Civilinė byla Nr. e2-11720-1099/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05050-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.39.2.5.5; 3.1.7.6; 3.2.6.1

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 25 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Liubkevič,

sekretoriaujant Agnei Pitrėnienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ralf Bradt“ atstovui advokatui Dariui Katauskui,

atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovėms teisininkėms I. J., I. K.,

liudytojui A. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ralf Bradt“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Šiaulių bankas“.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       Byloje kilo ginčas dėl įvykusio eismo įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju, draudimo sutarties nuostatų aiškinimo.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

2.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ralf Bradt“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“, prašydama priteisti 6 755,23 Eur draudimo išmoką, 250 Eur išlaidas už atliktą automobilio vertinimo ataskaitą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Nurodo, kad 2024 m. spalio 29 d., apie 22:15 val., Vilniuje, Liepkalnio g. 85, susidūrė du automobiliai – Audi A8 ir Toyota Prius Plus, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis ieškovei (toliau – automobilis Toyota). Aiškina, kad automobilis Toyota 2023 m. gruodžio 14 d. buvo apdraustas atsakovės transporto priemonių draudimu, poliso serija TIA Nr. 959825203. Anot ieškovės, automobilio Toyota vairuotojas ginčo įvykio metu buvo „Bolt“ pavėžėju dirbantis A. G.. Pažymi, kad apie įvykį atsakovė buvo nedelsiant informuota, žalos registracijos Nr. 4199475. Ieškovės teigimu, automobilis Toyota buvo pateiktas apžiūrai UAB „Nepriklausomų vertintojų biuras“, kuri atliko kilnojamojo turto vertinimą ir nustatė apgadinimus; transporto priemonės remonto vertė, įvertinus keičiamų dalių nuvertėjimą, sudaro 6 905,23 Eur; besąlyginė išskaita pagal ginčo draudimo sutartį – 150 Eur.

4.       Aiškina, kad 2024 m. spalio 30 d. atsakovė pranešė, jog už ginčo eismo įvykio metu apgadintą automobilį Toyota draudimo išmokos nemokės, kadangi, prieš sudarydama draudimo sutartį, ieškovė nesuteikė atsakovei informacijos apie transporto priemonės naudojimą nestandartinės rizikos veiklai; vairuotojui 2024 m. sausio mėn. buvo išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimą už atlygį šia transporto priemone, todėl remiantis atsakovės Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2023 m. birželio 13 d. redakcija, galioja nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d.) (toliau – Taisyklės) 21.16 punktu, įvykis pripažintas nedraudžiamuoju, nes įvyko transporto priemonei, kuri skirta ir (ar) naudojama nestandartinei rizikai: keleiviams vežti už atlygį.

5.       Ieškovė 2024 m. gruodžio 6 d., išsiaiškinusi visas aplinkybes dėl automobilio naudojimo nestandartinės rizikos veiklai, pakartotinai kreipėsi į atsakovę, pranešdama, kad A. G. jau buvo kelias valandas po darbo pamainos ir automobilis autoįvykio metu nebuvo naudotas keleivių pervežimui bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus, tačiau atsakovė, atsakydama į ieškovės 2024 m. gruodžio 6 d. pretenziją, pranešė, kad, jos įsitikinimu, žalos administravimas vyko pagal teisės aktų nuostatas ir keisti sprendimo neturi pagrindo; atsakovės nuomone, ginčo draudimo sutartis sudaryta pagal Taisykles, kurios yra sudedamoji draudimo sutarties dalis. Atsakovei tiriant aplinkybes buvo nustatyta, kad ginčo įvykio metu automobilį Toyota vairavusiam A. G. yra išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį veiklą su šiuo automobiliu; keleivių vežimas už atlygį padidina draudėjo riziką patekti į eismo įvykį, tai Taisyklėse įvardinta kaip automobilio naudojimas nestandartinei rizikai. Taisyklių 17 punkte yra pažymima, kad prieš sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie transporto priemonės naudojimą nestandartinei rizikai; draudikui nesuteikus visos informacijos apie transporto priemonės naudojimą nestandartinei rizikai, draudėjas pažeidė Taisyklių 17 punktą; Taisyklių 21.16 punktas aiškiai nurodo, kad nedraudžiamieji įvykiai, už kuriuos draudikas nemoka draudimo išmokos, laikomi įvykiai, jei įvykis įvyko transporto priemonei, kuri skirta ir (ar) naudojama nestandartinei rizikai, išskyrus atvejus, kai tai nurodyta draudimo sutartyje.

