Pranešėjas Giedrius Endriukaitis                                            Baudžiamoji byla Nr. 1A-137-634/2016

Teisėja Jolanta Damulienė                                              Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00587-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistojo D. P. gynėjai advokatei Albinai Cirulienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjos advokatės Albinos Cirulienės apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d. prie šios bausmės iš dalies pridėta 2014-05-23 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis – tris mėnesiai laisvės atėmimo – ir paskirta subendrinta – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Iki bausmės vykdymo pradžios D. P. kardomosios priemonės neskirtos.

Iš D. P. priteista: Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 306,14 Eur nukentėjusiojo J. A. gydymo išlaidų; J. A. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti; į valstybės pajamas 170,37 Eur už antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam J. A..

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, iš kaltinamojo D. P. nuspręsta nepriteisti.

Nukentėjusiajam J. A. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o jo dydžio klausimas perduotas spręsti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

D. P. nuteistas už tai, kad 2014-07-12, apie 21.30 val., prie suoliuko, esančio 1-ojo tvenkinio vakariniame krante, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė ne daugiau kaip 7 smūgius nukentėjusiajam J. A. į įvairias kūno vietas, tuo sukėlė nuketėjusiajam J. A. poodines kraujosruvas dešinės akies srityje, muštinę žaizdą kaktoje, 21 danties išmušimą, odos nubrozdinimą rankose bei riešuose, abipusį skruostikaulio, viršutinio žandikaulio kompleksinį lūžimą, nosies kaulų lūžimą, abipusį viršutinį žandikaulio lūžimą Le Fort 1 ir nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo J. A. sveikatą. Veika kvalifikuota pagal BK 138 str.1 d.

Nuteistojo D. P. gynėja advokatė Albina Cirulienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015-09-01 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo D. P. pagal BK 138 str. 1 d. išteisinti, baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko D. P. atžvilgiu buvo priimtas nepagrįstas ir neteisingas apkaltinamasis nuosprendis. Pažymėjo, kad D. P. kaltu neprisipažino, paaiškino, kad nusikalstamos veikos, kurios padarymu yra apkaltintas, nepadarė, fizinį smurtą nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu pavartojo gindamasis nuo jo pavartoto fizinio smurto, t. y. būtinosios ginties ribose. D. P. parodė, kad 2014-07-12, buvo kartu su S. A. prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio, kalbėjosi. Staiga iš krūmų išbėgo jos vyras J. A., smogė jam į veidą, dėl smūgio jis nugriuvo, skilo dantis, jam gulinčiam spyrė su koja. Jis atsistojęs gindamasis sudavė J. A. kumščiu į veidą, petį, nukentėjusysis, nugriuvo. Po to kartu su giminaičiu M. G. iš įvykio vietos išėjo ir daugiau negrįžo, antrą kartą prie tvenkinio atėjęs nebuvo, kojomis J. A. nespardė. Analogiškus parodymus davė ir liudytojas M. G.. Pabrėžė, kad D. P. ir M. G. parodymai yra nuoseklūs, vienodi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

