Baudžiamoji byla Nr. 1A-228-398/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-68405-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.8.1.1.; 1.2.3.1.1.; 2.1.7.4.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),
teisėjų Aloyzo Kruopio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,
sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei ,
dalyvaujant prokurorui Ramūnui Šileikai ,
nuteistajam S. Š. ,
gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai,
nukentėjusiajam P. B. ,
vertėjai Žanai Tadarovskajai,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, šią bausmę atliekant pataisos namuose.
Pagal BK 178 straipsnio 4 dalį S. Š. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių (dėl šios dalies apeliacinis skundas nepaduotas).
Šiuo nuosprendžiu taip pat yra nuteistas E. V. (E. V. ), tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
S. Š. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. gruodžio 13 d., apie 18 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su J. Š. (J. Š. ) metu jį nužudė, tyčia rankomis ir kojomis suduodamas septyniolika smūgių pastarajam į veidą, krūtinę, rankas, tuo padarydamas šiam odos nubrozdinimus kairio antakio srityje, poodines kraujosruvas abipus akių vokuose, nosies nugarėlės projekcijoje, nosikaulių lūžius, poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, nusitęsiančią į kaklo šoninį paviršių, kraujosruvą ir muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje, dešinio ir kairio skruostikaulių lūžius, viršutinio žandikaulio dešinės ir kairės pusės lūžius, poodines kraujosruvas krūtinėje, daugybinius abipusius šonkaulių lūžius su krūtinplėvės sužalojimais lūžių projekcijose, poodinę kraujosruvą dešinėje alkūnėje, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje, dešiniame ir kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, poodines kraujosruvas abipus plaštakose, dešinėje blauzdoje, po ko nuo galvos ir krūtinės sumušimo, kas komplikavosi oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, abipusiu plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, dėl to J. Š. 2015 m. gruodžio 17 d. VšĮ Respublikinėje Vilniaus Universitetinėje ligoninėje mirė.
Apeliaciniame skunde nuteistasis S. Š. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: jo nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį arba perduoti bylą iš naujo tirti, nes šioje byloje tyrimas buvo atliktas neišsamiai.
Nuteistasis S. Š. teigia, kad apygardos teismas netinkamai įvertino bylos surinktus įrodymus, nepagrįstai nesivadovavo jo parodymais apie įvykio aplinkybes. Nurodo, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusysis J. Š. , dar būdamas gyvas, nurodė, kas jį taip stipriai sumušė, t. y. M. Č. . Šiuos nukentėjusiojo žodžius girdėjo greitosios medicinos pagalbos darbuotojas S. B. , policijos pareigūnas L. J. (L. J. ), taip pat S. K. ir E. V. ir davė apie tai parodymus teisme. Be to, liudytojas S. B. parodė, kad J. Š. po įvykio buvo sąmoningas, aiškiai atsakinėjo į jam užduotus klausimus, taip pat, kad jam labai įtartinas pasirodė E. V. . Teismo medicinos specialistas teisme paaiškino, kad jo – S. Š. J. Š. suduoti smūgiai negalėjo padaryti didelės žalos pastarojo sveikatai, nuo jų šis negalėjo mirti. Liudytojas E. V. teisme parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai jam darė poveikį, pirmosios apklausos metu jam nurodė, kokius parodymus duoti, priešingu atveju grasino jį suimti. Apelianto nuomone, visų šių aplinkybių teismas tinkamai neįvertino, taip pat neatsižvelgė į tai, kad liudytoja I. B. teisme davė labai nekonkrečius parodymus, iš kurių taip ir liko neaišku, ar kažkas kažką kalbėjo ir ar ji tas kalbas girdėjo, ar ne.
Apelianto teigimu, nepagrįsta apygardos teismo išvada, kad J. Š. galėjo S. Š. bijoti ir nepasakyti paminėtiems liudytojams, kad būtent S. Š. jį sumušė. Teismas rėmėsi liudytojo P. B. ir K. B. parodymais, kad jis jau anksčiau buvo sudavęs J. Š. , tačiau dėl šių aplinkybių neapklausė įgaliotinio, kuris jiems tiesiog liepė daugiau nekonfliktuoti ir atsiprašyti. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą iškviesti ir apklausti tyrėją I. S. , kad išsiaiškinti, kaip vyko tyrimas ir kaip buvo nustatyta, kad pas nukentėjusįjį J. Š. įvykio dieną niekas nesilankė.
