Civilinė byla Nr. e2A-436-945/2023
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05340-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.5; 1.3.5.7; 1.3.5.10; 3.3.1.20
(S)
Kauno apygardos teismas
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 20 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic transline transport“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. S. (toliau – ieškovas, darbuotojas), patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė teismo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Baltic transline transport“ (toliau – atsakovė, darbdavys), atskaičius mokesčius, 3 311,91 Eur nepriemoką, susijusią su darbo užmokesčiu, 3 319,96 Eur dienpinigių nepriemoką, netesybas už uždelstą atsiskaityti su ieškovu laikotarpį (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio 2 dalis), 133,10 Eur už vairuotojo kortelės duomenų konvertavimo paslaugas.
2. Ieškovas nurodė, kad šalys 2016 m. balandžio 5 d. sudarė darbo sutartį Nr. 903, pagal kurią ieškovas pradėjo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos ieškovas įrodinėjo UAB „Kautra“ atliktų apskaičiavimų lentele su detaliu darbo laiku, apskaičiuotu pagal vairuotojo kortelę (tachografą). Ieškovas nurodė konkrečius atsakovės pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose esančius neatitikimus ieškovo pateiktose lentelėse nurodytiems darbo laiko ir uždarbio apskaičiavimams. Ieškovas teigė, kad atsakovės generalinio direktoriaus 2017 m. birželio 30 d. įsakyme dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo aiškiai išdėstyti trijų mėnesių apskaitos laikotarpiai, kurie neatitinka atsakovės pateiktose suvestinėse naudotų skaičiavimo laikotarpių. Be to, nors darbdavys pateikė įsakymą dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, tačiau pateikti dokumentai įrodo, kad darbo užmokestis nebuvo skaičiuojamas ir mokamas pagal suminę darbo laiko apskaitą. Ieškovas taip pat nurodė, kad dienpinigių suma, kurią privalėjo išmokėti darbdavys, nurodyta Darbo užmokesčio ir dienpinigių priskaičiavimo ir išmokėjimo lentelėje. Atsakovės nurodyta permoka susidarė nuo pat darbo santykių pradžios, t. y. per ilgą laiko tarpą, per kurį darbdavys niekada tokios permokos neapskaitė avansinėse apyskaitose, niekada su tuo nesupažindino ieškovo ir niekada nereikalavo jos grąžinti. Darbo sutartis buvo nutraukta 2020 m. spalio 12 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, jis privalo mokėti netesybas. 2022 m. liepos 4 d. teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pareiškė atsisakanti ieškinio reikalavimo dalies dėl 59,93 Eur nepriemokos, susijusios su darbo užmokesčiu, priteisimo.
3. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2020 m. spalio 12 d. bendra priskaičiuotų dienpinigių suma yra 24 500 Eur. Visa nurodyta suma išmokėta mokėjimo nurodymais. Atsakovė galutinį atsiskaitymą atliko panaudodama ieškovui sumokėtą 957,33 Eur dienpinigių avansą, o trūkstamą sumą padengdama papildomu 200,24 Eur pavedimu. Taigi, ieškovui galutinė atsiskaitymo suma (1 157,57 Eur) buvo sumokėta. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad dėl netinkamo darbo užmokesčio apskaičiavimo už darbą naktį, švenčių ir poilsio dienomis, viršvalandinį darbą darbo užmokesčio nepriemoka sudaro 2 154,34 Eur. Atsakovės pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, kitas išmokas, banko išrašai įrodo, kad atsakovė su ieškovu yra atsiskaičiusi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu priėmė ieškinio reikalavimo dalies dėl 59,93 Eur nepriemokos, susijusios su darbo užmokesčiu, priteisimo atsisakymą, nutraukė šią civilinės bylos dalį, atmetė kitą ieškinio dalį, priteisė atsakovei iš ieškovo 2 238,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nustatė, kad atsakovė per laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. darbuotojui pervedė iš viso 42 334,56 Eur. Iš šios sumos atėmęs sausio mėn. sumokėtą atlyginimą už 2017 m. gruodžio mėn., teismas padarė išvadą, kad už nurodytą laikotarpį buvo sumokėta 41 885,40 Eur, kai mokėtina suma sudarė 40 764,95 Eur (16 264,75 Eur + 24 500,20 Eur).
6. Teismas, atsitiktine tvarka palyginęs UAB „Kautra“ lentelės duomenis su ieškovo į bylą pateiktais tachografo duomenimis, nustatė, kad daugybėje atvejų UAB „Kautra“ lentelės duomenys nesutampa su tachografo duomenimis, t. y. skiriasi nurodomas darbo laikas vairavimo, darbo ir darbo grupėje metu, dėl ko nesutampa bendrai apskaičiuotas visas darbo laikas. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovo Darbo laiko pagal vairuotojo tachografo kortelę ir apskaičiuoto darbo užmokesčio lentelėje nurodytas naktinių valandų kiekis nei vienu atveju neatitiko UAB „Kautra“ lentelėje nurodyto naktinio darbo valandų, jį viršydamas 2–3 kartus. Teismas pažymėjo, kad Darbo laiko pagal vairuotojo tachografo kortelę ir apskaičiuoto darbo užmokesčio lentelėje 2020 m. gegužės mėn. yra apskaičiuota 116 darbo valandų, o iš Darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad ieškovas 2020 m. gegužės 4–22 d. buvo nemokamose atostogose ir dirbo tik 48 val., į bylą pateikti darbdavio įsakymai dėl komandiruočių patvirtina, jog ieškovas minėtu laikotarpiu nebuvo išvykęs į komandiruotę. Nustatęs, kad UAB „Kautra“ sudarant lentelės duomenis (atliekant tachografo analizę) į ją buvo neteisingai perkelti duomenys iš tachografo, dėl ko bendras darbo laikas nesutampa, teismas nusprendė, jog ieškovo pateiktų įrodymų trūkumai leidžia daryti išvadą, kad ieškovo pateikti įrodymai yra parengti netiksliai, atmestinai, dėl ko nepatikimi, todėl teismas negali jais vadovautis. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas konstatavo, kad ieškovas nenuginčijo atsakovės priskaičiuoto ir sumokėto darbo užmokesčio.
