Civilinė byla Nr. 3K-3-12-695/2019

        Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01975-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.11.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovui bankui „Danske Bank A/S“ dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu; tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, antstolis Vytautas Mitkus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vienašalio kredito sutarties nutraukimo sąlygas ir pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą tvarką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.17 straipsnio 3 dalis, 6.217 straipsnio 5 dalis), aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė teismo pripažinti vienašalį 2005 m. gruodžio 9 d. kredito sutarties Nr. BP0131051273 nutraukimą neteisėtu, sutartį atnaujinti ir įpareigoti atsakovą ją vykdyti, panaikinti Vilniaus miesto 15-ajame notaro biure notarės Dainoros Jievaitytės išduotą vykdomąjį įrašą Nr. DJ-1754 bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovas 2005 m. gruodžio 9 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 101 801 Eur dydžio kreditas butui su rūsiu pirkti. Butas įsigytas 2005 m. gruodžio 9 d., kredito grąžinimas užtikrintas būsto hipoteka. Ieškovas 2010 m. rugsėjo 9 d. ir 2010 m. spalio 14 d. kreipėsi į atsakovą dėl būsto kredito įmokų atidėjimo 12 ar 6 mėnesiams. 2010 m. spalio 27 d. atsakovas atsisakė atidėti įmokų mokėjimą ir vienašališkai nutraukė kredito sutartį nuo 2010 m. spalio 3 d. Ieškovas kreipėsi dėl sutarties atnaujinimo, tačiau sutartis nebuvo atnaujinta. Ieškovo teigimu, atsakovas raštą su įspėjimu nutraukti kredito sutartį ieškovui išsiuntė klaidingu adresu, todėl ieškovas šio rašto negavo, nebuvo informuotas apie galimą sutarties nutraukimą. Atsakovas tikrąjį ieškovo adresą žinojo.

4.       Atsakovas nurodė, kad ieškovas neinformavo atsakovo apie pasikeitusį adresą. Kadangi ieškovas iš karto po 2010 m. rugsėjo 3 d. rašto apie įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo išsiuntimo 2010 m. rugsėjo 9 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl įmokų atidėjimo, tai bankui leido manyti, kad ieškovas 2010 m. rugsėjo 3 d. raštą gavo. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas bankui nepateikė jokių dokumentų, įrodančių jo finansinį pajėgumą vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Juolab kad atsakovas ieškovui siuntė septynis raštus dėl netinkamo sutarties vykdymo.

5.       Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ nurodė, kad ieškovas kredito grąžinimą 2005 m. gruodžio 14 d. apdraudė, todėl atsakovui 2012 m. rugpjūčio 13 d. buvo išmokėta 93 073,99 Eur draudimo išmoka. Ieškovas nevykdė sutarties ir net po sutarties nutraukimo nedėjo pakankamai pastangų, kad sutartis būtų atnaujinta, nesumokėjo bankui reikiamos sumos. Nurodė, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie sutarties nutraukimą, nes pats vos po kelių dienų kreipėsi į atsakovą dėl sutarties pakeitimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino ieškovo D. K. ir banko „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo 2005 m. gruodžio 9 d. sudarytos kredito sutarties Nr. BP0131051273 vienašalį nutraukimą neteisėtu ir sutartį atnaujino; panaikino Vilniaus miesto 15-ajame notaro biure notarės D. Jievaitytės išduotą vykdomąjį įrašą Nr. DJ-1754.

