Civilinė byla Nr. e2A-345-156/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01561-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.3; 3.3.1.18.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kačinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. L. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidentui, Teisėjų tarybai dėl atleidimo iš Lietuvos Aukščiausio Teismo teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas E. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti neteisėtais, negaliojančiais ir panaikinti:

1.1.       Lietuvos Respublikos Prezidento (toliau – ir Respublikos Prezidentas) 2019 m. liepos 30 d. dekretą Nr. 1K-25, kuriuo kreiptasi į Teisėjų tarybą, prašant patarti dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) atleisti E. L. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą;

1.2.       Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą Nr. 13P-144-(7.1.2), kuriuo patarta Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą;

1.3.       Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą Nr. 1K-45, kuriuo pateikta Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą;

1.4.       Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2436, kuriuo E. L. atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

2.       Nurodė, kad

3.       Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė pareiškimą dėl ieškinio pagrindo papildymo. Įvertinęs gautus dokumentus iš ikiteisminio tyrimo medžiagos laikėsi pozicijos, kad atsakovė Teisėjų taryba nepagrįstai patarė jį atleisti iš pareigų. Nurodė, kad pradinis ieškinys tikslinamas naujomis papildomomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais: a) ieškovas su O. S. niekada neaptarinėjo konkrečios Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2018 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-2455-852/2018, todėl draudimo nekonsultuoti asmenų teisiniais klausimais nepažeidė; b) ieškovas neturėjo konkrečių duomenų apie O. S. sąsajas su civilinėje byloje Nr. 2S-2455-852/2018 nagrinėjamais klausimais, todėl ir neturėjo pareigos nusišalinti; c) ieškovas nėra gavęs pasiūlymų, kad už palankių sprendimų priėmimą bylos baigtimi suinteresuotų asmenų atžvilgiu gali būti atsilyginama, todėl objektyviai net negalėjo dėl to išreikšti savo valios toleruojant tokius pasiūlymus, kaip tai klaidingai nurodoma Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime Nr. 13P-144-(7.1.2); d) ieškovas su O. S. 2019 m. sausio mėn. neaptarinėjo administracinės bylos Nr. A-342-442/2019 baigties ir galimo neteisėto poveikio šią bylą nagrinėjančiam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui, negavo prašymų daryti įtaką teisingumo vykdymo procesui, todėl ieškovui nekilo poreikis imtis priemonių tokius veiksmus nutraukti. Ieškovas objektyviai net negalėjo dėl to išreikšti savo valios toleruojant tokius prašymus, kaip tai klaidingai nurodoma Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime Nr. 13P-144-(7.1.2).

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų už teisėjo vardą žeminantį poelgį pagrindo ir procedūros

5.       Teismas pažymėjo, kad Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai inicijuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimą iš pareigų, teisėjui savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kyla iš Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto ir 112 straipsnio 2 dalies nuostatų.

6.       Teismas nesutiko su ieškovo vertinimu, kad sprendžiant teisėjo atleidimo iš pareigų procedūros teisėtumo klausimą, privalu atlikti kompleksinę faktinių aplinkybių analizę, įskaitant atleidimo iš pareigų inicijavimo ir siūlomo atleidimo pagrindo teisėtumo įvertinimą. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas yra tarpinis dokumentas, kuriuo siekiama pradėti teisėjo atleidimo iš pareigų procedūrą.

7.       Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas gali būti atleistas iš teisėjo pareigų už teisėjo vardą žeminantį poelgį Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu.

8.       Teismas atkreipė dėmesį, kad Teisėjų tarybai teisėjo atleidimo iš pareigų procedūroje tenkantis vaidmuo – nustatyti teisėjo atsakomybės taikymo faktinį (materialinį) pagrindą, t. y. Respublikos Prezidentui iškėlus abejones dėl konkretus teisėjo elgesio, įsitikinti, jog tam tikras poelgis buvo ir kad šiuo poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas.

9.       Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2022 m. balandžio 15 d. nutarime nustatė, jog Respublikos Prezidentas 2019 m. liepos 30 d. dekretu į Teisėjų tarybą su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kreipėsi gavęs tam tikrą informaciją iš Generalinio prokuroro, taip pat Generalinio prokuroro leidimu susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga; nenustatyta, kad Generalinis prokuroras ar jo atstovai savo iniciatyva būtų kreipęsi į Teisėjų tarybą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamuose teisės aktuose nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų procedūra pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą inicijuota Respublikos Prezidento dekretu, Respublikos Prezidentui įgyvendinant savo konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią, be kita ko, kreiptis patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą instituciją – Teisėjų tarybą, o ne remiantis Generalinės prokuratūros raštu.

10.       Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimas iš pareigų yra vientisa procedūra, kurią inicijuoja Respublikos Prezidentas, išleisdamas dekretą, kuriuo kreipiamasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją (Teisėjų tarybą) patarimo dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų; Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija (Teisėjų taryba) priima nutarimą, kuriuo pataria Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų; Respublikos Prezidentas išleidžia dekretą, kuriuo teikia Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų; Seimas priima nutarimą atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų.

11.       Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas nusprendė, kad, Teisėjų tarybai sprendžiant dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, buvo laikomasi tinkamo teisinio proceso reikalavimų. Šis Teisėjų tarybos nutarimas atitinka tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokiems nutarimams keliamus reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

12.       Teismas nurodė, kad aiškindamas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų; tokiais atvejais ši speciali teisėjų institucija negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų.

13.       Teismas pripažino pagrįsta atsakovų pozicija, kad būtent Teisėjų taryba, t. y. teisėjų savivaldos institucija, veikianti kaip atsvara vykdomosios valdžios subjektui – Respublikos Prezidentui – ir taip sudaranti prielaidas užtikrinti teisėjų ir teismų nepriklausomumą, yra tas subjektas, kuris, spręsdamas dėl patarimo Respublikos Prezidentui davimo, turi įgaliojimus vertinti ir konstatuoti, ar konkrečiu poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas. Tiek Respublikos Prezidentas, tiek Seimas turėjo pagrindą remtis specialios įstatymų nustatytos teisėjų institucijos, turinčios tam konstitucinius įgaliojimus, t. y. Teisėjų tarybos, atliktu konkretaus ieškovo poelgio nustatymu ir jo įvertinimu kaip pažeminusio teisėjo vardą.

14.       Teismas nurodė, kad, išanalizavęs ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų aplinkybes, neturi pagrindo abejoti ieškovui taikyto atleidimo iš pareigų pagrindo ir procedūros atitiktimi Konstitucijos nuostatoms.

15.       Teismas nurodė, kad Konstitucijos 115 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 90 straipsnio 1 dalyje nustatyti teisėjų atleidimo iš pareigų bendrieji pagrindai, taikytini visiems bendrosios kompetencijos, taip pat specializuotų teismų teisėjams. Šioje Konstitucijos normoje nenustatyta išimčių dėl tam tikrų atleidimo pagrindų netaikymo atskirų grandžių teisėjams.

16.       Teismas, išanalizavęs teisinį reglamentavimą ir su juo susijusią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, priėjo prie išvados, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte (ir analogiškai Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte) nustatytas teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindas bei Konstitucijos 74, 116 straipsniuose įtvirtintas aukščiausių grandžių teismų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo) teisėjų pašalinimo iš pareigų pagrindas reglamentuoja skirtingas teisėjų atsakomybės rūšis: drausminę atsakomybę, kuri gali kilti visų grandžių teisėjams, ir konstitucinę atsakomybę, kuri gali būti taikoma tik aukščiausių teisminių grandžių teisėjams.

17.       Teismas nustatė, kad Konstitucijos 74, 116 straipsniuose įtvirtinta aukščiausių grandžių teismų teisėjų konstitucinė atsakomybė – pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka – gali būti taikoma tokiais atvejais: 1) už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą; 2) priesaikos sulaužymą; 3) padarytą nusikaltimą. Tačiau Konstitucijos 116 straipsnyje nustatytos konstitucinės atsakomybės taikymo galimybė neeliminuoja kitos galimybės – ir aukščiausių teisminių grandžių teisėjams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo), jeigu jie savo poelgiais pažemina teisėjo vardą, taikyti griežčiausią drausminės atsakomybės priemonę – atleisti iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu.

18.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ieškovo argumentai, jog jo atžvilgiu buvo pasirinkta ir pritaikyta netinkama atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų procedūra, yra nepagrįsti.

19.       Teismas akcentavo, kad Konstitucijos 116 straipsnyje nustatyto konstitucinės atsakomybės taikymo galimybė niekaip nepaneigia Respublikos Prezidento teisės, gavus informaciją apie galimą Aukščiausiojo Teismo teisėjo poelgį, kuriuo galimai pažemintas teisėjo vardas, inicijuoti drausminės atsakomybės – atleidimo iš pareigų – taikymo procedūrą. Konkrečios Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo arba pašalinimo iš teisėjo pareigų procedūros taikymas pagal Konstituciją yra įgaliojimus ją inicijuoti turinčio subjekto diskrecijos įgyvendinimo rezultatas.

20.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teismas nusprendė, kad Respublikos Prezidentas, gavęs informaciją apie Aukščiausiojo Teismo teisėjo poelgį, kuriuo galimai pažemintas teisėjo vardas, turi įgaliojimus ir diskrecijos teisę inicijuoti ir taikyti Konstitucijos 112 straipsnio 2 ir 5 dalyse teisėjo atleidimo procedūras Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu.

Dėl tinkamo teisinio proceso reikalavimų laikymosi Teisėjų tarybai sprendžiant Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų klausimą

21.       Teismas, vertindamas ieškovo argumentus, kad buvo pažeista jo teisė susipažinti su teisėjo atleidimo procese dalyvaujančioms institucijoms (Respublikos Prezidentui, Teisėjų tarybai ir Seimui) pateikta informacija, įvertinti šią informaciją, duoti dėl jos paaiškinimus, pareikšti prašymus 2019 m. rugpjūčio 9 d. Teisėjų tarybos posėdyje, nustatė, kad Teisėjų tarybos atstovė ieškovo advokatui M. D. 2019 m. liepos 31 d. išsiuntė elektroninį laišką, kuriuo pakvietė į 2019 m. rugpjūčio 2 d. 10.00 val. vyksiantį Teisėjų tarybos posėdį. Laiške nurodyta, kad „bus svarstomas klausimas dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui pritarti E. L. atleidimui iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (pridedamas dekretas)“. Ieškovas išsiuntė pranešimą dėl 2019 m. rugpjūčio 2 d. neeilinio Teisėjų tarybos posėdžio, kuriame nurodė, kad prašo jam nedalyvaujant klausimo nesvarstyti ir nepriimti sprendimo dėl atleidimo, o posėdį atidėti. Taip pat pateikė prašymą pateikti jam susipažinti visą Teisėjų tarybos disponuojamą, taip pat ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 26 d. dekrete Nr. 1K-25 įvardintą medžiagą. Teisėjų taryba 2019 m. rugpjūčio 2 d. sušaukė neeilinį posėdį, kurio metu bendru sutarimu buvo nutarta padaryti posėdžio pertrauką, nes Teisėjų tarnybos sprendimų priėmimui tarybos nariams būtina susipažinti su papildoma medžiaga, kurios nebuvo galimybės gauti iki posėdžio pradžios. Po pertraukos, tai yra 2019 m. rugpjūčio 9 d., įvyko neviešas Teisėjų tarybos posėdis, kuriame dalyvavo ir ieškovas. Ieškovas prašė leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Ieškovui posėdžio metu buvo pateiktas susipažinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019 m. liepos 24 d. raštas, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-7-00007-18 ir paaiškinta, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. 2018 m. rugpjūčio 19 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, o 2019 m. balandžio 1 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

22.       Teismas pažymėjo, kad ieškovas savo nuožiūra interpretuoja ir kvalifikuoja aplinkybes, nurodytas jo atleidimo iš teisėjo pareigų pagrindu. Nurodė, kad tiek iš Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto Nr. 1K-25 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“, kuriuo inicijuotas prašymas patarti dėl teikimo Seimui pritarti E. L. atleidimui iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, tiek iš Teisėjų tarybos 2019 m. liepos 31 d. pranešimo ieškovui apie jo klausimo svarstymą, siekiant patarti Respublikos Prezidentui, turinio aišku, jog ieškovo atleidimo iš pareigų procedūra inicijuota ne dėl priesaikos sulaužymo, ne dėl jam ikiteisminiame tyrime pareikšto įtarimo nusikalstamos veikos padarymu, bet gavus duomenų apie tokį ieškovo elgesį, kuris nesuderinamas su teisėjo etikai keliamais reikalavimais ir kuriuo galbūt buvo pažemintas teisėjo vardas.