Nuteistasis S. Š. taip pat nurodo, kad 2015 m. gruodžio 13 d. policijos pareigūnai jo sugyventinei A. M. liepė sutvarkyti J. Š. kambarį, nepaėmė ir netyrė nei kraujo pėdsakų iš bendro koridoriaus, nei jo – S. Š. drabužių ar avalynės, tačiau teismas į šias aplinkybės taip pat neatsižvelgė.
Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, nuteistasis prašo apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus E. V. , S. B. , L. J. , I. B. , S. K. , I. S. .
Atsiliepime į nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą nukentėjusysis P. B. (P. B. ) prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nukentėjusysis nurodo, kad S. Š. , teigdamas, jog konflikto metu J. Š. sudavė tik 4 smūgius, siekia išvengti atsakomybės. Byloje nėra jokių duomenų, kad po S. Š. suduotų smūgių J. Š. bute būtų lankęsi kiti asmenys ir jį mušę. Kol jo dėdė J. Š. gyveno šiame bute, tarp jo ir kaimynų (S. Š. , A. M. , E. V. ) nuolat kildavo buitiniai konfliktai. J. Š. jų bijojo ir jam nuolat guodėsi, todėl tikriausiai ir pasakė, kad jį sumušė kažkokie keturi asmenis, įskaitant kažkokį „paslaptingą“ M., taip siekdamas išvengti dar vieno konflikto. Nukentėjusysis pažymi, kad J. Š. į savo butą nieko neįleisdavo, mažai su kuo bendravo, niekuomet jam nebuvo užsiminęs apie pažįstamą vardu M.. Be to, jei kokie žmonės ir būtų atėję į jo butą, tai, pamatę sumuštą seną žmogų, kviestų pagalbą, o ne pultų jį dar labiau žaloti.
Teismo posėdžio metu nuteistasis S. Š. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis P. B. prašė nuteistojo apeliacinį atmesti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį atmesti.
Nuteistojo S. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Nuteistasis S. Š. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų kaip visumos vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines teisiškai reikšmingas aplinkybes. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino šališkai, ignoruodamas nuteistąjį teisinančius įrodymus ir nepasisakydamas dėl jo keliamų gynybinių versijų. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje esančių duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad įrodymai buvo ištirti ir įvertinti tinkamai, laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų. Nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu S. Š. savo gynybinę versiją grindžia teigimu, kad jo prieš nukentėjusįjį J. Š. pavartotas fizinis smurtas negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties, o mirtį sukėlusius sužalojimus jam galėjo padaryti kiti asmenys (galimai M. Č. ). Pažymėtina, kad šios S. Š. gynybinės versijos, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, buvo išsamiai tiriamos ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme bei motyvuotai atmestos skundžiamame teismo nuosprendyje.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 1721/ 2015, (01) konstatuota , jog J. Š. mirė nuo galvos ir krūtinės sumušimo. Į tai nurodo odos nubrozdinimas kairio antakio srityje, poodinės kraujosruvos abipus akių vokuose, nosies nugarėlės projekcijoje, nosikaulių lūžiai, poodinė kraujosruva kairiame skruoste, nusitęsianti į kaklo šoninį paviršių, kraujosruva ir muštinė žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, dešinio ir kairio skruostikaulių lūžiai, viršutinio žandikaulio dešinės ir kairės pusės lūžiai, poodinės kraujosruvos krūtinėje, dauginiai abipusiai šonkaulių lūžiai su krūtinplėvės sužalojimais lūžių projekcijoje, kas komplikavosi oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, abipusiu plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu. Nustatyti sužalojimai yra nukentėjusiojo rankomis pasiekiamose kūno vietose, tačiau visumoje nėra būdingi griuvimui (t. 1 b. l. 66-77). Tai, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai buvo padaryti teismo nustatytu laiku ir vietoje bei būdu patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos specialistas S. C. (t. 5 b. l. 67-68).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent S. Š. smurtavo prieš nukentėjusįjį J. Š. , suduodamas daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir pavojingas nukentėjusiojo gyvybei. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis paties nuteistojo parodymais, liudytojų parodymais ir kitais išsamiai teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, apygardos teismas išsamiai ir detaliai išanalizavo visų liudytojų parodymus, juos gretino tarpusavyje ir aptarė atskirai. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami ne visiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantis teismas tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismas turi daryti analizuodamas tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-507/2016).