7.       Teismas nustatė, kad naujasis ieškovo adresas buvo (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad visi dokumentai, išskyrus raštą apie kredito sutarties nutraukimą, ieškovui buvo siųsti ne kredito sutartyje nurodytu adresu, o būtent naujuoju ieškovo adresu. Nors atsakovas apie adreso pasikeitimą nebuvo informuotas raštiškai, teismas vertino, kad atsakovas žinojo naująjį ieškovo adresą. Teismas taip pat nesutiko su atsakovo argumentais, kad bankas galėjo siųsti pranešimus pasirinktu adresu. Teismas pažymėjo, kad kredito sutartyje nurodytu adresu ieškovui buvo siųstas vienintelis pranešimas apie sutarties nutraukimą, o visi kiti raštai siųsti ieškovo faktinės gyvenamosios vietos adresu. Atsakovas nepateikė duomenų, kad kredito sutartyje nurodytu adresu būtų siuntęs ir kitus pranešimus. Taip pat teismas nesutiko su atsakovo argumentu, jog butas (duomenys neskelbtini) gatvėje nėra vienintelė ieškovo gyvenamoji vieta, nes jis ne visada atsiima ten siunčiamus laiškus; nurodė, kad vien tai, jog asmuo ne visada būna savo gyvenamojoje vietoje ar vengia atsiimti siunčiamą korespondenciją, neįrodo, kad tai nėra jo gyvenamoji vieta.

8.       Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovas pakartotinai buvo informuotas apie sutarties nutraukimą 2010 m. spalio 22 d. raštu. Tai, kad šiame rašte užsimenama apie sutarties nutraukimą, nereiškia, kad šis raštas atitiko kredito sutartyje numatytą pranešimą apie sutarties nutraukimą, nes jame nebuvo nustatytas terminas ieškovui tinkamai įvykdyti savo pareigas, kaip to reikalaujama kredito sutartyje.

9.       Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovas nebuvo tinkamai, taip, kaip nurodyta kredito sutartyje, informuotas apie sutarties nutraukimą.

10.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 21 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovo 144 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

11.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bankas raštą, kuriuo ieškovas buvo įspėtas apie sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio 3 d., išsiuntė adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. tuo pačiu adresu, kuris Kredito sutarties Specialiosios dalies 2 punkte buvo nurodytas kaip ieškovo susirašinėjimo adresas. Byloje buvo keletas analogiško turinio raštų – reikalavimų įvykdyti savo įsipareigojimus ir sumokėti skolas pagal Sutartį, ir šie raštai buvo siunčiami adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nebuvo duomenų, kad kredito gavėjas informavo banką apie jo adreso pasikeitimą (Kredito sutarties 59 p.), todėl bankas, išsiuntęs pranešimą kredito sutartyje nurodytu adresu, sutarties sąlygų nepažeidė.

12.       Teismas sprendė, kad ieškovas buvo susipažinęs su 2010 m. rugsėjo 3 d. rašto turiniu, nes ieškovas iš karto po 2010 m. rugsėjo 3 d. rašto išsiuntimo 2010 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į banką su prašymu dėl kredito įmokų (paskolos ir palūkanų) mokėjimo atidėjimo vieneriems metams. Bankas, 2010 m. rugsėjo 20 d. raštu atsakydamas į ieškovo raštą, pakartotinai nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 3 d. bankas yra pateikęs kredito gavėjui reikalavimą dėl skolos pagal sutartį padengimo, ir pakartotinai pranešė, kad nepadengus skolos sutartis be atskiro banko įspėjimo bus laikoma nutraukta nuo 2010 m. spalio 3 d. Šis raštas buvo išsiųstas adresu: (duomenys neskelbtini); ieškovas neginčija, kad šį raštą gavo. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas buvo papildomai informuotas apie banko ketinimus nutraukti sutartį pagal Kredito sutarties 44, 44.1, 45 punktuose nurodytą tvarką.

13.       Teismas iš bylos duomenų sprendė, kad ieškovas žinojo apie atsakovo vienašalį kredito sutarties nutraukimą, t. y. labai tikėtina, kad 2010 m. rugsėjo 3 d. raštą apie kredito sutarties nutraukimą gavo; iš bylos duomenų (susirašinėjimo su ieškovu) akivaizdu, kad ieškovas suprato pranešimo tikslą ir turinį.