7. Teismas, įvertinęs suminės darbo laiko apskaitos suvestines, nustatė, kad ieškovo atžvilgiu buvo taikyti kitokie apskaitiniai 3 mėnesių laikotarpiai, nei numatyti atsakovės generalinio direktoriaus 2017 m. birželio 30 d. įsakyme, tačiau jie buvo taikomi nuosekliai, kiekvieno apskaitinio laikotarpio gale apskaičiuojami ir išmokami susidarę viršvalandžiai. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad ieškovo atžvilgiu buvo taikomas kitas apskaitinis laikotarpis, nei nustatytas direktoriaus įsakymu, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tokiu būdu ieškovo dirbtos valandos apskaičiuotos ar apmokėtos neteisingai. Tokių aplinkybių nenurodžius ir ieškovui, teismas pripažino, kad vien formalus direktoriaus įsakyme nustatytos tvarkos nesilaikymas pats savaime nepažeidė ieškovo teisių. Teismas pažymėjo, kad, ieškovui pakeitus darbdavio taikytus apskaitinius laikotarpius, darbdavio skaičiavimai iškraipomi, jie nesutampa su ieškovo skaičiavimais. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovas netinkamai apskaičiuoja darbo užmokestį, kuris jam turėtų būti mokamas, nes už viršvalandinį laiką darbo užmokestį skaičiuoja du kartus – kiekvieną mėnesį už faktiškai dirbtas valandas ir laikotarpio gale už viršvalandžius, o tai lemia ieškovo skaičiuojamas nepriemokas.
8. Teismas nusprendė, kad įstatymas nedraudžia dienpinigių mokėjimo avansu, be to, šalys dėl tokio mokėjimo susitarė darbo sutarties 6.2 punkte, ieškovas neginčijo šio susitarimo. Teismas nustatė, kad 2020 m. spalio 7 d. 1 000 Eur pavedimu atsakovui buvo padengtas 42,67 Eur dienpinigių likutis ir sumokėtas 957,33 Eur dienpinigių avansas. Atsakovui 2020 m. spalio 9 d. pateikus prašymą atleisti jį iš darbo, 2020 m. spalio 12 d. buvo priimtas įsakymas ir buhalterė buvo įpareigota išmokėti darbuotojui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, tačiau paaiškėjus, kad darbuotojui išmokėta dienpinigių suma yra nepanaudota, ji buvo skirta galutiniam atsiskaitymui, papildomai sumokant 200,24 Eur. Teismas konstatavo, kad tai atitinka DK 150 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.
9. Įvertinęs, kad ieškovas iš esmės neginčijo priskaičiuotų dienpinigių, nenuginčijo priskaičiuoto darbo užmokesčio, teismas konstatavo, jog ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti, nes byloje yra įrodyta, kad darbdavys su atleidžiamu darbuotoju atsiskaitė laiku ir tinkamai, o darbuotojas tinkamo atsiskaitymo su juo nepaneigė. Nustatęs, kad su ieškovu jo atleidimo dieną buvo visiškai atsiskaityta, teismas kaip nepagrįstą atmetė ir ieškinio reikalavimą priteisti netesybas už delsimą atsiskaityti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį, priteisiant ieškovui iš atsakovės, atskaičius mokesčius, 1 157,57 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, 3 319,96 Eur dienpinigių už 2020 m., netesybas už uždelstą atsiskaityti su ieškovu laikotarpį (DK 147 straipsnio 2 dalis). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Darbdavys privalėjo išmokėti darbuotojui 16 264,75 Eur darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius, tačiau, sulyginus 2020 m. spalio 12 d. banko išraše atliktus pavedimus su konkrečiais darbo užmokesčio nurodymais už konkretų mėnesį matyti, kad kaip atlyginimas pervesta suma sudaro 15 107,18 Eur, o 1 157,57 Eur sumos banko išraše nėra.
1.2. Sprendime ieškinio reikalavimai dėl dienpinigių nepriemokos nėra išnagrinėti. Jokia atsakovės permoka ieškovui nei už 2018 m., nei už 2019 m., nei už kitą šalis siejusį darbo santykių laikotarpį nėra susidariusi. Priešingai, 2018 m. ir 2019 m. atsakovė ieškovui nesumokėjo visos dienpinigių sumos. Darbdavys niekada tokios permokos neapskaitė avansinėse apyskaitose, nesupažindino atsakovo nei su permoką patvirtinančiais dokumentais, nei su komandiruočių įsakymais, niekada nereikalavo grąžinti permokos. Įrodymai patvirtina aplinkybes, kad ieškovas buvo komandiruojamas į Prancūziją, kur mokamas 10,15 Eur dydžio bruto valandinis atlyginimas. Tokios išmokos ieškovui buvo mokamos kaip sutartas atlyginimas už darbą, nepriklausomai nuo to, kad tokio susitarimo šalys neįformino rašytinėje darbo sutartyje. Darbdavys yra deklaravęs dienpinigius ir komandiruotės sąnaudas kaip darbuotojui išmokėtus dienpinigius, o tai taip pat patvirtina, kad nebuvo jokios dienpinigių permokos darbo santykių metu. Tarp šalių nebuvo susitarimo dėl dienpinigių permokos įskaitymo. Be to, darbo sutartyje šalys nebuvo aiškiai ir konkrečiai sutarusios dėl mažesnio dienpinigių dydžio ribos. Teisės aktuose nustatytas reikalavimas, siekiant darbdaviui taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, įrašyti tokią sąlygą darbo sutartyje negali būti ignoruojamas ir apeinamas darbdavio tikėtinai atgaline data surašytais komandiruočių įsakymais (iki 2020 m.), su kuriais ieškovas nebuvo supažindintas, bei nuo 2020 m. atsakovės vienašališkai lietuvių kalba surašytais komandiruočių įsakymais, kurių ieškovas nesupranta. Darbdavys už 2020 m. komandiruotes turėjo sumokėti ieškovui 15 017 Eur dienpinigių, išmokėjo 5 687 Eur, visgi ieškovas prašė priteisti 3 kartus mažiau dienpinigių, nei turėjo teisę reikalauti, todėl šis ieškovo reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas.
11. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Apeliacinis skundas grindžiamas iš dalies naujomis faktinėmis aplinkybėmis ir naujais argumentais, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir kurie nebuvo tirti bei vertinti. Ieškovas, naudodamas naujus argumentus, siekia ne pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūros, o iš esmės naujo ginčo nagrinėjimo, kas neatitinka apeliacijos paskirties.
2.2. Ieškovas pateikė naują argumentą, kad priskaičiuotas darbo užmokestis nesutampa su banko sąskaitos išraše užfiksuotu išmokėtu darbo užmokesčiu, kas patvirtina darbo užmokesčio nesumokėjimą.
2.3. Ieškovas pateikė naują teiginį, kad ieškovui turėjo būti mokamas 10,15 Eur/val. bruto darbo užmokestis kai jis būdavo Prancūzijoje ir, mokant dienpinigių avansą, jam iš tiesų buvo mokamas darbo užmokestis Prancūzijoje, todėl dienpinigiai turėtų būti pripažįstami jo darbo užmokesčiu.
2.4. Ieškovas pateikė naują argumentą, kad pagal darbo sutartyje nustatytą sąlygą dėl dienpinigių mažinimo atsakovė neturėjo teisės mažinti dienpinigių ir turėjo ieškovui mokėti maksimalų dienpinigių dydį, todėl per 2020 m. turėjo išmokėti daugiau nei 15 000 Eur dienpinigių.
2.5. 2020 m. spalio mėn. ieškovas nedirbo ir išreiškė norą nutraukti darbo santykius, todėl buvo apskaičiuota visa priklausanti išmokėti suma, apimanti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir per apskaitinį laikotarpį susidariusius viršvalandžius, kuri, atskaičius mokesčius, sudarė 1 157,57 Eur. Ši suma buvo padengta panaudojant ieškovui išmokėtą, tačiau nepanaudotą 957,33 Eur dienpinigių avansą ir papildomai sumokant 200,24 Eur.
2.6. Darbo sutarties 6.2 punkte šalys buvo sutarusios, kad dienpinigiai gali būti mokami avansu. Visą šalių darbo santykių laikotarpį ieškovui dienpinigiai buvo mokami avansu, grįžus iš komandiruotės, ieškovui priklausančių dienpinigių išmokėjimui būdavo panaudojamas avansas, o trūkstamas likutis išmokamas papildomu pavedimu, tuo pačiu išmokant ir naują dienpinigių avansą būsimoms komandiruotėms. Šalių santykiuose nebuvo susidariusi dienpinigių permoka. Ginčui aktualus dienpinigių avansas susidarė, kai 2020 m. spalio 7 d. atsakovė pervedė ieškovui 1 000 Eur, skirtų dienpinigiams ir jų avansui. Atlikdama šį mokėjimą, atsakovė nežinojo apie ieškovo ketinimą nutraukti darbo santykius ir ruošėsi eilinei ieškovo komandiruotei.
2.7. Ieškovo argumentas, kad tarp darbo santykio šalių įskaitymas nėra galimas, yra neaktualus šiam ginčui, nes tarp šalių nebuvo sudarytas įskaitymo sandoris.
2.8. Darbo sutarties 7 punkte šalys susitarė, kad kiekvienu komandiruotės atveju dienpinigiai bus mokami skirtingai, bet ne mažiau nei minimalus galimas mokėti dienpinigių dydis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 1365. Šioje sąlygoje dienpinigių mažinimas nebuvo susietas su atskiru direktoriaus įsakymu, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, esą atsakovė, remdamasi šia sąlyga, neturėjo teisės mažinti dienpinigių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų
13. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovas 2016 m. balandžio 5 d. darbo sutarties pagrindu dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, jog darbo santykiai nutraukti 2020 m. spalio 12 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Darbo ginčą ieškovas iniciavo reikalaudamas priteisti jam iš atsakovės su darbo santykiais susijusias sumas bei įrodinėdamas, kad nutrūkus darbo santykiams darbdavys su darbuotoju tinkamai neatsiskaitė.
14. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo analizuojami duomenys apie ieškovui už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki darbo sutarties nutraukimo priskaitytas ir išmokėtas darbo užmokesčio bei dienpinigių sumas. Nors ieškovas formuluodamas ieškinio reikalavimus akcentavo, kad darbdavys netinkamai apskaitė jo darbo laiką, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, skundžiamu sprendimu teismui tokią ieškovo poziciją pripažinus nepagrįsta (neįrodyta), apeliaciniame skunde apsiribojama argumentu, kad darbdavys, už ginčo laikotarpį priskaitęs iš viso 16 264,75 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, darbuotojui išmokėjo mažesnę – 15 107,18 Eur – sumą, dėl ko susidarė 1 157,57 Eur įsiskolinimas. Šių ieškovo skaičiavimų atsakovė iš esmės neginčijo, nurodydama, kad aptariamai iš darbo santykių kylančiai finansinei prievolei įvykdyti buvo panaudotos ieškovui avansu kaip dienpinigiai pervestos, bet pagal paskirtį nepanaudotos lėšos. Nesutikdamas su tokiu aiškinimu ieškovas rėmėsi dviem argumentų grupėm: pirma, kad dienpinigių permokos nebuvo, priešingai, darbdavys tinkamai nevykdė ir pareigos mokėti dienpinigius, dėl ko už 2020 m. buvo susidaręs 3 319,96 Eur įsiskolinimas; antra, jog darbdavys neturėjo teisės darbuotojui dienpinigių forma perduotų lėšų naudoti darbo užmokesčio ar kompensacijos už nepanaudotas atostogas įsiskolinimui padengti. Šių argumentų vertinimas ir sudaro bylos nagrinėjimo ribas.
Dėl reikalavimo priteisti dienpinigius
15. Vadovaujantis darbo sutarties sudarymo metu (2016 m. balandžio 5 d.) galiojusios redakcijos DK 220 straipsnio 1–2 dalimis, komandiruotės metu darbuotojams mokėtini dienpinigiai, kurių dydį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Sudarydamos darbo sutartį šalys jos 7 punkte numatė, kad kiekvienu komandiruotės atveju dienpinigiai bus mokami skirtingai, bet ne mažiau nei minimalus galimas mokėti dienpinigių dydis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 1365. Nurodytu Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinti išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydis ir mokėjimo tvarka. Nutarimo 6.1 punkte nurodoma, kad dienpinigių dydžiai, nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintose Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, gali būti mažinami iki 50 proc., jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta, – darbo sutartyje.
16. 2017 m. liepos 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, naujos redakcijos DK 107 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią tuo atveju, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kartu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto pradinės redakcijos Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkte buvo įtvirtinta taisyklė, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 383, įsigaliojusiu 2018 m. liepos 1 d., minėta nuostata papildyta, numatant, kad kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Kaip matyti iš į bylą su darbo ginčų komisijos medžiaga pateikto 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojusio darbo sutarties pakeitimo (darbo sutarties 3 priedo), reaguodamos į teisinio reglamentavimo pakeitimus, šalys susitarė dėl darbo sutarties 6.2 punkto, kuriame nurodoma ne tik galimybė mokėti ne mažesnius nei 50 proc. Vyriausybės patvirtinto maksimalaus dydžio dienpinigius, bet ir dienpinigių mokėjimas tiek avansu, tiek ir komandiruotės metu.
17. Įvertinusi apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl darbo sutarties nuostatos dėl dienpinigių mažinimo aiškumo, taip pat dėl to, ar tokia sąlyga gali būti vertinama kaip atitinkanti lietuvių kalbos nesuprantančio ieškovo valią, teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 25 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog darbo sutartis ir darbo teisės normos turi būti išdėstytos lietuvių kalba arba lietuvių kalba ir kita sutarties šalims priimtina kalba, minėtas 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojęs darbo sutarties pakeitimas buvo parengtas ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba, t. y. ta kalba, kuria, kaip matyti iš darbdavio darbo ginčų komisijai teikto atsiliepimo priedų, ieškovas raštu komunikavo su darbdaviu. Šios aplinkybės paneigia darbuotojo argumentus, kad jis galėjo nesuprasti aptariamos darbo sutarties sąlygos dėl lietuvių kalbos nemokėjimo.
18. Be to, ieškovas darbo funkcijas vykdė daugiau nei ketverius metus, nuo pat darbo sutarties sudarymo darbo funkcijos buvo susijusios su komandiruotėmis į užsienį ir į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad iki paskutinių darbo santykių metų ieškovas būtų reiškęs darbdaviui kokias nors pretenzijas dėl jam mokėtinų sumų. Net ir po darbo sutarties nutraukimo tiek kreipdamasis į darbo ginčų komisiją, tiek ir inicijuodamas ginčą pirmosios instancijos teisme ieškovas laikėsi pozicijos, kad su darbo santykiais susiję mokėjimai buvo atliekami atsižvelgiant į tarp jo ir darbdavio egzistavusį susitarimą (skirtingai nei nurodo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, šis argumentas nėra naujas, jau ieškinyje ieškovas buvo nurodęs, jog mokėjimai jam buvo vykdomi atsižvelgiant į Prancūzijoje taikomus darbo užmokesčio dydžius), tik už 2020 m. vykusias komandiruotes darbdavys tinkamai neatsiskaitė. Svarbu ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teikdama paaiškinimus 2021 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdyje ieškovo atstovė aiškiai nurodė nekvestionuojanti darbdavio teisės mokėti sumažintus dienpinigius, tą ji pripažino ir formuluodama reikalavimus apeliaciniame skunde.
19. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (2021 m. birželio 3 d., 2021 m. rugsėjo 14 d. posėdžiuose) ieškovo atstovė akcentavo nesutikimą su darbdavio pateiktais mokėtinų dienpinigių skaičiavimais, pažymėjo, kad darbdavys visą laiką iki pat 2020 m. mokėjo šalių sutartas sumas, dėl ko nesusidarė darbdavio bylos nagrinėjimo eigoje deklaruojama permoka, o įsiskolinimas kyla iš neatsiskaitymo už paskutines dvi komandiruotes, kurį darbdavys deklaratyviai įrodinėja padengęs neegzistuojančių permokų sumomis. Pirmosios instancijos teismas, analizavęs šiuos argumentus teismo posėdžiuose, skundžiamame sprendime dėl jų iš esmės nepasisakė.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai įforminti susitarimus su darbuotoju dėl darbo sąlygų, o kilus ginčui – įrodyti tokio susitarimo faktą bei turinį (DK 214 straipsnio 3 dalis). Kaip minėta sprendimo 15–16 punktuose, įmonėje nesant kolektyvinės sutarties, susitarimas dėl dienpinigių mažinimo turėjo būti įtvirtintas darbo sutartyje. Nei sudarydamas darbo sutartį, nei 2018 m. ją keisdamas darbdavys konkretaus sumažinto dienpinigių dydžio nenurodė, akcentuodamas galimybę kiekvienu atveju pasirinkti skirtingą dydį. Kaip matyti iš su ieškiniu pateiktų avanso apyskaitų ir komandiruočių įsakymų už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d., kurio metu, darbdavio tvirtinimu, ir susidarė dienpinigių permoka, darbdavys apskaitoje užfiksavo minimalius (iki 50 proc. sumažintus) dienpinigius (išskyrus 2018 m. kovo – balandžio mėn., kuriais užfiksuoti 100 proc. dydžio dienpinigiai). Ieškovui ginčijant šių dokumentų autentiškumą pažymėtina, kad nei viename iš jų nėra ieškovo parašo. Atsakovė taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo argumentus, kad su dokumentais ieškovas nebuvo supažindintas. Priešingai, 2021 m. rugsėjo 14 d. posėdžio metu atsakovės atstovas akcentavo tuo metu įmonėje galiojusią praktiką darbuotojų su įsakymais dėl komandiruočių pasirašytinai nesupažindinti. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, taip organizuodamas darbą darbdavys sukūrė sąlygas manipuliuoti dokumentais, t. y. juos koreguoti atsižvelgiant į situaciją.
21. Reikšminga šiuo aspektu pripažintina ir aplinkybė, susijusi su darbdavio darbuotojui atliktais mokėjimais. Dienpinigius darbdavys tvirtina mokėjęs iš esmės neatsižvelgdamas į komandiruočių įsakymuose nurodytus dydžius. Darbdavio tvirtinimu, 2018 m. sausio 1 d. egzistavo 1 119,90 Eur nepriemoka, kuri per pusės metų laikotarpį iki 2018 m. birželio 30 d. buvo likviduota bei susidarė 543,60 Eur permoka, vėliau vis didėjusi, kol 2019 m. spalio 31 d. pasiekė 4 564,10 Eur. Pabrėžtina, kad kiekvienu atveju buvo taikomas panašus modelis, kai darbdavys komandiruotės metu kiekvieno mėnesio pabaigoje pervesdavo ieškovui 500 Eur sumą, iš karto po komandiruotės pabaigos ženkliai didesnę sumą (pvz., 2018 m. balandžio 17 d. – 4 050 Eur, 2018 m. spalio 25 d. – 3 810 Eur, 2019 m. balandžio 16 d. – 3 150 Eur, 2019 m. rugsėjo 3 d. – 2 290 Eur), ir atskirais atvejais (įskaitant ir laikotarpius tarp komandiruočių) – papildomas sumas (dažniausiai po 200 Eur).
22. Po 2018 m. balandžio 15 d. pasibaigusios komandiruotės atsakovė nurodė 2018 m. balandžio 17 d. 4 050 Eur suma ne tik padengusi dienpinigių įsiskolinimą, bet ir permokėjusi 343,60 Eur, o prieš kitą 2018 m. liepos 1 d. prasidėjusią komandiruotę 2018 m. birželio 29 d. papildomai sumokėjo 200 Eur, dėl ko 2018 m. birželio 30 d. fiksuota 543,60 Eur permoka (arba, kaip nurodė atsakovė, dienpinigių avansas). Iš bylos medžiagos nėra aišku, kodėl darbdavys nusprendė po 2018 m. spalio 21 d. pasibaigusios komandiruotės 2018 m. spalio 25 d. sumokėti mokėtiną dienpinigių sumą ženkliai viršijančius 3 810 Eur (permokos suma sudarė 2 363,10 Eur), o 2018 m. gruodžio 21 d. prasidedant kitai komandiruotei dar papildomai pervesti 200 Eur dienpinigių avansą. Pagal atsakovės parengtus dokumentus 2019 m. balandžio 14 d. pasibaigus komandiruotei egzistavo 640,10 Eur dienpinigių permoka, tačiau 2019 m. balandžio 16 d. darbdavys papildomai sumokėjo 3 150 Eur, permokos sumą padidindamas iki 3 790,10 Eur ir pirmąją naujosios komandiruotės dieną (2019 m. birželio 7 d.) dar sumokėjo 200 Eur dienpinigių avansą. 2019 m. rugsėjo 1 d. pasibaigus dar vienai komandiruotei atsakovė fiksavo 2 274,10 Eur permoką, tačiau 2019 m. rugsėjo 3 d. papildomai pervedė 2 290 Eur, permokos sumą padidindama iki 4 564,10 Eur bei pirmąją naujosios komandiruotės dieną (2019 m. lapkričio 1 d.) dar sumokėjo 200 Eur dienpinigių avansą.
23. Jeigu 200 Eur dienpinigių avanso sumokėjimas prieš komandiruotę ar jos pradžioje gali būti vertinamas kaip paaiškinantis darbdavio akcentuotą poreikį suteikti į komandiruotę siunčiamam darbuotojui reikalingų lėšų, objektyvios priežasties, kodėl iš karto po komandiruotės pabaigos sumokėdavo savo pačios deklaruojamus priskaičiavimus ženkliai viršijančias sumas, atsakovė neįvardijo. Atsakovė įrodinėja kiekvieną mėnesį priimdavusi komandiruočių įsakymus, kuriuose buvo fiksuojamos tikslios mokėtinų dienpinigių sumos, o taip pat avanso apyskaitose fiksavusi visas priskaitytas ir išmokėtas sumas. Kitaip tariant, pasibaigus komandiruotei (užfiksavus, kad ji įvyko taip, kaip buvo suplanuota įsakymuose dėl komandiruotės), tapdavo aiški tiksli darbuotojui mokėtina suma, tačiau darbdavys į ją neatsižvelgdavo.