Taip nuteistasis S. Š. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio dieną jis išgėrinėjo savo namuose, kur gyveno su sugyventine ir jos sūnumi E. V. , su pažįstamu H. , o tame pačiame bute gyvenęs nukentėjusysis J. Š. bendravo su elektriku, kuris tą dieną tvarkė elektrą. Su H. išgėrė butelį degtinės. Jau išėjus elektrikui ir jo draugui H. tarp jo ir J. Š. kilo žodinis konfliktas dėl per daug išnaudotos elektros energijos . Apie 16 val. jis norėjo išeiti iš buto, bet neturėjo lauko durų rakto, todėl pabeldė į J. Š. kambario duris , kad šis užsirakintų. Atidarius duris, J. Š. stovėjo su peiliu rankoje, atkišęs prieš jį. Tada jis jam sudavė tris kartus delnu į veidą , nuo trečio smūgio J. Š. nukrito, viskas vyko tarpduryje į J. Š. kambarį. Keldamasis nukentėjusysis pradėjo jį vadinti negražiais žodžiais, tada jis jam spyrė į šlaunį. Išeidamas jis nežinia kodėl paėmė J. Š. telefoną. Jam išėjus liko neužrakintos buto lauko durys bei durys į J. Š. kambarį. Vėliau , nusipirkęs degtinės, užkandos, išvažiavo taksi automobiliu pas draugą J. L. , kur praleido kelias dienas. Praėjus kelioms dienoms jam paskambino sugyventinė A. M. ir pasakė, kad J. Š. mirė. Jis mano, kad dėl nukentėjusiojo mirties nėra kaltas, nes jo suduoti smūgiai nebuvo stiprūs ir nuo to jis negalėjo mirti. Viename bute su J. Š. gyveno apie keturis mėnesius, pas nukentėjusįjį užeidavo jo sūnėnas, vaikinas, vardu K., elektrikas ar dar koks meistras, šiaip pas jį nedažnai kas ateidavo. Santykiai su J. Š. buvo normalūs, jis nėra smurtavęs prieš jį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos žino, kad įvykio dieną, atvažiavus medicinos pagalbai ir policijai, nukentėjusysis minėjo, kad jį sumušė kiti asmenys, tačiau iš paminėtų vardų jis nepažįsta nei vieno, nėra matęs, kad kažkas iš nepažįstamų būtų užėję pas jį. Ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kuriuos jam liepė duoti jį apklausę pareigūnai (t. 5 b. b. 17-19).
Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui, S. Š. kaltu prisipažino pilnai ir parodė, kad įvykio dieną konfliktavo su nukentėjusiuoju J. Š. , pastarajam pradėjus mosikuoti peiliu, nuteistasis sudavė J. Š. du kartus delnu per veidą, pirmiausia dešine ranka, po to kaire ranka. Smūgiai buvo stiprūs ir nukentėjusysis nukrito ant grindų ant kairiojo šono, krito tiesiai ant grindų ir į nieką neatsitrenkė. Po to, J. Š. vėl pradėjo keiktis ir kėlėsi, buvo atsirėmęs rankomis į lovą. Tada jis vėl spyrė koja nukentėjusiajam į dešinįjį šoną ties klubu, nuo smūgio šis atsigulė ant lovos šonu, tačiau nenustojo“ koliotis“, tada jis Josifui dar kartą trenkė kairės rankos delnu per veidą, ir nuo šio smūgio nukentėjusysis vėl nukrito ant grindų kniūbsčias. Po to nuteistasis S. Š. paėmė telefoną „Nokia“, priklausantį nukentėjusiajam, ir išėjo. Mintis paimti telefoną jam kilo iškart po muštynių. Jis, išėjęs iš kambario, girdėjo, kad J. Š. dar kažką rėkia, bet jis jau nebesiklausė. Iš buto daugiau nieko nepaėmė. Nukentėjusiajam sudavė tik tuos smūgius apie kuriuos papasakojo. Smūgiai buvo stiprūs, ir jis neatmeta galimybės, kad nuo šių smūgių galėjo atsirasti visi tie sužalojimai, kurie įvardinti įtarime. Tikslo nužudyti J. Š. neturėjo(t. 2, b. l. 127-129). Šiuos parodymus nuteistasis S. Š. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, dalyvaujant gynėjui, nurodydamas tas pačias įvykio aplinkybes, kaip ir apklausiamas įtariamuoju (t. 2, b. l. 130-132 ).2016-01-08 sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo klausimą, nuteistasis S. Š. parodė, kad jis prisipažįsta viską, ką padarė, tik teigė, kad J. Š. nenorėjo nužudyti. (t. 2, b .l . 156-157). Byloje nėra objektyvių duomenų, jog šiuos nuteistojo parodymus kokiu nors būdu būtų įtakoję policijos pareigūnai. Nors vėliau, apklaustas dar kartą įtariamuoju parodė, kad J. Š. jis sudavė tik tris smūgius ranka į veidą ir vieną smūgį koja į J. Š. koją. Nuo suduotų smūgių J. Š. negalėjo mirti. Tokie sužalojimai, kurie įvardinti įtarime, jo suduotais smūgiais negalėjo būti padaryti. Pats J. Š. , atvykus policijai, pasakė, kad jį sumušė M. su kitais asmenimis, kurie gyvena Lazdynų rajone, tai girdėjo ne tik policijos pareigūnai, bet ir medikai, jo posūnis E. V. ir sugyventinė A. M. . Kas toks M. S. Š. nežino, jokio M. nepažįsta ir niekada pas J. Š. nėra matęs (t. 2, b. l. 148-150 ). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bylos duomenis, nuteistasis tokius parodymus davė jau žinodamas, kad nukentėjusysis po sumušimo atvykusiems asmenims minėjo, jog jį sumušė keturi asmenys, tame tarpe ir kažkoks M..