14.       Be to, teismas nurodė, kad kredito sutarties nutraukimo sąlygos leido atsakovui nutraukti kreditą, negrąžinus jo dalies; ieškovas šios sutarties sąlygos neginčijo, neprašė pripažinti jos nesąžininga. Nors negrąžinta 2010 m. rugsėjo 3 d. skolos dalis su palūkanomis ir delspinigiais buvo nedidelė, tačiau ieškovas nei iki banko nurodyto sutarties nutraukimo termino – 2010 m. spalio 3 d., nei vėliau šios sumos nepadengė.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

15.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo 2010 m. rugsėjo 20 d. raštą. Šio rašto išsiuntimo ir gavimo aplinkybės teismo posėdžio metu nebuvo nagrinėjamos, nėra duomenų, kad ieškovas tokį raštą būtų gavęs, teismo posėdžio metu buvo nagrinėjamos tik atsakovo 2010 m. spalio 22 d. rašto gavimo aplinkybės.

15.2.                      Atsakovas, būdamas stipresnioji kredito sutarties šalis, neišnaudojo visų protingų galimybių informuoti ieškovą apie galimą sutarties nutraukimą; ieškovui nebuvo suteiktas papildomas terminas kredito sutarčiai įvykdyti (pradelstoms įmokoms sumokėti) ir toliau bendradarbiauti su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismas kredito sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu privalėjo įvertinti ex officio (pagal pareigas). Sudarydamos kredito sutartį šalys susitarė, kad bankas (atsakovas), ne mažiau kaip prieš 30 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus (ieškovą), turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti kredito sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki kredito sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai kartu arba bent kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš esminių kredito sutarties pažeidimų (Kredito sutarties 44 ir 44.1 punktai). Vadovaujantis kredito sutarties nuostatomis, visi pranešimai ir kitoks susirašinėjimas, vykdant sutartį, įteikiami kitai sutarties šaliai arba siunčiami registruotu laišku arba kitų šalių suderintu būdu. Jeigu keičiasi sutarties šalių adresai, banko sąskaitų numeriai ir (arba) kiti rekvizitai, tai sutarties šalys nedelsdamos privalo apie tai informuoti viena kitą (Kredito sutarties 59 punktas). Šioje byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas informavo atsakovą apie gyvenamosios vietos pasikeitimą (CK 2.17 straipsnio 3 dalis, Kredito sutarties 59 punktas), ar įrodančių, jog pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą išsiuntimo metu ieškovas gyveno kitur, tai patvirtino ir banko nuo 2006 metų siųsti raštai, iš kurių matyti, kad visi dokumentai buvo siųsti ne kredito sutartyje nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), o būtent naujuoju ieškovo gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), išskyrus vienintelį pranešimą apie kredito sutarties nutraukimą.

15.3.                      Apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir neįvertino įrodymų, neatsižvelgė į tai, jog kredito sutartis sudaryta su vartotoju, į pažeidimo mastą, ieškovo elgesį po kredito sutarties nutraukimo, aplinkybes, kaip atsakovas informavo ieškovą apie sutarties nutraukimą. Ginčo kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, todėl jos nutraukimas turėjo būti vertinamas sąžiningumo ar silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisių apsaugos aspektu.

15.4.                      Kredito sutarties pobūdžio nustatymas svarbus sprendžiant dėl jos pažeidimo sukeliamų padarinių. Kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje nurodytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Jei sutartyje įtvirtinti vienašalio jos nutraukimo pagrindai pripažįstami nesąžiningais ir negaliojančiais, šalies teisė nutraukti sutartį nustatoma vertinant, ar egzistavo CK 6.217 straipsnio 2 dalies pagrindai.

15.5.                      Analizuodamas CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir turėdama geriausių ketinimų ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