24. Esant tokiai situacijai kaip labiausiai tikėtinas darbdavio veiklos modelis vertintinas ieškovo pateiktas paaiškinimas, kad po komandiruotės jam būdavo apskaičiuojamas ir išmokamas susitarimą su darbdaviu dėl mokėtinų sumų atitinkantis dienpinigių dydis, t. y. jokios dienpinigių permokos nebuvo. Kaip minėta sprendimo 20 punkte, abejonės dėl darbdavio pateiktų skaičiavimų kilo dėl to, kad darbdavys, kuriam tenka įrodinėjimo pareiga, savo poziciją grindžia dokumentais, kurių autentiškumo dėl paties darbdavio kaltės nėra galimybės objektyviai patikrinti. Kitaip tariant, nėra galimybės objektyviai paneigti prielaidą, kad darbdavio į bylą pateikti komandiruočių įsakymai ir avanso apyskaitos buvo parengti darbdaviui siekiant išvengti visiško atsiskaitymo už 2020 m. vykusias komandiruotes, formaliai fiksuojant minimalius mokėtinų dienpinigių dydžius, o kartu ir ankstesnio laikotarpio permoką.
25. Už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio mėn. iki 2020 m. rugsėjo mėn. atsakovė pateikė dokumentus (komandiruočių įsakymus ir avanso apyskaitas) su ieškovo parašu. Nors apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl šių parašų autentiškumo (šios aplinkybės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriamos), reikalavimas dėl dienpinigių įsiskolinimo yra reiškiamas būtent vadovaujantis 2020 m. komandiruočių įsakymuose nurodytomis darbdavio mokėtinomis dienpinigių sumomis (2020 m. sausio – balandžio mėn. – 81 proc. dydžio, 2020 m. gegužės – rugsėjo mėn. – 50 proc. dydžio), todėl šių įsakymo sudarymo ir ieškovo supažindinimo su jais analizė nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas.
26. Vertinant aplinkybę, kad ieškovo parašas yra ir 2019 m. gruodžio 31 d., 2020 m. gegužės 31 d. bei 2020 m. rugsėjo 30 d. duomenimis parengtose avanso apyskaitose, dėmesys atkreiptinas į keletą reikšmingų aplinkybių. Nors ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos DK 25 straipsnio 4 dalyje nebuvo nustatyta darbdavio pareiga darbuotojui užsieniečiui, nemokančiam lietuvių kalbos, perduodamą informaciją versti į jam suprantamą kalbą, bet buvo įtvirtina tokia galimybė. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodinėjo aplinkybės, kad ieškovas suprato lietuvių kalbą, kuria yra parengti aptarti dokumentai. Priešingai, kaip minėta sprendimo 17 punkte, ieškovo darbdaviui teikti prašymai buvo parengti rusų kalba, ši kalba naudota ir po 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK įsigaliojimo šalių pasirašytame darbo sutarties pakeitime (2018 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame darbo sutarties 3 priede). Be to, 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs darbo sutarties pakeitimas (darbo sutarties 4 priedas), kuriuo buvo iki teisės aktuose naujai nustatyto minimumo padidintas ieškovui mokamas darbo užmokestis, parengtas lietuvių, anglų bei rusų kalbomis. Kitaip tariant, darbdavys aiškiai suprato poreikį tiek su darbo užmokesčio, tiek ir su dienpinigių dydžiais susijusius susitarimus su darbuotoju įforminti ne tik lietuvių kalba, bet ir kita darbuotojui suprantama kalba.
27. Kartu akcentuotina, kad darbdavio pateiktos avanso apyskaitos yra kompleksiniai dokumentai, kurio pildymas ir turinio vertinimas, net ir mokant kalbą, yra sudėtingas. Pažymėtina, kad darbdavys neįrodinėjo, jog šiuos dokumentus rengė ieškovas. Vien faktas, kad už ankstesnius laikotarpius parengti dokumentai ieškovo net nepasirašyti ir darbdavys neįrodinėjo darbuotojo supažindinimo su jais, leidžia spręsti, jog tai darbdavio apskaitos dokumentai. Kaip minėta sprendimo 26 punkte, trys apyskaitos (2019 m. gruodžio 31 d., 2020 m. gegužės 31 d. bei 2020 m. rugsėjo 30 d.) yra ieškovo pasirašytos ir dėl šiuose dokumentuose nurodomų už ataskaitinį laikotarpį priskaitytų ir išmokėtų sumų, t. y. duomenų, pateiktų lentelėse, po kuriomis, kaip tvirtina darbdavys, yra darbuotojo parašas, nėra ginčo. Esminis ginčas byloje kilo dėl minėtuose dokumentuose fiksuojamų lėšų likučių (dienpinigių permokų) laikotarpio pradžiai ir pabaigai. Aptartų aplinkybių kontekste spręsti, kad ieškovas suprato pasirašomų dokumentų turinį, ir, juo labiau, kad sutiko su jų turiniu, t. y. patvirtino įsiskolinimo darbdaviui faktą, nėra jokio pagrindo.
