Administracinė byla Nr. A-2068-502/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03624-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2015 m. kovo 3 d. Kamerose buvo šalta, drėgna, vienam asmeniui teko mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti 5 kv. m. Be to, kamerų plotą papildomai ribojo kameroje esantys baldai. Dėl per mažo gyvenamojo ploto tarp kameroje esančių asmenų nuolat kildavo konfliktai. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas. Atvykstant ir išvykstant į/iš Lukiškių TI-K, asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose ir nešvariose patalpose. Nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas dėl netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų teigia patyręs didžiulę emocinę, psichologinę žalą.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2015 m. kovo 3 d., jam tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose ne visuomet neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, be to, atitinkamais laikotarpiais jis buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Atsakovės atstovo teigimu, Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nepagrįstas įrodymais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2015 m. kovo 3 d. buvo laikomas kamerose Nr. 104, 107, 109, 112, 140, 147, 160, 163, 164, 269. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti: 2014 m. vasario 13 d.–2014 m. kovo 8 d., 2014 m. kovo 12 d.–2014 m. kovo 19 d., 2014 m. kovo 21 d.–2014 m. kovo 24 d., 2014 m. kovo 27 d.–2014 m. gegužės 13 d., 2014 m. gegužės 15 d.–2014 m. birželio 5 d., 2014 m. birželio 7 d.–2014 m. birželio 9 d., 2014 m. birželio 11 d.–2014 m. birželio 30 d., 2014 m. liepos 2 d.–2014 m. liepos 31 d., 2014 m. rugpjūčio 2 d.–2014 m. rugpjūčio 3 d., 2014 m. rugpjūčio 5 d.–2014 m. rugpjūčio 11 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d.–2014 m. rugsėjo 11 d., 2014 m. rugsėjo 13 d.–2014 m. rugsėjo 21 d., 2014 m. rugsėjo 23 d.–2014 m. spalio 13 d., 2014 m. spalio 16 d.–2014 m. spalio 27 d., 2014 m. spalio 29 d.–2014 m. lapkričio 17 d., 2014 m. lapkričio 20 d.–2014 m. gruodžio 7 d., 2014 m. gruodžio 9 d., 2014 m. gruodžio 11 d.–2015 m. sausio 5 d., 2015 m. sausio 9 d.–2015 m. sausio 12 d., 2015 m. sausio 14 d.–2015 m. kovo 2 d. laikotarpiais (b. l. 15-17), t. y. pareiškėjas 356 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (pareiškėjui tekdavo 1,8–3,4 kv. m kameros ploto). Įvertinus pareiškėjo nepertraukiamo laikymo tokiomis sąlygomis laikotarpį, aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį sąlygomis. Teismas atmetė atsakovės atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta ir drėgna, tačiau nekonkretizuoja, kuriose kamerose, kuriais laikotarpiais, jo manymu, buvo per žema temperatūra ir per didelė drėgmė. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, prašymų ir skundų dėl netinkamos oro temperatūros ir drėgmės įstaigos administracijai ar kitoms valstybės institucijoms nepateikė (b. l. 73), todėl nėra proporcinga, atsižvelgus į ilgą pareiškėjo laikymo įstaigoje laikotarpį, reikalauti iš atsakovo įrodyti, jog oro temperatūros ir drėgmės reikalavimai visą pareiškėjo laikymo laikotarpį tose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas laikomas, nebuvo pažeidžiami. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų ir šiluminės aplinkos matavimo protokolų teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, panašiu į pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K metu, buvo matuojami oro temperatūros ir santykinės drėgmės rodikliai, pažeidimai nenustatyti, o remtis vien pareiškėjo abstrakčiais paaiškinimais pagrindo nėra. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, taip pat nenustatė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas. Kadangi pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI- K, dėl natūralaus apšvietimo nusiskundimų nereiškė, teisminio bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kuriose konkrečiose kamerose natūralus apšvietimas buvo netinkamas, galimybės matavimų rezultatais nustatyti, ar natūralaus apšvietimo koeficientai atitiko HN 22 punkte nustatytą vertę kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra. Teismas konstatavo, kad HN 22 punkto pažeidimai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neįrodyti.
Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad asmens apžiūra Lukiškių TI-K atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nurodė, jog HN 54 punktas numato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (2011 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. kovo 18 d. redakcija) (toliau – ir Instrukcija) 144 punkte nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145 punkte numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, pareiškėjas skunde šių argumentų nedetalizavo, t. y. kuriuo metu tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Todėl pripažintina, kad atsakovo atstovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Dėl nurodytų priežasčių nepakanka duomenų konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos pažeidžiant nurodytą tvarką.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo suėmimo metu galiojusio Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustatė, jog Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 76:2010 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, tačiau nenurodo, kad šiuo aspektu buvo pažeistos jo teisės, t. y. kad jis iš tiesų pageidavo būti laikomas su nerūkančiais, tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgta. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas, 2014 m. vasario 11 d. pildydamas Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketą (b. l. 80) nurodė, kad nori būti laikomas įstaigos gyvenamosiose patalpose su rūkančiais asmenimis. Iš atsakovo atstovo 2015 m. rugpjūčio 14 d. pažymos (b. l. 73) matyti, kad pareiškėjas prašymų ar skundų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis, būdamas Lukiškių TI-K nereiškė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.
Teismas, apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad 356 paras pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, jam teko mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas suimtas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokio intensyvumo, jog yra pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pakankamai ilgą pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus ir nuolatinio pobūdžio. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patyrė diskomfortą ir psichologinę kančią. Toks perpildymas trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Byloje esantys grįžtamojo patikrinimo aktai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerose nustatyti pažeidimai pagal galimybes yra šalinami. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 13 000 EUR suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, vadovavosi naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, todėl nagrinėjamu atveju įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 2 200 EUR sumos priteisimas.
III.
Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, kadangi jo kalinimo laikotarpiu padaryti pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu buvo intensyvesni nei konstatavo teismas. Laikotarpiai, kai kamerose buvo 2–3 asmenys, buvo itin trumpi, t. y. vos 5–8 valandas kai kuriomis dienomis, kadangi ryte apie 7 val. asmenys iš kameros išvedami ir apie 15 val. atvedami kiti asmenys. Teismas neteisingai nustatė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisės dėl kameros ploto nebuvo pažeistos, todėl jo teisės buvo pažeistos ilgiau nei 356 paras. Pareiškėjo teigimu, jo kalinimo laikotarpis turėtų būti vertinamas iš naujo ir atitinkamai iš naujo vertinama patirta žala.
Atsakovės atstovas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.
Atsiliepime papildomai nurodo, kad Lukiškių TI-K pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičius, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Pažymėjo, kad duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą, nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Be to, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodo, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pagal teismų praktiką, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisimas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiamai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. G. K. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2015 m. kovo 3 d. priteisimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jo laikymo Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus teisės aktuose nustatyto kameros ploto, trukmės apskaičiavimu bei teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl jo buvimo Lukiškių TI-K trukmės bei priteistos neturtinės žalos dydžio.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2015 m. kovo 2 d. pareiškėjas 356 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės atstovo atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai (apsiriko tik viena diena) apskaičiavo laikotarpį, kuomet pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą kamerose buvo pažeista, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose neužtikrinant jam minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto iš viso 357, o ne 356 paras (b. l. 15–21).
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad kiek tai susiję su neturtinės žalos priteisimo sąlygomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.
Taigi nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Tačiau kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.
Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjo teisės Lukiškių TI-K buvo pažeistos neužtikrinus jam tinkamo kalinimo ploto, todėl pareiškėjas, kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu padarytas Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 straipsniu) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, teisėjų kolegija nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo prašoma priteisti suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgdama į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 800 Eur suma.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui G. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 800 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Artūras Drigotas
Virginija Volskienė