Civilinė byla Nr. e2A-52-790/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00293-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7;

2.6.9.2; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1;

2.6.10.3

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. vasario 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Žilvino Terebeizos, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „EDS Invest“ ir atsakovo antstolio D. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ ieškinį atsakovėms bankrutavusiai kredito unijai Vilniaus taupomajai kasai ir uždarajai akcinei bendrovei „EDS Invest“ dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolis V. M.; ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ ieškinį atsakovams antstoliui V. M., antstoliui D. K., bankrutavusiai kredito unijai Vilniaus taupomajai kasai ir uždarajai akcinei bendrovei „Verslo konsultantai“ dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, „Lloyd`s insurance Company S.A.–AES Syndicate 5300“, atstovaujamas uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Colemont draudimo brokeris“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje; ieškovo antstolio V. M. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai Vilniaus taupomajai kasai dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Emilė“, uždaroji akcinė bendrovė „Nekilnojamojo turto valdymas“, antstolis D. K., uždaroji akcinė bendrovė „Verslo konsultantai“, J. K..

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.       Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Emilė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti jai solidariai iš atsakovių bankrutuojančios kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos (toliau – ir Unija) ir UAB „EDS Invest“ be teisinio pagrindo įgytus 1 777 297,01 Eur, pervedant juos į antstolio V. M. depozitinę sąskaitą. 

2.       Ieškovė nurodė, kad antstolis V. M. vykdė vykdomąją bylą Nr. 0240/16/01708 (toliau – vykdomoji byla Nr. 1) pagal UAB „Interbesta“ prievoles Unijai, kurioje išieškojimas buvo vykdomas iš įkeisto ieškovei priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – pastatas). Antstolis taip pat vykdė bylą Nr. 0240/16/01706 (toliau – vykdomoji byla Nr. 2), kurioje buvo išieškoma iš įkeistos UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priklausiusios 0,875 ha ploto valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies nuomos teisės. Abiejose vykdomosiose bylose įkeistu turtu buvo užtikrintas tos pačios 2012 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutarties, pagal kurią neapmokėta suma sudarė 1 242 459,94 Eur, vykdymas. 2016 m. lapkričio 25 d. antstolis paskelbė įkeisto turto varžytynes, kurias laimėjo UAB „KIR1“, pasiūliusi didžiausią 1 852 000 Eur kainą. 2017 m. lapkričio 6 d. antstolis priėmė patvarkymą paskirstyti išieškotas lėšas tokia tvarka: vykdomojoje byloje Nr. 1, kurioje įkeistu turtu subsidiariai buvo atsakinga ieškovė, Unijai išieškota 1 352 516,46 Eur skolos ir palūkanų, 399,97 Eur vykdymo išlaidų; vykdomojoje byloje Nr. 2 išieškota 423 980,61 Eur skolos ir palūkanų, 399,97 Eur vykdymo išlaidų; antstoliui išmokėtos 622,99 Eur papildomos vykdymo išlaidos ir 74 080 Eur atlyginimas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-49608-779/2017 panaikino minėtą antstolio patvarkymą ir nurodė, kad sumą, gautą pardavus turtą, antstolis turėjo teisę paskirstyti tik vykdomojoje byloje Nr. 1, nes ieškovė šioje byloje buvo subsidiariai atsakinga įkeistu turtu. Kadangi patvarkymas, kuriuo lėšos buvo paskirstytos Unijai, yra panaikintas, tačiau Unija negrąžino išmokėtos sumos, o antstolis iki šiol nėra priėmęs kito patvarkymo paskirstyti gautas lėšas, Unija be jokio pagrindo įgijo 1 777 297,01 Eur. 2018 m. vasario 8 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „EDS Invest“ įgijo visas Unijos teises, reikalavimus, nuosavybės teisę ir gaunamą naudą pagal paskolos sutartį, iš kurios vykdymo proceso yra kilęs ginčas šioje byloje, todėl ieškovė pareiškė ieškinį ir Unijos teisių perėmėjai UAB „EDS Invest“. 

3.       Ieškovas antstolis V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę Uniją grąžinti jam be pagrindo gautą 449 608,53 Eur permoką, pervestą Unijai pagal 2017 m. lapkričio 6 d patvarkymą paskirstyti išieškotas lėšas vykdomosiose bylose Nr. 1 ir Nr. 2.

4.       Ieškovas nurodė, kad Unija pateikė jam vykdyti 2016 m. birželio 29 d. išduotą notaro vykdomąjį įrašą dėl sutartine hipoteka užtikrinto 1 242 459,94 Eur įsiskolinimo ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš UAB „Interbesta“ ir įkaito davėjos UAB „Emilė“, kuriai priklausantis pastatas buvo įkeistas užtikrinant šio įsipareigojimo įvykdymą. Dėl šio vykdomojo įrašo buvo pradėta vykdomoji byla Nr. 1. Atsakovė pateikė ieškovui vykdyti ir tos pačios dienos notaro vykdomąjį įrašą dėl sutartiniu įkeitimu užtikrinto 1 242 459,94 Eur įsiskolinimo ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš UAB „Interbesta“ ir įkaito davėjos UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Šio įsipareigojimo vykdymui užtikrinti buvo įkeista UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priklausiusi žemės sklypo nuomos teisė. Dėl šio vykdomojo įrašo buvo pradėta vykdomoji byla Nr. 2. Ieškovo 2017 m. lapkričio 2 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu įkeistas turtas buvo perleistas UAB „KIR1“. Už parduotą turtą gauta 1 852 000 Eur suma ieškovo 2017 m. lapkričio 6 d. patvarkymu buvo paskirstyta Unijai ir vykdymo išlaidoms padengti. Pervedęs gautus pinigus, 2017 m. gruodžio 11 d. ieškovas gavo UAB „Emilė“ prašymą, kuriame buvo nurodyta, kad vykdomosiose bylose Nr. 1 ir Nr. 2 pateikti vykdomieji dokumentai galimai buvo išduoti dėl tos pačios prievolės. Ieškovas kreipėsi į Uniją, kuri informavo ieškovą, kad iš pervestų lėšų padengus skolą ir palūkanas pagal paskolos sutartį susidarė 449 608,53 Eur permoka. Nepaisant ieškovo raginimų, Unija šios permokos negrąžino. Vėliau iš trečiojo asmens UAB „Verslo konsultantai“ (tuometės Unijos nemokumo administratorės) kitose civilinėse bylose pateiktų duomenų paaiškėjo, kad permoka galimai buvo panaudota Unijos įmokoms kreditorei valstybės įmonei Indėlių ir investicijų draudimui dengti, o vėliau, sukaupus lėšas, pervesta antstoliui D. K. pagal 2018 m. vasario 15 d. patvarkymą, kaip tariamai UAB „Emilė“ priklausančios lėšos, nors Unija neturėjo jokio pagrindo manyti, kad permokos suma priklauso UAB „Emilė“, juo labiau kad ji žinojo apie ieškovo reikalavimus šią sumą grąžinti jam. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi panaikino ieškovo patvarkymą paskirstyti išieškotas lėšas. Ieškovas prašo atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį ir įpareigoti atsakovę grąžinti jam permoką.

5.       Ieškovė UAB „Emilė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti solidariai iš atsakovų antstolio V. M., UAB „Verslo konsultantai“, Unijos ir antstolio D. K. 449 608,53 Eur žalai atlyginti, 51 858,95 Eur palūkanų ir 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

6.       Grįsdama pareikštus reikalavimus, ieškovė rėmėsi anksčiau aptartomis aplinkybėmis, susijusiomis su pastato ir žemės sklypo nuomos teisės perleidimu ir varžytynėse gautų lėšų paskirstymu. Ieškovė nurodė, kad antstolis V. M., supratęs, jog nepagrįstai varžytynėse gautą sumą pervedė Unijai, pareikalavo jos grąžinti permoką, tačiau antstolis D. K. 2018 m. vasario 15 d. priėmė patvarkymą areštuoti UAB „Emilė“ išmokėtinas lėšas ir nurodė Unijai visas sumas perversti į jo depozitinę sąskaitą. Nemokumo administratorė nevykdė teisėtų antstolio V. M. reikalavimų grąžinti permoką ir pervedė ją antstoliui D. K., kuris kreipėsi į Uniją vėliau nei antstolis V. M.. Gavęs permoką, antstolis D. K. 2018 m. vasario 27 d. patvarkymu paskirstė ją vykdomojoje byloje Nr. 0174/18/004333 pagal Čekijos bendrovei „LodyOn Group. s.r.o.“ tariamai išduotą vekselį, dėl kurio suklastojimo buvo iškelta civilinė byla ir yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi byloje Nr. e2A-1134-553/2021 konstatavo, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priklausiusi žemės nuomos teisė, iš kurios buvo vykdomas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 2, negalėjo būti įvertinta atskirai nuo UAB „Emilė“ priklausiusio pastato, be to, žemės nuomos teisė priklausė ne UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, o UAB „Emilė“, dėl to bet kokie su jos pardavimu susiję reikalavimai priklauso UAB „Emilė“. Vykdomosiose bylose Nr. 1 ir Nr. 2 buvo išieškoma iš turto, kuriuo buvo užtikrintas tos pačios prievolės vykdymas, patenkinus išieškotojo reikalavimą vykdomojoje byloje Nr. 1, byla Nr. 2 nebeteko prasmės ir likę 449 608,53 Eur turėjo būti sumokėti ieškovei ar nukreipti kitų jos kreditorių reikalavimams dengti.

7.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2021 m. balandžio 30 d. ir 2021 m. gegužės 17 d. nutartimis pirmiau minėtų ieškinių pagrindu iškeltos civilinės bylos buvo sujungtos į vieną bylą.

 

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

8.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinius atmetė.

9.       Teismas nurodė, kad UAB „Emilė“ ir Uniją siejo sutartiniai įkeitimo teisiniai santykiai, pagal kuriuos UAB „Emilė“ atsakomybė Unijai atitiko skolininkės UAB „Interbesta“ neįvykdytos prievolės mastą. UAB „Emilė“ nepagrįstai reikalauja grąžinti visą antstolio V. M. Unijai pervestą sumą, nes 1 352 516,46 Eur buvo pervesti Unijai esant teisėtam pagrindui – UAB „Interbesta“ prievolei įvykdyti pagal įkeitimo sutartį. Tačiau nustačiusi, kad pagal paskolos sutartį susidarė 449 608,53 Eur permoka, Unija privalėjo grąžinti ją antstoliui. Unija nepagrįstai nurodo, kad ji negalėjo grąžinti lėšų, nes teismo nutartis, kuria buvo panaikintas antstolio patvarkymas paskirstyti lėšas, dar nebuvo įsiteisėjusi – lėšų gavimo pagrindas buvo sandoris, o ne antstolio patvarkymas, todėl jo panaikinimo momentas nekliudė Unijai grąžinti be pagrindo gautą pinigų sumą. Šios lėšos nepriklausė Unijai, todėl negalėjo būti išmokėtos jos kreditoriams bankroto byloje. Kadangi patvarkymas paskirstyti išieškotas lėšas buvo teismo panaikintas, antstoliui kilo pareiga iš naujo spręsti klausimą dėl išieškotų lėšų paskirstymo. Tačiau Unijai negrąžinus permokos, antstolis negalėjo jos paskirstyti.

10.       Teismas iš dalies sutiko su Unijos argumentais, kad ji negali būti laikoma tinkama atsakove pagal ieškinius dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Unija nepagrindė, kodėl ji negrąžino permokos laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki tol, kol gavo antstolio D. K. 2018 m. vasario 15 d. patvarkymą, todėl teismas vertino, kad ji elgėsi neteisėtai. Tačiau teismas sutiko, kad Unija nedisponuoja permoka nuo 2018 m. vasario 20 d., kai pervedė ją į antstolio D. K. depozitinę sąskaitą. Permokos sumos pervedimas į antstolio depozitinę sąskaitą teisiškai reiškia jos grąžinimą UAB „Emilė“ (iki tol, kol antstolis D. K. priėmė patvarkymą paskirstyti gautas lėšas išieškotojai „LodyOn Group s.r.o.“). Šiuo atveju nėra taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.239 straipsnis, kad, kai be pagrindo įgijęs turtą asmuo jį neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui, pareiga jį grąžinti pereina šiam asmeniui, nes antstolis nėra trečiuoju asmeniu.

11.       Teismas vertino, kad Unija laikinai įgijo tai, ko ji neturėjo gauti, tačiau ji negavo turtinės naudos, nes ji nedisponuoja permokos suma. Pareiškiant ieškinį, nepagrįstas praturtėjimas neegzistavo, todėl nėra ir priežastinio ryšio tarp UAB „Emilė“ turto sumažėjimo ir Unijos praturtėjimo. Nesant duomenų, kad Unija gavo ieškovės sąskaita be teisinio pagrindo perteklinę turtinę naudą, nėra pagrindo įpareigoti ją grąžinti šią sumą. Byloje nėra įrodyta ir tai, kad atsakovė UAB „EDS Invest“ ieškovės sąskaita įgijo tai, ko pagal sandorius neturėjo gauti. Paskolų portfelio pirkimo sutartimi ji įgijo visas Unijos teises, reikalavimus, nuosavybės teisę ir gaunamą naudą pagal paskolos sutartis ir su jomis susijusias užtikrinimo priemones tokios būklės, kokios jos buvo ekonominės naudos perėjimo metu 2018 m. kovo 27 d. Unija nuo 2018 m. vasario 20 d. neturėjo permokos, UAB „Interbesta“ prievolės pagal vykdomuosius įrašus buvo įvykdytos 2017 m. lapkričio mėn., Unija negalėjo perduoti naudos naujajai kreditorei, kadangi paskolos sutartis jau buvo įvykdyta jai.

12.       Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovų deliktinei atsakomybei kilti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje nagrinėtos aplinkybės, sudariusios pagrindą panaikinti antstolio V. M. patvarkymą paskirstyti lėšas, nebuvo prielaida permokai atsirasti, o vėliau šios aplinkybės tapo visai nereikšmingos, nes įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-786-275/2021 buvo pripažinta, kad vykdomojoje byloje Nr. 2 įkaito (valstybinės žemės nuomos teisės) davėjai UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nepriklausė įkaitas, nes jis priklausė UAB „Emilė“. Tai reiškia, kad jei dirbtinai nebūtų sukurta padėtis, kurią neteisėtais sandoriais sukūrė pati UAB „Emilė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, antstolio išieškota 1 852 000 Eur suma galėjo būti paskirstyta UAB „Emilė“ prievolėms Unijai ir kitiems kreditoriams vykdyti. UAB „Emilė“ sąmoningai nebendradarbiavo su Unija ir su antstoliu V. M. turėdama tikslą vilkinti vykdymo procesą. Ieškovės argumentai, kad, teikdama skundą dėl antstolio V. M. veiksmų, ji nežinojo apie vykdomąją bylą Nr. 2, neatitinka tikrovės. Jei UAB „Emilė“ elgtųsi kaip sąžininga skolininkė, nesudarytų imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančių sandorių su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (jungtinės veiklos sutartis, kuria šalys susitarė neišviešinti žemės nuomos teisės perleidimo) ir pan., nesusidarytų situacija, kai prievolė yra vykdoma atskirose vykdomosiose bylose pagal 2 notaro išduotus vykdomuosius įrašus.

13.       Teismas pažymėjo, kad prejudicinę reikšmę turinčiu Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimu byloje Nr. e2-786-275/2021 nebuvo konstatuoti atsakovų neteisėti veiksmai ir (ar) kaltė. Minėtoje byloje priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis, kuria byla buvo grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui, neturi prejudicinės galios, kadangi byloje nedalyvavo visi proceso dalyviai ir byla šia nutartimi nebuvo išnagrinėta iš esmės. Todėl ieškovė turėjo įrodyti atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas.

14.       Teismas nurodė sutinkantis su ieškovės pozicija, kad Unija turėjo pareigą grąžinti permoką į antstolio V. M. depozitinę sąskaitą, tačiau neteisėtai ją laikė iki tol, kol ją pervedė antstoliui D. K.. Unijos ir jos nemokumo administratorės UAB „Verslo konsultantai“ argumentai, kodėl permoka taip ilgai negalėjo būti grąžinta, nepašalina jų kaltės. Unija, teikdama antstoliui vykdyti 6 vykdomuosius dokumentus, galėjo aiškiai nurodyti išieškomą sumą ir tai, kad atskiri įkaito davėjai pagal atskirus vykdomuosius įrašus yra subsidiariai atsakingi kartu su skolininke UAB „Interbesta“ pagal tą pačią paskolos sutartį, o gavusi permoką privalėjo iš karto grąžinti ją antstoliui. Antstoliui V. M. nebuvo pateikta pakankamai informacijos, o UAB „Emilė“ sąmoningai jį klaidino. Antstoliui pateiktuose vykdomuosiuose įrašuose buvo pažymėta, kad hipotekos sandoriu užtikrintos prievolės įvykdymas yra užtikrintas ir kitu įkeitimo sandoriu, taip pat buvo nurodyti hipotekos identifikavimo numeriai, tačiau nebuvo nurodyta, kokia tai prievolė. Būdamas atidesnis, antstolis galėjo patikrinti Hipotekos registrą ir nustatyti aplinkybę, kad įkeitimu ir hipoteka užtikrintas tos pačios prievolės įvykdymas, tačiau vien tai nesudaro pagrindo jo atsakomybei kilti, juo labiau kad jis naudojosi visomis priemonėmis siekdamas susigrąžinti permoką.

15.       Teismas pažymėjo, kad antstolis D. K. nurodė, jog, antstoliui V. M. priėmus patvarkymą paskirstyti lėšas (kuris buvo teismo panaikintas), jis neprivalėjo prisijungti prie šio antstolio vykdomo išieškojimo. Tačiau teismas vertino, kad jis galėjo prisijungti prie antstolio V. M. vykdomo išieškojimo – antstolis D. K. pradėjo vykdyti vykdomąjį įrašą 2018 m. vasario 13 d., 2018 m. vasario 15 d. jis susipažino su Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiomis bylomis, todėl galėjo įvertinti, jog antstolio V. M. patvarkymas yra panaikintas teismo nutartimi, o atskirieji skundai yra paduoti ne dėl jos esmės, bet tik dėl motyvų pašalinimo. Antstoliui D. K. turėjo būti akivaizdu, kad antstolis V. M. privalės priimti naują patvarkymą paskirstyti lėšas ir kad, teismui panaikinus ankstesnį patvarkymą, jam nėra jokių kliūčių prisijungti prie išieškojimo. Antstolis D. K. matė, kad antstolis V. M. pagrįstai ir teisėtai reikalauja Unijos grąžinti permoką, tačiau nepasydamas to, pasinaudodamas susidariusia situacija, faktiškai ją perėmė, nors ji turėjo būti grąžinta į antstolio V. M. depozitinę sąskaitą ir iš naujo paskirstyta.

16.       Teismas nurodė, kad antstolių, Unijos ar UAB „Verslo konsultantai“ veiksmai nenulėmė žalos atsiradimo, priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs. Byloje nėra įrodyti atsakovų bendri nesąžiningi veiksmai. Pagrindinė ir tiesioginė UAB „Emilė“ permokos praradimo priežastis – tai grupėje veikiančių ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų nusikalstami veiksmai suklastojant „LodyOn Group s.r.o.“ išduotą vekselį ir pateikiant jį vykdyti. Neįvykus šioms aplinkybėms ieškovei nekiltų žala, nes permoka būtų paskirstyta vykdant jos prievoles kitiems kreditoriams ir jos prievolių apimtis sumažėtų.   