28. Pabrėžtina, kad už 2019 m. lapkričio mėn. ieškovui priskaityta dienpinigių suma (927 Eur) buvo tik neženkliai didesnė už aptariamu laikotarpiu išmokėtas sumas (841 Eur). Kaip matyti iš ieškovo procesinės pozicijos, atsiskaitymą už šią komandiruotę jis vertino kaip tinkamą, pretenzijų dėl to darbdaviui nereiškė. Net ir 2020 m. sausio 17 d. prasidėjusios komandiruotės metu buvo taikoma sprendimo 21–22 punktuose aptarta praktika, kai darbdavys pirmą komandiruotės dieną išmokėjo 200 Eur avansą, besibaigiant mėnesiui pervedė dar 100 Eur, kitų dviejų mėnesių sandūrose mokėjo įprasta buvusias 500 Eur sumas, tačiau 2020 m. gegužės 3 d. komandiruotei pasibaigus, 2020 m. gegužės 5 d. pervedė ieškovui objektyviais byloje surinktais duomenimis nepaaiškinamą 1 395 Eur sumą. Viena vertus, šios sumos sumokėjimu nebuvo padengiami visi komandiruotei priskirti dienpinigiai. Kita vertus, jeigu darbdavys, kaip nurodoma procesiniuose dokumentuose, būtų nusprendęs likviduoti 2018 – 2019 m. susidariusią dienpinigių permoką, jis galėjo neatlikti jokio mokėjimo, kadangi darbdavio deklaruojama permokos suma tuo metu viršijo dienpinigių už besibaigusią komandiruotę nepriemoką. Panašiu principu vykdęs mokėjimus už 2020 m. gegužės 22 d. prasidėjusią komandiruotę, darbdavys, komandiruotei pasibaigus, 2020 m. spalio 6–7 d. sumokėjo darbuotojui 1 272 Eur.
29. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad bendra už dvi 2020 m. vykusias komandiruotes mokėtina dienpinigių suma sudaro 9 607,20 Eur (5 483,70 Eur + 4 123,50 Eur). Be to, atleidimo iš darbo dieną ieškovui priskaityti mokėtina 1 157,57 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma. Nėra ginčo ir dėl to, kad darbdavys pirmosios komandiruotės metu ir iš karto po jos pabaigos iš viso sumokėjo darbuotojui 2 695 Eur (200 Eur + 100 Eur + 500 Eur + 500 Eur + 1 395 Eur), antrosios komandiruotės metu ir po jos pabaigos – 3 392 Eur (200 Eur + 100 Eur + 320 Eur + 500 Eur + 500 Eur + 500 Eur + 272 Eur + 1 000 Eur). Bendra išmokų, kurias darbdavys įvardijo kaip dienpinigius, suma sudarė 6 087 Eur (2 695 Eur + 3 392 Eur). Prie šios sumos pridėjęs deklaruotą 2020 m. sausio 1 d. egzistavusią 4 478,10 Eur permoką bei įvertinęs, kad gauta suma (4 478,10 Eur + 6 087 Eur = 10 565,10 Eur) viršija mokėtiną dienpinigių sumą (10 565,10 Eur – 9 607,20 Eur = 957,90 Eur), darbdavys didžiąją dalį tokio perviršio (957,33 Eur) nurodė panaudojęs galutiniam atsiskaitymui bei papildomai pervedė ieškovui galutinio atsiskaitymo likutį – 200,24 Eur (1 157,57 Eur – 957,33 Eur). Nepripažindamas ankstesnio laikotarpio permokos darbuotojas nurodė, kad visomis darbuotojo sumokėtomis sumomis buvo padengta tik dalis dienpinigių įsiskolinimo (9 607,20 Eur – 6 087 Eur – 200,24 Eur = 3 319,96 Eur), o 1 157,57 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma liko neapmokėta.
30. Sprendimo 24 punkte konstatavus, kad darbdavys neįrodė dienpinigių permokos 2019 m. pabaigoje fakto, darytina išvada, kad, darbdaviui sumokėjus 6 087 Eur sumą, liko 3 520,20 Eur (9 607,20 Eur – 6 087 Eur) dienpinigių įsiskolinimas ir nebuvo pagrindo kokią nors dalį šios sumos skirti galutiniam darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas atsiskaitymui. Kita vertus, 200,24 Eur sumą darbdavys aiškiai nurodė mokėjęs ne kaip dienpinigius, bet kaip darbo užmokestį, todėl yra pagrindas tenkinant ieškovo reikalavimus priteisti jam iš atsakovės 3 520,20 Eur dienpinigių.
Dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas
31. Kaip minėta sprendimo 14 ir 29 punktuose, nesant ginčo dėl atleidžiant ieškovą iš darbo mokėtinos 1 157,57 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumos, darbdavys nurodė faktiškai sumokėjęs 200,24 Eur, o kitai prievolės daliai (1 157,57 Eur – 200,24 Eur = 957,33 Eur) įvykdyti panaudojęs dienpinigių permoką. Konstatavus, kad atsakovė neįrodė dienpinigių permokos fakto, ieškovui iš atsakovės priteisiama 957,33 Eur (suma po mokesčių) darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas.
32. Pabrėžtina, kad kitoks, nei nurodo ieškovas, 200,24 Eur sumos kvalifikavimas, jos pervedimą vertinant kaip darbo užmokestį, bet ne kaip dienpinigių apmokėjimą (dėl to ieškovui priteisiama didesnė, nei jis nurodė, dienpinigių suma (sprendimo 30 punktas) ir tokiu pačiu dydžiu sumažinta darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma, apskaičiuota atleidžiant ieškovą iš darbo), negali būti pripažįstamas išėjimu už reikalavimo ribų, o kartu ir nėra pagrindas konstatuoti, kad aptariami ieškovo reikalavimai nebuvo patenkinti visa apimtimi. Iš esmės byloje buvo reiškiamas turtinis reikalavimas dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, kurį pripažinęs pagrįstu vykdydamas iš įstatymo kylančią pareigą, teisiškai kvalifikavo bylą nagrinėjantis teismas.
