Administracinė byla Nr. A-1667-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00603-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja I. S. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą (b. l. 2–4), kurį vėliau patikslino (b. l. 94), prašydama priteisti 21 175,38 Lt neišmokėto atlyginimo už darbą bei budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, susidariusį nuo 2009 iki 2013 metų balandžio mėnesio.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2009 metų iki 2013 metų balandžio mėnesio ji budėjo pagal Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtintus grafikus poilsio iš švenčių dienomis, tačiau Utenos rajono apylinkės teismas tik 2010 metais išmokėjo 43 proc. pareiginės algos dydžio vienkartines priemokas, proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms, už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Pareiškėja akcentavo, kad nei 2009 metais, nei vėliau, t. y. iki 2013 metų balandžio mėnesio, jai nebuvo mokama už atliktą darbą poilsio ir švenčių dienomis, už šį darbą taip pat nebuvo kompensuota papildomomis atostogų dienomis. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, jog Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodekso)) nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio iš švenčių dienomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), atsiliepime į skundą (b. l. 68–71) nurodė, kad Teisingumo ministerija yra netinkamas atsakovas dėl reikalavimo priteisti apmokėjimą už darbą švenčių ir poilsio dienomis, atliekat teisėjo funkcijas, todėl dėl šio reikalavimo nuomonės neišdėstė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos I. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 17 351,63 Lt (5 025,38 Eur) už darbą teisme švenčių ir poilsio dienomis ne pagal grafiką ir budėjimą namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014.

Teismas Darbo kodekso 155 straipsnio 2, 3 dalyse, 193 straipsnyje, 194 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą vertindamas kartu su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, pateiktais išaiškinimais, šios administracinės bylos kontekste padarė tokias išvadas: pareiškėjos darbas teisme poilsio ir švenčių dienomis ne pagal grafiką (už šį darbą pareiškėjai nekompensavus kitais įstatyme nurodytais būdais) yra apmokamas ne mažiau kaip dvigubu jai priklausančiu darbo užmokesčiu; pareiškėjos budėjimas namuose pagal grafiką poilsio dieną prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, o toks darbas (už šį darbą pareiškėjai nekompensavus kitais įstatyme nurodytais būdais) yra apmokamas ne mažiau kaip pusantro pareiškėjai priklausančio darbo užmokesčio; pareiškėjos budėjimas namuose pagal grafiką švenčių dieną prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, o toks darbas (už šį darbą pareiškėjai nekompensavus kitais įstatyme nurodytais būdais) yra apmokamas ne mažiau kaip dvigubu pareiškėjai priklausančiu darbo užmokesčiu.

Teismas nustatė, jog faktą, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. pareiškėja dirbo teisme švenčių ir poilsio dienomis ne pagal grafiką, budėjo namuose pagal grafiką poilsio dienomis ir švenčių dienomis, patvirtina Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtinti Teisėjų budėjimo nedarbo ir švenčių dienomis grafikai (b. l. 6–21) bei šio teismo Teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio bei švenčių dienomis registracijos žurnalai (b. l. 22–35, 39–43).

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog už darbą teisme švenčių ir poilsio dienomis ne pagal grafiką ir budėjimą namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. pareiškėjai nebuvo kompensuojama kitais Darbo kodekse nurodytais būdais, t. y. nesuteiktas atitinkamas poilsio laikas, toks laikas nepridėtas prie kasmetinių atostogų.

Remdamasis Utenos rajono apylinkės teismo apskaičiavimais (b. l. 106–108), teismas nustatė, kad iš viso nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. už darbą teisme švenčių ir poilsio dienomis ne pagal grafiką ir budėjimą namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjai turėjo būti sumokėta 19 587,58 Lt. Teismas nustatė, kad Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. P-18 „Dėl vienkartinių piniginių priemokų išmokėjimo teisėjams“ pareiškėjai už 2010 metus buvo paskirta 43 proc. (2 236 Lt) dydžio vienkartinė priemoka už darbą poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 44). Atsižvelgęs į šią aplinkybę, teismas konstatavo, kad už darbą teisme švenčių ir poilsio dienomis ne pagal grafiką ir budėjimą namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjai liko neišmokėta 17 351,63 Lt.

Teismas akcentavo, kad šioje byloje nėra ginčo dėl Utenos rajono apylinkės teismo pateiktų apskaičiavimų (b. l. 106–108). Teismas konstatavo, kad už darbą teisme švenčių ir poilsio dienomis ne pagal grafiką ir budėjimą namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. turi būti skaičiuojama pagal tuo metu faktiškai buvusį pareiškėjos darbo užmokestį. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė nesivadovauti Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. pateiktais apskaičiavimais (b. l. 94–97).

