Civilinė byla Nr. e2A-1542-794/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16987-2023-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7; 3.2.4.12; 3.3.1.3; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1

(S)

VILNIAUS apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2588-1094/2024 pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) ,,Lasma motors“ dėl automobilio trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

0       I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė R. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama, priteisti iš UAB ,,Lasma motors“ 2 258,75 Eur automobilio trūkumų šalinimo išlaidų, 427,00 Eur nuostolių, 5 procentų procesinių palūkanų skaičiuojamų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji su atsakove 2023 m. spalio 4 d. sudarė automobilio BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsigijo automobilį už 6300 Eur. Sutartyje trūkumų skiltyje buvo nurodyta, kad neatsidaro bagažinė, daugiau jokių trūkumų nenurodyta. Pirkimo metu atsakovė užtikrino, kad automobilis yra techniškai tvarkingas, nes nuo 2022 m. rugsėjo 2 d. yra galiojanti techninė apžiūra. Po poros dienų nuo automobilio įsigijimo pasireiškė defektai, kurie nebuvo nurodyti automobilio pirkimo-pardavimo sutarties trūkumų skiltyje, todėl ieškovė kreipėsi į du autoservisus dėl automobilio patikros, diagnostikos ir remonto sąmatų sudarymo. 2023 m. spalio 6 d. UAB ,,Klasera“ buvo atlikta el. diagnostika, o 2023 m. spalio 9 d. atlikta važiuoklės patikra. Patikrų metu nustatyti šie defektai: tepalų prasisunkimas, stabdžių diskų ovalumas, blogai veikiantys amortizatoriai, stabilizatoriaus traukės, svirtys. Važiuoklės remonto darbų sąmata įkainota 879,34 Eur be PVM. Ši suma laikoma nuostoliais. Nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. praktika civilinėje byloje 3K-3-381/2006, kurioje išaiškinta, kad pagal preliminarias defektų tvarkymo sąmatas yra atlyginamos būsimos išlaidos be PVM. 2023 m. spalio 10 d. buvo kreiptasi į K. J. dėl UAB ,,Klasera“ atliktos diagnostikos įvertinimo, papildomos diagnostikos atlikimo ir variklio remonto darbų sąmatos sudarymo. Buvo nustatyta, kad vakuumo, vandens pompa, įsiurbimo sklendė, tepalo lygio daviklis, žvakių pakaitinimo relė ir oro srauto matuoklis yra sugedę, jų remonto kaina įvertinta 1 379,00 Eur su PVM už detales ir 290,00 Eur darbai be PVM. Viso defektų šalinimo išlaidos sudaro 2 258,75 Eur. Ieškovė papildomai patyrė 427,00 Eur nuostolių, siekdama išsiaiškinti būsimų automobilio remontų kainas. Ieškovės teigimu, automobilis buvo netinkamas eksploatacijai iš karto po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Ieškovė pirko automobilį asmeniniam naudojimui, pardavėjas neįvardijo visų automobilio trūkumų, dėl to vėliau paaiškėję automobilio defektai laikytini paslėptais trūkumais, automobilis neatitinka įprastų automobiliams keliamų reikalavimų ir nėra tinkamas naudoti pagal paskirtį.

2.       Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė iš atsakovės įsigijo 2007 m. gamybos, t. y. ne naują, o 16 m. senumo automobilį BMW 525 D. Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties 1.1. punkte buvo numatyti smulkūs defektai, neatsidaranti automobilio bagažinė. Kiekvienas asmuo įsigijęs dėvėtą 16 m. senumo automobilį, turintį smulkių defektų ir neatsidarančią bagažinę, neišvengiamai patirs išlaidų tokio automobilio priežiūrai, remontui. Atsakovė paaiškino, kad visi ieškovės pateiktose remonto darbų sąmatose ginčo automobilio galimi defektai yra nulemti natūralaus nusidėvėjimo ir nebuvo paslėpti. Atkreipia dėmesį į tai, kad remonto darbų sąmatose defektai nėra įvardijami kaip nuslėpti, tai pat neminima, jog automobilio negalima naudoti pagal paskirtį. Ieškovės pateiktos diagnostinės pažymos patvirtina tik faktą, kad automobilį galima remontuoti. Iš UAB ,,Klasera“ 2023 m. spalio 10 d. pažymos matyti, kad automobilis po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nuvažiavo 792 km, tai rodo, jog jį galima naudoti pagal paskirtį ir jo remontas nėra būtinas jo eksploatacijai. Todėl atsakovė nesutinka, kad pardavė ieškovei iš esmės įprastų reikalavimų keliamų dėvėtam automobiliui neatitinkantį 16 m. senumo automobilį. Iš byloje esančių įrodymų negalima teigti, kad automobilį būtina remontuoti norint jį saugiai ir tinkamai eksploatuoti pagal paskirtį. Ginčo automobilis turi galiojančią ir byloje neginčijamą techninę apžiūrą. Ieškovė turėjo galimybę neatlygintinai palikti automobilį techninei apžiūrai atsakovės autoservise, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Kitą dieną po ginčo automobilio įsigijimo ieškovė atvyko į atsakovės atstovybę Klaipėdoje prašydama taikyti restituciją ir atsiimti automobilį, nes neva jis ieškovei nebepatinka. Tačiau jokių pretenzijų dėl automobilio techninės būklės nereiškė.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės R. J. atsakovei  UAB „Lasma motors“ 490,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4.       Teismas nustatė, jog tarp šalių nekilo ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad ieškovė turėjo galimybę neatlygintinai palikti automobilį techninei apžiūrai atsakovės autoservise, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Sekančią dieną po automobilio įsigijimo ieškovė atvyko į atsakovės atstovybę Klaipėdoje prašydama taikyti restituciją ir atsiimti automobilį, neva jis ieškovei nebepatinkantis ir per brangus. Šio apsilankymo metu ieškovė jokių pretenzijų dėl automobilio techninės būklės nereiškė. Pretenzija atsakovei dėl automobilio neatitikimų įprastiems automobilio reikalavimams ir negalėjimo jo tinkamai naudoti pagal paskirtį buvo pateikta 2023 m. spalio 12 d. prašant taikyti restituciją.