16.       Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad ieškovas yra pažeidęs kredito sutartį, nėra. Teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovas nurodė, kad yra pajėgus vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, tačiau byloje nepateikė jokių įrodymų, įrodančių, kad jo finansinės galimybės leidžia (leis) vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Bankas neginčija tos aplinkybės, kad, prieš nutraukiant kredito sutartį, skolininkas turi būti informuojamas apie sutarties pažeidimą ir skolininkui turi būti suteikiamas papildomas terminas pažeidimui ištaisyti, tačiau pats informavimas turi būti siejamas su papildoma galimybe skolininkui ištaisyti kredito sutarties pažeidimą. Nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad ieškovas apie kredito sutarties pažeidimą buvo informuotas banko 2010 m. rugsėjo 3 d. raštu; apie tai, kad ieškovas pažeidžia kredito sutartį, kad jam buvo išsiųstas pranešimas apie esamą skolą bei apie kredito sutarties nutraukimą, ieškovas papildomai buvo informuotas banko 2010 m. rugsėjo 20 d. Ieškovas taip pat buvo informuotas apie galimas kredito sutarties pažeidimo pasekmes neištaisius pažeidimo – kredito sutarties nutraukimą. Nepaisant to, ieškovas, net ir būdamas informuotas apie pradelstą mokėjimą, nesiėmė jokių veiksmų pažeidimui ištaisyti, nei sumokėjo banko 2010 m. rugsėjo 3 d. rašte nurodytą skolą, nei atliko kitus mokėjimus pagal kredito sutartį. Be to, ieškinys dėl kredito sutarties nutraukimo buvo pareikštas praėjus keletui metų po sutarties nutraukimo. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą apie ieškovo nesąžiningą elgesį bei tai, kad ieškovui negalėjo būti nežinomos kredito sutarties pažeidimo pasekmės. Juolab kad ieškovas finansinių įsipareigojimų bankui tinkamai nevykdė nuo 2007 metų ir teismui teikti rašytiniai įrodymai leido pagrįstai spręsti, kad ieškovas sistemingai ir ilgą laiką netinkamai vykdė finansinius įsipareigojimus pagal kredito sutartį.

16.2.                      Ieškovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad jis buvo informavęs banką apie pasikeitusį gyvenamosios vietos ar korespondencijos adresą. Bankas, įspėdamas ieškovą apie numatomą kredito sutarties nutraukimą, preciziškai laikėsi kredito sutarties reikalavimų, t. y. raštą apie numatomą kredito sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio 3 d. siuntė būtent tuo adresu, kuris Kredito sutarties Specialiosios dalies 2 punkte buvo nurodytas kaip ieškovo susirašinėjimo adresas. Pažymėtina, kad ieškovas nebuvo atskirai informavęs banko apie tai, kad kredito sutartyje nurodytas susirašinėjimo adresas, t. y. (duomenys neskelbtini), yra pasikeitęs ir kad adresas korespondencijai siųsti turėtų būti kitas. Ieškovo argumentai, kad jis žodžiu informavo banką apie adreso pasikeitimą ir kad toks informavimo būdas buvo tinkamas, yra nepagrįsti, nes Kredito sutarties 59 punkto nuostata aiškiai nustatė, kad pranešimai, taip pat ir pranešimai apie adreso pasikeitimą, turi būti įteikiami arba siunčiami registruotu laišku.

16.3.                      Kasacinio skundo argumentai, kad kredito sutartis yra vartojimo ir bankas neturėjo pagrindo nutraukti kredito sutartį, pateikti tik kasaciniame teisme ir nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme nebuvo ginčijamas ir pats kredito sutarties nutraukimo pagrįstumas.

17.       Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Ieškovas ginčą dėl kredito sutarties nutraukimo pradėjo praėjus daugiau nei 6 metams po jos nutraukimo, todėl, nors ieškovas ir teigė, kad apie sutarties nutraukimą tinkamai nebuvo informuotas, kaip matyti iš ieškinio turinio, apie tai, kad kredito sutartis nutraukta, žinojo jau 2010 m. spalio 27 d., nes patvirtino, jog tą dieną gavo banko 2010 m. spalio 22 d. raštą, kuriuo buvo pakartotinai informuotas apie vienašalį kredito sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio 3 d. Ieškovo teiginiai dėl pareigos sutarties šalims bendradarbiauti yra deklaratyvūs, nes paneigiami paties ieškovo dėstomais faktais ir tuo, kad ieškovas pareikštu ieškiniu siekė ne realaus kredito sutarties vykdymo, o vykdymo proceso vilkinimo ir galimybės kuo ilgiau naudotis iš varžytynių parduotu turtu.

