Baudžiamoji byla Nr. 2K-291/2013

Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00213-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.4.6.8; 1.2.20.3; 1.2.26.2.1;

2.1.4.4.2.1; 2.2.4.3  (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams ir penkiems mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 233 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalimis, A. P. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, o pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta iš dalies ją pridedant, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas vieneriems metams septyniems mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įsidarbinti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

            Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per bausmės vykdymo atidėjimo laiką nesiartinti prie nukentėjusiojo L. I.

Iš A. P. nukentėjusiajam L. I. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi nuteistojo A. P. gynėjo ir nuteistojo V. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Tuo pačiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas ir V. K., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

 

n u s t a t ė :

 

A. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas su V. K., abu būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2011 m. balandžio 24 d., apie 19 val., viešoje vietoje – Kaišiadorių rajone, Palomenės kaime, prie Kaišiadorių vartotojų kooperatyvo parduotuvės, dėl menkavertės priežasties – anksčiau įvykusio žodinio konflikto kalbant telefonu, elgdamiesi įžūliai, stebint kitiems asmenims, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl chuliganiškų paskatų kitų asmenų akivaizdoje prikibo prie anksčiau nepažįstamo nukentėjusiojo nepilnamečio L. I.  A. P. pirmas tyčia vieną kartą smogė kumščiu nukentėjusiajam L. I. į veidą, po to ir V. K. taip pat tyčia vieną kartą kumščiu smogė L. I. į galvą, o jau išvažiuodamas iš įvykio vietos A. P. dar viešai pagrasino nukentėjusiajam L. I. fiziniu susidorojimu, šaukdamas „aš tave užmušiu“. Atlikdami tokias veikas, A. P. ir V. K., nepaisydami elementarių elgesio ir moralės normų, smurtaudami, pažeidė nukentėjusiojo L. I. teisę į ramią ir saugią aplinką bei demonstravo aiškią nepagarbą ten buvusiems žmonėms ir taip sutrikdė visuomenės rimtį.

A. P. nuteistas ir už tai, kad tuo pat metu dėl chuliganiškų paskatų, tyčia smogdamas kumščiu vieną kartą nukentėjusiajam nepilnamečiui L. I. į veidą, padarė jam apatinio žandikaulio lūžį dešinio kampo srityje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, A. P. nuteistas už tai, kad, siekdamas paveikti nepilnametį nukentėjusįjį L. I., 2011 m. balandžio 28 d., nuo 19.11 iki 19.41 val., iš mobiliojo ryšio telefono, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), parašė ir išsiuntė nukentėjusiajam L. I. į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) penkias grasinamojo turinio SMS žinutes, reikalaudamas atsiimti iš policijos pareiškimą dėl jo sužalojimo, – taip siekė, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

            Nuteistasis A. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 1 dalį, be to, panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kuria jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas, ir baudžiamąją  bylą  nutraukti, išteisinant jį dėl visų kaltinime nurodytų veikų.

            Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kvalifikuodami jo veiką pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jo veika neatitinka objektyviųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes, siųsdamas SMS žinutes, jis nemėgino nukentėjusiojo L. I. paveikti, kad jis duotų vienokius ar kitokius parodymus apie ginčą, o tik šį informavo, kad jei jis neatsiims savo pareiškimo iš policijos, jo (A. P.) brolis taip pat kreipsis į policiją dėl galbūt L. I. padarytos nusikalstamos veikos. Jo veika neatitinka ir subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių, nes jis, siųsdamas minėtas SMS žinutes, nukentėjusiojo paveikti nenorėjo, o tik siekė jį informuoti. Svarbu ir tai, kad byloje nenustatyta aplinkybė, jog tuo metu, kai jis siuntė SMS žinutes, jam buvo žinoma apie tai, kad L. I. yra nukentėjusysis ar liudytojas byloje, kad šio parodymai gali būti reikšmingi. Kasatorius pažymi, kad pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako tik asmuo, kuris bet kokiu būdu siekė paveikti nukentėjusįjį ar liudytoją, tuo tarpu pagal BK 233 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris mėgindamas bet kaip paveikti nukentėjusįjį ar liudytoją panaudojo smurtą ar kitokią prievartą. Iš nuosprendžio ir nutarties matyti, kad teismai jo siųstas nukentėjusiajam SMS žinutes įvertino kaip grasinimą, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, o ne pagal to paties straipsnio 1 dalį, kaip tai padarė teismai.

            Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes, pažeisdami BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, neatsižvelgė į tai, kad aprašant šią veiką kaltinamajame akte nenurodyta, kokios buvo jo konflikto su nukentėjusiuoju L. I. priežastys, kokie nukentėjusiojo atlikti veiksmai jį nulėmė. Šį kaltinamojo akto trūkumą pripažino ir pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomoje dalyje nurodydamas kaltinime neminimą aplinkybę, kad konfliktą sukėlė pats nukentėjusysis paskambindamas ir reikalaudamas pinigų, o jo veiksmai buvo nukreipti į tarpusavio santykių aiškinimąsi, bet ne viešosios tvarkos pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas, šią pirmosios instancijos teismo nustatytą bylos aplinkybę pakeitė, todėl neteisingai nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir netinkamai taikė BK 284 straipsnio 1 dalį.

            Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei 284 straipsnio 1 dalį, padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimus, o apeliacinės instancijos teismas dar pažeidė ir BPK 320 straipsnį. Jis teigia, kad išvada dėl kaltės padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas iš esmės grindžiama prielaida, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadą dėl to padarė nepalyginę nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nepalyginę liudytojų parodymų tarpusavyje ir su kitais įrodymais, esančiais byloje, neišsiaiškinę, kodėl iš esmės keitėsi nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų nukentėjusiojo L. I. parodymų palyginimo matyti, kad jie prieštaringi, nukentėjusysis vienose apklausose nurodo, kad smūgį sudavė V. K., o kituose, kad A. P., todėl teismai jais turėjo nesiremti arba įvertinti atsižvelgdami į kitus byloje surinktus įrodymus. Iš A. P. ir nukentėjusiojo L. I. akistatos protokolo, A. P. ir V. K. akistatos protokolo, nukentėjusiojo L. I., V. K. parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolų matyti, kad dėl asmenų išsidėstymo, sužalojimo vietos smūgį, dėl kurio L. I. sulūžo žandikaulis, galėjo suduoti ir sudavė V. K. Išvadą apie tai patvirtina ir liudytojų J. B., R. Ž., J. B. parodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas į šiuos duomenis, jų visumą neatsižvelgė. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, liko neįvertinos dvi teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 1275/11 (02) ir Nr. A-KI-188-38, kurios kartu su kitais įrodymais patvirtina išvadą, kad žandikaulį sulaužiusį smūgį nukentėjusiajam sudavė V. K. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į jį teisinančius įrodymus ir jį nuteisė, o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų, į juos neatsakė, nepaaiškino, kokie įrodymai pavirtina konkrečias jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

            Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Alinskas prašo nuteistojo A. P. kasacinį skundą atmesti.

            Prokuroras nesutinka su nuteistojo A. P. kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo, nes jie prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas padarė panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą. Įvertinę nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefone užfiksuotų kaltininko siųstų žinučių turinį, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. P. reikalauja nukentėjusiojo atsiimti policijai parašytą pareiškimą dėl pastarojo sužalojimo tyrimo, kartu siekė, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus. Siųsdamas žinutes kaltininkas siekė realiai padaryti poveikį nukentėjusiajam L. I., kad šis atsiimtų pareiškimą. Tokie veiksmai visiškai atitinka BK 233 straipsnio 1 dalies sudėtį. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad savo nusikalstamus veiksmus A. P. atliko panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį. Dėl tų pačių argumentų atmestinas ir A. P. argumentas, kad jo veiksmai nelaikytini pavojingais ir priešingais baudžiamajam įstatymui, nes jis tariamai nežinojo L. I. teisinės padėties atliekamame ikiteisminiame tyrime ir dėl to negali būti BK 233 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos subjektu.

            Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimų, nes baudžiamosios bylos medžiaga nesudaro prielaidų teigti, kad nagrinėjant bylą tokie pažeidimai buvo padaryti. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus patikrino ir juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, o apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išdėstytus išaiškinimus. Skundžiamame nuosprendyje yra išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė ir pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomis prieštaraujančiomis įstatymui. Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Pirmosios instancijos teismas pakankamai tikrino, ar kaltininko smurtinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusįjį padaryti iš chuliganiškų paskatų, t. y. analizavo ir vertino nuteistojo, nukentėjusiojo, įvykio liudytojų parodymus ir, įvertinęs visus šiuos įrodymus kaip visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad A. P. aiškinimas, jog konfliktas kilo ne dėl chuliganiškų, bet dėl asmeninių paskatų, yra visiškai paneigtas. A. P. ir V. K. veiksmai – smūgių sudavimas viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, be to, A. P. veiksmai – vieši rėkavimai, keiksmai, grasinimai akivaizdžiai demonstravo nepagarbą ten esantiems žmonėms, buvo įžūlūs ir netikėti. Jie ne tik pažeidė nukentėjusiojo L. I. teisę į ramią bei saugią aplinką, bet ir sutrikdė visuomenės rimtį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai sutiko su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

            Prokuroras nurodo, kad nepagrįsti nuteistojo A. P. argumentai dėl to, jog jis nepadarė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos veikos. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta aplinkybė, kad A. P. pirmas priėjęs prie L. I. smogė jam kumščiu į veidą. Jo kaltę patvirtina nuteistojo V. K., įvykio liudytojų, nukentėjusiojo parodymai, nukentėjusiojo atstovės Ž. I. pareiškimo turinys, mobiliojo ryšio telefonų pokalbių išklotinės. Šiais įrodymais patikimai paneigta A. P. versija, kad smūgio L. I. jis nesudavė. Specialisto išvada nustatyta, kad L. I. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl šio sužalojimo jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei dešimčiai parų, todėl A. P. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

            Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padaryta BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo. Visos aplinkybės, reikšmingos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymui, yra išnagrinėtos. Šio teismo nutartis, patvirtinanti pirmosios instancijos teismo išvadas, pagrįsta įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino išsamiai ir teisingai nustatė tas pačias faktines aplinkybes, kurias konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

            Prokuroro teigimu, visiškai nepagrįsti A. P. argumentai dėl esminio BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimo. Byloje surašytas kaltinamasis aktas atitinka įstatymo reikalavimus, nes jame aprašyta nusikalstama veika, nurodant jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius. Bylos duomenys nesudaro jokių prielaidų išvadai, kad kasatorius buvo nuteistas pagal kaltinimą, kurio faktinės aplinkybės iš esmės skirtųsi nuo išdėstytųjų kaltinamajame akte, iš anksto jam nepranešus apie tai teisiamajame posėdyje. Iš teismų sprendimų matyti, kad teismai patvirtino kaltinimus, nurodytus kaltinamajame akte, o tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvardijo nusikalstamos veikos motyvą – anksčiau įvykusį konfliktą kalbant telefonu, nesuteikia pagrindo teigti, jog ši aplinkybė iš esmės keičia kaltinimo turinį ir suvaržo A. P. teisę į gynybą.

 

Nuteistojo A. P. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

 

Dėl A. P. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį

 

            Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teigdamas, kad kaltinamajame akte nenurodyta, kokios buvo jo konflikto su nukentėjusiuoju L. I. priežastys, kokie nukentėjusiojo atlikti veiksmai jį nulėmė, dėl to buvo pažeistas BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimas.

            Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai nesunkus sveikatos sutrikdymas tyčia padaromas dėl chuliganiškų paskatų, todėl nusikalstamos veikos padarymo motyvai yra viena iš svarbių šios nusikalstamos veikos aplinkybių, kurios turi būti nurodytos kaltinamajame akte. Iš kaltinamojo akto matyti, kad jame aiškiai nurodyta, jog kasatorius nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė dėl chuliganiškų paskatų. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2008, 2K-286/2011 ir kt.). Dėl to pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodydamas, kad kasatorius padarė nusikalstamą veiką dėl chuliganiškų motyvų, t. y. menkavertės dingsties – anksčiau įvykusio konflikto kalbant telefonu, nenustatė jokių naujų faktinių ar teisinių bylos aplinkybių, o tik konkretizavo nusikalstamos veikos padarymo motyvus, apibūdintus kaltinamajame akte. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad  BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas kasatoriaus veikai taikytas netinkamai.

            Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad konfliktas kilo dėl asmeninių priežasčių, neteisingai nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, todėl netinkamai kvalifikavo jo veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

            BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių, o ne tik chuliganiškų paskatų. Nusikaltimo padarymo motyvas nėra šio nusikaltimo sudėties požymis ir nulemia veikos kvalifikavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2009; 2K-25/2013). Veikai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį svarbu, kad šiame straipsnyje aprašyta veika būtų padaryta viešoje vietoje ir būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Kai kaltininkas viešoje vietoje sprendžia jam iškilusias problemas tokiu būdu, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2012). Byloje nustatyta, kad kasatorius, be kita ko, viešoje vietoje elgėsi įžūliai, t. y. sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam L. I. į veidą, stebint kitiems asmenims, o vėliau toje pačioje vietoje netrukus po smūgio sudavimo, šaukdamas grasino nukentėjusiajam susidorojimu. Dėl to tokie kasatoriaus veiksmai pagrįstai įvertinti kaip sutrikdę visuomenės rimtį, demonstravę jo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas jokių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių nepakeitė ir nepašalino, pripažino teisingai nustatytomis pirmosios instancijos teismo nurodytas bylos aplinkybes. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pašalino ar pakeitė pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybės ir netinkamai pritaikė BK 284 straipsnio 1 dalį.

            Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio ir kitų straipsnių reikalavimus, nes, vertindami nukentėjusiojo L. I. parodymus, neatsižvelgė į įrodymų visumą, ignoravo kasatorių teisinančius liudytojų J. B., R. Ž., J. B. parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas Nr. G 1275/11 (02) ir Nr. A-KI-188-38, akistatos, parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes atsižvelgė į nukentėjusiojo L. I. parodymų nuoseklumą, įvertino jų turinį, atsižvelgdamas į kitus bylos surinktus įrodymus – liudytojų J. B., J. B., L. S., G. S. parodymus, iš dalies nuteistojo V. K. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą Nr. G 1275/11 (02) bei kitus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp kurių kasatoriaus nurodomi jį teisinantys liudytojo R. Ž. parodymai, akistatos protokolai, asmenų parodymų patikrinimo vietoje protokolai. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu pakartotinai apklausė nukentėjusįjį L. I., liudytoją R. Ž., teismo medicinos specialistę L. K., pagal gynybos prašymą pirmą kartą byloje apklausė liudytojus A. M., S. M., teismo medicinos specialistą A. A. G., ištyrė pateiktą konsultacinę išvadą A-KI-188-38, kitus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo L. I. parodymus įvertino nevertindamas jų nuoseklumo, neatsižvelgdamas į įrodymų visetą, ignoruodamas kasatorių teisinančius įrodymus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, padarė esminius BPK 20 ir kitų straipsnių pažeidimus.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų esminių jo gynėjo paduoto apeliacinio skundo argumentų, todėl pažeidė BPK 320 straipsnį. Iš nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame buvo ginčijamos teismo išvados, jog A. P. pirmas sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą, jog šios veikos padarymo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jog savo veika jis pažeidė viešąją tvarką, mėgino paveikti nukentėjusįjį L. I., manė, kad teisingam bylos ištyrimui reikia atlikti papildomą įrodymų tyrimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas dėl visų šių argumentų pasisakė, pateikė dėl jų motyvuotas išvadas. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus.

 

Dėl A. P. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį

 

BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Baudžiamoji atsakomybė numatyta ne už bet kokį poveikį proceso dalyviams, o tik už poveikį duodant parodymus, išvadas, paaiškinimus, taip pat už trukdymą atvykti duoti parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį duoti melagingus parodymus liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą,  jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus.

A. P. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, siekdamas paveikti nepilnametį nukentėjusįjį L. I., 2011 m. balandžio 28 d., nuo 19.11 iki 19.41 val., iš mobiliojo ryšio telefono, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), parašė ir išsiuntė nukentėjusiajam L. I. į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) penkias grasinamojo turinio SMS žinutes, reikalaudamas atsiimti iš policijos pareiškimą dėl jo sužalojimo. Taip, pasak teismo, jis siekė, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