5.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2023 m. spalio 4 d. Ieškovė automobilį apžiūrai pateikė 2023 m. spalio 9, 10 d. Per šį 5-6 d. laikotarpį ieškovė pravažiavo 792 km (automobilio rida pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 343 936 km., automobilio rida patikros metu nurodyta 344 728 km). Vertinant pravažiavimo dydį, teismas sprendė, kad negalima konstatuoti fakto, jog automobilis sugedo iš karto/ staiga po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Teismas pabrėžė, kad automobiliu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu buvo galima naudotis pagal paskirtį, t. y. automobilis užsivedė ir važiavo, automobilio techninė apžiūra galiojo – nustatyti tik nežymūs trūkumai dėl priekinių ir galinių rūko žibintų sureguliavimo, pirkėja, kartu su kitu ją atlydėjusiu asmeniu automobilį apžiūrėjo, išbandė, pripažino, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu automobilis atitiko lengvajam automobiliui keliamus įprastus reikalavimus, dėl kitų automobilio trūkumų pardavimų konsultanto nesiteiravo, pretenzijų nereiškė.

6.       Teismas vertino, jog įsigydama daugiau kaip 16 m. naudotą automobilį, atsižvelgiant į jo eksploatavimo intensyvumą (pvz., nuvažiuotų kilometrų skaičių), ieškovė turėjo numanyti, kad automobilis gali turėti tam tikrų techninių trūkumų arba jie gali atsirasti bet kurio įsigyto automobilio tolesnio eksploatavimo momentu. Nors nei įstatymas, nei sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), tačiau įsigydama naudotą automobilį, ieškovė turėjo pati įvertinti prekę, konsultuotis su reikiamą informaciją galinčiais suteikti asmenimis. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-869-544/2016; Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-9-569/2018; Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-753-460/2020; Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje e2A-219-368/2022; Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-357-886/2023; ir kt.).

7.       Teismas nurodė, jog byloje nenustatyta, kad automobilio eksploatacija negalima ir (ar) autoserviso darbuotojų padarytos išvados, jog automobilis yra techniškai netvarkingas, ar, kad siekiant išvengti didesnių automobilio sugadinimų rekomenduota automobilio nenaudoti. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad autoserviso specialistai nustatė, jog defektai yra atsiradę iki automobilio pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo. Taigi nėra ir duomenų, pagrindžiančių, kad automobilio gedimai yra esminiai, dėl kurių automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį, net nenurodoma, jog toks automobilis negali būti eksploatuojamas.

8.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės nurodomi neva paslėpti trūkumai, tokie kaip stabdžių kaladėlės, stabdžių diskai, amortizatorius, stabilizatoriaus traukė, priskirtini prie natūralaus techninio nusidėvėjimo ir yra šalinami (keičiamos detalės) pagal gamintojo nurodymus – nuo nuvažiuoto kilometražo. Stabdžių kaladėlės yra viena iš greičiausiai besidėvinčių detalių, naujos stabdžių kaladėlės turėtų atlaikyti apie 15–30 tūkst. km. Stabdžių kaladėlių/ stabdžių diskų nusidėvėjimas atsispindi prietaisų skydelyje užsidegant oranžinei įspėjamajai lemputei. Be to nudėvėtų stabdžių kaladėlių metalinė plokštelė susiliečia su stabdžių disku, o tada stabdymo metu girdimas nemalonus metalo trinties garsas ir gadinami stabdžių diskai. Tokių nusidėvėjimo požymių ieškovė atsakovei nenurodė nei automobilio apžiūros metu prieš pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, nei sekančią dieną atvykusi į atsakovės atstovybę Klaipėdoje. Teismas nurodė, kad stabilizatoriaus traukė yra reikšminga pakabos sistemos dalis ir dėl jos pažeidimo gali būti nepratęstas techninės apžiūros dokumentas. Gamykloje sumontuotos traukės gali nesusidėvėti iki 80–90 tūkst. km., o su pakaitinėmis traukėmis dažnai be gedimo galima nuvažiuoti ne daugiau kaip 20–30 tūkst. km. Automobilio techninė apžiūra galioja iki 2024 m. rugsėjo 1 d., transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus, atliekant techninę apžiūrą automobilis buvo tikrinamas ant diagnostikos stendo, o stabilizatoriaus traukių, stabdžių sistemos, amortizatoriaus nusidėvėjimas priklauso nuo nuvažiuoto kilometražo. Teismas taip pat pažymėjo, kad prieš sudarant automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, automobilio apžiūros metu buvus tepalo lygio daviklio ir (ar) kaitinimo žvakių defektams, šie defektai taip pat atsispindėtų prietaisų skydelyje užsidegant oranžinei įspėjamajai lemputei arba juos galima būtų nustatyti iš sunkiai užvedamo (arba visai neužsikuriančio) automobilio variklio.

9.       Teismas nurodė, jog ieškovė neįrodinėjo, kad prieš įsigyjant 16 m. naudotą automobilį, jai buvo suteikta informacija apie naujai pakeistas transporto priemonės detales ir (ar) dalis. Ieškovė dėl kitų automobilio trūkumų pardavimo konsultanto neklausė, automobilį apžiūrėjo tiek vizualiai, tiek ir pravažiavusi, pretenzijų dėl jo kokybės neturėjo. Ieškovė, pirkdama automobilį galėjo pasinaudoti savo teise patikrinti jo techninę būklę (kokybę) su specialistu ir nusistatyti tikslius automobilio defektus, tačiau to nepadarė, t. y. ieškovė nepasinaudojo CK 6.328 straipsnyje nustatyta teise patikrinti perkamą daiktą. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo nesutikti su atsakovės atstovo teigimu, kad teismas šioje byloje nėra aktyvus, o pati ieškovė neprašė atlikti ekspertizės.

10.       Taigi teismas vertino, kad pats prekės pobūdis – 16 m. eksploatuotas automobilis su 343 936 km rida pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu – lemia pirkėjo didesnio atidumo reikalavimus, todėl ieškovė nesiimdama tinkamų ir pakankamų veiksmų, kad prieš perkant automobilį jo būklė būtų įvertina kompetentingų asmenų, prisiėmė su tuo susijusią riziką ir neigiamus padarinius. Labai svarbu suprasti, kad transporto priemonės detalės ir dalys natūraliai dėvisi. Aplinkybė, kad ieškovės įsigytas naudotas automobilis tapo, pasak ieškovės, netinkamas naudoti įveikus 792 km atstumą, automobiliui esant ieškovės žinioje, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad automobilis pardavimo metu buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovė, kaip atidus ir rūpestingas asmuo, turintis automobilių vairavimo patirties, pagal pateiktus jai duomenis negalėjo nežinoti, kad taip stipriai nudėvėto automobilio kai kurios detalės ir dalys gali būti nusidėvėjusios ir reikės jas keisti (byloje nėra duomenų, kad automobilio su tokia didele rida detalės ir (ar) dalys prieš parduodant automobilį buvo atnaujintos), o tai negali būti laikoma esminiais kokybės trūkumais, kurių ji galėjo nežinoti ar nesitikėti, taip pat ji negalėjo pagrįstai tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo, kaip naujo automobilio savininkas, kadangi automobilio eksploatavimo metu mechanizmai natūraliai dėvisi. Ieškovė nepateikė jokių neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, kad jos ieškinyje nurodyti automobilio trūkumai/defektai jau buvo iki automobilio pardavimo ir (ar) jo perdavimo ieškovei metu arba atsirado dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo, ir kurie buvo nuslėpti apgaunant pirkėją. Dėl to teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog automobilis neatitiko kokybės reikalavimų nuosavybės perdavimo metu arba defektai atsirado dėl priežasčių, egzistavusių iki automobilio perdavimo ieškovei momento.