23.       Teismo vertinimu, tai, kad ieškovo atleidimo iš teisėjo pareigų faktinės aplinkybės iš dalies sutapo su ieškovui baudžiamajame procese pareikštų įtarimų faktiniu pagrindu nurodytomis aplinkybėmis, niekaip nelemia išvados, jog iš pareigų ieškovas galėjo būti pašalintas tik apkaltos proceso tvarka.

24.       Teismas atkreipė dėmesį, kad tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, jog teisėjo drausminei atsakomybei taikyti nebūtina nustatyti baudžiamosios veikos faktą. Pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėja (Konstitucinio Teismo 2007 m, sausio 16 d. sprendimas). Dėl savo ypatumų teisėjo vardą žeminančiam poelgiui pripažinti ir jo atleidimui iš pareigų pakanka pagrįsto įsitikinimo, kad teisėjo elgesys neatitinka Teisėjų etikos kodekse nurodytų principų ir yra pakankamas pagrindas nepasitikėti tokiu teisėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

25.       Teismas konstatavo, kad asmens veikos kvalifikavimas pagal baudžiamosios teisės normas niekaip nesuvaržo drausminės atsakomybės taikymo klausimą sprendžiančio subjekto teisės tas pačias veikas vertinti drausminės atsakomybės aspektu.

26.       Teismas, vertindamas ieškovo argumentą, kad Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. posėdis, kuriame buvo svarstomas jo atleidimo iš pareigų klausimas, vyko ne pagal Reglamento procedūras, nes balsavime dalyvavo teisėjas, kuris minimas toje pačioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje (fiksuotuose slaptuose pasiklausymuose), teisėjas A. D. susilaikė, nors to nenumato Reglamentas, be to, posėdyje dalyvavo teisėjas G. K., kuris 2019 m. vasario 27 d. buvo apklaustas kaip liudytojas, nurodė, kad buvo nesilaikyta Reglamento 25 punkto ir 63 punkto nuostatų, tačiau ieškovui nenurodžius, kaip šios faktinės aplinkybės veikia ieškinio dalyką, tai yra ieškovui neginčijant šiuo aspektu Teisėjų tarybos patarimo, teismas dėl jų plačiau nepasisakė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 13 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad iš dalies sutinka su ieškovo pozicija, jog jam turėjo būti užtikrinta teisė reikšti nušalinimą Teisėjų tarybos nariams. Kartu pažymėjo ir tai, kad Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 12 d. posėdžio protokole nurodyta, jog susilaikiusių nebuvo, vienas narys nebalsavo, o išraše iš elektroninės posėdžių organizavimo ir balsavimo sistemos nurodyta, kad A. D. susilaikė. Teismo vertinimu, tai, kad G. K. nusišalinimo faktas nebuvo užfiksuotas protokole, yra neesminė protokolo įforminimo klaida, neturinti įtakos nei galutiniam klausimo išnagrinėjimo rezultatui, nei ieškovo teisėms. Reglamento nuostatos nenumato, kad nusišalinęs Teisėjų tarybos narys negali stebėtojo teisėmis dalyvauti Teisėjų tarybai sprendžiant klausimą. Teismo vertinimu, epizodinis vieno iš Teisėjų tarybos narių paminėjimas byloje vertintuose slapto sekimo protokoluose nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl šio nario šališkumo. Nurodė, kad net ir laikant tokias aplinkybes ieškovo teisės Reglamento 25 punkto nustatyta tvarka pareikšti nušalinimą Teisėjų tarybos nariui pažeidimu, tokioje situacijoje pripažintina, kad ieškovo nurodomas jo teisės reikšti nušalinimą vienam iš Teisėjų tarybos narių įgyvendinimas negalėjo lemti kitokio sprendžiamo klausimo rezultato – Teisėjų tarybos narių balsų dauguma būtų priimtas nutarimas patarti Respublikos Prezidentui teikti Seimui pritarti ieškovo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Kitus ieškovo įvardytus procedūrinius pažeidimus teismas įvertino kaip neturinčius esminės reikšmės nagrinėjamam klausimui tinkamai išspręsti.

27.       Apibendrindamas tai, kad išdėstyta, teismas ieškovo poziciją, kad jo atleidimas iš teisėjo pareigų buvo susietas ne su teisėjo vardo pažeminimu, bet ir su priesaikos sulaužymu bei nusikaltimo padarymu, todėl Lietuvos Respublikos Prezidentas neturėjo teisinio pagrindo priimti Prezidento dekreto kreiptis dėl patarimo, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad Respublikos Prezidentas, gavęs duomenų apie ieškovo, ėjusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, poelgį, kuriuo galbūt buvo pažemintas teisėjo vardas, turėjo teisę inicijuoti jo atleidimo iš teisėjo pareigų procedūrą ir šią teisę įgyvendino įstatymo nustatyta tvarka.

28.       Teismas konstatavo, kad Respublikos Prezidentas ieškovo atleidimo iš pareigų procedūrą inicijavo atidžiai ir atsakingai. Nurodė, kad gavus Generalinės prokuratūros 2019 m. vasario 15 d. raštą, kuriame pateikta informacija apie ieškovo veiksmus, nesuderinamus su teisėjo etikai keliamais reikalavimais, nebuvo iš karto kreiptasi į Teisėjų tarybą patarimo teikti Seimui pritarti dėl ieškovo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja 2019 m. liepos 19 d. raštu Nr. 2D-3186 kreipėsi į Generalinį prokurorą, prašydama pateikti E. L. atžvilgiu surinktą informaciją, galinčią turėti reikšmės vertinant teisėjo elgesį jo suderinamumo su teisėjo ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimais požiūriu. Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas kreiptis į Teisėjų tarybą patarimo priimtas tik po to, kai buvo susipažinta su Generalinės prokuratūros 2019 m. vasario 15 d. rašte Nr. 17.2-752 ir 2019 m. liepos 24 d. rašte Nr. 17.2-3480 nurodytos informacijos apie ieškovo elgesį pirminiais šaltiniais. Respublikos Prezidentas, susipažinęs su Generalinės prokuratūros pateiktais duomenimis, 2019 m. liepos 30 d. dekretu kreipėsi į specialią įstatyme numatytą teisėjų instituciją (Teisėjų tarybą), kad ši įvertintų, ar tokiu elgesiu nepažemintas teisėjo vardas.

29.       Teismas, išanalizavęs ieškovo atleidimo iš teisėjo pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu procedūrą tinkamo teisinio proceso reikalavimų laikymosi aspektu, pabrėžė, kad Teisėjų taryba, gavusi Respublikos Prezidento kreipimąsi patarti dėl ieškovo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, šį klausimą sprendė ne skubotai, priešingai – atidžiai ir atsakingai.

30.       Teismas nepripažino pagrįstais ieškovo argumentų, kad Teisėjų tarybos nariai tinkamai nesusipažino su ikiteisminio tyrimo duomenimis ir neįsitikino, jog buvo padaryti poelgiai, kuriais pažemintas teisėjo vardas (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

31.       Vertindamas ieškovo argumentą, kad Teisėjų taryboje jam nebuvo užtikrintas tinkamas teisinis procesas, nes nebuvo aiškiai atskleista, kokie poelgiai vertinami kaip pažeminę teisėjo vardą, teismas išanalizavo Teisėjų tarybos 2019 m. liepos 24 d. rašte nurodytą informaciją ir nusprendė, kad ieškovui buvo aiškiai nurodyta, dėl kokių konkrečių jo poelgių bus svarstoma, ar jie suderinami su Teisėjų etikos kodekso reikalavimais, ar nežemina teisėjo vardo, taip pat pakankamai atskleistos Teisėjų tarybai žinomos ieškovo poelgių aplinkybės (įvardyti konkretūs asmenys, vietos, klausimai, kuriais bendrauta). Teismo nuomone, ieškovas, turėdamas tokio išsamumo informaciją apie tai, kokie jo poelgiai bus svarstomi kaip galimai pažeminę teisėjo vardą, galėjo duoti Teisėjų tarybai išsamius paaiškinimus dėl šių poelgių aplinkybių, tačiau tokia teise nepasinaudojo, atsisakė teikti bet kokius paaiškinimus dėl svarstomo atleidimo iš pareigų faktiniu pagrindu nurodytų aplinkybių.

32.       Teismas nustatė, kad ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras sutiko ikiteisminio tyrimo medžiagą pateikti tik šį klausimą sprendžiantiems Teisėjų tarybos nariams, bet nesutiko, kad su šiais duomenimis būtų supažindinti asmenys, kuriems ikiteisminio tyrimo byloje yra pareikšti įtarimai nusikalstamų veikų padarymu bei jų gynėjai. Nurodė, kad ieškovo galimybės susipažinti ribojimas buvo pateisinamas: ribojimas buvo numatytas įstatymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 177 straipsnio 1 dalis); ribojimu siekta teisėto tikslo (nepakenkti vykdomam ikiteisminiam tyrimui); apribojimas buvo būtinas ir proporcingas (ieškovui buvo atskleistos konkrečios faktinės aplinkybės dėl jo poelgių, kurie bus vertinami sprendžiant atleidimo iš pareigų klausimą).

33.       Teismo vertinimu, šioje byloje esminis ir svarbiausias aspektas yra tai, kad Teisėjų taryba pagrįstai vertino ne epizodinius ar pavienius duomenis (pokalbių turinį), bet duomenų visumą, kuri leido įsitikinti, kad ieškovas atliko veiksmus, nesuderinamus su teisėjo profesijai keliamais reikalavimais, leido suabejoti teisėjo etika. Teismas pažymėjo, kad teisėjų drausminės atsakomybės bylose teisėjo elgesys pripažįstamas žeminančiu teisėjo vardą ne tik įrodžius teisėjo bendravimo su asmeniu, suinteresuotu bylos rezultatu, pasekmes, bet ir vien tokio bendravimo faktus. Nurodė, kad bendravimo su bylų baigtimi suinteresuota O. S. ieškovas neneigė ir teismo posėdžio metu. Teismo nuomone, įvertinusi visumą duomenų, Teisėjų taryba turėjo pagrindą nuspręsti, kad ieškovas pažeidė Teisėjų etikos kodekso imperatyvius reikalavimus. Atitinkamai, Teisėjų tarybai sprendžiant dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, buvo laikytasi esminių tinkamo teisinio proceso reikalavimų.

34.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad svarstant atleidimo iš pareigų klausimą Lietuvos Respublikos Seime Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdyje, jam nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytam. Teismas nustatė, kad ieškovas teikė tam tikrus paaiškinimus. Pažymėjo, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto neviešame posėdyje apsvarsčius ieškovo klausimą, prieš balsavimą ieškovas ir jo atstovas buvo paprašyti išeiti, tuo tarpu Respublikos Prezidento atstovė liko ir stebėjo komiteto narių balsavimą. Nurodė, kad ieškovo prašomą panaikinti Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą priėmė Seimo nariai, balsuodami Seimo posėdyje, o ne Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai. Teismas konstatavo, kad neturi pagrindo abejoti, jog Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas priimtas laikantis Seimo Statuto nustatytų reikalavimų.

