Civilinė byla Nr. 3K-3-475/2013 (S)

                                          Teisminio proceso Nr.               2-01-3-16115-2011-4

                              Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Dž. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių deliktinę savivaldos institucijos atsakomybę ir savivaldybės teritorijoje augančių medžių priežiūros taisykles, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė J. Dž. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų 4380,30 Lt žalos, atsiradusios 2011 m. liepos 2 d. nukritus medžio šakai ant ieškovės automobilio „Audi 4“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), stovėjusio Vilniuje, automobilių parkavimo aikštelėje Sodų g. 14.

Atsakovė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ieškinio nepripažino, nes želdinių, esančių automobilių mokamose aikštelėse ar šalia jų, priežiūra nėra atsakovui priskirta funkcija.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, nes, jos nuomone, buvo neįrodyta savivaldybės kaltė dėl įvykio, įrodymais nepatvirtinta, kad ieškovės automobilis buvo apgadintas būtent ieškovės nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovės teigimu, niekas nesikreipė į savivaldybę dėl medžių genėjimo Vilniuje, Sodų g. 14, , niekas nepranešė apie galimą pavojų dėl medžių blogos būklės, jų galimo nuvirtimo ar jų šakų galimo lūžimo, todėl nėra pagrindo tapatinti vieną iš numatytų savivaldybės funkcijų su tinkamo jos vykdymo pareiga, kad savivaldybės administracija turi pasirūpinti kiekvienu jos teritorijoje esančiu medžiu ir atsakyti už atsiradusią žalą. Anot atsakovės, būta ir pačios ieškovės kaltės dėl to, kad paliko automobilį prie medžių esant nepalankiai meteorologinei prognozei. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ginčijo atsiradusios žalos dydį, nes, jos manymu, ieškovė nepateikė įrodymų, jog jos automobilis buvo remontuojamas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš Vilniaus miesto savivaldybės 4380,30 Lt žalos atlyginimui, 5 procentų metines palūkanas už priteistą (4380,30 Lt) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. lapkričio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1647,34 bylinėjimosi išlaidas ieškovės J. Dž. naudai, o atsakovui SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė 2011 m. liepos 2 d. 16 val. 30 min. pastatė savo automobilį „Audi A4“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje adresu: Vilnius, Sodų g. 14, o grįžusi apie 17 val. rado ant automobilio nukritusią medžio šaką, kuri automobilį apgadino, t. y. apgadino automobilio stogą, išdaužė galinį stiklą, įlenkė bagažinės dangtį. Dėl šio įvykio ieškovė tą pačią dieną kreipėsi į Vilniaus miesto trečiąjį policijos komisariatą, kurio tyrėja 2011 m. liepos 8 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą nenustačius Baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“, atlikęs ieškovei priklausančio automobilio vertinimą, nustatė, kad ieškovei buvo padaryta 4144,36 Lt žala, t. y. tokio dydžio yra atkuriamoji (remonto) transporto priemonės vertė įvertinus keičiamų dalių nuvertėjimą su PVM. Ieškovė pateikė įrodymą, kad tokias išlaidas patyrė realiai. Teismo nuomone, pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktą, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir Aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių (toliau – Taisyklės) 1 punktą už savo teritorijoje esančių želdinių priežiūrą yra atsakinga savivaldybė. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 44 punktą turi būti tikrinama, ar seni medžiai nesupuvę ir, jei reikia, jie turi būti pašalinti. Ginčas kilo dėl to, ar medis, kurio šaka nulūžo, priskirtinas želdynui ir ar savivaldybė atsakinga už želdynų teritorijoje esančių, ar ir už atskirai augančių medžių priežiūrą. Teismas atmetė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentą, kad nėra aiški žalos padarymo vieta, kurią patvirtina ir medžiaga atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, joje esančios nuotraukos. Teismo nesutiko su atsakove, kad teritorija, kurioje buvo įvykis, nepriskirta želdynų zonai, nes sprendžiant iš ikiteisminiame tyrime esančių nuotraukų šalia automobilio parkavimo vietos, kur stovėjo ieškovės automobilis, augo ir daugiau medžių. Be to, nepaneigta, kad medžiais apsodintas plotas buvo ne mažesnis kaip 0,05 ha. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu dėl galimo pačios ieškovės neatsargumo, nes pažyma apie hidrometeorologijos sąlygas įvykio dieną patvirtina, kad didžiausias vėjo greitis 2011 m. liepos 2 d. buvo iki 10 metrų per sekundę, t. y. buvo įprastas vėjo stiprumas ir ieškovė neturėjo pagrindo imtis papildomų atsargumo priemonių. Be to, ieškovė automobilį pastatė mokamoje stovėjimo vietoje, dėl ko turėjo papildomą pagrindą manyti, kad joje palikti automobilį yra saugu. Teismas atsakovui SĮ „Susisiekimo paslaugos“ nusprendė ieškinį atmesti nustatęs, kad šio atsakovo funkcijos susijusios tik su vietinių rinkliavų už mokamas automobilių stovėjimo vietas rinkimu, administravimu, kontrole, ženklų įrengimu ir leidimų išdavimu.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2013 m. vasario 18 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje išvardytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų; konstatavo, kad, atsižvelgiant į tikimybių pusiausvyros principą, taikomą įrodinėjimo civiliniame procese metu, atmestini kaip visiškai nepagrįsti atsakovės argumentai dėl teismo pareigos aiškintis, kokio medžio šaka nulūžo, ar ši šaka buvo nuo to medžio, po kuriuo buvo pastatytas automobilis, kokia buvo minėto medžio būklė ir ar objektyviai buvo galima numatyti galimą grėsmę. Nagrinėjama byla nepriklauso kategorijai bylų, kuriose teismas turi būti aktyvus. Visas šias aplinkybes turėjo aiškintis ir jas įrodinėti šalis (šiuo atveju – atsakovė), remdamasi civiliniame procese galiojančiu rungimosi principu ir įgyvendindama pareigą pateikti įrodymus (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis, 178 straipsnis). Vilniaus apygardos teismo nuomone, vadovaujantis lingvistiniu Taisyklių 2 punkto aiškinimu, darytina išvada, kad šios Taisyklės yra privalomos Vilniaus miesto savivaldybei prižiūrint visus Vilniaus miesto teritorijoje augančius medžius ir krūmus, taip pat vandens telkinius, kurie yra želdynų teritorijoje, be to, vejas ir gėlynus, kurie yra visuose Vilniaus miesto želdynuose. Priešingas aiškinimas prieštarautų Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktui, kuriame įtvirtinta savivaldybės funkcija, be kita ko, saugoti ir tvarkyti savivaldybės teritorijoje esančius želdynus (t. y. ne mažesnio kaip 0,05 ha želdinių žemės sklypus, kuriuose gali būti mažųjų kraštovaizdžio architektūros, inžinerinių ir laikinų statinių (Želdynų įstatymo 2 straipsnio 22 dalis)) ir želdinius (t. y. žmogaus pasėtus ar pasodintus medžius (tarp jų ir pasodintus pavieniai ar natūraliai išaugusius), krūmus, krūmokšnius, puskrūmius, lianas ir žolinius augalus (Želdynų įstatymo 2 straipsnio 23 dalis)). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė tinkamai įrodė žalai, kaip civilinės atsakomybės sąlygai (CK 6.249 straipsnis), nustatyti būtinus elementus: žalos padarymo faktą ir dydį, o atsakovė į bylą nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, kad dėl automobilio remonto ieškovė patyrė mažesnes išlaidas ar jų visai nepatyrė. Be to, teismas konstatavo, jog savivaldybės teritorijoje augančio medžio šaka nukrito ant ieškovės automobilio tą dieną, kai nebuvo stipraus vėjo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčo automobilis buvo apgadintas dėl force majeure aplinkybių. Taigi darytina išvada, kad savivaldybės teritorijoje augančio medžio šaka nukrito ant ieškovei priklausančio automobilio dėl to, kad nebuvo tinkamai prižiūrima, todėl, nustačius visas savivaldybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas: savivaldybės neteisėtą neveikimą, ieškovės patirtą žalą ir priežastinį neteisėto neveikimo bei žalos ryšys, atsakovui kyla atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 197 straipsnį, įtvirtinantį rašytinių įrodymų sampratą, rūšis ir įrodomąją galią. Vilniaus apygardos teismas pripažinęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Prevencijos skyriaus medžiagą, kuria atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, oficialiuoju įrodymu nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagal kurią rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas oficialiuoju (prima face) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, ar Prevencijos skyriaus medžiaga atitinka išvardytus kriterijus, nors akivaizdu, kad komisariato dokumentuose pateikta informacija nėra patikima nustatyti nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes, nes yra pagrįsta tik ieškovės nurodytomis aplinkybėmis.