11.       Teismas pabrėžė, kad ieškovė, net ir žinodama aiškiai deklaruotą tikrą automobilio ridą automobilį įsigijo, tad įsigydama labai stipriai dėvėtą automobilį negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio, kad būtent jos automobilio po įsigijimo ilgai taisyti nereikės, kaip ir nereikės atlikti kitus įprastus techninio aptarnavimo darbus, ką atlieka kiekvienas protingas ir apdairus asmuo įsigijęs naudotą automobilį. Ieškovė, pirkdama 16 m. senumo automobilį, negali nesuvokti, kad kai kurios detalės gali būti nusidėvėjusios ir reikės jas keisti, o tai negali būti laikoma esminiais kokybės trūkumais, kurių ji galėjo nežinoti ar nesitikėti. Taigi teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog jos pirktu naudotu automobiliu nebuvo galima naudotis pagal paskirtį nuo pirkimo momento, kad automobilis pirkimo sandorio sudarymo metu neatitiko kokybės reikalavimų pagal pateiktus duomenis ir, jog parduota naudota transporto priemonė turėjo paslėptų trūkumų ir už juos atsakinga atsakovė, todėl ieškinys atmestinas (Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176-185 straipsniai).

12.       Taip pat teismas nurodė, kad civilinė byla Nr. 3K-3-381/2006 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis) ir nagrinėjama byla skiriasi tiek savo faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės taikymo klausimais: pirmojoje byloje buvo sprendžiama dėl atsakovo veiksmų, kylančių pagal Sausumos transporto priemonių draudimo sutartį aiškinimo ir vertinimo klausimai, byla kilusi iš draudimo teisinių santykių – dėl draudimo išmokos priteisimo, todėl ji nėra precedentinė nagrinėjamai bylai. Net ir tuo atveju, jei nagrinėjamoje byloje būtų įrodytas, kas šiuo atveju nekonstatuota, transporto priemonės nuslėptų trūkumų faktas, šioje byloje negalima būtų remtis ieškovės atstovo aptarta nutartimi kaip precedentine.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.       Apeliaciniu skundu ieškovė (apeliantė) R. J. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.       Apeliantė nurodo, jog teismas visiškai neadekvačiai sureikšmino galiojančios techninės apžiūros (toliau – TA) faktą, kuris iš dalies nulėmė teismų praktikai prieštaraujančio teismo sprendimo priėmimą. Šiuo atveju ginčo automobilis buvo pirktas 16 metų senumo, tačiau teismas automobilio netikrinimo aplinkybę ypač sureikšmino, apkaltindamas ieškovę neatsakingu elgesiu, kas suteikė galimybę eliminuoti atsakovės, kaip pardavėjos pareigą parduoti tvarkingą ir tinkamą naudoti, kad ir seną, naudotą automobilį, kurio pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyti praktiškai jokie defektai. Šios bylos atveju pardavėjas, būdamas šios srities profesionalas, nutylėjo apie daugybę defektų ir garantavo, kad automobilis yra techniškai tvarkingas, kas ir atsispindi pirkimo–pardavimo sutartyje, nenurodžius jokių reikšmingų defektų.

13.2.       Teismas savo teiginius grindė tik prielaidomis, ignoruodamas ieškovės paaiškinimus, profesionaliai nesuvokdamas ir nesigilindamas automobilių techninių eksploatavimo niuansų. Siekiant suprasti tikslias defektų atsiradimo priežastis ir dėsningumus, teismas galėjo paskirti byloje ekspertizę, tačiau to nebuvo padaryta.

13.3.       Teismas padarė niekuo nepagrįstas išvadas apie gedimų indikatorių įsijungimą (visuomenėje dar kitaip – „klaidų išmetimą“) prietaisų skydelyje. Nėra aišku ar šiame automobilyje yra minimi indikatoriai ir ar jie tikrai suveikė ir turėjo / galėjo suveikti. Neaišku kuo remdamasis teismas nusprendė, kad byloje nenustatyta, kad automobilio eksploatacija negalima ir (ar) autoserviso darbuotojų padarytos išvados, jog automobilis yra techniškai netvarkingas, ar, kad siekiant išvengti didesnių automobilio sugadinimų rekomenduota automobilio nenaudoti. Dėl šių aplinkybių teisme ginčo nebuvo, todėl tokia teismo išvada faktiškai prieštarauja nustatytai bendro pobūdžio pareigai elgtis atidžiai ir rūpestingai pirkėjos atžvilgiu.

13.4.       Apeliantės teigimu, teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą apie šiame automobilyje egzistuojančią susidėvėjusių stabdžių kaladėlių ar diskų įspėjamąją lemputę prietaisų skydelyje, bylos faktinėms aplinkybėms priešingą išvadą, kad visuomet alyvos lygio daviklio gedimas atvaizduojamas prietaisų skydelyje įsijungus lemputei, nors pati pirkėja aiškiai teismo posėdžio metu nurodė, kad tepalų lygio lemputė užsidegė tik kitą dieną, o kita vertus logiškai mąstant būtent sugedęs daviklis nerodo per mažą tepalų lygį arba klaidingai rodo tepalų lygį, taip pat teismas padarė spėjimu grįstą prielaidą, jog šis automobilis buvo anksčiau remontuotas neoriginaliomis dalimis, dėl ko galėjo greičiau susidėvėti jo važiuoklės dalys. Teismo nurodytas galimas kaitinimo žvakių netinkamo veikimo požymis – sunkus užsivedimas ar neužsivedimas, nebuvo niekuomet patvirtintas nei vienos iš šalių, t. y. automobilis vedėsi gerai ir apie blogą užsivedimą būtų pastebėta dar apžiūros metu automobilių aikštelėje.