Įstatymas draudžia daryti poveikį baudžiamojo proceso dalyviams, tarp jų nukentėjusiajam ir liudytojams. Baudžiamasis procesas prasideda tada, kai priimamas nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 171 straipsnis). Asmuo tampa nukentėjusiuoju baudžiamajame procese tada, kai jis tokiu pripažįstamas prokuroro sprendimu (BPK 28 straipsnis). Ikiteisminis tyrimas byloje dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir apysunkio sveikatos sutrikdymo buvo pradėtas 2011 m. balandžio 25 d. Tą pačią dieną L. I. buvo pripažintas nukentėjusiuoju. SMS žinutės, tapusios asmens nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį pagrindu, iš kasatoriaus telefono  į nukentėjusiojo telefoną buvo siunčiamos 2011 m. balandžio 28 d. nuo 19.11 iki 19.41 val., kai L. I. jau buvo pripažintas baudžiamojo proceso dalyviu.  Jų turinys buvo toks: 1) „jei neatsiimsi pareiškimo iki rytojaus vaidas ant tavęs rytoj apsirasis uz reketą skambinėjai jam ir prasei pinigu išklotinė paimta“; 2)  „Tavo motina parašius“; 3) „ Is taves vaidas ka nors paeme ar as?“; 4) „Tai nx motina parase?“; 5) „Krc“.

            Žinučių turinys rodo, kad A. P. pirmoje žinutėje kreipiasi  į nukentėjusįjį ir prašo atsiimti pareiškimą, nes priešingu atveju atsiras pareiškimas prieš jį patį. Kitų keturių žinučių turinys nėra informatyvus BK 233 straipsnio požymių prasme ir negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis BK 233 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą.

            Teisėjų kolegija laiko, kad A. P. pagrįstai nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 233 straipsnį numatyta už siekimą paveikti nukentėjusįjį, kad šis duotų melagingus parodymus. Paveikti proceso dalyvį, kad jis duotų melagingus parodymus galima tiesiogiai, bet galima prašant ar reikalaujant atsiimti teisėsaugos institucijoms paduotą pareiškimą dėl galbūt padaryto nusikaltimo. Šiuo atveju kasatorius veikė antruoju būdu. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvu, kad akivaizdu, jog atsiimant tokį pareiškimą iš ikiteisminio tyrimo institucijos, kai jau pradėtas ikiteisminis tyrimas, reikėtų nurodyti argumentus ir motyvus, t. y. nurodyti, kad pareiškime nurodytų aplinkybių nebuvo ar jos buvo kitokios. Tai, teismo manymu, yra siekimas, kad nukentėjusysis duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo institucijai. Iš tikrųjų viešo kaltinimo bylose paduoto pareiškimo atsiimti negalima. Prasidėjusį baudžiamąjį procesą galima nutraukti tik pakeitus parodymus, t. y. neigiant pareiškime apie padarytą nusikaltimą nurodytas aplinkybes ar kitaip jas interpretuojant.

Kartu iš nuosprendžio nustatomosios dalies dėl nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį šalintina nuoroda į penkias grasinamojo turinio SMS žinutes, paliekant nuorodą į vieną grasinamojo turinio SMS žinutę, kurią A. P., siekdamas paveikti nepilnametį nukentėjusįjį L. I., parašė ir išsiuntė 2011 m. balandžio 28 d. 19.11 val. iš mobiliojo ryšio telefono, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam L. I. į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), kurios turinys toks: „jei neatsiimsi pareiškimo iki rytojaus vaidas ant tavęs rytoj apsirasis uz reketą skambinėjai jam ir prasei pinigu“, reikalaudamas atsiimti iš policijos pareiškimą dėl jo sužalojimo, t. y. taip siekė, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

           

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį.

 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties nustatomojoje   dalyje, kur aprašomos nuteisimo pagal  BK 233 straipsnio 1 dalį faktinės aplinkybės,  žodžius „2011 m. balandžio 28 d. nuo 19.11 iki 19.41 val. parašė ir išsiuntė nukentėjusiajam L. I. į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) penkias grasinamojo turinio SMS žinutes, reikalaudamas atsiimti iš policijos pareiškimą dėl jo sužalojimo, – taip siekė, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, pakeisti  žodžiais „2011 m. balandžio 28 d. 19.11 val. parašė ir išsiuntė nukentėjusiajam L. I. į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini)  grasinamojo turinio SMS žinutę, reikalaudamas atsiimti iš policijos pareiškimą dėl jo sužalojimo, – taip siekė, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

Kitas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Dalia Bajerčiūtė

 

                                                                                                                        Alvydas Pikelis

 

                                                                                                                        Vytautas Piesliakas