6.       Ieškovės vertinimu, sistemiškai aiškinant Taisyklių 21.16 punkto turinį, nedraudžiamasis įvykis yra tas, kuris įvyko transporto priemonei, kuri buvo naudojama nestandartinei rizikai: keleiviams vežti už atlygį. Anot ieškovės, transporto priemonė turi būti ne tik skirta, bet ir naudojama keleiviams vežti už atlygį, bei tik esant šių sąlygų visumai, atsiranda padidinta rizika. Vien tik dėl aplinkybės, kad vairuotojui A. G. buvo išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimą už atlygį automobiliu Toyota, savaime padidintos rizikos nesukuria, kadangi šis automobilis ginčo įvykio metu turėjo būti realiai naudojamas būtent šiai veiklai ir tik tada galima būtų įvykį laikyti nedraudžiamuoju. Pažymi, kad automobilio Toyota draudimo liudijime nėra numatytos sąlygos, jog draudimo apsauga negalioja kai transporto priemonė skirta ir (ar) naudojama nestandartinei rizikai: keleiviams vežti už atlygį, o tik papildomose sąlygose nurodyta, kad draudimo apsauga negalioja jei transporto priemonė naudojama keleivių vežimui už atlygį.

7.       Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad transporto priemonių draudimo sutartis su atsakove buvo sudaryta 2023 m. gruodžio 14 d., o ieškovė automobilį Toyota A. G. išnuomojo 2023 m. gruodžio 21 d.; leidimas užsiimti keleivių vežimu nuomininkui išduotas 2024 m. sausio mėn., todėl sudarant ginčo draudimo sutartį aplinkybė, kad su automobiliu Toyota ateityje bus užsiimama pavėžėjų veikla, ieškovei nebuvo žinoma.

8.       Ieškovės atstovas teismo posėdžių metu patikslino ieškinio reikalavimus, sumažindamas reikalaujamos priteisti draudimo išmokos dydį iki 5 706,80 Eur, t. y. sutiko, kad draudimo išmoka ieškovei būtų apskaičiuota ir priteista be PVM; likusioje dalyje palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė juos tenkinti; palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pažymėjo, kad ieškovė taip pat patyrė 250 Eur išlaidas už vertinimo ataskaitą. Paaiškino, kad ginčo draudimo sutartis su atsakove buvo sudaryta 2023 m. gruodžio 14 d.; tuo metu nebuvo žinoma, kad automobilis Toyota bus naudojamas atlygintino vežimo paslaugoms teikti, nes ieškovė tik 2023 m. gruodžio 21 d. sudarė automobilio Toyota nuomos sutartį su A. G.; be to, net ir šios sutarties sudarymo metu ieškovei nebuvo žinoma, kad nuomininkas ginčo automobilį naudos minėtoms pavėžėjimo paslaugoms teikti. Teigė, kad A. G. leidimas užsiimti pavėžėjimo veikla išduotas tik 2024 m. sausio 8 d., tačiau ieškovei ši aplinkybė nebuvo žinoma iki pat ginčo eismo įvykio. Nurodė, kad automobilis Toyota ginčo eismo įvykio metu nebuvo naudojamas pavėžėjimo paslaugų teikimui – A. G. ginčo eismo įvykio metu jau nebedirbo pavėžėju apie dvi valandas, jokie keleiviai tuo metu nebuvo vežami, jis važiavo savo reikalais. Teigė, kad automobilis Toyota buvo be jokių skiriamųjų ženklų; kita vertus, visos transporto priemonės yra skirtos vežti keleiviams, tačiau ginčo įvykio metu šiai veiklai automobilis Toyota nebuvo naudojamas. Be to, atstovas pažymėjo, kad žalą patyrė ieškovė, o ne trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“, nes būtent ji remontavo automobilį Toyota. Teigė, kad nagrinėjamu atveju taip pat galėtų būti taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.993 straipsnio 6 dalis, t. y. draudimo išmoka galėtų būti paskaičiuota proporcingai sumokėtos draudimo įmokos ir turėjusios būti sumokėtos, jeigu būtų nurodyta informacija apie transporto priemonės naudojimą nestandartinei veiklai, santykiui.

9.       Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.