Byloje liudytoju apklaustas J. L. tiek iki teisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad nagrinėjamų įvykių metu pas jį atvažiavo jo draugas S. Š. , kuris atvežė tris butelius degtinės, maisto. Jie pradėjo virtuvėje gerti. S. Š. atvažiavo jau būdamas išgėręs. Besėdint jis parodė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, pasakė, jeigu nori, tai jis gali minėtą telefoną padovanoti Kalėdoms. J. L. sutiko, pasiėmė telefoną. Nuteistasis pasakė, kad telefoną paėmė iš kažkokio senio. J. L. paklausus ar nebus problemų, nuteistasis atsakė, kad ne. Jie pasėdėjo, išgėrė, ir tuomet S. Š. pradėjo pasakoti, kad jis sumušė kažkokį „ senį“, kad tas“ senis“ jo kaimynas. S. Š. pas juos pragyveno keturias paras, tiek ilgai jis pas juos užsibuvo pirmą kartą (t. 5 b. l. 44-45, t. 1 b. l. 165-166). Liudytoja I. B. tiek iki ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme taip pat nuosekliai parodė, kad pas juos taksi atvažiavo S. Š. , kuris yra jos patėvio J. L. draugas. Jis atsivežė degtinės butelį, maisto produktų, bei mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“. Minėtą telefoną nuteistasis atidavė patėviui. S. Š. pas juos liko nakvoti ir buvo maždaug tris dienas. Kai pas juos buvo nuteistasis, ji girdėjo, kaip jis pasakojo, kad sumušė kažkokį žmogų, minėjo, kad tai draugas ar kaimynas. Jis sakė, kad sumušė stipriai ir bijo, jog galėjo užmušti, bet kai išvažiavo iš buto, vyras dar kvėpavo (t. 1 b. l. 143, t. 5 b. l. 44). Nors nuteistasis apeliaciniame skundo nurodo, kad ši liudytoja teisme negalėjo nurodyti konkrečių aplinkybių apie jos girdėtą pokalbį su J. L. dėl nukentėjusiojo sumušimo, tačiau tai prieštarauja teismo posėdžio protokole užfiksuotiems liudytojos parodymams, iš kurių turinio matyti, kad ji konkrečiai ir detaliai nurodė jai žinomas aplinkybes.