17.       Teismas konstatavo, kad Unija ir UAB „Verslo konsultantai“ nesilaikė teisės aktų nuostatų, neveikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai, kaip turėtų elgtis profesionalas ar geras administratorius tokiomis aplinkybėmis, ir taip atliko kaltus neteisėtus veiksmus. Teismas nurodė neturįs pakankamo pagrindo konstatuoti antstolio V. M. neteisėtų veiksmų ir kaltės, tačiau vertino, kad antstolis D. K. neteisėtai neprisijungė prie V. M. vykdomo išieškojimo. Žalos dydis byloje yra įrodytas, tačiau faktinis priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs, o teisinis priežastinis ryšys neegzistuoja, todėl jis nėra pakankamas civilinei atsakomybei taikyti.

18.       Teismas nurodė, kad net jei aplinkybės dėl priežastinio ryšio būtų vertinamos kitaip, yra pagrindas atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės, kadangi dėl žalos atsiradimo kalta ir pati ieškovė. Tokią išvadą patvirtina aplinkybės, kad ji sudarė neteisėtus imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančius sandorius, kai, įgijusi pastatą, neišviešino perimanti iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ žemės nuomos teisę, sąmoningai nuslėpė informaciją ir pan.; šie veiksmai turėjo reikšmingos įtakos tam, kad atsirastų permoka. Ieškovė nedėjo aktyvių pastangų, kad iš „LodyOn Group s.r.o.“ būtų išreikalauta jai pervesta suma – nors ji susipažino su antstolio D. K. vykdomąja byla dar 2018 m. vasario 15 d., tačiau inicijavo ikiteisminį tyrimą daugiau nei po mėnesio, pradėjo ginčyti vekselį tik po 6 mėnesių, neprašė taikyti restitucijos ar žalos atlyginimo civilinėje byloje, nėra duomenų, kad ji būtų pateikusi ieškinį ir pripažinta civiline ieškove ikiteisminiame tyrime. 

19.       Teismas nurodė, kad ieškovė galėjo reikalauti atlyginti tik 167 182,91 Eur žalą. Dėl likusios 277 800 Eur žalos (permokos dalis, kurios atskiroje byloje iš atsakovų reikalavo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“) taikytinas 3 metų senaties terminas. Ieškovė teigė, kad ji nepraleido senaties termino, nes jis prasidėjo 2021 m. lapkričio 11 d., kai buvo baigta nagrinėti byla pagal UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį. Tačiau ieškovės teisių pažeidimas atsirado 2017 m. lapkričio mėn., kai ji pati pareiškė, kad atsirado permoka. Tai, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pareiškė ieškinį dėl šios sumos, nepaneigia nurodytos aplinkybės, juo labiau kad ieškovė dalyvavo minėtoje byloje. Ieškovė nenurodė svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti senaties terminą.

 

III.       Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

20.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Emilė“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „Emilė“ ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

20.1.                      Antstolis V. M. atliko neteisėtus veiksmus, kai netinkamai paskirstė išieškotas lėšas ir leido Unijai nepagrįstai praturtėti, delsė priimti naują patvarkymą paskirstyti išieškotas lėšas ir grąžinti ieškovei permoką. Gavęs ieškovės skundą, antstolis nepatikrino jame išdėstytų aplinkybių ir nepanaikino patvarkymo, tačiau perdavė skundą nagrinėti teismui, taip užvilkindamas naujo patvarkymo paskirstyti išieškotas lėšas priėmimą ir permokos grąžinimą bei sudarydamas Unijai prielaidas neteisėtai laikyti lėšas tol, kol buvo išduotas ir įvykdytas neteisėtas antstolio D. K. patvarkymas. Unija ir UAB „Verslo konsultantai“ atliko neteisėtus veiksmus, nes nevykdė teisėtų antstolio V. M. reikalavimų grąžinti permoką ir nepagrįstai perdavė ją antstoliui D. K., nors neturėjo tokios pareigos, žinojo apie permoką ir apie teisėtą antstolio V. M. reikalavimą grąžinti ją jam.

20.2.                      Antstolis D. K. ieškovei išmokėtinas lėšas pervedė pagal vykdomąjį įrašą, išduotą suklastoto vekselio pagrindu, nors jam buvo žinoma apie antstolio V. M. teisėtą reikalavimą grąžinti permoką. Jam taip pat buvo žinoma, kad lėšų paskirstymo pagal suklastotą vekselį momentu įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nustatyta, jog už varžytynėse parduotą turtą gauta 277 800 Eur suma turėjo būti grąžinta UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Taigi, ši suma reikalavimo pervesti pinigus į antstolio D. K. sąskaitą pateikimo metu nepriklausė UAB „Emilė“. Todėl antstolis D. K., kuriam dėl jo pareigų nustatyti griežtesni reikalavimai laikytis teisingumo ir sąžiningumo principų kitų kreditorių atžvilgiu, turėjo prisijungti prie antstolio V. M. vykdomo išieškojimo, o ne siekti jį apeiti. Ginčui aktualiu laikotarpiu antstolis D. K., Unija ir jos nemokumo administratorė UAB „Verslo konsultantai“ buvo tarpusavyje susiję, nes antstolis teikė kitoms atsakovėms konsultavimo paslaugas. Ieškovei ši informacija nebuvo žinoma, tačiau teismui ji turėjo būti žinoma iš Unijos bankroto bylos. Unija tyčia nevykdė antstolio V. M. nurodymų grąžinti permoką, o gavusi antstolio D. K. patvarkymą, jį nedelsdama įvykdė. Antstolis D. K. apie permoką sužinojo ne iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, o iš Unijos ir UAB „Verslo konsultantai“. Atsakovai tyčia susitarė negrąžinti permokos antstoliui V. M..

20.3.                      UAB „Emilė“ patyrė žalą, kuri tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovų neteisėtais veiksmais. Antstoliui V. M. pardavus UAB „Emilė“ turtą, įkeistą svetimo turto hipoteka UAB „Interbesta“ prievolėms užtikrinti, UAB „Emilė“ turėjo ir kitų trečios eilės išieškotojų. Antstolis pasielgė nerūpestingai nepatikrinęs, kokia suma turi būti pervesta Unijai, ir pervedęs jai visą už parduotą turtą gautą sumą. Jeigu Unija, veikianti per UAB „Verslo konsultantai“, būtų įvykdžiusi teisėtą antstolio V. M. reikalavimą ir grąžinusi permoką, būtų įvykdyti visų ieškovės kreditorių reikalavimai ir dalis sumos liktų ieškovei, nes dar 2 mėnesius po to, kai antstolis V. M. pareiškė reikalavimą grąžinti permoką, nebuvo priimtas antstolio D. K. patvarkymas. Antstolis D. K. buvo susijęs su Unija, todėl jam neabejotinai buvo žinomos visos aplinkybės apie Unijos gautą permoką. Visi atsakovai yra specialūs subjektai (antstoliai, finansų institucija ir nemokumo administratorius), jų veiklai nustatyti specialūs reikalavimai, kuriuos jie pažeidė, tuo pasireiškė jų kaltė ir neteisėti veiksmai. Atsakovų neteisėti veiksmai buvo konstatuoti ir prejudicinę galią turinčioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje byloje Nr. e2A-52-585/2020. Jeigu visi atsakovai neatliktų neteisėtų veiksmų, žala neatsirastų, todėl egzistuoja žalą ir neteisėtus veiksmus siejantis priežastinis ryšys. Žala kilo ne iš hipotekos ar jungtinės veiklos, tačiau dėl to, kad atsakovai savo kaltais veiksmais objektyviai bendrininkaudami sudarė sąlygas ieškovei priklausančią permoką perduoti vykdant prievoles pagal suklastotą vekselį ir ieškovė šių lėšų neteko. Visų atsakovų atsakomybė yra deliktinė ir solidari.

20.4.                      Teismas nepagrįstai vertino, kad žala atsirado dėl ieškovės kaltės. Byloje nenustatyta, kad ieškovė neįvykdė jai vykdymo procese nustatytų pareigų. Tai, kad ieškovė nepasinaudojo tam tikromis civiliniame procese suteikiamomis teisėmis, nesudaro pagrindo sumažinti žalos atlyginimo dydį arba atleisti atsakovus nuo atsakomybės, nes šiuos veiksmus jai nebuvo privaloma atlikti. Teisė pareikšti ieškinį ikiteisminiame tyrime, kuris dar nėra baigtas, ir teisė reikšti reikalavimą atlyginti žalą nėra konkuruojančios ir gali būti įgyvendinamos pagal kreditoriaus pasirinkimą. Ieškovė bendradarbiavo vykdymo procese ir stengėsi apsiginti nuo neteisėtų atsakovų veiksmų visais teisėtais būdais. Antstoliui V. M. priėmus neteisėtą patvarkymą paskirstyti lėšas, ieškovė nedelsdama informavo jį apie klaidą, o vėliau pateikė skundą. Sužinojusi apie antstolio D. K. neteisėtus veiksmus vykdymo procese, ji teikė skundus, kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo dėl vekselio suklastojimo. Ieškovė kreipėsi ir į Čekijos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo dėl dokumentų klastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo.

20.5.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, jei ieškovė ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nebūtų savo neteisėtais sandoriais sukūrusios esamos situacijos, iš ieškovės turto išieškotos lėšos būtų paskirstytos jos kreditoriams. Sutartinę hipoteką, kuria buvo įkeistas pastatas, ir sutartinį valstybinės žemės sklypo nuomos teisės įkeitimą Unijos naudai sudarė ne ieškovė, o UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, kuriai tuo metu priklausė abu objektai. Vėliau įkeistas pastatas, gavus hipotekos kreditorės Unijos sutikimą, buvo perleistas ieškovei, todėl Unija negalėjo nežinoti, kad perleidus pastatą naujam savininkui pereina ir valstybinės žemės nuomos teisė. Nepriklausomai nuo to, kam priklauso pastatas ir nuomos teisė, jų įkeitimas anksčiau būdavo įforminamas atskirais sandoriais, todėl priverstinio skolos išieškojimo atveju būdavo išduodami atskiri vykdomieji raštai ir užvedamos atskiros vykdomosios bylos. Ieškovė neprisidėjo prie to, kad buvo užvestos 2 vykdomosios bylos. Ieškovės ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ jungtinės veiklos sutartis neturi jokio ryšio su reikalavimu atlyginti žalą.

20.6.                      Teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimu išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-786-275/2021, pradėta pagal UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuris buvo grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis remiasi ieškovė šioje byloje. Teismas minėtoje byloje nustatė, kad, perleidus ieškovei pastatą, jai perėjo ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priklausiusi žemės sklypo nuomos teisė, todėl lėšos, gautos perleidus šią teisę varžytynėse, taip pat priklauso ieškovei. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kadangi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuota, kad visa už parduotą pastatą su žemės sklypo nuomos teise gauta suma priklausė ieškovei, ji pareiškė patikslintą ieškinį ir prašė atlyginti visą patirtą žalą. Aplinkybė, kad visa varžytynėse gauta suma priklauso ieškovei, buvo konstatuota 2021 m. lapkričio 11 d., todėl nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį. Iki šio sprendimo priėmimo ieškovė vadovavosi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią turinčia teismo nutartimi kitoje byloje Nr. 2YT-49608-779/2017, kurioje reikalavimo teisė į antstolio V. M. neteisėtai paskirstytus 277 800 Eur buvo priskirta UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“.

20.7.                      Teismas nustatė, kad permoka priklausė UAB „Emilė“ ir kad Unija šios sumos nepervedė jokiam trečiajam asmeniui. Todėl ji yra atsakinga už šių lėšų išsaugojimą. Šiuo atveju netaikytinas CK 6.239 straipsnis, nes antstolio depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos, kol jos nėra paskirstytos išieškotojui, netampa antstolio nuosavybe, o yra skolininko nuosavybė. Nors Unija teigia, kad ieškinys dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo pareikštas netinkamam atsakovui, ji nenurodė, kas būtų laikomas tinkamu atsakovu. Unija neabejotinai žinojo, kokią sumą ji turėjo gauti iš antstolio ir negalėjo nepastebėti permokos. Teismas turėjo konstatuoti, kad Unija atsako už permoką nuo jos gavimo momento, kvalifikuoti, jog su permoka atlikti veiksmai – tai turto praradimas, ir taikyti dėl to atsakomybę Unijai. Reikšdama ieškinį grąžinti lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą, ieškovė prašė atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Šiuo atveju taikytinos tiek restituciją, tiek be pagrindo gauto turto grąžinimą reglamentuojančios teisės normos, tačiau koks konkretus įstatymas turi būti taikomas privalo nuspręsti pats teismas.

21.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „EDS Invest“ prašo į Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 3 d. sprendimo motyvus įtraukti išvadą, kad ieškovė UAB „Emilė“ neįrodė 449 608,53 Eur žalos fakto ir pakeisti sprendimo 92 punktą, pašalinant teksto dalį: „<...> (iki antstolis D. K. 2018 m. vasario 27 d. priėmė lėšų paskirstymo patvarkymą išieškotojai LodyOn Group s.r.o.).“ Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

21.1.                      Sprendimo 92 punkte nurodyta, kad Unija nedisponuoja permokos suma nuo 2018 m. vasario 20 d., kai ji buvo pervesta į antstolio D. K. depozitinę sąskaitą, ir kad permokos sumokėjimas į antstolio depozitinę sąskaitą teisiškai reiškia permokos sumos grąžinimą skolininkės UAB „Emilė“ nuosavybėn „<...> (iki antstolis D. K. 2018 m. vasario 27 d. priėmė lėšų paskirstymo patvarkymą išieškotojai LodyOn Group s.r.o.).“ Tai leidžia vertinti, kad permokos perdavimas „LodyOn Group s.r.o“ reiškia UAB „Emilė“ turto praradimą. Nors teismo sprendime nėra nurodyta tiesiogiai, iš jame išdėstytų motyvų matyti, kad teismas laikė, jog 449 608,53 Eur permoka – tai UAB „Emilė“ patirta žala. Turto praradimo ir žalos fakto klausimas yra tiesiogiai susiję su UAB „Emilė“ reikalavimu UAB „EDS Invest“ dėl Unijos be teisinio pagrindo gautos permokos – pripažinus šią sumą UAB „Emilė“ turto praradimu, nesant kitų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų dėl pareigos kompensuoti šį praradimą, ieškovės teisė reikalauti grąžinti turtą išlieka. Patenkinus UAB „Emilė“ apeliacinį skundą, pagal pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus gali būti pakeistas vertinimas dėl to, kad Unija ir UAB „EDS Invest“ turi pareigą grąžinti permoką.

21.2.                      Vilniaus apygardos teismo sprendimu byloje Nr. e2-1048-661/2020 buvo pripažintas negaliojančiu 2015 m. liepos 3 d. paprastasis vekselis, pagal kurį UAB „Emilė“ turėjo sumokėti 680 000 Eur „LodyOn Group s.r.o“, teismui nustačius, kad vekselyje nebuvo UAB „Emilė“ atstovo parašo. Tačiau byloje nebuvo konstatuota, kad UAB „Emilė“ neturėjo įsiskolinimo „LodyOn Group s.r.o.“. UAB „Emilė“ teismo neprašė taikyti restitucijos ir priteisti jai vekselio pagrindu pervestas lėšas. Bylos rezultatas, kurio siekė UAB „Emilė“ neprašydama taikyti restitucijos, suponuoja išvadą, kad „LodyOn Group s.r.o.“ turėjo reikalavimo teises UAB „Emilė“ atžvilgiu ir jos buvo privestinai realizuotos vėliau panaikinto vekselio pagrindu. Pervedus permoką „LodyOn Group s.r.o.“ nebuvo sumažintas UAB „Emilė“ turtas, nes ji buvo panaudota tenkinant jos kreditorės reikalavimus. UAB „Emilė“ neįrodė, kad jos ir „LodyOn Group s.r.o.“ nesiejo teisiniai santykiai ir kad „LodyOn Group s.r.o.“ neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, taigi, ji neįrodė, kad 449 608,53 Eur perdavimas „LodyOn Group s.r.o.“ – tai jos turto netekimas.

22.       Apeliaciniame skunde atsakovas antstolis D. K. prašo panaikinti ir pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 3 d. sprendimo jo dalį, kuria konstatuota, kad UAB „Emilė“ patyrė žalą ir antstolis D. K. atliko neteisėtus veiksmus (sprendimo 103–104 punktai). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

22.1.                      Sprendimo 104 punkte teismas konstatavo, kad byloje yra įrodytas žalos dydis, tačiau nėra nustatytas atsakovų veiksmus ir žalą siejantis priežastinis ryšys; sprendimo 103 punkte teismas nurodė, kad „nei abiejų antstolių veiksmai, nei išieškotojos VTK ar jos veiklą administravusios bankroto administratorės UAB „Verslo konsultantai“ neteisėtas neveikimas laiku permokos negrąžinant antstoliui V. M., nenulėmė žalos atsiradimo, priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs.“ Jeigu ieškovė ginčys sprendimą dėl priežastinio ryšio, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs žalos faktą, sukūrė sąlygas reikšti antstoliui atitinkamas turtines pretenzijas.

22.2.                      Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi byloje Nr. e2YT-30798-566/2020, kuri palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. nutartimi byloje Nr. e2S-109-340/2021, buvo konstatuotos reikšmingos prejudicinę galią turinčios aplinkybės, kad: 1) antstolis D. K., priimdamas vykdomąjį dokumentą ir atlikdamas kitus vykdymo veiksmus, negalėjo žinoti, jog vykdomasis dokumentas yra aiškiai neteisėtas, išduotas galimai niekinio vekselio pagrindu ir bus panaikintas. Antstolis, priimdamas vykdomąjį dokumentą, turi tik nustatyti akivaizdžius trūkumus, užkertančius kelią išieškojimo pradžiai, o šiuo atveju akivaizdžių trūkumų, dėl kurių antstolis D. K. būtų turėjęs pareigą atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, nebuvo; 2) 2018 m. vasario 27 d. antstolis priėmė patvarkymą areštuoti UAB „Emilė“ priklausančias lėšas ir atliko kitus veiksmus, kurių teisėtumas buvo konstatuotas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-229-560/2020.

22.3.                      Unija, vykdydama nenuginčytą antstolio D. K. patvarkymą, grąžino UAB „Emilė“ permoką, kurią antstolis paskirstė. Ieškovė nepatyrė žalos ir jos turto masė nesumažėjo išieškotos permokos suma, kadangi lėšos buvo panaudotos tenkinant jos kreditorės „LodyOn Group s.r.o.“ reikalavimus. Ieškovė, reikšdama skundus dėl antstolio D. K. veiksmų, rėmėsi ne aplinkybe, kad ji neturi prievolės „LodyOn Group s.r.o.“, bet nurodė galimus antstolio taikytų priverstinio vykdymo priemonių procesinius pažeidimus. Teismas nepagrįstai konstatavo, esą ieškovei buvo padaryta žala teisėtame vykdymo procese. 

