Civilinės bylos Nr. e2-386-464/2020

Teisminio proceso numeris 2-55-3-01814-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 31 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Himėja“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-4821-912/2019 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ieškovės „Himėja“ ieškinį atsakovams R. R. ir A. R. dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       BUAB „Himėja“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu prašydama: 1) priteisti iš atsakovo R. R. 1 754 641,10 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; 2) pripažinti negaliojančiomis atsakovų R. R. ir A. R. 2017 m. liepos 18 d. sudarytas sutuoktinių turto pasidalijimo ir povedybinę sutartis ir taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad atsakovų turtas valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise; 3) nustatyti, kad atsakovo R. R. dalis bendrojoje nuosavybėje 2017 m. liepos 18 d. sandorių sudarymo metu sudarė ½ dalį (konkretų turtą, jo vertę ir atsakovo R. R. dalį konkrečiame turtiniame vienete nurodant / patikslinant po to, kai bus gauti duomenis apie turto sudėtį sandorių dienai); 4) priteisti iš atsakovų R. R. ir A. R. bylinėjimosi išlaidas pagal teismui pateiktus dokumentus

2.       Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi paliko nepakeistą, pripažino BUAB „Himėja“ bankrotą tyčiniu. Bendrovės nemokumui ar jau nemokios įmonės situacijos pabloginimui įtakos turėjo 2017 m. vasario 9 d., 2017 m. vasario 15 d., 2017 m. kovo 9 d.,   2017 m. gegužės 26 d. preliminariosios sutartys, kuriomis BUAB „Himėja“ įsipareigojo pirkėjams parduoti butus, esančius (duomenys neskelbtini), nors nebuvo įgijusi į juos nuosavybės teisės (kai kuriais atvejais tą patį butą pardavinėjo skirtiems pirkėjams). Teismas pripažino neteisėtu (fiktyviu) naujojo BUAB „Himėja“ vadovo S. B. (S. B.) paskyrimą ir         36 059,20 Eur vertės turto ir 1 088 223,72 Eur prekių likučio jam perdavimą. Ieškovė dėl neteisėtų atsakovo R. R. veiksmų patyrė 1 754 641,10 Eur žalą (iš bendrovės kasos nuo 2017 m. vasario 15 d. buvo išimta 134 710,48 Eur suma, kurios panaudojimo dėl paslėptų ir bankroto administratoriui neperduotų dokumentų neįmanoma nustatyti; neteisėtai išmokėta 75 423 Eur dividendų už 2015 metus; 315 946,43 Eur žala dėl sudarytų preliminariųjų sutarčių, kuriomis buvo pardavinėjami butai, kurių BUAB „Himėja“ nevaldė nuosavybės teise; 104 278,27 Eur žala, atsiradusi dėl imperatyvaus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo, išsimokant lėšas sau, tačiau nemokant darbuotojams ir nemokant privalomų mokesčių). Bankroto proceso metu paaiškėjo, kad atsakovas R. R. ir jo sutuoktinė A. R., kuri iki 2016 m. gruodžio 30 d. buvo BUAB „Himėja“ valdybos narė, 2017 m. liepos 18 d. sudarė sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį bei povedybinę sutartį, kuria nustatė asmeninės nuosavybės turto režimą, susitarė dėl turto priklausymo kiekvienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise. Šie sandoriai tariami ir prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes sudaryti jau po to, kai ieškovės kreditoriai pradėjo reikšti reikalavimus ir inicijuoti teisminius ginčus dėl skolų prisiteisimo.

3.       Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones –areštuoti atsakovų turtą, turtines teises ir lėšas, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis.

4.       Prašymas grindžiamas tuo, kad ieškovė prašo pripažinti negaliojančiomis atsakovų sudarytas turto pasidalijimo ir povedybinę sutartis, atsakovui pareikštas reikalavimas dėl 1 754 641,10 Eur žalos atlyginimo, atsakovai nuosavybės teise valdo tik vieną nekilnojamojo turto objektą, kuriam 10 antstolių taikė areštą, atsakovai geranoriškai nevykdo prievolių kreditoriams, neatlygina ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės teigimu, dėl didelio kreditorių skaičiaus, priverstinio skolų išieškojimo fakto, didelės reikalavimo sumos žalos išieškojimas gali būti apsunkintas ar neįmanomas, jei nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovė prašo areštuoti abiejų atsakovų turtą, kad vėliau būtų galima nustatyti atsakovo turto dalį bendroje jungtinėje nuosavybėje ir į ją nukreipti išieškojimą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi ieškovės BUAB „Himėja“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

6.       Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė pareikštą reikalavimą pagrindė ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikė teismui jas pagrindžiančius įrodymus bei nenustatęs aplinkybių, dėl kurių ieškinį galėtų vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą, teismas padarė išvadą, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas.

