Civilinė byla Nr. e2A-180-407/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01192-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.2.4.4; 3.2.4.11. (s)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,BankingLab“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BankingLab“ ieškinį atsakovui J. K. dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „BankingLab Operation“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „BankingLab“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama įpareigoti atsakovą J. K. grąžinti ieškovei 139 750 Eur, priteisti iš atsakovo ieškovui 5 proc. dydžio metines palūkanas už be pagrindo gautą 139 750 Eur sumą nuo 2023 m. liepos 17 d. iki šios sumos grąžinimo dienos, priteisti 12,5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo, kaip fizinio asmens, vykdančio individualią veiklą, 2018 m. lapkričio 19 d. buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis; sutarties objektą sudarė konsultavimo paslaugų teikimas ieškovei pagal jos užsakymą. Šioje sutartyje buvo nurodyta, kad paslaugos teikiamos iki 2023 m. balandžio 28 d. Paslaugų kaina buvo susieta su atsakovo apskaičiuotu paslaugų teikimui reikalingu darbo valandų skaičiumi, taikant 30 Eur dydžio valandinį įkainį (tarifą).
3. Be to, atsakovą ir UAB „BankingLab Operations“ siejo darbo teisiniai santykiai; atsakovas buvo įdarbintas skatinti produkto „NANO“ pardavimus. UAB „BankingLab Operations“ direktorius 2023 m. liepos 10 d. priėmė įsakymą, kuriuo buvo prašoma atsakovo pateikti informaciją apie darbo funkcijų vykdymą laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. liepos 10 d. Atsakovas, vykdydamas darbdavio nurodymą, pateikė darbo funkcijų vykdymo ataskaitą, kurioje, be kita ko, pažymėjo, kad produkto pardavimo tikslais buvo bendraujama ir komunikuojama su UAB „Phoenix Payments“. Ši aplinkybė įrodo, kad bankininkystės ir mokėjimų programinės įrangos „NANO“ pardavimai galutiniams klientams buvo tiesioginė atsakovo darbo funkcija, už kurią jam buvo sumokėtas darbo užmokestis. Nepaisant to, atsakovas ir ieškovui pateikė apmokėti 2023 m. gegužės 2 d. sąskaitą faktūrą, į kurią įtrauktos neva jo, kaip individualią veiklą vykdančio asmens, suteiktos paslaugos, susijusios su produkto pardavimo potencialiam klientui UAB „Phoenix Payments“ procesu.
4. Ieškovė pagal 2017 m. sutartį už neva suteiktas paslaugas atsakovui yra sumokėjusi 28 950 Eur dydžio sumą, o pagal 2018 m. sutartį – 110 800 Eur sumą, t. y. pagal abi sutartis atsakovui sumokėta suma iš viso sudaro 139 750 Eur suma. Atsakovas be jokio pagrindo (t. y. už paslaugas, kurios realiai nebuvo suteiktos) iš ieškovo yra gavęs itin dideles piniginių lėšų sumas, todėl jas privalo grąžinti. Ieškovės teigimu, atsakovas, esant tarp šalių sudarytai darbo sutarčiai, išrašinėjo sąskaitas už neva suteiktas paslaugas, susijusias su bankininkystės ir mokėjimų programinės įrangos „NANO“ pardavimo proceso organizavimu bei vykdymu, tą patvirtina atsakovo šiuo laikotarpiu išrašytų sąskaitų faktūrų turinys. Tačiau bendravimas su potencialiais klientais dėl programinės įrangos „NANO“ pardavimo ir šio proceso organizavimas buvo atsakovo tiesioginė darbo funkcija, už ką jam buvo sumokėtas darbo užmokestis.
5. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovo, kaip UAB „BankingLab Operations“ darbuotojo, tikslas buvo didinti pardavimus tarp jau esamų klientų. O naujų klientų atsakovas ieškojo vykdydamas individualią veiklą. Atsakovas paslaugas ieškovui teikė daugiau nei 6 metus, ir nė karto nebuvo gauta jokių nusiskundimų ar pretenzijų dėl netinkamai suteiktų paslaugų. Paslaugos pagal sutartis atsakovui buvo realiai suteiktos, todėl su atsakovu buvo teisėtai ir pagrįstai atsiskaityta (išskyrus paskutinę sąskaitą faktūrą). Pagal sutartis buvo teikiamos specifinės paslaugos, t. y. kūrybinės, intelektinės, orientuotos į procesą, todėl dalis jų objektyviai negali būti aprašomos dokumentuose ar pagrindžiamos rašytiniais įrodymais, dalies paslaugų suteikimas gali būti vertinamas tik kaip proceso rezultatas, taigi, rašytinių įrodymų nebuvimas negali būti vertinamas kaip paslaugų nesuteikimo įrodymas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas pažymėjo, kad byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, jog nuo 2017 m. lapkričio 14 d. iki pat 2023 m. balandžio 28 d. šalis siejo paslaugų teikimo teisiniai santykiai 2017 m. ir 2018 m. sutarčių pagrindu. Nors ieškovė laikosi pozicijos, kad atsakovas ieškovei minėtų sutarčių pagrindu nėra suteikęs jokių paslaugų (prašo priteisti ne kokią nors dalį, bet visas ieškovo atsakovui pagal pastarojo pateiktas sąskaitas faktūras išmokėtas lėšas), t. y. iš esmės ginčija sutartinių paslaugų teisinių santykių realumą, tačiau reikalavimo pripažinti 2017 m. sutartį ir (arba) 2018 m. sutartį negaliojančiomis CK 1.86 straipsnio pagrindu, kaip tariamojo sandorio, ir taikyti restituciją grąžinant ieškovei visa, ką atsakovas gavo negaliojančio sandorio pagrindu, nereiškia.
8. Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnio 1 dalis). Byloje nekeliamas klausimas dėl netinkamo 2017 m. sutarties ir (arba) 2018 m. sutarties vykdymo, pvz.: atsakovo, kaip paslaugos teikėjo, pasirinktų sutarčių įvykdymo būdų ir priemonių (CK 6.717 straipsnis); atsakovo, kaip paslaugos teikėjo, teiktų paslaugų atitikties sąžiningumo ir protingumo bei prioritetinio ieškovo, kaip kliento pagal paslaugų sutartis, intereso pažeidimo (CK 6.718 straipsnio 1 dalis); nesilaikymo nusistovėjusios praktikos bei atitinkamos profesijos standartų (CK 6.718 straipsnio 2 dalis); nesilaikymo sutarties sąlygų ar kliento nurodymų (CK 6.718 straipsnio 3 dalis) ir pan.
9. Ieškovė savo reikalavimą jos atsakovui sumokėtas lėšas laikyti pervestomis be teisinio pagrindo grindžia faktine aplinkybe, kad jai atsakovas nepateikė ataskaitų pagal 2017 m. sutartį ir 2018 m. sutartį, o tai, ieškovės vertinimu, reiškia, kad sutartys nebuvo vykdomos ir apmokėtų paslaugų ieškovė nėra gavusi. Šią ieškovės poziciją iš dalies paneigia pačios ieškovės į bylą pateikti darbų aktai. Nors į bylą pateiktos pažymos apie atliktus darbus nėra šalių pasirašytos (2017 m. sutarties 4.3 papunktis), tačiau akivaizdu, kad jos ieškovei atsakovo buvo pateiktos (jas į bylą teikė pati ieškovė). O byloje nustatytas faktas, kad atsakovo pagal pažymose nurodytus darbus išrašytos sąskaitos faktūros ieškovo buvo apmokėtos, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovo suteiktos paslaugos ieškovo buvo įvertintos, kaip atliktos be trūkumų (2017 m. sutarties 1 priedo 3.4–3.10 papunkčiai). Nors priėmimo–perdavimo aktų (pažymų) už kitus 2017 m. sutarties vykdymo laikotarpius į bylą nepateikta, tačiau, įvertinus detalų sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų apibūdinimą, kuris, beje, sutampa su 2017 m. sutarties 1 priede nurodytomis ieškovo užsakytomis paslaugomis, įvertinus šalių elgesį (visos atsakovo pateiktos sąskaitos faktūros buvo apmokėtos), nesant jokių objektyvių duomenų, kad ieškovė neturėjo galimybių patikrinti suteiktų paslaugų kokybės, darytina išvada, kad suteiktų paslaugų nurodymas sąskaitose faktūrose atitiko paslaugų priėmimo–perdavimo aktus, kurių pagrindu ieškovė priimdavo sprendimą paslaugas priimti ir už jas apmokėti. Ieškovė byloje neįrodė ir neįrodinėjo kitokių atliktų apmokėjimų tikslų, neįrodinėjo atsakovo apgaulės ar piktavališko susitarimo su buvusia ieškovės vadovybe. Visa tai leidžia spręsti, kad 2017 m. sutartis abiejų jos šalių buvo realiai vykdoma. Ieškovė neįrodinėjo atliktų ir jo priimtų paslaugų kokybės ar apimčių trūkumų, kaip pagrindo atliktus mokėjimus vertinti, kaip permoką.
10. 2017 m. sutartis tarp šalių sudaryta, atsižvelgiant į atsakovo patirtį, žinias ir kompetenciją vykdant technologijų įmonių eksporto strategijos paruošimą ir įgyvendinimą bei ieškant verslo kontaktų ir organizuojant verslo susitikimus su Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės finansų sektoriaus įmonėmis (sutarties preambulė). Ieškovas byloje neneigė turėjęs verslo interesų Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės rinkoje ir neįrodė, kad šioje rinkoje buvo atstovaujamas kitų asmenų.
11. Šalys susitarė, kad tais atvejais, kai šalys negali iš anksto nustatyti bendros paslaugų kainos, ieškovas už suteiktas paslaugas, taikant valandinius įkainius, sumoka atsakovui pagal atsakovo nurodomą faktiškai sugaištą darbo valandų skaičių. Taigi, aplinkybė, kad šiame punkte aptartose sąskaitose faktūrose atsakovo nurodytas valandų skaičius idealiai nesutampa su užsakyme nurodytu valandų skaičiumi (preliminariai numatyta paslaugų apimtis 360 val., o pagal anksčiau šiame punkte nurodytas sąskaitas faktūras plius 2018 m. rugsėjo 20 d. sąskaitos faktūros serija JK, Nr. 18/12 pirma ir antra pozicijos – 362 val.), negali būti vertinama, kaip paneigianti atsakovo suteiktų paslaugų realumą.
12. 2017 m. sutartimi šalys buvo susitarusios ir dėl į paslaugų apimtį pagal Paslaugų užsakymą Nr. 1 neįeinančių, tačiau su jomis tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių, paslaugų teikimo ir apmokėjimo už jas pagal šalių suderintus įkainius arba atsakovo kainoraštį. Į bylą yra pateiktos trys sąskaitos faktūros už 2017 m. sutarties vykdymo laikotarpį, kuriose nurodytos paslaugos nėra tiesiogiai įvardintos Paslaugų užsakyme Nr. 1.
13. Teismas pažymėjo, kad atsakovo suteiktų paslaugų realumą patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai, kurie patvirtino 2017–2018 metais bendravę su UAB „BankingLab“ dėl galimybės sudaryti kontraktą. Pagrindinis pardavimų vadybininkas iš ieškovo pusės buvo J. K.. Derybose dalyvavo ir kiti asmenys iš ieškovo pusės. Bendravimas vyko kelis mėnesius, buvo 3–4 susitikimai, susirašinėjimas. Galų gale susitarimas nebuvo pasiektas dėl netenkinusios kainos ir technologinių priežasčių. Atsakovas šią savo paslaugą apskaitė 69 darbo valandomis. Atsižvelgiant į kelis mėnesius trukusį derybų procesą, nevienkartinius susitikimus, kuriems tinkamai pasirengti taip pat reikalingos laiko sąnaudos, nėra jokio pagrindo atsakovo nurodytą apimtį vertinti, kaip neprotingą ar nelogišką.
14. Atsakovas pateikė paaiškinimus, kokius darbus atliko pagal kitas sąskaitas – atsakovas analizavo ZUPER verslo planą, dalyvavo rengiant ZUPER paraiškos dokumentaciją, koordinavo procesą; savo kompetencijos ribose atliko pilno FJORD Bank licencijavimo darbus, kurie truko apie 4–5 mėnesius.
15. Dėl ieškovo teiginių, kad sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas atsakovas jeigu ir teikė, tai teikė jas kaip trečiojo asmens darbuotojas, o ne 2018 m. sutarties pagrindu, teismas nurodė, kad darbo sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta tik 2021 m. birželio 22 d., atsakovo darbo santykiai prasidėjo tik nuo 2021 m. liepos 9 d. 2021 m. atsakovas ieškovei pateikė tik dvi sąskaitas faktūras ir abi jos išrašytos iki darbo santykių pradžios. Jokie byloje surinkti objektyvūs duomenys nepatvirtina, kad sąskaitose, išrašytose per 2022 metus, nurodytos atsakovo ieškovei teiktos paslaugos būtų buvę teiktos atsakovui vykdant darbines funkcijas dirbant pas trečiąjį asmenį. Nors į bylą pateikti duomenys rodo, kad atsakovas su įmonėmis UAB Uplata EU ir UAB „Neocard“ dirbo ir kaip ieškovo atstovas pagal paslaugų sutartį, ir kaip trečiojo asmens darbuotojas, tačiau, išanalizavus atsakovo veiklos turinį, nustatyta, kad ji nebuvo dubliuojama.
16. Be to, ataskaitoje darbdaviui atsakovas nurodo dirbęs su klientais FinCause, Nordstreet, Kogopay, Finora Bank, Valyuz, Novapay. Nė viena iš šių įmonių atsakovo nėra įtraukta į ieškovui apmokėti pateiktas sąskaitas, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog ieškovas yra sumokėjęs atsakovui už jo, kaip trečiojo asmens darbuotojo, veiklą.
17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė akcentuoja, jog dvigubą atsakovo veiklos apmokėjimą (už tą patį darbą apmokant ir ieškovui pagal paslaugų sutartis ir trečiajam asmeniui pagal darbo sutartį) įrodo 2023 m. gegužės 2 d. sąskaita faktūra Nr. 23/02 ir atsakovo trečiajam asmeniui teikta ataskaita, kuriose nurodyta, jog atsakovas dirbo su klientu UAB „Phoenix Payments“. Pabrėžtina, kad pastarasis ieškovo argumentas yra visiškai paneigtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-1223-862/2024 išnagrinėjęs ginčą tarp tų pačių proceso šalių (ieškovu nurodytoje byloje buvo J. K., o atsakovu – UAB „BankingLab“) dėl UAB „BankingLab“ pareigos apmokėti J. K. pateiktą 2023 m. gegužės 2 d. sąskaitą faktūrą Nr. 23/02.
18. Apibendrindamas teismas nurodė, kad, byloje nustačius, jog bylos šalis siejo paslaugų teisiniai santykiai (2017 m. sutartis ir 2018 m. sutartis), atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei konsultavimo, klientų paieškos, ieškovo verslo plėtros bankinių technologijų srityje paslaugas, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas, ir, ieškovei reiškiant ieškinį dėl galimai be teisėto pagrindo atsakovui išmokėtų lėšų grąžinimo, ieškovei teko pareiga įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybę, o atsakovui – kad lėšas jis gavo pagrįstai.
19. Ieškovė, iš esmės neneigdama sutartinių santykių, nurodo, kad atsakovo pateiktos sąskaitos faktūros buvo apmokėtos ieškovei jose nurodytų paslaugų negavus. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė neįrodinėjo, jog lėšos atsakovui būtų buvusios pervestos per klaidą arba suteikus nekokybiškas paslaugas, arba sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos jai (ieškovei) būtų buvusios nereikalingos, arba kad šias paslaugas jam būtų suteikęs ne atsakovas, o kitas asmuo. Taigi, ieškovė niekaip nepagrindė, kad lėšas atsakovui pervedė ne dėl gautų paslaugų pagal sutartis, bet dėl kokių kitų priežasčių.
20. Atsakovas, gindamasis nuo jam reiškiamo reikalavimo, byloje įrodinėjo ir, teismo vertinimu, įrodė, kad visas iš ieškovės gautas lėšas jis gavo už savo prievolių pagal 2017 m. sutartį ir 2018 m. sutartį tinkamą įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ieškiniu kvestionuoja ne atsakovo suteiktų paslaugų apimtis, t. y. nereiškia argumentų dėl kiekvienos sąskaitos faktūros turinio, o iš viso neigia sutartinių santykių realų vykdymą, nėra tikslinga šiame sprendime pasisakyti dėl kiekvienos sąskaitos faktūros ir (arba) joje nurodytos paslaugos pozicijos.
21. Dėl ieškovo iš esmės pagrindinio argumento apie tai, kad ieškovas neturi jokių objektyvių duomenų apie paslaugų jam suteikimą, pažymėtina, kad nors pagal pažodinį sutarčių aiškinimą šalys turėjo paslaugų įvykdymą (priėmimą) įforminti priėmimo–perdavimo aktais, tačiau apie 6 metus trukęs sutarčių šalių elgesys, kai suteiktos paslaugos ir jų apimtis atsakovo buvo atskleidžiamos aprašant jas sąskaitose faktūrose (nurodant tiek pačią paslaugą, tiek jos apimtį (valandomis), tiek suderėtą įkainį), o ieškovas, turėdamas realias galimybes prieš apmokėjimą tokias paslaugas įvertinti bei pateikti dėl jų pastabas atsakovui, jas apmokėdavo, akivaizdžiai įrodo, kad abiem sutarties šalims toks elgesys buvo toleruotinas ir priimtinas (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Ieškovės elgesys, kai ji, iškilus abejonėms dėl atsakovo teiktų paslaugų teikimo realumo, prieš pareikšdama reikalavimą pagrįsti sutarčių pagrindu suteiktas paslaugas, panaikino atsakovo galimybę prisijungti prie sutarčių pagrindu jam suteiktos prieigos prie ieškovės elektroninių, informacinių programų (elektroninio pašto, telefono numerio, slack, wiki ir kt.), t. y. užkirto bet kokią galimybę atsakovui objektyviai operuoti ten sukauptais duomenimis, o pati turėdama galimybę selektyviai atrinkti deklaruotinus duomenis, akivaizdžiai prieštarauja sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
22. Ieškovė UAB „BankingLab“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas įrodė pagal 2017 m. lapkričio 14 d. iki 2018 m. lapkričio 19 d. sutartis suteiktų paslaugų faktą bei apimtį. Tokia išvada padaryta remiantis tuo, kad ieškovė netinkamai vykdė įrodinėjimo pareigą. Tačiau būtent atsakovui, kaip paslaugos teikėjui, tenka įrodinėjimo pareiga objektyviais duomenimis pagrįsti visas esmines aplinkybes, kurios yra susijusios su realiu paslaugų suteikimo faktu. Ieškovė apskritai neprivalėjo įrodinėti tų aplinkybių, kurios yra siejamos su paslaugų suteikimo faktu ir apimtimi.
22.2. Sutartinių teisinių santykių egzistavimas, kitaip negu nurodo teismas, savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles. Todėl pačios sutarties buvimas ar nebuvimas, kaip ir jos ginčijimas, neturi jokios reikšmės šiame ginče.
22.3. Sprendime yra suabsoliutinti atsakovo subjektyvūs paaiškinimai dėl išrašytų sąskaitų turinio. Nors atsakovas jas bandė detalizuoti, kokius veiksmus jis neva yra atlikęs, tačiau tie paaiškinimai buvo visiškai abstraktūs ir be jokio realaus pagrindimo, taigi jie negalėjo būti laikomi patikimais. Be to, ieškovė teikė priešingus paaiškinimus, kad atsakovas jokių realių paslaugų nėra suteikęs, tačiau teismas ieškovės paaiškinimais nesirėmė.
22.4. Atsakovas, nagrinėjant bylą iš esmės, ties kiekviena sąskaita nurodė, koks asmuo patvirtins kiekvienos paslaugos suteikimo faktą, tačiau tai nebuvo padaryta. Liudytojais pakviesti asmenys pasisakė vos dėl dalies atsakovo sąskaitų ir tik iš dalies. Iš esmės visi įmonių, kurioms buvo siūlomas NANO bankininkystės sistemos produktas, atstovai patvirtino, kad su atsakovu buvo bendraujama kaip produktą siūlančio subjekto darbuotoju – verslo plėtros vadovu, o ne kažkokiu verslininku.
22.5. Sprendime teigiama, kad suteiktų paslaugų nurodymas sąskaitose faktūrose šalių buvo prilyginamas paslaugų perdavimo–priėmimo aktams, kurių pagrindu ieškovė priimdavo paslaugas ir už jas vėliau sumokėjo. Tokia teismo išvada prieštarauja abiejų atlygintinių paslaugų teikimo sutarčių nuostatoms. Tiek 2017 m. sutartyje (4.2 papunktis), tiek 2018 m. sutartyje (3.9 papunktis) buvo aiškiai įtvirtintas reikalavimas paslaugų rezultato perdavimą fiksuoti būtent tarp šalių pasirašomais perdavimo–priėmimo aktais. Tik po paslaugų perdavimo, kuris buvo būtina sąlyga paslaugų suteikimo faktui užfiksuoti, galėjo atsirasti prievolė už kažkokias paslaugas atsiskaityti.
22.6. Teismo išvada apie kažkokius ieškovės verslo interesus Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės rinkoje savaime niekaip nepatvirtina ir negali patvirtinti atsakovo neva suteiktų paslaugų pagal 2017 m. sutartį pobūdžio ir apimčių. Visas su realiu paslaugų suteikimu susijusias esmines aplinkybes privalo įrodyti paslaugų teikėjas. Taigi būtent jam tenka tokio pobūdžio aplinkybių įrodinėjimo našta.
22.7. Teismas nepagrįstai netyrė ir neanalizavo kiekvienos atsakovo išrašytos sąskaitos ir jose deklaruojamų paslaugų bei jų kiekio atitikties tikrovei. Teismas netyrė nė vienoje sąskaitoje nurodomų paslaugų kiekio, tačiau konstatavo, kad visos jos bendrovei buvo suteiktos. Liudytojais byloje buvo apklausti 7 asmenys, kurie atstovavo kitiems ūkio subjektams ir kurie anksčiau buvo bendravę su atsakovu, tačiau su jų paaiškinimais konkrečiai yra susietos vos 2 sąskaitos. Tačiau net ir apklausiami šie asmenys savo paaiškinimais nepatvirtino nei sąskaitoje įvardijamo paslaugų pobūdžio (pvz., sąskaitoje dėl TeslaPay nurodoma „elektroninių pinigų įstaigos paraiškos dokumentų rengimas“, kai F. L. teisme patvirtinto, kad susitikimai su atsakovu vyko dėl sutarties pasirašymo), nei jų kiekio. Kitų liudytojų paaiškinimai itin lakoniškai tiesiog paminėti sprendime, tačiau jie nesusieti su konkrečiomis sąskaitomis bei jie niekaip neįrodo atsakovo deklaruojamo paslaugų kiekio. Ieškovei neturi būti primetama pareiga įrodinėti paslaugų gavimo, nes tokių duomenų ji objektyviai neturi ir pagrįsti negali (tą pareiga įrodyti tenka atsakovui).
22.8. Atsakovas buvo išrašęs daugiau kaip 40 sąskaitų. Atsakovo sąskaitose ir paaiškinimuose nurodyti abstraktaus pobūdžio teiginiai apie kažkokių paslaugų siūlymų įvardintiems ūkio subjektams, sutarčių su jais sudarymą ir pan. nėra pagrįsti bei įrodyti jokiais objektyviais duomenimis.
22.9. Ieškovė niekuomet neturėjo jokių nesąžiningų tikslų riboti atsakovo galimybes pagrįsti jo neva apeliantei suteiktas paslaugas pagal 2017 m. 2018 m. sutartis. Prieiga prie sistemos fttps://wiki.bas.lt buvo apribota jau po minėtose sutartyse nurodyto jų galiojimo laikotarpio. Ieškovė neturėjo pareigos užtikrinti atsakovui neterminuotos prieigos prie savo sistemų. Be to, prieigas apribojo ne ieškovė, o tuometinis atsakovo darbdavys (kita „BankingLab“ grupės įmonė), identifikavusi galimą nesąžiningą paties atsakovo elgesį – konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimus. Teismas turėjo vertinti įrodymą – išrašą iš sistemos https://wiki.bas.lt, kuris patvirtina, jog ši sistema nebuvo naudojama vykdant šalių sutartį ir nepatvirtina paslaugų suteikimo.
22.10. Sprendime yra referuojama į kitos tarp ginčo šalių išnagrinėtos civilinės bylos rezultatą bei joje pateiktus išaiškinimus. Minima byla yra susijusi su ieškovės atsiskaitymu pagal vieną konkrečią atsakovo išrašytą sąskaitą. Šiuo atveju ši sąskaita nepatenka į ginčo dėl be pagrindo gautų lėšų nagrinėjimo objektą bei dalyką, nagrinėjamoje byloje ieškovė nereiškia jokių reikalavimų dėl lėšų, kurios būtų siejamos su įvardinta sąskaita, grąžinimo.
22.11. Teismas neteisingai įvertino aplinkybę dėl darbo santykių tarp vienos iš „BankingLab“ grupės įmonių (UAB „BankingLab Operations“) ir atsakovo egzistavimo nuo 2021 m. liepos 9 d. ir jos reikšmę. Ši aplinkybė paneigia bet kokį pagrindą mokėti kažkokias lėšas atsakovui, jam pradėjus dirbti UAB „BankingLab Operations“. Už jam priskirtų darbo funkcijų, kurios apėmė ir bendravimą su klientais, vykdymą buvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Darbo funkcijų vykdymas negali būti vertinamas kaip kažkokių konsultavimo paslaugų teikimas, todėl Atsakovui joks papildomas atlygis neturėjo būti mokamas.
22.12. Teismas pažymėjo, kad su įmonėmis UAB Uplata EU ir UAB „Neocard“ atsakovas dirbo ir pagal 2018 m. sutartį, ir pagal darbo sutartį su trečiuoju asmeniu UAB „BankingLab Operations“, tačiau neva ta veikla nebuvo dubliuojama. Toks vertinimas yra nepagrįstas dėl keleto aspektų: atsakovas apskritai nepagrindė bei neįrodė nei aplinkybės, kad jis ieškovei realiai būtų suteikęs kažkokias paslaugas pagal 2018 m. sutartį santykiuose su UAB Uplata EU ir UAB „Neocard“ (jų tikslaus pobūdžio), nei tų paslaugų kiekybinės išraiškos. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas šia apimtimi rėmėsi išimtinai savo subjektyviais paaiškinimais bei jo paties išrašytų sąskaitų faktūrų turiniu, kuris yra visiškai abstraktus. Ieškovė jokių sutartinių santykių su UAB Uplata EU neturi, o realaus komunikavimo su šiuo subjektu ikisutartiniuose santykiuose bei į tai nukreiptų realių veiksmų bei jų apimčių atsakovas jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė. Aplinkybė, kad ieškovė savo veikloje buvo sudariusi sutartį su UAB „Neocard“, savaime nepatvirtina kažkokių atsakovo paslaugų pagal 2018 m. sutartį teikimo.
23. Atsakovas J. K. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Ieškovas apeliaciniame skunde suabsoliutina CK 6.722 straipsnio taikymą bei aiškinimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šią pozicija paneigia ieškovės pateikti darbų aktai, taip pat kiti įrodymai. Remiantis 2017 m. sutarties priedu Nr. 1, šalys susitarė, kad detalius paslaugų reikalavimus klientas pateikia per https://wiki.bas.lt; ieškovė sukūrė ir elektroninį paštą bei suteikė atsakovui prieigą prie visos ieškovės sistemos. Ieškovė panaikino prieigą 2023 m. liepos 14 d., todėl įrodymų, susijusių su klientais bei darbu, atsakovas negali pateikti, nes visais dokumentais disponuoja būtent ieškovė.
23.2. Atlygintinų paslaugų teikimo sutarties objektas yra nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikro rezultato. Akivaizdu, kad 2017 m. sutartis buvo vykdoma, nes vėliau šios sutarties pagrindu buvo sudaryta kita sutartis 2018 m., o dar vėliau atsakovas buvo įdarbintas UAB „BankingLab Operations“ (kitoje ieškovės įmonių grupėje). Susiklosčius praktikai visus planuojamus bei jau atliktus darbus aptarti žodžiu, šalys nesudarinėdavo paslaugų perdavimo–priėmimo aktų. Atsakovas, prieš pateikdamas sąskaitą faktūrą ieškovei, pirmiausia, aptardavo atliktus darbus, sugaištą laiką ir tik aptarus atsakovo atliktą darbą, būdavo išrašoma sąskaita faktūra bei perduodama buhalterijai apmokėti. Atsakovo žiniomis, jis nebuvo vienintelis tokio pobūdžio paslaugas teikiantis ieškovei ir tokiu principu veikiantis asmuo.
23.3. Buvo apklausti net 9 liudytojai, kurie patvirtino, jog skirtingais laikotarpiais atsakovas teikė paslaugas ieškovei, t. y. teikdavo pasiūlymus potencialiems klientams, organizuodavo pristatymus, derindavo sutarties sąlygas. Faktą, kad nėra išlikę atliktų konsultavimo darbų įrodymų, paaiškina šalių veiklos specifika. Tai reiškia, kad pinigai galėjo būti sumokėti už bet kokias vertingas konsultacijas ar viešinimą. Be to, ieškovė naudojasi tuo, jog atsakovas visus darbus bei susirašinėjimus su potencialiais klientais vykdė ieškovės sistemoje. Atsakovas paslaugas ieškovei teikė daugiau nei 6 metus ir nė karto nebuvo gauta jokių nusiskundimų, pretenzijų dėl netinkamai suteiktų paslaugų.
23.4. Visi kaltinimai atsakovui dėl konfidencialios informacijos atskleidimo ar laiškų disponavimo buvo paneigti. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcija prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija 2023 m. spalio 27 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS 131-18477/2023 atmetė UAB „BankingLab Operations“ prašymą dėl baudos paskyrimo atsakovui J. K. kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir nagrinėjamo ginčo esmės
2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
4. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).
5. Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų grąžinimo. Apeliacinis skundas grindžiamas dvejomis argumentų grupėmis: pirma, kad teismas nepagrįstai ieškinį atmetė neteisingai paskirstęs įrodinėjimo naštą; antra, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus. Toliau teisėjų kolegija pasisako šiais dviem aspektais.
Dėl teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimo ir apeliacinio skundo argumentų
6. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016 20 punktą, 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019 40 punktą).
7. Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovo 139 750 Eur. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad tarp šalių buvo sudarytos dvi 2017 m. ir 2018 m. paslaugų teikimo sutartys, tačiau, ieškovės teigimu, atsakovas nepateikė ataskaitos apie paslaugų suteikimą pagal CK 6.722 straipsnį, todėl, ieškovės teigimu, atsakovas neįrodė, kad paslaugos realiai buvo suteiktos, atitinkamai, ieškovei turi būti grąžinti visi pagal sutartis sumokėti pinigai.
8. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis ieškinyje suformuluotomis faktinėmis aplinkybėmis, gali būti keliamas ne tik nepagrįsto praturtėjimo klausimas, tačiau teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip ginčas, kylantis iš tinkamo atlygintinų paslaugų teikimo pagal CK 6 knygos XXXV skyriaus „Atlygintinų paslaugų teikimas“ nuostatas, taip pat svarstoma dėl sandorių nuginčijimo bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad būtent teismui tenka pareiga tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius, tačiau ši teismo pareiga neapima teismo teisės modifikuoti ar papildyti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020 21 punktą).
9. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kuris, vertindamas ieškovės poziciją, be kita ko, nurodė, kad ieškovė laiko, jog atsakovas ieškovei minėtų sutarčių pagrindu nėra suteikęs jokių paslaugų (prašo priteisti ne kokią nors dalį, bet visas ieškovo atsakovui pagal pastarojo pateiktas sąskaitas faktūras išmokėtas lėšas), t. y. iš esmės ginčija sutartinių paslaugų teisinių santykių realumą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovė nereiškia reikalavimo 2017 m. ir 2018 m. sutartis pripažinti negaliojančiomis; byloje nekeliamas klausimas ir dėl netinkamo 2017 m. ir (arba) 2018 m. sutarties vykdymo, pavyzdžiui, atsakovo, kaip paslaugos teikėjo, pasirinktų sutarčių įvykdymo būdų ir priemonių (CK 6.717 straipsnis); atsakovo, kaip paslaugos teikėjo, teiktų paslaugų atitikties sąžiningumo ir protingumo bei prioritetinio ieškovo, kaip kliento pagal paslaugų sutartis, intereso pažeidimo (CK 6.718 straipsnio 1 dalis) ir kt. Ieškovė apeliaciniame skunde neteigia ir neįrodinėja, kad teismas neteisingai nustatė šias aplinkybes.