22.4.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad antstolis D. K. galėjo prisijungti prie antstolio V. M. vykdomo išieškojimo ir kad jam buvo žinoma, jog minėtas antstolis yra pareiškęs teisėtą reikalavimą grąžinti permoką. Antstolis D. K. nebuvo įtrauktas į Vilniaus miesto apylinkės teismo bylą Nr. 2YT-49608-779/2017, kurioje UAB „Emilė“ pateikė skundą dėl antstolio V. M. veiksmų, todėl jis neturėjo duomenų, kokio turinio atskiruosius skundus dėl šioje byloje priimtos nutarties pateikė joje dalyvavę asmenys ir negalėjo įvertinti, kad jie pateikti tik dėl motyvų pašalinimo. Teismas nepagrįstai teigė, kad antstolis D. K. matė, jog antstolis V. M. pagrįstai reikalauja Unijos grąžinti permoką, kadangi Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų apie antstolio V. M. reikalavimo pagrindą ar duomenų, kad jis pateikė pareiškimą Unijai skolininkės UAB „Emilė“ vardu. 

22.5.                      Teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios klausimus dėl prisijungimo prie kito antstolio vykdomo išieškojimo, yra dispozityvios ir leidžia antstoliams patiems pasirinkti, kokiu būdu geriausiai vykdyti išieškojimą. Konkrečios išieškojimo veiksmų vykdymo taktikos pasirinkimas negali būti laikomas neteisėtu. Iš šiuo metu objektyviai žinomų duomenų matyti, kad tuo atveju, jei antstolis D. K. būtų pasielgęs kitaip, 3 eilės išieškotojų, be kita ko „LodyOn Group s.r.o.“, reikalavimai nebūtų patenkinti mažiausiai iki 2018 m. kovo 30 d., o didelė dalis lėšų, remiantis įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi, galėjo būti panaudota UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ naudai, nors jos reikalavimo teisė į permoką niekada neegzistavo. Antstolis D. K., nuspręsdamas nevykdyti išieškojimo prisijungimo būdu, tinkamai ir rūpestingai organizavo vykdymo procesą, jo patvarkymas buvo priimtas vadovaujantis teisės normomis, patvarkymo vykdytinoje dalyje neatsispindėjo imperatyvus įpareigojimas Unijai pervesti antstoliui D. K. būtent permoką, dėl kurios, kaip vėliau paaiškėjo, vyko ginčas su antstoliu V. M..

23.       Atsiliepimuose į atsakovų UAB „EDS Invest“ ir antstolio D. K. apeliacinius skundus ieškovė UAB „Emilė“ prašo jų netenkinti. Atsiliepimuose nurodomi tokie argumentai:

23.1.                      Antstolis D. K. neįrodė, kad UAB „Emilė“ įgaliotam atstovui buvo įteiktas raginimas. UAB „Emilė“ vadove buvo Bulgarijos pilietė, neturinti gyvenamosios vietos Lietuvoje ir 2018 m. vasario 15 d., kai tariamai buvo įteiktas raginimas, UAB „Emilė“ neturėjo kitų darbuotojų. Antstolis neatsakė, kam konkrečiai buvo įteiktas raginimas. Tai rodo, kad jis paskirstė UAB „Emilė“ pinigus neįteikęs skolininkei raginimo ir savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo – pervedė 449 608,53 Eur neegzistuojančiai kreditorei suklastoto vekselio pagrindu.

23.2.                      Prieš priimdamas vykdomąjį įrašą antstolis D. K. turėjo įsitikinti, ar jį pateikusio asmens įgaliojimas yra galiojantis, ar jis išduotas teisėtai, ar jo forma atitinka Čekijos Respublikos įstatymus. Įgaliojimas buvo paprastos rašytinės formos, surašytas lietuvių kalba, jame yra tik įgalioto asmens vardas ir pavardė, bet nėra jokių kitų šį asmenį identifikuojančių duomenų, todėl antstolis negalėjo įsitikinti, jog vykdomąjį įrašą pateikė vykdyti tam įgaliotas asmuo. Įgaliojime nėra ir jį pasirašiusio asmens duomenų. Antstolis netikrino, ar bendrovė „LodyOn Group s.r.o.“ yra teisėtai įsteigta ir veikianti, ar jos valdymo organai yra registruoti, ar jų įgaliojimai nėra atšaukti. Pagrįstų abejonių turėjo sukelti tai, kad vykdomąjį įrašą itin didelei sumai pateikė vykdyti Izraelio pilietis, tačiau užsienio juridinio asmens jam išduotas įgaliojimas yra surašytas lietuvių kalba ir išduotas likus dienai iki vykdomojo įrašo išdavimo, kuris tą pačią dieną antstolio priimtas vykdyti. Antstolis turėjo įsitikinti, dėl kokių priežasčių „LodyOn Group s.r.o.“ vadovas pats nepateikė vykdomojo įrašo antstoliui, nors buvo Vilniuje. Jis nepareikalavo šios įmonės registro išrašo su apostile siekdamas įsitikinti, kad įgaliojimas išduotas teisėtai. Nepaisant nurodytų aplinkybių, pasibaigus raginimo, kuris nebuvo įteiktas UAB „Emilė“ įgaliotam atstovui, terminui, jos turtui buvo pritaikytos papildomos priverstinio vykdymo priemonės ir tą pačią dieną priimtas patvarkymas paskirstyti išieškotas lėšas. 

23.3.                      Teismas pagrįstai vertino, kad antstolis D. K. turėjo prisijungti prie antstolio V. M. vykdomo išieškojimo. Tai, kad antstolis žinojo apie susidariusią permoką teisme patvirtino Unijos teisininkė ir jos nemokumo administratorės įgaliotas asmuo. Ginčui aktualiu laikotarpiu antstolis konsultavo Unijos nemokumo administratorę UAB „Verslo konsultantai“. Vienintelis antstolio D. K. byloje pateiktas paaiškinimas, kodėl jis neprisijungė prie antstolio V. M. vykdomo išieškojimo, buvo tai, kad jis veikė „LodyOn Group s.r.o.“ interesais ir sąmoningai siekė apeiti kitus tos pačios eilės išieškotojus, kurių išieškojimus vykdantys antstoliai buvo prisijungę prie antstolio V. M. vykdomosios bylos. Tokia veikla negali būti laikoma teisėta ir sąžininga.

23.4.                      UAB „EDS Invest“ nepagrįstai nurodo, kad teismas neturėjo pripažinti, jog 449 608,53 Eur – tai UAB „Emilė“ patirta žala, nes byloje yra įrodytas žalos faktas ir dydis. Byloje buvo nustatyti ir visų atsakovų neteisėti veiksmai. Teismas neturėjo vertinti, ar ieškovė neturėjo kitokių skolų „LodyOn Group s.r.o.“, nes tai nesudarė ieškinio dalyko ir neturi ryšio su byla. Pripažinus vekselį negaliojančiu, atsirado niekinio sandorio pasekmės. Tai, kad ieškovė galimai turėjo skolų „LodyOn Group s.r.o.“, nepaneigia fakto, jog vekselis ir vykdomasis įrašas, kurių pagrindu antstolis D. K. pradėjo vykdomąją bylą, negalioja nuo sudarymo momento. Antstolis negalėjo teisėtai paskirstyti perimtos ieškovei priklausančios pinigų sumos kitu pagrindu, nes vykdymo procese jam nesuteikta tokia teisė. Tai, kad ieškovė neprašė taikyti restitucijos byloje, kurioje vekselis buvo pripažintas negaliojančiu, nepatvirtina ieškovės teisinių santykių su „LodyOn Group s.r.o.“. Prieš pateikdama ieškinį ieškovė sužinojo, kad minėta bendrovė bankrutuoja, o jos vadovas mirė; ieškovė kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, todėl reikšti reikalavimą priteisti permoką ir mokėti žyminį mokestį byloje dėl vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo niekiniais nebuvo logiška.

24.       Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovė Unija prašo netenkinti ieškovės UAB „Emilė“ apeliacinio skundo, patenkinti atsakovų UAB „EDS Invest“ ir antstolio D. K. apeliacinius skundus. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

24.1.                      Unija negavo jokios naudos ir nepasisavino permokos. Teismas, atstatydinęs buvusią Unijos nemokumo administratorę UAB „Verslo konsultantai“, įpareigojo ją perduoti naujai administratorei Unijos turtą pagal finansinę atskaitomybę ir visus Unijos dokumentus, tačiau naujai administratorei nebuvo perduota permoka. Visa permokos suma buvo pervesta antstoliui D. K. vykdant jo privalomą patvarkymą. Unija vykdė teisėtus antstolių patvarkymus ir neturėtų būti atsakinga dėl galimai juose esančių klaidų.

24.2.                      Antstolis pagrįstai pervedė Unijai 1 352 516,46 Eur, todėl reikalavimai dėl šios sumos yra nepagrįsti. Unija negalėjo grąžinti jam atliktos permokos tol, kol galiojo antstolio patvarkymas paskirstyti lėšas ir antstolis nebuvo priėmęs naujo patvarkymo. Patvarkymas paskirstyti lėšas buvo panaikintas tik Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartimi. Antstolio D. K. patvarkymas pervesti jam lėšas buvo priimtas kai dar galiojo antstolio V. M. patvarkymas paskirstyti lėšas. Unija neturėjo pagrindo abejoti, kad antstolio D. K. patvarkymas yra teisėtas ir vykdytinas. Kadangi antstolio V. M. patvarkymas, kurio pagrindu Unija buvo gavusi lėšas, galiojo, gavusi D. K. patvarkymą, Unija negalėjo jo nevykdyti ir palikti permoką savo sąskaitoje. Antstolis V. M. priėmė patvarkymą grąžinti permoką tik 2018 m. birželio 20 d., kai Unija jau buvo įvykdžiusi ankstesnį antstolio D. K. patvarkymą.

24.3.                      Ankstesnė Unijos nemokumo administratorė UAB „Verslo konsultantai“ negalėjo įvykdyti antstolio V. M. 2017 m. gruodžio 20 d. reikalavimo grąžinti permoką, kadangi nebuvo panaikintas ar pakeistas tuo metu vis dar galiojęs antstolio V. M. patvarkymas paskirstyti lėšas, dėl kurio vyko teisminis ginčas. Antstolis visus vykdymo proceso metu iškylančius klausimus turi išspręsti motyvuotu patvarkymu; įstatyme nereglamentuota, kaip skolininkas turi elgtis, kai antstolio reikalavimai yra prieštaringi.

24.4.                      UAB „Emilė“ neįrodė Unijos civilinės atsakomybės sąlygų. Unija vadovavosi teisėtais ir galiojusiais antstolių patvarkymais, todėl ji neatliko neteisėtų veiksmų. Pervedusi permoką antstoliui D. K. Unija negavo jokios naudos ir neturėjo nesąžiningų tikslų, todėl nėra jos kaltės. Neįrodytas priežastinis ryšys tarp Unijos veiksmų ir UAB „Emilė“ nurodytos žalos, kadangi permokos pervedimas antstoliui D. K. nesukėlė žalos – UAB „Emilė“ galėjo skųsti antstolio veiksmus, reikalauti pervesti lėšas jai ir kt., tačiau antstolio D. K. patvarkymas nebuvo panaikintas. Pervesdama lėšas antstoliui D. K. Unija nežinojo, kad UAB „Emilė“ dėl to gali kilti žala, kadangi antstolis nurodė vykdantis išieškojimą UAB „Emilė“ kreditorių naudai. Ieškovė nepagrindė, kodėl Unijos atsakomybė yra solidari su kitais atsakovais; Unija neveikė su jais bendrai.

24.5.                      Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovai turėtų būti atleisti nuo civilinės atsakomybės, kadangi dėl žalos atsiradimo kalta ir pati UAB „Emilė“. Taip pat teismas tinkamai nustatė, kad šiuo atveju praleistas ieškinio senaties terminas daliai reikalavimų pareikšti. Ieškovė nepagrįstai reiškia Unijai reikalavimus grąžinti lėšas, nes Unija pervedė jas antstoliui D. K. ir objektyviai jų neturi, todėl šis reikalavimas yra ydingas ir Unija nėra tinkama atsakovė.

25.       Atsiliepimuose į apeliacinius skundus atsakovas antstolis V. M. prašo atmesti ieškovės UAB „Emilė“ apeliacinio skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti žalą, pareikšto antstoliui V. M., dėl kitos apeliacinio skundo dalies spręsti teismo nuožiūra; patenkinti atsakovės UAB „EDS Invest“ apeliacinį skundą; patenkinti iš dalies antstolio D. K. apeliacinį skundą, pašalinant iš teismo sprendimo argumentus, susijusius su žalos nustatymu. Atsiliepimuose nurodomi tokie argumentai:  

25.1.                      Antstolio V. M. veiksmai iš esmės skyrėsi nuo kitų atsakovų veiksmų. Tik sužinojęs apie permoką jis nedelsdamas pareikalavo, kad Unija ir UAB „Verslo konsultantai“ ją grąžintų ir įvairiais būdais kartojo šį reikalavimą, siekdamas priimti naują patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo ir užbaigti vykdomąją bylą, tačiau atsakovės, kurios apie permoką sužinojo ją gavusios, be pagrindo nevykdė šio reikalavimo. Atsakovės savavališkai nusprendė, kad visa permokos suma yra išmokėtina UAB „Emilė“, nors antstolio V. M. bylose skolininke buvo ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Atsakovas antstolis D. K., priimdamas patvarkymą areštuoti lėšas, taip pat žinojo apie permoką, nes būtent jos sumą nurodė patvarkyme kaip galimai UAB „Emilė“ išmokėtinas lėšas ir žinojo apie antstolio V. M. patvarkymo panaikinimą teismo nutartimi. Visi atsakovai nebendradarbiavo su antstoliu V. M., tačiau skubiai atliko veiksmus, leidusius perduoti permoką „LodyOn Group s.r.o.“. Teismas nenustatė jokių neteisėtų antstolio V. M. veiksmų.

25.2.                      Antstolio V. M. veiksmų ir kilusios žalos nesieja priežastinis ryšys. Pateikus „LodyOn Group s.r.o.“ suklastoto vekselio pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą, skola pagal vekselį bet kuriuo atveju būtų išieškoma, o antstolio V. M. veiksmai nebuvo būtina priežastimi šioms pasekmėms atsirasti, taigi, nėra faktinio priežastinio ryšio. Teisinis priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs, nes priimdamas patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo antstolis negalėjo numatyti, kad susidarys permoka, finansų rinkos subjektas (Unija) ignoruos jo reikalavimus, kitas antstolis nebendradarbiaus ir atliks veiksmus, sudariusius prioritetines sąlygas vienam išieškotojui kitų tos pačios eilės išieškotojų atžvilgiu, o kiti asmenys pradės išieškojimą galimai suklastoto vekselio pagrindu. Unijai grąžinus permoką į antstolio D. K. depozitinę sąskaitą, tolesni veiksmai su šiomis lėšomis nepriklausė nuo antstolio V. M. valios. 

25.3.                      Priešingai nei nurodo UAB „Emilė“, permokos nebūtų užtekę atsiskaityti su visais jos kreditoriais ar juo labiau nebūtų likę pačiai ieškovei, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jos ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ neteisėtų veiksmų buvo manoma, kad dalis šios sumos turėjo būti paskirstyta vykdomojoje byloje Nr. 2, kurioje skolininkė buvo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Kol nėra baigtos vykdomosios bylos Nr. 1 ir Nr. 2 bei ikiteisminis tyrimas, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė patyrė žalą.

25.4.                      Teismas tinkamai nustatė ieškovės kaltę dėl kilusios žalos. UAB „Emilė“ nesielgė kaip sąžininga skolininkė vykdymo procese, nepagrįstai skundė visus patvarkymus, teikdama skundus nuslėpė reikšmingą informaciją apie kitą vykdomąją bylą, apie tai, kad ji nebuvo išdavusi vekselio ir pan., sąmoningai nebendradarbiavo, turėdama tikslą vilkinti vykdymo procesą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė nedelsdama pranešė antstoliui V. M. apie permoką, tokius duomenis ji nurodė prašyme, kuris buvo gautas, kai ginčas dėl patvarkymo paskirstyti lėšas jau buvo perduotas teismui ir antstolis negalėjo jo panaikinti. Ieškovės teiginiai, kad ji operatyviai ir tinkamai gynė savo teises ikiteisminiame tyrime ir kreipėsi į Čekijos prokuratūrą, nėra įrodyti.

25.5.                      Teismas tinkamai įvertino kituose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes ir jų reikšmę šiai bylai. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą daliai reikalavimų pareikšti ir pagrįstai šio termino ieškovei neatnaujino.

25.6.                      Ieškovė prašo priteisti jai palūkanas nuo 449 608,53 Eur sumos, skaičiuojamas nuo 2017 m. lapkričio 6 d., kai buvo priimtas patvarkymas paskirstyti lėšas. Pagal įstatymą, prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per 7 dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo ją įvykdyti. Ieškovė nereiškė ikiteisminių reikalavimų atlyginti nuostolius, todėl atsakovai nepraleido termino juos įvykdyti ir nėra pagrindo skaičiuoti palūkanas. Ieškovė kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 2 metams nuo aptariamų įvykių, byloje nėra duomenų apie svarbias tokio delsimo priežastis, todėl būtų nepagrįsta priteisti palūkanas už ieškovės delsimo laikotarpį.

25.7.                      Skundžiamo sprendimo turinys leidžia manyti, kad teismas nenustatė žalos fakto; spręsdamas dėl priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir pasekmių, kurias UAB „Emilė“ nurodė kaip patirtą žalą, teismas nurodė jos dydį, o ne faktą. Tai, kad UAB „Emilė“ tariamai patyrė žalą permokos sumą perdavus „LodyOn Group s.r.o.“ – tai tik jos pačios pozicija, nepagrįsta jokiais įrodymais. Teismas sprendime nenurodė atmetantis atsakovų argumentus, kad žalos faktas nėra įrodytas, ir sutinkantis su priešinga ieškovės pozicija. Permokos perdavimas „LodyOn Group s.r.o.“ negali būti laikomas UAB „Emilė“ turto praradimu, nes byloje neįrodyta, kad ji neturėjo skolų „LodyOn Group s.r.o.“, o lėšų perdavimas kreditoriui nelaikytinas žala. Ginčydama vekselį, ieškovė nereikalavo taikyti restitucijos, ieškovė nesiėmė jokių veiksmų siekdama išieškoti pinigus iš „LodyOn Group s.r.o.“. Teikdama skundus dėl antstolio D. K. veiksmų ieškovė taip pat ilgai nesirėmė aplinkybe, kad skola neegzistuoja ar kad vekselis suklastotas.

25.8.                      Antstolis D. K. turėjo prisijungti prie antstolio V. M. vykdomo išieškojimo, nes jam buvo žinoma, kad patvarkymas paskirstyti lėšas buvo panaikintas. Antstolis D. K. netinkamai pasirinko išieškojimo taktiką, nebendradarbiavo su antstoliu V. M. ir siekė, kad išieškotojai jo vykdomojoje byloje lėšos būtų paskirstytos apeinant kitus išieškotojus, kurie buvo prisijungę prie V. M. vykdyto išieškojimo. Antstoliui D. K. buvo žinomas nutarties, kuria buvo panaikintas patvarkymas paskirstyti lėšas, turinys ir jis turėjo suprasti, kad UAB „Emilė“, kurios skundas buvo patenkintas, negalėjo atskiruoju skundu ginčyti nutarties esmės. Iš nutarties turinio antstolis negalėjo nesuprasti, kad V. M. turės skirstyti lėšas vykdomosiose bylose Nr. 1 ir Nr. 2, kuriose skolininkė yra ne tik UAB „Emilė“. Tačiau iš šios nutarties D. K. negalėjo būti žinoma, kad permoka sudaro 449 608,53 Eur. Todėl jo teiginiai, esą apie Unijos turimus UAB „Emilė“ priklausančius 449 608,53 Eur jis sužinojo iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, yra aiškiai neteisingi, o UAB „Emilė“ teiginys, kad antstolis D. K. apie šią sumą sužinojo iš Unijos ir jos nemokumo administratorės, su kuriomis jis bendradarbiavo, galimai atitinka tikrovę. 