Kitas nuteistasis šioje byloje E. V. (nuteistas dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo) bylos nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, kad jis įvykio dieną apie 12 val. grįžo namo, pasiimti sportinį krepšį. Grįžęs namo matė, kad namuose yra elektrikai, ir su jais vaikščiojo J. Š. . Kambaryje taip pat buvo ir E. V. motinos sugyventinis S. Š. su savo draugu, abu išgėrinėjo. Kaip tik tuo metu, kai jis grįžo, S. Š. pykosi su elektrikais ir su J. Š. dėl elektros. Jis namuose pabuvo apie 15 min. ir išėjo į sporto klubą, vėliau nuvažiavo pas draugę. Apie 20 val. jam paskambino mama pasiteirauti kada jis grįš ir tuo pačiu pasakė, kad S. Š. trenkė J. Š. ir išėjo. Jis kaip tik tuo metu važiavo į Lazdynus ir, kai mama tai pasakė, jis nusprendė pirmiausia užeiti namo padėti krepšį. Namo jis ėjo su drauge S. K. . Priėjus prie namo, jis S. K. paprašė palaukti prie laiptinės, o pats užėjo į butą. Prie nukentėjusiojo kambario durų jis pamatė kraujo lašus, o pačios durys buvo užrakintos. Jis pasibeldė ir išgirdo, kad J. Š. sunkiai kalba. Tai išgirdęs ir žinodamas, kad S. Š. turi raktą, kuris tinka J. Š. kambario spynai, surado jį ir, atrakinęs nukentėjusiojo kambario duris, pamatė nukentėjusįjį gulintį pusiau ant lovos, pusiau ant grindų. Jis buvo visas kruvinas. Išbėgęs į kiemą, iš S. K. telefono iškvietė greitąją pagalbą. Pamatęs sumuštą J. Š. , jis pirmiausia pagalvojo, kad tai padarė S. Š. , nes kaip sakė mama, S. Š. trenkė J. ir išvažiavo. Nukentėjusiojo paklausė, kas atsitiko, bet šis neaiškiai atsakinėjo, nes veidas buvo labai sužeistas, lyg prakirstas. J. Š. atsakė, kad pas jį atėjo kažkokie keturi draugai, vienas iš jų kažkoks M.. Netrukus atvažiavo greitoji pagalba ir policija. Policijos darbuotojai J. Š. dar kartą paklausė kas atsitiko ir pastarasis patvirtino tą patį ką ir jam (t. 5 b. l. 19-22 , t. 3 b. l. 58-60). Šias nukentėjusiojo suradimo aplinkybes patvirtino ir liudytoja apklausta E. V. draugė S. K. , kuri tuo metu buvo kartu su E. V. ( t. 5 b. l. 68-69). Liudytoja A. M. , nuteistojo S. Š. sugyventinė, teisme parodė, kad J. Š. buvo jų kaimynas, turintis atskirą kambarį jų bendrame bute. Įvykio dieną ji dirbo, bet į jos darbą buvo atėjęs jos sugyventinis S. Š. ir prašė pinigų , ji jam davė 15-20 Eurų. S. Š. jai papasakojo, kad tarp jo ir J. Š. kilo konfliktas, dėl ko jie smarkiai susipyko. Jai grįžus namo apie 22 val. bute rado policijos pareigūnus, iš jų sužinojo, kad J. Š. buvo rastas sumuštas savo kambaryje, jo kambaryje buvo daug kraujo. Sūnus E. V. papasakojo, kad grįžęs namo, rado sumuštą J. Š. , dėl ko iškvietė greitą med. pagalbą ir policiją. Ji tokio asmens vardu M. nepažįsta ir nėra mačiusi , kad J. Š. lankytų jai nepažįstamas asmuo. Su J. Š. viename bute gyveno apie 4 mėnesius, iš pradžių santykiai buvo normalūs , vėliau pradėjo konfliktuoti , nes J. Š. norėjo remontuoti butą , bet ji neturėjo tam pinigų, prašė palaukti, bet jis nenorėjo laukti. Taip pat jie konfliktavo dėl išnaudotos elektros, jų manymu, dėl J. Š. kaltės buvo sunaudota per daug elektros , o mokėti turėjo visi po lygiai. Pas J. Š. lankydavosi vaikinas, vardu K., jo giminaitis- P. B. . Daugiau kad kas pas jį lankytųsi, ji nėra mačiusi. Ji nėra mačiusi, kad S. Š. muštų J. Š. ( t. 5 b. l. 23-26 ).Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja A. M. iš esmės davė analoginius parodymus ( t. 1 b. l. 116-118 ). Liudytojas V. C. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad įvykio dieną jis padėjo J. Š. tvarkyti elektros įvadą, kad nukentėjusysis nuo nieko nepriklausomai galėtų naudotis atskirtu elektros skaitliuku. J. Š. sėdėjo savo kambaryje, o jis darė savo darbus. Gretimame kambaryje buvo ir kitas kambario šeimininkas, vaikas ir kažkoks tai jų draugas. Kol jis dirbo iš gretimo kambario išėjo minėtas vaikas ir, jam esant, į butą negrįžo. Taip pat išeidavo ir kambario šeimininkas, kurį vėliau atpažino kaip S. Š. . Kas buvo trečiasis, V. C. negali pasakyti, kadangi jo nematė, nes šis visą laiką buvo kambaryje ir nebuvo išėjęs iš jo. Jis tik iš balsų žino, kad buto šeimininkas kambaryje buvo ne vienas. Kol jis ten dirbo, jie vis rūkė kambaryje, J. Š. papriekaištavo, liepė eiti į lauką, tačiau S. Š. atsakė, kad jis namuose daro ką nori. Baigęs visus darbus, apie 15 val. liudytojas išėjo. S. Š. draugas išėjo apie 12 val., nuteistasis kambaryje liko vienas. Daugiau per tą laiką niekas pas S. Š. nebuvo atėjęs. Be to, dar prieš liudytojui išvažiuojant kilo konfliktas su S. Š. , kadangi pastarasis aiškino, jog yra nelegaliai dirbama, skambinėjo į policiją, o J. Š. tiesiog sėdėjo kambaryje ir nesikišo ( t. 1 b. l. 132-133, t. 5 b. l. 43-44 ).