10.       Nurodo, kad Taisyklėse yra nurodytas nedraudžiamųjų įvykių sąrašas; nedraudžiamaisiais įvykiais, už kuriuos draudikas nemoka draudimo išmokos, laikomi įvykiai, jei įvykis įvyko transporto priemonei, kuri skirta ir (ar) naudojama nestandartinei rizikai: keleiviams vežti už atlygį, saugos paslaugoms teikti, skystam kurui ar dujoms arba sprogstamosioms medžiagoms vežti, trumpalaikei nuomai, skubioms siuntoms ar maisto ruošimui ir (ar) prekybai, išskyrus atvejus, kai tai nurodyta draudimo sutartyje (Taisyklių 21.16 punktas). Taigi, anot atsakovės, sudarydamos ginčo draudimo sutartį šalys susitarė, kad atsakovė neprisiima draudimo rizikos atlyginti ieškovės nuostolius, kai transporto priemonė skirta ir (ar) naudojama nestandartinei rizikai – keleiviams vežti už atlygį; ši aplinkybė aiškiai įtvirtinta draudimo sutartyje ir liudijime. Pažymi, kad žalos administravimo metu paaiškėjo, jog vairuotojui A. G. 2024 m. sausio 8 d. buvo išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą su ginčo automobiliu Toyota.

11.       Atsakovė nesutinka, kad ieškovei sudarant ginčo draudimo sutartį nebuvo žinoma, jog automobilis Toyota bus naudojamas pavėžėjo veiklai. Kita vertus, atsakovė, remdamasi Taisyklėmis, nurodo, kad ieškovė privalėjo raštu pranešti atsakovei apie draudimo rizikos padidėjimą per 3 darbo dienas; to nepadarius, remiantis Taisyklių bei ginčo draudimo sutarties nuostatomis, ginčo draudimo sutartyje nenurodžius apie transporto priemonės naudojimą nestandartinės rizikos veiklai, taip pat ieškovei nepranešus apie draudimo rizikos padidėjimą, atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovei draudimo išmoką. Atsakovės vertinimu, aplinkybės, kad automobilis Toyota buvo išnuomotas po savaitės nuo ginčo draudimo sutarties sudarymo, kad ieškovė yra įgaliojusi A. G. atstovauti ieškovę visose institucijose, patvirtina, jog tarp ieškovės ir A. G. buvo susiklostę ilgalaikiai pasitikėjimo santykiai, todėl ieškovė negalėjo nežinoti kokiam tikslui bus naudojamas automobilis Toyota. Atsakovė pabrėžia, kad ieškovė yra verslo subjektas, veikiantis savo rizika, todėl jai taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai.

12.       Atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju užtenka nustatyti aplinkybę, kad ginčo transporto priemonė buvo skirta nestandartinei rizikai – keleiviams vežti už atlygį (dėl ko iš esmės byloje nekilo ginčo), jog įvykis būtų pripažintas nedraudžiamuoju.

13.       Be to, vadovaudamasi Taisyklių 79.1 punktu, atsakovė teigia, kad ieškovė daugiausia galėtų prašyti 5 706,80 Eur draudimo išmokos, t. y. būtinų remonto išlaidų be PVM. Taip pat ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju draudimo išmoka, kaip nurodė ir trečiasis asmuo, turėtų būti priteisiama trečiajam asmeniui, nes jis buvo draudimo naudos gavėjas. Pažymi, kad draudimo sutartimi šalys, be kita ko, susitarė, jog neatlyginami finansiniai nuostoliai, tiesiogiai nesusiję su sugadintos transporto priemonės atkūrimo išlaidų ar sunaikintos ar pavogtos transporto priemonės vertės/kainos kompensavimu, todėl ieškovės reikalavimas dėl transporto priemonės vertinimo išlaidų taip pat nepagrįstas.