26.       Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas antstolis D. K. prašo netenkinti ieškovės UAB „Emilė“ apeliacinio skundo ir patenkinti atsakovės UBA „EDS Invest“ apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

26.1.                      Nors apeliaciniame procese negalima remtis naujais argumentais, ieškovė apeliaciniame skunde nurodo naujus teiginius, tariamai patvirtinančius, kad antstolis D. K. netinkamai atliko jam pavestas funkcijas, taip pat teikia prieš tai netirtą informaciją dėl jo ir Unijos, atstovaujamos UAB „Verslo konsultantai“, dalykinių santykių, tariamai patvirtinančių neteisėtą jų ryšį ir apsikeitimą konfidencialia informacija.

26.2.                      Antstolio D. K. vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, kad antstolio procesinės kontrolės metu nebuvo nustatyti jokie pažeidimai atliekant pirminius ir priverstinio vykdymo veiksmus. Ieškovė nepatyrė žalos ir jos turto masė nesumažėjo vykdymo procese išieškotos permokos suma, kadangi šios lėšos buvo panaudotos tenkinant ieškovės kreditorės bendrovės „LodyOn Group s.r.o.“ reikalavimus. Ieškovė neįrodė antstolio D. K. civilinės atsakomybės sąlygų, be to, ji praleido ieškinio senaties terminą pareikšti dalį reikalavimų.

27.       Atsiliepime į ieškovės UAB „Emilė“ apeliacinį skundą atsakovė UAB „EDS Invest“ prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

27.1.                      Įsiteisėjusiais teismo sprendimais 2 civilinėse bylose, kuriose dalyvavo UAB „Emilė“, nustatyti reikšmingi faktai, kad Unija pervedė į antstolio depozitinę sąskaitą UAB „Emilė“ grąžintinus 449 608,53 Eur, kurie buvo pervesti išieškotojai „LodyOn Group s.r.o.“, taip pat kad antstolio D. K. procesiniai veiksmai, reikalaujant šių lėšų perdavimo, jas gaunant iš Unijos ir paskirstant išieškotojai „LodyOn Group s.r.o.“, buvo teisėti. Unija, įvykdydama antstolio patvarkymą pervesti areštuotas lėšas į jo depozitinę sąskaitą, grąžino jas UAB „Emilė“ ir jos buvo paskirstytos kaip UAB „Emilė“ lėšos.

27.2.                      Teismas pagrįstai netaikė restitucijos, kadangi ieškovės ir Unijos bei UAB „EDS Invest“ nesiejo sutartinė prievolė, o nepagrįsto praturtėjimo institutas ieškovės pasirinktas kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) teisių gynimo būdas. Priešingai nei teigia ieškovė, teismas negali peržengti ieškinyje nustatytų ginčo ribų ir pakeisti ieškinyje nurodytą teisių gynimo būdą. Teismas pagrįstai atmetė Unijai ir UAB „EDS Invest“ pareikštus reikalavimus grąžinti nepagrįstai gautas lėšas, nes šiuo atveju nėra nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų ir UAB „EDS Invest“ solidariosios prievolės. Unijai pagrįstai buvo pervesti 1 327 688,48 Eur, nes paskolos sutartis, hipoteka ir vykdomasis įrašas galiojo. Nepaisant to, kad Unija gavo 449 608,53 Eur permoką, UAB „Emilė“ turto masė nesumažėjo, nes ši suma buvo panaudota atsiskaitant su jos kreditore. Net jeigu būtų pripažinta, kad Unija turi pareigą grąžinti lėšas, UAB „EDS Invest“ neturi tokios pareigos, kadangi ji negavo šių lėšų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

28.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir kilusio ginčo esmės

 

29.       2012 metais UAB „Emilė“ ir Unija sudarė kelias paskolos sutartis, be kita ko, 2012 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartį, kurios įvykdymui užtikrinti 2012 m. rugpjūčio 17 d. buvo sudaryti sutartinės hipotekos ir sutartinio įkeitimo sandoriai. Šių sandorių pagrindu Unijai buvo įkeistas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priklausęs pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 0,8675 ha ploto valstybinio žemės sklypo dalies, kurioje yra šis pastatas, nuomos teisė. Įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-786-275/2021 55–56 punktus) nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleido UAB „Emilė“ pirmiau minėtus pastatą ir valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę, o 2012 m. rugsėjo 4 d. šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį, kurioje susitarė, kad, nepaisant to, jog UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleido UAB „Emilė“ valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę, UAB „Emilė“ iki pastato statybos darbų užbaigimo ir jo įregistravimo nesikreips į valstybinės žemės patikėtinę su prašymu sudaryti su ja nuomos sutartį. Taigi, minėtų sandorių pagrindu UAB „Emilė“ įgijo nuosavybės teise tiek įkeistą pastatą, tiek ir jam eksploatuoti reikalingos valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę, kurie buvo įkeisti užtikrinant UAB „Emilė“ prievolių Unijai įvykdymą, tačiau dėl jos ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ susitarimo valstybinės žemės nuomos teisės perleidimo faktas nebuvo išviešintas. Atitinkamai dėl šios priežasties pirmiau minėtų objektų įkeitimo ir hipotekos sandoriuose kaip įkaito davėjai buvo nurodyti skirtingi subjektai (UAB „Emilė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“).

30.       2013 m. lapkričio 20 d. UAB „Emilė“ kreipėsi į Uniją, prašydama jos duoti sutikimą perkelti įsiskolinimus pagal UAB „Emilė“ ir Unijos sudarytas paskolos sutartis, įskaitant ir 2012 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartį, naujajai skolininkei UAB „Interbesta“ ir sudaryti teisių ir pereigų perleidimo sutartį. 2013 m. gruodžio 31 d. Unija, UAB „Emilė“ ir UAB „Interbesta“ sudarė trišalę skolos ir reikalavimo teisės perkėlimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Interbesa“ perėmė visas pradinės skolininkės UAB „Emilė“ teises ir pareigas pagal jos ir Unijos sudarytas paskolos sutartis. Ieškovei perleidus savo įsiskolinimus UAB „Interebesa“, 2014 m. sausio 10 d. buvo pakeisti sutartinės hipotekos ir sutartinio įkeitimo sandoriai, kuriais buvo užtikrintas įsiskolinimo Unijai įvykdymas, nurodant juose naują skolininkę UAB „Interbesta“. Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Interbesta“ tinkamai ir laiku nevykdė prisiimtų įsipareigojimų Unijai, todėl pastaroji inicijavo jos atžvilgiu priverstinio skolos išieškojimo procesą.

31.       Antstolio V. M. kontoroje 2016 m. liepos 12 d. buvo gautas Unijos, kuriai atstovavo jos tuometė nemokumo administratorė UAB „Verslo konsultantai“, prašymas priimti vykdyti 6 vykdomuosius įrašus dėl skolos, palūkanų ir delspinigių išieškojimo iš skolininkės UAB „Interbesta“. Kartu su šiuo prašymu Unija, be kita ko, pateikė antstoliui notaro 2016 m. birželio 29 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 5550), kuriuo buvo siūloma priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą iš skolininkės UAB „Interbesta“ ir subsidiariai atsakingos įkaito davėjos UAB „Emilė“, ir tos pačios dienos vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 5552), kuriuo siūloma priverstinai išieškoti įkeitimu užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą iš skolininkės UAB „Interbesta“ ir subsidiariai atsakingos įkaito davėjos UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Pirmiau minėtų vykdomųjų įrašų pagrindu antstolio V. M. kontoroje buvo pradėtos vykdomoji byla Nr. 1, kurioje buvo vykdomas išieškojimas iš įkeisto UAB „Emilė“ priklausiusio pastato, ir vykdomoji byla Nr. 2, kurioje buvo vykdomas išieškojimas iš įkeistos valstybinės žemės nuomos teisės, tariamai priklausiusios UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“.

32.       Vykdydamas išieškojimą vykdomosiose bylose Nr. 1 ir Nr. 2, antstolis V. M. 2016 m. lapkričio 25 d. patvarkė skelbti pirmąsias įkeistų pastato ir žemės sklypo dalies nuomos teisės varžytynes, o 2017 m. lapkričio 2 d. buvo surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuriuo pastatas ir žemės sklypo dalies nuomos teisė buvo perleisti varžytynes laimėjusiai UAB „KIR1“, už perleidžiamą turtą pasiūliusiai bendrą 1 852 000 Eur kainą. Antstolio V. M. 2017 m. lapkričio 6 d. patvarkymu už varžytynėse perleistą turtą sumokėtos lėšos buvo paskirstytos tokia tvarka: 1) 1 352 516,46 Eur skolos ir palūkanų, taip pat 399,97 Eur vykdymo išlaidų buvo išieškota vykdomojoje byloje Nr. 1; 2) 423 980,61 Eur skolos ir palūkanų, taip pat 399,97 Eur vykdymo išlaidų buvo išieškota vykdomojoje byloje Nr. 2; 3) antstoliui buvo paskirti 622,99 Eur papildomų vykdymo išlaidų, patiriamų atliekant atskirus veiksmus vykdomojoje byloje, ir 74 080 Eur atlygis. Byloje pateikti mokėjimo nurodymai ir Unijos banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2017 m. lapkričio 7 d.–2017 m. lapkričio 9 d. antstolis V. M. pervedė Unijai 1 777 297,01 Eur.

33.       Antstoliui priėmus patvarkymą paskirstyti išieškotas lėšas vykdomosiose bylose Nr. 1 ir Nr. 2, UAB „Emilė“, kuri, kaip minėta, vykdomojoje byloje Nr. 1 buvo nurodyta kaip subsidiari skolininkė, pateikė jam 2017 m. lapkričio 15 d. skundą, kuriame prašė panaikinti šį patvarkymą. Skunde ieškovė nurodė suprantanti, kodėl 1 352 516,46 Eur, gauti už varžytynėse parduotą turtą, ginčijamu patvarkymu buvo išieškoti Unijai vykdomojoje byloje Nr. 1, tačiau jai nėra suprantama, kodėl likę 423 930,61 Eur, gauti įvykus varžytynėms, nebuvo grąžinti jai, kaip įkaito davėjai, bet buvo paskirstyti vykdomojoje byloje Nr. 2. UAB „Emilė“ skunde nurodė, kad antstolis V. M. ginčijamu patvarkymu pervedė išieškotas lėšas į jai nežinomą ir galimai net neegzistuojančią vykdomąją bylą Nr. 2, todėl toks jo veiksmas yra neteisėtas. Išnagrinėjęs ieškovės skundą, antstolis V. M. 2017 m. lapkričio 20 d. patvarkymu nutarė jo netenkinti. Grįsdamas savo sprendimą, antstolis nurodė, kad ieškovei buvo žinoma, jog jai priklausantis pastatas, iš kurio buvo vykdytas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 1, buvo realizuojamas varžytynėse kartu su valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teise, iš kurios buvo išieškoma vykdomojoje byloje Nr. 2, ir 1 852 000 Eur suma varžytynėse buvo sumokėta už abu šiuos įkeistus objektus. Todėl antstolis nesutiko su ieškovės pozicija, kad vykdomojoje byloje Nr. 2 paskirstyta suma turėjo būti grąžinta ieškovei. Antstolis taip pat nurodė, kad ieškovės teiginiai, jog jai nebuvo žinoma apie vykdomąją bylą Nr. 2, neatitinka tikrovės. Netenkinęs skundo, antstolis perdavė jį nagrinėti teismui.

34.       Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2YT-49608-779/2017 pagal UAB „Emilė“ skundą dėl antstolio V. M. patvarkymo paskirstyti iš varžytynių gautas lėšas, patenkino UAB „Emilė“ skundą ir panaikino jos ginčijamą antstolio V. M. patvarkymą. Tokį procesinį sprendimą teismas grindė aplinkybėmis, kad pagal varžytynėse perleisto turto ekspertizės aktą, pastato, nuosavybės teise priklausiusio UAB „Emilė“, kaina sudarė 85 proc. visos nustatytos bendros pastato ir žemės sklypo nuomos teisės kainos. Atsižvelgdamas į tai, kad turtas varžytynėse buvo perleistas už bendrą 1 852 000 Eur kainą, teismas padarė išvadą, kad 85 proc. šios sumos, t. y. 1 574 200 Eur, antstolis turėjo teisę paskirstyti tik vykdomojoje byloje Nr. 1, kurioje buvo išieškoma iš UAB „Emilė“ įkeisto pastato, ir likusios vykdomojoje byloje Nr. 1 nepaskirstytos šios sumos dalies negalėjo skirstyti vykdomojoje byloje Nr. 2, kurioje UAB „Emilė“ nėra skolininkė, subsidiariai atsakinga įkeistu turtu.

35.       Pažymėtina, kad, nors pirmiau minėtas teismo procesinis sprendimas buvo palankus UAB „Emilė“, pastaroji bendrovė pateikė dėl jo atskirąjį skundą, kuriame prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, jos motyvuojamojoje dalyje nenurodant konkrečių varžytynėse perleisto pastato ir valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisės kainų. UAB „Emilė“ nurodė, kad įsiteisėjus šiai teismo nutarčiai priešingą procesinį suinteresuotumą turintys asmenys galėtų naudoti kitose bylose joje nurodytas perleisto turto vertes kaip prejudicinius faktus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad iš esmės tapatų atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje išdėstytų motyvų pašalinimo pateikė ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, kuri buvo nurodyta kaip subsidiari skolininkė (įkeistos valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisės savininkė) vykdomojoje byloje Nr. 2. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 30 d. nutartimi atmetė šių bendrovių pateiktus atskiruosius skundus ir paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kuria buvo panaikintas antstolio patvarkymas paskirstyti išieškotas lėšas. Apeliacinės instancijos teismui atmetus atskiruosius skundus, pirmosios instancijos teismo nutartis įsiteisėjo.

36.       Be pirmiau minėto skundo, kuriame UAB „Emilė“ prašė panaikinti antstolio V. M. patvarkymą paskirstyti išieškotas lėšas remdamasi argumentais, kad šios lėšos buvo nepagrįstai paskirstytos vykdomojoje byloje Nr. 2, apie kurią, ieškovės teigimu, ji nežinojo, pastaroji bendrovė kėlė klausimą dėl šio patvarkymo teisėtumo ir kitu aspektu. Iš byloje esančių duomenų (žr., pvz., antstolio V. M. 2018 m. birželio 20 d. patvarkymą) matyti, kad antstolio V. M. kontoroje 2017 m. gruodžio 11 d. buvo gautas UAB „Emilė“ prašymas, kuriame ji nurodė, jog vykdomieji įrašai, kurių pagrindu buvo iškeltos vykdomosios bylos Nr. 1 ir Nr. 2, galimai yra išduoti dėl tos pačios prievolės pagal 2012 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartį įvykdymo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad abejonę dėl to, ar atskirose antstolio pradėtose vykdomosiose bylose nėra išieškoma ta pati skola, UAB „Emilė“ iškėlė tik po to, kai antstolis išnagrinėjo jos skundą dėl patvarkymo paskirstyti išieškotas lėšas panaikinimo ir klausimas dėl šio patvarkymo galiojimo buvo perduotas nagrinėti teismui.

37.       Byloje nėra ginčo, kad antstolis V. M., gavęs iš ieškovės informaciją apie galimai nepagrįstai vykdomą išieškojimą, nedelsdamas ėmėsi veiksmų tam, kad išsiaiškintų, ar skirstant išieškotas lėšas Unijai nebuvo pervesta per didelė jų suma, o vėliau, sužinojęs, jog buvo atlikta permoka, ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas ją susigrąžinti. Tokias aplinkybes, pavyzdžiui, patvirtina byloje pateikti antstolio 2017 m. gruodžio 11 d. ir 2017 m. gruodžio 15 d. elektroniniai laiškai, kuriais antstolis prašė išieškotojos Unijos skubiai paaiškinti UAB „Emilė“ nurodytas aplinkybes ir pateikti duomenis, kaip buvo įskaitytos antstolio jai pervestos sumos; antstolio 2017 m. gruodžio 20 d. reikalavimas grąžinti permoką, kuriuo antstolis, 2017 m. gruodžio 18 d. gavęs iš Unijos duomenis, jog jai buvo pervesta 449 608,53 Eur didesnė suma, nei turėjo būti išieškota, pareikalavo Unijos nedelsiant grąžinti šią sumą į jo sąskaitą; antstolio 2018 m. birželio 20 d. patvarkymas grąžinti lėšas, kuriuo jis dar kartą pareikalavo Unijos per jo nurodytą terminą pervesti jam permoką. Antstolio siekį susigrąžinti iš Unijos permoką patvirtina ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys duomenys, kad antstolis buvo pateikęs Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą išduoti jam teismo įsakymą dėl permokos sumos išieškojimo, kurį teismas 2018 m. vasario 2 d. nutartimi atsisakė priimti nustatęs, jog Unijai yra iškelta bankroto byla (civilinė byla Nr. eL2-8676-960/2018); taip pat ieškinį dėl permokos priteisimo, kurį Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi paliko nenagrinėtą antstoliui nepašalinus jo trūkumų – aiškiai nenurodžius ieškovo teisės ar teisėto intereso, kurį, jo manymu, turėtų apginti teismas šioje byloje ir nepaaiškinus, kokiu pagrindu jis siekia apginti kitų asmenų galimai pažeistas teises (civilinė byla Nr. e2-3881-781/2018). Vis dėlto, nepaisant antstolio V. M. aktyvių veiksmų, Unijai nepagrįstai pervestos lėšos nebuvo grąžintos į jo depozitinę sąskaitą. Šios lėšos buvo panaudotos kito antstolio UAB „Emilė“ atžvilgiu pradėtoje vykdomojoje byloje.

38.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad antstolio D. K. kontoroje buvo pradėta vykdomoji byla pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą pagal užprotestuotą ar neprotestuotiną vekselį dėl 683 415,63 Eur skolos ir 1 117,81 Eur palūkanų išieškojimo iš skolininkės UAB „Emilė“ išieškotojai Čekijos bendrovei „LodyOn Group s.r.o.“. Antstolio 2018 m. vasario 15 d. patvarkymu buvo areštuotas UAB „Emilė“ turtas, nustatant 684 533,44 Eur arešto mastą. Šiame patvarkyme antstolis taip pat nurodė, kad jis iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų nustatė, jog Unija gali turėti UAB „Emilė“ priklausančių lėšų (449 608,53 Eur) ir informavo Uniją, kad ji privalo per 15 dienų nuo šio patvarkymo gavimo dienos pervesti į antstolio D. K. depozitinę sąskaitą UAB „Emilė“ išmokėtinas lėšas. Taigi, antstolis pareikalavo Unijos, kad ji pervestų jam sumą, atitinkančią antstolio V. M. Unijai pervestos permokos sumą. Byloje pateiktas Unijos banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad Unija, kuri nepaisė anksčiau antstolio V. M. jai teiktų reikalavimų grąžinti jam permoką, nedelsdama įvykdė antstolio D. K. reikalavimą ir 2018 m. vasario 20 d. pervedė į jo sąskaitą 449 608,53 Eur. Antstolis D. K. 2018 m. vasario 27 d. patvarkymu paskirstė išieškotas lėšas ir pervedė 431 877,07 Eur išieškotojai „LodyOn Group s.r.o.“.  

