Civilinė byla Nr. e2A-1101-945/2021
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13280-2020-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.7.1, 1.3.2.11; 1.3.5.8; 3.3.1.18.1
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 29 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Edvardo Palioko, Jurgitos Sujetienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hoptransa“ ieškinį atsakovui O. P. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama pripažinti, kad ieškovė yra tinkamai atsiskaičiusi su atsakovu, ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad šalys 2019 m. kovo 1 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas į tolimųjų reisų vairuotojo pareigas. Atsakovo prašymu jis iš darbo atleistas 2020 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovės teigimu, ji yra tinkamai atsiskaičiusi su atsakovu, per visą jo darbo laikotarpį pervedusi atsakovui 11 892,43 Eur dienpinigių, 6 581,43 darbo užmokesčio ir susijusių išmokų, todėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisija (toliau – Darbo ginčų komisija) 2020 m. liepos 21 d. sprendimu nepagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovui darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, dienpinigius ir netesybas. Ieškovė nurodė, kad, remdamasi atsakovo rašytiniu prašymu, ji atliko išskaitas iš atsakovui priskaičiuotų dienpinigių. Dėl to Darbo ginčų komisija nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 739 straipsnio 2 dalį ir pripažino išskaitas neteisėtomis. Ieškovės vertinimu, Darbo ginčų komisija netinkamai ir neobjektyviai vertino nemokamo laisvo laiko suteikimo institutą, neatsižvelgdama į atsakovo prašymus leisti neatvykti į darbą, sutinkant, kad jam tomis dienomis nebūtų mokamas darbo užmokestis, bei nepagrįstai priteisė netesybas.
2. Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė su ieškovės reikalavimais nesutinkantis, prašė Darbo ginčų komisijos 2020 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas teigė, kad Darbo ginčų komisija minėtu sprendimu pagrįstai nusprendė panaikinti ieškovės valstybinio socialinio draudimo fondo administratoriui deklaruotus atsakovo nedraudiminius laikotarpius, nes nebuvo pateikti atsakovo prašymai suteikti jam laisvo laiko. Pasak atsakovo, ieškovės pateiktų atsakovo prašymų dėl leidimo neatvykti į darbą autentiškumas kelia abejonių. Be to, atkreipiamas dėmesys ir į laikotarpių, kuriais atsakovui buvo suteikiamos nemokamos atostogos, trukmę. Suteikdama ilgesnes nei 1 mėn. nemokamas atostogas ieškovė pažeidė atsakovo teisę į socialines garantijas. Atsakovo nuomone, už nurodytus laikotarpius Darbo ginčų komisija pagrįstai priskaičiavo 1 830,34 Eur atsakovui išmokėtino darbo užmokesčio ir 286,54 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Darbo ginčų komisija pagrįstai pripažino ieškovės darytas išskaitas iš dienpinigių neteisėtomis, atsakovo sutikimas dėl išskaitų galimai buvo atsakovo surašytas ir pasirašytas be datos, nes data įrašyta kitos spalvos rašymo priemone. Be to, DK 150 straipsnis numato galimybę daryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio, bet ne iš dienpinigių, todėl išskaitos iš dienpinigių yra neteisėtos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2021 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino draudiminiu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) ieškovės deklaruotą atsakovo nedraudiminį laikotarpį – 2020 m. balandžio 11 d., priteisė iš ieškovės atsakovui 44,96 Eur darbo užmokestį už prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laiką 2020 m. balandžio 11 d., kitą dalį atsakovo reikalavimo dėl darbo užmokesčio bei kompensacijos už kasmetines atostogas priteisimo įvertino kaip nepagrįstą, priteisė iš ieškovės atsakovui 400,07 Eur dienpinigių ir 2 670,18 Eur netesybų, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad šalys 2019 m. kovo 1 d. pasirašė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas pradėjo dirbti tolimųjų reisų vairuotoju nuo 2019 m. kovo 4 d. Teismas, spręsdamas, ar atsakovui buvo išmokėtas visas darbo užmokestis, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad ieškovė per dirbtą laiką turėjo priskaičiuoti 8 837,40 Eur darbo užmokestį (bruto), o priskaičiavo 9 389,21 Eur. Teismas nustatė, kad atsakovas visas sukauptas kasmetines atostogas (23 darbo dienas) panaudojo, todėl reikalavimą priteisti kompensaciją įvertino kaip nepagrįstą.
5. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės nurodytų atsakovo nedraudiminių laikotarpių, pažymėjo, kad, nesant atsakovo prašymo bei jam neatvykus į darbą nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2020 m. birželio 30 d. darbdavys pagrįstai fiksavo darbuotojui pravaikštas. Nustatęs, kad egzistavo darbuotojo prašymai leisti neatvykti administracijos leidimu, nemokant darbo užmokesčio, teismas sprendė, jog laikotarpiais nuo 2019 m. kovo 23 iki 2019 m. kovo 27 d., nuo 2019 m. birželio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2019 m. spalio 15 d. iki 2019 m. spalio 31 d., nuo 2019 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d., nuo 2020 m. sausio 14 d. iki 2020 m. sausio 31 d., nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. vasario 13 d., nuo 2020 m. vasario 14 d. iki 2020 m. vasario 20 d. darbdavys pagrįstai teikė pranešimus VSDFV apie darbuotojo nedraudiminius laikotarpius. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kad darbuotojas pateikė prašymą leisti jam neatvykti į darbą 2020 m. balandžio 11 d. administracijos leidimu, nors darbdavys tuo metu fiksavo nedraudiminį laikotarpį. Teismas pripažino, kad šį laikotarpį (2020 m. balandžio 11 d.) darbdavys nepagrįstai VSDFV deklaravo kaip nedraudiminį, todėl už šią dieną darbuotojui priteisė neišmokėtą darbo užmokestį.
6. Teismas konstatavo, kad ieškovė neteisėtai atliko išskaitas iš atsakovui priklausiusių dienpinigių. Teismas nustatė, kad atsakovui buvo priskaičiuota 12 225 Eur dienpinigių ir buvo atlikta 400,07 Eur išskaitų. Trys išskaitos buvo atliktos ieškovės personalo vadovės įsakymo pagrindu (dėl atsakovui paskirtų administracinių nuobaudų), kitų išskaitų pagrindas nenurodytas. Teismo vertinimu, ieškovės pateiktas 2019 m. kovo 3 d. atsakovo sutikimas, kuriuo jis sutinka, kad administracinės baudos, kurias apmokėjo darbdavys už darbuotojo padarytus administracinius pažeidimus, būtų išskaičiuotos iš darbo užmokesčio, dienpinigių bei kitų sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir tokie susitarimai gali būti sudaromi. Tačiau teismas iš bylos duomenų nustatė, kad atsakovui mokami dienpinigiai buvo skirti padengti padidėjusias asmenines darbuotojo komandiruotės išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kelionės metu darbdavys nepasirūpino maitinimu ar apgyvendinimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šiuo atveju darbdavio mokamiems dienpinigiams taikomas CPK 739 straipsnio 2 punkte nurodytas draudimas išieškoti iš sumų, mokamų darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, ir pripažino išskaitas neteisėtomis.