13.5.       Vadovaujantis formuojama praktika, atsakovė, kaip pardavėja, turi byloje įrodyti, kad automobilio trūkumai ieškovei buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis), taip pat turi įrodyti atsakovės atsakomybę šalinančius pagrindus. Šių dalykų atsakovė neįrodė, o kaip tik priešingai patvirtino, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas ir praėjęs techninę apžiūrą, be to jokių defektų nebuvo nurodyta ir pirkimo–pardavimo sutartyje, juos nutylint.

13.6.       Teismo teiginys – įveikus 792 km atstumą, automobiliui esant ieškovės žinioje, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad automobilis pardavimo metu buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams ir teismų praktikai tokio pobūdžio bylose dėl naudotiems automobiliams keliamų reikalavimų, kadangi automobilis tikrai nebuvo pirktas su tikslu kaip nors nuvažiuoti 792 km atstumą, vėliau dėl to patiriant labai dideles išlaidas būtinam variklio ir važiuoklės remontui. Pravažiavus tokį nedidelį atstumą pasireiškę defektai reiškia tik viena – kad jie egzistavo pirkimo–pardavimo metu ir laikytini buvę nuslėpti pardavėjo, šiam neatskleidus defektų pirkėjai, o galimai ir kai kuriuos tyčia užmaskuojant naudojant spec. variklio priedus, kurių apstu visose automobilių dalių parduotuvėse.

13.7.       Teismas, spręsdamas vien pagal automobilio ridą, padarė per daug skubotą išvadą, kad visi tiek nuvažiavę automobiliai yra smarkiai susidėvėję ir turi daugybę problemų, už kuriuos pardavėjas, net ir defektų nuslėpimo atveju (nenurodant jų pirkimo–pardavimo sutartyje), negali atsakyti, kas iš esmės prieštarauja logikai, kadangi automobilio rida neatspindi ir negali atspindėti realios techninės būklės, jeigu automobilių gamintojas pagamino ilgaamžį variklį ir atsparią važiuoklę, o buvęs savininkas nuolatos ir kruopščiai jį tikrindavo, prižiūrėdavo ir remontuodavo kokybiškomis dalimis.

13.8.       Apeliantė nurodo, jog ji pasirinko būtent CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą savo teisių gynimo būdą ir įrodė, kad daikto su trūkumais naudoti pagal paskirtį negalima ir trūkumai gali būti pašalinti. Bet kuriuo atveju pirkėjui renkantis šį teisių gynimo būdą trūkumų pašalinimas atliekamas pardavėjo sąskaita.

13.9.       Teismo teiginys, jog negalima priteisti būsimas išlaidas prieštarauja CK 6.249 straipsnio 3 dalies nuostatai, pagal kurią teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas.

13.10.       Teismas neturi pagrindo abejoti teisme pateiktų paaiškinimų atitikimu tikrovei, juolab, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą, o atsakovė neginčijo ieškovės pateiktų automobilyje nustatytų defektų teisingumo ir jų tvarkymo būtinybės bei numatyto tvarkymo būdo, todėl akivaizdžiai šališka teismo išvada, kad nustatytų ginčo automobilyje defektai gali būti sutvarkomi ne keičiant dalis kitomis, o jas pačias remontuojant (galime suprasti – restauruojant (kas pakankamai retas, sudėtingas ir trumpalaikio efekto tvarkymo būdas)), neva tai būtų žymiai pigiau ir ilgaamžiškiau bei teisingiau pardavėjo atžvilgiu.

14.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB ,,Lasma motors“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1.       Atsakovė nurodo, jog remiantis ieškovės reikalavimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas) turiniu, ieškinio reikalavimas dėl išlaidų atlyginimo turi būti grindžiamas tokių išlaidų patyrimą grindžiančiais įrodymais. Šiuo atveju ieškovės ieškinio reikalavimas negali būti laikomas pagrįstu, kadangi ieškovė nė neįrodinėja patyrusi prašomų priteisti išlaidų.

14.2.       Ieškovė neneigia, jog jokios žalos dėl įrodinėjamų automobilio defektų šalinimo nepatyrė ir neteikė į bylą absoliučiai jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovė negali tiksliai apskaičiuoti savo nepatirtų išlaidų dydžio. Priešingai, ieškovė tiksliai apskaičiavo visas įsigyto automobilio tariamų trūkumų šalinimo išlaidas ir pareikalavo jas priteisti. Taigi egzistuoja priešingos aplinkybės negu nustatytos kasacinio teismo nagrinėtose bylose, kaip tik užkertančios kelią ieškovei reikalauti dar nepatirtų išlaidų atlyginimo.

14.3.       Atsakovė nesutinka ir su apeliantės argumentais, jog ieškovė neva neturėjo finansinių pajėgumų skirti prašomą priteisti nepatirtų remonto išlaidų sumą. Šios aplinkybės ieškovė neįrodinėjo bylos nagrinėjimo metu ir jokių savo neva sunkią turtinę padėtį grindžiančių įrodymų neteikė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu. Vien faktas, kad ieškovė rinkosi pirkti automobilį jo kainą sumokant kredito įstaigos lėšomis, dar nereiškia, kad ieškovė yra tokios sunkios turtinės padėties, jog negalėtų skirti reikalaujamos priteisti sumos, t. y. 2 685,75 Eur įsigyto automobilio remontui.

14.4.       Atsakovės teigimu, reikalaujama priteisti nepatirtų išlaidų suma (2 685,75 Eur) negali būti laikoma didelė net fiziniam asmeniui. Nėra nei faktinio, nei teisinio, nei loginio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas turėjo pagrindą priteisti ieškovei jos nepatirtas išlaidas todėl, kad šių išlaidų ieškovė neturėjo finansinių galimybių patirti prieš kreipdamasi į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo. Mano, jog jeigu ieškovė iš tikrųjų būtų ketinusi patirti prašomas priteisti išlaidas, ji būtų patyrusi nors dalį iš jų, nors pačias būtiniausias remonto išlaidas. Šiuo atveju matyti, jog ieškovė nė nebandė remontuoti iš atsakovės įsigyto automobilio, todėl teismas pagrįstai nustatė nesant jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškinį dėl išlaidų atlyginimo, kurių ieškovė nė nebandė patirti.

14.5.       Bylos duomenimis buvo nustatyta aiški pirkėjos valia vengti įsigyto automobilio remonto. Vertinant šią aplinkybę ieškinio reikalavimo (dėl remonto išlaidų atlyginimo) kontekste bei atsižvelgiant į tai, kad net nebuvo įrodinėjamas prašomų priteisti nepatirtų išlaidų patyrimo realumas ateityje, tampa akivaizdu, jog ieškovės įrodinėjama žala yra tiesiogiai kilusi dėl pačios ieškovės sąmoningo ir kryptingo neveikimo, lėmusio galimų įsigyto automobilio trūkumų nepašalinimą iki pat teismui priimant skundžiamą sprendimą.