10. Taigi teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai civilinę bylą nagrinėjo kaip ginčą, kilusį iš nepagrįsto praturtėjimo; kitoks teisinių santykių kvalifikavimas sudarytų prielaidas spręsti dėl aiškiai išreikštos ieškovo teisės pasirinkti savo teisių gynybos būdą pažeidimo, kadangi ginčai, kilę iš nepagrįsto praturtėjimo, iš netinkamai vykdomos paslaugų sutarties arba sandorių negaliojimo įrodinėjami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis ir lemia skirtingą įrodinėjimo naštą. Teisėjų kolegija reikšminga laiko ir tai, kad apeliaciniame skunde nėra keliamas klausimas dėl (ne)tinkamo teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimo.
11. Bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021 20 punktą). Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą; ir kt.).
12. Net jeigu tam tikra įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui, ieškovas netampa pasyvus proceso teisinių santykių dalyvis, kadangi byloje galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, atsakovui įrodinėjant faktą, jog lėšas jis gavo esant teisiniam pagrindui, ieškovas gali atsikirsti stengdamasis atsakovo teikiamus įrodymus paneigti, tačiau tai nereiškia įrodinėjimo pareigos perkėlimo.
13. Iš nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos nustatyta, kad civilinė byla buvo vedama laikantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, o būtent, atsakovas įrodinėjo, kad pinigus gavo esant teisiniam pagrindui, įrodinėjo, kad paslaugos buvo suteiktos tinkamai. Atsakovo iniciatyva buvo kviečiami liudytojai, taip pat buvo teikiamos ir analizuojamos sąskaitos, juose nurodytas suteiktų paslaugų pobūdis ir turinys. Ieškovei nebuvo perkelta pareiga įrodyti pinigų pervedimo teisinį pagrindą.
14. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovas CK 6.722 straipsnio nuostatas, pagal kurias paslaugos teikėjas privalo pateikti jam ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą, vertina pernelyg formaliai. Į bylą buvo pateikti darbų aktai, kurie patvirtina, kad ieškovei buvo pateikta informacija apie paslaugų suteikimą; detalus suteiktų paslaugų turinys atsispindi sąskaitose faktūrose. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad suteiktų paslaugų nurodymas sąskaitose faktūrose šalių buvo prilyginamas paslaugų priėmimo–perdavimo aktams, kurių pagrindu ieškovas priimdavo sprendimą paslaugas priimti ir už jas apmokėti. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovė neįrodinėjo kitų apmokėjimo tikslų, neįrodinėjo atsakovo apgaulės ar piktavališko susitarimo su buvusia ieškovo vadovybe, nereiškia, kad buvo pažeista įrodinėjimo pareiga. Tai reiškia, kad atsakovas sugebėjo įrodyti, jog pinigines lėšas jis gavo esant teisėtam pagrindui, o ieškovė šių aplinkybių nepaneigė.
15. Ieškovė apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad kiekviena šalis yra suinteresuota sau palankia bylos baigtimi, todėl šalies paaiškinimai neišvengiamai orientuoti į tokio rezultato pasiekimą ir nebūtinai yra objektyvūs duomenys, pagal kuriuos gali būti nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės. Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vien tai, kad paaiškinimus duoda bylos šalis, nėra pagrindo tais paaiškinimais nesiremti, kai nėra konstatuojamas šių įrodymų nepatikimumas ir (ar) nesąsajumas. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kuriais remiantis atsakovo paaiškinimai galėtų būti laikomi nepatikimais – nenustatyta, kad jie prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams dokumentams ir kitų liudytojų parodymams. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo paaiškinimais apie suteiktas paslaugas, jų kiekius ir pobūdį, o ieškovė šių aplinkybių nepaneigė. Nors ieškovė apeliacinio skundo 7.3.2 papunktyje nurodė, kad ieškovė paneigė atsakovo teiktus paaiškinimus, tačiau šių savo argumentų apeliaciniame skunde nekonkretizavo, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.
16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neteisingai įvertino aplinkybę dėl darbo santykių tarp vienos iš „BankingLab“ grupės įmonių (UAB „BankingLab Operations“) ir atsakovo egzistavimo nuo 2021 m. liepos 9 d. ir jos reikšmę. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad Lietuvos civilinėje teisėje įmonių grupių reguliavimas yra paremtas grupės įmonių atskirumo doktrina, kuri reiškia, kad visos grupės įmonės yra laikomos savarankiškais juridiniais asmenimis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-380-330/2023 21–25 punktus). Antra, nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB ,,BankingLab“ ir UAB „BankingLab Operations“ vykdė skirtingą veiklą, todėl, kai atsakovas suteikė konkrečias paslaugas UAB ,,BankingLab“ pagal ginčo sutartis, šių paslaugų natūraliai negalėjo dubliuoti su UAB „BankingLab Operations“ vykdoma veikla.
17. Nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamas ginčas dėl to, ar ieškovė UAB ,,BankingLab“ pinigus pervedė atsakovui esant teisiniam pagrindui (o ne be pagrindo); atsakovo teisiniai santykiai su kitais juridiniais asmenimis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; ieškovė neturi teisės ginti trečiųjų asmenų teisių ir interesų. Ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja ir ginčija atsakovo suteiktas paslaugas tuo aspektu, kad ieškovės ir įmonių UAB Uplata EU ir UAB „Neocard“ jokie teisiniai santykiai nesiejo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nebuvo įsipareigojęs, jog surastas potencialus klientas su ieškove sudarys kokias nors sutartis ar prisiims įsipareigojimus; atsakovo veikla apsiribojo paieška, konsultacijomis ir pan. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad šie klientai yra realūs ir su jais buvo derinamas paslaugų teikimas kitoje įmonėje – UAB „BankingLab Operations“. Atsakovo paaiškinimai apie suteiktas paslaugas yra nuoseklūs, neprieštaringi, todėl gali būti laikomi patikimais. Atitinkamai, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje neįrodyta, jog atsakovas ieškovei realiai suteikė paslaugas pagal 2018 m. sutartį santykiuose su UAB Uplata EU ir UAB „Neocard“.
18. Faktą, kad 2017 m. ir 2018 m. sutartys buvo realiai vykdomos, patvirtina ir įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai tarp tų pačių bylos šalių. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-1223-862/2024 konstatavo, kad 2018 m. sutartis atsakovo buvo realiai vykdoma ir ieškovas turi sutartinę pareigą aptariamą sąskaitą faktūrą apmokėti. Tokias pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas (Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartis Nr. e2A-385-357/2024). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aptariamoje civilinėje byloje teismai sprendė dėl konkrečios 2023 m. gegužės 2 d. sąskaitos faktūros Nr. 23/02 ir J. K. įsipareigojimų trečiajam asmeniui pagal darbo sutartį turinio, tačiau šiuo konkrečiu atveju yra reikšminga teismų padaryta išvada apie 2018 m. sutarties vykdymo realumą, taigi nagrinėjamoje civilinėje byloje yra visiškai įrodytas pinigų pervedimo teisinis pagrindas.
19. Įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą.
20. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
21. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas). Be kita ko, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą). Šios taisyklės, apibrėžiančios įrodinėjimo pareigos ribas, yra bendros ir taikytinos visų kategorijų civilinėms byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024, 25 punktas).
22. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovas neabejotinai įrodė, kad pinigus gavo esant teisėtam pagrindui – galiojant 2017 m. ir 2018 m. paslaugų teikimo sutartims. Kita vertus, ar šios sutartys buvo tinkamai vykdomos – nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; tai iš esmės konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad, atsakovui įrodžius, jog pinigus jis gavo esant teisėtam pagrindui, nėra tikslinga pasisakyti dėl kiekvienos sąskaitos faktūros, išrašytos pagal 2017 m. ir 2018 m. paslaugų teikimo sutartis, teisėtumo ir pagrįstumo atskirai, kadangi ieškovas ieškiniu nekvestionuoja atsakovo suteiktų paslaugų apimties, t. y. nereiškia argumentų dėl kiekvienos sąskaitos faktūros turinio, o iš viso neigia sutartinių santykių realų vykdymą; ieškiniu yra apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos. Todėl nėra teisiškai reikšmingi apeliacinio skundo argumentai, kad liudytojai patvirtino ne visas, o tik dalį suteiktų paslaugų. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir šių aplinkybių ieškovas apeliaciniame skunde neginčija, kad ieškovė pripažino aplinkybes dėl kai kurių atsakovo teiktų paslaugų, kadangi su atsakovo pritrauktais klientais ieškovė sudarė sutartis ir jas tebevykdo.
23. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, kilus ginčui dėl skolos tarp kliento (paslaugų užsakovo) ir paslaugų teikėjo dėl sutarties vykdymo paslaugų, teikėjas privalo pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020 34 punktas). Tačiau, jeigu ieškovas jau yra apmokėjęs sąskaitas faktūras, pagal kurias yra suteiktos paslaugos, taigi faktiškai užsakovas (ieškovas) konkliudentiniais veiksmais yra patvirtinęs suteiktų paslaugų tinkamumą ir realumą, būtent ieškovui (užsakovui) tenka pareiga įrodyti, kad jis apmokėjo už paslaugas, kurios realiai jam nebuvo suteiktos. Nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovas turi tik pareigą įrodyti, kad lėšos jam buvo pervedamos pagal realiai vykdytą sutartį, t. y. esant teisiniam pagrindui; tai nagrinėjamoje byloje ir buvo nustatyta. Ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas – reikalavimas priteisti pinigus kaip nepagrįstą praturtėjimą – gali būti naudojamas tik kaip subsidiari teisių gynimo priemonė ir įpareigoja atsakovą įrodyti, kad pinigai jam buvo pervedami teisėtu pagrindu; (ne)tinkamas šios sutarties vykdymas nepatenka į nagrinėjamos civilinės bylos dalyką, kadangi tai turi būti sprendžiama vadovaujantis kitomis materialiosios teisės normomis, kurios suponuoja ir kitokį įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymą.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
24. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad atsakovas įrodė, jog pinigus gavo esant teisėtam pagrindui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo civilinę bylą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas tarp šalių, vertino įrodymus nepažeisdamas CPK teisės normų ir pagrįstai ieškinį atmetė, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Apeliacinės instancijos teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nustatyta CPK 331 straipsnio 1, 4 dalyse. Teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą reiškia jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas). Teisėjų kolegija pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų.
26. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jai bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos; yra pagrindas spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovui priteisimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nustatyti užmokesčio dydžiai (toliau – Rekomendacijos).
28. Atsakovas J. K. pateikė prašymą priteisti jam 1 996,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, teikiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Kadangi prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytos sumos, jos priteistinos atsakovui iš ieškovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui J. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BankingLab“ (juridinio asmens kodas 302776646) 1 996,50 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt šešis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Asta Radzevičienė
Neringa Švedienė
Vigintas Višinskis