Baudžiamoji byla Nr. 2K-316/2013 nuasmeninta

                                                                             Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00073-2010-7

                                                                             Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                             1.2.19.4;

                                                                             1.2.29.1 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

  

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

išteisintajam R. R.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 8 d. nuosprendžio.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu R. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 5850 Lt (45 MGL) dydžio bauda, 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) – 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda; R. R. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 5850 Lt (45 MGL) dydžio bauda, 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) – 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 8 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. M. bei R. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisinti, kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

            Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. M. ir R. R. buvo nuteisti:

R. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdama valstybės tarnautoja, dirbdama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės (toliau – ir VSAT) Ikiteisminio tyrimo skyriaus tyrėja, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais ir suklastojo dokumentą. Atlikdama ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdama Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktus, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktus, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 51 straipsnio l dalies 4 ir 7 punktų reikalavimus, 2010 m. rugpjūčio 20 d. 10.00 val. VSAT patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atliko akistatą tarp įtariamųjų N. B. ir M. D., nedalyvaujant šiame proceso veiksme įtariamojo M. D. gynėjui R. R., kurio dalyvavimas buvo būtinas, tačiau surašydama akistatos protokolą jame nurodė, kad akistata atlikta dalyvaujant M. D. gynėjui advokatui R. R. Po akistatos atlikimo, 2010 m. rugpjūčio 20 d., tarp 13.00 ir 14.00 val., tarnybiniu transportu nuvežė surašytą protokolą į automobilių aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), advokatui R. R.; ten šis protokolą pasirašė, patvirtindamas jo surašymo teisingumą, nors akistatoje nedalyvavo, jos metu įtariamųjų M. D. bei N. B. duotų parodymų bei akistatos eigos negirdėjo. Taip R. M., veikdama bendrininkų grupe su advokatu R. R., suklastojo dokumentą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) – 2010 m. rugpjūčio 20 d. akistatos tarp M. D. ir N. B. protokolą, tokiais savo tyčiniais veiksmais, nesąžiningai atlikdama jai patikėtas pareigas, diskreditavo valstybės sienos apsaugos pareigūno vardą ir sumenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižą, dėl to valstybė patyrė didelės neturtinės žalos;

R. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas (duomenys neskelbtini) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas, t. y. valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, priešingais tarnybai interesais suklastojo dokumentą. Būdamas (duomenys neskelbtini) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ginti įtariamąjį M. D., pažeisdamas BPK 48 straipsnio 2 dalies l punkte, Lietuvos advokatūros įstatymo 39 straipsnyje nustatytas pareigas, 2010 m. rugpjūčio 20 d. 10.00 val. neatvyko į baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) VSAT Ikiteisminio tyrimo skyriaus tyrėjos R. M. atliekamą akistatą tarp N. B. bei jo ginamojo M. D. ir nedalyvavo šiame proceso veiksme, VSAT Ikiteisminio tyrimo skyriaus tyrėjai R. M., veikusiai pagal susitarimą su juo, surašius 2010 m. rugpjūčio 20 d. akistatos tarp M. D. bei N. B. protokolą ir protokole nurodžius, kad R. R. dalyvavo atliktoje akistatoje, jis 2010 m. rugpjūčio 20 d., tarp 13.00 ir 14.00 val., (duomenys neskelbtini) automobilių aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), pasirašė VSAT Ikiteisminio tyrimo skyriaus tyrėjos R. M. atvežtą 2010 m. rugpjūčio 20 d. akistatos tarp M. D. ir N. B. protokolą, patvirtindamas, kad protokolas surašytas teisingai, nors jis akistatoje nedalyvavo, jos metu įtariamųjų M. D. bei N. B. duotų parodymų bei akistatos eigos negirdėjo ir taip, veikdamas bendrininkų grupe kartu su VSAT Ikiteisminio tyrimo skyriaus tyrėja R. M., suklastojo dokumentą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) – 2010 m. rugpjūčio 20 d. akistatos tarp M. D. ir N. B. protokolą, tokiais savo tyčiniais veiksmais piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažemino advokato vardą, sumenkino Lietuvos advokatūros, kaip institucijos, autoritetą, dėl to valstybė patyrė didelės neturtinės žalos.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo R. M. ir R. R. dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį išteisino, kaip nepadariusius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