7.       Ieškovei nurodžius, kad atsakovai valdo vieną nekilnojamojo turto objektą, kuris yra areštuotas antstolių, byloje nesant kitų duomenų apie atsakovams priklausantį turtą, gaunamas pajamas, teismas sutiko, kad pareikšto ieškinio reikalavimo suma yra didelė. Tačiau, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką, pažymėjo, kad didelė ieškinio suma tėra tik vienas iš grėsmės kriterijų teismo sprendimo vykdymui.

8.       Teismas sprendė, kad ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės (žalos dydis, sandorių pripažinimas negaliojančiais) įrodinėtinos nagrinėjamoje byloje, todėl savaime jos nepagrindžia atsakovų nesąžiningumo, grėsmės teismo sprendimo vykdymui, būtinumo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, bet suteikia ieškovei teisę ginti savo interesus teisme. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė nepagrindė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –  CPK) 144 straipsnyje nustatytos būtinosios sąlygos, jog nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, realumo.

III.                      Atskirojo skundo argumentai

9.       Ieškovė BUAB „Himėja“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo    2019 m. gruodžio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, jos prašymą patenkinti ir pareikštiems reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo                   R. R. ir atsakovės A. R. viso nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų, esančių pas atsakovus ar trečiuosius asmenis areštą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai nesivadovavo pateikta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, kuria neteisėti ir nesąžiningi buvusio ieškovės vadovo veiksmai yra įrodyti, ir kurioje nustatyti veiksmai patvirtina atsakovo nesąžiningumą bei leidžia spręsti, kad lygiai taip pat vadovas galėtų elgtis ir šioje byloje. Todėl teigia, kad yra būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, antraip kyla teismo sprendimas neįvykdymo ateityje grėsmė.  

9.2.                      Ieškinyje, kuriam užtikrinti yra pareiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra ne tik nurodyti, bet ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi įrodyti buvusio ieškovės vadovo neteisėti veiksmai, kurie patvirtina jo nesąžiningumą, atliktus neteisėtus veiksmus. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, pateiktą  2018 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, šioje byloje atsakovas gali tik bandyti paneigti žalos ir priežastinio ryšio prezumpcijas, kvestionuoti žalos dydį, tačiau įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytų jo neteisėtų veiksmų negali paneigti.

9.3.                      Ieškovė rėmėsi ir įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. teismo nutartyje nustatytu faktu, kad atsakovas fiktyviai perleido ieškovės akcijas kitam asmeniui (S. B.), surašė turto ir dokumentų perdavimo aktus ir tokiu būdu siekė išvengti pareigos, bendrovei iškėlus bankroto bylą, perduoti bendrovės turtą bankroto administratoriui, kad iš šio turto būtų patenkinti kreditorių reikalavimai. Ta pačia nutartimi teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas po du kartus pardavinėjo tuos pačius butus skirtingiems pirkėjams, nors jo įmonė šių butų nebuvo įgijusi. Taip pat yra konstatuoti neteisėti dividendų išmokėjimo faktai. Visi šie faktai nėra šioje byloje įrodinėtinos aplinkybės, sudarančios įrodinėjimo dalyką. Tai yra kitoje byloje jau įrodyti faktai (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kurie šioje byloje negali būti kvestionuojami.

9.4.                      Byloje esantys dokumentai (įsiteisėjusi nutartis) patvirtina realų pavojų, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų neliks turto, iš kurio galėtų būti patenkinti ieškovės kreditorių reikalavimai. Be to, byloje yra ginčijamos sutuoktinių turto pasidalijimo ir povedybinė sutartis, todėl abiejų atsakovų turtas yra ginčo objektas,  atitinkamai, pareikštiems reikalavimams užtikrinti būtina taikyti viso atsakovų turto areštą, kad galima būtų nustatyti atsakovo ½ dalį bendro turto ginčijamų sandorių sudarymo dienai.

