Baudžiamoji byla Nr. 1A-329/2010

                                Procesinio sprendimo kategorijos:

                                1.2.3.2.8; 1.2.26.2.1;

        2.1.7.4; 2.1.15.1.2            

 

                                           

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

   N U T A R T I S

  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

    2010 m. gruodžio 23 d.

               Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Albino Bielskio, Svajūno Knizlerio,

sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,                         

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,                                  

gynėjams: Jurgitai Lučinskaitei, Arvydui Aleknai,

nuteistiesiems: O. K., T. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. K. ir T. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

O. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje bei 178 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 14 metų ir 6 mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (už viešosios tvarkos pažeidimą 2009 m. kovo 11 d.) – laisvės apribojimu 1 metams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (už viešosios tvarkos pažeidimą 2009 m. birželio 20 d.) – areštu 40 parų;

pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – laisvės apribojimu 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šios bausmės ir bausmė, paskirta Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 metų ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

T. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 14 metų ir 6 mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (už viešosios tvarkos pažeidimą 2009 m. kovo 11 d.) – laisvės apribojimu 1 metams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (už viešosios tvarkos pažeidimą 2009 m. birželio 20 d.) – areštu 40 parų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šios bausmės ir bausmė, paskirta Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 metų ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš O. K. ir T. J. solidariai priteista: V. M. – 1 669,77 Lt turtinei žalai ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, W. M. – 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš O. K. ir T. J. išieškota valstybei po 667,50 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

O. K. bei T. J. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 m. birželio 20 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), prie B. S. individualios įmonės „xxx“ lentpjūvės, viešoje vietoje įžūliu elgesiu rodydami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, būdami apsvaigę nuo alkoholio, pasinaudodami mažareikšme dingstimi, sumušė nukentėjusiuosius G. S., V. A. bei W. M., savo veiksmais sutrikdydami visuomenės rimtį ir pažeisdami viešąją tvarką, o būtent:

O. K., suduodamas nukentėjusiajam G. S. vieną kartą į galvą ir padarydamas jam poodinę kraujosruvą kaktoje, odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje, nežymiai sutrikdė G. S. sveikatą bei pagrobė nedidelės vertės jo turtą – iš kišenės ant žemės iškritusį G. S. 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6230i“, 5 Lt vertės telefono dėklą ir  19 Lt vertės SIM kortelę, padarydamas G. S. 224 Lt turtinę žalą; T. J., suduodamas nukentėjusiajam V. A. kumščiu į galvą ir padarydamas jam poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, kairiame paakyje, skruostuose bei smakro kairėje pusėje, nežymiai sutrikdė V. A. sveikatą; kartu bendrais veiksmais suduodami W. M. smūgius į įvairias kūno vietas, iš jų į galvą, padarydami jam dešinės plaukuotosios galvos pusės minkštųjų audinių sumušimus, kraujosruvą dešinės alkūnės sąnario srityje, paviršutinius dešinės alkūnės, dešinės nugaros pusės, kairio kelio sąnario odos nubrozdinimus, dešinės pakauškaulio žvyno pusės linijinį lūžį, dėl to nuo galvos smegenų sužalojimo išsiliejus kraujui po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais W. M. 2009 m. birželio 21 d., tiksliai nenustatytą valandą, B. S. įmonės „xxx“ patalpose mirė, taip tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė W. M.

O. K. bei T. J. veikdami kartu, o O. K. dar ir vienas padarė kitų nusikalstamų veikų, tačiau dėl nuteisimo už jas nuosprendis neapskųstas.

Nuteistasis O. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendžio dalis dėl W. M. nužudymo yra neteisėta ir nepagrįsta, nes byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, duodančių pagrindą padaryti išvadą, kad W. M. nužudė jis. Apeliantas W. M. rankomis nemušė, nespardė, todėl teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apeliantas vartojo smurtą prieš G. S., nuo tolesnių veiksmų jį sulaikė A. P., apeliantas paėmė iškritusį ant žemės mobiliojo ryšio telefoną, tačiau nesmurtavo prieš W. M. ir nematė, kur šis tuo metu buvo.

Teismas apelianto kaltę dėl W. M. nužudymo grindė nukentėjusiųjų G. S., V. A., liudytojų A. P., A. J., A. G., A. K. parodymais, medicinos specialisto R. A. išvada, tačiau nei išvardinti nukentėjusieji, nei liudytojai, išskyrus A. P. , nenurodė matę apeliantą rankomis mušant ar spardant W. M. Tik liudytojas A. P. teigė matęs apeliantą ir T. J. spardžius W. M. į galvą, sudavus apie dešimt smūgių. Tokie A. P. parodymai prieštarauja V. A., A. J., A. G. parodymams. Pastarieji parodė ėję prieš G. S. bei W. M. apie 30 m atstumu ir išgirdę kažkokį garsą (triukšmą) tuoj pat atsisuko, pamatė ant žemės gulinčius G. S. bei W. M., apeliantas su T. J. stovėjo netoli jų. Apeliantas neneigia, kad jie stovėjo, tačiau gulinčiųjų nemušė. Jeigu W. M. būtų smogta kojomis apie dešimt smūgių, liudytojai būtų tai matę, nes tokiam smūgių skaičiui suduoti reikalingas tam tikras laikas. Liudytojai būtų girdėję ir smūgių garsus. Apelianto nuomone, liudytojas A. P. jį apkalba, nes ikiteisminio tyrimo metu patyrė pareigūnų psichologinį spaudimą, bijojo būti patrauktas kaip įtariamasis, o vėliau kaltinamasis šioje byloje.