 

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras A. Povilaitis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 8 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimai). Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnį nustatė ne tik dėl veikos pavojingumo, bet ir dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių dokumentą panaudojus apyvartoje, tačiau savo sprendime nurodė ir rėmėsi kasacinio teismo priimtomis nutartimis bylose, kuriose faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nebuvo analogiškos nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad R. M. ir R. R. veiksmais 2010 m. rugpjūčio 20 d. akistatos protokole buvo užfiksuoti melagingi, tikrovės neatitinkantys duomenys, kad akistata tarp įtariamųjų M. D. ir N. B. atlikta nedalyvaujant M. D. gynėjui R. R., kad advokato R. R. dalyvavimas procese buvo būtinas. Tačiau teismas nepagrįstai pripažino, kad R. M. ir R. R. veiksmai nepavojingi, nepadarė didelės žalos BK 228 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies prasmėmis. Kasatorius akcentuoja, kad nusikaltimo pavojingumas reiškia, jog nusikaltimu kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, dėl tokio kėsinimosi šiems teisiniams gėriams padaroma žala arba sukeliama žalos atsiradimo grėsmė. Formaliųjų nusikaltimų sudėčių atveju dažniausiai reali žala teisiniam gėriui būna nepadaryta, tačiau vien dėl tokios grėsmės atsiradimo veika pripažįstama pavojinga. Sprendžiant, ar dokumentų klastojimu buvo sudarytos sąlygos padaryti žalą teisės aktų saugomoms vertybėms, taip pat ar piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi buvo padaryta didelė žala valstybei, turi būti atsižvelgiama į veikos pobūdį, pažeistų įstatymo saugomų vertybių, veiklos srities, kaltininko einamų pareigų svarbą ir kitas konkrečias byloje nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nevertino kaltinamųjų einamų pareigų svarbos ir veikos pobūdžio. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 7, 46 straipsnių, BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, teigia, kad advokato kvalifikacijai, asmeniui bei veiklai keliami aukšti reikalavimai. Išteisintoji R. M. dokumente įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis ėjo valstybės tarnautojo – VSAT Ikiteisminio tyrimo skyriaus tyrėjos pareigas, ji turėjo įgaliojimus atlikti ikiteisminį tyrimą, skirti ir taikyti asmenims kardomąsias bei kitas procesines prievartos priemones, reikalauti iš asmenų pateikti daiktus ir dokumentus, atlikti kitus veiksmus. Taip pat R. M. turėjo pareigą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, užtikrinti baudžiamojo proceso veiksmų teisėtumą, taip pat BPK 10 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą užtikrinti galimybę įtariamajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų. Kasatorius pažymi, kad baudžiamojoje byloje dokumentams, ypač tiems, kurių turinys patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuose užfiksuoti duomenys teismo gali būti pripažįstami įrodymais, turi būti keliami maksimalūs patikimumo, tikrumo ir teisingumo reikalavimai. Akistatos protokole melagingi duomenys buvo įrašyti byloje, kurioje asmenys buvo įtariami padarę labai sunkų nusikaltimą, taip pat jiems buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010 m. rugpjūčio 20 d. akistatos protokolas buvo panaudotas baudžiamojoje byloje sprendžiant N. B. suėmimo pratęsimo klausimą. Bylos duomenys patvirtina, kad bylą kontroliuojantis prokuroras nurodė tyrėjai R. M. atlikti akistatą tarp M. D. ir N. B., motyvuodamas tuo, jog tokį procesinį veiksmą reikia atlikti ir akistatos protokolą pateikti ikiteisminio tyrimo teisėjui, sprendžiančiam suėmimo N. B. pratęsimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl R. M. ir R. R. veiksmų pavojingumo, neįvertino aptarto procesinio veiksmo byloje atlikimo bei dokumento surašymo tikslo. R. M., anot kasatoriaus, iš esmės pažeidė BPK reikalavimus, suvaržė M. D. teisę į gynybą. R. M. taip pat suvokė, kad dokumentas bus panaudotas sprendžiant N. B. kardomosios priemonės taikymą ir gali būti reikšmingas, vėliau procese pripažįstant jį įrodymu. Tokie procesinių teisių pažeidimai buvo suprantami ir R. R. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo – pratęsimo N. B. klausimą, akistatos protokolu remtasi nebuvo. Tokia išvada padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes teismo nutartis, kuria pratęstas N. B. kardomosios priemonės suėmimo terminas, baudžiamojoje byloje teismo nebuvo išreikalauta, o kitų duomenų apie šią aplinkybę nebuvo. Tai, kad akistatos protokolas nebuvo kaltinamajame akte nurodytas kaip duomuo, pagrindžiantis kaltę, anot kasatoriaus, nereiškia, jog kaltininkų veika laikytina mažiau pavojinga. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad R. M. ir R. R. nebuvo iš anksto susitarę klastoti protokolo. Teismas neišdėstė įrodymų, kurie atskleidžia, dėl kokių priežasčių R. M. nurodė R. R. dalyvavus akistatoje, taip pat įrodymų, ar iš tiesų R. M. ėmėsi veiksmų, kad R. R. atvyktų ir dalyvautų atliekamame procesiniame veiksme. Liudytojai E. K., N. B. ir M. D. R. M. nurodytos aplinkybės, kad policijos pareigūnas būtų atvykęs bei pranešęs apie tai, jog advokatas nebuvo rastas, nepatvirtino. R. M. parodymai prieštaringi, neįtikinami, jie nesutapo su R. R. duotais parodymais. Iš R. M. parodymų matyti, kad ji R. R. neskambino ir nesiaiškino, kur šis yra. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino tai, jog R. M. neva pamiršo išbraukti įrašą, kad akistatos metu dalyvavo advokatas R. R. Liudytojo R. D. parodymais, anot kasatoriaus, paneigta tai, kad R. M. nurodymas atlikti akistatą buvo duotas iš vakaro. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog po atliktos akistatos R. M. skambino R. R., ieškojo jo advokatų kontoroje, gavo kitą R. R. telefono numerį, susisiekusi nuvažiavo prie jo namų (tokios dėstomos aplinkybės prieštarauja kitai teismo nustatytai aplinkybei, kad R. R. ir R. M. buvo susitarę, jog akistatoje R. R. dalyvaus). R. M. duoti parodymai apie tai, kad ji advokato, galinčio pakeisti R. R., ieškojo nuvykusi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, atsižvelgiant į jos, kaip tyrėjos, einamų pareigų laiką, yra neįtikinami. R. M. siekė savo veiksmus pateisinti skubėjimu ir taip paneigti veiksmų sąmoningumą bei tyčią, todėl jos duodamų parodymų apie esmines faktines aplinkybes apygardos teismas negalėjo laikyti įrodymais ir jais remtis priimant nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nekonkrečiai ir neaiškiai nurodė faktines aplinkybes, kad R. R. susipažino su akistatos protokolu, kalbėjosi su M. D. ir taip įsitikino, kad protokolas surašytas teisingai. Apklaustas kaip liudytojas M. D. nuosekliai aiškino, kad su advokatu apie akistatos eigą nekalbėjo, advokatas protokolo neskaitė, nes automobilyje užtruko itin trumpai. Ikiteisminio tyrimo metu po įvykio apklaustas kaip liudytojas D. J. taip pat nurodė, jog advokatas automobilyje užtruko neilgai. Įrodymai paneigia tinkamo susipažinimo su protokolu galimybę ir patvirtina tik atliktą formalų R. R. veiksmą – protokolo pasirašymą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tinkamai neįvertinęs įrodymų dėl R. R. susipažinimo su akistatos protokolo duomenimis aplinkybių.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, dėstydamas įvykių eigai prieštaraujančias aplinkybes, nuosprendyje neišdėstęs įrodymų ir nepašalinęs jų prieštaravimų, išsamiai bylos neišnagrinėjęs, byloje nustatinėjo faktines aplinkybes, kurios turi reikšmės nustatant R. M. ir R. R. tyčią – nusikalstamų veikų pavojingo pobūdžio suvokimą bei norą nusikalstamai veikti ir pačių nusikalstamų veikų pavojingą pobūdį, be to, nustačius, kad R. M. įvykdė nusikalstamas veikas, pripažintina, jog apygardos teismas neatsakė į R. M. esminį apeliacinio skundo argumentą dėl BK 40 straipsnio taikymo. Dėl to, kasatoriaus nuomone, byla turėtų būti perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

            Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Povilaičio kasacinis skundas atmestinas.

 

            Dėl baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies) ir Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies taikymo

 

            Kasatoriaus prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo, panaikinus pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, R. M. ir R. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, iš esmės motyvuojamas tuo, kad šis teismas, netinkamai aiškindamas BK 300 straipsnio 1 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies taikymą, naują nuosprendį priėmė esmingai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

            Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini. Pagal BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė šio straipsnio ir, kaip nurodo kasatorius, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes naują nuosprendį pagrindė išvadomis, padarytomis netinkamai įvertinus ištirtus įrodymus, bei aplinkybėmis, kurios nebuvo tinkamai išnagrinėtos, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

            Baudžiamoji atsakomybė BK 300 straipsnyje už dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu numatyta siekiant apsaugoti dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą. Baudžiamosios atsakomybės taikymui reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms.

            Byloje nustatyta, kad R. M., būdama valstybės tarnautoja, dirbdama tyrėja, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės patalpose, 2010 m. rugpjūčio 20 d. 10.00 val. atlikdama akistatą (baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tarp įtariamųjų N. B. ir M. D., nedalyvaujant šiame proceso veiksme įtariamojo M. D. gynėjui advokatui R. R., kurio dalyvavimas šiame ikiteisminio tyrimo proceso veiksme buvo būtinas, surašė akistatos protokolą, kuriame nurodė, kad akistata atlikta dalyvaujant M. D. gynėjui advokatui R. R., o po atliktos akistatos protokolą nuvežė advokatui R. R., kuris jį pasirašė patvirtindamas, kad protokolas surašytas teisingai.

            Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė – ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad ne bet kokie duomenų atitinkamame dokumente iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą, kad jeigu dokumente surašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-559/2011, 2K-161/2012 ir kt.).