14.6.       Atsakovės nuomone, ieškovei buvo sudarytos visos (net perteklinės) sąlygos gauti įsigyto automobilio galimų trūkumų šalinimo paslaugas. Tuo tarpu ieškovei nesinaudojant jai siūlomais įprastais ir tiesioginiais savo galimai pažeistų teisių gynimo būdais, tačiau reiškiant akivaizdžiai negrindžiamą ieškinį teisme dėl žalos, kurios nepatyrė ir kurią didžiąja dalimi lėmė pati, tokių veiksmų neigiamos teisinės ir ekonominės pasekmės privalo taip pat atitekti ieškovei.

14.7.       Atsakovė pabrėžė, kad perkant dėvėtą automobilį, pirkimo-pardavimo metu objektyviai yra net neįmanoma aptarti visų automobilį sudarančių detalių ir mechanizmų nusidėvėjimo laipsnio. Dėl šios (automobilio sudėtingumo) priežasties, pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodomi tik patys akivaizdžiausi ir stambiausi parduodamo daikto trūkumai. O atitinkamai pirkėjui, perkančiam dėvėtą automobilį, kasacinis teismas yra suformavęs protingo elgesio įsigyjant automobilį standartus bei apibrėžęs protingus dėvėto daikto lūkesčius.

14.8.       Patenkinus ieškinio reikalavimą, būtų suformuota itin ydinga teismų praktika, leidžianti kiekvienam įsigijusiam seną dėvėtą automobilį, reikalauti nemokamo pilno remonto atlikimo pagal po automobilio pirkimo gautus autoservisų komercinius pasiūlymus. Tokia teismų praktika iš esmės pažeistų pamatinį šalių sutarties laisvės principą, nes iš esmės įpareigotų dėvėto seno automobilio pardavėją teikti pilną privalomą nemokamą automobilio taisymo ar gerinimo garantiją, nors to šalys nebūtų aptarusios sudarydamos automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Kad tokia teisinė-ekonominė situacija nebūtų sukurta, būtent tam teismai ir nustato procesinę pareigą pirkėjui, reikalaujančiam remonto išlaidų atlyginimo, įrodyti atliktų remonto darbų neišvengiamumą, t. y. jog be atliktų remonto darbų įsigytu automobiliu pagal paskirtų nebūtų įmanoma buvę naudotis.

14.9.       Atsakovė pažymėjo, kad šioje byloje teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva rinkti ieškovės poziciją grindžiančių įrodymų ir pats savo iniciatyva skirti byloje techninę teismo ekspertizę. Ieškovė šioje byloje buvo tinkamai atstovaujama advokato, taigi žinojo savo pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu.

14.10.       Nors ieškovė laikosi nuomonės, jog įrodė aplinkybę, jog su įsigytu automobiliu yra nesaugu/negalima važiuoti, tačiau ši nuomonė yra pagrįsta tik pačios ieškovės subjektyvia nuomone – savo pateiktų įrodymų vertinimu. Joks specialistas nepatvirtino ieškovės pozicijos, dėl ko ji ir laikytina nepagrįsta.

14.11.       Įrodymais nepagrindus, kad ieškovei parduotas automobilis (neatlikus įrodinėjamų remonto darbų) būtų nenaudotinas pagal paskirtį, negalima konstatuoti, kad atsakovė pardavė ieškovei netinkamos kokybės daiktą. Taigi nėra pagrindo pripažinti atsakovę esant kalta atlikus neteisėtus veiksmus pirkėjos atžvilgiu.

14.12.       Atsakovė pažymėjo, jog reikalavimo dalyje dėl 427,00 Eur nuostolių atlyginimo, ieškovė nepateikė įrodymų nei dėl reikalaujamų priteisti 90,00 Eur išlaidų mechanikui, nei dėl 25,00 Eur išlaidų UAB „Klasera“ patyrimo. Išlaidas abiem atvejais patyrė tretieji asmenys, o ne ieškovė. Todėl šioje reikalavimo dalyje ieškovės patirta žala taip pat nebuvo įrodyta, dėl ko ir nekyla pagrindo tokio reikalavimo tenkinti.

14.13.       Atsakovė nurodo, jog 300,00 Eur dalį iš prašomų priteisti nuostolių sudaro išlaidos advokatui, ieškovės patirtos už pretenzijos dėl restitucijos rengimą. Kadangi ieškovė nagrinėjamoje byloje nereiškia jokio reikalavimo dėl restitucijos taikymo, akivaizdu jog neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtų išlaidų advokatui dėl pretenzijos rengimo bei šioje byloje reiškiamo reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

16.       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18.       Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

19.       Pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

20.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. spalio 4 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Lasma motors“ pardavė R. J. pardavė transporto priemonę BMW 525D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rida 343 936 km, transporto priemonės trūkumai: smulkūs defektai; informacija apie įvykius ir trūkumus: prierašas ranka „neatsidaranti bagažinė“. Transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra galioja.

21.       Iš privalomosios transporto priemonės techninės apžiūros rezultatų ataskaitos Nr. 202-0271895 matyti, kad transporto priemonės BMW 525 D techninė apžiūra atlikta 2022 m. rugsėjo 2 d., transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus, techninė apžiūra galioja iki 2024 m. rugsėjo 1 d., automobilio rida – 335 651 km, kuro tipas – dyzelinas. Transporto priemonės BMW 525 D pirma registracijos data 2007 m. birželio 27 d., pirmosios registracijos Lietuvoje data 2016 m. liepos 26 d.