2. Kasatorės teigimu, teismas, tinkamai neištyręs visų byloje esančių įrodymų, nepagrįstai pripažino ginčo teritorijoje esant želdyną, ir tai lėmė byloje netaikytino teisės akto taikymą priimant sprendimą. Kasatorė nurodo, kad teismai ignoravo bylos aplinkybę, jog byloje nenustatyta, ar medis, kurio šaka tariamai padarė ieškovei žalos, augo ne mažesniame kaip 0,05 ha želdinių žemės sklype, ir suabsoliutino savivaldybės pareigą prižiūrėti kiekvieną medį, augantį savivaldybės teritorijoje. Nagrinėjamoje byloje savivaldybė nebuvo gavusi jokio pranešimo apie netinkamos būklės, pavojų keliantį medį, todėl ir nebuvo imtasi tą medį genėti. 
3. Kasatorės teigimu, teismai, netinkamai įvertinę byloje surinktus įrodymus, pritaikę netaikytiną teisės aktą – Aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintas Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles, nepagrįstai nustatė, kad egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos. Kasatorės nuomone, taikant civilinę atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valdžios aktais (CK 6.271 straipsnio 3 dalis), galioja prezumpcija, kad valdžios veiksmai (neveikimas) laikomi teisėtais. Pats žalos atsiradimo faktas nereiškia neteisėtumo, o valdžios veiksmai (neveikimas), kuriais yra padaryta žala piliečiui arba kitam asmeniui, laikomi neteisėtais tik tada, kai pažeisti specialieji teisės aktai, numatantys valdžios ar savivaldybės institucijų veikimo turinį ir formą, o neteisėti veiksmai yra padaryti, jei valdžios institucijos arba jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė J. Dž. prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistus bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi kasacinėje instancijoje išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Ieškovė nurodo, kad teismų sprendimai dėl įrodymų nepakankamumo gali būti panaikinami tik tada, kai nepateikta įrodymų, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą dėl fakto tikrumo ar netikrumo ir joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs fakto nustatytu. Iš bylos medžiagos matyti, kad į įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai apžiūrėjo apgadintą automobilį, nufotografavo įvykio vietą ir automobilį, o vėliau surašė nutarimą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Nagrinėjamoje byloje komisariato medžiagoje nustatytos aplinkybės paneigtos nebuvo. Ieškovė taip pat pažymi, kad kasacinis teismas negali paneigti byloje nustatytų faktų, nes yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). 
2. Ieškovės teigimu, savivaldybės pareiga prižiūrėti želdinius nėra sąlygojama ir nepriklauso nuo kažkieno pranešimo ar nepranešimo apie medžių būklę. Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklės, ieškovės nuomone, reguliuoja visų medžių ir krūmų priežiūrą bei tik tokių vandens telkinių, kurie yra želdynuose, priežiūrą, todėl Vilniaus miesto savivaldybė turi prižiūrėti kiekvieną medį, augantį jos teritorijoje.
3. Ieškovės nuomone, Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už medžių, augančių automobilių parkavimo aikštelėje, priežiūrą, taip pat ir jų pašalinimą, jeigu to reikia siekiant išvengti neigiamų padarinių, nagrinėjamoje byloje jai nustatytos pareigos nevykdė, todėl yra pagrindas konstatuoti neteisėtą neveikimą kaip deliktinės civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.246 straipsnis). Faktas, kad ant ieškovės automobilio nukrito medžio šaka, rodo priežastinį ryšį tarp kasatorės neteisėto neveikimo ir ieškovei padarytos žalos. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, kuriuos ieškovė įrodė, todėl, ieškovės teigimu, kasatorės argumentai, jog teismai netinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas, yra nepagrįsti.    
4. Ieškovė prašo kasacinį teismą taikyti teismo precedentą – teisės taikymo taisyklę, suformuotą analogiškoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir UAB „Mūsų namų valdos“, bylos Nr. 3K-3-21/2012).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, taikymo sąlygų