Dėl reikalavimo taikyti netesybas
33. Vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Vadovaujantis DK 145 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 5.1, 5.5, 5.6 punktais, kai darbuotojo faktiškai dirbama darbo diena (pamaina) yra skirtingos trukmės, skaičiuojamas vidutinis valandinis darbo užmokestis, kuris apskaičiuojamas per paskutinius tris mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį užmokestis skaičiuojamas, gautą darbo užmokesčio sumą padalinant iš dirbtų valandų skaičiaus. Kaip matyti iš darbdavio į bylą pateiktų darbo laiko apskaitos dokumentų, 2020 m. liepos – rugsėjo mėn. ieškovui už 549 val. priskaityta 3 171,59 Eur darbo užmokesčio arba vidutiniškai 5,777 Eur (3 171,59 Eur ÷ 549 val.) už valandą. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. A1-767 buvo patvirtintas 167,5 darbo valandų per mėnesį esant 6 dienų darbo savaitei skaičius 2020 m., todėl vidutinis ieškovo mėnesio darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną sudarė 967,65 Eur (5,777 Eur × 167,5 val.). Už maksimalų šešių mėnesių laikotarpį netesybų suma sudaro 5 805,90 Eur (967,65 Eur × 6). Ši suma priteisiama ieškovui iš atsakovės.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
34. Konstatavus, kad atsakovė su ieškovu tinkamai neatsiskaitė, apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinio reikalavimai dėl 3 319,96 Eur dienpinigių, 1 157,57 Eur darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas, taip pat netesybų priteisimo atmesti ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, naikinama ir dėl šių reikalavimų priimamas naujas sprendimas, ieškinys tenkinamas iš dalies, ieškovui iš atsakovės priteisiama 3 520,20 Eur dienpinigių, 957,33 Eur (suma po mokesčių) darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 5 805,90 Eur vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laiką.
35. Apeliacinį skundą patenkinus, iš naujo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Ieškovas pateikė duomenis apie 700,20 Eur atstovavimo išlaidas (2021 m. lapkričio 25 d. prašymas) ir 133,10 Eur išlaidas už tachografo kortelės duomenų analizę (2022 m. vasario 9 d. prašymas) bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė – apie 2 238,50 Eur atstovavimo išlaidas (2021 m. balandžio 27 d., 2021 m. birželio 3 d., 2021 m. rugsėjo 14 d., 2021 m. lapkričio 24 d., 2022 m. sausio 17 d., 2022 m. liepos 4 d. prašymai). Byloje iš esmės buvo reiškiami trys turtiniai reikalavimai (dėl dienpinigių, darbo užmokesčio už neapskaitytą darbo laiką ir galutinio atsiskaitymo (darbo užmokesčio už 2020 m. spalio mėn. ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo)). Išnagrinėjus bylą vienas reikalavimas buvo atmestas, o kiti du reikalavimai patenkinti. Kadangi buvo atmestas reikalavimas dėl neapskaityto darbo užmokesčio priteisimo, ieškovo prašymas priteisti išlaidų už tachografo kortelės duomenų analizę atlyginimą atmetamas. Atsižvelgiant į santykį tarp patenkintų ir atmestų reikalavimų, ieškovui iš atsakovės priteistinas 2/3 dalių atstovavimo išlaidų atlyginimas (700,20 Eur ÷ 3 × 2 = 466,80 Eur), atsakovei iš ieškovo – 1/3 dalies atstovavimo išlaidų atlyginimas (2 238,50 Eur ÷ 3 = 746,17 Eur) (CPK 93 straipsnis). Vadovaujantis ekonomiškumo principu priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, atsakovei iš ieškovo priteisiamas 279,37 Eur (746,17 Eur – 466,80 Eur) atstovavimo išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atlyginimas.
36. Už patenkintus turtinius reikalavimus, kurių suma 10 283,43 Eur (3 520,20 Eur + 957,33 Eur + 5 805,90 Eur), pareikštus elektroninėje byloje, mokėtinas 231 Eur žyminis mokestis (10 283,43 Eur × 3 proc. × 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Kadangi ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleistas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir jo pateikdamas ieškinį nesumokėjo, už patenkintus ieškinio reikalavimus mokėtina suma priteistina iš atsakovės valstybei (CPK 96 straipsnis).
37. Apeliacinį skundą patenkinus, atsakovės prašymas priteisti jai iš ieškovo apeliaciniame procese turėtų išlaidų atlyginimą netenkinamas. Kartu, vadovaujantis sprendimo 36 punkte pateiktais išaiškinimais, iš atsakovės valstybei priteisiamas 231 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 80 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl 3 319,96 Eur dienpinigių, 1 157,57 Eur darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas, taip pat netesybų priteisimo ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, ir dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui M. S., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic transline transport“, juridinio asmens kodas 133167253, 3 520,20 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus dvidešimt eurų 20 ct) dienpinigių, 957,33 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 33 ct) (suma po mokesčių) darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 5 805,90 Eur (penkis tūkstančius aštuonis šimtus penkis eurus 90 ct) vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laiką.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic transline transport“, juridinio asmens kodas 133167253, iš ieškovo M. S., gim. (duomenys neskelbtini), 279,37 Eur (dviejų šimtų septyniasdešimt devynių eurų 37 ct) atstovavimo išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atlyginimą.
Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic transline transport“, juridinio asmens kodas 133167253, 231 Eur (du šimtus trisdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio už patenkintus ieškinio reikalavimus.
Kitą Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic transline transport“, juridinio asmens kodas 133167253, 231 Eur (du šimtus trisdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio už patenkintą apeliacinį skundą.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Egidijus Tamašauskas
Lina Žemaitienė