22.       Iš 2023 m. spalio 9 d. UAB ,,Klasera“ Bosch DC Darbų sąmatos turinio matyti, kad buvo atliekama transporto priemonės BMW 525 D patikra, užsakovas – ieškovės gyvenimo draugas V. D. Patikros metu nustatyta: blogai veikiantys amortizatoriai, stabilizatoriaus traukės, viršutinės galinės lenktosios svirtys, stabdžių kaladėlės ir diskai, stabdžių kaladžių nusidėvėjimo daviklis, nurodytas ratų suvedimas; viso už detales ir darbus – 879,34 Eur be PVM, su PVM 1064 Eur (darbai žymimi N/P, t. y. nuėmimas/pakeitimas). Grafoje „Papildomi darbai ir pastabos“ nurodyta: pakabos patikros metu taip pat nustatytas variklio alyvos nuotėkis iš variklio. 2023 m. spalio 10 d. Darbų sąmatos turinys patvirtina, kad transporto priemonės BMW 525 D patikrą ir diagnostiką atliko K. J. „Vego Klaipėda“, užsakovas – ieškovės gyvenimo draugas V. D. Buvo nustatyti defektai (gedimai): vakuumo pompos (123 Eur), vandens pompos (95 Eur), įsiurbimo sklendės (286 Eur), tepalo lygio daviklio (239 Eur), žvakių pakaitinimo relės (396 Eur), oro srauto matuoklio (156 Eur), kaitinimo žvakės 6 vnt. (84 Eur), viso 1 379,00 Eur už detales (dėl PVM nenurodyta) ir 290,00 Eur už detalių keitimą (dėl PVM taip pat nenurodyta).

23.       Ieškovės atstovas 2023 m. spalio 12 d. pateikė atsakovei pretenziją „Dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo“, kurioje nurodoma, kad atsakovės parduotas automobilis BMW 525 D neatitinka esminių kokybės reikalavimų, nes jo remontui reikia išleisti mažiausiai 2 733,00 Eur, jog galima būtų jį toliau naudoti pagal paskirtį. Pretenzija prašė atsiimti automobilį, grąžinant ieškovei sumokėtą 6 300,00 Eur sumą už automobilį, nutraukti sutartį; kompensuoti ieškovės patirtas 427,00 Eur išlaidas, kurias sudaro: 127,00 Eur diagnostikos ir sąmatos sudarymo išlaidos ir 300,00 Eur advokato išlaidų už pretenzijos parengimą. Ieškovės atstovas, reikalaudamas nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, rėmėsi CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame įtvirtinta pirkėjo teisė nutraukti sutartį ir reikalauti sumokėtos kainos grąžinimo, kai netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

24.       Taigi šiuo atveju ginčas kilo dėl pardavėjos atsakomybės už parduoto naudoto daikto (automobilio) kokybės trūkumus bei pirkėjos teisių gynimo įsigijus netinkamos kokybės daiktą.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

25.       Ieškovė prašo prie civilinės bylos prijungti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus rašytinius įrodymus – Automobilio nuotraukas. Ieškovės teigimu, šios nuotraukos pagrindžia, jog automobilio eksploatacija yra negalima dėl akivaizdžių važiuoklės defektų.

26.       Įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

27.       Įstatyme įtvirtintas draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 314 straipsnio reglamentavimu dėl naujų įrodymo priėmimo ribojimo siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumų po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. To reikalauja civilinio proceso ekonomiškumo, koncentracijos, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai, kadangi šalims civiliniame procese nustatyta pareiga sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

28.       Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodo, jog teikiami nauji rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi jų priėmimo klausimas pirmosios instancijos teisme nespręstas. Apeliantė nurodo, jog minėtų nuotraukų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad nurodytos nuotraukos pateiktos be datos ar laiko žymų. Taigi nors apeliantė nurodo, jog šios nuotraukos pagrindžia jos ieškinio nurodytas aplinkybes, t. y. įrodo įsigyto automobilio negalėjimą naudoti pagal paskirtį, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nuotraukos galėjo būti pateiktos pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliantė nenurodė aplinkybių, kodėl naujai teikiami dokumentai (nuotraukos) negalėjo būti pateikti anksčiau pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nuotraukose pavaizduotas „pakrypęs“ automobilis, nesant nuotraukose fiksuotų datos ar laiko žymų, galėjo „pakrypti“ ne įsigijimo metu, o šiuo metu automobilio disponavimo metu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad kartu su ieškovės apeliaciniu skundu pateikti įrodymai galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis).

Dėl (ne)patirtos žalos atlyginimo

29.       Apeliantė nurodo, jog ji pasirinko būtent CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą savo teisių gynimo būdą ir įrodė, kad daikto su trūkumais naudoti pagal paskirtį negalima ir trūkumai gali būti pašalinti.

30.       Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog tais atvejais, kai parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises ne tik CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais), bet ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017). Specialieji teisių gynimo būdai, nustatyti CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, yra nukreipti į daikto kokybės atkūrimą, o to paties straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu teisių gynimo būdu kompensuojamas netinkamos kokybės daikto ekonominės vertės sumažėjimas. Tais atvejais, kai daikto kokybės trūkumas yra esminis sutarties pažeidimas, yra galimas sutarties atsisakymas (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šis teisių gynimo būdas nukreiptas į sutartinio santykio nutraukimą ir pagal sutartį už daiktą sumokėtų pinigų grąžinimą. Tuo tarpu bendrieji teisių gynimo būdai nukreipti į nuostolio, kuris atsirado pardavėjui pažeidus pareigą perduoti tinkamos kokybės daiktą, kompensavimą.

31.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė iš atsakovės pirko naudotą automobilį (2007 m. gamybos, rida – 343 936 km). Automobilio pirkimo-pardavimo metu ieškovė su savo gyvenimo draugu jį apžiūrėjusi ir išbandžiusi, pravažiavo atsakovės aikštelėje apie 150 m (automobilis neturėjo civilinės atsakomybės draudimo), ir kadangi tuo metu nesijautė jokie automobilio defektai atsakovei pretenzijų dėl automobilio kokybės nereiškė, pageidavimo pasitikrinti automobilio būklę savo pasirinktame servise taip pat nereiškė. Dėl kitų automobilio trūkumų atsakovės pardavimų konsultanto neklausė, nes manė, kad pakankamai didelės vertės automobilis negali būti blogos kokybės, bus tvarkingas ir be papildomų trūkumų, o atsakovės konsultantas žodžiu garantavo, kad automobilio techninė būklė yra gera. Ieškovei buvo žinoma, kad automobilis 2007 m. gamybos, buvo pravažiavęs 343 936 km, anksčiau buvo eksploatuotas Lietuvoje.

32.       Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė turėjo galimybę neatlygintinai palikti automobilį techninei apžiūrai atsakovės autoservise, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Kitą dieną po automobilio įsigijimo ieškovė atvyko į atsakovės atstovybę Klaipėdoje prašydama taikyti restituciją ir atsiimti automobilį, neva jis ieškovei nebepatinkantis ir per brangus. Šio apsilankymo metu ieškovė jokių pretenzijų dėl automobilio techninės būklės nereiškė. Pretenzija atsakovei dėl automobilio neatitikimų įprastiems automobilio reikalavimams ir negalėjimo jo tinkamai naudoti pagal paskirtį buvo pateikta 2023 m. spalio 12 d. prašant taikyti restituciją.