17.2.                      Reikalavimas, kad apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 straipsnio 3 dalis). Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-241/2009). Pagal Kredito sutarties 59 punktą susirašinėjimas tarp kredito sutarties šalių galėjo vykti įteikiant pranešimą kitai šaliai asmeniškai ar siunčiant registruotu paštu. Kredito sutartyje nenustatytas kitas šalių suderintas susirašinėjimo būdas, todėl apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą ieškovas privalėjo nedelsdamas informuoti banką išsiųsdamas jam pranešimą registruotu laišku. Bankas neturi pareigos nustatyti, kuri kredito gyvenamoji vieta yra nuolatinė, juolab kad savo gyvenamosios vietos ieškovas netgi nėra deklaravęs. Dėl to bankas visiškai pagrįstai, neturėdamas jokios kitos oficialios informacijos, ieškovo susirašinėjimo adresu laikė paskutinį jam žinomą kredito sutartyje nurodytą adresą ir, nepažeisdamas Kredito sutarties 59 punkto, susirašinėjimą vykdė tinkamai.

17.3.                      Kredito sutarties sąlygų nevykdymas buvo ne vienkartinis pažeidimas, po kurio bankas kredito sutartį nutraukė, o tęstinis pažeidimas. Ieškovas buvo ne kartą informuotas apie kredito sutarties sąlygų nevykdymą ir galimas pasekmes, t. y. bankas bendradarbiavimo pareigą įgyvendino tinkamai, o neigiamos pasekmės kilo dėl paties ieškovo neveikimo. Juolab kad ieškovas neginčija, jog jis kredito sutarties nevykdė, jis ginčija jos neteisėtą nutraukimą, o tai reiškia, kad sutarties nevykdymą pripažįsta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis).

17.4.                      Vartojimo sutartis nereiškia privilegijų suteikimo ir galimybės nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų, ypač tų kredito sutarčių, kurių galiojimui esminę reikšmę turi griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis, atvejais. Ieškovas beveik nuo pat kredito sutarties sudarymo pažeidinėjo jos sąlygas, nuolat vėlavo atlikti įmokas, o nuo 2009 m. birželio 1 d. jų visai neatliko. Toks ieškovo elgesys laikytinas esminiu sutarties sąlygų pažeidimu. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarties šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį  

18.       CK 6.218 straipsnis nustato vienašališko sutarties nutraukimo tvarką, t. y. nesikreipiant į teismą. Sprendžiant, ar toks sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, svarbu taip pat nustatyti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka. Šioje byloje sutarties nutraukimo pagrįstumas buvo ginčijamas nurodant aplinkybę, kad pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą skolininkui buvo išsiųstas netinkamu adresu, t. y. kvestionuojama sutarties nutraukimo tvarka. Dėl jos laikymosi teisėjų kolegija ir pasisako.

19.        CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienašališkai, nesikreipdama į teismą, nutraukdama sutartį nukentėjusioji šalis privalo informuoti kitą šalį. Ši norma nedetalizuoja, kokiu būdu ir forma yra įvykdomas pranešimas apie sutarties nutraukimą. Dėl sutarties šalių informavimo pareigos vykdymo gali būti svarbūs įstatymai, sutartis ir jos vykdymo praktika.

20.       CK 2.17 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Ši įstatymo nuostata nedraudžia asmenims sutartiniuose santykiuose nustatyti kitokias informavimo ar pranešimų įteikimo taisykles.

21.       Kredito sutarties Bendrosios dalies 59 punkte nurodyta, kad visi pranešimai, ataskaitos ir kitoks susirašinėjimas, vykdant kredito sutartį, įteikiami kitai sutarties šaliai arba siunčiami registruotu laišku arba kitu šalių suderintu būdu. Jeigu keičiasi sutarties šalių adresai, banko sąskaitų numeriai ir (arba) kiti rekvizitai, tai sutarties šalys nedelsdamos privalo apie tai informuoti viena kitą.