CK 6.271 straipsnyje nustatyta valdžios institucijų atsakomybė už jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą yra viena iš deliktinės civilinės atsakomybės rūšių, kurios pagrindinė funkcija – kompensavimas nukentėjusiojo nuostolių, siekiant grąžinti jį į ankstesnę, iki žalos atsiradimo buvusią padėtį. CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokių elgesio standartų, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, taikoma ir viešajai civilinei atsakomybei, kurios subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė ar savivaldybė. Šis atsakomybės subjekto išskirtinumas lemia jos taikymo griežtumą, t. y. viešajai atsakomybei nustatyti reikalingos tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimas (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirta žala ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Karolis HES“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-377/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. E. F. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-171/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. U., D. U., G. U. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010; kt.). CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, valstybė ar savivaldybė iš savo biudžeto privalo atlyginti nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.     

Neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 3, 4 dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pasisakęs panašaus pobūdžio bylose, kad savivaldybė turi teisės aktų nustatytą pareigą prižiūrėti savivaldybės teritorijoje, ne privačioje žemėje, esančius medžius, o grėsmės aplinkiniams atveju – medį nukirsti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir UAB „Mūsų namų valdos“, bylos Nr. 3K-3-21/2012; 2013 m. liepos 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Vilniaus Zunda“ ir Vilniaus m. savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-422/2013). Ši taisyklė taikytina ir nagrinėjamoje byloje, nes teisės aktai (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktas, Želdynų įstatymo 10 straipsnis) detaliai reglamentuoja, jog savivaldybės savarankiška funkcija yra ne tik jos teritorijoje esančių želdynų, kaip teigia kasatorė, bet ir atskirai augančių medžių, želdinių, priežiūra. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatorės argumentais, kad nagrinėjamoje byloje teismai visiškai nepagrįstai bei neprotingai suabsoliutino savivaldybės pareigą želdinių priežiūros srityje iki absoliučios pareigos prižiūrėti kiekvieną medį, esantį savivaldybės teritorijoje, ir netinkamai pritaikė netaikytiną teisės aktą – Aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintas Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles. Kasatorės teiginiai, kad medis, kurio nulūžusi šaka apgadino ieškovės automobilį, nepriklauso želdynui, kurių priežiūrą reglamentuoja Taisyklės ir už kuriuos yra atsakinga savivaldybė, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti. Teisės aktų detaliai nustatyta, kokius veiksmus turi atlikti savivaldybės administracija, siekdama užtikrinti želdynų ir želdinių apsaugą bei tvarkymą. Pačios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 1-1230 patvirtintų Vilniaus miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklių 26 punkte nustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys medžių ir krūmų (išskyrus privačioje žemėje) priežiūros darbus, vadovaujasi Aplinkos ministerijos patvirtintomis Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis, o medžių ir krūmų priežiūra apima šios darbus: medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, taip pat genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taigi pati savivaldybė savo norminiais aktais nustatė tiesioginį Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių taikymą ir pavienių medžių, o ne tik želdynų, kaip teigiama kasaciniame skunde, priežiūrai vykdyti. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad medis, kurio nulūžusi šaka apgadino ieškovės automobilį, yra želdinys, esantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad savivaldybės pareiga prižiūrėti jos teritorijoje esančius želdinius apima ne tik konkrečius priežiūros darbus, kuriuos paprastai pagal sutartį atlieka privatūs asmenys, ar leidimų konkretiems darbams, pavyzdžiui, medžių genėjimui, išdavimą, bet ir želdinių priežiūros darbų organizavimą ir jų vykdymo kontrolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Vilniaus Zunda“ ir Vilniaus m. savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-422/2013), todėl net ir tais atvejais, kai dėl konkretaus želdinio, nagrinėjamoje byloje – medžio, grėsmės aplinkiniams pašalinimo į savivaldybę nesikreipia joks asmuo, savivaldybės pareiga išlieka užtikrinti tinkamą želdinių priežiūros kontrolę. Tai gali būti sutartinis dalykas tarp savivaldybės ir konkretaus privataus fizinio ar juridinio asmens, kuris įsipareigoja tam tikru laiku atlikti visų jo teritorijoje esančių želdinių patikrą ir apie želdinių būklę informuoti savivaldybę. Jeigu tokia sutartinė prievolė nėra nustatyta, tai nesuponuoja mažesnės savivaldybės atsakomybės už jos teritorijoje esančių želdinių priežiūrą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje savivaldybė tinkamai nevykdė teisės aktais nustatytos pareigos užtikrinti visų, išskyrus privačioje žemėje, jos teritorijoje esančių želdinių priežiūrą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės keliamas seniūnijos atsakomybės klausimas šiuo atveju neturi reikšmės, nes seniūnija, nepaisant jai Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 17 punkte nustatytos funkcijos organizuoti ir kontroliuoti savivaldybės želdinių priežiūrą, yra savivaldybės administracijos filialas, kurios veiklą reglamentuoja savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti nuostatai ir kurios veikla yra finansuojama iš savivaldybės biudžeto, todėl tinkamas užduočių formulavimas ir jų vykdymo kontrolė yra savivaldybės atsakomybė (CK 2.53 straipsnio 2 dalis).     