35.       Apibendrinęs išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, kad, vadovaujantis Konstitucijos 112 straipsnio 2, 5 dalimis ir 115 straipsnio 5 punktu, Respublikos Prezidentas, gavęs informaciją apie ieškovo, ėjusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, poelgį, kuris gali būti vertinamas kaip žeminantis teisėjo vardą, turėjo įgaliojimus kreiptis į Teisėjų tarybą patarimo dėl ieškovo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą; Teisėjų taryba, įsitikinusi, kad buvo tam tikras teisėjo poelgis, įvertinusi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas iš tikrųjų šiuo poelgiu pažemino teisėjo vardą, privalėjo patarti Respublikos Prezidentui atleisti ieškovą iš pareigų; Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą turėjo įgaliojimus teikti Seimui pritarti jo atleidimui iš pareigų. Teismas nenustatė tokių tinkamo teisinio proceso reikalavimų pažeidimų, kurie galėjo lemti, kad ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, klausimas būtų išspręstas kitaip.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

36.       Ieškovas E. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl byloje priimto 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų atleidimo“ išaiškinimo: 1) ar Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo 38 punkto 3, 4, 5 pastraipos, 39.2, 39.3 pastraipos, yra bylą nagrinėjančius teismus tiesiogiai saistantys Konstitucinio Teismo išaiškinimai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 2 dalis), ar šios dalys yra laikytinos obiter dictum (pasakyta tarp kitko; argumentas, neturintis lemiamos reikšmės)? 2) ar Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo 38 punkto 3, 4, 5 pastraipos, 39.2, 39.3 pastraipos nėra siurprizinės ir ar jos yra suderinamos su teismo pareiga užtikrinti ieškovo teisę į tinkamą teisinį procesą ir teisingą bylos nagrinėjimą (Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 6, 13 straipsniai) individualioje byloje nustatant svarbias faktines aplinkybes, tiesiogiai ištiriant byloje esančius įrodymus (CPK 235 straipsnis)? 3) ar Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarime tiesiogiai neištirtos ginčo dalys reiškia, kad jos nėra reikšmingos tinkamo proceso reikalavimų užtikrinimui? Jeigu ne, ar šiose dalyse bylą nagrinėjantys teismai turi kompetenciją pasisakyti dėl tinkamo proceso reikalavimų užtikrinimo, ar tokią kompetenciją turi tik Konstitucinis Teismas? Taip pat prašo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su apeliaciniame skunde nurodytais klausimais bei sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje.

37.       Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

37.1.                       Skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas paviršutiniška bylos duomenų analize, neatsižvelgiant į anksčiau byloje teismo nustatytas ir nepaneigtas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka reikalavimų, neatskleista bylos esmė. Byla nagrinėjama iš esmės jau antrą kartą, pirmąjį kartą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo laikytis apeliacinės instancijos teismo išaiškinimų, tačiau kartu turėjo spręsti ir dėl tų išnagrinėtų bylos apsektų, kurie nebuvo apeliacinės instancijos teismo peržiūros dalimi. Ieškovo argumentų apibendrinimas yra netinkamas: arba yra iškreipiama jų esmė (argumentas išskaidomas į nelogiškas dalis), arba jų turinys iš viso ignoruojamas. Sprendime gausu teisinio reguliavimo apžvalgos ir teismų praktikos, tačiau ši teismo motyvų dalis nėra nukreipta į ieškovo argumentų ar byloje keliamų klausimų analizę.

37.2.                      Skundžiamu sprendimu sukuriama absoliuti ir konstituciškai nepateisinama Prezidento diskrecija spręsti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo pagrindo. Teisėjo atleidimą iš pareigų reguliuoja Teismų įstatymo 90 straipsnis, kuriame nėra nustatyta teisėjo atleidimo iš pareigų procedūra pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą. Kaip išaiškinta Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d nutarime, Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir jos 74, 116 straipsniuose yra įtvirtinti atskiri, t. y. savarankiški Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai, Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar Apeliacinio teismo teisėjo įgaliojimai nepasibaigus kadencijos laikui gali būti nutraukiami arba Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, arba Konstitucijos 116 punkte nurodytu pagrindu dėl to, kad teisėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką. Pagal Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d nutarimą kvalifikavimas ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, ar teisėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką yra fakto klausimas. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nepasisakė ar ieškovo atveju kvalifikacija yra atlikta teisingai. Negali egzistuoti teisėjo vardo pažeminimo ir priesaikos sulaužymo kvalifikavimas dėl to paties fakto. Pirmosios instancijos teismas iš viso neišnagrinėjo esminio klausimo, ar teisingai kvalifikuoti buvo tariami pažeidimai ir kodėl. Tai reiškia, kad teismas turėjo nedviprasmiškai pirmiausia nurodyti, kad ieškovas priesaikos nesulaužė, išdėstyti tai pagrindžiančius motyvus ir tik tuomet vertinti teisėjo vardo (ne)pažeminimo faktą. Teisėjų taryboje, Prezidentūroje ir Seime iš esmės buvo vertinami tik apibendrinti ikiteisminio tyrimo duomenys, tačiau objektyvaus ir neginčytino fakto, kuriame būtų fiksuoti Teisėjų tarybos nutarime nurodyti ieškovo veiksmai, nėra. Kvalifikavimas ar veiksmai, kurie nurodyti Teisėjų tarybos nutarime, sudaro priesaikos sulaužymo sudėtį ar teisėjo varą žeminančio poelgio sudėtį, ieškovui turi esminę reikšmę, kadangi jo procesinių teisių ir galimybių gintis apimtis, priklausomai nuo kvalifikavimo, reikšmingai skiriasi. Nesant aiškios įstatymuose nustatytos teisėjo atleidimo pažeminus teisėjo vardą procedūros, nesant įstatyme įtvirtintų poelgių ir (ar) kriterijų, kurie gali būti taikomi kvalifikuojant veiksmus kaip teisėjo vardo pažeminimą ar priesaikos sulaužymą, Teisėjų taryboje priimant nutarimą ir teismui, priimant skundžiamą sprendimą, yra pažeista ieškovo, kaip buvusio teisėjo, konstitucinė nepriklausomumo garantija ir teisė į veiksmingą gynybą.

37.3.                      Teisės į gynybą turinį sudarančios procesinės garantijos Teisėjų taryboje liko neatskleistos ir neįvertintos. Teisėjo atleidimo procedūra teisėjui pažeminus teisėjo vardą nėra tinkamai sureguliuota Teismų įstatyme, o ši teisės spraga lėmė grubų ieškovo teisių, konstitucinės teisėjo nepriklausomumo garantijos ir teisės į gynybą principo pažeidimą atleidimo procedūroje. Pirmosios instancijos teismas išimtinai vadovavosi Konstitucinio Teismo formuojama konstitucine doktrina dėl tinkamo teisinio proceso reikalavimų, tačiau greta šių standartų turi būti taikomi ir EŽTK) 6 ir 13 straipsnių bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio 1 dalies reikalavimai, kurie yra savarankiški. Vien konstitucinės doktrinos taikymas šiuo atveju reikštų, kad taikomas žemesnis teisės į gynybą standartas, negu nustato tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos teisės aktai.

37.4.                      Teisėjų taryba ir pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovo teisę į rungimosi principu pagrįstą procesą. Teisėjų taryba bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad apribojo ieškovo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo bylos duomenimis, nes šie duomenys nebuvo išslaptinti. Atsakovė nurodė, kad ieškovas atsisakė teikti paaiškinimus, nušalinimų nereiškė. Tačiau byloje nėra pateiktas protokolas, kuriame būtų fiksuota, kad ieškovui buvo išaiškintos procesinės teisės, jomis leista realiai pasinaudoti, o ieškovas atsisakė. Ieškovui buvo skirtas tik 10 min. laikas susipažinti su Generalinės prokuratūros raštu, adresuotu Lietuvos Respublikos Prezidentui. Susipažinęs su raštu, ieškovo atstovas nurodė, kad jam nepakanka duomenų, todėl prašė suteikti galimybę kreiptis į prokurorą dėl leidimo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šis prašymas nebuvo tenkintas. Teisėjų etikos pažeidimai nėra tos kategorijos procesas, kuriame informacija gali būtų slapto pobūdžio, kadangi šis procesas tiesiogiai susijęs su viešuoju interesu dėl teismų nepriklausomumo. Teismų įstatyme nėra numatyta, kad atleidžiant iš teisėjo pareigų pagal šio įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktą gali būti naudojamos kriminalinės žvalgybos ir procesinės prievartos priemonės. Tokio ribojimo proporcingumas nebuvo iš viso motyvuojamas – atleidimo iš pareigų procedūra buvo pradėta beveik po metų nuo pradėto ikiteisminio tyrimo ir taikytų kriminalinės žvalgybos techninių priemonių. Ieškovo teisė į veiksmingą gynybą buvo pažeista apribojant jo teisę susipažinti su teisėjo atleidimo teisiniame procese dalyvaujančioms (atitinkamus sprendimus priimančioms) valstybės institucijoms – Lietuvos Respublikos Prezidentui, Teisėjų tarybai ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikta ikiteisminio tyrimo slapta informacija (EŽTK 6 straipsnio 1 dalis).

37.5.                      Atleidimo iš pareigų teisinio proceso reikalavimas – teisė žinoti, kokiu pagrindu asmuo yra atleidžiamas iš pareigų ir kokie jam reiškiami reikalavimai, susiję su tokiu atleidimu, yra esminis proceso reikalavimas darbuotojams, valstybės tarnautojams, statutiniams pareigūnams, taip pat ir teisėjams. Buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje numatytas visų lygybės prieš įstatymą principas, rungtyniškumo principas, EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnis, Chartijos 47 straipsnis, nes ieškovui nebuvo suteikta lygi teisė žinoti atleidimo priežastis, kaip visiems asmenims teisinėje valstybėje.

37.6.                      Buvo pažeista ieškovo teisė į nepriklausomą ir nešališką drausminės atsakomybės klausimo nagrinėjimą bei teisė pareikšti nušalinimą Teisėjų tarybos nariams. Pagal Reglamento 25 punktą nebalsavęs teisėjas G. K. privalėjo nusišalinti, tačiau to nepadarė, susipažino su visa medžiaga ir visą laiką buvo posėdžių salėje, dalyvavo posėdyje priimant nutarimą. Nors teisėjas G. K. nebalsavo Teisėjų tarybos posėdyje, tačiau jis dalyvavo priimant sprendimą. Nebalsavimas nėra pakankamas nešališkumo reikalavimo įgyvendinimas, nes asmuo, kuris neturėtų dalyvauti sprendimo priėmimo procese, neturi dalyvauti jokioje sprendimo priėmimo proceso stadijoje. Priimant sprendimą dėl ieškovo atleidimo iš pareigų taip pat balsavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas A. N., kuris slapto pasiklausymo metu aptariamas pokalbyje kaip teikęs konsultacijas dėl kasaciniame teisme esančios bylos.