Mano, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo J. A. parodymais, kadangi pagal savo procesinę padėtį jis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, įvykio metu jis buvo neblaivus. J. A. parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jų nepatvirtina kitų įvykį stebėjusių asmenų parodymai, todėl jo parodymais negalima pagrįsti D. P. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Ikiteisminio tyrimo metu J. A. paaiškino, kad po to, kai jis pavartojo fizinį smurtą D. P. atžvilgiu, o pastarasis gindamasis jam sudavė ranka į veidą, D. P. kartu su M. G. išėjo iš įvykio vietos. Šioje dalyje J. A. parodymai atitinka kaltinamojo D. P. parodymams, liudytojo M. G. parodymams. J. A. ikiteisminio tyrimo metu dar nurodė, kad po nedidelio laiko tarpo prie tvenkinio atbėgo 4 asmenys, kurių tarpe buvo D. P. ir kartu su juo buvęs M. G., šie asmenys mušė jį rankomis, nugriuvusiam sudavė smūgius kojomis į galvą ir kitas kūno dalis, sukeldami didelį fizinį skausmą, atėmė mobilaus ryšio telefoną su SIM kortele. Apklausiamas teisme, J. A. telefono vagystės fakto nepatvirtino, negalėjo detaliai nurodyti, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus jo atžvilgiu atliko kaltinamasis D. P. po to, kai sugrįžo prie tvenkinio kartu su 3 asmenimis, kiti su juo buvę asmenys, tariamai mušę J. A. kartu su D. P., nenustatyti, įtarimai dėl tariamai pavartoto fizinio smurto jiems nepateikti. Nukentėjusiojo J. A. žmona liudytoja S. A. teisme patvirtino, kad dėl jai nežinomos priežasties pirmasis fizinį smurtą pavartojo J. A., suduodamas D. P. smūgį ranka per veidą, po to abu mušėsi. D. P. iš įvykio vietos išėjo kartu su M. G., tačiau, praėjus nedideliam laiko tarpui, vėl atbėgo, ją pasivijęs spardė, atsikėlusi nuo žemės pamatė, kad jos vyras J. A. guli sumuštas, tačiau kas jam sudavinėjo smūgius, nematė. Liudytojas M. B. ikiteisminio tyrimo metu tvirtinęs, kad po to, kai J. A. sudavė smūgius rankos kumščiu ir koja D. P., o pastarasis gindamasis sudavė smūgius J. A., jis iš įvykio vietos išėjo, nes nenorėjo dalyvauti konflikte, todėl nematė, kas toliau vyko, tačiau teismo posėdyje parodymus pakeitė, aiškino, kad D. P. dar buvo grįžęs į įvykio vietą su M. G., sumušė J. A., suduodamas smūgius kojomis. Parodymų pakeitimo priežasties šis liudytojas teismui nenurodė. Liudytojas R. Č. tik patvirtino matęs, kaip nuo kalnelio link Jonavos tvenkinio rėkdami atbėgo du vyrai, mušė vyrą ir moterį, kurie sėdėjo ant suoliuko prie tvenkinio, tačiau nurodė, kad šių asmenų negali atpažinti, nes neįsižiūrėjo jų veido bruožų. Šio liudytojo parodymai neįrodo D. P. kaltės padarius J. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Liudytojas M. G., ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, jis patvirtino, kad fizinį smurtą pirmas panaudojo J. A., kuris, būdamas neblaivus, sudavė D. P. smūgį rankos kumščiu į veidą, dėl ko pastarajam nuskilo dantis, kraujavo iš burnos, tada D. P. gindamasis sudavė ranka smūgį J. A. į veidą, jį pargriovė. M. G. patvirtino, kad tuo konfliktas tarp J. A. ir D. P. pasibaigė, jis su D. P. iš įvykio vietos išėjo ir daugiau prie tvenkinio negrįžo, nuėjo į vaistinę pirkti D. P. vaistų, po to visą vakarą buvo kartu.

Prieštaravimai tarp D. P., M. G. parodymų iš vienos pusės ir nukentėjusiojo J. A., liudytojų S. A., M. B. parodymų iš kitos pusės nebuvo panaikinti ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje. Tai, kad šių prieštaravimų nepavyko pašalinti, nuosprendyje konstatavo ir teismas. Prieštaravimai tarp aukščiau paminėtų asmenų parodymų yra esminiai. Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką jie turi būti vertinami kaltinamojo naudai, nes jam galioja nekaltumo prezumpcija,- kaltinamasis neprivalo įrodyti savo nekaltumo, priešingai,- baudžiamojoje byloje turi būti surinkta pakankamai objektyvių ir nenuginčytų įrodymų kaltinamojo kaltei padarius nusikalstamą veiką pagrįsti. Tuo tarpu Jonavos rajono apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį kaltinamojo D. P. atžvilgiu, aukščiau nurodytų principų nesilaikė.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pirmas fizinį smurtą pavartojo J. A., D. P. aiškinimas, kad jis sudavė smūgį J. A. rankos kumščiu gindamasis nuo fizinio smurto, kurį be priežasties jo atžvilgiu pavartojo J. A., byloje esančiais įrodymais nepaneigtas. Šioje byloje visuma nustatytų faktinių aplinkybių sudaro pagrindą konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes buvo realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio būtina gintis, nes J. A. veiksmai D. P. atžvilgiu buvo puolamieji, realūs ir akivaizdūs, D. P. gynyba nuo šių veiksmų atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Daro išvadą, kad kaltinamasis D. P. veikė esant būtinosios ginties situacijai, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, todėl pagal BK 138 str. 1 d. yra nuteistas nepagrįstai.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo D. P. gynėjos advokatės A. Cirulienės apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš nuteistojo D. P. gynėjos adv. A. Cirulienės apeliacinio skundo turinio, jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir ginčijamas D. P. kaltės klausimas.