14.       Atsakovės atstovės teismo posėdžių metu nesutiko su ieškovės reikalavimais ir prašė juos atmesti, palaikė atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentus. Paaiškino, kad įvykis yra nedraudžiamasis, jeigu transporto priemonė naudojama ir (ar) skirta vežti keleiviams už atlygį, o nagrinėjamu atveju automobilis Toyota buvo skirtas keleivių vežimui už atlygį, nes A. G. 2024 m. sausio 8 d. buvo išduotas leidimas vykdyti pavėžėjimo už atlygį veiklą, naudojant automobilį Toyota; pati ieškovė pripažino, jog tą dieną minėtas asmuo vykdė pavėžėjo veiklą. Teigė, kad ieškovė, sudarydama ginčo draudimo sutartį, nenurodė, jog automobilis Toyota bus naudojamas nestandartinei veiklai. Anot atstovių, ieškovė turėjo pareigą per tris dienas pranešti apie padidėjusią riziką, tačiau to nepadarė. Abejojo, jog ieškovė galėjo nežinoti kokiai veiklai automobilis Toyota bus naudojamas; be to, ieškovei, kaip juridiniam asmeniui, yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai, todėl ji turėjo žinoti šias aplinkybes. Atsakovės atstovės taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju naudos gavėja pagal ginčo draudimo sutartį yra ne ieškovė, o trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“. Pažymėjo, kad ginčo eismo įvykį pripažinus nedraudžiamuoju, atitinkamai nebuvo/nėra pagrindo skaičiuoti ir jokios draudimo išmokos proporcijos/santykio su įmokėtos draudimo įmokos dydžiu. Teigė, kad ieškovė po ginčo eismo įvykio, sudarydama naują draudimo sutartį, jau nurodė informaciją, jog transporto priemonė yra/bus naudojama nestandartinei veiklai, t. y. tokiu būdu pripažindama aplinkybę, jog tą turėjo padaryti ir anksčiau. Atkreipė dėmesį į tai, kad pati ieškovė pripažino, jog ginčo automobilis buvo faktiškai sutaisytas, tačiau neatskleidė už kokią kainą, o remiasi tik preliminaria sąmata.

15.       Trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“ atsiliepime į ieškinį prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodo, kad AB „Šiaulių bankas“ ir ieškovė 2023 m. gruodžio 13 d. sudarė lizingo sutartį Nr. FN-23-479477, kurios pagrindu buvo suteiktas finansavimas (lizingas) ieškovei įsigyjant ginčo transporto priemonę; trečiasis asmuo nuosavybės teise įsigijo nurodytą transporto priemonę ir lizingo sutarties laikotarpiui perdavė naudojimui ieškovei. Be to, pažymi, kad minėta transporto priemonė apdrausta trečiojo asmens naudai, todėl būtent trečiasis asmuo turi teisę gauti draudimo išmoką, jei ji būtų priteista.

16.       Liudytojas A. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad grįžęs gyventi į Lietuvą, kreipėsi į pažįstamus (ieškovės vadovę, kuri yra jo 3 eilės dukterėčia) dėl lėšų paskolinimo, tačiau jie vietoj to įsigijo ginčo transporto priemonę ir išnuomavo ją jam, siekiant, jog pats liudytojas galėtų uždirbti lėšas. Paaiškino, kad iš pradžių net neplanavo užsiimti pavėžėjimo veikla, planavo vystyti kažkokį verslą, tačiau pasikeitus planams, nusprendė bent laikinai užsiimti minėta pavėžėjimo veikla. Pripažino, kad ginčo įvykio dieną dirbo pavėžėju, vakare pabaigus darbą, nuvažiavo pas pažįstamą, iš kurio išvažiuodamas ir susidūrė su kita transporto priemone. Nurodė, kad neinformavo ieškovės apie jo vykdomą veiklą (su kurios atstovais iš esmės bendravo tik telefonu), ieškovė taip pat to nesiteiravo; nežinojo, jog pagal draudimo sąlygas negalėjo užsiimti pavėžėjimo veikla. Aiškino, kad kai išsiiminėjo leidimą dėl pavėžėjimo veiklos vykdymo, niekas jo neinformavo dėl papildomo draudimo; jis nebuvo susipažinęs su draudimo sąlygomis. Teigė, kad šiuo atveju ginčo automobilis yra suremontuotas ieškovės lėšomis; remontuotas ūkiniu būdu, todėl jokių sąskaitų nebuvo išrašyta. Anot liudytojo, ieškovė jam išrašė įgaliojimą tik po ginčo įvykio, jog liudytojas galėtų tvarkyti draudimo klausimus.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

17.       Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad automobilis Toyota Prius Plus, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) aktualiu laikotarpiu priklausė/priklauso trečiajam asmeniui AB „Šiaulių bankas“, tačiau jo valdymo teisė perduota – lizingo sutarties pagrindu, ieškovei UAB „Ralf Bradt“.

18.       Nustatyta, kad automobilis Toyota 2023 m. gruodžio 14 d. buvo apdraustas atsakovės transporto priemonių draudimu (Kasko), poliso serija TIA Nr. 959825203 (trečiojo asmens AB „Šiaulių bankas“ naudai); draudimo liudijime, be kita ko, buvo nurodyta, jog automobilis nebus naudojamas nestandartinės rizikos veiklai; liudijimo papildomose sąlygose nurodyta, kad draudimo apsauga negalioja, jei transporto priemonė naudojama, be kita ko, keleivių vežimui už atlygį.

19.       Ieškovė ir A. G. 2023 m. gruodžio 21 d. sudarė Automobilio nuomos sutartį Nr. 001, pagal kurią ieškovė išnuomojo ginčo transporto priemonę Toyota A. G. vienerių metų laikotarpiui – nuo 2023 m. gruodžio 21 d. iki 2024 m. gruodžio 21 d.

20.       Byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2024 m. spalio 29 d., apie 22:15 val., Vilniuje, Liepkalnio g. 85, įvyko eismo įvykis, kuriuo metu automobilis Toyota, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su kita transporto priemone Audi A8, dėl ko automobilis Toyota buvo apgadintas; eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje kaltę dėl šio įvykio prisiėmė automobilio Toyota vairuotojas A. G..

21.       Atsakovė 2024 m. spalio 30 d. raštu informavo ieškovę, kad draudimo išmokos dėl ginčo eismo įvykio negalės išmokėti, nes prieš sudarydama draudimo sutartį ieškovė nesuteikė draudikui informacijos apie transporto priemonės naudojimą nestandartinės rizikos veiklai; pažymėjo, jog vairuotojui A. G. 2024 m. sausio 8 d. yra išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimą už atlygį šia transporto priemone (kuris pateiktas į bylą), todėl įvykį pripažino nedraudžiamuoju remiantis Taisyklių 21.16 punktu, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad nedraudžiamaisiais įvykiais, už kuriuos draudikas nemoka draudimo išmokos, laikomi įvykiai, jei įvykis įvyko transporto priemonei, kuri skirta ir (ar) naudojama nestandartinei rizikai: keleiviams vežti už atlygį, išskyrus atvejus, kai tai nurodyta draudimo sutartyje.

22.       Ieškovė 2024 m. gruodžio 6 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos sumokėjimo, tačiau atsakovė 2024 m. gruodžio 18 d. rašte nurodė, kad keisti savo sprendimo dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju neturi pagrindo.

23.       Nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į UAB „Nepriklausomų vertintojų biuras“, kuri 2025 m. sausio 16 d. Kilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 2250112 nurodė, jog ginčo transporto priemonės Toyota atkuriamoji (remonto) vertė, įvertinus keičiamų dalių nuvertėjimą, sudaro 5 706,80 Eur be PVM (6 905,23 Eur su PVM).

24.       Į bylą pateiktas ieškovės 2024 m. lapkričio 14 d. išduotas įgaliojimas A. G., kuriuo ieškovė įgaliojo nurodytą asmenį jos vardu pasirašyti transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis, kitus reikiamus dokumentus, mokėti ieškovės vardu, atlikti reikiamus muitinės formalumus, gauti atitikties sertifikatus, ieškovės vardu registruoti nupirktas transporto priemones, gauti transporto priemonių registracijos liudijimus, apdrausti transporto priemones, gauti tranzitinius numerius bei atstovauti atliekant transporto priemonių techninę apžiūrą, remontą, visus kitus veiksmus, reikalingus transporto priemonių priežiūrai ir apsaugai; atstovauti ieškovę visose įstaigose, įmonėse, institucijose, įskaitant, bet neapsiribojant, draudimo bendroves ir kt.

25.       Nustatyta, kad automobilis Toyota 2025 m. vasario 19 d. buvo apdraustas atsakovės transporto priemonių draudimu (Kasko), poliso serija TIA Nr. 1148805926, laikotarpiui nuo 2025 m. vasario 19 d. iki 2026 m. vasario 18 d.; draudimo liudijime, be kita ko, nurodyta, jog automobilis bus naudojamas nestandartinės rizikos veiklai – keleivių vežimui už atlygį.