37.7.                      Nėra nustatyta teisėjo vardo pažeminimo sudėtis, todėl Teisėjų tarybos nutarimas yra neteisėtas. Atleidžiant teisėją, pažeminusį teisėjo vardą, kaip ir kitų tarnybinių pareiginių nusižengimų atvejais, Teisėjų taryboje, priimant nutarimą, turi būti vykdoma drausminio pareiginio nusižengimo tyrimo ir vertinimo procedūra (nustatytos drausminės atsakomybės sąlygos). Teisėjų taryba, priimdama nutarimą, turi nustatyti drausminio pareiginio nusižengimo, kuriuo pažemintas teisėjo vardas, sudėtį: pažeidimo padarymo faktą (poelgį); jį padariusį teisėją; teisėjo kaltę (tyčia ar aiškiai aplaidžiai); pažeidimo pasekmes, kad poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas; priežastinį ryšį tarp veikos (poelgio) ir pasekmių (pažeminto teisėjo vardo). Nenustačius nors vieno iš minėtų sudėties elementų, Teisėjų tarybos nutarimas negali būti priimtas, o jeigu priimtas, turi būti pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu. Skundžiamame sprendime teismas nepasisakė dėl šių ieškovo argumentų, nenustatė Teisėjų tarybos procedūrinių pažeidimų ir nevertino, ar Teisėjų taryba teisėtai ir pagrįstai nustatė drausminio nusižengimo, kuriuo buvo apkaltintas ieškovas, sudėtį. Skundžiamame sprendime teismas konstatavo ieškovo atsakomybę be kaltės, t. y. teismui pakako įrodymų, kad pažeidimas (poelgis) galimai buvo, nes ieškovas neformaliai bendravo su suinteresuotu asmeniu O. S.. Teismui pakako netiesioginių įrodymų konstatuoti faktą, kad buvo neformaliai bendrauta apie dvi bylas: „Vijūnėlės dvaro“ bylą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamą administracinę bylą Nr. A-342-442/2019. Drausminio nusižengimo sudėties Teisėjų taryba savarankiškai nesuformulavo nutarime ir faktines aplinkybes nurodė pakartodama Generalinio prokuroro raštuose nurodytas aplinkybes.

37.8.                      Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos galima daryti prielaidą, kad O. S. tikėtinai siekė gauti E. L. konsultacijas, tačiau konsultavimo „Vijūnėlės dvaro“ byloje faktas šių asmenų pakankamai ilgo sekimo istorijoje nėra užfiksuotas. Tai, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra fiksuotas galimas O. S. siekis gauti E. L. konsultaciją, nėra pakankamas teisėjo atleidimo pagrindas, taip pat faktinis pagrindas šį faktą laikyti teisėjo „poelgiu“, kuris pažemino teisėjo vardą, teisėjo pareigų pažeidimu ir būti apkaltintam nelojalumu valstybei, o kartu ir priesaikos sulaužymu. Teisėjų taryba, būdama atsvara Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą, privalėjo atitinkamą patarimą Respublikos Prezidentui duoti griežtai laikydamasi tinkamo teisinio proceso reikalavimų.

37.9.                      Teisėjų taryba nutarime nustatė, kad ieškovas nenusišalino ir dalyvavo kolegijoje, kuri priėmė sprendimą sustabdyti nutarties vykdymą iki bus priimtas galutinis kasacinio teismo procesinis sprendimas. Net ir neformalus bendravimas su asmeniu, suinteresuotu bylos baigtimi, negali būti pagrindas atleisti teisėją iš užimamų pareigų, Teisėjų tarybai neįrodžius aplinkybės, kad ieškovas žinojo, jog O. S. yra suinteresuota „Vijūnėlės dvaro“ bylos baigtimi ir su ja bendravo būtent apie tą bylą. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai įvertino ieškovo galimai nusikalstamos veikos požymius kaip tikėtinus ir sudarančius drausminio nusižengimo sudėtį. Dėl šių priežasčių nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, jog ieškovas pažemino teisėjo vardą, padarė teisėjo pareigų pažeidimą ar sulaužė priesaiką.

37.10.                      Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo padaryti išvadą, kad ieškovas veikė O. S. prašymu ir domėjosi administraciniuose teismuose sprendžiamų sukčiavimo su pridėtinės vertės mokesčio grobstymo bylų praktika, privataus intereso paskatintas domėjosi kitų kolegų formuojama praktika.

37.11.                      Byloje yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl priimto nutarimo išaiškinimo. Vilniaus apygardos teismas, siekdamas užtikrinti ieškovo teisę į tinkamą teisinį procesą ir teisingą bylos nagrinėjimą, turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas pateikti 2022 m. balandžio 15 d nutarimo motyvuojamosios dalies kai kurių nuostatų išaiškinimus. Konstitucinis Teismas reikšmingai nukrypo nuo savo ankstesnės praktikos ir vertinimo modelio ir ėmėsi vertinti tinkamo proceso reikalavimų užtikrinimo klausimą, kuomet visais anksčiau egzistavusiais atvejais tai buvo paliekama bylą nagrinėjančiam ordinariniam teismui. Byloje nebeaiški teismų kompetencija dėl ginčo dalyko: ar teismai šiuo atveju yra saistomi Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo išaiškinimų ir jei taip, kokia apimtimi. Patvirtinus išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo besąlygiškai saistomas Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarime išdėstytų išaiškinimų, šis teismo sprendimas turi būti panaikintas viršijus kompetenciją, nes pakartotinai nagrinėti ir (ar) pildyti Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarime išdėstytų išaiškinimų ordinarinis teismas teisės neturi (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju bylą nagrinėjantis teismas galėtų pasisakyti tik dėl materialiosios ginčo dalies – teisėjo vardo pažeminimo fakto egzistavimo.

37.12.                      Yra pagrindas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į ESTT. Nė vienas iš teismų, išskyrus bylą pirmąjį kartą nagrinėjusią Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėją, neįžvelgė nei tinkamo proceso (angl. due process), nei formuojamų teisės aiškinimo taisyklių keliamos grėsmės teisėjų ir teismų nepriklausomumui. Precedentas formuojamas ne ieškovo, o visų teisėjų atžvilgiu. Lieka įteisinama absoliuti ir konstituciškai nepateisinama Prezidento diskrecija spręsti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo pagrindo, t. y. kada teisėjui inicijuojama drausminė atsakomybė pažeminus teisėjo vardą ir kada teisėjui inicijuojama drausminė atsakomybė sulaužius priesaiką. Teisėjų taryba jokio savarankiško vertinimo faktinių aplinkybių neatliko ir pirmosios instancijos teismui visiškai pakako to, kad Teisėjų taryba ieškovą atleido iš esmės vien tik Generalinės prokuratūros rašto pagrindu. Tiek Teisėjų taryba, tiek bendrosios kompetencijos teismas priėmė sprendimus dėl klausimų, susijusių su Europos Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, o konkrečiai – dėl ieškovo teisių gynybos veiksmingumo bei poveikio visų Lietuvos teisėjų nepriklausomumui.

2.                      Atsakovo Lietuvos Respublikos Prezidento atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

38.1.                      Prezidento diskrecijos spręsti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo pagrindo konstitucinį nepateisinamumą ieškovas grindžia tik savo nuomone, o ne teisiniais argumentais. Prezidento diskrecija spręsti dėl atleidimo pagrindo yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje. Konstitucinio Teismo doktrina patvirtina Konstitucijos 112 straipsnio 2 ir 5 dalyse, 115 straipsnio 6 punkte nustatytą absoliučią Prezidento diskreciją, gavus specialios teisėjų institucijos (Teisėjų tarybos) patarimą spręsti dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, kai šis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą.

38.2.                      Ieškovo ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimai bendrosios kompetencijos teismui panaikinti Prezidento ir Seimo priimtus teisės aktus yra neįgyvendinami ir negali būti tenkinami jokiomis aplinkybėmis. Bendrosios kompetencijos teismas negali panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento ir Seimo teisės aktų ir tai eksplicitiškai nustatyta Konstitucijos 102 straipsnio ą dalyje. Be to, šiuos teisės aktus Konstitucijos Teismas 2022 m. balandžio 15 d. nutarimu pripažino neprieštaraujančiais Konstitucijai.

3.                      Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

39.1.                      Vilniaus apygardos teismo sprendimas yra priimtas visapusiškai ir nuodugniai išnagrinėjus bei tinkamai įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas. Jis yra išsamiai, nuosekliai ir aiškiai argumentuotas, jame atsakyta į ieškovo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje pateiktus argumentus ir keltus klausimus.

39.2.                      Apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė jokių priimant skundžiamą Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą padarytų pažeidimų ir nepateikė kitų argumentų, kuriais grįstų šio Seimo nutarimo neteisėtumą, išskyrus tai, kad jis yra priimtas Respublikos Prezidento teikimu, jam gavus atitinkamą Teisėjų tarybos patarimą, įformintą skundžiamu Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu. Konstitucinis Teismas 2022 m. balandžio 15 d. nutarimu yra pripažinęs, kad šis Seimo nutarimas, kuriuo ieškovas atleistas iš pareigų, kaip ir šioje byloje ginčijami Respublikos Prezidento dekretai, neprieštarauja Konstitucijai.

39.3.                      Pagal Konstituciją įgaliojimus panaikinti Seimo ir Respublikos Prezidento aktų teisinę galią turi tik Konstitucinis Teismas, kurio kompetencijai yra priskirta tirti Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės priimtų aktų (jų dalių) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

39.4.                      Ieškovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šio teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo išaiškinimo ieškovo nurodytais aspektais neatitinka Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto sampratos, atskleistos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia (be kita ko, be to) teisės taikymo srityje. Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė.

39.5.                      Ieškovo prašymas sustabdyti bylą yra nepagrįstas ir neturėtų būti patenkintas, nes baudžiamosios bylos, kurioje ieškovas yra kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, baigtis neturi reikšmės jo atleidimo iš teisėjo pareigų pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui. Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisėjo drausminei atsakomybei taikyti nebūtina nustatyti nusikalstamos veikos faktą.

39.6.                      Ieškovo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo prašo vertinti teismo nuožiūra.

4.                      Atsakovė Teisėjų taryba, atstovaujama Nacionalinės teismų administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

40.1.                      Apeliacinio skundo argumentas, kad sprendimas grindžiamas paviršutiniška bylos duomenų analize, motyvuojamas lyginant skundžiamo sprendimo motyvus su 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu. Nėra jokio pagrindo remtis skunde pateikta palyginamąja lentele ar analizuoti jos duomenis, nes lyginama su panaikintu teismo sprendimu, kuris nesukelia jokių teisinių pasekmių. Nesutinka, kad skundžiamas sprendimas nenuoseklus, nemotyvuotas, prieštaringas ir kad bylos esmė nebuvo atskleista. Priešingai, sprendimas pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, pateikta argumentacija seka iš taikytino teisinio reguliavimo, aktualios teismų praktikos, priimtų sprendimų.

40.2.                      Prezidento diskrecijos teisė spręsti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų pažeminus teisėjo vardą sukurta ne sprendimu, o įtvirtinta Konstitucijoje. Šias nuostatas atskleidė Konstitucinis Teismas 2022 m. balandžio 15 d. nutarimu. Kaip nurodė Konstitucinis Teismas, drausminės atsakomybės įgyvendinimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui Konstitucijos 115 straipsnio 5 dalies pagrindu – konstituciškai pateisinamas. Konstitucinio Teismo išaiškinimas yra kardinaliai priešingas pateiktam apeliaciniame skunde: Prezidentas turi teisę kreiptis į Teisėjų tarybą patarimo atleisti teisėją Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, o tik vienintelis Konstitucijos 74 straipsnyje numatytų pareigūnų apkaltą inicijuoti galintis subjektas – Seimas – apsisprendžia dėl galutinės pareigūno pašalinimo procedūros (Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo 46.3, 51.2 punktai).

40.3.                      Kad teisėjo atleidimas pažeminus teisėjo vardą yra nereglamentuotas yra tik paties ieškovo pozicija. Konstitucinis Teismas 2020 m. rugsėjo 18 d. priėmė sprendimą Nr. KT170-S156/2020, kuriame nurodė, kad teisėjų statuso ir su jais susijusių santykių teisinis reglamentavimas grindžiamas Konstitucijoje įtvirtintais principais, todėl jais remiantis ir turi būti vertinamas teisinio proceso reikalavimų laikymasis.