Teisėja

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

10.       Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis (tikėtinu ieškinio pagrįstumu ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimu), kurių bent vienos nenustačius pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra. (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

11.       Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones konstatavęs, kad nėra įrodyta antroji iš minėtų sąlygų – grėsmė galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė pateiktame atskirajame skunde išdėstytais argumentais kvestionuoja tik teismo išvados, susijusios su šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nebuvimu, pagrįstumą o dėl teismo nustatyto preliminaraus ieškinio pagrįstumo argumentų nepateikia. Todėl apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje aptaria tik antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą ar, priešingai, nebuvimą. 

12.       Nagrinėjamu atveju apeliantė savo prašymą taikyti atsakovams laikinąsias apsaugos priemones, nurodytą pateiktame jos ieškinyje dėl žalos atlyginimo, grindė didelės ieškinio sumos (1 754 641,10 Eur) kriterijumi, atsakovų vienintelio nuosavybės teise valdomo turto objekto arešto faktu, atsakovų prievolių (įskaitant ir tyčinio bankroto byloje iš atsakovo R. R. priteistų bylinėjimosi išlaidų) geranorišku nevykdymu. Atskirajame skunde apeliantė akcentuoja ir byloje dėl BUAB „Himėja“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėtas bei joje nustatytas aplinkybes.

13.       Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais dėl Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos, kuria remiantis ieškinio sumos dydis, kurios nurodymas visada priklauso tik nuo ieškovo, nėra absoliutus ir savaime pakankamas pagrindas laikinosios apsaugos priemonėms, tokioms kaip turto ir piniginių lėšų areštas, taikyti.

14.       Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Šio išimtinio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turėdamas tikslą išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje        Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-83-370/2020).

15.       Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse taip pat ne kartą pasisakyta, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra savaime preziumuojamas faktas, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1333-943/2018). Taigi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikusi šalis kartu turi pateikti ir įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų savo turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan.

16.       Nagrinėjamoje byloje apeliantė su ieškiniu, kuriame ir buvo suformuluotas jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad atsakovai iš tiesų valdo tik vieną nekilnojamojo turto objektą (pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini)), ir kurį, remiantis pateiktu Nekilnojamojo turto registro išrašu (2019 m. gruodžio 10 d.), jau yra areštavę devyni antstoliai ir Vilniaus apygardos teismas. Akivaizdu, kad nustačius tokius daugkartinius disponavimo šiuo objektu ribojimus, atsakovai objektyviai negalėtų pakeisti savo turto masės ir / ar jo sudėties. Vien todėl grėsmė galbūt palankaus apeliantei teismo sprendimo įvykdymui iš esmės yra eliminuota.

17.       Stokoja pagrįstumo ir apeliantės pozicija, kad grėsmę patvirtina vien tai, kad atsakovai kito turto, kuris galėtų būti areštuotas, neturi. Šiame kontekste pažymėtina, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir / ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tačiau tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-253-516/2020).

18.       Sutiktina su teismu ir tuo aspektu, kad tokia aplinkybė, jog skolininkas gera valia nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, teikia pagrindą jo kreditoriui kreiptis į teismą, bet ne pagrindą teismui automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl toks apeliantės įvardytas faktas, kad atsakovai neatsiskaito su savo kreditoriais ir atsakovų turtui yra pritaikytas areštas, jų nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nepatvirtina. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo.

19.       Apeliantė atskirajame skunde taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkami taikė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai nesivadovavo pateikta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, kuria neteisėti ir nesąžiningi buvusio apeliantės vadovo veiksmai yra įrodyti byloje dėl apeliantės bankroto pripažinimo tyčiniu. Apeliantės teigimu, minėtoje nutartyje nustatyti veiksmai patvirtina atsakovo nesąžiningumą ir leidžia spręsti, kad lygiai taip pat vadovas galėtų elgtis ir šioje byloje, todėl būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistuoja, yra realus pavojus, kad šių priemonių netaikius, teismo sprendimas ateityje iš viso negalės būti įvykdytas.

20.       Nurodyti argumentai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio taip pat savaime nesuponuoja. Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sieja ne su tyčinio bankroto faktu, tačiau su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui toje konkrečioje byloje, kurioje paduotas toks prašymas, buvimu. Tokios grėsmės egzistavimą, kaip minėta, turi įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien BUAB „Himėja“ bankroto pripažinimo tyčiniu faktas, apeliantei nepateikus jokių kitų duomenų ar įrodymų apie tai, kad atsakovai ketina sumažinti ar jau sumažino savo turimo turto vertę, arba ketina jį įkeisti ar kitaip apsunkinti ar jau įkeitė ar jau apsunkino, turėdami tikslą išvengti galimo teismo sprendimo vykdymo, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad atsakovai R. R. ir A. R. savaime sieks išvengti galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymo arba jį apsunkins. 

