Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-93/2014 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00013-2012-1
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.13;
1.1.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,
gynėjui advokatui Auksanui Čiupailai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Staniulio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. nuosprendžiu S. Š. ir V. Š. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį, kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mariaus Venskūno apeliacinis skundas atmestas.
Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
S. Š. ir V. Š. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad neteisėtai praturtėjo, t. y. 2009 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kurią pasirašė S. Š. (V. Š. sudarant sandorį nedalyvavo), būdami sutuoktiniai, bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo bendros 796 000 Lt vidutinės rinkos vertės turto: 0,1229 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir šiame sklype esantį bendro 213,93 kv. m ploto gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), žinodami, kad šio turto jie negali įsigyti savo teisėtai pagrįstomis pajamomis, ir šį turtą bendrąja jungtine nuosavybės teise turėjo pranešimo apie įtarimą įteikimo dieną – 2012 m. vasario 14 d.
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas S. ir V. Š. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismo nuomone, minėtas sandoris sudarytas fiktyviai, tikroji sandorio šalis yra S. Š. dukterėčia E. K.. Taigi vien formalus veiksmų atlikimas, siekiant sudaryti apsimestinį sandorį, nuosavybės teisių S. ir V. Š. nesukūrė, todėl neturėdami didesnės nei 500 MGL vertės turto, jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog S. ir V. Š. žinojo ar galėjo žinoti, kad perkant nekilnojamąjį turtą naudojamos neteisėtu būdu įgytos pajamos, nes V. Š. apie sudaryto sandorio aplinkybes apskritai nieko nebuvo žinoma, o S. Š., sudarydama sandorį, nesidomėjo dukterėčios E. K. turimais lėšų įgijimo šaltiniais.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad S. Š. ir V. Š. pagrįstai išteisinti pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat teismas pažymėjo, kad asmens baudžiamoji atsakomybė yra neatskiriama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo. BK 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo nustatytas įstatymo, įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo. Vadovaujantis BK 2 straipsnio 1 dalimi, asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio veikos padarymo metu. S. Š. ir V. Š. inkriminuojamo nusikaltimo dalykas – turtas – buvo įgytas iki įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2009 m. balandžio 21 d. Šiuo atveju požiūris, kad veika pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį turėtų būti kvalifikuojama nepriklausomai nuo to, kada ji pradėta, net jeigu ji buvo pradėta įstatymui neįsigaliojus, prieštarauja BK 3 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Tomas Staniulis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apylinkės teismas, išteisindamas S. Š. ir V. Š. dėl neteisėto praturtėjimo, išsamiai neįvertino visų bylos aplinkybių, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, ir dėl to padarė klaidingas ir nepagrįstas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė. Be to, netinkamai taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas iš esmės neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo motyvų, dėl jų nepateikė motyvuotų išvadų. Šie pažeidimai laikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nes tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl apygardos teismo nutartis turi būti panaikinta, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 3 straipsnio 1 dalies, 1891 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai pripažino, kad S. ir V. Š., įgijusiems didesnės nei 500 MGL vertės turtą iki nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnio 1 dalyje, kriminalizavimo, negali kilti baudžiamoji atsakomybė. Iš teismo nutarties išplauktų, kad baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą gali būti traukiami asmenys tik tokiu atveju, jei jie neteisėtomis pajamomis turtą įgijo po BK 1891 straipsnio įsigaliojimo, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. Tačiau nei BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis, nei minėtą nusikalstamą veiką kriminalizavę įstatymai baudžiamosios atsakomybės nesiejo su didesnės nei 500 MGL dydžio vertės turto įgijimo aplinkybėmis. Pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės nei 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Iš to matyti, kad esminės sąlygos baudžiamajai atsakomybei už neteisėtą praturtėjimą kilti yra nuosavybės teise didesnės nei 500 MGL vertės turto turėjimas po baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad S. ir V. Š., 2009 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise įgiję didesnės nei 500 MGL vertės turtą, šį turtą nuosavybės teise turėjo baudžiamojo įstatymo (BK 1891 straipsnio) galiojimo metu, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. iki pranešimo apie įtarimą įteikimo dienos – 2012 m. balandžio 2 d. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad išteisintieji nuosavybės teise turimo turto negalėjo pagrįsti teisėtomis pajamomis. Neteisingai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumas dėl S. ir V. Š. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 3 straipsnio taikymo
BK 3 straipsnyje reglamentuojamas baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Pagal BK 3 straipsnio 3 dalį baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šioje dalyje imperatyviai įtvirtinti atvejai, kurie nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste nėra aktualūs.
