiškia jokių turtinių reikalavimų bankui Snorui. Ieškiniu pirmiausia siekiama pripažinti negaliojančia ab initio bankrutavusio banko ir UAB „Baltijos kredito sprendimai“ sudarytos sutarties dalį ir jei šis reikalavimas būtų patenkintas – ieškovas prašo taip pat pripažinti niekine kitos sutarties dalį, kuria UAB „Baltijos kredito sprendimai“ pagal pirmą sandorį įgytas teises perleido T. P.. Kadangi 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1557-258/2018 teismas konstatavo, kad ieškovas pareiškė turtinio pobūdžio reikalavimą bankrutavusiam bankui, darytina išvada, jog ieškovas yra atleistinas nuo žyminio mokesčio mokėjimo šioje byloje. Ieškovo poziciją patvirtina ir nuosekliai formuojama teismų praktika, kurią ieškovas buvo nurodęs ieškinyje.
2. Nors ieškinyje formaliai suformuluoti du reikalavimai dėl dviejų sandorių, o bankrutavęs bankas yra atsakovu tik dėl vieno sandorio nuginčijimo, ieškovas yra atleistinas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir už reikalavimą pripažinti niekine antro sandorio dalį, nes antras sandoris tėra pirmojo sandorio pasekmė, kuri naikintina kartu su pirmu sandoriu. Abiem sandoriais buvo perleistas tas pats objektas – kreditoriaus teisės 65 000 Eur apimtyje. Ieškovo argumentus patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, be kita ko 2015 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-376-330/2015.
3. Net jeigu teismas manytų, kad nutartis paliktina nepakeista, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo mokėtino žyminio mokesčio dydį. Teismas nepagrįstai traktuoja, kad ieškovas reiškia du savarankiško pobūdžio turtinius reikalavimus, kurių vertinė išraiška – 130 000 Eur. Ieškovas siekia atgauti teisę į kreditoriaus teises, kurių vertinę išraišką sudaro tik 65 000 Eur. Tai, kad šios kreditoriaus teisės buvo du kartus neteisėtai perleistos ginčo sandoriais, nesudaro pagrindo teigti, jog tenkinus ieškinį, ieškovas įgys teisę net į 130 000 Eur vertės kreditoriaus teises ir nuo šios sumos skaičiuotinas žyminis mokestis. Žyminis mokestis turėtų būti skaičiuojamas nuo 65 000 Eur sumos ir sudarytų tik 1 600 Eur.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
9. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas, konstatavęs, kad ieškovas privalėjo sumokėti žyminį mokestį už ieškinį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatė terminą šiam ieškinio trūkumui ištaisyti, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
10. Apelianto T. A. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą sumokėti žyminį mokestį. Apelianto teigimu, jis atleistinas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes vienu iš atsakovų byloje yra bankrutavęs bankas, kurio sudaryto sandorio dalį ieškovas ginčija.
11. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto pastarajam taikymo.
12. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Minėta teisės norma kartu su kitomis CPK teisės normomis sudaro vientisą teisės normų sistemą, todėl ji turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į kitų teisės normų turinį, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
13. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo išaiškinta, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu įstatymų leidėjas siekė, jog šie asmenys patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų, susijusių su reikalavimais dėl bankrutuojančių įmonių skolinių įsipareigojimų. Nurodytas atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojanti ar restruktūrizuojama įmonė gali neturėti pakankamai lėšų ar turto, iš kurio ieškovui arba turtinius reikalavimus pareiškiančiam asmeniui būtų atlygintas jo sumokėtas žyminis mokestis, jeigu reikalavimai būtų patenkinti. Be to, ši norma taip pat realizuoja lygiateisiškumo principą, kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bankrutuojančios bei restruktūrizuojamos įmonės nuo žyminio mokesčio atleidžiamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-559/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-694/2011; 2012 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-130/2012; 2013 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2283/2013; kt.).
14. Įstatymo leidėjo tikslas yra tiek bankrutuojančią įmonę, tiek jos esamus ar potencialius kreditorius atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, reiškiant turtinius reikalavimus, ir tokiu būdu nebedidinti ir taip jau dėl bankroto bylos iškėlimo nukentėjusių kreditorių patirtų nuostolių bei užtikrinti tokiose bylose dalyvaujančių asmenų – bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių procesinį lygiateisiškumą (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnis, 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 2 dalis, 87 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei bankrutuojančios įmonės atžvilgiu pareikšti turtiniai reikalavimai yra betarpiškai susiję su tokios įmonės bankroto procesu, pareiškėjai turi būti atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nepaisant to, kad tokie turtiniai reikalavimai nagrinėjami ne pačioje bankroto byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2348/2013, 2013 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2283/2013, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1063/2013, 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1857/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-510/2014; kt.).
15. Taigi, kaip matyti iš pirmiau nurodytos nuosekliai formuojamos teismų praktikos CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo klausimu, pastaroji teisės norma skirta atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo būtent tos bankrutuojančios bendrovės, kuriai ir reiškiamas reikalavimas konkrečioje byloje, esamą ar potencialų kreditorių, kai reiškiamas turtinis reikalavimas, susijęs būtent su šios bankrutuojančius įmonės (esančios atsakove byloje) skoliniu įsipareigojimu ieškovui, kitaip tariant, kai reiškiamas reikalavimas, ieškinio tenkinimo atveju sukeliantis tiesiogines teisines pasekmes bankrutuojančiai (bankrutavusiai) bendrovei, t. y. suponuojantis būtent šios bankrutuojančios (ar restruktūrizuojamos) bendrovės turtinės prievolės kreditoriui (ieškovui) atsiradimą.
