Kopija
Baudžiamoji byla Nr. 1A-326-300/2011
Teisminio proceso Nr. 1-42-1-00590-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.1., 2.4.7.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 14 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teisėjų Zigmo Kavaliausko, Raimundo Jurgaičio,
sekretoriaujant Vilmai Armalytei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Girgždžiui,
gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,
nuteistajam L. G.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-05-16 nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio l dalį - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
L. G. nuteistas už tai, kad 2009 metų rugpjūčio 17 dieną, apie 14.20 valandą, viešoje vietoje – bare, esančiame (duomenys neskelbtini), matant aplinkiniams, įžūliu elgesiu, tai yra sugriebęs nukentėjusįjį G. S. už kaklo, po to prispaudęs jo galvą prie stalo, bei užsimojęs peiliu vieną kartą smogė G. S. į nugaros sritį, taip padarydamas jam durtinę - pjautinę žaizdą nugaros dešinėje pusėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Apeliaciniu skundu nuteistasis L. G. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-05-16 nuosprendį ir skirti jam bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.
Skunde nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas, kadangi, apelianto teigimu, apklausti liudytojai parodė, jog įvykio metu bare buvo sąmyšis, žodinis konfliktas, o paties įvykio liudytojai nematė. Taip pat nurodo, kad liudytoja A. V. buvo neblaivi su vaikinu, nors yra ištekėjusi, o jis pažįsta jos vyrą, kas nuteistojo teigimu, ir galėjo būti jos duotų parodymų priežastimi. Teigia, kad G. S. užpuoliko neatpažino, bet parodė, kad tai ne jis.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo L. G. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę.
Dėl nuteistojo apeliacinio skundo
Apeliantas L. G. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo, o skundu prašo skirti jam bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, laiko deklaratyviais ir juos atmeta, kadangi juos paneigia faktinės bylos aplinkybės, t. y. nuoseklūs ir tapatūs liudytojos A. V. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 99 b. l.), tiek teisme (2 t., 187-188 b. l.), kur ji parodė, kad būtent L. G. peiliu smogė G. S. į nugaros sritį; liudytojo M. V. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 100-103 b. l.), tiek teisme (2 t., 188 b. l.), kur jis parodė, jog peilį paėmė iš L. G. rankų. Be to, be šių liudytojų parodymų, nuteistojo L. G. kaltę patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga – apžiūros protokolas su fotolentelėmis (1 t., 15-22 b. l.) iš kurio matyti, kad L. G. automobilyje buvo rastas peilis; specialisto išvada (1 t., 40-41 b. l.), kuri patvirtina, kad ant peilio rasto L. G. automobilyje yra G. S. kraujas su 99,999...% tikimybe; asmens parodymo atpažinti protokolai (1 t., 136-139, 140-143 b. l.), iš kurių matyti, kad liudytoja A. V. atpažino L. G. kaip asmenį, kuris peiliu smogė G. S. į nugaros sritį, o M. V. atpažino L. G. kaip asmenį iš kurio paėmė peilį.
Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad visi šie įrodymai tarpusavyje sutampa, papildo vieni kitus ir leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nuteistasis L. G., viešoje vietoje – bare, matant aplinkiniams, įžūliu elgesiu, tai yra sugriebęs nukentėjusįjį G. S. už kaklo, po to prispaudęs jo galvą prie stalo, bei užsimojęs peiliu vieną kartą smogė G. S. į nugaros sritį, taip padarydamas jam durtinę - pjautinę žaizdą nugaros dešinėje pusėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad G. S. užpuoliko neatpažino, bet parodė, kad tai ne jis, atmestinas. Iš nukentėjusiojo G. S. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis nematė, kas jam smogė peiliu, nes durta buvo iš nugaros (1 t., 91-92, 93-94), o pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžiu metu jau teigė, kad matė, kas jam dūrė ir galėtų atpažinti tą asmenį, tačiau tvirtino, kad tai ne L. G. (2 t., 162-163 b. l.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas remiasi pirminiais, t. y. ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiojo parodymais, kad jis nematė, kas jam smogė peiliu, kadangi juos patvirtina kitos byloje nustatytos aplinkybės, o būtent – liudytojos A. D. parodymai, kur ji parodė, jog nukentėjęs jai sakė, kad nematė, kas jam dūrė, nes sėdėjo nugara į išėjimą, ką, be kita ko, patvirtina ir aukščiau aptarti duomenys.
Kitas apelianto skunde nurodytas teiginys, kad liudytoja A. V. buvo neblaivi su vaikinu, nors yra ištekėjusi, o jis pažįsta jos vyrą, kas nuteistojo teigimu, ir galėjo būti jos duotų parodymų priežastimi, atmestinas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymus teisėjai privalo įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva, todėl vien nuteistojo nesutikimas su byloje atliktu įrodymų vertinimu, esant aukščiau paminėtoms bylos aplinkybėms, neduoda pagrindo teigti apie liudytojos A. V. parodymų neobjektyvumą. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.
Dėl paskirtos bausmės nuteistajam
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. G. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė nesunkų nusikaltimą, į tai, jog nusikalto būdamas anksčiau teistas, neišnykus teistumui, kad nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, baustas administracine tvarka, gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas patenkinamai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad L. G. už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, savo dydžiu yra mažesnė, negu Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis – 1 metai 1 mėnuo 15 dienų), dėl to ji nelaikytina per griežta.
Įvertinusi prieš tai išdėstytas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, kolegija laiko, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog kitos rūšies bausmės, nei terminuoto laisvės atėmimo už nusikalstamą veiką paskyrimas, nepakeis L. G. nusikalstamų polinkių. Bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje, – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apriboti nuteistajam asmeniui galimybę padaryti naujas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą gali būti pasiekta L. G. už padarytą nusikaltimą tik paskyrus realiai atlikti terminuotą laisvės atėmimo bausmę.
Remiantis išdėstytu, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo L. G. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Vidmantas Mylė
Teisėjai Zigmas Kavaliauskas
Raimundas Jurgaitis
Kopija tikra
Teisėjas
Vidmantas Mylė