39.       Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų matyti, kad UAB „Emilė“ nesutiko su antstolio D. K. atliktais procesiniais veiksmais ir teikė antstoliui, o vėliau ir teismui skundus, be kita ko, dėl ankstesniame šios nutarties punkte nurodytų patvarkymų areštuoti jai priklausančias lėšas ir paskirstyti išieškotas lėšas „LodyOn Group s.r.o.“. Savo skundus ieškovė grindė aplinkybėmis, jog antstolio V. M. Unijai atlikta permoka turi būti perduota ne antstoliui D. K., bet grąžinta antstoliui V. M., kuris vykdo išieškojimą aukštesnės eilės kreditoriams nei antstolis D. K.. Tačiau šie UAB „Emilė“ skundai nebuvo patenkinti (žr., pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtą civilinę bylą Nr. 2YT-15958-235/2018). Nors nagrinėjant UAB „Emilė“ skundus dėl antstolio D. K. veiksmų vykdant išieškojimą kreditorei „LodyOn Group s.r.o.“ nebuvo nustatyta pagrindo panaikinti antstolio priimtus patvarkymus, vėliau paaiškėjo, kad šis antstolis vykdė išieškojimą pagal notaro vykdomąjį įrašą, kuris buvo išduotas suklastoto vekselio pagrindu.  

40.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-1048-661/2019 pagal UAB „Emilė“ ieškinį, 2019 m. birželio 2 d. sprendimu jį patenkino ir pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento bendrovei „LodyOn Group s.r.o“ 2015 m. liepos 3 d. išduotą paprastąjį vekselį, kuriuo UAB „Emilė“ buvo įsipareigojusi sumokėti minėtai bendrovei 680 000 Eur, taip pat panaikino šio vekselio pagrindu 2018 m. vasario 13 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą. Tokį sprendimą teismas priėmė atsižvelgdamas į Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. vasario 26 d. rašysenos ekspertizės akte padarytą išvadą, kad 2015 m. liepos 3 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį UAB „Emilė“ vardu pasirašė ne jame nurodytas asmuo. UAB „Emilė“ buvo pateikusi dėl šio teismo sprendimo apeliacinį skundą, kuriame prašė pašalinti iš jo motyvus, kad šioje byloje nėra įrodyti vykdomąjį įrašą išdavusio notaro neteisėti veiksmai, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartimi jos apeliacinis skundas buvo atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

41.       Klausimas dėl vekselio suklastojimo buvo sprendžiamas ne tik civilinėje byloje. Iš byloje pateikto Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2020 m. gruodžio 1 d. rašto ir kartu su juo pateiktų dokumentų matyti, kad UAB „Emilė“ pareiškimo pagrindu yra vykdomas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį dėl Čekijos bendrovės „LodyOn Group s.r.o“ vardu veikusių asmenų galimai nusikalstamų veiksmų apgaule įgyjant didelės vertės UAB „Emilė“ turtą, o antstolio V. M. ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pareiškimų pagrindu – pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl už UAB „Emilė“ turto išieškojimą atsakingų asmenų galimai nusikalstamų veikų iššvaistant jiems patikėtą didelės vertės UAB „Emilė“ turtą. Prokuratūros rašte nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytas Izraelio pilietis, veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule, pateikdamas žinomai suklastotą vekselį, įgijo didelės vertės UAB „Emilė“ turtą – jai priklausančias lėšas, skirtas jos įsipareigojimams įvykdyti; šis asmuo įtariamas padaręs BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

42.       Unijai pervedus antstolio V. M. jai perduotą permoką antstoliui D. K., o vėliau teismui pripažinus negaliojančiais vekselį ir vykdomąjį įrašą, kurių pagrindu antstolis D. K. šias lėšas pervedė Čekijos bendrovei „LodyOn Group s.r.o“, teisme buvo iškeltos kelios bylos, kuriose UAB „Emilė“ ir antstolis V. M. siekė susigrąžinti suklastoto vekselio pagrindu perleistą sumą:

42.1.                      UAB „Emilė“ pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės Unijos, o vėliau taip pat ir iš UAB „EDS Invest“ (kuriai 2018 m. vasario 8 d. reikalavimų perleidimo sutartimi buvo perleisti UAB „Emilė“ reikalavimai ir teisės, be kita ko, pagal paskolos sutartį, kurios pagrindu buvo vykdomas išieškojimas) Unijai be teisinio pagrindo pervestus 1 777 297,01 Eur. Grįsdama savo reikalavimus, ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo panaikintas antstolio patvarkymas paskirstyti lėšas, gautas pardavus varžytynėse įkeistą pastatą ir valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę, antstolis iki šiol nėra priėmęs naujo patvarkymo paskirstyti lėšas, todėl, ieškovės vertinimu, Unija yra įgijusi visą jai pervestą sumą be jokio teisinio pagrindo;

42.2.                      antstolis V. M. pateikė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės Unijos be pagrindo gautus 449 608,53 Eur ir įpareigoti juos grąžinti ieškovui. Savo reikalavimus šioje byloje antstolis V. M. grindė aplinkybėmis, kad, vykdant išieškojimą iš UAB „Emilė“ turto, Unijai buvo pervesta per didelė pinigų suma, todėl ji privalo grąžinti be pagrindo įgytą permoką;

42.3.                      UAB „Emilė“ pateikė ieškinį, kuriame prašė priteisti solidariai iš atsakovų Unijos, jos buvusios nemokumo administratorės UAB „Verslo konsultantai“, antstolių V. M. ir D. K. 167 182,91 Eur žalai atlyginti, taip pat jos priskaičiuotas palūkanas ir procesines palūkanas. Grįsdama ieškinį, UAB „Emilė“ nurodė, kad antstolis V. M., vykdydamas išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 1, galėjo panaudoti 1 407 017,09 Eur varžytynėse gautų lėšų, o likę 444 982,91 Eur turėjo būti išmokėti UAB „Emilė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Ieškovė apskaičiavo, kad, atėmus iš minėtos sumos UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ už perleistą nuomos teisę mokėtiną sumą, ieškovei turėjo būti grąžinti 167 182,91 Eur, tačiau dėl visų atsakovų neteisėtų ir kaltų veiksmų, ši suma buvo pervesta antstoliui D. K., kuris panaudojo ją vykdydamas išieškojimą suklastoto vekselio pagrindu.

43.       Ieškinį dėl antstolio V. M. (vėliau, patikslinus ieškinį, ir Unijos, jos nemokumo administratorės UAB „Verslo konsultantai“ bei antstolio D. K.) veiksmais galimai sukeltos 277 800 Eur žalos atlyginimo pareiškė ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Savo reikalavimus pastaroji bendrovė, be kita ko, grindė aplinkybėmis, kad tiek vykdomojoje byloje Nr. 1, tiek vykdomojoje byloje Nr. 2 buvo išieškomas tas pats įsiskolinimas, todėl, įvykdžius Unijos reikalavimą vykdomojoje byloje Nr. 1, varžytynėse gauta 277 800 Eur valstybinės žemės sklypo dalies nuomos kaina turėjo būti grąžinta jai, tačiau dėl atsakovų neteisėtų veiksmų buvo panaudota vykdant UAB „Emilė“ prievoles. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu netenkino šio reikalavimo, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą, 2020 m. sausio 9 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti šiam teismui. Pakartotinai nagrinėdamas bylą, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 12 d. sprendimu dar kartą atmetė ieškovės reikalavimus. Tokį sprendimą teismas priėmė nustatęs, kad pirkimo–pardavimo sutartimi, kuria UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleido UAB „Emilė“ pastatą, buvo perleista ir jam eksploatuoti reikalingos valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisė, todėl ji taip pat priklausė UAB „Emilė“, o UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ teiginiai, esą antstolis vykdė išieškojimą iš jai priklausančios nuomos teisės, yra nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad antstolis klaidingai nurodė parduodantis UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nuomos teisę, kadangi ši bendrovė ir UAB „Emilė“ jungtinės veiklos sutartyje buvo sudariusios neteisėtą susitarimą neįregistruoti naujos įgijėjos vardu perleistos nuomos teisės. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. 

44.       UAB „Emilė“, atsižvelgdama į tai, kad ankstesniame šios nutarties punkte nurodytoje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ inicijuotoje civilinėje byloje buvo nustatyta, jog minėta bendrovė neturi pagrindo reikšti reikalavimus atlyginti žalą, patirtą praradus lėšas, gautas perleidus varžytynėse valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę, kadangi ši teisė priklausė ne jai, o UAB „Emilė“, patikslino savo ieškinio dėl žalos atlyginimo reikalavimą, prašydama teismo priteisti jai iš Unijos, UAB „Verslo konsultantai“, antstolio V. M. ir antstolio D. K. 449 608,53 Eur (sumą, atitinkančią Unijai perduotą permoką) žalai atlyginti. Vilniaus apygardos teismo nutartimis šios nutarties 42.1–42.3 papunkčiuose išvardytos civilinės bylos buvo sujungtos ir išnagrinėtos kartu. 

45.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs minėtas sujungtas bylas, atmetė visus jose pareikštus reikalavimus remdamasis tokiomis aplinkybėmis:

45.1.                      spręsdamas dėl UAB „Emilė“ reikalavimo priteisti į antstolio V. M. depozitinę sąskaitą iš Unijos be teisinio pagrindo gautus 1 777 297,01 Eur ir dėl antstolio V. M. reikalavimo grąžinti jam Unijos be teisinio pagrindo gautą 449 608,53 Eur permoką, teismas nustatė, kad 1 352 516,46 Eur buvo pervesti Unijai esant teisėtam pagrindui – vykdant UAB „Interbesta“ prievolę, kurios įvykdymas buvo užtikrintas UAB „Emilė“ turto įkeitimu. Todėl teismas vertino, kad UAB „Emilė“ nepagrįstai reikalauja grąžinti antstoliui V. M. šią sumą. 449 608,53 Eur permoką, teismo vertinimu, Unija turėjo grąžinti antstoliui V. M.. Tačiau teismas nustatė, kad šiuo metu Unija nedisponuoja permokos suma, kadangi įvykdė antstolio D. K. reikalavimą pervesti šią sumą į jo sąskaitą, o tai de jure (teisiškai, pagal teisę) reiškia, jog permoka buvo grąžinta UAB „Emilė“. Esant tokioms aplinkybėms, teismas vertino, kad nei Unija, nei UAB „EDS Invest“ nepagrįstai negavo turtinės naudos UAB „Emilė“ sąskaita;

45.2.                      spręsdamas dėl UAB „Emilė“ reikalavimo atlyginti jos patirtą žalą, teismas nustatė, kad: 1) atsakovas V. M., per klaidą pervedęs Unijai didesnę sumą, nei turėjo būti išieškota, neatliko neteisėtų veiksmų, o atsakovai Unija, jos nemokumo administratorė UAB „Verslo konsultantai“ ir antstolis D. K. atliko neteisėtus veiksmus – Unija ir UAB „Verslo konsultantai“ nepagrįstai negrąžino permokos antstoliui V. M., antstolis D. K. nepagrįstai neprisijungė prie antstolio V. M. vykdomo išieškojimo; 2) atsakovų veiksmai nenulėmė ieškovei kilusios žalos, susijusios su Unijai pervestos permokos praradimu, šiuos veiksmus ir žalą siejantis priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs; pagrindinė ir tiesioginė priežastis, dėl kurios UAB „Emilė“ kilo žala – tai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų atlikti galimai neteisėti veiksmai jiems suklastojant vekselį ir jį pateikiant vykdyti; 3) pati UAB „Emilė“ savo veiksmais (sudarydama imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančią jungtinės veiklos sutartį ir nuslėpdama informaciją apie nuomos teisės jai perleidimą, nebendradarbiaudama su išieškotoja ir antstoliu, teikdama nepagrįstus skundus dėl antstolių veiksmų, kuriuose ji neatskleidė dalies reikšmingos informacijos, nededama pastangų tam, kad būtų išreikalauta žalos suma iš bendrovės „LodyOn Group s.r.o“ ir pan.) prisidėjo prie to, kad kiltų žala, todėl šiuo atveju yra pagrindas atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės konstatavus ieškovės kaltę; 4) UAB „Emilė“ praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą priteisti 277 800 Eur žalai atlyginti, nes dėl šios sumos priteisimo ieškovė kreipėsi į teismą tik po to, kai buvo atmestas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ reikalavimas atlyginti tokio dydžio žalą.

46.       Ieškovė UAB „Emilė“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir patenkinti jos ieškinį. Apeliaciniame skundė ieškovė nurodo, kad: 1) visi atsakovai, taip pat ir antstolis V. M., kurio neteisėtų veiksmų teismas nekonstatavo, atliko neteisėtus veiksmus, kartu nulėmusius žalos ieškovei atsiradimą, todėl teismas nepagrįstai nurodė, esą jų veiksmus ir žalą siejantis priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs; 2) teismas netinkamai įvertino ieškovės veiksmus ir nepagrįstai konstatavo, esą ji pati yra kalta dėl jai kilusios žalos bei, remdamasis šiomis aplinkybėmis, atleido atsakovus nuo civilinės atsakomybės; 3) teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes ieškovės teisė reikalauti priteisti 277 800 Eur žalai atlyginti atsirado tik po to, kai buvo išnagrinėta UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ inicijuota civilinė byla dėl tokio dydžio žalos atlyginimo, kurioje buvo konstatuota, jog valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisė ir ją realizavus gauta pinigų suma priklausė ieškovei; 4) reikšdama reikalavimą Unijai dėl be pagrindo gautų lėšų grąžinimo į antstolio depozitinę sąskaitą ieškovė siekė atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, todėl teismas turėjo ex officio (pagal pareigas) pritaikyti ginčui tinkamas teisės normas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ar dėl restitucijos taikymo.

47.       Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė ir atsakovai UAB „EDS Invest“ bei antstolis D. K., tačiau savo apeliaciniuose skunduose jie prašo ne panaikinti šį teismo sprendimą ar atitinkamas jo dalis, bet kvestionuoja jame nurodytus argumentus. Atsakovė UAB „EDS Invest“ laikosi pozicijos, jog UAB „Emilė“ neįrodė jai sukeltos žalos fakto – ji neįrodė, kad neturėjo įsiskolinimų Čekijos bendrovei „LodyOn Group s.r.o“ ir kad antstoliui D. K. pervedus minėtai bendrovei UAB „Emilė“ priklausančias lėšas šis turtas buvo prarastas. Dėl šios priežasties atsakovė prašo papildyti teismo sprendimą išvada, kad ieškovė neįrodė patirtos žalos fakto ir pašalinti dalį teismo spendime nurodytų argumentų. Antstolis D. K. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo išvada, kad UAB „Emilė“ buvo sukelta žala. Be to, šis atsakovas nesutinka ir su teismo išvada, kad jis atliko neteisėtus veiksmus. Todėl jis prašo pašalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šiuos argumentus.

48.       Įvertinus šios nutarties 46–47 punktuose išdėstytas aplinkybes, matyti, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje yra keliami šie klausimai: 1) ar šiuo atveju egzistuoja atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos, kurias apeliantai ginčija, t. y. ar atsakovai antstoliai V. M. ir D. K. atliko neteisėtus veiksmus, ar ieškovei kilo žala, ar visų atsakovų veiksmus ir ieškovei kilusią žalą sieja pakankamai reikšmingas priežastinis ryšys; 2) ar pati ieškovė UAB „Emilė“ neatliko neteisėtų veiksmų, kurie sudaro pagrindą atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės; 3) ar reikalavimas priteisti ieškovei 277 800 Eur žalai atlyginti nebuvo pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti; 4) ar teismas pagrįstai netenkino ieškovės alternatyvaus reikalavimo dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo instituto taikymo ir pagrįstai savo iniciatyva netaikė restitucijos. Taip pat byloje yra pareikštas procesinio pobūdžio prašymas dėl UAB „Emilė“ kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų priėmimo.

 

Dėl ieškovės UAB „Emilė“ kartu su apeliaciniu skundu naujai teikiamų įrodymų priėmimo

 

49.       Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent šioje proceso stadijoje turi būti nustatytos visos ginčui išnagrinėti reikšmingos aplinkybės. Įstatyme nustatyta, kad dar teikdami teismui pirmuosius procesinius dokumentus (ieškinį ar atsiliepimą į jį) dalyvaujantys byloje asmenys turi pagrįsti ir įrodyti savo byloje reiškiamus reikalavimus ar atsikirtimus į juos (CPK 135 straipsnio 2 dalis, 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 3 dalis), o pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus ir paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti (CPK 226 straipsnis). Tokie reikalavimai koreliuoja su civiliniame procese galiojančiu proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu, pagal kurį teismas turi imtis CPK nustatytų priemonių tam, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnis).

50.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba net apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatyme yra nustatytas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021).

51.       Kita vertus pažymėtina, kad draudimas apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra nurodyta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

52.       Ieškovė UAB „Emilė“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naują įrodymą – 2017 m. gruodžio 22 d. vykusio Unijos kreditorių komiteto posėdžio protokolo ištrauką. Iš ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių matyti, kad teikdama šį įrodymą ieškovė siekia pagrįsti jos apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, jog atsakovas antstolis D. K. ginčui aktualiu laikotarpiu teikė atsakovei Unijai ir jos nemokumo administratorei atsakovei UAB „Verslo konsultantai“ konsultavimo paslaugas, todėl pastarieji atsakovai buvo tarpusavyje susiję ir galėjo suderinti veiksmus dėl disponavimo Unijos gauta permoka. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jai nebuvo žinoma ši aplinkybė, tačiau ji turėjo būti žinoma teismui, kadangi jis nagrinėjo Unijos bankroto bylą, kurioje buvo pateikti visi Unijos kreditorių komiteto posėdžių protokolai. Dėl šios priežasties ieškovė laikosi pozicijos, kad šis jos naujai teikiamas dokumentas nagrinėjamoje byloje neturėtų būti vertinamas kaip naujai teikiamas rašytinis įrodymas. Vis dėlto teisėjų kolegija nesutinka su tokiais ieškovės argumentais.

53.       Nors CPK 178 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turi teisę naudotis duomenimis iš informacinių sistemų ir registrų, ši nuostata pati savaime nereiškia, jog bet koks kitoje, ne nagrinėjamoje byloje pateiktas įrodymas turėtų būti vertinamas kaip žinomas bylą nagrinėjančiam teismui ir prilygintas konkrečioje byloje pateiktam įrodymui. Aplinkybė, kad tam tikras įrodymas yra pateiktas kitoje byloje, juo labiau negali sudaryti pagrindo vertinti, kad šis įrodymas yra žinomas visiems nagrinėjamoje byloje dalyvaujantiems asmenims, kuriems, atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, tenka pagrindinis vaidmuo įrodinėjant ginčui reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad kuris nors iš nagrinėjamoje byloje dalyvaujančių asmenų remtųsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme UAB „Emilė“ teikiamu įrodymu ar bent būtų nurodęs, jog Unijos bankroto byloje yra duomenys apie jos, UAB „Verslo konsultantai“ ir antstolio D. K. tarpusavio ryšius bei prašęs teismo jais vadovautis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šis ieškovės teikiamas įrodymas buvo žinomas dalyvaujantiems byloje asmenims. Todėl ieškovės argumentas, kad jos teikiamas dokumentas neturėtų būti vertinamas kaip naujas įrodymas šioje byloje, nėra pagrįstas.

