Civilinė byla Nr. 2A-400-881/2012
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17671-2010-1
Procesinio sprendimo kategorija: 35.4.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,
sekretoriaujant Ritai Sindikaitei,
dalyvaujant ieškovo UAB „Vilniaus energija“ atstovei V. Š.,
atsakovui D. S.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. S. ir A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1116-465/2011 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovams D. S. ir A. S. dėl skolos priteisimo.
Teisėja, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo D. S. 3 523,54 Lt įsiskolinimą, 100,89 Lt palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas, priteisti solidariai iš atsakovų D. S. ir A. S. 282,77 Lt įsiskolinimą, 9,19 Lt palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas, priteisti iš atsakovės A. S. bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tiekia centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį pastatams, esantiems adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriuose suvartotas šilumos kiekis fiksuojamas vienu įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu. Atsakovui D. S. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), o butas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso atsakovams D. S. ir A. S.. Atsakovui D. S., kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkui, mokesčiai skaičiuojami už patalpų naudingojo ploto šildymą ir už priskirtą šilumos kiekį bendrosioms reikmėms, o butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo centrinio šildymo sistemos nėra šildomas, todėl atsakovams, kaip šio buto bendraturčiams, mokesčiai skaičiuojami tik už jiems priskirtą šilumos kiekį bendrosioms reikmėms. Ieškovas teigė, kad atsakovai nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. už suteiktą šilumos energiją nėra visiškai atsiskaitę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo D. S. ieškovo naudai 3 523,54 Lt skolos už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d., 100,89 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010 m. spalio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 116,49 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisė solidariai iš atsakovų D. S. ir A. S. ieškovo naudai 282,77 Lt skolos už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., 9,19 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010 m. spalio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš atsakovės A. S. 12,94 Lt (dvylika Lt 94 ct) bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė iš atsakovo D. S. 24,32 Lt, o iš atsakovės A. S. 2,70 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.
Teismas konstatavo, kad atsakovai mokesčius už suvartotą šilumos energiją mokėjo nepilnai ir nereguliariai, todėl už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 3 806,31 Lt skola. Šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str.). Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas vartotojams, kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį; kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Kadangi vieną bendrą šildymo sistemą turinčiuose pastatuose nuo centralizuotai tiekiamos šilumos energijos šildomos ne visos pastatuose esančios patalpos, minėtuose pastatuose suvartotas šilumos kiekis patalpų naudingajam plotui šildyti skirstomas pagal metodą Nr. 4, o šilumos kiekis bendrosioms reikmės skirstomas pagal metodą Nr. 5, t. y. apskaičiuojant visą bendrosioms reikmėms suvartotą šilumos energiją ir paskirstant ją visų patalpų savininkams proporcingai jiems priklausančių patalpų plotui. Byloje išvadą teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija patvirtino, kad pastatuose adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ieškovas teisingai paskirstė šilumą ir apskaičiavo mokesčius, todėl ieškovui iš atsakovų priteistina skola.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai D. S. ir A. S. apeliaciniu skundu prašo atlikti pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūrą ir nustatyti kaip ir kur šiame pastate galėjo būti tiekiama bendrojo naudojimo patalpų šildymo paslauga ir ar šiose patalpose yra šilumos prietaisų, prijungtų prie šildymo sistemos, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 44 dalimi, pripažinti, kad atsakovai – buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai, nėra šilumos vartotojai, panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimą, remiantis CK 6.58 straipsnio 1 dalimi, netenkinti UAB „Vilniaus energija“ ieškinio, įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ pateikti teismui visas sąskaitas, išrašytas atsakovams, kuriose buvo įtrauktas mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą ar jam adekvatus mokestis, pripažinti mokestį už bendrojo naudojimo patalpų šildymą neteisėtu, pripažinti UAB „Vilniaus energija“ visas sąskaitas faktūras, išrašytas atsakovams, kuriose yra įtrauktas mokestis už bendrojo naudojimo patalpų (ar jam adekvatus) šildymą, negaliojančiomis, grąžinti atsakovui permokėtas sumas skaičiuojant 5 proc. metinių