Teismas rėmėsi liudytojos A. K. parodymais, kuri, pagal nuosprendį, teigė mačiusi, kaip apeliantas bandė įspirti W. M., tačiau to daryti neleido jį apglėbęs ir laikęs A. P. Apelianto teigimu, ši liudytoja apklausta du kartus ir abu kartus aiškino apeliantą mačiusi ne prie W. M., bet prie G. S., gulėjusio arčiau „Norfos“ prekybos centro,  būtent jam apeliantas rengėsi spirti, bet A. P. neleido. Tokie liudytojos parodymai patvirtina aplinkybę, jog apeliantas W. M. nemušė.

W. M. galėjo patirti kūno sužalojimus, pasibaigusius jo mirtimi, kur nors kitur dėl kito asmens veiksmų arba galėjo susižaloti pats griūdamas ir galva atsitrenkdamas į kietą paviršių. Taip manyti leidžia W. M. labai stiprus girtumas, nes policijos pareigūnai jį nuvežė į Šimonių gatvę ir paliko, o jis, klaidžiodamas po Kupiškį, galėjo griūti ir susižaloti. Įvertinęs W. M. lavone rastus sužalojimus, teisme apklaustas medicinos specialistas R. A. neatmetė tokios susižalojimo galimybės. Nepaneigta galimybė W. M. susižaloti lendant į B. S. individualios įmonės lentpjūvę, kur W. M. dažnai nakvodavo ir kur rastas miręs. Lentpjūvėje yra įvairių mechanizmų, variklių, ant kurių nukritus galima rimtai susižaloti.

Jeigu W. M. būtų mirtinai sužalotas spardant jį į galvą ir suduodant apie dešimt smūgių, galvoje turėjo likti akivaizdžios spardymo žymės, tačiau objektyviai tokių žymių nėra. Iš bylos duomenų nustatyta, kad vakare į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir medikams W. M. nesiskundė skausmais galvoje, atsisakė vykti greitosios medicinos pagalbos automobiliu į gydymo įstaigą, jo veide nesimatė sužalojimų žymių. Liudytoja B. G. teisme parodė reikiamai apžiūrėjusi W. M. galvą, tačiau neužčiuopė kaukolės sužalojimų, nerado kitokių galvos sužalojimų.

Nuteistasis O. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl W. M. nužudymo panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde nurodo, jog tiriant ginčijamą nusikalstamą veiką ikiteisminis tyrimas atliktas nevisapusiškai. Įvykio vietos apžiūros metu nebuvo užfiksuota, per kur W. M. pateko į negyvenamą patalpą individualioje B. S. įmonėje, neįvardyta įmonės paskirtis, neužfiksuotas įėjimas į gaterinę. Netirtas mėlynos spalvos džinsinis švarkas, neieškota mikrodalelių, kraujo pėdsakų. Paėmus mobiliojo ryšio telefoną netirta, ar nukentėjusysis iki įvykio su kuo nors kalbėjo. Ikiteisminio tyrimo metu neapklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, taip pat pareigūnai, iš incidento vietos W. M. parvežę pas sugyventinę į namus. Netirta apelianto avalynė, kurią jis avėjo incidento dieną. Negalima teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisme ištirti įtariamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai yra vienodi bei nuoseklūs.

Apeliantui pateikus pranešimą apie įtarimą, nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pasinaudoti gynėjo pagalba, nors įtariamas padaręs labai sunkų nusikaltimą. Apklausiant kaip įtariamąjį pažeista teisė į gynybą, nes apklausos protokole tyrėja nurodė, jog apeliantas apklaustas gynėjui nedalyvaujant (t. 2, b. l. 141). Neaišku, ką tokiu atveju reiškia gynėjo parašas apklausos protokole.

Teismas neįvertino ir nuosprendyje nepasisakė dėl apelianto parodymų, kad išgertuves už jo pinigus visada organizuodavo liudytojas A. P. Taip buvo ir įvykio dieną. Po incidento su nukentėjusiaisiais A. P. nebuvo suimtas, jis apklaustas tik kaip liudytojas, jam nebuvo pateikti įtarimai, nors teisme prisipažino W. M. 4-5 kartus nestipriai sudavęs į veidą. Teismas netyrė, kodėl A. P. nebuvo laikomas įtariamuoju.

Liudytojo A. P. nurodytos aplinkybės dėl W. M. sužalojimo leidžia abejoti jo parodymų objektyvumu, juo labiau kad daugiau niekas iš liudytojų ir nukentėjusiųjų nenurodė W. M. spardymo į galvą fakto. Pagal liudytoją, jis stabdė ir atkalbinėjo O. K. bei T. J. nuo muštynių, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme negalėjo paaiškinti, kokios buvo prielaidos kilti ginčams tarp dviejų girtaujančių grupių; kodėl jis, tariamai apeliantams spardant W. M. į galvą, nesiekė sustabdyti nusikaltimo ir nesikišo, neiškvietė policijos, medikų, bet pabėgo; kodėl kitą dieną nepranešė apie nusikaltimą; ką reiškia jo pasakymas, jog apeliantas ,,raganėjo“.

Liudytojas A. P. parodė, kad kartu girtavusios mergaitės Austė ir Gustė nematė muštynių, nes buvo išėjusios. Iš tikrųjų jos visą laiką buvo kartu, o muštynių nematė, nes jų tiesiog nebuvo. Teisme mergaitės neapklaustos.

Liudytojas A. G. patvirtino W. M. buvus be nuolatinės gyvenamosios vietos, dažnai girtavus, niekur nedirbus. Liudytojas bendravo vakare su nukentėjusiuoju, tačiau nematė jį buvus sumuštą, negirdėjo dėl to skundžiantis.

W. M. buvus sumuštą nematė ir nepatvirtino su juo bendravę liudytojai, policijos pareigūnai S. P. bei N. L., greitosios pagalbos medicinos sesuo B. G.

Išdėstytos aplinkybės paneigia liudytojo A. P. melagingus parodymus, jog apeliantas ir O. K. iš abiejų pusių spardė gulintį W. M. į galvą.

Teismas netyrė kitų W. M. sužalojimo aplinkybių, nors jis galėjo susižaloti įeidamas į gaterinės patalpas, lipdamas per metalinius įrengimus, griūdamas. Be to, liudytoja A. K. ir kiti tvirtino, kad W. M. sirgo epilepsija, tačiau nesigydė.

Teismas padarė klaidingą išvadą, jog apeliantas provokavo konfliktą, abu nuteistieji viešoje vietoje elgėsi akivaizdžiai įžūliai, t. y. pasivijo ir sumušė nuo lentpjūvės nueinančius nukentėjusiuosius G. S. bei W. M. To nepatvirtino nė vienas asmuo.

Teismas klaidingai įvertino liudytojos A. K. parodymus, neva apeliantas jai prisipažinęs ,,nedaug mušęs“ W. M. Nuteistasis teigia turėjęs galvoje ne W. M., bet V. A.

Teismas nepagrįstai netenkino nuteistojo prašymo skirti jam sveikatos ekspertizę, ar dėl savo sveikatos jis galėjo sužaloti W. M., kadangi yra invalidas, jam nuolat skauda trumpesnę koją, darbingumas tik 50 procentų, gauna invalidumo išmokas. Taip pat teismas nepagrįstai netenkino prašymo paskirti pakartotinę komisijinę pomirtinę W. M. sužalojimų ekspertizę. Teismas nepasisakė, ar tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra objektyvusis priežastinis ryšys. Teismo išvados dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių yra neteisingos.

Apeliantas nesutinka dėl nukentėjusiesiems priteisto žalos atlyginimo dydžio.

Nuteistasis T. J. apeliaciniu skundu prašo jam paskirti teismo medicinos ekspertizę, taip pat pakartotinę teismo medicinos komisijinę pomirtinę ekspertizę dėl W. M. padarytų sužalojimų; panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo už W. M. nužudymą ir viešosios tvarkos pažeidimą to įvykio metu.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti.

Nuteistųjų O. K. ir T. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliantai skundžia tik veiką, dėl kurios jie pripažinti kaltais ir nuteisti pagal                       BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o T. J. – ir priteisto žalos atlyginimo dydį, todėl remdamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, O. K. ir T. J. kaltė padarius ginčijamą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl šios veikos pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.            

 

 Dėl ikiteisminio tyrimo kokybės

 

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde teigia, kad ikiteisminis tyrimas atliktas nevisapusiškai, nes, jo manymu, daugelis reikšmingų faktinių bylos aplinkybių liko tinkamai nenustatytos ir objektyviai neištirtos. Tokioms aplinkybėms apeliantas priskiria: įvykio vietos apžiūros metu nenustatymą, per kur W. M. pateko į negyvenamą patalpą individualioje B. S. įmonėje; įėjimo į gaterinę neužfiksavimą; įmonės paskirties neįvardijimą; mėlynos spalvos džinsinio švarko, apelianto avalynės ir paimto mobiliojo ryšio telefono neištyrimą; į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų ir pareigūnų, parvežusių W. M. iš incidento vietos į namus, neapklausimą.

Atkreipiamas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, kad tam tikrą veiksmą atlikti būtina; atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas.

Vadovaudamiesi BPK 178 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuteistasis T. J. ar jo gynėjas ikiteisminiame tyrime turėjo teisę pateikti prašymą prokurorui atlikti aptariamus tyrimo veiksmus. Byloje nėra duomenų, jog ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam ar jo gynėjui būtų suvaržyta teisė pareikšti prašymus. Taip pat byloje nėra duomenų, kad apeliantas ar jo gynėjas būtų prašę atlikti aptariamus tyrimo veiksmus. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo metu neatlikus apelianto minimų tyrimo veiksmų ikiteisminis tyrimas atliktas nevisapusiškai.

Be to, iš visos bylos medžiagos pateikimo susipažinti baigus ikiteisminį tyrimą protokolo   (t. 3, b. l. 66) matyti, kad T. J. ir jo gynėjas nepateikė jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą. Prašymą pridėti prie bylos foto nuotraukas apie patekimą į B. S. IĮ ,,xxx“ teritorijoje esančias negyvenamas patalpas, t. y. patalpas, kur rastas W. M. kūnas, gynėjas pateikė teisminio bylos nagrinėjimo metu. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, jog tą prašymą teismas apsvarstė ir jį patenkino (t. 4, b. l. 19). Teismas taip pat patenkino T. J. prašymą iškviesti ir apklausti įvykio vietoje buvusius bei nukentėjusįjį W. M. į namus vežusius policijos pareigūnus.

Kita vertus, Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teismas įrodymus vertina laisvai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakanka pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Nėra pagrindo manyti, jog apelianto skunde minimų tyrimo veiksmų atlikimas teismui leistų padaryti kitokią išvadą dėl nusikaltimo aplinkybių ir kaltės.

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, 2009 m. birželio 25 d. jį apklausiant kaip įtariamąjį, nes apklausos protokole nurodyta, jog apeliantas apklaustas gynėjui nedalyvaujant, nors ant apklausos protokolo yra gynėjo parašas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas įtariamajam išaiškinama teisė turėti gynėją (BPK 21 straipsnio 4 dalis). Iš 2009 m. birželio 25 d. pranešimo apie įtarimą padarius                   BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (t. 2, b. l. 140) matyti, kad tai atlikta. Nors nuteistasis T. J. apeliacinės instancijos teisme tvirtino, jog jam nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau aptariamo pranešimo įteikimo ir teisės išaiškinimo faktą patvirtina paties įtariamojo T. J. parašas.

Tačiau apeliantas teisus, kad jo kaip įtariamojo apklausos protokolo pradžioje (t. 2, b. l. 141) nurodyta, jog jis apklaustas gynėjui nedalyvaujant, nors byloje esantis advokato orderis (t. 2,          b. l. 139) ir advokato parašas po apklausos protokolu (t. 2, b. l. 142) rodo gynėją įtariamojo apklausoje dalyvavus.

Siekiant išaiškinti nuteistojo T. J. abejones dėl šios apklausos aplinkybių, apeliacinės instancijos teisme apklausta kaip liudytoja tyrėja O. T. Ji patvirtino, kad apklausiant T. J. kaip įtariamąjį advokatas dalyvavo, o tai, jog apklausos protokolo pradžioje nurodyta ją vykus „gynėjui nedalyvaujant“, yra techninė klaida.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje T. J. pirmą kartą apklausiant kaip įtariamąjį nepažeista ir nesuvaržyta jo teisė į gynybą. Dėl tyrėjos neatidumo padaryta techninė klaida nedaro įtariamojo T. J. apklausos rezultatų neteisėtų bei niekinių.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu nepadaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie galėjo turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

                                               

   Dėl W. M. nužudymo dėl chuliganiškų paskatų

 

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinasis, t. y. būtina nustatyti, kad tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą.

Specialisto išvados Nr. M 295/09 (05) duomenys (t. 2, b. l. 39-40) įrodo, jog W. M. mirė nuo galvos smegenų sumušimo ir suspaudimo išsiliejusiu po kietuoju galvos smegenų dangalu bei minkštaisiais galvos smegenų dangalais krauju lūžus kaukolės skliauto kaulams, t. y. mirtį lėmė galvos smegenų sužalojimas.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl specialisto išvados pagrįstumo. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad W. M. mirties priežastis – patirtas galvos sumušimas.

Sprendžiant, ar yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, jog būtent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksmai sąlygojo asmens mirtį.

Priežastinio ryšio nustatymas tarp veikos ir padarinių yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismas sprendžia, ar kaltininko padaryta veika buvo būtinoji sąlyga atitinkamiems padariniams kilti.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad 2009 m. birželio 20 d., apie 22 val., O. K. ir T. J. bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam W. M. smūgius į įvairias kūno vietas, iš jų į galvą, ir šie jų veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su pasekme – W. M. mirtimi.

Nuteistieji O. K. ir T. J. apeliaciniuose skunduose nesutinka su tokia teismo išvada ir neigia, jog būtent jie padarė W. M. sužalojimus, nuo kurių šis mirė, t. y. ginčija, kad būtent jų veiksmais padaryti sužalojimai buvo W. M. mirties priežastis.

Nuteistieji nenurodo kitų konkrečių tai padariusių asmenų, tik spėja, jog W. M. galėjo susižaloti kur nors pats griūdamas ir galva atsitrenkdamas į kietą paviršių arba galėjo patirti sužalojimus dėl kito asmens veiksmų.

Tokias nuteistųjų versijas dėl W. M. sužalojimo aplinkybių paneigia byloje surinkti įrodymai.

Nuteistojo T. J. parodymai dėl pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį W. M. yra skirtingi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymais vadovavosi tiek, kiek jie atitinka byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetą.

Pagal pirminius nuteistojo T. J. parodymus jis vienam vyriškiui (G. S.) sudavė du smūgius kumščiu į veido sritį, kitam vyriškiui (V. A.) – vieną smūgį į veido sritį; O. K. irgi mušė kažkurį vyriškį (t. 2, b. l. 141-142).

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. l. 152-156) nuteistasis T. J. parodė smogęs G. S., o O. K. du kartus smogė į veidą W. M. Po to gulinčiam W. O. K. spyrė 3-4 kartus į krūtinę ir veidą.

Vėliau apklaustas (t. 2, b. l. 158)  nuteistasis T. J. taip pat teigė pats W. M. nemušęs, jį į galvos sritį spardė O. K.

Pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose nuteistasis T. J. teigė, kad nei jis, nei O. K. W. M. nemušė.

Nuteistasis O. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 14-15, 17) ir abiejų instancijų teismuose parodė nukentėjusiojo W. M. nemušęs.

Nuteistojo T. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog smurtą prieš W. M. vartojo O. K., patvirtina tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo A. P. parodymai. Be to, šis liudytojas patvirtino, kad smurtą prieš W. M. vartojo ir T. J.

Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. P. parodė, jog O. K. nubėgo link žuvusiojo ir kumščiu trenkė jam į veidą, o T. J. mušė kumščiais mažesnį (G. S.). Pirmas ant žemės nugriuvo žuvusysis W. M. Tada T. J. ir O. K. pradėjo jį spardyti į galvą.

Taigi liudytojo A. P. parodymai neabejotinai įrodo, kad prieš nukentėjusįjį smurtą vartojo būtent O. K. ir T. J., bei paneigia nuteistųjų apeliacinių skundų teiginius, jog jie nesudavė jokių smūgių W. M.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose kritikuoja liudytojo A. P. parodymus teigdami, kad jis apeliantus apkalba.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal pačių nuteistųjų parodymus jie visi trys tarpusavyje dažnai bendraudavo, kartu praleisdavo daug laiko, nebuvo susipykę. Taigi A. P. nebuvo pagrindo jų apkalbėti.

Nuteistasis T. J., bandydamas sumenkinti liudytojo A. P. parodymus, apeliaciniame skunde teigia teismą neįvertinus, kad išgertuves visada organizuodavo A. P.

Toks skundo teiginys prieštarauja pačių nuteistųjų O. K. ir T. J. parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 141-142; t. 3, b. l. 14-15) nuteistieji parodė, jog įvykio dieną alų kelis kartus pirko T. J. Tai įrodo tą dieną A. P. išgertuvių neorganizavus.

Kita vertus, liudytojas A. P. teisme parodė, kad dažni susitikimai su T. J. baigdavosi gėrimu, o alkoholinius gėrimus pirkdavo tas, kuris turėdavo pinigų.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis T. J. parodė, jog būtent A. P. pasiūlė išgerti, tačiau ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo kaltės, nes liudytojas nesiūlė ar kitaip neskatino vartoti smurto prieš nukentėjusiuosius.

Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis T. J. pats pripažino pasiūlęs ,,sudaužyti tuos senius“, t. y. juos sumušti (t. 2, b. l. 152-156).

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde bando įtikinti teismą, kad liudytojas A. P., bijodamas tapti byloje įtariamuoju, duoda melagingus parodymus prieš jį.

Toks skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Niekas iš įvykyje dalyvavusių asmenų, iš jų ir patys nuteistieji, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neparodė liudytoją A. P. vartojus prieš nukentėjusiuosius smurtą. Pats liudytojas A. P. teisme parodė po muštynių kelis kartus patapšnojęs per veidą, tačiau ne W. M., kaip nurodo skunde apeliantas, bet G. S., kad pažiūrėtų, ar jis gyvas. Dėl to liudytojui nebuvo jokio pagrindo iš baimės apkalbėti nuteistųjų.

Nepagrįstas ir analogiškas nuteistojo O. K. apeliacinio skundo teiginys, jog liudytojas A. P. jį apkalba, nes ikiteisminio tyrimo metu patyrė pareigūnų psichologinį spaudimą.

Priešingai, teisme liudytojas A. P. patvirtino, kad kriminalistai jam nesakė, kaip reikia kalbėti. Jis davė parodymus apie tai, ką matė.

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde abejoja liudytojo A. P. parodymų objektyvumu teigdamas, jog jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme negalėjo paaiškinti, kokios buvo prielaidos kilti ginčams tarp dviejų girtaujančių grupių.

Toks skundo motyvas nepagrįstas, nes liudytojas A. P. nuosekliai parodė konfliktą galėjus kilti dėl to, kad G. S. atsisveikindamas nuteistajam O. K. nepadavė rankos. Buvus tokią aplinkybę patvirtino ir kiti įvykio dalyviai. Įvertinus tai, jog kaltininkai pripažinti kaltais nužudę W. M. dėl chuliganiškų paskatų (veikos kvalifikavimas bus aptartas vėliau), toks pretekstas buvo pakankamas konfliktui kilti.   

Liudytojas A. P. teisme paaiškino, kodėl nesustabdė smurtaujančių draugų – pradžioje jis bandė sulaikyti T. J., tačiau šis vis tiek nenurimo, siūlė O. K. eiti ,,senių daužyti“. Nuteistieji prie jų nubėgo, o liudytojas liko sėdėti ant blokų, nutarė dar palaukti, nes ,,nenorėjo į tai pakliūti“.

Liudytojas A. P. teisme paaiškino ir nuteistajam T. J. užkliuvusią frazę, kad šis ,,raganėjo“ – tai reiškia, jog jis darėsi bjaurus, agresyvus, pradėjo šaukti.   

Nuteistasis T. J., vėlgi bandydamas sumenkinti liudytojo A. P. parodymus, apeliaciniame skunde teigia pastarąjį parodžius, kad kartu girtavusios mergaitės Austė ir Gustė nematė muštynių, nes jau buvo išėjusios. Apeliantas skunde teigia mergaites visą laiką buvus kartu, o muštynių nemačius todėl, jog jų tiesiog nebuvo.

Atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistasis T. J. pats pripažino, o tuo pačiu ir patvirtino liudytojo A. P. parodymus, jog merginos išėjo dar iki muštynių. Taigi jos negalėjo nieko matyti. Nuteistasis O. K. apeliacinės instancijos teisme taip pat patvirtino, kad merginos konflikto nematė. Nustačius šią aplinkybę, nebuvo prasmės merginų apklausinėti teisme.

Apeliantai, skunduose kritikuodami liudytojo A. P. parodymus dėl W. M. sužalojimo aplinkybių, nurodo, jog, jeigu jie būtų nukentėjusįjį spardę, kaip teigia liudytojas, tai galvoje turėjo likti akivaizdžios spardymo žymės, tačiau objektyviai tokių žymių po įvykio niekas nematė.                  Teismo medicinos ekspertas R. A. teisme išsamiai paaiškino, kodėl po įvykio nebuvo matomi W. M. padaryti sužalojimai. Jis parodė, kad smūgis buvo dešinėje pakaušio pusėje, o kairėje pusėje dėl kraujotakos sutrikimo išsivystė smegenų suminkštėjimas. Felčerė B. G., įvykio vietoje apžiūrėjusi nukentėjusįjį, audinių patinimo pakaušyje galėjo nepastebėti dėl toje vietoje esančios kitokios galvos struktūros, nes toje vietoje yra daugybė pertvarų.

Be to, byloje nustatyta, jog įvykio metu abu nuteistieji avėjo lengvą, minkštą sportinio tipo avalynę. Ekspertas teisme paaiškino, kad minkšta avalynė amortizuoja smūgį, todėl nėra sužalojimų, žaizdų, nors kaukolės kaulų lūžis buvo padarytas.

Dėl to tuoj po įvykio su nukentėjusiuoju bendravę liudytojai, policijos pareigūnai, jį apžiūrėjusi greitosios medicinos pagalbos felčerė B. G. vizualiai nematė sužalojimų. Tačiau tai nepaneigia fakto, jog W. M. buvo sužalotas.

Aplinkybė, kad nukentėjusysis W. M. po įvykio nesiskundė galvos skausmais, taip pat nepaneigia liudytojo A. P. parodymų, jog apeliantai nukentėjusįjį sumušė.

Ekspertas R. A. teisme paaiškino, kad skausmas yra individuali sąvoka. Šioje situacijoje dėl alkoholio vartojimo skausmas galėjo būti prislopintas. Po traumos būna šviesusis periodas, todėl nukentėjusysis galėjo vaikščioti, kalbėti, kol dėl kraujavimo neišsivystė smegenų spaudimas ir po jos koma.

Tuo paaiškinama, jog pradžioje, tik atvažiavus policijos pareigūnams, įvykio vietoje buvusiems liudytojams nukentėjusysis W. M. nesiskundė galvos skausmais, nenorėjo važiuoti į ligoninę. Kita vertus, vėliau liudytojas A. G. parodė, kad W. M. ėjo susiėmęs už galvos ir sakė, jog skauda galvą (t. 2, b. l. 88).

Nors nuteistasis O. K. apeliaciniame skunde teigia, kad su nukentėjusiuoju įvykio vietoje buvę asmenys išgirdę triukšmą atsisuko, bet jokių muštynių nematė, tai nepaneigia liudytojo A. P. parodymų dėl smurto vartojimo prieš nukentėjusįjį, nes tuo metu smurtas galėjo būti jau pasibaigęs. Juo labiau kad nuteistasis T. J. pripažino, jog viskas vyko labai greitai. Be to, byloje nustatyta, kad visi įvykyje dalyvavę asmenys buvo išgėrę, W. M. ėjo 20-50 m atsilikęs nuo kitų. Dėl to priekyje ėję asmenys galėjo nematyti prieš nukentėjusįjį vartojamo smurto ir atsisukę išvysti tik jo rezultatą – ant žemės gulinčius W. M. ir G. S.

Dėl išdėstytų motyvų liudytojo A. P. parodymus dėl T. J. ir O. K. smurtinių veiksmų prieš W. M. pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuosekliais. Jo parodymai dėl šių aplinkybių sutapo su nuteistojo T. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Liudytojo A. P. parodymus, jog smurtą prieš W. M. vartojo būtent nuteistieji, patvirtina liudytojos A. K. parodymai.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja A. K. parodė, kad po įvykio, per Jonines, atėjęs T. J. klausė, ar tas žmogus mirė. Ji tai patvirtino. Tada jis paklausė, kodėl jo niekas ,,netampo“. Liudytoja T. J. klausė, ar jis to žmogaus nemušė, ir jis atsakė, jog ,,truputį mušė“.

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde bando įtikinti teismą, kad sakydamas ,,nedaug mušė“ kalbėjo ne apie W. M., bet apie V. A.

Tokią pačią versiją nuteistasis T. J. išdėstė ir pirmosios instancijos teisme. Teismas pagrįstai ją atmetė kaip prieštaraujančią jo paties parodymams, nes jau kitą dieną po įvykio iš draugo jis sužinojo, jog mirė ne V. A., bet W. M.

Nuteistasis O. K. apeliaciniame skunde iškraipo liudytojos A. K. parodymus teigdamas, kad teisme ši liudytoja parodė nuteistąjį bandžius įspirti ne W. M., bet G. S.

Priešingai, liudytoja A. K. teisme parodė, jog stebėdama įvykį 50-100 m, o gal  200 m atstumu matė O. K. norėjus spirti būtent W. M., o A. P. jį laikė iš nugaros apglėbęs per alkūnes.

Taigi priešingai, nei teigia apeliaciniame skunde apeliantas, liudytojos A. K. parodymai ne paneigia, bet patvirtina aplinkybę, kad W. M. mušė ir O. K.

Nuteistojo T. J. gynėjo prašymu apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas A. K., kuris pagal gynėją įvykio metu rūkė balkone ir matė kai kurias įvykio aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. K. parodė rūkęs balkone ir matęs einančius jaunuolius. Priekyje ėjo trys jaunuoliai, po to du atsiliko ir dar du stovėjo. Matė du gulinčius ir du šalia tų gulinčių stovinčius. Jis nematė, kas ir ką mušė.

Taigi liudytojas A. K. nenurodė jokių naujų reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų paneigti liudytojų A. P. ir A. K. parodymus dėl nuteistųjų pavartoto smurto prieš W. M. Jis tik dar kartą patvirtino byloje nustatytas aplinkybes, jog du gulintys asmenys buvo G. S. ir W. M., o prie jų du stovintys – T. J. ir O. K.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose iškelta versija, kad W. M. galėjo susižaloti pats griūdamas ir galva atsitrenkdamas į kietą paviršių, taip pat atmetama kaip nepagrįsta.

Tokią sužalojimo galimybę teisiamajame posėdyje paneigė ekspertas R. A. Jis paaiškino, jog griūnant girtam ant kieto paviršiaus tokie sužalojimai įmanomi, tačiau girtas žmogus griūdamas atsipalaiduoja, instinktyviai remiasi rankomis, kojomis, ir būna papildomi lūžiai, kurie šiuo atveju nenustatyti.

Tai reiškia, kad pats griūdamas nukentėjusysis nebūtų patyręs jam nustatytų sužalojimų, iš jų ir mirtino. Priešingai, jam būtų nustatyti papildomi sužalojimai.

Nuteistojo O. K. apeliaciniame skunde keliama versija, jog W. M. galėjo patirti kūno sužalojimus kur nors kitur dėl kito asmens veiksmų, atmetama kaip nepagrįsta, nes ekspertas R. A. teisme patvirtino, kad skirtingu laiku padarytų kūno sužalojimų nenustatyta. Vadinasi, policijos pareigūnams jį nuvežus į Šimonių gatvę ir palikus, kaip nurodo skunde apeliantas, jis negalėjo patirti sužalojimų, nulėmusių mirtį.

Neįtikinama kita nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstyta versija, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti lįsdamas pro metalinius įrengimus į lentpjūvę, kur dažnai nakvodavo.

Teisme liudytojas B. S., turintis individualią įmonę, iš tiesų parodė, kad W. M. dažnai nakvodavo lentpjūvėje ir žinojo, kaip patekti į patalpas, kur buvo rastas miręs. Nukentėjusysis buvo neatidavęs rakto nuo vienerių durų, todėl galėjo atsirakinti grotas, per kurias galima patekti į patalpas. Liudytojui atvykus, grotos buvo atrakintos.

Taigi išdėstyti liudytojo B. S. parodymai patvirtina, jog W. M. negalėjo susižaloti įeidamas į lentpjūvę.

Nuteistasis T. J. skunde kelia dar vieną versiją, kad nukentėjusysis sirgo epilepsija, todėl priepuolio metu galėjo griūti ir susižaloti.

Ši versija taip pat atmetama kaip nepagrįsta.

Nors, kaip nurodo skunde apeliantas, liudytojai A. K. ir A. G. teisme parodė iš nuogirdų girdėję, jog W. M. būdavo epilepsijos priepuoliai, tačiau objektyvių duomenų nukentėjusįjį sirgus šia liga byloje nėra.

Kupiškio rajono savivaldybės Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro pažymoje (t. 3, b. l. 171) taip pat nurodyta, kad W. M. asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie turėtas ir gydytas galvos traumas ar epilepsiją.

Nukentėjusioji V. M. su W. M. kartu gyveno 20 metų, todėl ji negalėjo nežinoti, jei jis būtų sirgęs epilepsija, tačiau nukentėjusioji to taip pat nenurodė. 

Kita vertus, ekspertas R. A. teisme paaiškino, jog griūnant epilepsijos priepuolio metu padaromi kitokie kūno sužalojimai, nei padaryti ir nustatyti W. M.

Visos aptartos aplinkybės paneigia nukentėjusiojo W. M. sužalojimų galvos srityje kitokio padarymo galimybę, nei nustatyta byloje, ir leidžia daryti išvadą, kad visus sužalojimus galvos srityje, dėl kurių įvyko W. M. mirtis, padarė T. J. su O. K. tomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde teigia teismą padarius klaidingą išvadą, jog apeliantas provokavo konfliktą, abu nuteistieji viešoje vietoje elgėsi akivaizdžiai įžūliai, t. y. pasivijo ir sumušė nuo lentpjūvės nueinančius nukentėjusiuosius G. S. bei W. M.

Priešingai skundo teiginiui, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad                   T. J. ir O. K., veikdami bendrai, nužudė W. M. dėl chuliganiškų paskatų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 punkte nurodyta, jog nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų tada, kai padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Teisme nuteistasis T. J. parodė, kad jis susižvalgė su O. K. ir po G. S. žodžių „ateik, pasikalbėsim“ ėmė bėgti prie G. S. bei W. M.