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas remiasi Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių redakcija, galiojusia nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. vasario 17 d., Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtinto Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 1 ir 3 punktais, Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo teismų pirmininkai įpareigoti patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką. Paaiškina, kad tvarkos aprašuose (2008 m. gruodžio 5 d. ir 2009 m. balandžio 24 d.) viršvalandinio darbo apmokėjimo nuostatos yra tapačios – vienkartinė priemoka išmokama neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui kalendorinių metų gruodžio mėnesį; dydis nustatomas atsižvelgiant į teisėjo teisme dirbtą laiką per kalendorinius metus, viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, išnagrinėtų bylų skaičių ir bendrą krūvį.

Pažymi, jog byloje nustatyta, kad Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. P-18 pareiškėjai buvo sumokėta 2 236 Lt. Atsakovas mano, kad tokiu būdu už darbą 2009–2010 m. su pareiškėja buvo atsiskaityta vadovaujantis tuo metu nustatyta tvarką. Atsakovas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino šios aplinkybės ir priėmė nepagrįstą sprendimą, priteisdamas iš Utenos rajono apylinkės teismo apskaičiavimuose nurodytos sumos atimant 2 236 Lt. Atsakovas mano, kad teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad pagal galiojusią tvarką iki 2011 m. vasario 17 d. su pareiškėja buvo visiškai atsiskaityta, todėl teismas nepagrįstai priteisė už minėtą laikotarpį negautą darbo užmokestį už darbą švenčių ir poilsio dienomis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos I. S. – Utenos rajono apylinkės teismo teisėjos – teisė gauti apmokėjimą už darbą ir budėjimą poilsio bei švenčių dienomis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 17 351,63 Lt (5 025,38 Eur) už darbą teisme švenčių ir poilsio dienomis ne pagal grafiką ir budėjimą namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš viso nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. už darbą teisme švenčių ir poilsio dienomis ne pagal grafiką ir budėjimą namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjai turėjo būti sumokėta 19 587,58 Lt. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. P-18 „Dėl vienkartinių piniginių priemokų išmokėjimo teisėjams“ pareiškėjai už 2010 metus buvo paskirta 43 proc. dydžio (2 236 Lt) vienkartinė priemoka už darbą poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 44), teismas šia suma sumažino pareiškėjai priteistiną sumą (17 351,63 Lt).

Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tačiau teigia, jog 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. P-18 pareiškėjai išmokėta 2 236 Lt vienkartinė priemoka už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikytina tinkamu bei visišku atsiskaitymu su pareiškėja už darbą bei budėjimą švenčių ir poilsio dienomis iki 2011 m. vasario 17 d. – t. y. kad už darbą 2009–2011 m. su pareiškėja atsiskaityta vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais.

Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas, kurio 6 straipsnyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. X-177) nurodyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba (2 d.).

Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nutarime nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.

Konstitucinis Teismas aptariamame nutarime taip pat akcentavo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą galimos tokios situacijos, kai teisėjams, atliekant minėtas teisėjo funkcijas dirbusiems viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis, pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį išmokėtinos vienkartinės priemokos nėra proporcingos jų išdirbtam laikui, jos yra ribojamos; taigi galimi tokie atvejai, kai už minėtą teisėjų darbą jiems nėra atlyginama arba atlyginama neteisingai. Teismas taip pat pažymėjo, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 110 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d.).

Atsižvelgus į tai, kad Konstitucinis Teismas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos teisės gauti apmokėjimą už darbą ir budėjimą poilsio bei švenčių dienomis pagal Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtintus grafikus 2009–2013 m., nėra pagrindo remtis atsakovo nurodytais teisės aktais (Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtintu Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašu 2008 metams bei 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtintu Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašu), kurie buvo priimti vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi.

Taip pat akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama reikalavimą dėl iš dalies tuo pačiu laikotarpiu, kurį šioje byloje kvestionuoja atsakovas, t. y. 2009–2011 m., teisėjui nesumokėto atlyginimo už budėjimą poilsio dienomis, 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 konstatavo, jog Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, atsiradusi teisinio reguliavimo spraga turi būti užpildyta taikant Darbo kodekso nuostatas.

Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje apeliaciniu skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas atsižvelgus į nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktais išaiškinimais ir pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikant Darbo kodekso normas, apibrėžiančias apmokėjimo už darbą bei budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, tvarką.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei nepadarė procesinės teisės normų pažeidimų. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.