40.4.                      Apeliaciniame skunde, be abstrakčių teiginių, nepateikiama jokios argumentacijos, kokiu būdu ar veiksmais sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovo teises. Ieškovas ir jo atstovai turėjo pilną prieigą prie bylos medžiagos, turėjo teisę teikti įrodymus ir prašymus, reikšti nušalinimus ir naudotis visomis kitomis procesinėmis teisėmis. Sprendimą priėmęs teismas teisingai nusprendė, kad procesas teisėjų taryboje ieškovo teisių bei tinkamo teisinio proceso reikalavimų nepažeidė. Teisėjų taryba ir Respublikos Prezidentas bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad Generalinės prokuratūros rašto turinys buvo esminis ieškovo poelgius, nesuderinamus su teisėjo profesijai keliamais standartais, apibrėžęs šaltinis. Ieškovas ir jo atstovas su Generalinės prokuratūros rašto turiniu buvo supažindinti 2019 m. rugpjūčio 19 d. Teisėjų tarybos posėdyje. Iš šio rašto turinio ieškovas turėjo ir galėjo suprasti, kokie jo poelgiai bus vertinami, kaip žeminantys teisėjo vardą. Duomenys, su kuriais ieškovas neturėjo galimybės susipažinti 2019 m. rugpjūčio 19 d. Teisėjų tarybos posėdžio metu, buvo ikiteisminio tyrimo duomenys. Pats ieškovas nesiekė gauti šių duomenų, t. y. nesikreipė į prokuratūrą dėl susipažinimo su bylos medžiaga. Duomenys į bylą buvo išreikalauti atsakovės Teisėjų tarybos prašymu, kad teisminiame procese būtų užtikrintos EŽTK 6 straipsnyje garantuotos ieškovo teisės.

40.5.                      Ieškovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis), siekiant padaryti neteisėtą poveikį administracinę bylą Nr. A-342-442/2019 nagrinėjusiam teisėjui, buvo nutrauktas nesant nusikaltimo sudėties požymių. Vis dėlto, nutarime aiškiai nurodyta, kad ieškovas bendravo su teisėju R. K. ir O. S. interesais siekė jos atstovaujamai UAB „Forvida“ palankaus sprendimo. Ikiteisminis tyrimas šioje dalyje nutrauktas dėl to, kad ieškovas su teisėju R. K. bendravo ne kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, bet asmeninės ilgalaikės pažinties pagrindu. Tai reiškia, kad Teisėjų tarybos nutarimu konstatuotas teisėjo vardą žeminantis poelgis jau yra nustatytas privalomą teisinę galią turinčiu dokumentu.

40.6.                      Nesutinka su apelianto prašymu kreiptis į Konstitucinį teismą, kad šis paaiškintų savo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimą. Nutarimo nuostatos yra aiškios.

40.7.                      Ieškovo skunde ESTT formuluojami klausimai dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra grindžiami subjektyvia nuomone dėl atlikto faktinių aplinkybių tyrimo, duomenų pagrįstumo bei pakankamumo vertinimo, kuris priklauso bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai, taip pat nesutikimu su byloje priimtu Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimu ir pačios Konstitucijos expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) reguliavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos sustabdymo

6.                      Ieškovas, remdamasis CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktu, prašo sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą iki įsiteisės procesinis teismo sprendimas baudžiamojoje byloje (Nr. 1-106-530/2023). Prašymą iš esmės grindžia tuo, kad jeigu baudžiamojoje byloje vertinant tas pačias faktines aplinkybes būtų nustatyta, kad nebuvo nei pasiūlymo, nei pasiūlymų, jog bus atsilyginta už palankius sprendimus, toleravimo, tai išteisinamasis nuosprendis taps pagrindu šios bylos atnaujinimui.

7.                      Bylos sustabdymas – procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 1623 straipsnis).

8.                      CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

9.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vien ta aplinkybė, jog tam tikros civilinei bylai svarbios aplinkybės yra nagrinėjamos baudžiamojoje byloje ir joje gali būti kvalifikuotos kaip nusikaltimas, nesudaro pagrindo taikyti CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šios nuostatos formuluotė suponuoja išvadą, kad faktų įrodomoji, prejudicinė ar privalomoji galia sustabdomoje byloje turi būti tokia reikšminga, jog, jų nenustačius, sustabdoma byla negali būti išnagrinėta. Negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki tol, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla, reiškia, kad teismas neturi galimybės civilinio proceso tvarka nustatyti faktų, kurie nustatinėjami baudžiamojoje byloje, tačiau yra reikšmingi ir civilinėje byloje. Įrodomoji faktų, nustatytų baudžiamojoje byloje, galia civilinei bylai gali būti vertinama kaip pagrindas sustabdyti civilinę bylą šios nuostatos pagrindu tuo atveju, kai šie faktai yra vieninteliai leistini įrodymai tam tikrai aplinkybei nustatyti (patvirtinti ar paneigti) civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas jos sustabdymo klausimas. Tokiems įrodymams priskirtini faktai, kurie pagal įrodymų leistinumo taisykles gali būti nustatyti tik baudžiamąja tvarka, tačiau iš viso nenagrinėtini civilinio proceso tvarka, pavyzdžiui, aplinkybės, kad asmuo yra padaręs nusikaltimą, ar kad yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Joms įrodyti turi būti pateikiamas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, priimtas baudžiamojoje byloje baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013).

10.                      Tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, kad teisėjo drausminei atsakomybei taikyti nebūtina nustatyti baudžiamosios veikos fakto. Pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėja (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. sprendimas). Dėl savo ypatumų teisėjo vardą žeminančiam poelgiui pripažinti ir jo atleidimui iš pareigų pakanka pagrįsto įsitikinimo, kad teisėjo elgesys neatitinka Teisėjų etikos kodekse nurodytų principų ir yra pakankamas pagrindas nepasitikėti tokiu teisėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

11.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo prašymą, daro išvadą, kad jo nurodyti argumentai nepagrindžia poreikio sustabdyti šią civilinę bylą iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamajame procese ieškovo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju byloje yra sprendžiamas ginčas dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, t. y. dėl drausminės atsakomybės ieškovui taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo ir šis klausimas nėra priklausomas nuo baudžiamojo proceso baigties. Tas pats asmens poelgis gali būti vertinamas tiek baudžiamosios, tiek drausminės atsakomybės aspektu. Baudžiamojo proceso prieš asmenį inicijavimas nėra kliūtimi paraleliai spręsti drausminės atsakomybės jam taikymo klausimą. Asmens veikos kvalifikavimas pagal baudžiamosios teisės normas niekaip nesuvaržo drausminės atsakomybės taikymo klausimą sprendžiančio subjekto teisės tas pačias veikas vertinti drausminės atsakomybės aspektu, nes baudžiamoji ir drausminė atsakomybės yra skirtingos savo prigimtimi, tikslais, taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai, yra kitokie jų procedūriniai aspektai, tad jos viena kitos nepašalina. Taigi tam, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas galėtų įvertinti ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą teisėtumą ir pagrįstumą nėra būtina pirmiausiai išspręsti klausimą dėl ieškovo poelgio teisėtumo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso prasme.

12.                      Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad tenkinti ieškovo prašymą dėl bylos sustabdymo nėra pagrindo.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

13.                      Apelianto teigimu, Konstitucinis Teismas nukrypo nuo savo konstitucinės kompetencijos, ją peržengė vertindamas Teisėjų tarybos priimto nutarimo aplinkybes bei esminius ieškovo nesutikimo su priimtu sprendimu atleisti jį iš teisėjo pareigų aspektus, todėl prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis paaiškintų savo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimą.

14.                      Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje (Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d., 2019 m. gegužės 28 d., 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).

15.                      Taigi Konstitucinis Teismas neaiškina, kaip turėtų būti taikomos jo baigiamojo akto nuostatos, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju yra aiškios.

16.                      Taip pat nesutiktina su apeliantu, kad Konstitucinis Teismas nukrypo nuo savo konstitucinės kompetencijos, vertindamas bylos faktines aplinkybes, t. y. Teisėjų tarybos priimto nutarimo aplinkybes bei esminius ieškovo nesutikimo su priimtu sprendimu atleisti jį iš teisėjo pareigų aspektus.

17.                      Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jis, pagal Konstituciją nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą, turi įgaliojimus prireikus tirti bylos sprendimui reikšmės turinčias faktines aplinkybes (2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. sausio 17 d. sprendimai, 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas); jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose yra numatyti atitinkami reikalavimai, kurių turi būti laikomasi (kurie turi būti įvykdyti) leidžiant atitinkamą Respublikos Prezidento aktą, Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Respublikos Prezidento aktas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, turi tirti ir tai, ar tokių reikalavimų buvo laikomasi (ar jie buvo įvykdyti), nes nenustačius šių faktinių aplinkybių būtų neįmanoma ištirti ir Respublikos Prezidento akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo 36 punktas). Kartu Konstitucinis Teismas 2022 m. balandžio 15 d. nutarime aiškiai pabrėžė, kad jis neturi kompetencijos vertinti Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo (t. y. nustatyti, ar tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, ir vertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą), jis, pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą tirdamas, ar Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnis ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 neprieštarauja Konstitucijai, šių teisės aktų konstitucingumą tirs ir vertins pareiškėjo nurodytais aspektais, t. y. ar priimant ginčijamus teisės aktus buvo laikomasi iš Konstitucijos kylančių reikalavimų (ar jie buvo įvykdyti), inter alia Respublikos Prezidentui įgyvendinant konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją atitinkamo patarimo dėl teikimo Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, taip pat dėl kreipimosi į Seimą pritarimo dėl Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų ir tokio patarimo davimui keliamų konstitucinių reikalavimų.

18.                      Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad Konstitucinis Teismas tyrė ir nustatė faktines aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų, įskaitant ir paties ieškovo, teisių niekaip nepažeidė. Juo labiau kad faktines aplinkybes Konstitucinis Teismas vertino tik per konstitucinę prizmę, t. y. apelianto ginčijamus teisės aktus vertino tik procedūriniu jų priėmimo aspektu, tuo tarpu įvertinimas, ar Teisėjų taryba pagrįstai nustatė ieškovo poelgius, kuriais buvo pažemintas teisėjo vardas, dėl ko buvo inicijuota ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų procedūra, paliktas tokią kompetenciją turinčiam teismui ir tai nedviprasmiškai nurodyta Konstitucinio Teismo nutarime. Dėl to nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantu, kad Konstitucinis Teismas nukrypo nuo savo konstitucinės kompetencijos ir ją peržengė.

19.                      Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo paties 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo išaiškinimo.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo

20.                      Apeliantas prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir pateikti ESTT klausimus dėl tam tikrų veiksmų (aplinkybių) ir Teismų įstatymo 83 straipsnio 3 dalies suderinamumo su Europos Sąjungos sutarties 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47–48 straipsniais.

21.                      Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą.

22.                      Pažymėtina, kad šalies pateiktas prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės taikymas yra akivaizdus ir dėl jo nekyla jokių pagrįstų abejonių, teismas neturi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Kilus neaiškumų dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, tik teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismui, privalo kreiptis dėl teisės išaiškinimo į ESTT (ESTT 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje Joao Filipe Ferreira da Silva e Brito ir kt. prieš Estado portugues, C-160/14, ECLI:EU:C:2015:565).

23.                      Remiantis Teismų įstatymo 401 straipsnio 2 dalimi, tik Aukščiausiasis Teismas ir Vyriausiasis administracinis teismas, taip pat teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje (kai sprendimas negali būti toliau skundžiamas), šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

24.                      ESTT procedūros reglamento 94 straipsnio c punktas nustato, kad teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti išdėstytos priežastys, paskatinusios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiantį teismą kelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo, ir jo nustatytas ryšys tarp šių nuostatų bei pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų. Remiantis ESTT rekomendacijomis nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti teikiamas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ar galiojimo, o ne dėl nacionalinės teisės normų išaiškinimo ar fakto klausimų, kilusių nagrinėjant pagrindinę bylą (8 punktas). Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tik tuo atveju, jeigu nagrinėjamoje pagrindinėje byloje taikytina Sąjungos teisė (9 punktas). Dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, teikiamų dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos išaiškinimo, reikia priminti, kad, remiantis Chartijos 51 straipsnio 1 dalimi, Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę. Nors yra skirtingų tokio įgyvendinimo atvejų, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, kad nagrinėjamoje pagrindinėje byloje taikoma kita nei Chartija Sąjungos teisės norma. Kadangi Teisingumo Teismas neturi kompetencijos priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kai teisinė situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, vien tokį prašymą teikiančio nacionalinio teismo nurodytomis Chartijos nuostatomis negalima pagrįsti šios kompetencijos (10 punktas).