Sutinkamai su BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Aptartų teisės normų pagrindu patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. P. padarė BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pripažindamas D. P. kaltu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai bei detaliai aptarė D. P. veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo bei civilinio ieškinio išsprendimo klausimus, įrodymų patikimumą bei jų įrodomąją vertę nustatydamas juos lyginant ir gretinant tarpusavyje, todėl nesutikti su šio teismo išvadomis aukštesnės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo.

Vienas iš pagrindinių pateikto apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad D. P. fizinį smurtą nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu pavartojo tik vieną kartą ir tai darė gindamasis, kategoriškai neigia antrą kartą grįžęs prie tvenkinio bei atlikęs kokius nors smurtinio pobūdžio veiksmus. Tačiau tokie nuteistojo skundo argumentai iš esmės neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Šiuo atveju tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų S. A., M. B. ir R. Č. parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti, jog D. P. buvo grįžęs į įvykio vietą, ir tuomet tyčia sužalojo nukentėjusįjį padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šias aplinkybes betarpiškai patvirtina įvykį mačiusio pašalinio asmens R. Č. parodymai, kuriais netikėti teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Jis aiškiai nurodė matęs nuo kalno atbėgančius du žmones, jie bėgo link suoliuko, kur sėdėjo vyras ir moteris ir pradėjo juos mušti (t. 2, b. l. 63). Be, to minėto liudytojo dėstomos faktinės aplinkybės iš esmės sutampa tiek su nukentėjusiojo, tiek su liudytojų S. A. ir M. B. nurodytomis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis. Nukentėjusiojo J. A. teigimu, buvo du fizinio smurto panaudojimo epizodai. Pirmu atveju, grįžęs iš kiosko ir radęs savo žmoną ant suoliuko sėdinčią su D. P. pareikalavo jo išeiti, šis atsisakė, tuomet trenkė jam į veidą, abu susikibo tarpusavyje, ginčijosi. D. P. su sūnėnu išėjo. Jis paskambino policijai ir bekalbant telefonu pamatė nuo kalno atbėgančius žmones. D. P. bėgdamas nuo kalno jam spyrė, jis nukrito, tuomet D. P. jį spardė kojomis į veido sritį, dėl ko jis prarado sąmonę, buvo išmuštas dantis, lūžo žandikaulis (t. 1, b. l. 58, 61). Liudytoja S. A. taip pat patvirtino, kad jai sėdint ant suoliuko su D. P. atėjo jos vyras ir trenkė D. P., jie susiginčijo, stumdėsi, D. P. išėjo. Po kurio laiko pamatė nuo kalno atbėgančius du žmones, D. P. trenkė jai, po to mušė jos vyrą (t. 2, b. l. 61-62). Liudytojo M. B. teigimu, D. P. su M. antrą kartą atbėgo nuo kalniuko ir pradėjo daužyti tėvą, tuo pačiu kliuvo ir motinai, tėvą mušė rankomis ir kojomis (t. 2, b. l. 62-63). Išdėstytos aplinkybės neleidžia abejoti nustatyta faktine įvykių eiga, jog po pirmojo D. P. ir J. A. fizinio kontakto, susistumdymo, D. P. pasišalino, tačiau neužilgo grįžo ir smūgiuodamas J. A. į įvairias kūno vietas nesunkai sutrikdė jo sveikatą.