33.       Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2023 m. spalio 4 d. Ieškovė automobilį apžiūrai pateikė 2023 m. spalio 9, 10 d. Per šį 5-6 d. laikotarpį ieškovė pravažiavo 792 km (automobilio rida pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 343 936 km., automobilio rida patikros metu nurodyta 344 728 km). Taigi šiuo atveju teigti, jog automobilis sugedo iš karto/ staiga po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, negalima. Kaip matyti, priešingai nei nurodo apeliantė, automobiliu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu buvo galima naudotis pagal paskirtį, t. y. automobilis užsivedė ir važiavo, automobilio techninė apžiūra galiojo – nustatyti tik nežymūs trūkumai dėl priekinių ir galinių rūko žibintų sureguliavimo, pirkėja, kartu su kitu ją atlydėjusiu asmeniu automobilį apžiūrėjo, išbandė, pripažino, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu automobilis atitiko lengvajam automobiliui keliamus įprastus reikalavimus, dėl kitų automobilio trūkumų pardavimų konsultanto nesiteiravo, pretenzijų nereiškė.

34.       Kaip matyti, apeliantė, prašydama taikyti CK 6.334 straipsnio 1 dalyje 3 punkte įtvirtintą jos teisių gynimo būdą, automobilio remonto išlaidas grindžia 2023 m. spalio 9, 10 d. darbų sąmatomis, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad automobilio remonto darbai pagal ieškovės pateiktas sąmatas buvo atlikti.

35.       Jau minėta, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas pirkėjo teisių gynimo būdas nustato, jog pirkėjas, įsigijęs galimai netinkamos kokybės daiktą, turi teisę reikalauti, kad visų pirma pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus.

36.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.249 straipsnio 3 dalis suteikia pagrindą teismui priteisti nepatirtas šalies išlaidas tik išimtiniais atvejais, kai iš faktinių aplinkybių visumos yra akivaizdu, jog šalis, reikalaujanti žalos atlyginimo, tikrai žalą patyrė ir negali tiksliai apskaičiuoti savo būsimų išlaidų dydžio, o reikalaujamos išlaidos tikrai bus patirtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012, 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3-164-1075/2019).

37.       Šiuo atveju svarbu pabrėžti, jog ieškovė, įsigijusi ginčo automobilį, jau sekančią dieną po jo įsigijimo, buvo atvykusi į atsakovės buveinę Klaipėdoje ir reikalavo priimti jos įsigytą automobilį atgal. Jokių nusiskundimų dėl automobilio trūkumų ieškovė nereiškė, priimti automobilio nemokamam remontui neprašė. Atsakovei sekančią dieną nesutikus atsiimti parduoto automobilio, ieškovė kreipėsi į advokatą, kuris parengė pretenziją dėl restitucijos taikymo. Pretenzijoje buvo reikalaujama taikyti restituciją, prašymo remontuoti automobilį ieškovė nereiškė. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovas siūlė ieškovei pateikti įsigytą ginčo automobilį atsakovei diagnostikai ir remontui, tačiau atsakovė ir toliau atsisakė jai siūlomos nemokamo remonto paslaugos. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju akivaizdu, jog ieškovė vengė įsigyto automobilio remonto. Taigi vertinant šią aplinkybę ieškinio reikalavimo (dėl remonto išlaidų atlyginimo) kontekste bei atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo įrodinėjamas prašomų priteisti nepatirtų išlaidų patyrimo realumas ateityje, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovės įrodinėjama žala yra tiesiogiai kilusi dėl pačios ieškovės sąmoningo ir kryptingo neveikimo, lėmusio galimų įsigyto automobilio trūkumų nepašalinimą iki pat pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltino ieškovę neatsakingu elgesiu yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

38.       Taip pat CK 6.328 straipsnis įtvirtina pirkėjo teisę prieš mokant ar prieš priimant daiktą jį patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. Nors šiame straipsnyje įtvirtinta pirkėjo teisė, o ne pareiga, kiekvienas asmuo, taip pat ir vartotojas, turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje standartą.

39.       Taigi pačiam pirkėjui tenka pareiga elgtis rūpestingai ir protingai ne tik perkant daiktą, tačiau ir renkantis savo teisių gynimo būdus dėl įsigyto galimai nekokybiško daikto. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantei buvo sudarytos visos sąlygos gauti įsigyto automobilio galimų trūkumų šalinimo paslaugas. Tuo tarpu apeliantei nesinaudojant jai siūlomais įprastais ir tiesioginiais savo galimai pažeistų teisių gynimo būdais, tačiau reiškiant ieškinį teisme dėl žalos, kurios nepatyrė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių veiksmų neigiamos teisinės ir ekonominės pasekmės privalo taip pat atitekti apeliantei.

40.       Be to, apeliantė neneigia, jog jokios žalos dėl įrodinėjamų automobilio defektų šalinimo nepatyrė ir neteikė į bylą jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog apeliantė negali tiksliai apskaičiuoti savo nepatirtų išlaidų dydžio. Priešingai, apeliantė tiksliai apskaičiavo visas įsigyto automobilio tariamų trūkumų šalinimo išlaidas ir pareikalavo jas priteisti. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nurodo apeliantė, šiuo atveju egzistuoja priešingos aplinkybės negu nustatytos apeliantės nurodomose kasacinio teismo nagrinėtose bylose, kaip tik užkertančios kelią apeliantei reikalauti dar nepatirtų išlaidų atlyginimo. Taigi apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismo teiginys, jog negalima priteisti būsimas išlaidas prieštarauja CK 6.249 straipsnio 3 dalies nuostatai, pagal kurią teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

41.       Nors apeliantė nurodo, kad ji neturėjo finansinių pajėgumų skirti automobilio remontui prašomą priteisti nepatirtų remonto išlaidų sumą, tačiau šių aplinkybių neįrodinėjo bylos nagrinėjimo metu ir jokių savo sunkią turtinę padėtį grindžiančių įrodymų neteikė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu (CPK 178 straipsnis). Be to, sutiktina ir su atsakovės argumentais, jog vien faktas, kad apeliantė rinkosi pirkti automobilį jo kainą sumokant kredito įstaigos lėšomis, dar nereiškia, kad ji yra tokios sunkios turtinės padėties, jog negalėtų skirti reikalaujamos priteisti sumos, t. y. 2 685,75 Eur įsigyto automobilio remontui. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog jeigu apeliantė iš tikrųjų būtų ketinusi patirti prašomas priteisti išlaidas, ji būtų patyrusi nors dalį iš jų, pvz. pačias būtiniausias remonto išlaidas. Šiuo atveju priešingai, apeliantė visiškai neremontavo įsigyto automobilio, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškinį dėl išlaidų atlyginimo, kurių ieškovė šiai dienai net nepatyrė. Pažymėtina, kad apeliantė ir apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, jog prašomas priteisti remonto išlaidas ji tikrai ateityje ketina patirti, t. y. apeliantė nepateikė nei sutarčių su autoservisais, nei avansinių įmokų už būsimas remonto paslaugas, nei kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie prašomos atlyginti žalos patyrimo realumą ateityje. 