21.       Apeliantės nurodomoje kasacinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje    Nr. 3K-3-456-378/2018 konstatuota, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas. 

22.       Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, kai jo įvykdymui egzistuoja grėsmė, kuri įvertinama pagal atsakovų atliktus ar atliekamus nesąžiningus veiksmus, nukreiptus į sąmoningą siekį apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą ar padaryti jį neįmanomu. Tuo tarpu neteisėti veiksmai yra civilinės atsakomybės sąlyga, kuri, nustačius ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, lemia teisinės atsakomybės taikymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, ir nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidos, nėra pagrindo tapatinti. Faktas, kad, remiantis minėta kasacinio teismo praktika, byloje dėl žalos, kilusios tyčia privedus bendrovę prie bankroto, nereikia įrodinėti asmens neteisėtų veiksmų, savaime dar nereiškia, kad prašant laikinųjų apsaugos priemonių nereikia įrodyti atsakovų nesąžiningumo  kaip siekio išvengti galimai jiems nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Todėl apeliantės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo atmestini kaip nepagrįsti.

23.       Pažymėtina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo nustatytu, t. y. ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo toje konkrečioje byloje tikslu, užkardant galimą nesąžiningą atsakovo elgesį (turto paslėpimą, perleidimą kitiems asmenims, iššvaistymą, apsunkinimą kitomis prievolėmis, visa tai atliekant turint tikslą ateityje neatsiskaityti su ieškovu). Laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas atsakovo turto paieškoms ar jo kaupimui / išlaikymui, ateityje palengvinant sprendimo įvykdymą sulaikyto arba sukaupto turto sąskaita.

24.       Šiuo gi atveju iš apeliantės prašymo taikyti atsakovų turto ir piniginių lėšų areštą ir jos atskirojo skundo motyvų (t. y. didelis kreditorių skaičius, priverstinio skolų išieškojimo faktas bei labai didelė, net 1 754 641,10 Eur žalos reikalavimo suma pagrindžia, kad žalos išieškojimas iš atsakovo R. R. gali būti apsunkintas arba net neįmanomas) matyti, jog apeliantė iš esmės siekia ne užkardyti kokį nors konkretų nesąžiningą atsakovų elgesį, tačiau tokiu būdu sulaikyti ir sukaupti atsakovų turtą, kad vėliau galėtų palengvinti sprendimo įvykdymą, jeigu šis sprendimas būtų jai palankus. Tačiau tokios aplinkybės tik patvirtina, kad sprendimo neįvykdymo grėsmės užkardymo funkcijos turto ir piniginių lėšų areštas neatliks. Be to, iš apeliantės prašymo ir atskirojo skundo argumentų matyti, kad vienas iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje tikslų yra atsakovų turto suradimas, ieškinyje suformuluotame reikalavime nurodant, kad atsakovo R. R. dalis bendrojoje nuosavybėje 2017 m. liepos 18 d. sandorių sudarymo metu sudarė ½ dalį, bet neįvardijant nei konkretaus turto, nei jo vertės. Pati apeliantė pripažino, kad šis reikalavimas bus patikslintas jau po to, kai bus gauti duomenys apie turto sudėtį sutuoktinių turto pasidalijimo ir povedybinės sutarčių sudarymo dienai.

25.       Atkreiptinas dėmesys ir į tokią aplinkybę, kad apeliantė, vien akcentuodama įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartį, kuria BUAB „Himėja“ bankrotas pripažintas tyčiniu, iš esmės ja įrodinėjo tik atsakovo R. R. galimą nesąžiningumą, tačiau laikinąsias apsaugos priemones prašo taikyti ne tik šio atsakovo, bet ir visam atsakovės                      A. R. turtui. Vadinasi apeliantė turėjo pareigą įrodyti ir šios atsakovės galimą nesąžiningumą ir siekį vengti sprendimo vykdymo, tačiau tokios aplinkybės apeliantė net neįrodinėjo.

26.       Apibendrinant argumentus, konstatuotina, kad tokia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalomoji sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui – nėra nustatyta (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, pagrįstai netenkino apeliantės prašymo taikyti abiejų atsakovų viso turto ir piniginių lėšų arešto. 

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                Dalia Kačinskienė