Šių duomenų kontekste kritiškai vertinami apeliacinio skundo argumentai dėl galimos būtinosios ginties buvimo nuteistojo veiksmuose. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės rodo, kad J. A. pirmasis smūgiavo D. P., abu buvo susistumdę, tačiau išsiskyrė ir tik po kurio laiko D. P. grįžo atgal ir ėmėsi toliau aiškintis santykius naudodamas smurtą. Tokie nuteistojo veiksmai negali būti pateisinami būtinosios ginties sąlygomis, akivaizdu, jog nuo pirminio konflikto, buvo praėjęs laiko tarpas, pats nuteistasis buvo pasišalinęs iš įvykio vietos, taigi jokio realaus, pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą nebuvo, kaip ir nebuvo jokio objektyvaus pagrindo jam nuo kažko gintis. Toks nuteistojo elgesys negali būti vertinamas niekaip kitaip kaip tik siekis tyčią sužaloti nukentėjusįjį, atkeršyti jam už pirminio fizinio kontakto metu sukeltą fizinį skausmą, tačiau tokios neadekvačios nuteistojo reakcijos jokiu būdu negalima vertinti kaip būtinosios ginties.

Nors apeliaciniame skunde kritiškai vertinami tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų S. A., M. B. ir R. Č. parodymai kaip nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti tam tikri neesminiai neatitikimai asmenų parodymuose nesudaro pagrindo abejoti apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl faktinės įvykių sekos bei D. P. kaltės padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad J. A. pagal savo procesinę padėtį yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo jo parodymų vertinti kritiškai, kadangi jo dėstomas nagrinėjamo įvykio aplinkybes iš esmės patvirtina liudytojų S. A., M. B., R. Č. paaiškinimai, kurie vienas kitą papildo ir sudaro vientisą loginę grandinę pagrindžiančią D. P. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas tai, kad J. A. nurodė matęs 4 atbėgančius asmenis bei jautęs 6 kojų spyrius objektyviai pateisinama aplinkybėmis, jog įvykio metu pastarasis buvo neblaivus, po patirtų sužalojimų buvo praradęs sąmonę, todėl jo suvokimas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių galėjo būti neadekvatus. Tuo tarpu visi kiti liudytojai patvirtino, jog buvo atbėgę du asmenys, t. y. D. P. ir M. G.. Nors liudytojas R. Č. negalėjo tiksliai pasakyti, kuris asmuo žalojo nukentėjusįjį, tačiau patvirtino, kad buvo mušamas ir vyras, ir moteris, kurie sėdėjo ant suoliuko. Liudytojos S. A. teigimu, D. P. trenkė jai, po to mušė vyrą, kuomet atsisuko vyras jau gulėjo. M. B. nurodė, kad D. P. atbėgęs nuo kalniuko su M. pradėjo daužyti tiek tėvą, tiek motiną. Tai, kad M. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė matęs daugiau aplinkybių, nei ikiteisminio tyrimo metu, jo parodymų įrodomosios reikšmės nemenkina. Juolab, kad M. B. nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa su kitų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, todėl nėra jokių kliūčių jo parodymus vertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir jais remtis darant išvadas. Tuo tarpu D. P. ir liudytojo M. G. parodymai pagrįstai atmesti kaip prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visumai.

Be aukščiau aptartų liudytojais apklaustų S. A., M. B., R. Č. ir paties nukentėjusiojo parodymų, J. A. sužalojimo faktą betarpiškai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2216/14 (02) iš kurios matyti, kad J. A. konstatuota poodinės kraujosruvos dešinės akies srityje, muštinė žaizda kaktoje, 21 danties išmušimas, odos nubrozdinimai rankose bei riešuose, abipusis skruostikaulio, viršutinio žandikaulio kompleksinis lūžimas, abipusis viršutinio žandikaulio lūžimas forma Le Fort 1, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis, ne mažiau kaip 7 trauminių poveikių pasėkoje (t. 1, b. l 43).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad aukščiau aptarti byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, kad D. P. smurtavo prieš nukentėjusįjį J. A., t. y. tyčia sudavė ne daugiau 7 smūgių nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tuo nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo J. A. sveikatą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paneigta versija dėl galimai pašalinių veiksnių, lėmusių J. A. sveikatos sutrikdymą. Nustatyta, kad J. A. iš karto po įvykio greitosios pagalbos automobiliu buvo išvežtas į ligoninę.

Esant nustatytoms aplinkybėms kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo D. P. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Nuteistąjį D. P. išteisinti ar kitokiu būdu keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

n u t a r i a :

nuteistojo D. P. gynėjos advokatės Albinos Cirulienės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                          Giedrius Endriukaitis

Teisėjai                                                                                                                 Evaldas Gražys

                                                                                                                             Algirdas Jaliniauskas