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad S. Š. ir V. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nurodė ir tai, jog BK 1891 straipsnis negali būti taikytinas atvejams, kai turtas įgytas iki šios normos įsigaliojimo – 2010 m. gruodžio 11 d. Anot apeliacinės instancijos teismo, nesant nustatytos baudžiamosios atsakomybės už turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įgijimą (veiksmą), negalima konstatuoti ir būsenos (turėjimo), nes tai prieštarautų BK 3 straipsnyje įtvirtintam įstatymo grįžtamosios galios nebuvimo principui. Taigi šios instancijos teismas nusprendė, kad išteisintieji negali atsakyti pagal BK 1891 straipsnį, nes turtą įgijo 2009 m. balandžio 21 d., t. y. iki įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojimo.
Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, suponuoja, kad tam, jog teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta: „Galioja tik paskelbti įstatymai“. Šioje nuostatoje taip pat atsispindi teisės principas, kad paskelbti baudžiamieji įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Taigi baudžiamieji įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d nutarimas). Teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas). Taisyklė lex retro non agit – svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Teisės subjektas turi būti įsitikinęs, kad jo elgesys, atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu jam neigiamų teisinių padarinių. Pažymėtina, kad išimtis daroma tada, kai baudžiamojoje ar administracinėje teisėje panaikinamas veikos baudžiamumas ar sušvelninama atsakomybė. Tokie įstatymai turi ir atgalinio veikimo galią. Tai atitinka teisės doktrinos taisyklę lex benignior retro agit.
Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“ Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad bausmė gali būti skiriama ir taikoma remiantis ne bet kokiu teisės aktu, o tik įstatymu. Taip sudaromos teisinės prielaidos užtikrinti veiksmingą asmenų, kuriems skiriamos ar taikomos bausmės, teisių ir laisvių apsaugą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad baudžiamųjų įstatymų draudimai visuomet yra orientuoti į ateitį (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas).
Teisėtumo principas bei griežtesnio baudžiamojo įstatymo galiojimo atgal draudimas įtvirtintas ir tarptautinės teisės aktuose (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalis, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalis).
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad nusikalstama veika turi būti aiškiai apibrėžta įstatyme. Šis reikalavimas yra patenkinamas tuo atveju, kai asmuo gali iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir prireikus pasitelkdamas jos aiškinimą teismų praktikoje žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas sukelia jo baudžiamąją atsakomybę, ir atitinkamai reguliuoti savo elgesį (e. g. Rohlena v. the Czech Republic, no. 59552/08, judgment of 18 April 2013). Konvencijos 7 straipsnyje vartojama „teisės“ sąvoka (law / droit) atitinka „įstatymo“ sąvoką, nurodytą kituose Konvencijos straipsniuose; ši sąvoka apima tiek įstatyminę, tiek precedentinę teisę (teismų praktiką) ir suponuoja kokybinius reikalavimus, įskaitant prieinamumą ir numatomumą. Valstybėse–Konvencijos dalyvėse progresyvus baudžiamosios teisės plėtojimas per teisminę teisėkūrą (precedentinę teisę) yra įprasta ir būtina teisinės tradicijos dalis. Taigi Konvencijos 7 straipsnis negali būti suprantamas kaip uždraudžiantis laipsnišką baudžiamosios atsakomybės normų išaiškinimą pateikiant teisminį aiškinimą nuosekliai nagrinėjant bylas, su sąlyga, kad rezultatas yra suderinamas su nusikalstamos veikos esme ir pagrįstai numatomas.
BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos:
asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu (1 dalis);
asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (3 dalis).