22.       Taigi ginčo kredito sutarties baigiamosiose nuostatose buvo aptartos sutarties šalių informavimo taisyklės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nebuvo konkrečiai nustatyta ir apribota, kokia ar kad tik tam tikra forma viena sutarties šalis privalėjo informuoti kitą šalį. Esminis dalykas, kurį sutarties šalys turėjo įvykdyti ir teismų turėjo būti nustatyta, – ar kita sutarties šalis buvo informuota apie pasikeitusias komunikavimo aplinkybes, t. y. ar bankas buvo informuotas apie pasikeitusį skolininko gyvenamosios vietos adresą. Tai nustatoma vadovaujantis bendromis įrodymų vertinimą nustatančiomis taisyklėmis.

23.       Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24.       Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2018, 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

25.       Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai tyrė ir vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus. Įrodymų visumos pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad buvo įrodyta aplinkybė, kad bankas žinojo apie pasikeitusį ieškovo adresą, nes keletą kitų raštų – reikalavimų įvykdyti įsipareigojimus ir sumokėti skolas pagal sutartį ieškovui siuntė kitu nei kredito sutartyje nurodytu adresu. Vadinasi, ieškovas pagrindė savo argumentus, kad jis informavo banką apie pasikeitusį adresą. Vien šia aplinkybe apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo spręsdamas, ar sutarties nutraukimo procedūra buvo įvykdyta tinkamai. 

26.       Minėta, kad pagal CK 6.218 straipsnį kita sutarties šalis privalo būti informuota apie sutarties nutraukimą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sprendžiant apie pranešimo apie sutarties nutraukimą tinkamumą svarbu nustatyti, ar sutarties šalis suprato pranešimo turinį ir galėjo išvengti sutarties nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014). Taigi esminis dalykas byloje buvo nustatyti, ar ieškovas gavo informaciją apie kredito sutarties nutraukimą, o ne vien tai, kad pranešimas buvo išsiųstas ne šalių praktikoje naudojamu adresu.

27.       Dėl gavėjui siųstinos korespondencijos CK 6.166 straipsnyje įtvirtinta žinojimo prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009). Jeigu pranešimas ar kita korespondencija yra pateikiama ne šalių naudojamu adresu, teismas, spręsdamas dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo, turi įvertinti aplinkybę, ar kita sutarties šalis faktiškai gavo pranešimą dėl sutarties nutraukimo ir dėl to galėjo imtis atitinkamų priemonių.

28.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad, taikant CK 6.218 straipsnio 1 dalį, apie vienašališką sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai ir ši nuostata esminiu ir būtinu sutarties nutraukimo procedūros reikalavimu laiko kitos šalies informavimo faktą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumo, turi įvertinti, ar kita šalis buvo informuota. Šiam faktui nustatyti reikia įvertinti įstatymo nuostatas dėl pranešimų teikimo, šalių nustatytą susirašinėjimo ar susižinojimo tvarką, faktinį jos vykdymą ir konkrečias aplinkybes, ar pranešimas dėl sutarties nutraukimo kitos sutarties šalies buvo gautas, o ne vien tai, ar laikytasi pranešimų teikimo formos, siuntimo adreso ar kitų susižinojimo tvarkos nuostatų. Jeigu pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo gautas, tai sudaro teismui pagrindą vertinti, kad CK 6.218 straipsnio 1 dalies reikalavimas įvykdytas, nepriklausomai nuo to, ar buvo laikytasi pranešimų teikimo tvarkos.

29.       Kasaciniame skunde nurodyta, kad banko pranešimas apie sutarties nutraukimą ieškovui buvo išsiųstas netinkamu adresu, taip nesilaikant sutarties nuostatų. Kredito sutarties Bendrosios dalies 59 punkte nurodyta, kad visi pranešimai, ataskaitos ir kitoks susirašinėjimas, vykdant kredito sutartį, galėjo būti įteikiami kitai sutarties šaliai jų suderintu būdu. Nagrinėjamoje byloje esant nustatytai aplinkybei, kad bankas su ieškovu bendravo dviem adresais, ieškovas turėjo įrodyti, kad jis negavo informacijos apie kredito sutarties nutraukimą.