54.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė šiuo atveju neįrodė ir pirmiau minėtų CPK ir kasacinio teismo praktikoje nurodytų aplinkybių, sudarančių pagrindą priimti naują įrodymą apeliacinės instancijos teisme. Teikdama naują įrodymą apeliacinės instancijos teismui, ieškovė nedetalizavo, kada jai tapo žinomos šiame įrodyme išdėstytos aplinkybės, nenurodė, kokiu būdu jos jai buvo atskleistos, nepateikė duomenų, kada jai buvo įteiktas kartu su apeliaciniu skundu teikiamas įrodymas. Taigi, ieškovė nepagrindė, kad ji neturėjo objektyvios galimybės pateikti šį įrodymą, kuris buvo parengtas dar 2017 m. gruodžio 22 d., anksčiau, nei buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ieškovės deklaratyvūs teiginiai, kad nagrinėjant bylą teisme jai nebuvo žinomos naujai teikiamame įrodyme užfiksuotos aplinkybės, nėra pakankami siekiant pagrįsti, jog ji negalėjo pateikti šio dokumento anksčiau. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės taip pat nesudaro pakankamo pagrindo vertinti, kad jos naujai teikiamas įrodymas yra reikšmingas siekiant tinkamai išnagrinėti byloje kilusį ginčą ir įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, o ankstesniame šios nutarties punkte aptartos aplinkybės, kad šis įrodymas nebuvo žinomas visiems kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, suponuoja išvadą, jog, jį priėmus, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme būtų užvilkintas, nes dalyvaujantiems byloje asmenims turėtų būti sudarytos sąlygos pateikti savo poziciją dėl jame užfiksuotų duomenų. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsisako priimti šį naujai teikiamą įrodymą.

 

Dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų

 

55.       CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė yra apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius ar sumokėti netesybas. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymuose ar sutartyje draudžiama atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi, civilinė atsakomybė – tai vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų, kai turtinė prievolė atsiranda esant civilinės teisės pažeidimui, neteisėtiems veiksmams ir kitoms sąlygoms. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Jos tikslas – grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017). Tam, kad asmeniui galėtų būti taikoma civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. turi būti nustatyti jo neteisėti veiksmai, kaltė (išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės), žala, taip pat neteisėtus veiksmus ir žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.246–6.249 straipsniai).

56.       Neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Tačiau juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-352-421/2019), kadangi, vadovaujantis CK išdėstytu reglamentavimu, kiekvienam asmeniui yra nustatyta pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) jis nepadarytų kitam asmeniui žalos, o tuo atveju, jei žala yra padaryta, asmeniui kyla pareiga visiškai ją atlyginti (CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalys). Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Atskirais atvejais veiksmų neteisėtumą civilinėje atsakomybėje gali sudaryti pareigos, kurios pagrindą sudaro moraliniai, etiniai ar kitokie reikalavimai, nevykdymas, pavyzdžiui, taikant profesinę civilinę atsakomybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2013).

57.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovės Unija ir jos buvusi nemokumo administratorė UAB „Verslo konsultantai“ atliko neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šių atsakovių elgesį, nustatė, kad Unija, kuriai atstovavo UAB „Verslo konsultantai“, gavusi iš jos naudai išieškojimą vykdžiusio antstolio V. M. žymiai didesnę pinigų sumą, nei jai turėjo būti pervesta pagal jos pateiktus vykdomuosius dokumentus, turėjo nedelsdama pastebėti šią aplinkybę ir grąžinti antstoliui permoką, tačiau atsakovės neįvykdė šios pareigos ir neteisėtai laikė permoką iki tol, kol ji buvo perduota antstoliui D. K.. Teismas taip pat nurodė, kad pateikusi antstoliui vykdomuosius dokumentus, Unija galėjo aiškiai nurodyti jam išieškomą sumą ir aplinkybes, jog įkaitų davėjos UAB „Emilė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal atskirus vykdomuosius įrašus yra subsidiariai atsakingos už skolininkės UAB „Interbesta“ prievolę, kylančią iš tos pačios paskolos sutarties. Šios teismo nustatytos aplinkybės nėra ginčijamos apeliaciniuose skunduose. Tačiau apeliaciniuose skunduose yra keliamas klausimas dėl antstolių V. M. ir D. K. veiksmų teisėtumo – UAB „Emilė“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad antstolis V. M. neatliko neteisėtų veiksmų, o antstolis D. K. ginčija priešingą teismo išvadą dėl jo atliktų veiksmų neteisėtumo. Todėl šioje byloje turi būti įvertinta, ar pastarieji atsakovai tinkamai vykdė jiems priskirtas pareigas, nepažeidė teisės aktų nuostatų ir bendros rūpestingumo pareigos.

58.       Vertinant nurodytas aplinkybes, visų pirma, atkreiptinas dėmesys į ypatingą atsakovų teisinį statusą. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – Antstolių įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymuose nustatytas funkcijas. Vadovaujantis CPK išdėstytu reglamentavimu, antstoliams yra suteikti įgalinimai apriboti asmens (skolininko) galimybę disponuoti jo turtu šį turtą areštuojant (CPK 675 straipsnis), priverstine tvarka jį realizuoti (CPK 691 straipsnis), atlikti kitus veiksmus, reikalingus siekiant išieškoti skolas pagal antstoliui pateiktus vykdomuosius dokumentus. Taigi, atlikdami savo funkcijas, antstoliai priima kitiems asmenims (skolininkams) privalomus sprendimus, galinčius apriboti jų turtines teises, įstatymuose nustatyta tvarka disponuoja skolininkams priklausančiu turtu ir atlieka kitus skolininkų teises galinčius suvaržyti veiksmus. Tačiau, realizuodami jiems suteiktus įgalinimus, antstoliai negali veikti savo nuožiūra, nepaisydami įstatymų ir jų veiklai taikomų standartų. Antstoliams, atsižvelgiant į jų kompetencijai priskirtas funkcijas, yra keliami aukšti reikalavimai dėl jų veiklos.

59.       Bendrieji antstolių veiklos principai yra išdėstyti Antstolių įstatymo 3 straipsnyje. Pagal aptariamą nuostatą, antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais; vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų; savo veikloje antstolis turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinėmis sutartimis, įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalys). CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių tam, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus.

60.       Kasacinio teismo praktikoje dėl antstolių veiksmų yra išaiškinta, kad tinkamas ir rūpestingas vykdymo proceso organizavimas laikytinas antstolio profesine pareiga, kurios jis, jei įstatymuose nėra nustatyta kitaip, negali perduoti kitiems asmenims. Antstoliui taikytinas profesinio rūpestingumo standartas, be kita ko, suponuoja, kad rūpestingas antstolis turi būti aktyvus vykdymo procese, reaguoti į vykdymo kliuvinius ir dėti visas reikiamas protingas pastangas tam, kad jie būtų pašalinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-378/2021). Kasacinio teismo praktikoje taikant ir aiškinant vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas laikomasi nuostatos, jog antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus įvykdymo pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus turi būti atliekama atsižvelgiant į tai, kad nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-684/2017). Įstatyme yra nustatytas aktyvus antstolio vaidmuo vykdymo procese ir jo pareiga siekiant vykdymo tikslo atsižvelgti į visų vykdymo procese dalyvaujančių asmenų interesus ir padėti šiems asmenims įgyvendinti įstatyme suteiktas teises (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-403/2020). 

61.       Aptartos teisės aktų nuostatos ir kasacinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai suponuoja išvadą, kad antstoliams, kaip valstybės įgaliotiems asmenims ir savo srities profesionalams, yra taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl jie turi ne tik tinkamai atlikti jų kompetencijai priskirtas funkcijas, be kita ko, susijusias su priverstiniu vykdomųjų dokumentų vykdymu, tačiau taip pat turi užtikrinti, kad atlikdami savo funkcijas nesukeltų kitiems asmenims žalos, o tuo atveju, jeigu tokia žala kilo, antstoliams kyla pareiga ją atlyginti (Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl to, ar antstolis tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas, be kita ko, būtina vadovautis pirmiau minėtomis CPK 634 straipsnio 2 dalies ir Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Taip pat sprendžiant dėl profesines funkcijas vykdančio antstolio kaltės, turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-706/2016).

62.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad antstolio V. M. kontoroje pagal Unijos pateiktus notaro išduotus vykdomuosius įrašus buvo pradėtos vykdomosios bylos dėl išieškojimo iš skolininkės UAB „Interbesta“ ir subsidiarios skolininkės UAB „Emilė“, UAB „Interbesta“ prievolės įvykdymui užtikrinti įkeitusios jai priklausiusį pastatą (vykdomoji byla Nr. 1), bei dėl išieškojimo iš skolininkės UAB „Interbesta“ ir subsidiarios skolininkės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, UAB „Interbesta“ prievolės įvykdymui užtikrinti įkeitusios jai tariamai priklausiusią valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę (vykdomoji byla Nr. 2). Byloje taip pat nustatyta, kad tiek pastatas, priklausęs UAB „Emilė“, tiek ir valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisė, kuri tariamai priklausė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, buvo įkeisti siekiant užtikrinti tos pačios UAB „Interbesta“ prievolės pagal 2012 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartį įvykdymą. Tačiau antstolis V. M., vykdydamas išieškojimą pagal Unijos pateiktus vykdomuosius įrašus, nenustatė, kad abu jie yra išduoti siekiant išieškoti tą patį įsiskolinimą. Antstolis pradėjo atskiras vykdomąsias bylas ir, kartu varžytynėse realizavęs abu įkeistus turto objektus, 2017 m. lapkričio 6 d. patvarkymu paskirstė už perleistą turtą gautas lėšas, padengdamas visą vykdomojoje byloje Nr. 1 turėtą išieškoti sumą ir dalį sumos, turėtos išieškoti vykdomojoje byloje Nr. 2. Dėl tokių antstolio V. M. veiksmų Unijai buvo perduota pinigų suma, viršijanti UAB „Interbesta“ įsiskolinimą pagal paskolos sutartį.

63.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, nurodė, kad jos nesuponuoja pagrindo pripažinti, jog antstolis V. M. atliko neteisėtus veiksmus. Teismas nurodė, kad antstoliui nebuvo pateikta išsami informacija, reikalinga siekiant tinkamai įvykdyti išieškojimą, o UAB „Emilė“ jį klaidino. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad abu vykdomieji įrašai yra išduoti dėl tos pačios skolos išieškojimo, galėjo būti nustatyta įvertinus vien tik šių dokumentų turinį. Antai, vykdomajame įraše (notarinio registro Nr. 5550), kuriuo buvo siūloma vykdyti išieškojimą iš hipoteka, kurios identifikavimo kodas yra (duomenys neskelbtini), įkeisto pastato, buvo nurodyta, kad šiuo sandoriu užtikrintos prievolės įvykdymui užtikrinti yra sudarytas ir įkeitimo sandoris, kurio identifikavimo kodas yra (duomenys neskelbtini) ir pagal kurį 2016 m. birželio 29 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas (notarinio registro Nr. 5552). Savo ruožtu vykdomajame įraše (notarinio registro Nr. 5552), kuriame buvo siūloma vykdyti išieškojimą iš įkeitimu, kurio identifikavimo kodas yra (duomenys neskelbtini), užtikrintos prievolės, buvo nurodyta, kad šiuo įkeitimo sandoriu užtikrintos prievolės įvykdymui užtikrinti yra sudarytas ir hipotekos sandoris, kurio identifikavimo kodas yra (duomenys neskelbtini) ir pagal kurį 2016 m. birželio 29 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas (notarinio registro Nr. 5550). Taigi, abiejuose vykdomuosiuose įrašuose buvo pateiktos aiškios nuorodos, kad jais yra siekiama įvykdyti tą pačią prievolę. Abiejuose vykdomuosiuose įrašuose taip pat buvo nurodyta, kad UAB „Interbesta“ įsiskolinimas Unijai sudaro tą pačią 1 242 134,47 Eur sumą ir 6 proc. metines palūkanas nuo negrąžintos sumos, skaičiuojamas nuo 2016 m. gegužės 17 d.

64.       Ankstesniame šios nutarties punkte išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad tuo atveju, jeigu antstolis V. M. rūpestingiau ir atidžiau atliktų savo pareigas, jis galėtų nustatyti, jog minėti vykdomieji įrašai yra išduoti siekiant įvykdyti tą pačią UAB „Interbesta“ prievolę Unijai. Jeigu pirmiau nurodytų duomenų jam nepakaktų tokiai išvadai padaryti, antstolis, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, galėjo patikrinti duomenis apie hipoteka ir įkeitimu užtikrintas prievoles Hipotekos registre. Tačiau antstolis V. M. nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, neįvertino pirmiau aptartų aplinkybių, nepatikrino duomenų Hipotekos registre, bet minėtų vykdomųjų įrašų pagrindu pradėjo atskiras vykdomąsias bylas, kuriose siekė išieškoti tą pačią UAB „Interbesta“ skolą, o vėliau, realizavęs įkeistą turtą, neapdairiai perdavė Unijai pinigų sumą, žymiai viršijančią jos naudai turėtą išieškoti įsiskolinimą. Tokie antstolio V. M. veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti vertinami kaip tinkamas rūpestingo savo srities profesionalo, siekiančio visomis prieinamomis protingomis priemonėmis užtikrinti savo veiksmų teisėtumą, elgesys, todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškovės UAB „Emilė“ pozicija, kad šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti antstolio V. M. neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad vėliau, sužinojęs apie atliktą permoką, antstolis V. M. ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas susigrąžinti ją į savo depozitinę sąskaitą, nepaneigia to, jog skirstydamas išieškotas lėšas antstolis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas.

65.       Priešingai nei vertindamas antstolio V. M. veiksmus, vertindamas antstolio D. K. veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šis atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Pastarasis atsakovas, kaip minėta, vykdė ieškojimą iš UAB „Emilė“ priklausančio turto pagal bendrovės „LodyOn Group s.r.o“ pateiktą vykdomąjį įrašą pagal vekselį ir 2018 m. vasario 15 d. patvarkymu pareikalavo Unijos pervesti į jo depozitinę sąskaitą jos turimas UAB „Emilė“ išmokėtinas lėšas. Šiame patvarkyme antstolis D. K. pažymėjo, kad aplinkybę, jog Unija gali turėti UAB „Emilė“ išmokėtinų lėšų ir kad jos sudaro konkrečią 449 608,53 Eur sumą, jis nustatė susipažinęs su Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal UAB „Emilė“ skundą dėl antstolio V. M. patvarkymo paskirstyti lėšas, išieškotas realizavus varžytynėse pastatą ir nuomos teisę, panaikinimo, kurioje teismas patenkino skundą nustatęs, jog antstolis netinkamai paskirstė išieškotas sumas vykdomosiose bylose Nr. 1 ir Nr. 2, o suinteresuoti asmenys pateikė atskiruosius skundus ne dėl šios teismo nutarties esmės, bet tik dėl atskirų joje išdėstytų argumentų (žr. plačiau šios nutarties 34–35 punktus). Ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas ir antstolio V. M. prašymas išduoti teismo įsakymą dėl permokos sumos išieškojimo iš Unijos, tačiau teismo nutartimi šį prašymą buvo atsisakyta priimti (žr. plačiau šios nutarties 37 punktą).

66.       Įvertinęs pirmiau nurodytas faktines aplinkybes kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad antstolis D. K., iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų nustatęs, jog Unija gali turėti UAB „Emilė“ priklausančių lėšų, iš šioje sistemoje esančių duomenų taip pat galėjo nustatyti ir tai, jog antstolio V. M. priimtas patvarkymas paskirstyti išieškotas lėšas buvo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, o atskirieji skundai dėl šios teismo nutarties buvo pateikti ne dėl jos esmės, bet tik siekiant pašalinti iš jos tam tikrus teismo argumentus. Esant tokioms aplinkybėms, teismo vertinimu, antstoliui D. K. turėjo būti akivaizdu, jog antstolis V. M. turės priimti naują patvarkymą dėl lėšų paskirstymo, todėl antstoliui D. K. nebuvo jokių kliūčių prisijungti prie antstolio V. M. vykdomo išieškojimo. Teismas nurodė, kad antstolis D. K. matė, jog antstolis V. M. pagrįstai ir teisėtai reikalauja Unijos grąžinti permoką, tačiau, nepaisydamas šios aplinkybės, pasinaudojo susidariusia situacija ir faktiškai perėmė šią pinigų sumą. Tokios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad antstolis D. K. atliko neteisėtus veiksmus.

67.       Antstolis D. K., nesutikdamas su teismo atliktu jo veiksmų vertinimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad pagal teisės aktus antstolis neturi imperatyvios pareigos prisijungti prie kito antstolio vykdomo išieškojimo. Atsakovas taip pat nurodė, kad, nebūdamas civilinės bylos, kurioje buvo pripažintas negaliojančiu antstolio V. M. patvarkymas, dalyviu, jis nežinojo, jog atskirieji skundai šioje byloje buvo pateikti tik dėl teismo nutarties motyvų, todėl šios nutarties esmė negalės būti pakeista ir antstolis V. M. turės iš naujo paskirstyti išieškotas lėšas. Atsakovo teigimu, jam negalėjo būti žinoma ir tai, kad V. M. pagrįstai reikalauja Unijos grąžinti permoką, nes teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, kurioje antstolis V. M. prašė išduoti teismo įsakymą dėl 449 608,53 Eur priteisimo iš Unijos, nebuvo nurodytas nei tokio reikalavimo pagrindas, nei aplinkybė, jog antstolis V. M. pateikė reikalavimą UAB „Emilė“ vardu. Todėl, atsakovo teigimu, teismas šiuo atveju turėjo pripažinti, kad jis tinkamai ir rūpestingai organizavo vykdymo procesą. Vis dėlto tokie atsakovo argumentai yra pagrįsti tik iš dalies.

68.       Atsakovas pagrįstai nurodo, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose antstolių veiklą, nėra nustatyta imperatyvaus reikalavimo antstoliui prisijungti prie kito antstolio vykdomo išieškojimo. CPK 759 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta bendra taisyklė, kad išieškotojo prašymu ar antstolio iniciatyva prisijungimą prie išieškojimo, vykdomo skirtingų antstolių iš to paties skolininko turto ir lėšų, antstolis vykdo Sprendimų vykdymo instrukcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, nustatyta tvarka ir terminais. Sprendimų vykdymo instrukcijos (redakcija, galiojusi iki 2018 m. spalio 11 d.) 11 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu turtą areštavo keli antstoliai, areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus, o tais atvejais, kai turtą areštavo keli antstoliai pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus, – tas antstolis, kuris šį turtą areštavo pirmas. Aptariamoje nuostatoje taip pat nurodyta, kad, paskelbęs varžytynes, antstolis ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie paskelbtas varžytynes informuoja kitus antstolius, vykdančius išieškojimą iš to paties skolininko, o pastarieji antstoliai gali prisijungti prie išieškojimo iš realizuojamo turto ir lėšų, gautų realizavus šį turtą, siųsdami turtą realizuojančiam antstoliui vykdomojo dokumento patvirtintą kopiją ir patvarkymą dėl prisijungimo prie išieškojimo; šiame punkte nustatyta tvarka prisijungti prie išieškojimo galima tik iki to momento, kol turtą realizuojantis antstolis nesurašo išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo. Taigi, pagal aptariamą reglamentavimą, antstolis turi ne pareigą, o teisę prisijungti prie kito antstolio vykdomo išieškojimo, be to, tokia teisė gali būti realizuota tik iki konkretaus nustatyto momento, t. y. iki tol, kol turtą realizavęs antstolis nesurašo patvarkymą paskirstyti išieškotas lėšas.

