Administracinė byla Nr. A-989-438/2018
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00572-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 22.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja K. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius) priteisti 1 368,82 Eur neišmokėto darbo užmokesčio dalį dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) priėmė Grąžinimo įstatymą, kurio pagrindu numatoma grąžinti tik dalį dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiais pripažintų Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) nuostatų taikymo neišmokėto darbo užmokesčio. Nurodė, kad prašymu kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, kuris raštu informavo, jog pagal Gražinimo įstatymą pareiškėjai numatoma grąžinti 558,09 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2020 m. Pareiškėja teigė, kad dėl Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo jai nebus grąžinta 1 368,82 Eur suma. Pareiškėjos teigimu, turi būti grąžinta tokio dydžio darbo užmokesčio dalis, kokia buvo neišmokėta dėl Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų taikymo pareiškėjai apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį. Pareiškėjos nuomone, dėl Gražinimo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo pažeidžiama jos teisė į teisingą atlyginimą už darbą, taip pat teisė į teisingą senatvės pensijos apskaičiavimą, dėl to pareiškėja patiria nuolatinį pažeminimą, moralinę skriaudą, teisėtų lūkesčių pažeidimą, todėl prašė priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas paaiškino, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. apskaičiuojant darbo užmokestį pareiškėjai buvo taikomi teisės aktai, kuriais buvo nustatyti sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę. Paaiškino, kad Seimui 2015 m. birželio 30 d. priėmus Grąžinimo įstatymą (įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.), atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjai priklausančią neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovaujasi jame nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovo teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad VSDFV Panevėžio skyriaus veiksmai yra neteisėti, todėl ir nėra pagrindo pareiškėjai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas pareiškėjos reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
II.
5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjos K. B. skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. ėjo VSDFV Biržų skyriaus direktoriaus pavaduotojo pareigas (karjeros valstybės tarnautoja, A lygis, 13 kategorija), nuo 2007 m. sausio 19 d. pareiškėjai suteikta trečia kvalifikacinė klasė.
7. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Šioje byloje atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius pareiškėjos reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėja skundu dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtinto 2009 m. rugpjūčio mėn. – 2013 m. rugsėjo mėn. valstybės tarnautojams sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmo į teismą kreipėsi 2016 m. gegužės mėn. Pagal minėtąjį įstatymą grąžintino darbo užmokesčio dalis pareiškėjai buvo pradėta mokėti 2016 m. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo tenkinti atsakovo prašymo pareiškėjos reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
8. Teismas atsižvelgė į Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, 1 priedą ir jo pakeitimus, 25 straipsnio 3 dalies redakcijas. Tai, jog atsakovas 2009 m. rugpjūčio mėn. – 2012 m. kovo mėn. laikotarpiu, taikydamas minėtuosius teisės aktus, pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį ir dėl to neišmokėjo pareiškėjai 1 926,91 Eur darbo užmokesčio dalies, patvirtino VSDFV Panevėžio skyriaus 2016 m. kovo 29 d. pažyma Nr. (3.14)3-10674 „Apie priskaičiuotą darbo užmokestį“. Iš byloje pateiktos VSDFV Panevėžio skyriaus 2016 m. kovo 29 d. pažymos Nr. (3.14)3-10673 „Apie apskaičiuotą grąžintą darbo užmokestį“ buvo matoma, kad atsakovas apskaičiavo pareiškėjai 2016 m. – 2020 m. laikotarpiu grąžintiną darbo užmokesčio dalį bei mokėtiną sumą, kuri lygi 424,54 Eur. Pareiškėjos teigimu, dėl Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo jai nebus išmokėta priklausanti 1 368,82 Eur darbo užmokesčio dalis. Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčijo Grąžinimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad jai turėtų būti grąžinta tokia darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kokia dėl Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų, nebuvo išmokėta.
9. Vertindamas pareiškėjos reikalavimą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimu. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis teismas išaiškino, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Teismas akcentavo, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo.
10. Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad minėtuosiuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas) bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, su tam tikra išimtimi įsigaliojusį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Vadovaujantis Grąžinimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 1–2 punktais, nustatyta, kad Grąžinimo įstatymas taikomas asmenims, kuriems dėl ekonominės krizės buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.
11. Teismas darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nurodytą pareigą, – nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Grąžinimo įstatymą, VSDFV Panevėžio skyriui nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti valstybės tarnautojų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu.
12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Grąžinimo įstatyme nustatytos formulės taikymą, yra nurodęs, kad asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis, ir tai iš esmės reiškia, jog asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.
13. Kadangi 2013 m. liepos 1 d. nutarime Konstitucinis Teismas nekonstatavo darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumo ar neteisėtumo apskritai, tačiau konstatavo tokio mažinimo neteisėtumą tiek, kiek jis buvo neproporcingas, teismo nuomone, pareiškėjos lūkestis, jog bus kompensuoti visi jos patirti praradimai, negali būti laikytinas teisėtu, todėl pareiškėjos abejonės dėl galimai neteisėto Grąžinimo įstatyme nustatyto sumažinto darbo užmokesčio dalies kompensavimo mechanizmo, laikytos nepagrįstomis. Teismas sprendė, jog Grąžinimo įstatyme yra įtvirtinta minima proporcija, todėl pareiškėjos reikalavimas kompensuoti jai visus patirtus praradimus pilna apimtimi nėra pagrįstas.