30.       Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad byloje esanti šalių susirašinėjimo medžiaga bei ieškovo elgesys patvirtino, jog ieškovas gavo pranešimą ir suprato jo tikslą ir turinį. Tai įrodė ieškovo elgesys iš karto po 2010 m. rugsėjo 3 d. rašto išsiuntimo, kai ieškovas jau 2010 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į banką su prašymu dėl kredito įmokų (paskolos ir palūkanų) mokėjimo atidėjimo vieneriems metams. Nors bankas, žinodamas kitą ieškovo adresą, pranešimą apie sutarties nutraukimą ieškovui siuntė kredito sutartyje nurodytu korespondencijos adresu ir tai galėtų būti vertinama kaip nerūpestingas banko elgesys, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sutarties šalis pranešimą gavo, būtent pats informavimo faktas yra svarbesnis ir lemiantis sprendžiant, kad buvo laikytasi įstatymo reikalaujamos sutarties nutraukimo tvarkos.

31.       Teisėjų kolegija, remdamasi pateiktais argumentais ir išaiškinimais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą nutartį, jos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo ribų kasaciniame teisme

32.       Kasacija yra įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių kontrolės forma. Pagrindinė kasacijos funkcija – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. Dėl to nagrinėdamas bylą kasacine tvarka teismas sprendžia tik teisės (jos aiškinimo ir taikymo), o ne fakto klausimus. Faktinės bylos aplinkybės analizuojamos tiek, kiek reikia nustatyti, ar tinkamai taikytos materialiosios teisės normos.

33.       Teisminio nagrinėjimo dalyką kasaciniame teisme lemia kasacinio skundo ribos. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame procese skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties teisėtumas tikrinamas remiantis esama bylos medžiaga. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

34.       Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Tai yra civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principo išraiška.

35.       Ieškovas turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes ir įrodymus paprastai teikia pirmosios instancijos teisme, kartu su ieškiniu (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Vėliau teikiamus įrodymus gali būti atsisakyta priimti, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliacinėje instancijoje naujų įrodymų pateikimo galimybė yra ribota, jie priimami tik tokiu atveju, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Kasaciniame teisme galimų teikti įrodymų nebaigtinis sąrašas nurodytas CPK 347 straipsnio 4 dalyje. Tai, pavyzdžiui, įrodymai dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, dėl šalies, teikiančios prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio, turtinės padėties, įrodymai, pagrindžiantys prašymą sustabdyti sprendimo vykdymą, ir kitokie įrodymai, susiję su procesinio pobūdžio klausimais, spręstinais kasaciniame teisme. Kitokio pobūdžio įrodymai, tarp jų ir susiję su ginčo esme, fakto klausimais, kasaciniame teisme nepriimami ir nevertinami.

36.       Minėta, šioje byloje pareikštas reikalavimas buvo grindžiamas tik vienašališko sutarties nutraukimo procedūros teisėtumo ginčijimu. Ieškovas kasaciniame skunde taip pat išdėstė argumentus, susijusius su ginčo kredito sutarties nutraukimo pagrįstumo aplinkybėmis, taip pat kad ši sutartis yra vartojimo sutartis, nurodydamas, jog ginčo kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, todėl jos nutraukimas turėjo būti vertinamas sąžiningumo ar silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisių apsaugos aspektu. Iš esmės šie visi argumentai susiję su sutarties nutraukimo pagrindo ginčijimu.

37.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šių argumentų ieškovas nebuvo pateikęs pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, teismai jų netyrė ir nevertino, todėl CPK 347 straipsnio 2 dalies prasme tai laikytina nauju įrodymu, kuriuo kasaciniame skunde negalima remtis.

38.       Dėl to teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl čia paminėtų naujų kasacinio skundo argumentų ir naujai nurodomų aplinkybių, susijusių su ginčo sutarties nutraukimo pagrįstumu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

39.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 9,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos turėtų būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies, tačiau ieškovui kasaciniame teisme buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba (100 proc.), todėl ieškovas kasaciniame teisme yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė