Civilinė byla Nr. e2-2228-803/2019

            Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01277-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.6.2.;2.5.8.11.3.;3.2.6.1.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė,

sekretoriaujant Danguolei Dubakienei,

dalyvaujant ieškovui A. C., jo atstovei advokatei Renatai Janušytei, atsakovo akcinės bendrovės „Swedbank“ atstovui T. K., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje Danske Bank A/S atstovui advokatui Mindaugui Lesčiui, V. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. C. ieškinį dėl Danske Bank A/S Lietuvos filialo būsto kredito sutarties Nr. BS1133040103 su priedais pripažinimo negaliojančia nuo pasirašymo dienos (ab initio) ir restitucijos taikymo atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, V. G. (V. G.), trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje G. V. C., išvadą teikiančios institucijos Lietuvos bankas ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas kreipėsi į teismą ir prašo: a) pripažinti negaliojančia neteisėtai ir apgaulės būdu (panaudojus apgaulę ir nutylėjimą (suklaidinimą)) išduotą paskolos sutartį Nr. BS1133040103 (su priedais) nuo sutarties pasirašymo dienos (ab initio nuo jo sudarymo momento) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio ir 1.91 straipsnio nuostatas, b) pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 373 straipsnio nuostatas panaikinus (pripažinus negaliojančia) sutartį, ieškovo prašymu įpareigoti ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sutartį vykdydamos, t. y. taikyti restituciją (ieškovas hipoteka įkeitė butą, adresu: (duomenys neskelbtini), bankas paskolino jam 157 023,00 Eur, todėl ieškovas turi sugrąžinti bankui paskolintą sumą (likusią 113 154,13 Eur), o bankas turi panaikinti buto adresu: (duomenys neskelbtini), hipotekos įkeitimą ir jos pasekmes, t. y. grąžinti įkeistą turtą, panaikinti vykdomąjį dokumentą), c) sustabdyti neteisėtus išieškojimo veiksmus pagal hipoteka įkeistą turtą iki šios bylos išnagrinėjimo pabaigos, ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones hipoteka įkeistam turtui (butui unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilių stovėjimo aikštelės daliai pažymėtai G-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

2.       Ieškovas paaiškino, jog ieškinio reikalavimus sieja su atsakovo (banko) „Swedbank“, AB neteisėtu ir apgaulingu veikimu (neteisėto veikimo schemos panaudojimu), o banko neteisėtai jau 2 kartus paskaičiuoti delspinigiai yra vienas iš tai patvirtinančių įrodymų (apie neteisėtą banko veikimą), t. y. yra vienos iš aplinkybių, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), nes ieškovo reikalavimai (ieškinio dalykas) yra pripažinti neteisėtą sutartį negaliojančia nuo jos pasirašymo dienos (ab initio) ir taikyti restituciją. Bankas neteisėtais veiksmais stipriai pažeidė ieškovo teises ir įstatymų saugomus interesus, todėl ieškovas ieškinyje nurodo jo asmens teises arba įstatymų saugomus interesus, kuriuos ieškovo nuomone, reikia teismui ginti, ir nurodo jo pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (pripažinti sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją), ir kadangi šiuo metu dėl nesibaigusių kitų ginčo bylų nagrinėjimo ir dėl neaiškumų dėl skolos perskaičiavimo nėra iki galo aiški ieškovo skolos sumą, todėl ieškovas šiuo metu pateikia tokią ieškinio sumą. Ieškovas ieškinyje nurodo, kokiu būdu prašo taikyti restituciją, t. y. kokio rezultato siekia (ieškovas nesiekia jokių sumų grąžinimo, o siekia sugrąžinti ginčo šalis į padėtį buvusią iki neteisėto sandorio sudarymo dienos, t. y. iki sutarties sudarymo dienos ieškovas hipoteka įkeitė butą, o bankas pervedė jam 157 023,00 Eur buto pirkimui, todėl taikant restituciją ieškovas turi sugrąžinti tik pervestą jam 157 023,00 Eur bankui, o bankas turi panaikinti buto hipotekos įkeitimą, ir išspręsti iš to kylančius klausimus.

3.       Atsakovas „Swedbank“, AB atsiliepime nurodė, kad įvertinant tai, jog didžioji dalis ieškinio argumentų yra susiję su ieškovui pagal kredito sutarti skaičiuojamų palūkanų bei delspinigių suma, tačiau, ieškovo skolos dydžio klausimas jau buvo teismo įvertintas ir yra išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-3705-967/2018, o palūkanų ir delspinigių norma yra išspręsta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, kuri priimta civilinėje byloje Nr. e2A-25- 590/2017, ieškovo A. C. ieškinio argumentai dėl netinkamai apskaičiuoto skolos dydžio pagal kredito sutartį yra atmestini. Nors, anot atsakovo, ieškovo ieškinio reikalavimai yra grindžiami ir CK 1.90 straipsnio nuostatomis, tačiau kaip ir CK 1.91 straipsnio nuostatų taikymo atveju, ieškovas tik abstrakčiai nurodo galimas aplinkybes dėl suklydimo, tačiau kaip jos susijusios su kredito sutarties sudarymu ir dėl kokių konkrečių aplinkybių ieškovas suklydo, nėra detalizuojama. Vien tai, kad ieškovui nevykdant įsipareigojimų pagal kredito sutartį ji buvo nutraukta, buvo skaičiuojami delspinigiai ir procesinės palūkanos, negali būti laikoma suklydimu ar apgaule, todėl ieškinys negali būti tenkinamas.

4.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje G. V. C. atsiliepime nurodė, kad prašo ieškovo ieškinį tenkinti, nurodydama panašias aplinkybes į ieškovo išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Paaiškino, kad ji buvo laiduotoja, bet nebuvo informuota apie turto iš varžytinių pardavimą.

5.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje Danske Bank A/S atsiliepime nurodė, kad ieškovas ieškinyje nurodo aplinkybes, susijusias su Kredito sutarties (ne)vykdymu, t. y. kad ieškovui netinkamai vykdant Kredito sutartį, iš ieškovo buvo priteistos sutartinės netesybos bei palūkanos, dėl kurių pagrįstumo priimti įsiteisėję teismų sprendimai. Tačiau ieškovas ieškinyje nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, pagrindžiančių reikalavimus, t. y. koks konkrečiai buvo ieškovo esminis suklydimas, bei kaip konkrečiai Bankas apgavo ar privertė ieškovą sudaryti Kredito sutartį. Pradinė kredito sutartis Nr. BS1133040103 tarp Banko ir ieškovo buvo sudaryta 2004 m. Kredito sutarties pakeitimas buvo sudarytas 2006 m., taigi nuo ginčijamų sandorių sudarymo praėjo daugiau nei 10 metų, todėl, anot trečiojo asmens, tai yra pagrindas ieškovo reikalavimą atmesti pasibaigus ieškinio senaties terminui. Be to, ieškovas tuo pačiu metu teismams teikia reikalavimus dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo, teikia nepagrįstus skundus dėl visų teismo priimtų sprendimų naikinimo, o tai akivaizdžiai parodo, kad siekia ne apginti savo pažeistas teises, o siekia išvengti prievolės vykdymo, bei visais įmanomais būdais stabdyti vykdymo veiksmus.

6.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje V. G. atsiliepime nurodė, kad jis yra sumokėjęs visą sumą už turtą, tačiau ieškovas neišsikelia iš parduoto buto per varžytines, todėl jis negali įgyvendinti savininko teisių į turtą.

7.       Lietuvos bankas, kaip išvadą duodanti institucija, nurodė, jog ieškovas nėra kreipęsis į Lietuvos banką dėl ginčo su Danske Bank A/S, veikiančio per Lietuvoje įsteigtą filialą, arba jo teisių perėmėju „Swedbank“, AB nagrinėjimo, taip pat Lietuvos bankas nėra nagrinėjęs ieškovo skundo. Lietuvos banko vertinimu, byloje nagrinėjami individualūs sutartiniai santykiai dėl būsto kredito sutarties pripažinimo negaliojančia yra reikšmingi tik bylos kontekste ir nėra susiję su Lietuvos banko atliekama finansų rinkos priežiūra. Iš kredito sutarčių, kai įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka, kylančiais santykiais susijusią priežiūrą Lietuvos bankas atlieka tik nuo 2017 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatos, įgyvendinančios 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010. Vadovaujantis civilinės bylos duomenimis, ieškovas kredito sutartį Nr. BS1133040103 su atsakovu sudarė 2004 m. ir įsipareigojimų įvykdymą užtikrino nekilnojamojo turto įkeitimu, kredito suma padidinta 2006 m. susitarimu, kredito sutartis nutraukta 2012 m. Lietuvos bankas pažymėjo, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Įstatyme yra ribojamas pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomas netesybų dydis (16 straipsnio 6 dalis), įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo ar netinkamo vykdymo valdymas (21 straipsnis), taip pat kredito sutarties nutraukimas kredito davėjo reikalavimu (23 straipsnis, tačiau Įstatymo nuostatos, išskyrus 58 straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus, netaikomos kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. 2018 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 12, 16 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-1855 (toliau – Pakeitimo įstatymas), kuris įsigalios 2019 m. gegužės 1 d. Šiuo Pakeitimo Įstatymu buvo papildyta Įstatymo 16 straipsnio 6 dalis nustatant, kad visais finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Taip pat Įstatymo 16 straipsnis papildytas 7 dalimi, kurioje nustatyta, kad nutraukus kredito sutartį arba pareikalavus grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui nenutraukiant kredito sutarties, kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,015 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.

8.       Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kaip išvadą duodanti institucija, nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi, vartotojų ginčus su draudimo, finansinių paslaugų ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikėjais, kylančius iš finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, taip pat iš draudimo paslaugų sutarties ar susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė nagrinėja Lietuvos bankas. Todėl, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nėra įgaliota pasisakyti dėl šioje civilinėje byloje keliamų klausimų, susijusių su atsakovo Danske Bank A/S veiksmais, vykdant tarp šalių sudarytą kredito sutartį. Taip pat Tarnyba pažymėjo, kad iš esmės suklydus ar dėl apgaulės sudarytas sandoris tik teismo tvarka gali būti pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ar nukentėjusiojo ieškinį, todėl, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nėra įgaliota pasisakyti ir dėl ieškovo keliamo reikalavimo pripažinti tarp šalių sudarytą kredito sutartį negaliojančia nuo sutarties pasirašymo dienos bei taikyti restituciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

9.       Teismo posėdžio metu šalys esminių naujų aplinkybių nenurodė. Ieškovas įrodinėjo, kad bankas nesilaikė savo pareigos veikti teisėtai, sąžiningai ir pagal šios sutarties sąlygas, o ieškovas, gavęs kreditą, nepažeidė sutarties, nes jis negalėjo grąžinti bankui kredito reguliariomis mėnesinėmis įmokomis iki 2037 metų tik dėl banko neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų. Ieškovo turtas buvo neteisėtai parduotas už pusę rinkos kainos per neteisėtai vykdytas varžytines. Teismas turi atsižvelgti į tai, kad Lietuvos banko išvados teiginiai, kad ieškovas nėra kreipęsis į Lietuvos banką dėl ginčo su Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, arba jo teisių perėmėju „Swedbank“, AB nagrinėjimo, taip pat Lietuvos bankas nėra nagrinėjęs ieškovo skundo, yra visiškai neteisingi ir iš esmės klaidinantys teismą. Ieškovo ir atsakovo ginčas buvo nagrinėtas Lietuvos banke minėta ne teismo tvarka; 2015-12-17 dieną ieškovas gavo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos atsakymą 2015-12-14 Nr. S 2015/(21.10-2101)-12-5411 ir 2015-12-22 Lietuvos banko Priežiūros tarnybos analogišką atsakymą 2015-12-17 Nr. S 2015/(21.10-2101)-12-5491 dėl A. C. kreipimosi, nes ieškovas kreipėsi į Lietuvos banką su 2016-06-07 dienos prašymu dėl banko neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, ir glaustai pateikė šio ginčo esmę ir visumą faktinių esminių bylos aplinkybių, kurios parodė banko atliktų pažeidimų esmę. Ieškovas savo prašymuose ir skunduose prašė Lietuvos banko atsakyti, kodėl šalies bankai visiškai nesilaikė Europos Parlamento ir Tarybos nuostatų, direktyvų ir reglamento reikalavimų, ir kodėl CPK nuostatos neatitiko paskutinių Europos Parlamento ir Tarybos nuostatų, direktyvų ir reglamento reikalavimų, nors Europos Komisijos priimti reglamentai yra tiesioginio taikymo teisės aktai, t. y. juose subjektų teisės ir pareigos nustatomos tiesiogiai, nacionalinių priemonių priėmimas nėra reikalingas, todėl visos ES šalys narės privalėjo jų laikytis, ir kad ieškovo nurodyta paskutinė EP ir ET direktyva šiuo metu vis dar nėra tinkamai perkelta į Lietuvos teisę. Ieškovas prašė teismo: įpareigoti Lietuvos bankas duoti išvadą civilinėje byloje Nr. e2-5822-807/2016, siekiant įvykdyti jam pavestas pareigas, ir įpareigoti įvertinti ir atsakovo neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus nesąžiningai ir neprotingai ne pagal šios sutarties sąlygas 2010-11-15 dieną priskaičiuotų delspinigių (23 157,47 Eur), ir nesąžiningai ir neprotingai ne pagal šios sutarties sąlygas 2012-06-08 dieną priskaičiuotų delspinigių (40 659,04 Eur), kurie sudarė apie 28 procentus nuo visos banko skaičiuojamos ieškovo skolos arba sudarė apie 10 220 procentus metinių palūkanų, kad ieškovas negalėtų ir neturėtų jokių galimybių toliau mokėti įmokų ir atsakovas galėtų perimti/parduoti ieškovo sutarties turtą minimalia kaina, kas ir buvo padaryta, nes Lietuvos bankas ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (iš dalies) neįvykdė tos teismo nutarties reikalavimų, ir tik todėl ieškovas pateikė teismui pakartotinį 2016-07-26 dienos prašymą, ir prašė teismo pakartotinai kreiptis į šias valstybines institucijas ir įpareigoti jas įvykdyti 2016-06-30 dienos teismo nutartį pilnai.

10.       Taip pat ieškovas nurodė, kad teismas turi atsižvelgti į tai, kad fiktyvus ir nesąžiningas antrųjų varžytinių įvykusių 2015-12-28 dalyvis (laimėtojas) V. G. (įgijėjas) nėra sąžiningas ir teisėtas turto pirkėjas (savininkas), nes jis įsigijo iš varžytinių neteisėtai parduodamą ieškovo turtą (butą) fiktyviai atstovaudamas kitus asmenis, galimai susijusius su antstoliu arba banku, ir tikrai ne savo asmeninių poreikių tenkinimui, bet iš pasipelnymo ar tarpininkavimo paskatų, nes jis prieš ir po varžytinių visiškai nesidomėjo parduodamu turtu, nebuvo atvykęs jo apžiūrėti, ir nebuvo skambinęs ieškovui. Be to, jis negalėjo turėti ir neturėjo tokių lėšų įsigyti šį turtą, bei per 1 darbo dieną negalėjo pervesti tokių didelių sumų.

11.       Ieškovas įrodinėjo, kad šioje byloje turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 12, 16 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIII-1855, nes paaiškėjo naujos esminės aplinkybės ir buvo priimti nauji įstatymai, t. y., kad kredito sutarties nevykdymo atvejais netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, ir kadangi nutraukus kredito sutartį arba pareikalavus grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui nenutraukiant kredito sutarties, kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,015 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Taip pat

12.       Teismas šioje byloje turi atsižvelgti ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo biudžeto ir finansų komitetas šiuo metu vykdo parlamentinį tyrimą „Dėl veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009-2010 metų krizės Lietuvoje reiškinius“, ir kadangi šio tyrimo metu bus aiškinamasi, kokią įtaką 2009-2010 metų krizei Lietuvoje turėjo Lietuvoje veikiančių stambiųjų komercinių bankų skolinimo politika ir jų sprendimai.

13.        Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje Danske Bank A/S prašė įpareigoti ieškovą į depozitą įmokėti sumą, reikalingą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.

       Teismas

       k o n s t a t u o j a:

II.                      Byloje nustatytos aplinkybės, teismo motyvai, išaiškinimai ir išvados

14.       Byloje nustatyta, jog ieškovas A. C. su Danske Bank A/S (iki 2008 m. birželio 1 d. – AB SAMPO bankas) 2004 m. balandžio 19 d. sudarė kredito sutartį Nr. BS1133040103 (toliau – kredito sutartis), pagal kurią atsakovas Danske Bank A/S įsipareigojo ieškovui 33 metams suteikti 93 155 EUR kreditą (tomas I, b.l.36-46). Siekiant užtikrinti ieškovo įsipareigojimų, prisiimtų kredito sutartimi, vykdymą, Danske Bank A/S naudai buvo įkeistas ieškovui priklausantis butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir automobilių stovėjimo aikštelės dalis (pažymėta G-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šuo metu turtas yra parduotas (tomas I, b.l.83-85).

15.       Ieškovui nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas        Danske Bank A/S 2012 m. balandžio 25 d. raštu Nr. dnk12004265 nutraukė su ieškovu sudarytą kredito sutartį. Nuo 2016 m. birželio 4 d. visos kreditoriaus Danske Bank A/S teisės ir pareigos, kylančios iš kredito sutarties, buvo perleistos „Swedbank“, AB, vadovaujantis 2015 m. gruodžio 9 d. sutartimi dėl verslo dalies perleidimo Nr. 4500.

Dėl paskolos sutarties Nr. BS1133040103 pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnį ir CK 1.91 straipsnio 1 dalį

16.       CK 1.90 straipsnio dalis numato, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu.

17.       Minėta, ieškovas šioje byloje įrodinėja buvęs apgautas, kai sudarė paskolos sutartį Nr. BS1133040103. Teismas atkreipia dėmesį, kad prieš tai inicijuotuose kituose teismo procesuose ieškovas įrodinėjo visiškai priešingas aplinkybes, siekdamas išsaugoti sutartinius santykius. Tai sudaro pagrindą spręsti dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesu (CPK 95 straipsnio 1 dalis).

18.       Pasinaudojus Liteko informacine sistema (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad ieškovas buvo kreipęsis į teismą prašydamas pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu; kredito sutarties sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio. Taip pat ieškovas prašė įpareigoti atsakovą atnaujinti kredito sutarties galiojimą, nekeičiant šios sutarties ankstesnių sąlygų.

19.       Taigi vienas iš ieškovo reikalavimų, dėl kurių pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje dalyje Nr. e3K-3-420-969/2015, buvo visiškai priešingas šios bylos dalykui – įpareigoti Danske Bank A/S atnaujinti kredito sutarties galiojimą, nekeičiant šios sutarties ankstesnių sąlygų.

20.       Sistemiškai įvertinus ieškovo reikalavimus chronologine tvarka, ieškovas visiškai paneigė šioje byloje įrodinėjimo dalyką – suklydimą. Neįmanoma būti suklaidintam arba būti suklydusiam nuo sutarties sudarymo momento praėjus 15 metų, kai nutraukus sutartį ieškovas ėmėsi iki kasacinės instancijos įrodinėji jos sąlygų atitiktų jo paties valiai, prašydamas nekeisti sutarties Nr. BS1133040103 ankstesnių sąlygų. Tai sudaro pagrindą ieškovo ieškinį atmesti kaip neįrodytą ir neteisėtą (CPK 95 straipsnio 1 dalis, 12, 178 straipsniai).

21.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, jog asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016 25, 33 punktus ir juose nurodomą kasacinio teismo praktiką).

22.       Ieškovas gavo sutarties Nr. BS1133040103 dalyką – paskolą, ją panaudojo. Kaip galima spręsti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 15 d. nutarties, ieškovas įrodinėjo, jog nebuvo esminio sutarties pažeidimo, siekė tęsti sutartinius santykius, žinodamas apie prievolių, apskaičiuotų pagal ginčo sutartį, dydį.  Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, todėl sprendimo 21 punkte nurodyto kasacinio teismo išaiškinimo pagrindu ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas.

23.       Taip pat ieškovas įrodinėjo, jog ginčo sandoris negalioja CK 1.91 straipsnio pagrindu, nurodydamas apgaulės aplinkybes.

24.       Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

25.       Kaip teisingai nurodė atsakovas, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018).

26.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas siekia nuginčyti visas sutarties nuostatas, nors formuluoja faktines aplinkybes dėl jos neteisėtumo dalyje dėl delspinigių ir netesybų, neįrodinėdamas, kodėl, pavyzdžiui, kredito išdavimo sąlygos taip pat jį suklaidino ar jis dėl jų buvo suklaidintas. Tačiau dėl netesybų ir delspinigių aplinkybės taip pat yra įvertintos ankstesniuose vykusiuose teismų procesuose.

27.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-17182-558/2013, kreditoriaus Danske Bank A/S Lietuvos filialo naudai iš skolininko A. C. buvo priteista 146 259,68 EUR negrąžinto kredito suma, 8 089,66 EUR nesumokėtų palūkanų suma, 40 659,04 EUR nesumokėtų delspinigių suma, iš viso 195 008,38 EUR, 142,00 LTL žyminio mokesčio išlaidų ir 11 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo 2013-03-29 iki visiško skolos išieškojimo dienos.

28.       Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, kuri priimta civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017, buvo sumažintas kredito sutartyje numatytas delspinigių dydis nuo 0,08 proc. iki 0,05 proc., o palūkanų dydis nuo 11 proc. iki 5 proc., todėl atitinkamai buvo perskaičiuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-17182-558/2013, priteistas skolos dydis, t.y. negrąžinta kredito dalis liko nepakitusi ir sudaro 146 001,96 EUR, palūkanos buvo perskaičiuotos, priteisiant 3 677,11 EUR vietoje 8 089,66 EUR, delspinigiai taip pat buvo perskaičiuoti, priteisiant 13 471,12 EUR vietoje 40 659,04 EUR.

29.       Aplinkybės dėl ieškovo skolos dydžio buvo išnagrinėtos jo inicijuotoje byloje dėl proceso atnaujinimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-3705-967/2018 buvo nutarta: „Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-02 nutartį, jos rezoliucinės dalies pirmą punktą išdėstant taip: išieškoti iš A. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S naudai skolą: 146 001,96 EUR negrąžinto kredito, 3 677,11 EUR nesumokėtų palūkanų, 13 471,12 EUR delspinigių, iš viso 163 150,19 EUR, bei 41,13 EUR žyminio mokesčio išlaidų bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t.y. nuo 2013-03-29, iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą. Likusią šios nutarties dalį palikti nepakeistą.“

30.       Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2218-345/2018 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis palikta nepakeista.

31.       Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi, civilinės bylos Nr. e2S-2929- 603/2018, buvo palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eA2-29699-466/2018, kurioje buvo atmestas pareiškėjo A. C. prašymas peržiūrėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5822-807/2016 ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017 bei atnaujinti civilinį procesą.

32.       Ieškovas A. C. teikdamas kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017 aiškiai nurodė, kad jis kreipėsi į teismą 2015 m. rugpjūčio 31 d. prašydamas, tame tarpe: 1) panaikinti sutarties sąlygas dėl delspinigių ir procesinių palūkanų, 2) pripažinti sutarties sąlygas dėl delspinigių ir procesinių palūkanų nesąžiningomis ir negaliojančiomis ex officio. Taigi iš esmės ieškovas šioje civilinėje byloje lingvistiškai pakeitė ieškinio dalyką, prašydamas pripažinti negaliojančia pačią sutartį, bet faktinis ieškinio pagrindas išliko. Be kita ko, ieškovas kasaciniame skunde naudojo ir tuos pačius argumentus dėl jam padarytos didelės žalos (virš 195 084 Eur) atsiradusios dėl banko 2012 m. birželio 8 d. priskaičiuotų delspinigių, kurie sudarė apie 28 procentus nuo visos banko skaičiuojamos ieškovo likusios skolos arba sudarė apie 10 220 procentus metinių palūkanų. Kasacinės instancijos teismas atsisakė priimti kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį dėl atleidimo nuo prievolės pagal kredito sutartį vykdymo ir sutarties sąlygų dėl delspinigių bei palūkanų panaikinimo.

33.       Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Aptarti teismų procesiniai sprendimai yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo skolos dydžio klausimas jau buvo teismų įvertintas ir yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. CPK 279 straipsnio 4 dalis numato, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims.

34.       Taigi teismas negali revizuoti ir spręsti dėl sutarties galiojimo, kai jos nuostatų, kurių pagrindu ieškovas įrodinėja suklydimą, teisėtumas buvo patikrintas teismų. Įvertinus visą bylos medžiagą, atsižvelgiant į ankstesnių teismų konstatuotas aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad teismai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų), ieškovo reikalavimas dėl sutarties Nr. BS1133040103 pripažinimo negaliojančia atmetamas kaip neįrodytas.

35.       Iš ieškinio formuluočių galima numanyti, kad aplinkybė, kaip ieškovas nurodė, dėl 2 kartus paskaičiuotų delspinigių, yra lėmusi jo interesų pažeidimą banko veiksmais. Tačiau ieškovas nenurodė, kaip jis sieja šią aplinkybę su suklydimu ir apgaule, t.y. ieškinio dalyku.

36.       Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

37.       Taigi ieškinį privalėjo pagrįsti ieškovas, tačiau ieškovas įrodinėdamas, kad, pripažinus sutartį negaliojančia, jo skola bankui turi būti laikoma lygi tik dar jo nesugrąžintai 113 154,13 EUR (iš ieškovui 157 023,00 EUR pervestos sumos atėmus jo jau sugrąžintą 43 868,87 Eur), nenurodo, kad jis ketina vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi, civilinės bylos Nr. A2-3705-967/2018, buvo nutarta: „Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-02 nutartį, jos rezoliucinės dalies pirmą punktą išdėstant taip: išieškoti iš A. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S naudai skolą: 146 001,96 EUR negrąžinto kredito, 3 677,11 EUR nesumokėtų palūkanų, 13 471,12 EUR delspinigių, iš viso 163 150,19 EUR.

38.       Be to, ieškovas siekia pripažinti negaliojančia ir sutarties sąlygą, nustatytą kaip sąžiningą, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017 – „sumažinti kredito sutartyje Nr. BS1133040103 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais nustatytus 0,08 proc. delspinigius iki 0,05 proc., o 11 proc. palūkanas –  iki 5 proc.“ Ieškovui įrodinėjant, jog delspinigių skaičiavimo aplinkybė yra ta, dėl kurios sutartis Nr. BS1133040103 turi būti pripažinta negaliojančia, nepagrindžia, kodėl ši pakeista sutarties nuostata jį klaidina ir / apgauna.

39.       Pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalies 2 punktą teismas pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

40.       Šioje byloje teismas jau nusprendė, koks yra teisingas netesybų dydis. Ieškovas teismo posėdžio metu neatsakė į teismo klausimą, kodėl jis tikėjosi, kad pasiskolinus pinigus iš kredito įstaigos nereikės mokėti palūkanų, o paskolos negražinus – delspinigių. Aplinkybės dėl skolos skaičiavimo tvarkos ir dydžio neveikia ieškovo reikalavimo – pripažinti sutartį Nr. BS1133040103 negaliojančia dėl panaudotos apgaulės ir nutylėjimo (suklaidinimo), nes skolos dydis nėra ginčo objektu (CPK 13 straipsnis), todėl jos nevertinamos.

41.       Ieškovas teigia, kad bankas prieš jį panaudojo tylėjimą (nutylėjimą ir apgaulę), t. y. aplinkybes, kurias žinodama kita sandorio šalis (ieškovas) nebūtų sudariusi sandorio, ir nuslėpimą (apgaulę), todėl dėl apgaulės, smurto, spaudimo ir dėl susidėjusių aplinkybių ieškovas buvo priverstas sudaryti tokį sandorį labai nenaudingomis jam sąlygomis, ir todėl toks sandoris (sutartis) turi būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo (ieškovo) ieškinį, nes apgaulė buvo banko tylėjimas, o vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos ieškovui. Anot ieškovo, tai sudaro pagrindą spręsti dėl CK 1.90 straipsnio 2 dalies, 191 straipsniu 5 dalies taikymo.

42.       Teismas, nekartodamas motyvų, išdėstytų dėl ieškovo elgesio prieštaringumo, siekiant išsaugoti sutartinius santykius, atkreipia dėmesį, kad ieškovas nepasisako dėl teismo nustatytos sutartinių prievolių pusiausvyros, o kuo konkrečiai pasireiškė ieškovo priklausomybė, ekonominis silpnumas, finansinė padėtis, ieškovas procesiniuose dokumentuose nenurodė. Ieškovas pripažino, kad gavo atitinkamas pajamas, todėl bankas jam suteikė tokio dydžio paskolą, kokią leido tuometinė galiojanti tvarka. Ieškovo neatidumas arba nesusivokimas, negali būti laikomas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindu, nes teismas jau nustatė sąžiningą netesybų dydį.

43.       Ieškovas nenurodė, kaip ieškinio dalyką veikia jo teiginiai, kad teismas turi atsižvelgti į tai, kad ieškovas nesugebėjo vykdyti kredito sutarties tik dėl banko neteisėto veikimo ir nenoro tęsti sutarties, banko neteisėto delspinigių paskaičiavimo ir jo sąskaitų areštavimo, nes, minėta sutartinių santykių pasibaigimo teisėtumas buvo įvertintas kasacinės instancijos teismo, o dėl vykdymo veiksmų ieškovo pradėti ginčai yra sprendžiami kitose bylose. Atsižvelgiant į tai, teismas nevertina ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių dėl išieškojimo teisėtumo, turto pardavimo aplinkybių, taip pat nekartoja teismų procesiniuose sprendimuose pateiktų išaiškinimų dėl skolos dydžio ir sutartinių santykių pabaigos.

44.       Atmetus ieškovo reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 ir 1.91 straipsnio pagrindu, klausimas dėl restitucijos nesprendžiamas, todėl nepasisakoma dėl ieškovo išdėstytų argumentų dėl V. G. sąžiningumo.

Dėl paskolos sutarties Nr. BS1133040103 pripažinimo negaliojančia pagal įsigaliosiant į teisinį reguliavimą

45.       Galima numanyti, kad ieškovas įrodinėja, kad tai, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 12, 16 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-1855, kuris įsigalios 2019 m. gegužės 1 d., dėl ko keičiasi netesybos skaičiavimas ir numatyta, kad nutraukus kredito sutartį arba pareikalavus grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui nenutraukiant kredito sutarties, kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,015 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, sudaro pagrindą pripažinti sutartį Nr. BS1133040103 negaliojančia.

46.       Teismas nesutinka su ieškovo argumentu, kad teisės aktas, kuris įsigalios 2019 m. gegužės 1 d., yra pagrindas jį laikyti apgautu ir / ar suklaidintu, kai ieškovas 2004 m. sudarė kredito sutartį Nr. BS1133040103 su banku, nes tai neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio.

47.       Bet kuriuo atveju, kredito sutartis nutraukta 2012 m., todėl ieškovas negalėjo suklysti, būti apgautas dėl aplinkybių, kurios neegzistavo sutarties sudarymo metu. Visi šie ieškovo argumentai dėl vėlesnio teisės aktų pakeitimo nėra pagrindas juos taikyti atgal, nes tai neatitinka teisės principo lex benignior retro agit, reiškiantį, jog teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. 

48.       Ieškovas šioje byloje nurodė, kad ES Direktyva 2014/17/ES (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto) dar nėra nepilna apimtimi perkelta į Įstatymą Nr. XII-2769, ir Seime buvo svarstomas šio įstatymo 12 ir 16 straipsnių pakeitimo projektas (reg. Nr. XIIIP-1712). Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovas nepagrindė, kaip šį aplinkybė yra susijusi su jo reikalavimu pripažinti negaliojančia neteisėtai ir apgaulės būdu (panaudojus apgaulę ir nutylėjimą (suklaidinimą) išduotą paskolos sutartį Nr. BS1133040103. Taip pat ieškovas įrodinėjo, jog bankas siekė užvaldyti jo turtą ir pajamas, bet ieškovas teismo posėdžio metu pats pripažino, kad paskolos gavimas atitiko jo interesus, ginčijo vienašališką sutarties nutraukimą. Aplinkybė, kad teismai jau yra išsprendę delspinigių ir palūkanų dydžio teisėtumo klausimus, ieškovo vertinimu įrodo banko veikos neteisėtumą, tačiau ieškovas neformulavo reikalavimo tuo pagrindu ir žalos fakto neįrodinėjo.

49.       Ieškovas ieškinį įrodinėjo motyvuodamas ir tuo, kad paaiškėjo naujos esmines aplinkybes, kurių nebuvo, kai byla buvo nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-5822-807/2016. Vadinasi, ieškovas negali tiksliai nuodyti, kokių pasekmių siekia pradėta nauja civiline byla, t. y. ar įrodyti, kad jo teisės pažeistos dėl nesąžiningų sutarties nuostatų, kuriuose numatytas delspinigių ir palūkanų skaičiavimas ir kurių atitiktis jau įvertinta teismų, ar dėl suklydimo ir / ar apgaulės.

50.       Teismas, įvertindamas, jog procesiniuose dokumentuose ieškovas iš esmės savarankiškai formulavo ieškinio faktinį pagrindą ir asmeniškai, o ne per advokatą, teikė procesinius dokumentus per Liteko informacinę duomenų bazę, pasiūlė ieškovui 2019 m. sausio 8 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu pasvarstyti dėl ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo.

51.       Ieškovas 2019 m. sausio 11 d. pateikė prašymo forma procesinį dokumentą, nurodydamas, kad jis yra parengtas, nes reikėjo „posėdžio metu teismui išaiškinti ieškinio esmę ir jo reikalavimus, bei jo ryšį su kitomis ginčo bylomis, ir kadangi ieškovas pažadėjo pateikti teismui raštu papildomus paaiškinimus dėl restitucijos taikymo šioje byloje ir kitos bylos sustabdymo argumentus“. Minėtame procesiniame dokumente ieškovas išdėstė motyvus dėl restitucijos taikymo ir hipotekos, nors tai yra kitos bylos dalykas (Vilniaus apygardos teisme pradėta civilinė byla Nr. e2-2093-864/2019). Taip pat nurodė, kad nekeis ieškinio dalyko ar pagrindo, nes jo, manymu, sutartis „galioja kol kredito gavėjas (ieškovas) įvykdys visus joje numatytus savo skolinius įsipareigojimus, ir kadangi prievartiniu būdu pardavus butą už pusę rinkos kainos ieškovas dar liko skolingas bankui didelę sumą), todėl sutartis vis dar galioja, ir kadangi ieškovo ieškiniai c.b. Nr. e2-4300-803/2018 ir c.b. Nr. e2-3460-864/2018 dar nėra išnagrinėti, ir kadangi dar nėra įrodyta, kad sutartis yra neteisėta (negaliojanti), ir kad pardavimo iš varžytinių aktas yra neteisėtas, todėl ieškovas dar negali pateikti naujo ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo“.

52.       Taigi, atsižvelgdamas į CPK 13 straipsnį, teismas pasisakė dėl aplinkybių, kurios susijusios su paskolos sutarties Nr. BS1133040103 pripažinimo negaliojančia dėl panaudotos apgaulės ir nutylėjimo (suklaidinimo), o ieškovo procesiniuose dokumentuose papildomi argumentai dėl varžytinių teisėtumo nevertinami, nes dėl to bus sprendžiama kitoje byloje.

Dėl ieškinio senaties

53.       Trečiasis asmuo Danske Bank A/S prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, jog pradinė kredito sutartis Nr. BS1133040103 tarp Banko ir ieškovo buvo sudaryta 2004 m., o kredito sutarties pakeitimas buvo sudarytas 2006 m., taigi nuo ginčijamų sandorių sudarymo praėjo daugiau nei 10 metų.

54.       CK 1.125 straipsnis numato terminą, per kurį asmuo savo pažeistas teises gali ginti pareikšdamas ieškinį. Bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

55.       Kaip nagrinėjamoje byloje nustatyta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje dalyje Nr. e3K-3-420-969/2015 buvo spręsta dėl ieškovo prievolių apimties, pasisakyta ir dėl kasacinio skundo argumento dėl teismo pareigos ex officio pripažinti sutarties sąlygas dėl delspinigių negaliojančiomis. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, „atsakovo apskaičiuota pradelstų delspinigių pagal sutartį suma (4321,99 Eur) nėra esminė bendrame kasatoriaus neįvykdytų prievolių (20 151,84 Eur ir 546,35 Lt) kontekste. Todėl net ir nevertinant atsakovo apskaičiuotos delspinigių sumos, kaip pradelsto įsiskolinimo, sutarties pažeidimas, atsižvelgiant į kitų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo apimtį bei kitas šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, pripažintinas esminiu. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturėjo pagrindo ex officio sąžiningumo aspektu vertinti sutarties sąlygų, susijusių su delspinigių mokėjimu ir dydžiu bei spręsti dėl jų pripažinimo negaliojančiomis“.

56.       Ieškovas įrodinėja, jog 2010 metais išnagrinėjus jo ginčus dėl delspinigių ir netesybų paaiškėjo ieškovo suklydimas ir apgaulė dėl sutarties, nes paaiškėjo žalos faktas. Teismas sprendžia, kad ieškovas iškėlęs klausimą dėl sutarties sąlygų sąžiningumo, turėjo įvertinti sandorio valios trūkumus tuo pačiu metu, jei jau abejojo jų teisėtumu. Vadinasi, ieškovas pradėjęs procesą dėl nuo 2012 m. gegužės 26 d. vienašališko būsto kredito sutarties Nr. BS1133040103 neteisėto ir nesąžiningo nutraukimo panaikinimo, galėjo vėliausiai suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas 2018 m. liepos 12 d., todėl nėra pagrindo ieškinio atmesti pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį.

Dėl kreipimosi į prokuratūrą ir bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo

57.       Ieškovas nurodė, kad teismas turi atsižvelgti į tai, kad ieškovas prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo, kadangi bankas naudojo neteisėto ir apgaulingo veikimo schemą, skaičiuojant neteisėtai didelius delspinigius ir po sutarties nutraukimo ne tik jo, bet ir kitiems banko klientams. Taip pat ieškovas pateikė 2019 m. kovo 7 d. prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą panašiu pagrindu, įrodinėdamas, kad reikia gauti iš Seimo komisijos ir ekspertų naujus dokumentus.

58.       Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės akto pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.

59.       Nagrinėjamoje byloje ieškinio dalyku nebuvo banko veiklos tyrimas, todėl teismas netyrė šių aplinkybių, vadinasi, nėra pagrindo taikyti CPK 49 straipsnio 3 dalies. Be to, kiekvienam asmeniui yra laiduojama teisė kreiptis į prokurorą prašydamas ginti viešąjį interesą, todėl ieškovas šią teisę gali įgyvendinti savarankiškai. Atsižvelgiant į tai, teismas atmeta ieškovo prašymą dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60.       Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).

61.       Trečiojo asmens Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, atstovas prašė įpareigoti ieškovą A. C. pateikti 605 EUR dydžio užstatą Banko bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui.

62.       CPK 95 straipsnio 3 dalį nustato, kad kai yra pagrindas manyti, kad ieškinį (pradinį ar priešieškinį), apeliacinį, atskirąjį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pareiškimą ar prašymą ypatingosios teisenos tvarka pateikęs asmuo gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir neatlyginti bylinėjimosi išlaidų, teismas turi teisę įpareigoti šį asmenį sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.

63.       Trečiojo asmens Danske Bank A/S atstovas mano, jog tai, kad ieškovo finansinė situacija, kaip jis pats pripažįsta, yra sunki, yra pagrindas manyti, kad jis gali neatlyginti bylinėjimosi išlaidų, todėl yra pagrindas įpareigoti pateikti 605 EUR užstatą Banko bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

64.       Teismas sprendžia, kad trečiajam asmeniui pripažįstant, jog ieškovas negalės sumokėti už teisines paslaugas ne dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, o dėl sunkios turtinės padėties, sprendžia, jog nėra pagrindo įpareigoti A. C. sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui. Be kita ko, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nutartimi ieškovas atleistas nuo 2 191 EUR žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo dėl sunkios materialinės padėties.

65.       Trečiojo asmens Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, įrodymai patvirtina, jog jis patyrė 605 EUR bylinėjimosi išlaidų (tomas II, b.l.32). Atsižvelgiant į tai, kad bylinėjimosi išlaidų suma atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių rekomenduojamus dydžius atstovaujant klientą, iš ieškovo A. C. trečiojo asmens Danske Bank A/S naudai priteisiama 605 EUR (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

66.       Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės skyriaus 2018 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-2427-12389 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ gavo valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinės teisinės pagalbos išlaidų 100 procentų. Atsižvelgiant į tai, procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

Vadovaudamasis CPK 269-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškovo A. C. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, (juridinio asmens kodas 61126228; filialo kodas 301694694) naudai 605 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškinį parengimą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Rūta Petkuvienė