palūkanų nuo apmokėjimo dienos iki visiško atsiskaitymo su atsakovu, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas: sumokėtą 117 Lt žyminį mokestį, 29 Lt mokestį už bylos dokumentų kopijas, priteisti iš ieškovo teismo išlaidas. Nurodo, kad ieškovas, pateikdamas apeliantui sąskaitas už suvartotą šilumą bei karštą vandenį, į jas taip pat įtraukia mokestį už bendrojo naudojimo patalpų šildymą tiek butui (duomenys neskelbtini), tiek butui (duomenys neskelbtini), esantiems pastate, kuriame nėra bendrojo naudojimo šildomų patalpų. Apeliantas ne kartą kreipėsi į ieškovą su prašymais nutraukti šio mokesčio skaičiavimą už paslaugas, kurių ieškovas nesuteikė ir negalėjo suteikti, tačiau ieškovas jo prašymus ignoravo, todėl apeliantas, vadovaudamasis CK 6.58 straipsnio 1 dalimi, nutraukė mokėjimus už pateiktą šilumą ir karštą vandenį butui (duomenys neskelbtini). Apeliantai, kuriems priklauso butas adresu (duomenys neskelbtini), nėra šilumos gaunamos iš centralizuotų šilumos tinklų vartotojai, nes jie neatitinka Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 44 dalyje nustatytų šilumos vartotojams keliamų kriterijų – jų naudojami prietaisai nėra prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, todėl jiems negali būti taikomos Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taigi teismas melagingai konstatavo, kad butui Nr. 8 ir butui Nr. 14 šilumos energija buvo tiekiama bendrosioms reikmėms, jokių aplinkybių teismas nenustatė, į daugkartinius apelianto prašymus atlikti vietovės apžiūrą ir identifikuoti vietą ar vietas pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kur neva buvo teikiama paslauga, neatsižvelgė. Apeliantai pažymi, kad dėl šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 ginčo nėra, o dėl šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 ginčo irgi nebūtų, jei ieškovas pripažintų, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra du atskiri pastatai, iš kurių vienas turi šildomą laiptinę, o kitas neturi, ir atitinkamai taikytų metodo Nr. 5 3 straipsniu ir 3.1 straipsniu, o ne laikytų abiejų pastatų vienu su viena šildoma laiptine. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė klaidingą išvadą, vadovaudamasi klaidingu faktu, kad adresu (duomenys neskelbtini) yra vienas pastatas su viena šildoma laiptine. Remdamasis šia klaidinga išvada, teismas priėmė sprendimą, todėl apeliantai prašo šį sprendimą panaikinti. Teismas taip pat vadovavosi CK 4.82 straipsnio 3 dalimi, kuris su ieškovo vykdoma veikla neturi nieko bendro, jokio loginio ryšio tarp šio straipsnio ir teismo priimto sprendimo nėra.
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo pastato (o ne konkretaus buto) šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, todėl tarp ieškovo ir atsakovų (pastato (duomenys neskelbtini), buto 14, savininkų) yra sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovai, būdami buto (duomenys neskelbtini), savininkai, privalo atsakyti pagal prievolę – mokėti už į pastatą tiekiamą ir vartotojams priskirtą šilumos energiją teisės aktų nustatyta tvarka ir tarifais. Atsakovams priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), (toliau – Butas) yra daugiabutyje, todėl vadovaujantis CK 4.76 straipsniu ir 4.82 straipsnio 3 dalimi, atsakovai kaip pastato dalies – buto, savininkai proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovams priklausantis Butas nėra centralizuotai šildomas, taip pat į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. O3-121 „Dėl šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių patvirtinimo“ 9 punktą, pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 (kaip papildomas metodas), kuris leidžia apskaičiuoti šilumos energijos kiekį, priskirtą bendro naudojimo patalpoms/bendroms reikmėms. Kitokio metodo, leidžiančio apskaičiuoti šilumos kiekį, tenkantį bendro naudojimo patalpoms/bendroms reikmėms, kurį ieškovas galėtų pritaikyti, ginčo laikotarpiu nebuvo. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad atsakovų Butui, kuris nėra šildomas nuo centrinio šildymo sistemos, priskirtina tik ta dalis šilumos energijos kiekio, kuri apskaitoma kaip bendroms reikmėms priskirtina šiluma (kaip patalpų bendraturčiams). Ieškovo teigimu, atsakovai privalo mokėti už šilumos energiją, skirtą bendro naudojimo objektams išlaikyti, nes tai padeda išsaugoti bendrąją nuosavybę. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvada patvirtino ieškovo taikomų metodų ir atliktų skaičiavimų teisingumą, tuo tarpu atsakovų procesiniuose dokumentuose pateiktas skaičiavimo būdas nėra suderintas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, todėl pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį negali būti taikomas šilumos kiekio dalies nustatymui. Apeliaciniu skundu atsakovai teismui taip pat pateikia prašymus, kurie nepriskirti apeliacinės instancijos teismo kompetencijai, be to, jau išnagrinėti pirmosios instancijos teismo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėja, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, patenkino ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo.
Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekia centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį pastatams, esantiems adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Šie pastatai turi vieną bendrą centralizuoto šildymo sistemą ir vieną bendrą šilumos punktą. Šilumos kiekis, suvartotas šiuose pastatuose, fiksuojamas vienu įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, įrengtu bendrame šilumos punkte. Apeliantui D. S. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), o apeliantams D. S. ir A. S. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad butui Nr. 8 šilumos energija buvo tiekiama patalpų naudingojo ploto šildymui ir bendrosioms reikmėms, o butui Nr. 14 – tik bendrosioms reikmėms. Atsakovams nemokant visų mokesčių už suvartotą šilumos energiją, laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 3 806,31 Lt skola. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš jų minėta skola priteista, apeliantai teigia, kad jie kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai nėra šilumos vartotojai.
Vadovaujantis šiam ginčui taikytinų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų, patvirtintų LR ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 (toliau – Sąlygos), 11 punktu, šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal šias sąlygas tarp šilumos tiekėjo ir pastato buto savininko – buitinio šilumos vartotojo, nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, jeigu iki tol šalys nesudarė šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Sąlygų 5 punkte nustatyta, kad pastato šilumos įrenginys – tai techninių priemonių kompleksas, skirtas šilumai ir (ar) karštam vandeniui gaminti, kaupti, transformuoti ir (ar) transportuoti į butų šildymo, vėdinimo, technologijos ir karšto vandens įrenginius. Taigi šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis šilumos tiekimo pastato bendrosioms reikmėms atžvilgiu laikoma sudaryta nuo pastato, o ne konkretaus buto šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovų kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų, buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis.
Apeliantams priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra daugiabučiame name. Vadovaujantis CK 4.82 straipsnio 1 dalimi, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne tik namo bendro naudojimo patalpos, bet ir pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, taisyklei, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, neturi teisinės reikšmės bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Taigi apeliantai privalo mokėti už šilumos energiją, skirtą bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, nepriklausomai nuo to, ar jie tais objektais faktiškai naudojasi.
Nagrinėjamu atveju apeliantų mokėtina suma už šilumos energiją bendroms reikmėms buvo nustatyta pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5. Kito metodo, leidžiančio apskaičiuoti šilumos kiekį, tenkantį bendroms reikmėms, t. y. ne tik bendrojo naudojimo patalpų šildymui, ginčo laikotarpiu nebuvo. Kaip nurodo ieškovas, minėto metodo esmė – iš įvade esančio skaitliuko užfiksuoto šilumos energijos kiekio išskirti šilumos kiekį, tenkantį bendroms reikmėms, pagal metode nustatytus koeficientus. Minėta, kad nagrinėjamo atvejo specifika yra ta, kad pastatuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), suvartotas šilumos kiekis fiksuojamas vienu įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, įrengtu bendrame šilumos punkte. Taigi nagrinėjamo metodo taikymui neturi teisinės reikšmės ta aplinkybė, kad vieno iš pastatų laiptinė nėra šildoma. Šio metodo taikymo pagrindas yra vieno visiems pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), įvadinio šilumos apskaitos prietaiso ir šilumos punkto egzistavimas. Byloje esanti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) išvada patvirtina, kad daugiabučiuose namuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skaičiavimai skirstant šilumą pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 5 buvo atlikti teisingai, tuo tarpu atsakovo D. S. atlikti paskaičiavimai parengti nesivadovaujant Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatomis. Kadangi Komisija, duodama išvada, buvo susipažinusi taip pat su atsakovo D. S. atliktais paskaičiavimais, nėra pagrindo teigti, kad Komisija buvo suklaidinta, ir dėl to jos išvada yra neteisinga.
Dėl išdėstytų priežasčių teismas atmeta apeliantų prašymą atlikti pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūrą ir nustatyti kaip ir kur šiame pastate galėjo būti tiekiama bendrojo naudojimo patalpų šildymo paslauga ir ar šiose patalpose yra šilumos prietaisų, prijungtų prie šildymo sistemos, nes, kaip minėta, šios apeliantų prašomos nustatyti aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant, ar apeliantams kyla pareiga sumokėti už ginčo laikotarpiu jiems priskirtą šilumos kiekį bendrosioms reikmėms. Kiti apeliantų pateikti prašymai nepriklauso apeliacinės instancijos teismo kompetencijai, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Teismas taip pat pažymi, kad nesutikdami su minėto šilumos paskirstymo metodo taikymu, pastato, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkai, taigi ir apeliantai, vadovaudamiesi Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, galėjo parengti jų siūlomo šilumos paskirstymo metodo, įvertinančio šilumos ir karšto vandens tiekimą iš vieno individualaus šilumos punkto keliems pastatams, projektą bei pateikti jį Komisijai suderinimui, ką savo išvadoje pažymėjo Komisija. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šia teise minėto pastato gyventojai nebuvo pasinaudoję.
Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovų apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, Vilija Mikuckienė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Vilija Mikuckienė