25.                      Remdamasi aptartu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, visų pirma, Lietuvos apeliaciniam teismui, kaip negalutinei instancijai, nekyla pareiga kreiptis į ESTT. Antra, teismai iš esmės turi diskrecijos teisę patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, siekiant tinkamai išspręsti bylą, reikia atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimus ar ne. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė.

26.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde formuluojami prejudiciniai klausimai iš esmės yra grindžiami apelianto nuomone dėl atlikto faktinių aplinkybių ir duomenų tyrimo, jų pagrįstumo, kuris priklauso ne ESTT, o bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai, bei nesutikimu su Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimu ir pačios Konstitucijos reguliavimu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų teisėtumo klausimą, nėra taikoma Europos Sąjungos teisė ir byloje nekeliamas Europos Sąjungos teisės aktų taikymo ir aiškinimo ar galiojimo klausimas. Be to, sutiktina su atsakovės Teisėjų tarybos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad šiuo atveju neegzistuoja toks apelianto siūlomų pateikti prejudicinių klausimų ir jo nurodomų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų, kurias prašoma išaiškinti (pasisakyti dėl suderinamumo), ryšys, kad šis išaiškinimas atitiktų objektyvų sprendimo, kurį turėtų priimti nacionalinis teismas, priėmimo poreikį.

27.                      Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad kreipimasis į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo nagrinėjamu atveju nėra būtinas, siekiant veiksmingai išspręsti kilusį ginčą, teisėjų kolegija apelianto prašymo dėl kreipimosi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą netenkina.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

28.                      Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. VIII-1239 ieškovas E. L. buvo paskirtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju.

29.                      Generalinė prokuratūra 2019 m. vasario 15 d. raštu Nr. 17.2-752 informavo Respublikos Prezidentę D. G. apie atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 04-7-00007-18 ir surinktus duomenis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. atžvilgiu; prašė leisti jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Lietuvos Respublikos Prezidentė, susipažinusi su Generalinės prokuratūros 2019 m. vasario 15 d. rašte Nr. 17.2-752 pateikta informacija, vadovaudamasi Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalimi, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 2019 m. vasario 19 d. dekretu Nr. 1K-1553 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn“ davė sutikimą jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę bei sustabdė jo įgaliojimus iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.

30.                      Lietuvos Respublikos Prezidento G. N. (Respublikos Prezidentas nuo 2019 m. liepos 12 d.) vyriausioji patarėja 2019 m. liepos 19 d. raštu Nr. 2D-3186 kreipėsi į Generalinį prokurorą, prašydama pateikti E. L. atžvilgiu surinktą informaciją, galinčią turėti reikšmės vertinant teisėjo elgesį jo suderinamumo su Teisėjų etikos kodekso reikalavimais požiūriu. Generalinės prokuratūros 2019 m. liepos 24 d. raštu Nr. 17.2-3480 buvo pateikta informacija apie E. L. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, jį atliekant nustatytas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Prezidento atstovės 2019 m. liepos 26 d. nuvyko susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga.

31.                      Lietuvos Respublikos Prezidentas, susipažinęs su Generalinės prokuratūros 2019 m. vasario 15 d. rašte Nr. 17.2-752 ir 2019 m. liepos 24 d. rašte Nr. 17.2-3480 pateikta informacija, vadovaudamasis Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, 115 straipsnio 5 punktu, Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 7, 8 dalimis, 2019 m. liepos 30 d. dekretu Nr. 1K-25 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“ kreipėsi į Teisėjų tarybą, prašydamas patarti dėl teikimo Seimui pritarti E. L. atleidimui iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

32.                      Teisėjų taryba 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu Nr. 13P-144-(7.1.2), neviešame Teisėjų tarybos posėdyje susipažinusi bei įvertinusi Generalinės prokuratūros Teisėjų tarybai 2019 m. rugpjūčio 9 d. pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, atsižvelgusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. posėdyje duotus paaiškinimus bei konstatavusi, kad pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra pakankamai informacijos apie netinkamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. elgesį, nesuderinamą su teisėjo profesijai keliamais reikalavimais, nutarė patarti Respublikos Prezidentui teikti Seimui pritarti E. L. atleidimui iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

33.                      Lietuvos Respublikos Prezidentas 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretu Nr. 1K-45, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 2 ir 5 dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3 ir 7 dalimis, atsižvelgdamas į Teisėjų tarybos patarimą, kreipėsi į Seimą dėl E. L. atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2436, vadovaudamasis Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalimi, 115 straipsnio 5 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą Nr. 1K-45, atleido E. L. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

34.                      Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl ieškovo E. L. atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, teisėtumo bei pagrįstumo. Apelianto (ieškovo) E. L. teigimu, skundžiamu sprendimu sukuriama absoliuti ir konstituciškai nepateisinama Prezidento diskrecija spręsti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo pagrindo; teisėjo atleidimo procedūra teisėjui pažeminus teisėjo vardą nėra tinkamai sureguliuota Teismų įstatyme ir ši teisės spraga lėmė grubų ieškovo teisių pažeidimą atleidimo procedūroje; buvo pažeista ieškovo teisė į rungimosi principu pagrįstą procesą, teisių pažeidimas pasireiškė neturėjimu galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir teikti paaiškinimus, pažeidus ieškovo teisę žinoti atleidimo priežastis ir motyvus bei negalėjus įgyvendinti galimybės reikšti nušalinimus Teisėjų tarybos nariams. Apelianto manymu, atleidžiant jį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai sudaro savarankišką pagrindą jo atleidimą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų pripažinti neteisėtu ir panaikinti šiame procese dalyvavusių atitinkamų institucijų priimtus sprendimus. Be to, apelianto teigimu, nebuvo nustatyta teisėjo vardo pažeminimo sudėtis, todėl Teisėjų tarybos nutarimas, kuriuo patarta Respublikos Prezidentui atleisti jį iš teisėjo pareigų, yra neteisėtas.

35.                      Neperžengiant apeliacinio skundo ribų, toliau bus pasisakoma dėl minėtų skundo argumentų (ne)pagrįstumo.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų procedūros (ne)teisėtumo

36.                      Kaip minėta, ieškovas apeliaciniame skunde visų pirma kelia klausimą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų pažeminus teisėjo vardą procedūros, teigdamas, kad ji nėra tinkamai sureguliuota Teismų įstatyme ir ši teisės spraga lėmė grubų ieškovo teisių pažeidimą ir kad skundžiamu sprendimu sukuriama absoliuti ir konstituciškai nepateisinama Prezidento diskrecija spręsti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo pagrindo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

37.                      Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalis nustato, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Dėl teisėjų atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija (Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalis). Tokios pat nuostatos įtvirtintos ir Teismų įstatymo 90 straipsnio 4 ir 7 dalyse.

38.                      Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Analogiškas teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindas įtvirtintas ir Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Konstitucijos 116 straipsnyje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Analogiška nuostata yra Teismų įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje. Taigi Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte (atitinkamai Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte) nustatytas teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindas ir Konstitucijos 74, 116 straipsniuose įtvirtintas aukščiausių grandžių teismų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo) teisėjų pašalinimo iš pareigų pagrindas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, reglamentuoja skirtingas teisėjų atsakomybės rūšis: drausminę atsakomybę, kuri gali kilti visų grandžių teisėjams (Konstitucijos 115 straipsnis), ir konstitucinę atsakomybę, kuri gali būti taikoma tik aukščiausių teisminių grandžių teisėjams (Konstitucijos 116 straipsnis).

39.                      Konstitucinis Teismas 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendime Nr. KT170-S156/2020 yra pažymėjęs, kad Teismų įstatymo 90 straipsnyje „Teisėjo atleidimas iš pareigų“ yra: nustatyti teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai (1, 2 dalys); įtvirtinta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu (3 dalis); <...> nustatyta, kad dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba, išskyrus atvejus, kai teisėjas yra paskiriamas Konstitucinio Teismo teisėju arba Vyriausybės nariu (7 dalis); įtvirtinta, kad kai Respublikos Prezidentas priima dekretą kreiptis į Teisėjų tarybą dėl patarimo atleisti ar teikti atleisti teisėją iš pareigų, jam savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, teisėjo įgaliojimai sustabdomi, iki bus priimtas sprendimas dėl teisėjo atleidimo iš pareigų; <...> nustatyta, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą (9 dalis) (Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimo 6 punktas). Tiek Konstitucinio Teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendime Nr. KT13-S13/2021, tiek 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo 26.1, 46 punktuose Konstitucinis Teismas buvo pažymėjęs, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu procedūroje pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą, 112 straipsnio 2, 5 dalis dalyvauja trys konstitucinius įgaliojimus turintys subjektai: Respublikos Prezidentas, Seimas ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, kurie priima atitinkamus teisės aktus (Respublikos Prezidentas išleidžia dekretą, kuriuo kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija priima sprendimą, kuriuo pataria Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, Respublikos Prezidentas išleidžia dekretą, kuriuo teikia Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, Seimas priima nutarimą atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų); ši procedūra yra vientisa – nedalyvaujant kuriai nors iš šių institucijų, Aukščiausiojo Teismo teisėjas negali būti atleidžiamas iš pareigų.

40.                      Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia apeliantas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų pažeminus teisėjo vardą procedūra yra pakankamai reglamentuota. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimas iš pareigų yra vientisa procedūra, kurią inicijuoja Respublikos Prezidentas, išleisdamas dekretą, kuriuo kreipiamasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją – Teisėjų tarybą – patarimo dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime byloje Nr. 13/04-21/04-43/04 pažymėjo, kad tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, nes yra Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytas pagrindas, speciali teisėjų institucija privalo (atitinkamai) ne tik įsitikinti, ar buvo poelgis, bet ir įvertinti, ar teisėjas šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas). Speciali teisėjų institucija, nors ir nustačiusi, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) ir buvo, bei jis tuo poelgiu (veika) nepažemino teisėjo vardo, negali patarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, negavęs tokio patarimo, negali jo atleisti iš pareigų (15.3.2. punktas). Taigi Teisėjų tarybai, kaip specialiai teisėjų institucijai, teisėjo atleidimo iš pareigų procedūroje tenkantis vaidmuo – nustatyti teisėjo atsakomybės taikymo faktinį (materialinį) pagrindą, t. y. Respublikos Prezidentui gavus iš ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos atitinkamos informacijos ir iškėlus abejones dėl konkretaus teisėjo elgesio, Teisėjų taryba turi įsitikinti, kad tam tikras poelgis buvo ir kad tokiu poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas. Teisėjų taryba, nustačiusi, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą priima nutarimą, kuriuo pataria Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų. Respublikos Prezidentas išleidžia dekretą, kuriuo teikia Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, Seimas priima nutarimą atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų.

41.                      Bylos duomenys patvirtina, kad Respublikos Prezidentas 2019 m. liepos 30 d. dekretu į Teisėjų tarybą su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kreipėsi gavęs informaciją iš Generalinio prokuroro apie netinkamą teisėjo elgesį, taip pat Generalinio prokuroro leidimu Prezidento atstovėms susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teisėjų taryba, susipažinusi ir įvertinusi Generalinės prokuratūros pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, atsižvelgusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. duotus paaiškinimus bei nustačiusi, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra pakankamai duomenų ir informacijos apie netinkamą teisėjo elgesį, 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarė patarti Respublikos Prezidentui teikti Seimui pritarti E. L. atleidimui iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų. Pažymėtina, kad, kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija (Teisėjų taryba) privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų. Tokiais atvejais minėta speciali teisėjų institucija negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo 15.3.1.2 punktą). Bylos duomenys patvirtina, kad Respublikos Prezidentas, gavęs Teisėjų tarybos pritarimą, 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretu kreipėsi į Seimą dėl E. L. atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. 