7. Teismas, atskirai pasisakydamas dėl ieškovės 2019 m. kovo 20 d. atliktos 169,79 Eur išskaitos, pažymėjo, kad šalys 2019 m. kovo 1 d. pasirašė susitarimą dėl įdarbinimo, kuriuo darbuotojas įsipareigojo kompensuoti darbdavio investuotas lėšas ir laiką už dokumentų tvarkymą, apgyvendinimo vietos suradimą, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sutvarkymą. 2020 m. kovo 19 d. ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą 169,70 Eur sumai už įdarbinimo išlaidų kompensaciją bei darbuotojo mokymus, klientu nurodydama atsakovą. Jokių duomenų, pagrindžiančių išlaidas darbuotojo mokymams, darbdavys į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, toks šalių susitarimas negali būti pripažintas teisėtu, sudaro pagrindą užsieniečių diskriminacijos dėl pilietybės apraiškoms (DK 31 straipsnio 1 dalis, 32 straipsnio 3 dalis, Europos socialinės chartijos 20 straipsnis).
8. Teismas pažymėjo, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė, nei darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Darbuotojo vidutinį mėnesio darbo užmokestį sudarė 1 108,94 Eur, tačiau darbuotojas turi teisę į 445,03 Eur dydžio sumas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, todėl teismas sprendė, kad atsakovui priteistina netesybų suma sudaro 2 670,18 Eur (445,03 Eur * 6).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kuria teismas priteisė iš ieškovės atsakovui 400,07 Eur dienpinigių ir 2 670,18 Eur netesybų, ir dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies, pripažinti, kad ieškovė tinkamai sumokėjo atsakovui dienpinigius. Net ir teismui netenkinus skundo reikalavimo dėl atsiskaitymo pripažinimo tinkamu, ieškovė prašo sumažinti priteistų netesybų sumą iki pusės vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumos, t. y. 554,47 Eur (1 108,94 Eur / 2). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovui mokėti dienpinigiai atliko tik kompensavimo, o ne mokėjimo funkciją, todėl iš jų nebuvo galima atlikti išskaitų, t. y. teismas neįvertino mokamų dienpinigių paskirties. Teismas turėjo vadovautis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-20055-727/2020, kurioje konstatuota, kad skolininkui šiuo konkrečiu atveju išmokėti dienpinigiai pripažįstami darbo užmokesčiui prilygintinomis išmokomis, iš kurių gali būti atliekami išskaitymai. Pasak ieškovės, tarp šalių sudarytoje darbo sutartyje nėra nurodyta konkreti atsakovo darbo funkcijų atlikimo vieta. Nors darbo sutartyje nurodyta, kad atsakovui bus mokama 50 proc. maksimalios dienpinigių sumos, tačiau byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog dienpinigiai buvo didesni už pagal darbo sutartį mokamą darbo užmokestį.
1.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nekompensavo atsakovo komandiruotės metu turėtų išlaidų. Šią išvadą paneigia kartu su apeliaciniu skundu pateikti įsakymai dėl tarnybinės komandiruotės, mokėjimo dokumentai.
1.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė neteisėtai išskaitė iš atsakovo 169,70 Eur už įdarbinimo išlaidas. Šalių 2019 m. kovo 1 d. susitarimas dėl įdarbinimo išlaidų atlyginimo sudarytas iki darbo sutarties sudarymo ir ieškovė šiuo susitarimu suteikė atsakovui dokumentų sutvarkymo paslaugą, kuri turėtų būti siejama su galimybe gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, o ne įdarbinimu būtent ieškovės įmonėje, t. y. susitarimo tikslas buvo, kad ieškovė sutvarkytų atsakovui dokumentus / leidimą gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Be to, minėtame susitarime šalys susitarė, kokias paslaugas atsakovui suteiks ieškovė ir aptarė atsiskaitymą už suteiktas paslaugas. Susitarimo 6 punktas leidžia ginčo šalių pasirašytą susitarimą kvalifikuoti kaip mišrų susitarimą. DK nuostatos nedraudžia susitarti dėl tokio darbdavio išlaidų kompensavimo mechanizmo. Be to, pats atsakovas viso darbo sutarties vykdymo laikotarpiu nereiškė ieškovei pretenzijų dėl iki darbo sutarties sudarymo pasirašyto susitarimo ir jo vykdymo sąlygų. Ieškovės nuomone, teismo nurodytos DK 31 straipsnio 1 dalies, DK 32 straipsnio 3 dalies nuostatos ginčo situacijoje yra netaikytinos, nes reglamentuoja darbdavio prievolę sudaryti darbuotojui sąlygas atlikti darbo funkcijas bei suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ir turtą, taip pat nustato darbdavio atsakomybės ribas darbuotojui vykdant darbo funkcijas. Abi šios teisės normos taikomos tarp darbuotojo ir darbdavio susiklosčius darbo teisiniams santykiams.
1.4. Teismo priteista netesybų suma yra neteisinga, neprotinga ir neadekvati, teismas net nevertino galimybės sumažinti netesybas. Ieškovės vertinimu, priteistina netesybų suma turėtų būti sumažinta, nes byloje nebuvo nustatyti jokie piktybiški ieškovės veiksmai. Priešingai, teismas konstatavo, kad per visą darbo laikotarpį ieškovė privalėjo atsakovui priskaičiuoti 8 837,40 Eur darbo užmokesčio, o priskaičiavo 9 389,21 Eur. Be to, didžiąją dalį atsakovui priteistos sumos sudaro ieškovės atliktos išskaitos iš atsakovo dienpinigių dėl atsakovo padarytų administracinių nusižengimų skirtų baudų, kurias apmokėjo ieškovė. Ieškovės teigimu, būtina įvertinti ir tai, kad atsakovas galėjo ginti savo tariamai pažeistas teises dėl išskaitų iš dienpinigių teisėtumo darbo santykių metu paaiškėjus išskaitos faktui, tačiau atsakovas neginčijo išskaitos teisėtumo.
10. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui mokėti dienpinigiai atliko dienpinigių (kompensavimo), o ne apmokėjimo darbuotojui už jo atliktą darbą funkciją, todėl išskaitų iš jų nebuvo galima atlikti. Pasak atsakovo, dienpinigiai – tai tikslinės sumos, mokamos darbuotojams, vykstantiems į tarnybinę komandiruotę, ir šių piniginių lėšų paskirtis yra padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl jo darbo kitoje, nei nuolatinė darbo vieta, vietoje. Dienpinigiai nėra lėšos, skirtos darbdavio išlaidoms kompensuoti.
2.2. Teismas pagrįstai pripažino ieškovės atliktą 169,70 Eur išskaitą neteisėta. Įstatymuose nenumatyta darbuotojo pareiga kompensuoti darbdavio išlaidas darbuotojo įdarbinimui, taip pat nenumatyta ir teisė sutarti dėl tokių išlaidų atlyginimo. DK 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas darbo funkcijai atlikti ir suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones. Vadovaujantis DK 32 straipsnio 3 dalimi, atliekant darbo funkciją kylanti komercinė, finansinė ar gamybinė grėsmė tenka darbdaviui.
2.3. Nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl netesybų mažinimo. Byloje nenustatyta, kad tarp šalių būtų buvęs susitarimas dėl kitokios, nei numato DK 146 straipsnio 2 dalis, atsiskaitymo tvarkos, t. y. vėlesnio atsiskaitymo, todėl teismas pagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovui netesybas. Be to, nors atsakovui priteista suma sudaro 445,03 Eur, t. y. ženkliai mažiau nei vidutinis atsakovo darbo užmokestis, tačiau ieškovė iki šiol su atsakovu nėra net iš dalies atsiskaičiusi, nors nuo darbo santykių nutraukimo praėjo daugiau nei pusė metų. Atsakovui priteista išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką yra ženkli, o ieškovei, atsižvelgiant į jos finansinę padėtį, ši suma yra mažareikšmė ir jos išmokėjimas niekaip neatsilieps ieškovės kitų darbuotojų ir kreditorių interesams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
11. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo darbdavio atsiskaitymo su darbuotoju išmokant darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir dienpinigius tinkamumo klausimą bei konstatavo, kad už kasmetines atostogas su darbuotoju atsiskaityta tinkamai, yra likęs 44,96 Eur darbo užmokesčio, taip pat 400,07 Eur dienpinigių įsiskolinimas. Atsakovas apeliacinio skundo nepateikė, o ieškovė skunde aiškiai nurodė nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis dėl dienpinigių ir netesybų priteisimo. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad skundžiamo sprendimo dalys, kuriomis išspręsti savarankiški reikalavimai, susiję su darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimu, nepatenka į apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
13. Su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė teismui komandiruočių įsakymus bei duomenis apie kelių atsakovo nakvynių viešbučiuose apmokėjimą. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad su apeliaciniu skundu pateiktais dokumentais ieškovė disponavo jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tuos pačius komandiruočių įsakymus, tik be vertimų į lietuvių kalbą, į bylą teikė su 2020 m. gruodžio 23 d. prašymu. Kita vertus, kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teikė įrodymus, kurie patvirtintų mokėtinų dienpinigių dydį bei jų sumokėjimą, o išskaitų iš dienpinigių faktą grindė atsakovo duotu sutikimu tokioms išskaitoms atlikti. Nei 2020 m. lapkričio 20 d. parengiamajame posėdyje, nei 2021 m. vasario 9 d. teismo posėdyje, kuriame byla išnagrinėta iš esmės, nebuvo keliamas klausimas dėl mokėtinų dienpinigių pobūdžio, tačiau teismas skundžiamame sprendime pažymėjo nurodytos aplinkybės svarbą bei nurodė, kad kelionių metu ieškovė nepasirūpino atsakovo maitinimu ir apgyvendinimu. Būtent siekdama paneigti nurodytų skundžiamo sprendimo motyvų teisėtumą ir pagrįstumą ieškovė ir nurodė su apeliaciniu skundu teikianti papildomus rašytinius įrodymus – komandiruočių įsakymus su vertimais, įskaitant ir vertimus tos įsakymų dalies, kurioje fiksuojama, kad darbuotojui bus kompensuojamos su komandiruotėmis susijusios išlaidos, bei duomenis apie atsakovo nakvynių viešbučiuose apmokėjimą. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvu, kad būtinybė pateikti papildomus įrodymus iškilo po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, todėl dokumentai priimami ir bus vertinami pasisakant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad dokumentai buvo pateikti su apeliaciniu skundu ir teikdamas atsiliepimą į skundą atsakovas turėjo galimybę pasisakyti bei pasisakė dėl jų įrodomosios galios.
Dėl darbdavio atliktų išskaitų teisėtumo
14. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2019 m. kovo 1 d. darbo sutarties (pradinio ieškinio 2 priedas) pagrindu atsakovas dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, darbo santykiai tęsėsi iki 2020 m. liepos 15 d. (ieškovės 2020 m. gruodžio 23 d. prašymo 4 priedas). Pirmosios instancijos teismas taip pat sutiko su darbdavio į bylą pateiktais skaičiavimais, kad už visą darbo laikotarpį darbdavys pagrįstai priskaičiavo darbuotojui 12 225 Eur dienpinigių (detalūs komandiruočių trukmės ir priskaitytų dienpinigių skaičiavimai pateikti pažymoje apie su komandiruotėmis susijusius priskaitymus, pradinio ieškinio 5 priedas). Kartu darbdavys pateikė ir duomenis apie darbuotojui išmokėtas sumas – banko sąskaitos išrašus ir banko patvirtinimus (pradinio ieškinio 6 priedas, 2020 m. gruodžio 17 d. pateikto patikslinto ieškinio 3–4 priedai). Patikrinęs nurodytus duomenis bei darbdavio pažymoje apie su komandiruotėmis susijusius priskaitymus (pradinio ieškinio 5 priedas) pateiktą jų detalizaciją, teismas konstatavo, kad darbdavys pavedimais apmokėjo didžiąją dalį priskaitytų dienpinigių. Skundžiamu sprendimu atsakovui iš ieškovės 400,07 Eur dienpinigių suma priteista atsižvelgiant į pačios ieškovės pateiktus duomenis, kad darbdavys nurodytą sumą atitinkančią savo prievolės dalį tvirtino įvykdęs atlikdamas priešpriešinių reikalavimų įskaitymus (99,70 Eur (2019 m. kovo 20 d.) + 70 Eur (2019 m. kovo 20 d.) + 90 Eur (2019 m. gegužės 15 d.) + 4,43 Eur (2019 m. gruodžio 12 d.) + 45 Eur (2020 m. sausio 29 d.) + 3,05 Eur (2020 m. birželio 8 d.) + 45 Eur (2020 m. birželio 29 d.) + 42,89 Eur (2020 m. liepos 9 d.) = 400,07 Eur), kuriuos teismas pripažino neteisėtais.
15. Vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu šie įrodymai jam yra lengviau prieinami. Toks reglamentavimas vertinamas kaip bendros CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis. Nors nagrinėjamu atveju darbo ginčą kreipdamasis į darbo ginčų komisiją iniciavo darbuotojas, akcentuodamas netinkamo atsiskaitymo faktą (Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2020 m. liepos 21 d. sprendimas, pradinio ieškinio 1 priedas), o darbdavys į teismą kreipėsi nesutikdamas su neteisminio ginčo sprendimo rezultatais (DK 231 straipsnio 1 dalis), būtent darbdaviui, kuris, vesdamas buhalterinę apskaitą, disponuoja visais finansiniais dokumentais, tenka pareiga įrodyti tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju faktą.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų apie dalies išskaitų (4,43 Eur (2019 m. gruodžio 12 d.), 3,05 Eur (2020 m. birželio 8 d.), 42,89 Eur (2020 m. liepos 9 d.)) pagrindą. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu, kuriuo prašė jos ieškinį tenkinti visa apimtimi, ieškovė neteikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad egzistavo aptariamos apimties atsakovo prievolės ieškovei ir ieškovė teisės aktuose nustatyta tvarka atliko priešpriešinių prievolių įskaitymą, todėl abejoti skundžiamo sprendimo motyvais dėl darbdavio veiksmų atliekant įskaitymą neteisėtumo, o kartu ir dėl sąlygų priteisti aptariamas sumas atsakovui egzistavimo, nėra pagrindo.
17. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo 2019 m. kovo 20 d. atliktų 169,70 Eur (99,70 Eur + 70 Eur) išskaitų neteisėtumą. Šias išskaitas ieškovė grindė šalių sudarytu 2019 m. kovo 1 d. susitarimu ir jo pagrindu ieškovės atsakovui išrašyta 2019 m. kovo 19 d. sąskaita (pradinio ieškinio 7 priedas). Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad minėtas susitarimas sudarytas dar iki darbo sutarties pasirašymo, todėl jam netaikytini su darbo santykiais susiję ribojimai. Teisėjų kolegija tokį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Vadovaujantis DK 1 straipsnio 2 dalimi, darbo teisės normų reguliuojamiems santykiams priskiriami ir visuomeniniai santykiai, susiję su darbo santykiais, tačiau susiklostę iki darbo sutarties sudarymo. Iš ieškovės pateikiamo susitarimo turinio, kuriame ieškovė įvardijama kaip būsimas darbdavys, o atsakovas – kaip būsimas darbuotojas, akivaizdu, kad susitarimas buvo pasiektas dėl veiksmų, kuriuos atlikus būtų sudarytos sąlygos atsakovui tapti ieškovės darbuotoju ir kurie vertintini kaip įdarbinimo procedūros sudėtinė dalis. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo aplinkybės, kad ji teikia tokio pobūdžio paslaugas ir asmenims, kurių neketina įdarbinti.
18. Vadovaujantis DK 4 straipsnio 1–2 dalimis, 6 straipsnio 1 dalimi, darbdavio ir darbuotojo susitarimams taikomos darbo teisės normos, civilinius santykius reglamentuojančios normos taikomos tik esant teisinio reglamentavimo spragai ir tik tuomet, jei toks taikymas neprieštarautų darbo santykių teisinio reglamentavimo esmei, susitarimai aiškinami atsižvelgiant į darbo teisinių santykių reglamentavimo principus. Nagrinėjamu atveju darbdavys sudarydamas su darbuotoju 2019 m. kovo 1 d. susitarimą iš esmės kaip sąlygą darbo santykiams sukurti numatė darbuotojo pareigą prisidėti prie su įdarbinimu susijusių administracinių kaštų. Tokią išvadą leidžia daryti susitarime nurodomos ieškovės išlaidų sudėtinės dalys (pvz., darbdavio atsakingų darbuotojų sugaištas laikas (darbo vietos sąnaudos) tvarkant darbuotojo dokumentus). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė neįrodinėjo ir į susitarimą įtrauktų išlaidų realumo (pvz., darbuotojo dokumentų vertimas į/iš užsienio kalbą/-os, darbuotojo sveikatos pažymos sutvarkymas), t. y., kad ieškovė turėjo nurodyto dydžio išlaidas, o ne formaliai įvertino administracines sąnaudas nurodytiems veiksmams atlikti. Kalbant apie į sąnaudas, kurias ieškovė susitarime sieja su vairuotojo liudijimu ar vairuotojo profesinę kompetenciją patvirtinančiu dokumentu (E95 kodo), pažymėtini du reikšmingi aspektai. Pirma, ieškovė nepateikė faktines išlaidas patvirtinančių duomenų. Antra, vadovaujantis DK 29 straipsnio 1 dalimi, darbdavys privalo apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti. DK 37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad susitarimas dėl mokymosi išlaidų atlyginimo tarp darbdavio ir darbuotojo gali būti sudaromas tik dėl tų išlaidų, kurios susijusios su darbuotojo žiniomis ir gebėjimais, viršijančiais darbo veiklai keliamus reikalavimus. Be to, teisė reikalauti išlaidų atlyginimo įstatyme siejama su darbo santykių nutraukimo tam tikrais pagrindais momentu (DK 37 straipsnio 1 dalis). Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad darbdavys negali reikalauti iš darbuotojo išlaidų, skirtų mokymams, susijusiems su darbo funkcijoms vykdyti privalomos kvalifikacijos įgijimu, atlyginimo, ir, juo labiau, negali reikalauti iš darbuotojo tokių išlaidų atlyginimą apmokėti iš karto po jų atsiradimo, kai darbo santykiai dar tęsiasi ir neaiški nei būsima jų trukmė, nei nutraukimo pagrindas. Aptartų aplinkybių visuma leidžia ieškovės į bylą pateiktą susitarimą, o kartu ir jo pagrindu atliktas išskaitas vertinti kaip neteisėtus, o pirmosios instancijos teismo išvadą dėl dienpinigių, kurie buvo įskaityti, priteisimo – kaip pagrįstą.
19. Byloje taip pat kilo ginčas dėl ieškovės išlaidų trims administracinėms baudoms, kurių bendra suma 180 Eur (90 Eur (2019 m. gegužės 15 d.) + 45 Eur (2020 m. sausio 29 d.) + 45 Eur (2020 m. birželio 29 d.)), apmokėti įskaitymo į atsakovui mokėtinus dienpinigius teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas tokį darbdavio elgesį pripažino prieštaraujančiu CPK 739 straipsnio 2 punkto nuostatai, draudžiančiai išieškojimą iš sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę. Teisėjų kolegija su tokiu skundžiamo sprendimo motyvu nesutinka. Nurodyta teisės norma yra įtvirtinta CPK VI dalyje, reglamentuojančioje vykdymo procesą. CPK LI skyrius, skirtas išieškojimo iš darbo užmokesčio ar kitų skolininko pajamų tvarkai apibrėžti, pradedamas CPK 733 straipsniu, kuriame aptariama, kaip antstolis vykdo išieškojimą iš nurodytų kategorijų skolininko turto. Pirmosios instancijos teismo nurodyta CPK 739 straipsnio 2 dalies punkto nuostata, kartu su kitomis CPK 735–739 straipsnių normomis, numato antstolio veiksmų vykdant aptariamo pobūdžio išieškojimą apribojimus. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija yra niekuo nesusijusi su vykdymu procesu, kadangi byloje nėra duomenų apie atsakovo atžvilgiu išduotą vykdytiną dokumentą ir antstolio veiksmus nukreipiant išieškojimą į atsakovui priklausančias sumas. Byloje sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas dėl ieškovės atsiskaitymo su atsakovu tinkamumo. Dėl nurodytos aplinkybės taikyti CPK 739 straipsnio 2 punkto nuostatą nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo.
20. Kaip minėta nutarties 18 punkte, darbo sutarties šalių tarpusavio santykiai vertintini taikant DK normas. Ieškovė pateikė teismui duomenis apie atsakovui skirtas baudas, kurias ieškovė nurodė apmokėjusi, išrašiusi atsakovui sąskaitas ir priėmusi įsakymus dėl baudų išskaitymo iš su darbo santykių pagrindu mokėtinų sumų (pradinio ieškinio 7 priedas). Byloje nėra ginčo dėl to, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (greičio viršijimų, už kuriuos atsakovui buvo skirtos administracinės baudos) ieškovė turėjo išlaidų (apmokėjo baudas). Šios išlaidos atitinka žalos sąvoką, kaip ji apibrėžiama DK 152 straipsnio 1 dalyje (tiesioginiai nuostoliai). DK 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad darbdavys žalos atlyginimo iš darbuotojo gali reikalauti darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka, t. y. kreipdamasis į darbo ginčų komisiją, o nesutikdamas su komisijos sprendimu – į teismą (DK 220 straipsnio 1 dalis, 231 straipsnio 1 dalis). Ši norma vertintina kaip paneigianti darbdavio teisę santykiuose su darbuotoju taikyti civilinei teisei būdingą įskaitymo institutą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnis). Ribojimas įtvirtintas siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti, vienašališkai įskaitant darbuotojui mokėtinas sumas. Darbdavys privalo vykdyti savo finansines prievoles darbuotojui, o žalos atlyginimo reikalauti įrodinėdamas visų iš darbo santykių kylančios atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimą.
21. Kita vertus, nutarties 20 punkte aptartas imperatyvus darbdavio teisių ribojimas turi dvi išimtis. Viena iš jų numato galimybę darbuotojui žalą atlyginti gera valia šalių susitarimu. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo įskaitymus atlikusi atsakovo sutikimu ir šiai aplinkybei pagrįsti pateikė teismui atsakovo 2019 m. kovo 1 d. pasirašytą sutikimą su baudų išskaitymu (ieškovės 2020 m. gruodžio 23 d. prašymo 1 priedas). Pirmosios instancijos teismas tokį sutikimą pripažino leistinu šalių susitarimu civilinės atsakomybės taikymo klausimu, nepatenkančiu į CK 6.252 straipsnyje įtvirtintų draudžiamų susitarimų sąrašą. Teisėjų kolegija su tokiu aiškinimu nesutinka. Kaip minėta nutarties 18 punkte, civilinius santykius reglamentuojančios normos darbo santykiams taikomos tik esant teisinio reglamentavimo spragai ir tik tuomet, jei toks taikymas neprieštarautų darbo santykių teisinio reglamentavimo esmei. Ieškovės į bylą pateiktame sutikime, kuris, pagal jame nurodomą surašymo datą, buvo pasirašytas 2019 m. kovo 1 d., t. y. darbo sutarties sudarymo dieną, atsakovas sutinka su ateityje galinčių atsirasti žalos sumų, susijusių su atsakovui skirtų baudų apmokėjimu, įskaitymu. Kitaip tariant, tokiu susitarimu atsakovas atsisakė DK 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės atsiradus iš darbo santykių kylančios turtinės atsakomybės taikymo jo atžvilgiu sąlygoms nesutikti su išskaitomis iš jam mokėtinų sumų. Nurodyta norma aiškintina kaip reiškianti darbdavio teisę atlikti išskaitas tuomet, jeigu darbuotojas, padaręs neteisėtą veiksmą, dėl kurio kilo žalos, pripažinęs savo veiksmų neteisėtumą ir turėjęs galimybę įvertinti žalos dydžio pagrįstumą, sutinka nurodytą žalą atlyginti geranoriškai. Nagrinėjamu atveju ieškovė ne tik neįrodinėjo atsakovo sutikimo su išskaitomis po žalos atsiradimo, bet ir neteikė duomenų apie tai, kad darbuotojui buvo žinoma apie atliekamas išskaitas iš jam mokėtinų sumų. Vertinant sutikimo pasirašymo aplinkybes bendrame ieškovės ir atsakovo sutartinių santykių kontekste, įskaitant ir nutarties 17–18 punktuose aptartą susitarimą dėl su darbo santykių įforminimu susijusių išlaidų kompensavimo, akivaizdu, kad darbdavys, pasinaudodamas savo padėties pranašumais, parengė ir pateikė darbuotojui pasirašyti visą eilę darbuotojo įstatymines teises pažeidžiančių (turimų teisių atsisakymą patvirtinančių) dokumentų. Dėl nurodytų aplinkybių spręsti, kad išskaitos buvo atliekamos turint DK 156 straipsnio 1 dalyje aptartą atsakovo sutikimą, nėra pagrindo.
22. Antroji ribojimų atlikti išskaitas iš darbuotojui mokėtinų sumų išimtis, taip pat įtvirtinta DK 156 straipsnio 1 dalyje, numato darbdavio teisę per tris mėnesius nuo paaiškėjimo apie žalos atsiradimą dienos priimti vienašališką sprendimą (rašytinį nurodymą) dėl išskaitų iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio, tačiau išskaitų dydis negali viršyti darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo nei dėl išskaitų dydžio, nei dėl įsakymų dėl išskaitų priėmimo momento atitikimo nurodytiems teisės aktų reikalavimams. Kita vertus, pati ieškovė patvirtino faktiškai išskaitas atlikusi ne iš atsakovo darbo užmokesčio, bet iš jam mokėtinų dienpinigių.
23. Vertinant skirtumus tarp darbo užmokesčio ir dienpinigių pažymėtina, kad, vadovaujantis DK 139 straipsnio 1 dalimi, darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Kitaip tariant, tai finansinė nauda, kurią darbuotojas gauna už prievolių pagal darbo sutartį vykdymą ir skiria savo su darbo santykiais nesusijusiems poreikiams tenkinti. Dienpinigių paskirtis yra kitokia, kadangi jais yra siekiama kompensuoti darbuotojo išlaidas, susijusias su vykimu į komandiruotę. Tokią išvadą leidžia daryti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 (darbo santykių metu galiojusios redakcijos) 2.3 ir 2.5 punktais bei šiuo nutarimu patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 2.1 punktu kuriamas teisinis reglamentavimas, pagal kurį dienpinigiai, esant tam tikroms sąlygoms yra priskiriami darbuotojui išmokamoms mokesčiais neapmokestinamoms kompensacijoms.
24. Įvertinusi tiek ieškovės, tiek ir pirmosios instancijos teismo cituojant teismų formuojamą praktiką dienpinigių statuso klausimais teikiamus argumentus, kad tam tikrais atvejais dienpinigiai gali būti pripažįstami darbo užmokesčiui prilyginamomis darbuotojo pajamomis, teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:
14.1. Tiek ieškovės cituojamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2YT-20055-727/2020, tiek ir pirmosios instancijos teismo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-313/2019 buvo sprendžiamas išieškojimo iš darbuotojui mokamų dienpinigių trečiojo asmens naudai teisėtumo klausimas. Nurodytose bylose iš esmės buvo konstatuota, kad vien faktas, jog darbdavys su darbuotoju tarpusavio santykiuose dėl vienokių ar kitokių priežasčių tam tikras darbuotojui mokamas sumas įvardija kaip dienpinigius, savaime nereiškia, jog šios sumos yra skirtos darbuotojo su darbo santykiais susijusioms išlaidoms kompensuoti, ir negali tapti formalia kliūtimi trečiojo asmens pretenzijoms tenkinti. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi iš esmės kitokia situacija, kadangi dienpinigius prilyginti darbo užmokesčiui, o ne išlaidų kompensacijai, prašo ne su darbo santykiais nesusijęs trečiasis asmuo, bet pats išmokas dienpinigiais įvardijęs darbdavys.
14.2. Vertinant darbdavio veiksmus, darbuotojui priskaitomas išmokas įvardijant dienpinigiais, pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodyta pačios ieškovės cituojamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2YT-20055-727/2020, dienpinigiai yra mokami darbuotojo komandiruotės, t. y. darbo pareigų atlikimo kitoje, nei yra nuolatinė darbo vieta, vietoje (DK 107 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtintas Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas), bet ne darbuotojui dirbant kilnojamojo pobūdžio darbą, t. y. neturint nuolatinės darbo vietos, kai darbas susijęs su kelionėmis ar važiavimu (tokiu atveju darbuotojui dienpinigiai nemokami, tik kompensuojamos su darbo pobūdžiu susijusios padidėjusios išlaidos (DK 144 straipsnio 8 dalis)). Kad nagrinėjamu atveju atsakovo darbo pobūdis atitinka ne komandiruotę, bet kilnojamojo pobūdžio darbą, patvirtina ne tik faktas, jog atsakovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, bet ir ginčą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme analizuota aplinkybė, kad laikotarpiai tarp komandiruočių darbdavio dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo fiksuojami kaip nedarbo laikas, t. y. realių darbo funkcijų Lietuvoje atsakovas nevykdė ir jokios nuolatinės darbo funkcijų vykdymo vietos čia neturėjo. Kitaip tariant, darbdavys subjektyviais darbo santykių įforminimo ir išmokų apmokestinimo tikslais atsakovo darbo funkcijų vykdymą formino kaip komandiruotę ir skaičiavo bei mokėjo jam dienpinigius, o ne kompensaciją už su kilnojamojo pobūdžio darbu susijusias padidėjusias išlaidas.
14.3. Nutarties 24.2 punkte pateiktą išvadą papildomai patvirtina keletas teisinio reglamentavimo aspektų, atskleidžiančių darbdavio naudą išmokas forminant kaip dienpinigius komandiruotės metu, o ne kaip su kilnojamojo pobūdžio darbu susijusių išlaidų atlyginimą. DK 144 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad maksimali darbdavio kompensuojamų išlaidų, susijusių su kilnojamojo pobūdžio darbu, suma, kuri gali būti nepagrįsta išlaidų faktą patvirtinančiais dokumentais, negali viršyti 50 proc. darbuotojo bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio, o forminant komandiruotę į užsienį dienpinigių suma, net darbdaviui pasinaudojus galimybe juos mažinti (ką ieškovė, vadovaudamasi darbo sutarties 7.3 punktu, ir darė), paprastai viršija bei nagrinėjamu atveju faktiškai viršydavo darbuotojui priskaitomą darbo užmokestį (tokią išvadą patvirtina atsiskaitymo lapeliuose (2020 m. gruodžio 17 d. pateikto patikslinto ieškinio 1 priedas) ir pažymoje apie su komandiruotėmis susijusius priskaitymus (pradinio ieškinio 5 priedas) pateiktų duomenų palyginimas). Dienpinigiai, skirtingai nei darbo užmokestis, nėra apmokestinami gyventojų pajamų (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ir socialinio draudimo (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas) mokesčiais, todėl pasirinkdamas tokį faktinių santykių neatitinkantį jų reglamentavimo modelį darbdavys ne tik sutaupė, bet ir neigiamai įtakojo darbuotojo padėtį socialinės apsaugos aspektu). Be to, kaip galima spręsti iš darbdavio į bylą pateiktos vidutinio darbo užmokesčio pažymos (2020 m. gruodžio 17 d. pateikto patikslinto ieškinio 5 priedas), ir išmokas, kurios apskaičiuojamos taikant vidutinį darbo užmokestį (pvz., kompensaciją už kasmetines atostogas), darbdavys darbuotojui skaičiavo atsižvelgdamas išskirtinai tik į jam mokamą darbo užmokestį bei nevertindamas dienpinigių, kaip darbo užmokesčio sudėtinės dalies. Toks ieškovės pasirinktas darbo santykių reglamentavimo modelis taip pat suteikė jai nepagrįstą pranašumą atsakovo atžvilgiu.
14.4. Kitas reikšmingas aspektas yra sietinas su iš Europos Sąjungos 1996 m. gruodžio 16 d. Direktyvos Nr. 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje kildinamu reglamentavimu, pagal kurį komandiruojant darbuotoją į užsienio valstybę jam turėjo būti užtikrinamas ne mažesnis nei paskirties valstybėje mokamas minimalus darbo užmokestis (Direktyvos Nr. 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies (c) punktas), į šią sumą leidžiant įskaičiuoti dienpinigius, išskyrus atvejus, jeigu jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas (Direktyvos Nr. 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalis). Ši nuostata buvo perkelta į iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, taip pat į nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 30 d. galiojusios redakcijos DK 108 straipsnio 3 dalį. Nors DK 108 straipsnis taikomas situacijoms, kai užsienio valstybės darbdavys komandiruoja darbuotoją dirbti į Lietuvos Respublikos teritoriją, tiek faktas, kad, kaip minėta, iki 2017 m. liepos 1 d. nurodyta tvarka buvo taikoma ir iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę komandiruojamiems darbuotojams, tiek ir aplinkybė, jog dėl dažnų piktnaudžiavimo forminant komandiruotes atvejų ir sudėtingo Direktyvos Nr. 96/71/EB pritaikomumo tolimųjų reisų vairuotojams dėl jų darbo pobūdžio nulemto nepakankamo ryšio su valstybėmis, kuriose vykdomos darbo funkcijos, dar 2016 m. Europos Komisija iniciavo teisinio reglamentavimo pakeitimus (Europos Komisijos pasiūlymas Nr. 2016/0070/COD), leidžia spręsti, kad teisinis reglamentavimas dažnais atvejais buvo interpretuojamas neatsižvelgiant į jo paskirtį. Teisinio reglamentavimo pokyčiai buvo įtvirtinti Europos Sąjungos 2018 m. birželio 28 d. direktyva Nr. 2018/957 (pakeitusia Direktyvą Nr. 96/71/EB), kurios preambulės 19–20 punktuose akcentuojama, kad: su komandiruote susiję dienpinigiai dažnai skiriami siekiant kelių tikslų; tiek, kiek jų tikslas yra kompensuoti išlaidas, susijusias su komandiruote, kaip antai kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidas, jie neturėtų būti pripažįstami darbo užmokesčio dalimi; atsižvelgiant į su komandiruote susijusių dienpinigių svarbą, turėtų būti užkirstas kelias neaiškumui dėl to, kurie tokių dienpinigių elementai yra skirti išlaidoms, atsiradusioms dėl komandiravimo, kompensuoti; turėtų būti pripažįstama, kad visa dienpinigių suma mokama išlaidoms kompensuoti, išskyrus atvejus, kai pagal darbo santykiams taikomas darbo sąlygas, nustatytas vadovaujantis įstatymais ar kitais teisės aktais, kolektyvinėmis sutartimis, arbitražo sprendimais ar sutartimis, yra apibrėžta, kurie dienpinigių elementai yra skiriami išlaidoms, atsiradusioms dėl komandiravimo, kompensuoti ir kurie yra darbo užmokesčio dalis. Šiems tikslams įgyvendinti buvo pakeista Direktyvos Nr. 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalis, aiškiai nurodant, kad, tuo atveju, jeigu aiškiai nenustatyta, kuri dienpinigių dalis yra skirta faktinėms išlaidoms kompensuoti, o kokia dalis vertinama kaip darbo užmokestis, visi dienpinigiai pripažįstami išlaidų atlyginimo kompensacija.
14.5. Nors terminas Direktyvai Nr. 2018/957 perkelti į nacionalinius teisės aktus suėjo tik 2020 m. liepos 30 d. (būtent šią dieną įsigaliojo 2020 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 108, 109 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2888), t. y. jau nutrūkus darbo santykiams tarp šalių, pakeitimu, kaip minėta, tebuvo siekiama užkirsti kelią nepagrįstoms iki tol galiojusio teisinio reglamentavimo, pagal kurį darbo užmokesčiu galėjo būti pripažįstama ne visa dienpinigių suma, bet tik ta jų dalis, kuri nėra susijusi su išlaidų kompensavimu, interpretacijoms, situacijoms, kai apmokestinimo tikslais darbdaviai dienpinigius vertina kaip išlaidų kompensaciją, o konkurencijos veikiant užsienio rinkose tikslais siekia tą pačią sumą parodyti kaip darbuotojui mokamą darbo užmokestį.
14.6. Nors nagrinėjamu atveju dienpinigius pripažinti darbo užmokesčiu darbdavys prašo kitu tikslu – siekdamas pagrįsti išskaitų, atliktų vadovaujantis DK 156 straipsnio 1 dalimi, teisėtumą, akivaizdu, kad tokią praktiką savo veikloje taikęs darbdavys negalėjo nesuprasti būtinybės taip įforminti darbo santykius, kad būtų aišku, kokiu tikslu kokia dienpinigių dalis yra mokama. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, darbdavys tiek atlikdamas mokėjimus (pradinio ieškinio 6 priedas), tiek ir pažymoje apie su komandiruotėmis susijusius priskaitymus (pradinio ieškinio 5 priedas) aiškiai neatskyrė dienpinigių dalies, skiriamos išlaidoms kompensuoti, nuo dalies, kuri mokama kaip darbo užmokestis. Pažymėtina, kad net ir darbo sutarties 7.3 punkte susitardamas su darbuotoju, kad įprasti 50 proc. teisės aktuose nustatyto dydžio dienpinigiai darbdavio įsakymu gali būti didinami, darbdavys ne tik neįvardijo tokio didinimo priežasčių, bet ir neteikė į bylą jokių duomenų apie tai, kas nulėmė didesnio dydžio dienpinigių už atskirus laikotarpius skaičiavimą.
14.7. Kita vertus, pažymoje apie su komandiruotėmis susijusius priskaitymus (pradinio ieškinio 5 priedas) užfiksuota, kad atsakovui, kuris komandiruotėse praleido virš 300 dienų, per visą laikotarpį buvo papildomai kompensuota vos 67,50 Eur su kelione susijusių išlaidų. Tokia suma, atsižvelgiant į užsienio valstybėje esančio asmens papildomus poreikius (maitinimą, apgyvendinimą ir pan.), aiškiai atskleidžia, kad darbdavys dienpinigius taip pat vertino kaip kompensacinio pobūdžio išmokas. Vien ieškovės su apeliaciniu skundu pateiktuose įsakymuose dėl komandiruotės esanti bendro pobūdžio nuoroda, kad darbdavys kompensuos su kelione susijusias darbuotojo išlaidas, pati savaime nereiškia, jog šią savo prisiimtą pareigą darbdavys vykdė. Tokios išvados nepaneigia ir ieškovės su apeliaciniu skundu pateikti duomenys apie apmokėjimą už keletą atsakovo nakvynių. Kaip minėta, atsakovo komandiruočių bendra trukmė viršijo 300 dienų, o teismui tebuvo pateikti duomenys apie 6 nakvynių išlaidų, iš viso sudariusių 120 Eur, apmokėjimą (2019 m. spalio 5–7 d. (20 Eur * 2 naktys = 40 Eur), 2019 m. gruodžio 20–22 d. (20 Eur * 2 naktys = 40 Eur) ir 2019 m. gruodžio 28–30 d. (20 Eur * 2 = 40 Eur)). Pabrėžtina, kad šiuos duomenis darbdavys teikė apeliaciniame skunde akcentuodamas papildomai iškilusią būtinybę pateikti jo išlaidas patvirtinančius dokumentus. Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo apmokėjusi išlaidas, kurias patvirtinančius dokumentus atsakovas jai pateikė, kaip matyti iš aptartų duomenų apie kelionės išlaidas, atsakovas keletą kartų nakvojo viešbučiuose, su kuriais ieškovė plačiai bendradarbiavo ir ten turėjo galimybę apgyvendinti savo darbuotojus, todėl spręsti, kad atsakovas turėjo galimybę pats priimti sprendimus dėl gyvenimo viešbučiuose, o ieškovė buvo pasirengusi papildomai (šalia darbuotojui mokamų dienpinigių) apmokėti visų nakvynių išlaidas, iš į bylą pateiktų duomenų nėra jokio pagrindo. Bendra ieškovės nurodyta išlaidų suma (67,50 Eur + 120 Eur = 187,50 Eur) aiškiai parodo atsitiktinį papildomų išlaidų kompensavimo pobūdį, ir ne patvirtina, o priešingai, paneigia ieškovės argumentus, kad dienpinigiai buvo mokami ne kompensaciniais, bet darbo užmokesčio tikslais. Tai, kad, turėdamas teisę į kokybiškas sąlygas komandiruotės metu (įskaitant nakvynę, maitinimąsi ar pan.), atsakovas šių sąlygų galėjo atsisakyti, savo nuožiūra disponuodamas jam mokamais dienpinigiais, nepaneigia fakto, jog šiuo konkrečiu atveju ieškovės taikyta praktika (kaip ją galima įvertinti iš į bylą pateiktų duomenų), iš esmės buvo orientuota į apsiribojimą dienpinigių, kurių turėtų pakakti su kelionėmis susijusioms išlaidoms kompensuoti, išmokėjimu.