69.       Kita vertus, nors teisės aktuose antstoliui nėra nustatyta pareiga prisijungti prie kito antstolio vykdomo išieškojimo, šioje nutartyje jau minėta, kad jam, kaip valstybės įgaliotam asmeniui, kuriam valstybė suteikia kompetenciją vykdyti išieškojimą pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus, yra nustatytas aukštas profesinės veiklos standartas, padidinta rūpestingumo ir atidumo pareiga, reikalavimas savo veikloje ne tik laikytis privalomų teisės aktų nuostatų ir veikti išieškotojo interesais, tačiau taip pat užtikrinti, kad nebūtų pažeisti ir kitų vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai. Šioje nutartyje taip pat minėta, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, vertinant antstolio veiksmus, be kita ko, yra reikšminga tai, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti duomenys sudaro pagrindą vertinti, kad antstolis D. K., vykdydamas išieškojimą iš UAB „Emilė“ turto, neužtikrino, kad šie antstolio veikloje taikomi principai būtų įvykdyti.

70.       Nors atsakovas apeliaciniame skunde įrodinėja, kad, susipažinęs su jam prieinamais Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis, jis negalėjo nustatyti nei kokiu pagrindu antstolis V. M. reikalavo iš Unijos priteisti jam 449 608,53 Eur, nei kokiu pagrindu kitoje byloje buvo pateikti atskirieji skundai dėl teismo nutarties, kuria buvo panaikintas antstolio V. M. patvarkymas paskirstyti išieškotas lėšas, apeliaciniame skunde jis nedetalizavo, kokie kiti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys duomenys leido jam nustatyti, jog Unijai yra pervestos lėšos, galinčios priklausyti UAB „Emilė“, ir tiksliai savo patvarkyme įvardyti konkrečią jų sumą. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad antstolis D. K. buvo susipažinęs su nurodytų bylų duomenimis ir jam buvo žinomos permokos atsiradimo aplinkybės, o jo nurodyti priešingi teiginiai – tai tik jo gynybinė pozicija. Antstolio D. K. veiksmai, kai jis, žinodamas, kad antstolio V. M. patvarkymas paskirstyti lėšas yra panaikintas teismo nutartimi ir antstolis reiškia Unijai teisėtus reikalavimus grąžinti jai pervestą permoką, kuri pagal tuo metu turėtus duomenis turėjo būti paskirstyta ne tik vykdomojoje byloje Nr. 1, kurioje subsidiaria skolininke buvo UAB „Emilė“, bet ir vykdomojoje byloje Nr. 2, kurioje subsidiaria skolininke buvo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, neprisijungė prie antstolio V. M. vykdomo išieškojimo, tačiau faktiškai perėmė kito antstolio teisėtai reikalautą pinigų sumą, negali būti vertinami kaip atitinkantys anksčiau aptartus antstolio veikloje taikomus standartus. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad šis antstolis atliko neteisėtus veiksmus

71.       Antstolio D. K. priimto sprendimo neprisijungti prie antstolio V. M. vykdyto išieškojimo ir paskirstyti jo siektą atgauti permoką savo vykdomojoje byloje, nepateisina jo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad, jam pasielgus kitaip, dalis permokos, vadovaujantis teismo nutartimi, kuria buvo panaikintas patvarkymas paskirstyti lėšas, galėjo būti panaudota dengiant subsidiarios skolininkės vykdomojoje byloje Nr. 2 UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreditorių reikalavimus, nors varžytynėse gautos lėšos iš tikrųjų nepriklausė šiai bendrovei. Tuo metu, kai jis išreikalavo iš Unijos ir paskirstė savo vykdomojoje byloje permoką, antstoliui D. K. nebuvo žinoma aplinkybė, kad valstybinės žemės dalies nuomos teisė priklauso UAB „Emilė“, o ne UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, todėl jis nepagrįstai siekia pateisinti savo veiksmus retrospektyviai taikydamas vėliau paaiškėjusius faktus. Kitas antstolio D. K. apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad jo 2018 m. vasario 15 d. patvarkymo privalomai vykdytinoje dalyje nebuvo nustatytas imperatyvus įpareigojimas Unijai pervesti į jo sąskaitą būtent 449 608,53 Eur permoką, kurią grąžinti reikalavo antstolis V. M., taip pat nėra pagrįstas. Nors nustatydamas Unijai įpareigojimą pervesti jos turimas UAB „Emilė“ išmokėtinas lėšas atsakovas šioje patvarkymo dalyje nenurodė konkrečios Unijos turėtos pervesti pinigų sumos, šio patvarkymo motyvuojamojoje dalyje jis nurodė, kad Unija gali turėti būtent 449 608,53 Eur UAB „Emilė“ išmokėtinų lėšų. Byloje nėra pateikta duomenų, kad, be antstolio V. M. atliktos permokos, Unija ginčui aktualiu laikotarpiu disponuotų kitokiu pagrindu jai pervestomis UAB „Emilė“ priklausančiomis lėšomis ir kad duomenys apie tokias lėšas atsispindėtų Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, iš kurios, antstolio D. K. teigimu, jis sužinojo apie Unijos valdomas galimai UAB „Emilė“ priklausančias lėšas. 

72.       Priešingai nei apeliaciniuose skunduose nurodo atsakovai antstolis D. K. ir UAB „EDS Invest“, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad, antstoliui D. K. pervedus 449 608,53 Eur Čekijos bendrovei „LodyOn Group s.r.o“, UAB „Emilė“ nebuvo sukelta jokia žala. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 2 d. sprendimu vekselis, pagal kurį minėta Čekijos bendrovė inicijavo skolos išieškojimą iš UAB „Emilė“ turto, buvo pripažintas negaliojančiu nuo jo išdavimo momento, o šio vekselio pagrindu išduotas notaro vykdomasis įrašas, kuriuo remdamasis antstolis D. K. pradėjo vykdomąją bylą, buvo panaikintas. Toks teismo sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos ekspertizės centro parengtame rašysenos ekspertizės akte pateikta kategoriška išvada, kad minėtą vekselį pasirašė ne jame nurodytas asmuo. Byloje pateikti duomenys iš Vilniaus apygardos prokuratūros patvirtina, kad dėl nurodytų aplinkybių yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame vienas fizinis asmuo yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. apgaule savo ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai įgijęs didelės vertės UAB „Emilė“ turtą. Nurodytos aplinkybės, kad UAB „Emilė“ priklausančios lėšos suklastoto vekselio pagrindu buvo apgaule įgytos ikiteisminio tyrimo metu siekiamų nustatyti asmenų, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pirmosios instancijos teismui pakankamą pagrindą konstatuoti, jog ieškovei buvo sukelta žala.

73.       Pirmiau minėtos išvados nepaneigia atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai, kad ieškovė neįrodė, jog ji neturėjo įsiskolinimų „LodyOn Group s.r.o“, todėl šiuo atveju turi būti vertinama, kad minėta bendrovė buvo ieškovės kreditorė ir kad, antstoliui pervedus lėšas į jos sąskaitą, ieškovės turto balansas (jos turto ir įsiskolinimų santykis) nepakito. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Emilė“ ir bendrovę „LodyOn Group s.r.o“ siejo kokie nors teisiniai santykiai ir kad UAB „Emilė“ turėjo piniginių prievolių šiai bendrovei. Nors atsakovė UAB „EDS Invest“ apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovė, įrodinėdama jai kilusią žalą, turėjo įrodyti ir faktą, jog ji neturėjo įsiskolinimų minėtai bendrovei, pažymėtina, kad pagal bendrą CPK 178 straipsnyje išdėstytą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, įrodinėti turi tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Šiuo atveju UAB „Emilė“ įrodė, kad jai priklausančios lėšos buvo pervestos „LodyOn Group s.r.o“ ir vėliau pasisavintos kitų asmenų suklastoto vekselio pagrindu. Tuo tarpu atsakovai, teigiantys, kad UAB „Emilė“ buvo „LodyOn Group s.r.o“ skolininkė, nepateikė jokių konkrečių įrodymų dėl šių teiginių. Grįsdami tokią poziciją, atsakovai apeliaciniuose skunduose rėmėsi aplinkybėmis, jog UAB „Emilė“, ginčydama vekselį, neįrodinėjo, kad jis išduotas nesant įsiskolinimo, taip pat neprašė taikyti restitucijos ir priteisti jai pinigus, kuriuos antstolis D. K. pervedė „LodyOn Group s.r.o“, be to, ir ginčydama antstolio D. K. patvarkymus ji nesirėmė aplinkybe, jog ji neturi įsiskolinimo minėtai bendrovei. Tačiau, nesant byloje jokių konkrečių duomenų apie UAB „Emilė“ turimus įsiskolinimus „LodyOn Group s.r.o“ ir jas siejusius teisinius santykius, tokios atsakovų prielaidos nėra pakankamos siekiant padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad UAB „Emilė“ turi įsiskolinimų „LodyOn Group s.r.o“ ir kad pervedus jos lėšas šiai bendrovei, jai nebuvo sukelta žala.  

74.       Be pirmiau aptartų aplinkybių, ginčydamas UAB „Emilė“ patirtą žalą, antstolis D. K. apeliaciniame skunde taip pat remiasi aplinkybėmis, kad UAB „Emilė“ skundai dėl jo priimtų patvarkymų buvo atmesti, kad teismas vienoje iš bylų konstatavo, jog jis, priimdamas vykdyti „LodyOn Group s.r.o“ išduotą vykdomąjį dokumentą, negalėjo žinoti apie jo neteisėtumą ir kad jo vykdymo procese atlikti veiksmai buvo pripažinti teisėtais. Atsakovas taip pat nurodė, kad tiek jo patvarkymas, kurio pagrindu Unija pervedė jam UAB „Emilė“ priklausiusius 449 608,53 Eur, tiek ir patvarkymas, kuriuo ši suma buvo paskirstyta, nėra nuginčyti. Todėl, atsakovo vertinimu, konstatuoti žalą teisėtame vykdymo procese nėra pagrįsta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai, jog jis teisėtai atliko procesinius veiksmus vykdymo procese, įvertinus šios nutarties 72–73 punktuose aptartas aplinkybes, patys savaime nepaneigia UAB „Emilė“ patirtos žalos fakto ir nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant šį klausimą.

75.       Tam, kad kiltų pagrindas taikyti asmeniui civilinę atsakomybę, nepakanka nustatyti jo neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą, tačiau taip pat būtina nustatyti, kad juos sieja pakankamas priežastinis ryšys. Priežastinio ryšio, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, turinys yra atskleistas CK 6.247 straipsnyje, kuriame reglamentuota, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kitaip tariant, vadovaujantis aptariama nuostata, tam, kad skolininkui kiltų pareiga atlyginti kreditoriui kilusius nuostolius, turi būti nustatyta, jog jie atsirado kaip skolininko neteisėtų veiksmų padarinys, kad skolininkui neatlikus neteisėtų veiksmų, nuostolių nekiltų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad žala gali atsirasti ne tik kaip tiesioginė neteisėtų veiksmų pasekmė; taip pat yra galima situacija, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-701/2021), t. y. kai neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą siejantis priežastinis ryšys yra netiesioginis. Netiesioginis priežastinis ryšys yra pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar padidėti, tačiau jis neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014).

76.       Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, taikant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingos pasekmės kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingos pasekmės būtų atsiradusios, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar pasekmės teisiškai nėra pernelyg nutolusios nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę, pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą, taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010). 

77.       Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pagrindine ir tiesiogine UAB „Emilė“ sukeltos žalos (permokos sumos praradimo) priežastimi yra tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų grupė galimai atliko BK draudžiamus veiksmus – suklastojo vekselį, pagal kurį UAB „Emilė“ tariamai turėjo prievolę išmokėti jame nurodytą pinigų sumą Čekijos bendrovei „LodyOn Group s.r.o“, ir inicijavo šio žinomai suklastoto dokumento pagrindu skolos išieškojimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovų veiksmai taip pat iš dalies turėjo įtakos tam, kad ieškovei kiltų nurodyta žala. Tai, kad antstolis V. M., vykdydamas išieškojimą pagal Unijos pateiktus vykdomuosius įrašus, neapdairiai pervedė Unijai jos reikalavimą viršijančią pinigų sumą; Unija ir jos tuometė nemokumo administratorė UAB „Verslo konsultantai“ nevykdė teisėtų antstolio V. M. reikalavimų grąžinti į jo depozitinę sąskaitą permoką ir disponavo Unijai nepriklausančia pinigų suma iki tol, kol, gavusios antstolio D. K. patvarkymą, pervedė ją į jo depozitinę sąskaitą; antstolis D. K., žinodamas, jog antstolio V. M. patvarkymas paskirstyti lėšas yra teismo panaikintas ir antstolis V. M. reiškia Unijai teisėtą reikalavimą grąžinti jam permoką siekdamas iš naujo paskirstyti išieškotas lėšas, neprisijungė prie minėto antstolio vykdyto išieškojimo, tačiau faktiškai perėmė permokos sumą ir ją paskirstė savo pradėtoje vykdomojoje byloje, pervesdamas iš Unijos gautas lėšas „LodyOn Group s.r.o“, nors ir nebuvo tiesiogine žalos atsiradimo priežastimi, tačiau faktiškai sudarė tam tikras prielaidas jai kilti. Todėl šiuo atveju egzistuoja netiesioginis faktinis žalą ir neteisėtus veiksmus siejantis priežastinis ryšys. Tačiau šis priežastinis ryšys, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamas atsakovų atsakomybei kilti.

78.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad visi pirmiau nurodyti atsakovų atlikti neteisėti veiksmai, nei patys savaime, nei vertinant juos kartu negalėjo nulemti žalos ieškovei atsiradimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tuo atveju, jei nebūtų atsiradusi pagrindinė žalą sukėlusi priežastis, t. y. jei nebūtų atlikti galimai nusikalstami veiksmai, ieškovei nebūtų sukelta žala, nes, nepaisant atsakovų atliktų veiksmų, Unijai pervesta permoka galėtų būti panaudota tenkinant kitų UAB „Emilė“ kreditorių reikalavimus. Atlikdami šioje byloje nustatytus neteisėtus veiksmus, atsakovai, elgdamiesi kaip protingi ir apdairūs asmenys, negalėjo numatyti, jog nežinomi asmenys atliks galimai nusikalstamus veiksmus (suklastos dokumentą ir jo pagrindu pradės vykdymo veiksmus), siekdami pasisavinti UAB „Emilė“ priklausančias lėšas ir taip sukels jai žalą. Taigi, jie negalėjo numatyti, kad savo veiksmais, nors ir netiesiogiai, sudarys sąlygas žalai kilti. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad šiuo atveju atsakovų neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą siejantis faktinis priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs tam, jog jiems galėtų kilti civilinė atsakomybė, o teisinis priežastinis ryšys neegzistuoja. Nors UAB „Emilė“ apeliaciniame skunde kvestionuoja šias teismo išvadas, ji nepateikė jokių argumentų, sudarančių pagrindą kitaip vertinti atsakovų neteisėtus veiksmus ir jai kilusią žalą siejantį priežastinį ryšį.

 

Dėl ieškovės neteisėtų veiksmų, kaip atsakovų atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindo

 

79.       Nors, kaip minėta, įstatyme yra nustatyta bendra taisyklė, jog kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o ją sukėlęs, privalo visiškai atlyginti (CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalys), CK yra nustatyti ir pagrindai, kuriems esant asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės. Tokį pagrindą, pavyzdžiui, gali sudaryti paties žalą patyrusio asmens elgesys. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, be kita ko, dėl nukentėjusio asmens veiksmų, kurie, vadovaujantis šio straipsnio 5 dalimi, yra suprantami kaip veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tokiais veiksmais, pagal aptariamą nustatą, gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žala, arba rizikos prisiėmimas.

80.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusiojo veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, yra siejami su sąmoningais nukentėjusiojo veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai. Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016). Vadinasi, tuo atveju, jeigu žalą patyręs asmuo savo sąmoningais veiksmai prisideda prie to, kad žala atsirastų ar padidėtų, tai gali sudaryti pagrindą neginti jo teisės gauti patirtos žalos atlyginimą ir atleisti skolininkus nuo civilinės atsakomybės.

81.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Emilė“, pirkimo–pardavimo sutartimi įgijusi iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pastatą ir valstybinės žemės sklypo dalies, kuriame yra šis pastatas, nuomos teisę, sudarė su ja jungtinės veiklos sutartį, kurios pagrindu šalys susitarė neišviešinti valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisės perleidimo ieškovei fakto. Ieškovei neinicijavus valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo proceso, tokia sutartis su ja nebuvo sudaryta ir faktas, kad ji yra nauja valstybinės žemės sklypo dalies nuomininkė, nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Atitinkamai duomenys apie valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisės savininko pasikeitimą nebuvo pakeisti ir šios teisės įkeitimo sandoryje. Byloje nėra duomenų, kad, antstoliui V. M. pradėjus vykdomąsias bylas Nr. 1 ir Nr. 2, kuriose buvo vykdomas išieškojimas iš ieškovei priklausančio pastato ir jai priklausančios valstybinės žemės nuomos teisės, kurios valdymo fakto ji nebuvo išviešinusi, ieškovė būtų atskleidusi jam aplinkybę, jog abu objektai priklauso nuosavybės teise ieškovei. Byloje taip pat nėra duomenų, kad antstoliui pradėjus vykdomąsias bylas, ieškovė būtų atskleidusi jam faktą, jog abu minėti objektai buvo įkeisti siekiant užtikrinti tos pačios prievolės įvykdymą. Šios aplinkybės ieškovei, kuri pati sudarė paskolos sutartį su Unija ir tik vėliau perleido įsipareigojimus UAB „Interbesta“, neabejotinai turėjo būti žinomos (žr. plačiau šios nutarties 29–30 punktus).

82.       Ieškovės sąmoningą siekį apsunkinti priverstinį skolų išieškojimą ir nuslėpti nuo antstolio V. M. reikšmingą informaciją patvirtina ir ieškovės elgesys jai ginčijant antstolio V. M. patvarkymą paskirstyti išieškotas lėšas vykdomosiose bylose Nr. 1 ir Nr. 2. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad, vos tik sužinojusi apie šį antstolio V. M. priimtą patvarkymą, ji nedelsdama pateikė dėl jo skundą, tačiau antstolis nepagrįstai jo netenkino ir perdavė teismui, taip sudarydamas sąlygas žalai kilti, iš ieškovės pateikto skundo turinio matyti, kad ieškovė neatskleidė antstoliui ir vėliau bylą nagrinėjusiam teismui nei to, jog abu perleisti objektai priklausė jai, nei to, kad abiejose vykdomosiose bylose yra išieškomas tas pats įsiskolinimas. Šiame skunde ieškovė ginčijo antstolio sprendimą paskirstyti iš varžytynių gautas lėšas ne tik vykdomojoje byloje Nr. 1, bet ir vykdomojoje byloje Nr. 2, remdamasi akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais duomenimis, kad jai nėra žinoma, kokiu pagrindu yra pradėta vykdomoji byla Nr. 2 ir keldama klausimą, ar ši vykdomoji byla egzistuoja. Aplinkybę, kad minėtose vykdomosiose bylose galėjo būti išieškoma ta pati skola, ieškovė atskleidė antstoliui V. M. tik vėliau, kai klausimas dėl antstolio patvarkymo paskirstyti lėšas teisėtumo buvo nagrinėjamas teisme (žr. plačiau šios nutarties 33–36 punktus).