42.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, įvertinusi prieš tai aptartą teisinį reglamentavimą ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad Respublikos Prezidentas, gavęs informaciją apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo poelgį, kuriuo galimai buvo pažemintas teisėjo vardas, turėjo įgaliojimus ir diskrecijos teisę inicijuoti ir taikyti Konstitucijos 112 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtintas teisėjo atleidimo procedūras Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, taip įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią, be kita ko, kreiptis patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą instituciją – Teisėjų tarybą. Priešingai nei teigia apeliantas, Prezidento diskrecijos teisė, gavus iš atitinkamų institucijų duomenų ir informacijos apie galimai netinkamą teisėjo elgesį, nesuderinamą su teisėjo profesijai keliamais reikalavimais, spręsti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų pažeminus teisėjo vardą yra konstituciškai pateisinama. Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai inicijuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimą iš pareigų, teisėjui savo poelgiu pažemius teisėjo vardą, kyla iš Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto ir 112 straipsnio 2 dalies nuostatų.

43.                      Apelianto teigimu, Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir 74, 116 straipsniuose yra įtvirtinti atskiri, t. y. savarankiški, Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai. Aukščiausiojo Teismo teisėjo įgaliojimai gali būti nutraukiami arba Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, arba Konstitucijos 116 punkte nurodytu pagrindu dėl to, kad teisėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėjo nurodyti, kad ieškovas priesaikos nesulaužė, išdėstyti tai pagrindžiančius motyvus ir tik tuomet vertinti teisėjo vardo (ne)pažeminimo faktą.

44.                      Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir 116 straipsnyje įtvirtinti atskiri ir savarankiški Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atleidimo (pašalinimo) iš pareigų pagrindai. Tą yra konstatavęs ir Konstitucinis Teismas 2020 m. kovo 12 d. sprendime Nr. KT48-S44/2020, kuriame nurodė, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti atskiri teisėjo, inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, atleidimo iš pareigų pagrindai, t. y. teisėjo atleidimas iš pareigų, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą (115 straipsnio 5 punktas), ir specialus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų pagrindas – jo pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka šiurkščiai pažeidus Konstituciją arba sulaužius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas (116 straipsnis). Tačiau nepripažįstamas pagrįstu apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėjo vertinti, ar ieškovas nesulaužė priesaikos ir tik tuomet vertinti teisėjo vardo (ne)pažeminimo faktą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas E. L. buvo atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, t. y. savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Ieškovo atleidimas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų nebuvo inicijuotas ir jis nebuvo pašalintas iš pareigų Konstitucijos 116 straipsnio pagrindu už priesaikos sulaužymą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo atleidimo (ne)teisėtumo, neprivalėjo analizuoti, ar egzistavo sąlygos atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų apkaltos proceso tvarka, sulaužius priesaiką (Konstitucijos 116 straipsnis). Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų apkaltos proceso tvarka procedūra yra atskira, specifiška procedūra, galima tik esant tam tikroms sąlygoms, inicijuojama ir vykdoma aiškiai apibrėžta tvarka, todėl bylą dėl teisėjo atleidimo iš pagrindų kitu teisiniu pagrindu išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ne tik neprivalėjo, bet ir neturėjo įgaliojimų vertinti, ar apeliantas turėjo (galėjo) būti pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Tai, kad ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų faktinės aplinkybės iš dalies sutapo su ieškovui baudžiamajame procese pareikštų įtarimų faktiniu pagrindu nurodytomis aplinkybėmis, niekaip nelemia išvados, jog iš pareigų ieškovas galėjo būti pašalintas tik apkaltos proceso tvarka.

45.                      Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, procedūra buvo vykdoma tinkamai, laikantis teisinio proceso reikalavimų.

Dėl ieškovo teisių pažeidimo

46.                      Apelianto teigimu, Teisėjų taryba ir pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į rungimosi principu pagrįstą procesą. Nurodė, kad jo teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad Teisėjų taryba apribojo ieškovo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip pat buvo pažeista teisė žinoti atleidimo priežastis ir motyvus bei teisė reikšti nušalinimą Teisėjų tarybos nariams.

47.                      Vertindama apelianto skundo argumentus dėl ieškovui apribotos teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pažeista teise žinoti atleidimo priežastis ir motyvus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas E. L. ir jo atstovas 2019 m. rugpjūčio 9 d. vykusiame Teisėjų tarybos posėdyje buvo supažindinti su Generalinės prokuratūros 2019 m. liepos 24 d. raštu, adresuotu Respublikos Prezidentui. Paminėtame rašte buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-7-00007-18 bei paaiškinta, jog Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. 2018 m. rugpjūčio 19 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, o 2019 m. balandžio 1 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį; buvo nurodytos aplinkybės dėl šališko veikimo nagrinėjant Lietuvos Aukščiausiajame Teisme civilinę bylą Nr. 3K-3-91-701/2019 dėl 2018 m. lapkričio 7 d. Ž. P. ir Z. P. kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo („Vijūnėlės dvaras“) ir daromo poveikio teisėjui R. K., Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjančiam administracinę byloje Nr. A-342-442/2019 dėl UAB „Forvida“ apeliacinio skundo. Pažymėtina, kad Generalinės prokuratūros 2019 m. liepos 24 d. rašte nurodytos aplinkybės apeliantui buvo žinomos, nes jos iš esmės sutapo su 2019 m. vasario 20 d. ir 2019 m. balandžio 1 d. pranešimuose apie ieškovui pareikštus įtarimus nurodytomis aplinkybėmis. Iš byloje esančio Teisėjų tarybos posėdžio garso įrašo nustatyta, kad ieškovas ir jo atstovas 2019 m. rugpjūčio 9 d. posėdžio pradžioje Teisėjų tarybos pirmininko buvo informuoti, kad Teisėjų taryboje bus analizuojamos Generalinės prokuratūros rašte nurodytos faktinės aplinkybės teisėjų etikos požiūriu.

48.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos aplinkybės patvirtina, kad ieškovui turėjo būti aišku, kokie jo poelgiai bus vertinami, kaip žeminantys teisėjo vardą, todėl konstatuoti, kad buvo pažeista ieškovo teisė žinoti jo atleidimo priežastis, nėra pagrindo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, turėdamas tokio išsamumo informaciją apie tai, kokie jo poelgiai, galimai pažeminę teisėjo vardą, bus svarstomi, galėjo duoti Teisėjų tarybai išsamius paaiškinimus, tačiau, kaip patvirtina bylos duomenys, šia galimybe nepasinaudojo.

49.                      Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovui E. L. nebuvo pateikta susipažinti visa ikiteisminio tyrimo Nr. 04-7-00007-18 medžiaga. Bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras sutiko ikiteisminio tyrimo medžiagą pateikti tik Teisėjų tarybos nariams, tačiau nesutiko, kad su šiais duomenimis būtų supažindinti asmenys, kuriems ikiteisminio tyrimo byloje yra pareikšti įtarimai nusikalstamų veikų padarymu, ir jų gynėjai.

50.                      Pažymėtina, kad pagal BPK 177 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Taigi ieškovo galimybė susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo Nr. 04-7-00007-18 medžiaga, kuri buvo pateikta Teisėjų tarybai, buvo apribota įstatyme įtvirtintu pagrindu ir Teisėjų taryba be prokuroro leidimo negalėjo suteikti ieškovui galimybės su minėta medžiaga susipažinti. Kaip minėta, ieškovas ir jo atstovas su Generalinės prokuratūros 2019 m. liepos 24 d. raštu, kuriame buvo nurodyti kokie konkretūs ieškovo poelgiai, galimai pažeminę teisėjo vardą, bus vertinami teisėjų etikos požiūriu, buvo supažindinti 2019 m. rugpjūčio 9 d. vykusiame Teisėjų tarybos posėdyje ir turėjo galimybę duoti Teisėjų tarybos posėdyje paaiškinimus dėl nurodytų aplinkybių bei atitinkamai paneigti, kad nurodyti poelgiai gali būti pripažinti pažeminusiais teisėjo vardą, tačiau tokia teise nusprendė nesinaudoti.

51.                      Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovo teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo Nr. 04-7-0007-18 medžiaga, kuri buvo pateikta Teisėjų tarybai, 2019 m. rugpjūčio 9 d. posėdyje sprendusiai dėl patarimo Respublikos Prezidentui kreiptis į Seimą dėl pritarimo atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, buvo apribota teisėtai, toks ribojimas įtvirtintas BPK 177 straipsnio 1 dalyje, ribojimu siekta teisėto tikslo – nepakenkti vykdomam ikiteisminiam tyrimui, ribojimas buvo būtinas ir proporcingas – ieškovui buvo atskleistos konkrečios faktinės aplinkybės dėl jo poelgių.

52.                      Papildomai pažymėtina, kad tokia situacija, kuomet siekiant užtikrinti ikiteisminio tyrimo duomenų išsaugojimą apribojama galimybė asmeniui, dėl kurio poelgio svarstoma, susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis (ar bent ta jų dalimi, kuri yra pateikiama susipažinti subjektams, turintiems teisę inicijuoti asmens atleidimą iš pareigų ar sprendžiantiems dėl atleidimo), savaime negalėtų lemti negalimumo kompetentingiems subjektams priimti sprendimus. Kiekvienas atskirai subjektas, tiek inicijuojantis procedūrą, tiek sprendžiantis atitinkamą klausimą turi įvertinti, ar jam pakanka duomenų priimti sprendimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo konkrečiu atveju tiek Respublikos Prezidentas, prieš priimdamas sprendimą kreiptis į Teisėjų tarybą, tiek Teisėjų taryba, gavę tam tikrą informaciją (pateiktą Generalinio prokuroro rašte) nusprendė, kad tokia informacija jiems nėra pakankama ir prieš priimdami sprendimus susipažino su ikiteisminio turimo duomenimis tokia apimtimi, kokia leidimą suteikė prokuroras. Taigi šiuo atveju sprendimų priėmėjai su ikiteisminio tyrimo duomenimis susipažino tokia apimtimi, kuri jiems leido įsitikinti, kad ieškovas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Tačiau patys faktai (teisėjo poelgiai, kurie buvo nurodyti Generalinio prokuroro rašte ir kurie buvo vertinimo objektas) nuo šios informacijos gavimo nepakito, susipažinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga tiesiog leido įsitikinti, ar atitinkami poelgiai buvo padaryti. Taigi susipažinimas su ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi sudarė sąlygas priimti sprendimą, tačiau neapribojo apelianto galimybės pasisakyti dėl jo poelgių (buvimo ar nebuvimo) ir jų vertinimo (ar jais buvo pažemintas teisėjo vardas), nes patys poelgiai buvo nurodyti Generalinio prokuroro rašte, su kuriuo ieškovas turėjo galimybę susipažinti.

53.                      Apelianto teigimu, buvo pažeista jo teisė pareikšti nušalinimą Teisėjų tarybos nariams. Apeliantas kelia abejones dėl posėdyje dalyvavusio ir balsavusio Tarybos nario bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo A. N. bei posėdyje dalyvavusio, tačiau nebalsavusio Tarybos nario G. K., teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu A. N. pavardė buvo paminėta viename iš užfiksuotų pokalbių, o G. K. buvo apklaustas kaip liudytojas.