16. Savo ruožtu nagrinėjamu atveju ieškovas, nors ir prašo pripažinti negaliojančiomis sandorių, vieno iš kurių šalimi yra būtent bankrutavęs bankas Snoras, atitinkamas, su ieškovui, jo teigimu, jau perėjusia hipoteka ir įkeitimu užtikrinta reikalavimo teise į BUAB „Remada“ susijusias dalis, pats apeliantas savo ieškinyje aiškiai nurodo, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2762-781/2017 į hipoteka (įkeitimu) užtikrintų UAB „Remada“ kreditorių sąrašą jis (ieškovas T. A.) jau yra įtrauktas su 65 000 Eur dydžio finansiniu reikalavimu (atitinkama suma sumažintas banko Snoro reikalavimas), o šiuo metu pareikštu ieškiniu iš banko Snoro faktiškai siekiama ne 65 000 Eur finansinio reikalavimo į BUAB „Remada“ perdavimo, bet tinkamo ieškovo jau įgytos (ir BUAB „Remada“ bankroto byloje jau faktiškai pripažintos) teisės įforminimo notarine tvarka sudaroma hipotekos ir įkeitimo teisių perleidimo sutartimi bei įregistravimo Hipotekos registre, o tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reiškia, kad šioje byloje pareikšto ieškinio tenkinimo atveju, t. y. pripažinus ginčo sandorių dalis negaliojančiomis, jokios tiesioginės turtinės pareigos ieškovo atžvilgiu bankrutavusiam bankui Snorui neatsirastų, ieškovas netaptų banko kreditoriumi pastarojo bankroto byloje, ieškovo reikalavimas nenukreiptas į bankrutavusio banko turtą. Kitaip tariant, šioje byloje pareikštas, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1557-258/2018 turtiniu pripažintas, T. A. reikalavimas nėra betarpiškai susijęs būtent su BAB banko Snoro bankroto procesu, su šio bankrutavusio banko skoliniais įsipareigojimais ieškovui, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai konstatavo, kad jokio turtinio reikalavimo atsakovei BAB bankui Snorui T. A. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo prasme nepareiškė ir šioje byloje susiklostęs atvejis nelaikytinas atitinkančiu CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte reglamentuoto atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindą.
17. Minėtą išvadą netiesiogiai patvirtinta ir paties ieškinio dalyko formuluotė, iš kurios matyti, kad ieškovas, siekdamas ginčo sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis, neprašo taikyti restitucijos ir grąžinti jam hipoteka bei įkeitimu užtikrintą reikalavimo teisę į BUAB „Remada“, nereikalauja žalos atlyginimo ir (ar) nenukreipia jokių reikalavimų į byloje esančio atsakovu banko Snoro turtą. Savo ruožtu ieškovo atskirajame skunde cituojamose Lietuvos  apeliacinio teismo bylose (Nr. 2-2283/2013; e2-376-330/2015), kuriose ieškovai buvo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ieškovų turtiniai reikalavimai buvo tiesiogiai nukreipti būtent į bankrutuojančių bendrovių, buvusių atsakovėmis bylose, turtą, taigi, šių bylų ratio decidendi skiriasi nuo šiuo metu analizuojamų faktinių aplinkybių ir todėl ieškovo akcentuojamos bylos negali būti laikomos pagrindžiančiomis ieškovo skunde išdėstytos pozicijos teisingumą.
18. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovo pareigą sumokėti žyminį mokestį už ieškinį, netinkamai apskaičiavo pastarojo dydį.
19. CPK 85 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai byloje prašoma pripažinti negaliojančiais kelis sandorius dėl to paties turto perleidimo, laikoma, kad reiškiamas vienas reikalavimas.
20. Ieškinyje T. A. aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškino, kad ginčijamomis sandorių dalimis buvo kelis kartus perleistas tas pats objektas – hipoteka užtikrinta kreditoriaus teisė į BUAB „Remada“ 65 000 Eur apimtyje, kuri, ieškovo įsitikinimu, negalėjo būti perleista iš pradžių atsakovei UAB „Baltijos kredito sprendimai“, o vėliau – atsakovui T. P., nes bankas taikos sutartimi jau buvo perleidęs šią teisę ieškovui ir apeliantas tuo pagrindu (dar iki ginčo sandorių sudarymo) buvo patvirtintas BUAB „Remada“ hipoteka užtikrintų kreditorių sąraše. Pastebėtina, kad aplinkybė, jog T. A. pareikšto ieškinio suma sudaro 65 000 Eur, buvo konstatuota ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartyje, kuri buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1557-258/2018. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįsta skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovas, ginčydamas dviejų atskirų sandorių dalis, reiškia du savarankiškus turtinius reikalavus, nuo kurių bendros sumos pirmosios instancijos teismas apskaičiavo žyminį mokestį.
21. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 5 dalimi, konstatuoja, kad už T. A. ieškinį mokėtinas žyminis mokestis sudaro 1600 Eur sumą, o už ieškinyje pareikštą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 50 Eur, todėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties dalis, kuria ieškovas įpareigotas ištaisyti ieškinio trūkumas, sumokant žyminį mokestį, keistina, nustatant ieškovui 30 dienų nuo šios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo dienos terminą 1650 Eur žyminiam mokesčiui už ieškinį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sumokėti ir pateikti pirmosios instancijos teismui sumokėjimą pagrindžiančius įrodymus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį pakeisti.

Nustatyti ieškovui T. A. 30 dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties priėmimo dienos, 1650 Eur (tūkstančio šešių šimtų penkiasdešimties eurų) žyminiam mokesčiui už ieškinį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sumokėti ir pateikti pirmosios instancijos teismui sumokėjimą pagrindžiančius įrodymus.

Grąžinti Vilniaus apygardos teismui bylą T. A. ieškinio priėmimo klausimui spręsti.

Teisėja                                                                                                                 Rasa Gudžiūnienė