14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė konkrečių skaičiavimų, pagrindžiančių jos argumentus, kad pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jos praradimų dalis pažeidžia jos teises į teisingą atlyginimą už darbą ir pensijos apskaičiavimą, taip pat proporcingumo ir lygiateisiškumo principus, o pareiškėjos skunde ir teismo posėdyje nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudarė pagrindo teigi, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą kompensacijų dydžių požiūriu kompensavimo mechanizmą. Todėl atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti susidariusį skirtumą tarp laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. netektos darbo užmokesčio sumos.
15. Atsižvelgus į neturtinės žalos atlyginimą reguliuojančių teisės normų nuostatą, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik esant visoms būtinosioms sąlygoms, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju nenustačius VSDFV Panevėžio skyriaus, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų aktų, valstybės civilinė atsakomybė nekyla. Dėl šios priežasties pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestas kaip nepagrįstas.
III.
16. Pareiškėja K. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą.
17. Pareiškėja nurodo, kad byla neturėjo būti išnagrinėta kaip atskira, o tik atnaujinta, kadangi 2014 m. vasario 11 d. buvo sustabdyta iki bus išnagrinėtos analogiškos bylos, nors jo, pareiškėjos manymu, nebuvo analogiškos jos atvejui. Pareiškėja nurodo, kad ji 2016 m. gegužės 31 d. prašymu kreipėsi į teismą dėl sustabdytos bylos atnaujinimo bei dalyko pakeitimo (pareiškėja patikslino reikalaujamą priteistiną sumą, įvertino patirtą neturtinę žalą).
18. Pareiškėja pažymi, jog valstybė nusprendė, kad bus grąžintas tik trečdalis neišmokėto atlyginimo. Tokiu būdu valstybė atėmė galimybę perskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo pensiją. Pareiškėja jautėsi pažeminta dar ir dėl to, kad priimant grąžinimo mechanizmą buvo pažeistas teisingumo principas. Pareiškėja nesutinka, kad tarp neteisėtų veiksmų ir jos reikalaujamo neturtinės žalos atsiradimo nėra priežastinio ryšio.
19. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti.
20. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai (karjeros valstybės tarnautojai) 2009–2012 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, sprendė, kad atsižvelgus į byloje esančias nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo nuostatomis bei šiam ginčui aktualiais Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti susidariusį skirtumą tarp netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos, nėra. Teismas, nenustatęs VSDFV Panevėžio skyriaus neteisėtų veiksmų, taip pat nusprendė, kad nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.
23. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pagal Grąžinimo įstatymą jai bus grąžinta tik dalis neišmokėto darbo užmokesčio, dėl ko ji patiria pažeminimą.
24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir vadovavosi aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija.
25. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jai bus kompensuoti visi jos patirti praradimai. Iš pareiškėjos į bylą pateiktos VSDFV Panevėžio skyriaus 2016 m. kovo 29 d. pažymos apie apskaičiuotą grąžintiną darbo užmokestį Nr. (3.14) 3-10673 matyti, kad pareiškėjai yra apskaičiuota grąžintino darbo užmokesčio dalis, apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatymą.
26. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju, taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, jai nebus grąžinta prašomo dydžio darbo užmokesčio nepriemoka, t. y. bus grąžinta tik dalis šios sumos, nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti pareiškėjai visą jos prašomą skirtumą tarp netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos teismo sprendimu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009 – 2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo.
27. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, jog jai pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuota kompensuojama suma yra mažesnė, nei realiai jai būtų išmokėta darbo užmokesčio per ginčo laikotarpį, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Taigi, pareiškėjos teiginys, kad teismo sprendimu jai turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis (skirtumas), iš esmės prieštarauja šiai bylai aktualiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, kuriais pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas.
28. Kartu pažymėtina, jog sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – VSDFV Panevėžio skyriui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai vertino, kad nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą kompensacijų dydžių požiūriu kompensavimo mechanizmą.
29. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pažymėtina, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas atlyginti žalą gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
30. Šioje byloje nėra įrodyta, kad VSDFV Panevėžio skyrius būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos.
31. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ nuostatas dėl sustabdytos bylos nagrinėjimo atnaujinimo ir nepagrįstai į atskirą bylą išskyrė pareiškėjos 2016 m. gegužės 31 d. prašymo reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjos 2016 m. gegužės 31 d. prašyme, lyginant su jos skundu administracinėje byloje Nr. I-661-279-2016, buvo suformuluotas naujas skundo pagrindas ir dalykas. Todėl Panevėžio apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis, šį 2016 m. gegužės 31 d. prašymą vertino kaip naują skundą ir įsiteisėjusia 2016 m. birželio 23 d. nutartimi išskyrė į atskirą bylą. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui iš esmės pateikus naują reikalavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai gali nelaikyti jo skundo patikslinimu ir atitinkamai pagrįstai ir teisėtai atsisakyti priimti tokio pobūdžio skundo reikalavimus, kurie iš esmės yra naujas skundas, neatsiejamai nesusijęs su jau pateiktu skundu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-280/2011). Nauji skundo reikalavimai teismų praktikoje negali būti pripažįstami skundo tikslinimu ABTĮ 52 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-333/2009). Taip pat pažymėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 21 d. nutartimi, išnykus pagrindui, dėl kurio buvo sustabdyta byla, atnaujino administracinę bylą Nr. I-661-279-2016. Be to, šie pareiškėjos argumentai dėl netinkamai taikytų ABTĮ nuostatų išskyrus pareiškėjos 2016 m. gegužės 31 d. prašymo reikalavimus į atskirą bylą buvo įvertinti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-773-552/2018, kurioje nebuvo nustatyta ABTĮ normų taikymo pažeidimų.
32. Taigi, minėtos byloje nustatytos aplinkybės ir apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.
33. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos K. B. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Veslava Ruskan
Ramutė Ruškytė