54.                      Pagal Teisėjų tarybos darbo reglamento 25 punktą Teisėjų tarybos narys turi nusišalinti arba jam gali būti pareikštas nušalinimas nuo klausimo Tarybos posėdyje svarstymo, jei yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl šio Tarybos nario nešališkumo. Reglamento 26 punkte nustatyta, kad pareikšti nušalinimą turi teisę bet kuris Tarybos narys ar asmuo, su kurio teisine padėtimi, teisėmis ar pareigomis susijęs klausimas turi būti svarstomas Tarybos posėdyje, arba šio asmens įgaliotas atstovas. Pareiškimas nušalinti Tarybos narį nuo klausimo svarstymo turi būti motyvuotas, jis pateikiamas Tarybai.

55.                      Iš atsakovės Teisėjų tarybos pirmosios instancijos teismui duotų paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų – išrašo iš Teisėjų tarybos elektroninės posėdžių organizavimo ir balsavimo sistemos apie 2019 m. rugpjūčio 9 d. neeilinio Teisėjų tarybos posėdžio balsavimo rezultatų – nustatyta, kad Teisėjų tarybos narys G. K. nusišalino nuo ieškovo atleidimo iš teisėjo pareigų klausimo nagrinėjimo ir balsavime dėl patarimo Respublikos Prezidentui ieškovo atleidimo klausimu nedalyvavo. Nors, apelianto teigimu, nebalsavimas nėra pakankamas nešališkumo reikalavimo įgyvendinimas ir nusišalinęs Tarybos narys neturėjo dalyvauti posėdyje, tačiau pažymėtina, kad apeliantas nepagrindė, kaip nusišalinusio Tarybos nario G. K. dalyvavimas 2019 m. rugpjūčio 9 d. Teisėjų tarybos posėdyje stebėtojo teisėmis pažeidė apelianto teises. Iš byloje esančio 2019 m. rugpjūčio 9 d. Teisėjų tarybos posėdžio garso įrašo nenustatyta, kad nusišalinęs, tačiau posėdyje stebėtojo teisėmis dalyvavęs Teisėjų tarybos narys būtų daręs įtaką sprendimo priėmimo rezultatui.

56.                      Vertinant apelianto skundo argumentus dėl kito Tarybos nario A. N. (ne)šališkumo, visų pirma pažymėtina tai, kad ieškovas nepagrindė kodėl jis pats nepasinaudojo Teisėjų tarybos darbo reglamento 25-26 punktuose įtvirtinta teise reikšti nušalinimą Tarybos nariams, ypač atsižvelgiant į tai, kad pačiam ieškovui, kaip buvusiam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui ir Tarybos nariui, neabejotinai turėjo būti žinoma tokia jo teisė.

57.                      Teisėjų tarybos darbo reglamento 50 punktas nustato, kad tarybos narių nutarimas yra priimamas, jeigu jam pritaria daugiau kaip pusė visų Tarybos narių. Iš Teisėjų tarybos elektroninės posėdžių organizavimo ir balsavimo sistemos išrašo nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. Teisėjų tarybos posėdyje svarstant ir balsuojant dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teisėjo pareigų iš viso dalyvavo 18 narių, iš jų balsavo 17 (Tarybos narys G. K. nebalsavo). Balsų dauguma (14 balsų už, 2 – prieš ir 1 – susilaikė) buvo nutarta patarti Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

58.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir Teisėjų tarybos darbo reglamento nuostatas, konstatuoja, kad net ir pripažinus, jog Teisėjų tarybos narys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas A. N. turėjo nusišalinti ar būti nušalintas nuo ieškovo klausimo nagrinėjimo, Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas dėl patarimo Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui pritarti dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų nebūtų kitoks, kadangi absoliuti 2019 m. rugpjūčio 9 d. Teisėjų tarybos posėdyje dalyvavusių tarybos narių dauguma balsavo už nutarimo priėmimą. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo abejoti Teisėjų tarybos balsavimo rezultatais nurodytu darbotvarkės klausimu.

Dėl teisėjo vardą žeminančių poelgių

59.                      Apelianto teigimu, nebuvo nustatyta teisėjo vardo pažeminimo sudėtis, todėl Teisėjų tarybos nutarimas yra neteisėtas. Teigia, kad atleidžiant teisėją, pažeminusį teisėjo vardą, Teisėjų taryboje priimant nutarimą turėjo būti vykdoma drausminio pareiginio nusižengimo tyrimo ir vertinimo procedūra, t. y. nustatytos drausminės atsakomybės sąlygos: pažeidimo padarymo faktas (poelgis), jį padaręs teisėjas, teisėjo kaltė (tyčia ar aiškiai aplaidžiai), pažeidimo pasekmes, kad poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas ir priežastinis ryšys tarp veikos (poelgio) ir pasekmių (pažeminto teisėjo vardo).

60.                      Teismų įstatymo 83 straipsnio 3 dalis nustato, kad teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.

61.                      Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kokie teisėjo poelgiai priskirtini prie tokių, kuriais pažeminamas teisėjo vardas. Formuluotė „teisėjo vardą pažeminantis poelgis“ yra talpi, ji apima ne tik teisėjo elgesį, kuriuo jis teisėjo vardą pažemino vykdydamas savo, kaip teisėjo įgaliojimus, bet ir teisėjo vardą pažeminusį elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, taip pat teismų savivaldos institucijos turi diskreciją nustatyti, kokie teisėjo poelgiai priskirtini prie tokių, kuriais pažeminamas teisėjo vardas, tačiau nei įstatymais, nei teismų savivaldos institucijų sprendimais negali būti nustatytas koks nors išsamus (baigtinis) poelgių, kuriais teisėjas pažemina teisėjo vardą, sąrašas. Ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai, 2014 m. kovo 10 d. sprendimas).

62.                      Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų, minėta teisėjų institucija privalo įsitikinti, jog tam tikras teisėjo poelgis (veika) iš tikrųjų objektyviai buvo, bei tai, ar teisėjas šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai). Pripažinti, kad teisėjas padarė etikos pažeidimus ir taip pažemino teisėjo vardą, pakanka pagrįsto įsitikinimo, kad teisėjo elgesys neatitinka Teisėjų etikos kodekse nurodytų principų ir egzistuoja pakankamas pagrindas nepasitikėti tokiu teisėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

63.                      Taigi teismas, aiškindamasis Teisėjų tarybos duoto patarimo Respublikos Prezidentui pagrįstumą, turi įvertinti, ar Teisėjų taryba, priimdama sprendimą pripažinti, kad teisėjas atliko teisėjų etikos reikalavimų neatitinkančius veiksmus (nagrinėjamu atveju – savo poelgiu pažemino teisėjo vardą), turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių kiekvienam Teisėjų tarybos nariui suformuluoti savo vidinio įsitikinimo nuostatą dėl teisėjo vardą žeminančio poelgio egzistavimo.

64.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi Teisėjų tarybai pateiktų ikiteisminio tyrimo duomenų, kurie patvirtino Generalinio prokuroro 2019 m. liepos 24 d. rašte nurodytas aplinkybes, visumą, pripažįsta, kad Teisėjų taryba turėjo pagrindą konstatuoti teisėjo vardo pažeminimo faktą.

65.                      Teismui pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys (pokalbiai, slapto sekimo protokoluose užfiksuoti duomenys ir kt.) leidžia daryti išvadą, kad ieškovas buvo įsitraukęs į neformalų bendravimą ir konsultavo asmenis teisiniais klausimais, t. y. 2019 m. sausio mėn., neformalaus bendravimo su O. S. (UAB „Forvida“ buhalterė) metu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas E. L. aptarinėjo galimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamos administracinės bylos Nr. A-342-442/2019 pagal UAB „Forvida“ apeliacinį skundą baigtį ir galimą neteisėtą poveikį šią bylą nagrinėjančiam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui R. K., toleravo pateiktus prašymus daryti įtaką teisingumo vykdymo procesui, taip pat 2018 m. gruodžio mėn. susitikimų ir telefoninių pokalbių metu ieškovas, būdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, tarėsi su O. S. šališkai veikti nagrinėjant Lietuvos Aukščiausiajame Teisme civilinę bylą Nr. 3K-3-91-701/2019 dėl Ž. P. ir Z. P. kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo („Vijūnėlės dvaras“), t. y. teikė konsultacijas, patarimus ir, būdamas Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos narys, tenkino atsakovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

66.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nevertinama ir nesprendžiama dėl to, buvo ar nebuvo padaryta nusikalstama veika, nesprendžiama dėl įrodymų teisėtumo ir leistinumo pagal baudžiamojo proceso normas, tačiau ieškovo elgesys vertintinas teisėjo etikos aspektais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Teisėjų taryba gavusi ir susipažinusi su ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma turėjo pakankamą  pagrindą įsitikinti, jog ieškovas atliko veiksmus, nesuderinamus su teisėjo profesijai keliamais reikalavimais.

67.                      Pažymėtina ir tai, kad nors ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu dėl galimo piktnaudžiavimo, siekiant padaryti neteisėtą poveikį administracinę bylą Nr. A-342-442/2019 nagrinėjusiam teisėjui R. K., Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento 2022 m. sausio 13 d. nutarimu buvo nutrauktas, nesant nusikaltimo sudėties požymių (nustačius, kad ieškovas su teisėju R. K. bendravo ne kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, o asmeninės pažinties pagrindu ir kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neturi jokių jurisdikcinių įgaliojimų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atžvilgiu), tačiau paminėtame nutarime aiškiai pasakyta ir ši aplinkybė liko nepaneigta, kad ieškovas bendravo su teisėju R. K. ir siekė O. S. atstovaujamai bendrovei UAB „Forvida“ palankaus sprendimo.

68.                      Konstitucinis Teismas 2007 m. sausio 16 d. nutarime yra nurodęs, kad pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo yra įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja.

69.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos atliktas bylos faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto vertinimu, savaime nereiškia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas (nepakankamai motyvuotas), kad neatskleista bylos esmė. Apeliantas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį nepagrįstai lygina su Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu, kadangi šis sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 7 d. nutartimi yra panaikintas. Bylą iš naujo nagrinėjančio pirmosios instancijos teismo nesaisto argumentai, išdėstyti anksčiau šioje byloje priimtame, tačiau apeliacine tvarka panaikintame sprendime.

70.                      Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Teisėjų taryba, susipažinusi su Generalinės prokuratūros pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, turėjo pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas savo veiksmais pažemio teisėjo vardą ir priimti skundžiamą nutarimą patarti Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų.

Dėl procesinės bylos baigties

71.                      Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, procedūra buvo vykdoma laikantis teisinio proceso reikalavimų. Respublikos Prezidentas, gavęs informaciją apie ieškovo, ėjusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, poelgį, kuris gali būti vertinamas kaip žeminantis teisėjo vardą, turėjo konstitucinius įgaliojimus kreiptis į Teisėjų tarybą patarimo teikti Seimui atleisti ieškovą iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Teisėjų taryba, įsitikinusi, kad buvo tam tikras teisėjo poelgis ir, įvertinusi tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas iš tikrųjų šiuo poelgiu pažemino teisėjo vardą, privalėjo patarti Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti ieškovą iš pareigų. Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turėjo įgaliojimus teikti Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovas neįrodė tinkamo teisinio proceso reikalavimų pažeidimų, kurie galėjo lemti, jog ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų klausimas būtų išspręstas kitaip. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad Teisėjų tarybai buvo pateikta pakankamai duomenų konstatuoti, jog ieškovas, būdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, pažeidė teisėjo profesijai keliamus reikalavimus ir savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, įsitraukęs į neformalų bendravimą su bylų baigtimi suinteresuotais asmenimis, veikdamas šių asmenų naudai ir darydamas nederamą ir neleistiną poveikį konstituciniam teisingumo vykdymo procesui.

72.                      Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovas iš teisėjo pareigų buvo atleistas pagrįstai, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

73.                      Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

74.                      Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, ieškovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos. Duomenų, patvirtinančių atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, byloje nėra, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstomos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                        Marius Bajoras

                                                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                                                Dalia Kačinskienė