Administracinė byla Nr. A-2352-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01922-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas R. S. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. birželio 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Be to, patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Pažymėjo, kad kamerose buvo drėgna, šalta, nebuvo ventiliacijos, tualetas nebuvo atitvertas, iš jo sklido nemalonus kvapas, kriauklės surūdijusios, emalis nutrupėjęs. Kampuose nuo drėgmės buvo atšokęs tinkas, kaupėsi pelėsis ir grybelis. Į pasivaikščiojimo kiemelį, kuriame buvo mažai vietos ir nebuvo sportinio inventoriaus, pareiškėjas buvo vedamas tik vienai valandai. Pareiškėjas nurodė, jog po karštu vandeniu nusiprausti galėjo tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min. Mėnesiui gaudavo nekokybiško tualetinio popieriaus ritinėlį, kurio užtekdavo tik savaitei. Skutimosi peiliuką, muilo, dantų pastą gaudavo kartą per mėnesį, nors turėjo gauti kartą per savaitę. Į sporto salę ir poilsio kambarį pareiškėjas buvo vedamas tik kartą per mėnesį arba nebuvo vedamas iš viso. Atvykus į Šiaulių TI jis buvo uždaromas į kameras, kuriose mažai vietos, jose nebuvo langų ir pakankamo apšvietimo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas jautėsi žeminamas, jam sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus ir skausmus, depresiją.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4.       Atsakovas nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,75 kv. m iki 19 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią dieną nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje).

5.       Dėl kamerų atitikties higienos reikalavimams atsakovas pažymėjo, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas 2016 m. gagužės 24 d. tikrino kamerą Nr. 77, kurio metu buvo nustatyta, jog pelėsio kameroje nėra, oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko normas, o dirbtinis apšvietimas – 76 lx. Kitos kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams. Be to, pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas. Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida ir tai, atsakovo vertinimu, atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose yra visi reikalingi baldai, gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas. 

6.       Atsakovas nurodė, jog pasivaikščiojimų kiemuose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema, tačiau jokie teisės aktai nenumato, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti sporto inventorius. Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių plotas nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjo pretenzijos dėl 1 val. trukmės pasivaikščiojimo yra nepagrįstos. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas 2016 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-132 konstatavo, kad primėtytų šiukšlių nebuvo, kiemeliai valomi, yra šiukšliadėžės.

7.       Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovas negali pateikti duomenų, kada pareiškėjas naudojosi tokia teise, nes tokie duomenys nėra registruojami, tačiau iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad teisė nusiprausti duše kartą per savaite jam buvo suteikta.

8.       Dėl aprūpinimo būtinomis higienos priemonėmis Šiaulių TI pabrėžė, jog pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su aplinkybe, kad Šiaulių TI jam išduodavo per mažai skutimosi peiliukų, t. y. pareiškėjas neginčijo fakto, kad skutimosi peiliukai jam nebuvo išduodami, jis tik skundėsi per mažu jų kiekiu, tačiau jis nesikreipė į Šiaulių TI direktorių dėl didesnio skutimosi peiliukų kiekio išdavimo. Atsakovas dėl nepakankamo tualetinio popieriaus kiekio ir kokybės pažymėjo, jog Šiaulių TI pareigūnai negali būti atsakingi už tai, kad savo darbe vadovaujasi teisės aktais bei nustatytomis normomis.

9.       Atsakovas pareiškėjo teiginius dėl užimtumo neorganizavimo laikė nepagrįstais. Atsakovas nurodė, jog Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Pažymėjo, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.

10.       Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo asmuo paskirtas ir kiek asmenų patalpinta kartu su pareiškėju. Sanitariniai mazgai laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei režiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Šiuose kamerose yra suoliukai, tačiau inventoriaus nėra. Atsakovas akcentavo, jog higienos reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.

II.

11.       Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

12.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. birželio 20 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 94 (plotas 18,76 kv. m), Nr. 65 (plotas 22,6 kv. m), Nr. 77 (plotas 6,56 kv. m), Nr. 95 (plotas 17,52 kv. m), Nr. 99 (plotas 16,22 kv. m), Nr. 97 (plotas 19,01 kv. m). Atsižvelgęs į kamerų plotą ir jose buvusių asmenų skaičių, teismas sprendė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiant teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo.