42.       Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog apeliantė galėjo pasirinkti ir kitus savo teisių gynimo būdus, pvz. reikalauti kainos mažinimo arba nemokamo automobilio remonto. Kaip minėta, atsakovė ne kartą tai siūlė, tačiau apeliantė tuo nepasinaudojo.

Dėl parduoto daikto tinkamumo naudoti

43.       Apeliantės teigimu, jai buvo parduotas automobilis su „paslėptais defektais“, dėl kurių  automobiliu negalima ar nesaugu naudotis pagal jo paskirtį.

44.       Sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės pirkėjas turi įrodyti parduoto daikto trūkumų faktą, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010; 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016). Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, jog šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020).

45.       Kaip jau buvo nustatyta, ieškovė iš atsakovės pirko naudotą automobilį (2007 m. gamybos, rida – 343 936 km). Automobilio pirkimo-pardavimo metu ieškovė su savo gyvenimo draugu jį apžiūrėjusi ir išbandžiusi, pravažiavo atsakovės aikštelėje apie 150 m (automobilis neturėjo civilinės atsakomybės draudimo), ir kadangi tuo metu nesijautė jokie automobilio defektai atsakovei pretenzijų dėl automobilio kokybės nereiškė, pageidavimo pasitikrinti automobilio būklę savo pasirinktame servise taip pat nereiškė. Dėl kitų automobilio trūkumų atsakovės pardavimų konsultanto neklausė, nes manė, kad pakankamai didelės vertės automobilis negali būti blogos kokybės, bus tvarkingas ir be papildomų trūkumų, o atsakovės konsultantas žodžiu garantavo, kad automobilio techninė būklė yra gera. Ieškovei buvo žinoma, kad automobilis 2007 m. gamybos, buvo pravažiavęs 343 936 km, anksčiau buvo eksploatuotas Lietuvoje. Naudoto automobilio metai ir nuvažiuotas kilometražas įtarimų ieškovei nekėlė.

46.       Šiuo atveju priešingai nei teigia apeliantė, byloje nenustatyta, kad automobilio eksploatacija buvo negalima ir (ar) autoserviso darbuotojų padarytos išvados, jog automobilis yra techniškai netvarkingas, ar, kad siekiant išvengti didesnių automobilio sugadinimų rekomenduota automobilio nenaudoti. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad autoserviso specialistai nustatė, jog defektai yra atsiradę iki automobilio pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, nėra (CPK 178 straipsnis). Taip pat nėra ir duomenų, pagrindžiančių, kad automobilio gedimai yra esminiai, dėl kurių automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį ir/ar toks automobilis negali būti eksploatuojamas.

47.       Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad 2020 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, kasacinis teismas nustatė, jog pirkėjas, pirkdamas 15 metų naudotą automobilį, negali tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo kaip ir naujo automobilio savininkas. Tačiau kasacinis teismas pažymėjo, jog nepaisant savo nusidėvėjimo, naudotas daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. 

48.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovės argumentais, jog ieškovės į bylą teiktos autoservisų darbų sąmatos negrindžia įrodinėjamos aplinkybės, jog įsigytas senas 16 metų automobilis yra nenaudotinas ar jog juo yra pavojinga naudotis. Aplinkybė, jog seną automobilį galima remontuoti autoservise, neįrodo, jog automobilis turi paslėptų defektų ir/ar tai, jog jis yra nenaudotinas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismo argumentai, kad automobilis pardavimo metu buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams ir teismų praktikai, yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

49.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovės įrodinėti įsigyto automobilio „gedimai“ yra labiau traktuotini kaip einamojo pobūdžio nusidėvėjimai – važiuoklės, stabdžių sistemos nusidėvėjimai, variklio alyvos nuotėkiai. Kiekvienam vidutiniškai protingam ir apdairiam automobilio vairuotojui yra aišku, kad 16 metų amžiaus (343 936 km ridos) automobilį reikia periodiškai remontuoti. Atsižvelgiant į tai, toks automobilio poreikis (būti remontuojamam) kiekvienam vidutiniam vairuotojui negali būti laikomas nei siurpriziniu, nei neįprastu, nei laikomas paslėptu automobilio defektu.

50.       Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo teiginius grindė tik prielaidomis, ignoruodamas ieškovės paaiškinimus, profesionaliai nesuvokdamas ir nesigilindamas automobilių techninių eksploatavimo niuansų. Taip pat apeliantė pabrėžia, jog siekiant suprasti tikslias defektų atsiradimo priežastis ir dėsningumus, teismas galėjo paskirti byloje ekspertizę, tačiau to nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva rinkti ieškovės poziciją grindžiančių įrodymų ir pats savo iniciatyva skirti byloje techninę teismo ekspertizę. Ieškovė šioje byloje buvo tinkamai atstovaujama advokato, taigi žinojo savo pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Šioje byloje ieškovė neprašė pirmosios instancijos teismo skirti ekspertizės, todėl nurodyti apeliantės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

51.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005; ir kt.).

52.       Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog jos pirktu naudotu automobiliu nebuvo galima naudotis pagal paskirtį nuo pirkimo momento, kad automobilis pirkimo sandorio sudarymo metu neatitiko kokybės reikalavimų pagal pateiktus duomenis ir, jog parduota naudota transporto priemonė turėjo paslėptų trūkumų ir už juos atsakinga atsakovė (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties, visi apeliantės argumentai, susiję su negalėjimu naudotis automobiliu ir paslėptais trūkumais atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

53.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, jog apeliantės apeliacinio skundų argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos sprendime aiškiai ir tiksliai motyvuotu įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į visas aplinkybes, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju matyti, jog apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neįrodo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

54.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

55.       Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

56.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

57.       Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą.

58.       Atsakovė prašė priteisti iš ieškovės 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia, jog yra pagrindas priteisti atsakovei iš ieškovės 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

59.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

60.       Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. J. atsakovei UAB „Lasma motors“ 900,00 Eur (devynis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                Vaclovas Paulikas