Atkreipiamas dėmesys, jog buvus pasakytus tokius žodžius nurodo tik nuteistieji.

Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis T. J. pats parodė, kad norėjo tiesiog pasimušti (,,Ir kas mums, man ir O., užėjo, gal norėjome pasimušti...“ – t. 2, b. l. 141-142). Taigi nuteistieji viešoje vietoje, stebint kitiems žmonėms (šioje byloje turėjusiems liudytojų statusą), be jokios svarbios dingsties, demonstratyviai ignoruodami elementarias elgesio taisykles ir moralės normas, sudavė nukentėjusiajam W. M. smūgius į galvą, nuo kurių šis mirė.

Visa tai leido teismui padaryti išvadą, jog T. J. bei O. K. veikė aiškiai negerbdami žmogaus ir visuomenės, demonstruodami savo jėgą ir visišką nesiskaitymą su aplinkiniais, siekdami save priešpastatyti kitiems, t. y. nužudė W. M. dėl chuliganiškų paskatų.

Išdėstyti motyvai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų O. K. ir T. J. veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, padarytą netiesiogine tyčia. Tyčios turinys atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojamas.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą abiem nuteistiesiems. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais. Apeliantai savo skunduose nenurodė jokių motyvų dėl bausmės, todėl vadovaudamasi                BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo plačiau dėl jos pasisakyti.                                                           

 

 Dėl ekspertizių skyrimo

 

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymus skirti jam teismo medicinos (apeliantas ją įvardino ,,sveikatos“) ekspertizę ir pakartotinę komisijinę pomirtinę ekspertizę W. M. sužalojimams nustatyti.

Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad tokie nuteistojo prašymai iš tiesų atmesti, o analogiškus pakartotinius apelianto prašymus teisėjų kolegija atmetė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal                 BPK 286 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas pats sprendžia, ar tokios žinios reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Taigi ekspertizės skyrimas – teismo teisė, bet ne pareiga.

Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti arba juos atmesti yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nuteistasis T. J. pareiškė du prašymus, susijusius su objektų tyrimu: atlikti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę W. M., kad būtų suskaičiuoti jam suduoti smūgiai, ir paskirti teismo medicinos ekspertizę pačiam nuteistajam siekiant išsiaiškinti, ar turėdamas vieną trumpesnę koją jis galėjo sužaloti W. M.

Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo T. J. prašymą skirti jam teismo medicinos ekspertizę nurodęs tokio procesinio veiksmo netikslingumą: byloje nenustatyta, kuria koja – traumuota ar sveika – T. J. galėjo smūgiuoti.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo T. J. prašymą paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę W. M. taip pat motyvuotai atmetė nurodęs, jog visi jam padaryti sužalojimai nustatyti ir išdėstyti specialisto išvadoje.

BPK 286 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę, jeigu ankstesnį ekspertizės aktą įvertina kaip nepakankamai išsamų ar nepakankamai pagrįstą.

Šioje byloje teismo medicinos specialisto išvada yra ir išsami, ir pagrįsta. Jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų suabejoti šios išvados pagrįstumu, nenurodo ir pats apeliantas, nesutinkantis su išvada tik dėl to, jog ji ne patvirtina, bet paneigia jo keltas versijas ir duotus parodymus. Dar kartą įvertinusi tą pačią specialisto išvadą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patvirtina, kad ji yra išsamiai motyvuota ir pagrįsta konkrečiais medicinos duomenimis. Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas R. A. ne tik patvirtino  pateiktą specialisto išvadą, bet ir dar kartą ją pagrindė, žodžiu atsakydamas į nagrinėjimo teisme dalyvių klausimus. Šie eksperto paaiškinimai paneigia nuteistojo išdėstytas abejones dėl specialisto išvados išsamumo.

Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo tenkinti apelianto prašymų skirti ekspertizes.

 

         Dėl priteisto žalos atlyginimo

 

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde teigia nesutinkąs su nukentėjusiesiems priteistu žalos atlyginimo dydžiu, tačiau nenurodė jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių tokį jo nesutikimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priteisdamas nukentėjusiajai V. M. 1 669,77 Lt turtinei žalai atlyginti ir sumažindamas ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo V. M. iki 40 000 Lt, o W. M. iki 20 000 Lt, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė žalos atlyginimo klausimą, laikėsi susiformavusios teismų praktikos.

Priteista turtinė žala įrodyta dokumentais.

Neturtinės žalos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo.

Byloje nustatyta, kad iš labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems V. M. ir W. M. padaryta tyčiniais bendrais nusikalstamais nuteistųjų T. J. bei O. K. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jų artimam žmogui. Nužudytasis W. M. buvo nukentėjusiosios V. M. sugyventinis, nukentėjusiojo W. M. tėvas. Be abejonės, dėl netikėtos W. M. mirties nukentėjusieji patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė ne tik į padarytos žalos sukeltas pasekmes, būtent, į nukentėjusiųjų V. M. ir W. M. dvasinius išgyvenimus, bet ir į nuteistojo T. J. turtinę padėtį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams ir nėra per didelis.

Abiejų nuteistųjų apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies             1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistųjų O. K. ir T. J. apeliacinius skundus atmesti.

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                               Violeta Ražinskaitė

 

Teisėjai                                                                                                                    Albinas Bielskis

 

                    Svajūnas Knizleris