            Pagal byloje nustatytas aplinkybes akistata tarp įtariamųjų N. B. ir M. D. buvo atliekama dalyvaujant N. B. gynėjui advokatui E. K. Nei atliekant akistatą, nei pasirašant akistatos protokolą jokių pastabų dėl įtariamojo M. D. gynėjo advokato R. R. nedalyvavimo atliekant šį procesinį veiksmą nebuvo pareikšta. Byloje nepaneigta, kad tyrėja R. M. ieškojo advokato R. R. ir tikėjosi, jog šis į akistatą (kurią prokuroro nurodymu buvo būtina skubiai atlikti, nes tą pačią dieną turėjo būti sprendžiamas įtariamojo N. B. suėmimo termino pratęsimo klausimas) atvyks, kad po akistatos jį surado namuose ir nuvežė jam protokolą (pažymėtina, kad kartu vyko ir M. D.), o šis jį pasirašė patvirtindamas, kad protokolas surašytas teisingai. Tai, kad pats protokolo turinys, t. y. įtariamųjų paaiškinimai, buvo iškraipyti, byloje nenustatyta. Akistatos protokolas buvo pateiktas teismui sprendžiant N. B. paskirtos kardomosios priemonės pratęsimo klausimą, tačiau teismo posėdžio metu advokatas E. K. pareiškė, kad akistata atlikta nedalyvaujant įtariamojo M. D. gynėjui. Iki kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo bei jos pratęsimo klausimo sprendimo įtariamieji buvo apklausti (suėmimo paskyrimo ir suėmimo termino pratęsimo taikymas bei tvarka nustatyti BPK 122, 123, 127 straipsniuose), todėl sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad teismui akistatos protokolo pateikimas galėjo turėti ar net turėjo lemiamos reikšmės sprendžiant procesinės prievartos priemonės skyrimo įtariamajam N. B. klausimą, nėra pagrindo. Be to, pažymėtina, kad prokuroras teismui pateikė akistatos protokolą, kuriame nenurodyta šio tyrimo veiksmo atlikimo valanda (BPK 179 straipsnis), apklaustas kaip liudytojas prokuroras R. D. parodė, kad M. D. savo parodymų, kurie užfiksuoti akistatos protokole, nekeitė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo praėjus mėnesiui laiko po minimos akistatos. Pagal byloje esantį kaltinamąjį aktą, surašytą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), akistatos protokole esantys duomenys kaip duomenys, kuriais pagrindžiamas kaltinimas, nenurodyti.

            Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms konstatuoti, kad R. M. ir R. R. veiksmai surašant bei pasirašant neteisingo turinio procesinį dokumentą – akistatos protokolą – savo pavojingumu peržengė drausminio nusižengimo lygį ir kad į tokius veiksmus, kaip teigia kasatorius, būtina reaguoti taikant jiems baudžiamąją atsakomybę kaip kraštutinę priemonę, nėra pagrindo.

            Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje aiškinamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Didelės žalos požymis, kuris gali būti ir turtinio, ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininkų einamų pareigų svarbą ir pan. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, padaromas tik tyčia, todėl šis būtinas nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis, taikant baudžiamąją atsakomybę, turi būti nustatytas, šio požymio konstatavimas turi būti motyvuotas, pagrįstas byloje ištirtais duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis.

            Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs ir tai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, kad tokiai teismų praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar yra pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar yra pakankamai duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis, nepritartina, kad tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012 ir kt.).

            Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. M. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – suklastodama akistatos protokolą diskreditavo valstybės sienos apsaugos pareigūno vardą ir sumenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižą, dėl to valstybė patyrė didelės neturtinės žalos, o R. R., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi – suklastodamas akistatos protokolą, pažemino advokato vardą, sumenkino Lietuvos advokatūros, kaip institucijos, autoritetą, dėl to valstybė patyrė didelės neturtinės žalos.

            Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. Valstybės tarnautojas (ar jam prilygintas asmuo) piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo (ar jam prilyginto asmens) vardą, tačiau ne bet koks jo vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas ne apsiribojant tik atitinkamų valstybės tarnautojo (ar jam prilyginto asmens) pareigų bei teisės aktų, reglamentuojančių jo veiklą, išvardijimu, o nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė.

            Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis bei nustatytas aplinkybes, pripažino, kad R. M. ir R. R. veikose nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Bylos duomenys rodo, kad formalus, nelaikytinas nusikaltimu, akistatos protokolo suklastojimas BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių – didelės žalos valstybei ar kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims nesukėlė. Be to, pažymėtina, kad nei R. R., nei R. M. didelės žalos juridiniam ar fiziniam asmeniui padarymu ir nebuvo kaltinami.

            Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, argumentuotos, tinkamai motyvuotos, todėl tenkinti kasatoriaus prašymą – naikinti jį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo.

            Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

      nutaria:

           

            Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                         Armanas Abramavičius

 

 

                                                                                                                          Dalia Bajerčiūtė

 

 

                                                                                                                          Aldona Rakauskienė