Bendroji norma, įtvirtinanti žalos definiciją, yra CK 6.249 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje žalos padarymo faktą patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Prevencijos skyriaus medžiaga, kuria atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Pažymoje nurodoma, kada, kokioje vietoje, kas ir kokį automobilį apgadino. Teisėjų kolegija pažymi, kad žemesnės instancijos teismai pagrįstai šią pažymą laikė oficialiuoju įrodymu (CPK 197 straipsnis), nes ji išduota valstybės subjektų, kurie neviršijo savo kompetencijos, o joje pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Kasatorės argumentai, kad pažyma surašyta remiantis tik ieškovės paaiškinimais, kad ši pažyma neįrodo, jog automobilis buvo apgadintas būtent toje automobilių stovėjimo aikštelėje, kad įvykio metu lūžo medis (ar jo šaka), kad šio medžio (šakos) lūžimas padarė žalą ieškovės automobiliui, yra teisiškai nepagrįsti. Kasatorė teigia, kad reikalavimas jai pateikti įrodymus iškreipia šalių pusiausvyros principą, tačiau CPK 178 straipsnyje yra nustatyta šalių pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus. Aplinkybės, nustatytos oficialiuosiuose įrodymuose (valstybės institucijų išduotuose dokumentuose) laikomos visiškai įrodytomis iki nėra paneigtos teisės aktų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kasatorė nepateikė kitų įrodymų, kuriais būtų nuginčytos ieškovės pateiktuose dokumentuose žalos faktą pagrindžiančios aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, nes reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žalos dydį ieškovė taip pat pagrindė tinkamai, kasatorė nepateikė jį paneigiančių ar mažinančių įrodymų.

Kita būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra priežastinis ryšys, kuris šios kategorijos bylose dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. ir kt. v. Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baldų rojus“ v. G. O., bylos Nr. 3K-3-197/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-476/2008). Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai pagrįstai nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija tinkamai nevykdė pareigos užtikrinti jos teritorijoje esančių želdinių priežiūrą ir jos vykdymo kontrolę, o žala atsirado lūžus automobilių parkavimo aikštelėje esančio medžio šakai, taigi kasatorės neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Kitų aplinkybių (force majeure ar pačios ieškovės kaltė), kurios leistų netaikyti kasatorei deliktinės civilinės atsakomybės, byloje nenustatyta.

Dėl aptartų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamus procesinius teismų sprendimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetant, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė prašo priteisi iš kasatorės 1500,4 Lt patirtų atstovavimo išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad šis ieškovės prašymas tenkintinas, jos naudai iš kasatorės priteistina 1500,4 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kasacinis teismas patyrė 25,83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 111109233) 1500,4 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų, 40 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovės J. Dž. (asmens kodas duomenys neskelbtini) naudai ir 25,83 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Sigita Rudėnaitė

                                                                      Dalia Vasarienė

                                                                      Vincas Verseckas