Plenarinė sesija pažymi, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnį traukiami tik asmenys, kurie jame nustatytus požymius atitinkantį turtą turi įsigaliojus šiam įstatymui. Taigi įstatymo leidėjas susiejo įstatymo taikymą su normoje minimo turto turėjimu įsigaliojus šiam įstatymui, bet ne su įsigijimu. BK 1891 straipsnyje suformuluota nusikalstama veika yra trunkamojo pobūdžio, taigi jos padarymo laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011), tačiau kvalifikavimą lemia jos nutraukimo laikas.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad baudžiamųjų įstatymų leidyboje, ypač kai yra kriminalizuojamos trunkamosios veikos, paprastai suformuluojamos šių normų įgyvendinimo tvarkos teisinės taisyklės. Taip daroma siekiant išspręsti probleminius klausimus, kurių gali atsirasti įgyvendinant naujas teisės normas. Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės normų taikymo klausimai yra teismų praktikos objektas. Tai reiškia, kad juos gali spręsti bendrosios kompetencijos teismas, konkrečioje byloje priimdamas atitinkamą teismo aktą. Tokiais atvejais vadovaujamasi bendraisiais teisės principais, taip pat ir principu, kad baudžiamasis įstatymas be specialaus nurodymo negali turėti atgalinio veikimo galios (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas).
Vadovaudamasi išdėstytomis konstitucinės jurisprudencijos ir tarptautinės teisės nuostatomis, plenarinė sesija konstatuoja, kad teismų praktikoje taikant BK nuostatą, kuria įstatymo leidėjas uždraudė trunkamojo pobūdžio veiką, negalima pažeisti fundamentalių bendrųjų teisės principų ir baudžiamosios atsakomybės taikymo nuostatų. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju įstatymo leidėjas nenustatė jokio pereinamojo laikotarpio ir tvarkos, leidžiančių turto savininkui legalizuoti turimą nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą ar kitaip išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat į sąvokos „turtas“ neutralumą pavojingumo aspektu, BK 1891 straipsnio taikymas tiems atvejams, kai turtas, tikėtina, įgytas iš teisėtumo reikalavimų neatitinkančių pajamų iki šio įstatymo įsigaliojimo, nėra vienareikšmis. Šis klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į individualias kiekvieno atvejo aplinkybes. Svarbiausias teisinis reikalavimas tokiais atvejais yra tai, jog BK 1891 straipsnio taikymas neturi pažeisti BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto imperatyvo, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Situacija, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn vien dėl to, kad naujas baudžiamasis įstatymas kriminalizavo tam tikrą jo „esamą būklę“, nenustačius laiko ir tvarkos pakeisti šią būklę, neatitinka įtvirtintų BK 2 straipsnyje pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų. Kartu baudžiamosios atsakomybės taikymas už turto turėjimą pagal vėliau, negu jis įgytas, įsigaliojusį įstatymą, prilygtų retrospektyviam jo taikymui. Iš tiesų trunkančią nusikalstamą būseną (turto turėjimą) tokiu atveju nulemtų vienas poelgis (turto įgijimas), įvykdytas iki baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo.
Plenarinė sesija konstatuoja, kad sprendžiant, ar iki nagrinėjamo įstatymo įsigaliojimo įgyto, bet teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, būtina vertinti bylos duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, ar turimo turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, kuri ir pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Tik tais atvejais, kai nustatytos bylos aplinkybės lemia teismo įsitikinimą, kad pajamos turimam turtui įgyti ar pats turtas gauti iš tuo metu pagal įstatymą nusikalstamos veiklos ir turto savininkas tai žinojo ar galėjo žinoti, nepaisant to, kad turtas įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 1891 straipsnį nelaikytinas priešingu BK 2 straipsnio 3 dalyje ir 3 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, o kartu ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio reikalavimams. Kartu konstatuotina ir tai, kad teismo įsitikinimą dėl to, kad turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, gali lemti ne tik konkrečiose baudžiamosiose bylose įrodyti faktai, bet ir kiti duomenys, iš kurių galima spręsti apie turto ir pajamų kilmę (duomenys apie turto savininko asmenybę, jo ryšius, veiklą, pajamų šaltinius, gyvenimo būdą, išlaidavimus, turimo turto vertę ir kt.). Tokia teismo išvada turi būti tinkamai motyvuota.