Nuteistasis S. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad įvykio dieną konflikto su J. Š. metu sudavė pastarajam 3 smūgius į veidą delnu ir įspyrė 1 kartą į šlaunį, bet neigia sudavęs visus jam inkriminuotus smūgius, dėl kurių J. Š. mirė. Nurodo, kad po konflikto metu suduotų kelių smūgių išėjo iš buto, nukentėjusįjį vėliau galėjo sužaloti kiti asmenys, tame tarpe M. Č. , ką nurodė pats nukentėjusysis atvykusiems į įvykio vietą medicinos ir policijos darbuotojams. Apygardos teismas šią nuteistojo S. Š. versiją išsamiais patikrino bylą nagrinėjant teisme bei pagrįstai atmetė, kaip prieštaraujančią byloje surinktiems įrodymams ir neatitinkančią teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ši nuteistojo iškelta versija iš esmės pagrįsta tuo, kad byloje liudytojais apklausti greitosios medicinos pagalbos darbuotojas S. B. ( t. 1 b. l. 122-123, t. 5 b l. 41-42 ), policijos pareigūnas L. J. ( t. 1 b l . 138-139 ) taip pat jau minėta liudytoja S. K. ir nuteistasis E. V. parodė, kad jiems būnant įvykio vietoje po nukentėjusiojo sumušimo ir paklausus kas jį sumušė J. Š. sakė, jog tai padarė keturi vyrai ir minėjo M. Č. .
Apygardos teismas pagrįstai tokius nukentėjusiojo paaiškinimus netrukus po sumušimo pagrįstai įvertino kaip prieštaringus, kurie negali būti patikimu įrodymu šaltiniu ir jais nesirėmė priimdamas nuosprendį šioje byloje. Vertinant J. Š. išsakytą versiją, kad jį sumušė kiti asmenys, atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiojo neadekvatų elgesį dėl sveikatos stovio, patyrus daugybinius sužalojimus, jo nenorą važiuoti į ligoninę, jo prašymą nuvežti pas mamą , kuri yra seniai mirusi (1988 m.).
Byloje nėra jokių duomenų, kad po nuteistojo S. Š. suduotų J. Š. smūgių, jo spardymo, tame bute dar lankėsi kiti asmenys ir jį mušė. Bylos duomenimis yra nustatyta, kad nuteistasis S. Š. kartu su sugyventine A. M. ir jos sūnumi E. V. gyveno viename bute su nukentėjusiuoju J. Š. , kuris tame bute turėjo atskirą kambarį. Kaip parodė su nukentėjusiuoju J. Š. artimai bendravę asmenys ( nukentėjusysis P. B. , liudytojas K. B. ), pastarasis nesutarė su nuteistuoju S. Š. , kuris iki įvykio yra smurtavęs prieš jį. J. Š. paaiškinimus, kad jį sumušė kiti asmenys, o ne nuteistasis S. Š. , apygardos teismas pagrįstai vertino kaip nenorą(baimę) konfliktuoti su buto gyventojais, su kuriais, reikės toliau gyventi , jo nenorą dar labiau pabloginti tarpusavio santykius. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis aiškindamas apie keturis jį sumušusius asmenis, net nenurodė S. Š. kaip jo atžvilgiu smurtavusio asmens, nors tai akivaizdžiai prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms bei paties S. Š. parodymams. J. Š. po skyrybų su žmona, buvo nusipirkęs kambarį šiame bute , jis neturėjo daugiau kur gyventi , todėl jo nenoras pasakyti teisybę, yra pateisinamas nenoru galutinai susipykti su kaimynais bei galimybe su jais toliau gyventi viename bute. Tai, kad jis nenorėjo konfliktuoti su kaimynais patvirtina ir liudytojo K. B. , bendravusio su J. Š. , parodymai ( t. 1 b .l. 128-130, t . 5 b . l . 42-43 ). Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad J. Š. nenorėjo pyktis su kaimynais ir dėl to nesikreipė į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl nuteistojo S. Š. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kai šis jį buvo sumušęs iki nagrinėjamo įvykio anksčiau. Tai, kad J. Š. iškart po nuteistojo S. Š. sumušimo nesikreipė į policiją, irgi patvirtina, kad jis nenorėjo pyktis su kaimynais, gyvenančiais tame pačiame bute. Iš nukentėjusiojo P. B. ( sūnėno) parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad J. Š. yra jo dėdė. Jis nuolatos su juo bendraudavo, skambindavo, domėdavosi kaip sekasi, nuvažiuodavo aplankyti. Kai nukentėjusysis pardavęs butą išsikraustė į kambarį, esantį trijų kambarių bute (duomenys neskelbtini), jis padėjo perkraustyti daiktus. Tame trijų kambarių bute, kitame kambaryje gyveno A. M. su savo sūnumi E. V. . J. Š. buvo pasakojęs, kad su A. M. , jos sūnumi ir A. M. sugyventiniu nuolat būdavo konfliktai. Maždaug apie rugpjūčio mėnesį iš J. Š. kambario dingo 500 eurų. Kas juos pavogė, jis nežinojo, tačiau įtarė, kad tai galėjo padaryti arba A. M. sūnus, arba jos sugyventinis. Kambarys, kuriame gyveno J. Š. , buvo rakinamas. Raktus nuo kambario turėjo nukentėjusysis ir jis- P. B. . Lapkričio mėnesį J. Š. buvo sakęs, kad jį sumušė A. M. sugyventinis. Pasakė, kad A. M. sugyventinis sudavė jam kumščiu į veidą ir grasino veržliarakčiu. Taip pat J. Š. buvo pasakojęs, kad ir A. M. jam yra sudavusi antausį, nes kažko nepasidalino virtuvėje. Tarp J. Š. ir A. M. bei jos sugyventinio nuolat būdavo kokie nors buitiniai konfliktai, nepasidalindavo ko nors virtuvėje, neleisdavo J. Š. naudotis virykle. Iš J. Š. šaldytuvo dingdavo maistas, todėl šaldytuvą P. B. padėjo pernešti į J. Š. kambarį. Visais smulkiais klausimais nukentėjusiajam visą laiką padėdavo K. B. , nes jis ne visą laiką galėdavo atvažiuoti ir padėti (t. 1 b . l . 86-90 , t. 5 b . l . 22-23). Iš jau minėto liudytojo K. B. , nuteistojo S. Š. , jo sugyventinės A. M. , jos sūnaus E. V. , nukentėjusiojo P. B. parodymų matyti, kad J. Š. buvo uždaras žmogus, retai kur išeidavo , bendravo tik su nukentėjusiuoju P. B. , K. B. ir specialistais , reikalingais buityje, neturėjo konfliktų su kitais ne tame pačiame bute gyvenusiais asmenimis, niekas iš nukentėjusįjį J. Š. pažinojusių asmenų nėra matę, jog pas nukentėjusįjį lankytųsi nežinomi asmenys . Tai, kad J. Š. neturėjo jo nurodytų pažįstamų ir bendravo tik su tais asmenimis, kuriuos nustatė teismas, patvirtina aplinkybės, nurodytos 2016 -05-24 vyriausiojo tyrėjo I. S. tarnybiniame pranešime (t.1 b. l. 49-50).Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teisme nebuvo apklaustas tyrėjas I. S. , tačiau apygardos teismas svarstė tokį nuteistojo prašymą ir pagrįstai atmetė. Kaip jau minėta byloje yra vyriausiojo tyrėjo I. S. pažyma, kurioje pastarasis išdėstė atliktus kriminalinės žvalgybos veiksmus ir jų rezultatus. Ši pažyma, kolegijos manymu, nekelia abejonių.
2015-12-13 įvykio vietos apžiūros metu (t. 1 b. l. 16-17, 18-21) nerasta jokių pėdsakų, kurie patvirtintų , kad įvykio dieną pas J. Š. būtų lankęsi pašaliniai asmenys, tą paneigia ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(1031)-IS1-2208 nurodyti duomenys , kad ant kepurės bei butelio, paimtų 2015-12-13 apžiūrint įvykio vietą (duomenys neskelbtini) rastas DNR profilis sutampantis tik su S. Š. genotipu, kitų DNR profilių J. Š. kambaryje nerasta (t. 1 b. l. 38-39). Nuteistasis S. Š. parodė, kad mušė J. Š. jo kambaryje, bet ta aplinkybė, jog įvykio vietoje buvo rasta kraujo bendrame buto koridoriuje prie J. Š. kambario, nepaneigia nuteistojo S. Š. kaltumo ir nepatvirtina, kad bute pas J. Š. galėjo lankytis kiti asmenys. Įvykio vakarą , grįžęs į namus nuteistasis E. V. rado sužalotą J. Š. savo kambaryje gulintį pusiau ant lovos, pusiau ant grindų, bet teismo medicinos specialistas parodė, kad J. Š. po jam padarytų sužalojimų kurį laiką galėjo judėti. Tai paaiškina ir tą aplinkybę, kad jo kambario durys, grįžus į namus E. V. ir radus jį sužalotą, buvo užrakintos, nors pagal nuteistąjį S. Š. , jam išeinant iš buto, J. Š. kambario durys nebuvo užrakintos. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis S. Š. taip pat išreiškė įtarimą, kad J. Š. galėjo sužaloti jo sugyventinės sūnus E. V. , tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra.
Taigi S. Š. priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas pirmosios instancijos teismo patikrintais ir įvertintais įrodymais, kurie tarpusavyje susiję ir sutampa. Iš jų analizės, vertindamas įrodymų visumą, o ne atskirus bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas, šio asmens kaltumą patvirtinančias išvadas, kad nuteistasis S. Š. teismo nustatytomis aplinkybėmis (laiku ir būdu) tyčia sužalojo J. Š. , suduodamas smūgius rankomis ir jį spardydamas , dėl ko nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų mirė, taip tyčia nužudė J. Š. , tokie nuteistojo nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1d.
Taip pat nuteistasis S. Š. apeliaciniame skunde prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį, kaip nesunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmetami, o motyvai anksčiau išdėstyti šioje nutartyje, vertinant jo panaudotą smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir padarant jam kūno sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirti. Be to nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo medicinos specialistas teisme paaiškino, kad jo – S. Š. J. Š. suduoti smūgiai negalėjo padaryti didelės žalos pastarojo sveikatai, nuo jų šis negalėjo mirti. Tačiau kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 5 b . l. 68-69), teisme medicinos ekspertas S. C. į nuteistojo ir jo gynėjo klausimus atsakė, kad nuo trijų smūgių delnu sunkiai tikėtina, jog galėjo kilti tokios pasekmės, sunkiai įmanoma tokius sužalojimus padaryti delnu. Šie teismo medicinos eksperto paaiškinimai teisme negali nei patvirtinti nei paneigti nuteistojo kaltės, juolab šiuo atveju būtina vertinti visus eksperto parodymus teisme, iš kurių matyti, kad jis išsamiai paaiškino nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų pobūdį, lokalizaciją, sužalojimų padarymo mechanizmą, priežastinį ryšį tarp patirtų sužalojimo ir nukentėjusiojo mirties. Be to, teismas spręsdamas nuteistojo kaltumo klausimą vertino byloje surinktų įrodymų visumą.
Taip pat nėra pagrindo tenkinti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo perduoti bylą iš naujo tirti, nes tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai. Lietuvos Respublikos BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pirmosios instancijos teismas bylą perduoda prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą.
Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. (Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013 ir kt.).Taigi byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų būtinų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys turi neatitikti Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių nebūtų galima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, ir, trečia, kaltinamojo akto trūkumai turi trukdyti teismui nagrinėti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2007, 2K-146/2012, 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-415-677/2016). Be to Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnyje išdėstytos nagrinėjimo teisme ribos. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu šioje byloje nėra nustatyta ankščiau išvardintų aplinkybių, kurios suteiktų teisinį pagrindą bylą grąžinti iš naujo tirti.
Taip pat, apygardos teismas nuteistajam S. Š. paskyrė tinkamą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes bei kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis. Nuteistasis S. Š. padarė labai sunkų nusikaltimą, kas sukėlė negrįžtamas pasekmes-nukentėjusiojo mirtį, kaip asmenybė charakterizuojamas patenkinamai, anksčiau teistas 5 kartus (t. 3 b .l . 1-32), baustas administracine tvarka (t. 3 b. l. 19-23), nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbo, piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais. Nuteistojo S. Š. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat apygardos teismas nustatydamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmės trukmę atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veiksmų pobūdį, situaciją , kuriai esant jis sumušė J. Š. dėl menkaverčio konflikto , taip pat atsižvelgė į tai, kad S. Š. išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, linkęs pažeidinėti įstatymus. Todėl, teisėjų kolegijos manymu, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam S. Š. paskirta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytas vidurkis, nėra per griežta. Tokia bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus.
Vilniaus apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Svajūnas Knizleris
Aloyzas Kruopys
Daiva Pranytė - Zalieckienė