83.       Ieškovė nesielgė pakankamai apdairiai ir antstolio D. K. pradėtoje vykdomojoje byloje. Nepaisant to, kad minėtoje byloje išieškojimas buvo vykdomas pagal notaro vykdomąjį įrašą, išduotą suklastoto vekselio pagrindu, byloje nėra duomenų, jog ieškovė, sužinojusi apie šiuo pagrindu jos atžvilgiu pradėtą vykdomąją bylą, nedelsdama informuotų išieškojimą vykdantį antstolį, kad vykdomoji byla yra pradėta nepagrįstai. Priešingai, šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė skundus dėl antstolio priimtų patvarkymų grindė ne aplinkybėmis, jog išieškojimas yra vykdomas negaliojančio, suklastoto vekselio pagrindu, bet tuo, kad Unijos turėta permoka turėjo būti grąžinta antstoliui V. M., o ne antstoliui D. K. (žr. plačiau šios nutarties 39 punktą). Ginčydama antstolio veiksmus UAB „Emilė“ nesirėmė aplinkybe, kad ji neturi prievolės, kurią vykdo antstolis iš jos turto. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų matyti, kad civilinę bylą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ir jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo panaikinimo ieškovė inicijavo tik 2018 m. birželio 21 d., praėjus keliems mėnesiams po to, kai antstolis D. K. 2018 m. vasario 27 d. patvarkymu paskirstė UAB „Emilė“ priklausiusias lėšas suklastoto vekselio pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą pateikusiai „LodyOn Group s.r.o“.

84.       Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pačios ieškovės UAB „Emilė“ veiksmai turėjo įtakos tam, jog ta pati skola, kurios įvykdymas buvo užtikrintas ieškovei priklausančio pastato hipoteka ir jai priklausančios valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisės įkeitimu, buvo išieškoma atskirai vykdomosiose bylose Nr. 1 ir Nr. 2. Ieškovė, laiku neišviešinusi aplinkybės, kad valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisė priklauso jai, taip pat nuslėpusi nuo antstolio informaciją, jog tos pačios prievolės įvykdymas buvo užtikrintas jos turto hipoteka ir įkeitimu, neatskleidusi aplinkybės, kad vekselis, kurio pagrindu vykdomas išieškojimas, yra suklastotas, pati sudarė prielaidas tam, kad už jos įkeistą turtą gautos lėšos nebūtų panaudotos atsiskaitant su jos kreditoriais.

85.       Ieškovė, kvestionuodama teismo išvadą, kad jos veiksmai lėmė žalos atsiradimą, apeliaciniame skunde nurodo, jog pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, nepriklausomai nuo to, kam priklausė pastatas ir nuomos teisė, jie visada būdavo įkeičiami sudarant 2 atskirus sandorius (hipotekos ir įkeitimo lakštus), o priverstinio skolos išieškojimo atveju visada būdavo išduodami 2 vykdomieji raštai, pagal kuriuos būdavo užvedamos 2 vykdomosios bylos. Ieškovė taip pat nurodo, kad išieškotoja Unija buvo davusi sutikimą ankstesnei įkeisto pastato savininkei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleisti jį ieškovei, todėl jai turėjo būti žinoma apie nuomos teisės perleidimą, kad jos ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudaryta jungtinės veiklos sutartis neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą, kad ji turi diskrecijos teisę rinktis, kokiu būdu ginti savo teises ir neprivalo reikšti ieškinį dėl pinigų priteisimo ikiteisminiame tyrime, kuris dar nėra baigtas ir pan. Vis dėlto tokie ieškovės argumentai, vertinant juos pirmiau aptartų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia išvados, kad ieškovė pati sąmoningai leido susiklostyti situacijai, dėl kurios jai kilo žala.  

 

Dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo ieškovės reikalavimams

 

86.       CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Vadovaujantis CK išdėstytu reglamentavimu, teismas priima nagrinėti reikalavimą apginti asmens pažeistą teisę nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pareikšti tokį reikalavimą yra pasibaigęs, tačiau tuo atveju, jeigu priešinga ginčo šalis pareikalauja taikyti ieškinio senatį, o teismas nenustato aplinkybių, pagrindžiančių, kad šis terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo sudaro pagrindą teismui ieškinį atmesti (CK 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalys, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys).

87.       Pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas sudaro 10 metų. Atskirų rūšių reikalavimams CK ir kituose įstatymuose yra nustatyti specialūs sutrumpinti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Tokia ieškinio senaties termino trukmės diferenciacija įstatyme nustatyta atsižvelgiant į gintinos vertybės pobūdį, reikšmę, civilinių santykių dinamiškumo laipsnį ir kitus požymius, kurių dėka yra nustatomas atitinkamas viešojo intereso saugoti civilinės apyvartos stabilumą ir viešojo intereso suteikti efektyvią civilinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių gynybą balansas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011).

88.       Sutrumpinti ieškinio senaties terminai, be kita ko, yra taikomi pareiškus reikalavimą atlyginti patirtą žalą. Tokio pobūdžio reikalavimams, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 9 dalimi, yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas yra pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pagal aptariamą nuostatą, teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kai asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-969/2020).

89.       Kaip minėta, ieškovė, nagrinėjamoje byloje teikdama pradinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, prašė priteisti jai solidariai iš atsakovų 167 182,91 Eur, o reikalavimą dėl 277 800 Eur žalos atlyginimo kitoje byloje pareiškė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, kuri, nors ir buvo perleidusi UAB „Emilė“ įkeistus pastatą ir valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę, pagal jungtinės veiklos sutarties sąlygas buvo išviešinta kaip valstybinės žemės sklypo dalies nuomininkė. Vis dėlto Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ inicijuotą civilinę bylą, 2021 m. vasario 12 d. sprendimu atmetė jos pareikštus reikalavimus remdamasis aplinkybėmis, jog šiai bendrovei nepriklausė varžytynėse perleista valstybinės žemės sklypo dalies numos teisė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismui priėmus tokį sprendimą, UAB „Emilė“ patikslino savo pareikštus reikalavimus ir padidino prašomą atlyginti žalos sumą iki 449 608,53 Eur.

90.       Ieškovei patikslinus savo reikalavimą, byloje kilo ginčas, ar ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino pareikšti reikalavimą dėl 277 800 Eur žalos sumos priteisimo. Teismas vertino, kad ieškovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2017 m. lapkričio mėn., kai ji pati pranešė antstoliui, jog vykdomosiose bylose Nr. 1 ir Nr. 2 yra išieškoma ta pati skola ir Unijai yra atlikta permoka, o reikalavimą priteisti jai 277 800 Eur žalai atlyginti ieškovė pareiškė tik patikslintame ieškinyje, kuris buvo pateiktas teismui 2021 m. gruodžio 20 d. (teismas nurodė 2020 m. gruodžio 20 d.), žymiai praleidusi įstatyme nustatytą 3 metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti. UAB „Emilė“ byloje laikosi priešingos pozicijos, kad ji nepraleido ieškinio senaties termino pareikšti reikalavimą priteisti jai 277 800 Eur, kadangi tik Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi nustatė, jog visa už varžytynėse parduotą turtą gauta pinigų suma priklauso jai. Ieškovė teigia, kad iki šio procesinio sprendimo priėmimo ji vadovavosi res judicata galią turinčia Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, kuria buvo panaikintas antstolio V. M. patvarkymas paskirstyti išieškotas lėšas ir kurioje buvo nurodyta, jog varžytynėse gauti 277 800 Eur priklauso UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Ieškovės vertinimu, palikus galioti teismo sprendimą, kuriuo jos reikalavimams buvo pritaikytas ieškinio senaties terminas, būtų paneigtas teisėtų lūkesčių principas, įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia, taip pat būtų nepagrįstai apribota jos teisė į teisminę gynybą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, su tokia ieškovės pozicija sutikti nėra pagrindo.

91.       Nors ieškovė kaip momentą, nuo kurio jai tapo žinoma apie jos galimai pažeistas teises, nurodo dieną, kai įsiteisėjo teismo sprendimas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ inicijuotoje byloje, kurioje teismas konstatavo, kad valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisė ir atitinkamai ją realizavus gautos lėšos priklausė UAB „Emilė“, byloje esantys duomenys patvirtina, jog šios teismo nustatytos aplinkybės UAB „Emilė“ neabejotinai buvo žinomos daug anksčiau. Tokią išvadą suponuoja tai, kad pati UAB „Emilė“ buvo sudariusi pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, kuria ji įgijo ne tik pastatą, bet ir valstybinės žemės sklypo dalies, reikalingos šiam pastatui eksploatuoti, nuomos teisę. Todėl nuo šios sutarties sudarymo, o ne nuo teismo sprendimo priėmimo ieškovei neabejotinai buvo žinoma, kad abu sutartyje nurodyti objektai nuosavybės teise priklauso jai. Tai, kad ieškovė buvo sudariusi su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir jungtinės veiklos sutartį, kuria šalys buvo susitarusios neišviešinti valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisės perleidimo UAB „Emilė“ fakto, nepaneigia aplinkybės, jog valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisė pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleista ieškovei ir nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovei nebuvo žinoma, kam priklauso ši turtinė teisė. 

92.       Žinodama pirmiau nurodytas aplinkybes, UAB „Emilė“, sužinojusi, kad antstolis V. M., realizavęs abu jai priklausiusius objektus, paskirstė gautas lėšas vykdomosiose bylose Nr. 1 ir Nr. 2, kuriose buvo išieškoma ta pati skola ir dėl šios priežasties atliko Unijai permoką, kaip vidutiniškai rūpestingas ir apdairus verslo subjektas turėjo suvokti, jog Unijai buvo nepagrįstai pervestos ne tik ieškovei priklausančios lėšos, gautos perleidus jos valdomą pastatą, bet ir jai priklausančios lėšos, gautos pardavus valstybinės žemės nuomos teisę. Todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties terminas dėl visos ieškovės prašomos priteisti žalos sumos prasidėjo 2017 m. lapkričio mėn. ir ieškovė, pareiškusi reikalavimą priteisti jai 277 800 Eur žalai atlyginti tik 2021 m. gruodžio 20 d., praleido šį terminą. Ieškovės teiginiai, kad iki 2021 m. lapkričio 11 d. lėšos, gautos pardavus valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę, jai nepriklausė, kadangi įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje buvo nustatyta, jog 277 800 Eur priklauso UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, nėra pagrįsti, nes pati ieškovė, pateikusi skundą minėtoje byloje, neatskleidė teismui jai žinomos aplinkybės, kas yra tikrąja valstybinės žemės sklypo dalies nuomininke. Ieškovė, žinojusi visas ginčui išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tačiau jas nuslėpusi tiek nuo išieškojimą vykdančio antstolio, tiek nuo jos skundą nagrinėjančio teismo, neturi pagrindo remtis tariamai jai sukurtais teisėtais lūkesčiais ar teigti, kad jai buvo apribota teisė į teisminę gynybą.

 

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš Unijos be pagrindo įgytas lėšas

 

93.       Asmens pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą yra nustatyta CK 6.237 straipsnio 1 dalyje. Šioje nuostatoje nurodyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Aptarimo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą atsiranda ir tuo atveju, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau. CK 6.239 straipsnyje reglamentuota, kad tuo atveju, jeigu be pagrindo įgijęs turto asmuo šį turtą neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui, tai pareiga jį grąžinti pereina trečiajam asmeniui. Taigi, šių teisės normų paskirtis yra išreikalauti turtą iš asmens, kuriam jis buvo perleistas nesant tam pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šiomis teisės normomis yra įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022).

94.       Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad, antstoliui V. M. paskirsčius lėšas, gautas pardavus iš varžytynių Unijos naudai įkeistus pastatą ir valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę, Unija be teisinio pagrindo gavo 449 608,53 Eur permoką. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nustatė, kad Unija, be pagrindo turėjusi savo sąskaitoje šią UAB „Emilė“ priklausančią pinigų sumą, nepagrįstai nevykdė teisėtų antstolio V. M. reikalavimo grąžinti ją į antstolio depozitinę sąskaitą. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo metu Unija nedisponuoja jai pervesta permokos suma – 2018 m. vasario 20 d., vykdydama antstolio D. K. patvarkymą, Unija pervedė į jo sąskaitą 449 608,53 Eur. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tol, kol pinigai yra antstolio depozitinėje sąskaitoje, nuosavybės teisė į juos išlieka pinigų savininkui – skolininkui. Antstolis vykdymo proceso metu netampa iš skolininko išieškotų lėšų savininku šioms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą, o išieškotojo nuosavybe iš skolininko išieškotos lėšos tampa tik nuo jų perdavimo išieškotojui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-313/2021). Todėl, Unijai pervedus UAB „Emilė“ priklausiusias lėšas išieškojimą iš jos turto vykdžiusiam antstoliui D. K., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šios lėšos nebuvo perleistos trečiajam asmeniui, kaip tai nurodyta CK 6.239 straipsnyje, bet buvo grąžintos pačiai ieškovei ir priklausė jai iki tol, kol antstolis paskirstė jas išieškotojai „LodyOn Group s.r.o“. Atitinkamai, nustatęs tokias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo įpareigoti Uniją grąžinti jai be teisinio pagrindo gautas lėšas.

95.       Pažymėtina, kad UAB „Emilė apeliaciniame skunde nekvestionuoja ankstesniame šios nutarties punkte aptartų teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Tačiau, kaip matyti iš jos apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, UAB „Emilė“ kilo abejonė, ar, Unijai pervedus lėšas antstoliui D. K., šios lėšos turi būti laikomos grąžintomis jai nepaisant to, kad jos nebuvo paskirstytos antstolio V. M. vykdytose bylose. Ieškovė nurodė, kad Unijai buvo žinoma, jog ji gavo permoką ir nuo jos gavimo momento Unija buvo atsakinga už jos išsaugojimą, todėl teismas turėjo kvalifikuoti, kad su permoka atlikti veiksmai – tai turto praradimas, dėl kurio Unijai kilo atsakomybė. Vis dėlto ieškovė apeliaciniame skunde plačiau nepaaiškino savo pozicijos, kodėl, jos vertinimu, permokos sumos pervedimas išieškojimą iš ieškovės vykdžiusiam antstoliui D. K. nelaikytinas lėšų grąžinimu ieškovei. Ieškovė taip pat nedetalizavo, kodėl Unija, įvykdžiusi antstolio įpareigojimą pervesti jam UAB „Emilė“ lėšas, jos vertinimu, ir toliau išliko atsakinga už tai, kaip valstybės įgaliotas asmuo – antstolis – jas panaudojo. Ieškovės pozicija, kad Unija, perdavusi jos turimas UAB „Emilė“ lėšas išieškojimą iš UAB „Emilė“ turto vykdžiusiam antstoliui, ne grąžino šias lėšas ieškovei, bet jas prarado, neatitinka pirmiau aptartos kasacinio teismo praktikos ir nepaneigia teismo išvadų, kad ieškovės reikalavimas Unijai dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo yra nepagrįstas. 

96.       Teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog, reikšdama reikalavimą Unijai grąžinti be pagrindo įgytą turtą, ji siekė atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, todėl, tarp šalių kilus ginčui dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumo, teismas turėjo pats pasirinkti, kokiu būdu – taikant be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutą ar restituciją – turėtų būti apgintos ieškovės teisės. Teismui nustačius, kad Unija nedisponuoja jai nepagrįstai perduotomis UAB „Emilė“ lėšomis, nes, pervedusi jas į antstolio D. K. depozitinę sąskaitą, jau grąžino UAB „Emilė“, šioje byloje nėra pagrindo spręsti nei dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, nei dėl restitucijos taikymo.

 

Dėl procesinės bylos baigties ir dalyvaujančių byloje asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

97.       Nors pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, nepagrįstai pripažino, kad antstolis V. M. neatliko neteisėtų veiksmų, teismas tinkamai įvertino visas kitas civilinės atsakomybės sąlygas, dėl kurių buvo keliamas ginčas apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido įstatyme nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą priteisti jai 277 800 Eur žalai atlyginti ir kad pačios ieškovės veiksmai reikšmingai prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl, net ir nustačius visas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, egzistuotų pagrindas atleisti juos nuo civilinės atsakomybės. Galiausiai teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ieškovės nurodytą alternatyvų jos teisių gynimo būdą ir priteisti jai iš Unijos be pagrindo gautas lėšas. UAB „Emilė“, UAB „EDS Invest“ ir antstolio D. K. apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo jį panaikinti. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

98.       Atsakovė Unija prašo atlyginti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priteisti jai 1 240,25 Eur. Grįsdama šias išlaidas, atsakovė pateikė jos interesams atstovavusios advokatų kontoros vyriausiosios finansininkės 2023 m. sausio 9 d. išrašytą pažymą, kurioje patvirtinama, kad Unija už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą 2022 m. lapkričio 29 d. sumokėjo šiai advokatų kontorai 1 240,25 Eur pagal 2022 m. liepos 31 d. ir 2022 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitas. Atsakovės pateiktas dokumentas, pagrindžiantis jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, atitinka kasacinio teismo praktikoje tokio pobūdžio dokumentų turiniui keliamus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017), o jos prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų didžiausių už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą priteistinų išlaidų. Įvertinus Unijos parengto atsiliepimo į apeliacinius skundus turinį, matyti, kad iš esmės visas šis procesinis dokumentas yra skirtas pateikti Unijos nesutikimo su UAB „Emilė“ apeliaciniu skundu argumentus. Unijos pozicija dėl antstolio D. K. ir UAB „EDS Invest“ apeliacinių skundų, su kuriais ji sutiko, yra išdėstyta itin lakoniškai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, šia nutartimi atmetus visus apeliacinius skundus, buvo priimtas Unijai palankus sprendimas dėl UAB „Emilė“ apeliacinio skundo ir nepalankus sprendimas dėl kitų apeliantų skundų, taip pat į tai, kad iš esmės visos Unijos patirtos išlaidos buvo susijusios su atsiliepimo į UAB „Emilė“ apeliacinį skundą parengimu, vertina, jog šiuo atveju yra pagrindas priteisti Unijai iš ieškovės UAB „Emilė“ 90 proc. jos prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, t. y. 1 116,23 Eur (1 240,25 Eur x 90 proc.).

99.       Atsakovas antstolis V. M. prašo priteisti jam 1 210 Eur už atsiliepimo į ieškovės UAB „Emilė“ apeliacinį skundą parengimą, ir 605 Eur už atsiliepimo į atsakovų antstolio D. K. ir UAB „EDS Invest“ apeliacinius skundus parengimą. Grįsdamas savo patirtas išlaidas, atsakovas pateikė jo interesams atstovavusios advokatės 2022 m. rugpjūčio 24 d. išrašytą sąskaitą, kurioje nurodyta, kad atsakovas už minėtų procesinių dokumentų parengimą turi sumokėti bendrą 1 815 Eur sumą. Tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovas apmokėjo byloje pateiktą sąskaitą. Todėl, atsakovui neįrodžius, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos buvo realiai patirtos, jo prašymas atlyginti šias išlaidas netenkinamas. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nesprendžiamas.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei bankrutavusiai kredito unijai Vilniaus taupomajai kasai (juridinio asmens kodas 112040690) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ (juridinio asmens kodas 302629571) 1 116,23 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiolika eurų 23 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Marius Bajoras

 

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Dalia Kačinskienė

 

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Žilvinas Terebeiza