Dėl išteisinimo pagal BK 1891 straipsnį
Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą (BK 1891 straipsnis) įtvirtinta kaip viena iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama sumažinti korupcinių, turtinių, ekonominių, finansinių ir kitų savanaudiškų nusikaltimų ekonominį naudingumą ir patrauklumą, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą. Nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu, kai yra pagrindas manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus.
Nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnyje, dalykas yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Aiškinant neteisėto praturtėjimo kaip nusikalstamos veikos taikymo ypatumus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014). Pabrėžtina ir tai, kad, remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Pažymėtina, kad kaltinant asmenį neteisėtu praturtėjimu byloje esančiais įrodymais turi būti pagrįsta, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir kad būtent ši dalis viršija 500 MGL vertę. Remiantis BK 1891 straipsnyje pateikta neteisėto praturtėjimo definicija, baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką gali būti taikoma asmenims, įgijusiems turtą tiek savo, tiek kito asmens pajamomis. Tais atvejais, kai turimas turtas ar lėšos jam įgyti gauti iš kito asmens, byloje esančiais įrodymais turi būti pagrįsta, kokios konkrečiai aplinkybės rodo, jog turto savininkas žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti apie neteisėtą kito asmens veiklą ir pajamas.
Nagrinėjamojoje byloje S. Š. ir V. Š. nebuvo pateiktas kaltinimas, kad jie įgijo ir turėjo turtą iš kito asmens pajamų. Jie buvo kaltinami tuo, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo ir turėjo 796 000 Lt vertės žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą, žinodami, jog šio turto jie negali įsigyti savo teisėtomis pajamomis. Kita vertus, remiantis byloje esančiais duomenimis, namas su žemės sklypu buvo įgytas S. Š. dukterėčios E. K. pinigais. Ši aplinkybė nuo pat proceso pradžios nekėlė abejonių ir nebuvo ginčijama. E. K. ne tik tvarkė visus minėto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo reikalus, bet ir realiai gyveno šiame name, juo naudojosi, mokėjo mokesčius pagal jai išduotą įgaliojimą. Savo sprendimą forminti nuosavybę S. Š. vardu E. K. paaiškino siekiu išvengti turto dalybų su savo vyru R. K. skyrybų atveju. Ši aplinkybė byloje nepaneigta. Tokioje situacijoje kaltinimas neteisėtu praturtėjimu S. Š. ir V. Š. turėjo būti pagrįstas įrodymais, kad E. K. turėtos lėšos negalėjo būti įgytos teisėtomis pajamomis, o kaltinamieji apie tai žinojo ar bent turėjo ir galėjo žinoti. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, tokių įrodymų nebuvo pateikta ir S. Š. bei V. Š. kaltė jais nepagrįsta. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nei E. K., nei jos buvęs vyras R. K. jokių problemų su teisėsauga neturėjo, praeityje nebuvo teisti, abu dirba, gauna pajamas, jokių duomenų, kad turėtos lėšos sklypui ir namui pirkti negalėjo būti gautos iš teisėtų pajamų, šioje byloje nepateikta. Nepateikta ir duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kad S. Š. ir V. Š. žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, kad E. K. turimos lėšos gautos neteisėtai. Kaip nurodė teismas, S. Š. nerūpėjo, už kokius pinigus jos dukterėčia E. K. pirks šį namą su sklypu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nepaneigta, jog V. Š. apskritai nežinojo apie S. Š. ir jos dukterėčios susitarimą pirkti sklypą ir namą žmonos vardu. Jis, kaip sutuoktinis, tapo sklypo ir namo savininkas net neatlikęs jokių sandorių. Taigi kaltinimas V. Š. iš esmės buvo pagrįstas baudžiamojoje justicijoje neleistinu objektyviu pakaltinimu.
Atsižvelgdamas į šias nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamieji S. Š. ir V. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo rezultatams ir padarytai išvadai. Plenarinė sesija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Jonas Prapiestis
Armanas Abramavičius
Dalia Bajerčiūtė
Rimantas Baumilas
Olegas Fedosiukas
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Antanas Klimavičius
Vytautas Masiokas
Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
Vladislovas Ranonis
Albinas Sirvydis
Tomas Šeškauskas
Viktoras Aidukas