13.       Dėl higienos reikalavimų pažeidimų teismas pažymėjo, jog kameros Nr. 77 patikrinimo metu buvo nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos higienos normos (toliau – ir Higienos norma) 14 punkto reikalavimų pažeidimai (per mažas dirbtinis apšvietimas), tačiau kitų pažeidimų kameroje Nr. 77 nenustatyta. Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nebuvo jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo pateiktą pažymą, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 77, kuri neatitiko Higienos normos reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko Higienos normos reikalavimų.

14.       Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas nurodė, jog atsakovo pateiktoje Šiaulių TI pažymoje buvo nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Tačiau, teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas.

15.       Nagrinėdamas pareiškėjo teiginius dėl per trumpų pasivaikščiojimų kiemeliuose teismas atkreipė dėmesį, jog pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jam buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį nei 1 val. pasivaikščiojimą gryname ore, todėl šiuos argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Taip pat pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl nepakankamos vietos pasivaikščiojimo kiemeliuose, nurodydamas, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto bei koks plotas turi tekti vienam asmeniui.

16.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl prausimosi duše vieną kartą per savaitę. Pagal Higienos normos 44 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl sąlygų duše bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu.

17.       Pareiškėjo teiginius dėl laisvalaikio ir sporto teismas laikė abstrakčiais ir nekonkrečiais. Be to, pareiškėjas nenurodė, jog jis buvo išreiškęs pageidavimą dalyvauti Šiaulių TI organizuojamuose sporto ar kituose renginiuose, nenurodė, kada jo prašymas nebuvo patenkintas. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl neaprūpinimo higienos priemonėmis.

III.

18.       Pareiškėjas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

19.       Pareiškėjas teigia, jog į Šiaulių TI direktorių nesikreipė, nes bijojo. Pirmosios instancijos teismas pripažino pažeistas jo teises, tačiau neįvertino jo patirtų neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, jos neatitiko jokių higienos reikalavimų. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas ir tinkamai vėdinamas.

20.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21.       Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas pažymi, kad nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo R. S. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinamojo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

22.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

23.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau nenustatė pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

24.       Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtus išgyvenimus, dėl ko nepagrįstai nepriteisė realaus neturtinės žalos atlyginimo.

25.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26.       Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

27.       Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

28.       CK

29.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismui pateiktus bei paties teismo surinktus įrodymus, nustatė, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. birželio 20 d. kameroje Nr. 77 pareiškėjui neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir dirbtiniam apšvietimui neatitinkant Higienos normos 14 punkto reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo laikotarpiu, iš viso 103 paras, Šiaulių TI  kameroje Nr. 77 sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

31.       Byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktas Nr. PA.6-132 (19.4.1.6.12) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 77 nustatyti Higienos normos 14 punkto reikalavimų pažeidimai, t. y. per maža dirbtinė apšvieta. Kitų pažeidimų kameroje Nr. 77 nenustatyta. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatytą pažeidimą vertino kaip pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimą.

32.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo neužtikrinimu, higienos normų pažeidimais, kurie skundžiamu sprendimu buvo vertinti kaip nepagrįsti, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir papildomai jų nekartoja. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

33.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

34.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad į Šiaulių TI direktorių nesikreipė, nes bijojo, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI pareigūnai jam būtų grasinę susidorojimu tuo atveju, jei pareiškėjas kreipsis į Šiaulių TI direktorių. Taip pat pats pareiškėjas konkrečiau nedetalizuoja aplinkybių apie jam reikštus grasinimus dėl skundų ar pretenzijų reiškimo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė yra nepagrįsta.  

35.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. birželio 20 d., t. y. 103 paras, buvo kalintas Šiaulių TI kameroje Nr. 77, jam neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir pažeidžiant Higienos normos 14 punkto reikalavimus. Laikytina, kad nustatyti pažeidimai galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Taigi, nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

36.       Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

37.       Įvertinus Šiaulių TI padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (103 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir Higienos normos reikalavimus atitinkantis dirbtinis apšvietimas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas proporcingu ir adekvačiu atsakovo (jo atstovo) padarytiems teisės pažeidimams. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

38.       Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

39.       Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

                                                                                                           Milda Vainienė