25. Apibendrindama nutarties 24 punkte nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo sprendimo motyvu, kad ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti, jog dienpinigiai atsakovui buvo mokami ne kaip su kelione sietinų išlaidų kompensacija, bet kaip darbo užmokestis.
26. Kaip minėta nutarties 22 punkte, DK 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrosios įskaitymų iš darbuotojui mokėtinų sumų išimtis numato darbdaviui teisę išskaitas atlikti būtent iš darbo užmokesčio. Galimybė atlikti išskaitas iš dienpinigių ar kitų išlaidoms kompensuoti skirtų lėšų įstatyme nenumatyta. Tiek nutarties 19 punkte aptartas reglamentavimas, atskleidžiantis skirtingą atlygio ir kompensacinių išmokų vertinimą vykdymo proceso tikslais, tiek ir nutarties 23 bei 24 punktuose atskleistas skirtingas šių išmokų pobūdis, vadovaujantis DK 5 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės normų aiškinimo principais, nesukuria pagrindo spręsti, jog įstatymų leidėjas, pasirinkdamas aiškiai ir konkrečią sąvoką, kad išskaitos gali būti atliekamos iš darbo užmokesčio, turėjo tikslą suteikti darbdaviui teisę išskaitas vykdyti ir iš kitokio pobūdžio išmokų (pvz., dienpinigių, ypač tais atvejais, kai darbdavys atlikdamas įmokas aiškiai neįvardija, kad dienpinigiai yra vertinami kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis). Priešinga išvada sukurtų sąlygas darbdaviui manipuliuojant argumentais savanaudiškais tikslais tas pačias išmokas skirtingomis aplinkybėmis vertinti skirtingai.
27. Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti ar naikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria, pripažinus darbdavio atliktas išskaitas iš darbuotojui mokėtinų dienpinigių, atsakovui iš ieškovės buvo priteista 400,07 Eur dienpinigių suma, nėra pagrindo.
Dėl netesybų dydžio
28. Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė atsakovui iš ieškovės 2 670,18 Eur kompensaciją už vėlavimo atsiskaityti laiką, kurią, vadovaudamasis DK 147 straipsnio 2 dalimi, apskaičiavo bendrą sprendimu priteistą sumą (44,96 Eur darbo užmokesčio už prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laiką + 400,07 Eur dienpinigių = 445,03 Eur) padaugindamas iš maksimalios išmokos skaičiavimo trukmės – 6 mėn. (445,03 Eur * 6 mėn. = 2 670,18 Eur). Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentais, kad DK 147 straipsnio 2 dalis neturi būti aiškinama formaliai ir teismas, imdamasis priemonių, jog būtų tiek užkirstas kelias darbuotojui nepagrįstai pasipelnyti, tiek ir įvertinta, kad pasekmės už savalaikį finansinių prievolių nevykdymą darbdavį atgrasytų nuo panašaus pobūdžio elgesio ateityje, turi nustatyti šalių interesų balansą užtikrinantį netesybų dydį, kuris gali būti mažesnis už įstatyme pateiktos formulės pagrindu apskaičiuojamą sumą.
29. Kita vertus, nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šalių interesų pusiausvyrą pažeidžiantį kompensacijos dydį. Pirma, ieškovė yra stambus darbdavys, neteikęs į bylą jokių argumentų ar įrodymų, kad netesybų suma turėtų kokios nors reikšmingos įtakos jos veiklai. Antra, skirtingai nei nurodo ieškovė apeliaciniame skunde, jos elgesio pažeidimo atžvilgiu kryptingumą atskleidžia tiek šioje nutartyje jau aptartas manipuliavimas argumentais, susijusiais su dienpinigių statuso vertinimu bei teisės aktams prieštaraujančių susitarimų (sutikimų) teikimas pasirašyti darbuotojui, tiek ir aplinkybė, kad net ir po nepalankaus teismo sprendimo priėmimo ieškovė nenurodė ėmusis kokių nors veiksmų (neteikė duomenų apie pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuri apeliacine tvarka neskundžiama, įvykdymą). Trečia, vien faktas, kad ieškovė turėjo priešpriešinį reikalavimą atsakovo atžvilgiu, kurį neteisėtai įskaitė, net ir jam pasitvirtinus nepaneigtų ieškovės pareigos mokėti netesybas. Pažeidimas, už kurį netesybos skaičiuojamos, pasireiškia tuo, kad darbdavys, naudodamasis savo padėtimi, ignoruodamas teisės aktų reikalavimus, neteisėtais pagrindais nevykdė finansinės prievolės darbuotojui. Ieškovė privalėjo išmokėti atsakovui jam priklausančias dienpinigių sumas, o žalos atlyginimo siekti teisės aktuose numatytais būdais. Ketvirta, nors ieškovė apeliaciniame skunde ir nurodė, kad atsakovas iki darbo santykių nutraukimo neginčijo išskaitų teisėtumo, pažymėtina, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad atsakovui buvo žinoma apie darbdavio atliekamas išskaitas. Be to, darbuotojas savo teises įgyvendino nepraleisdamas DK 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 3 metų ieškinio senaties termino. Akcentuotina ir tai, kad atsakovas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl spręsti, jog jam buvo žinomas galiojantis teisinis reglamentavimas, atskleidžiantis darbdavio jo atžvilgiu vykdomus pažeidimus, taip pat nėra pagrindo. Penkta, nuo darbo sutarties nutraukimo iki šios nutarties priėmimo praėjo metai. Būtent tiek laiko atsakovas negauna jam priklausančių piniginių lėšų, o kompensacijos suma, vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, skaičiuojama tik už 6 mėn.
30. Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija pripažįsta pakankamu pagrindu skundžiamo sprendimo daliai dėl netesybų priteisimo palikti nepakeistai.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Apeliacinio skundo argumentus atmetusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Skunde neteikiama jokių argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo skundžiamu sprendimu ir 2021 m. kovo 21 d. nutartimi dėl rašymo apsirikimo ištaisymo atlikto bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo, todėl, apeliacinį skundą atmetus, nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų teisėjų kolegija neperžiūri.
33. Skundą atmetus, nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir vertimo išlaidų) atlyginimo iš atsakovo priteisimo. Kita vertus, teisėjų kolegija tenkina atsakovo prašymą atlyginti 200 Eur atstovavimo išlaidas, kurias patvirtinantys dokumentai pateikti su atsiliepimu į apeliacinį skundą ir kurių dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) nustatytų dydžių (maksimali suma, priteistina už 2021 m. II ketvirtį parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą, apskaičiuojama taip: 1,3 * 1 524,20 Eur = 1 981,46 Eur (Rekomendacijų 7, 8.11 punktai)) (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui O. P., gim (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“, juridinio asmens kodas 160001727, 200 Eur (dviejų šimtų eurų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Edvardas Paliokas
Jurgita Sujetienė