Bylos dalis nutrauktina; ieškinys atmestinas.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl atsisakymo nuo ieškinio dalies

26.       Kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus – iki 5 706,80 Eur draudimo išmokos priteisimo (nuo 6 755,23 Eur); taigi, teismas šį ieškinio reikalavimo sumažinimą vertina kaip atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 1 048,43 Eur sumos priteisimo.

27.       Teismo vertinimu, ieškovės atsisakymas nuo dalies ieškinio reikalavimų neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimtinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1, 2 dalys, 140 straipsnio 1 dalis); civilinės bylos dalis dėl 1 048,43 Eur sumos priteisimo iš atsakovės nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylą (jos dalį) nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis).

28.       Ieškovė, teikdama ieškinį, sumokėjo 158 Eur dydžio žyminį mokestį, tačiau bylos nagrinėjimo metu, kaip minėta, atsisakė dalies reikalavimų, todėl jai grąžintina 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio dalis nuo atsisakytų reikalavimų, t. y. šiuo atveju 18 Eur ((158 Eur - 134 Eur) x 75 proc.) (CPK 87 straipsnio 2 dalis).

Dėl draudimo sutarties sąvokos ir įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju

29.       Remiantis CK 6.987 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudimo sutarties samprata, minėta sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

30.       Draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga – įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymas) 2 straipsnio 10 dalis). Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009; 2016 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-313/2016).

31.       Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, draudimo sutarties sąlygas nulemia rizika, jos pobūdis. Įvertinti, ar rizika yra draudžiama, bei nustatyti rizikos draudimo sąlygas yra draudiko teisė (Draudimo įstatymo 92 straipsnio 1 dalis, CK 6.994 straipsnis). Su draudimo rizika susijusios sąlygos yra draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius apibrėžiančios sąlygos. Draudžiamasis įvykis yra draudimo sutartyje nurodytas su draudimo rizika priežastiniu ryšiu susijęs atsitikimas, kuriam įvykus ir esant draudimo interesui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis) atsiranda draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką. Draudimo rizika – tikėtinas pavojus, gresiantis draudimo objektui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalis). Tuo tarpu draudžiamasis įvykis yra tos tikimybės, pavojaus realizavimasis tikrovėje. Draudimo rizika, lemdama draudimo sąlygas, daro įtaką ne tik draudžiamiesiems ir nedraudžiamiesiems įvykiams, bet gali nulemti ir draudimo apsaugos išlygas.

32.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-32/2009; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013). Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi (pvz., pranešimai apie draudimo rizikos padidėjimą ir kita informacija apie draudimo sąlygų vykdymą; kt.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013).

33.       Nagrinėjamu atveju transporto priemonės draudimo sutartis sudaryta šalims pasirašius 2023 m. gruodžio 14 d. transporto priemonių draudimo liudijimą. Šis draudimo liudijimas, be kita ko, nustatė, kad draudimo sutarčiai taip pat taikomos Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021 (2023 m. birželio 13 d. redakcija, galiojanti nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d.), kurių 21.16 punkte, kaip minėta, įtvirtinta sąlyga, kurioje nurodyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu, už kurį draudimo įmonė neprivalo mokėti draudimo išmokų, laikomas įvykis, jei įvykis įvyko transporto priemonei, kuri skirta ir (ar) naudojama nestandartinei rizikai: keleiviams vežti už atlygį, išskyrus atvejus, kai tai nurodyta draudimo sutartyje. Minėtame draudimo liudijime, kaip minėta, buvo nurodyta, jog automobilis nebus naudojamas nestandartinės rizikos veiklai; liudijimo papildomose sąlygose taip pat nurodyta, kad draudimo apsauga negalioja, jei transporto priemonė naudojama, be kita ko, keleivių vežimui už atlygį.

Dėl sutarties sąlygos aiškinimo

34.       Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl minėtų Taisyklių 21.16 punkto ir draudimo liudijime esančių papildomų sąlygų aiškinimo. Anot ieškovės, sistemiškai aiškinant Taisyklių 21.16 punkto ir liudijimo sąlygų turinį, nedraudžiamasis įvykis yra tas, kuris įvyko transporto priemonei, kuri buvo naudojama nestandartinei rizikai: keleiviams vežti už atlygį, t. y. transporto priemonė turi būti ne tik skirta, bet ir naudojama keleiviams vežti už atlygį, bei tik esant šių sąlygų visumai atsiranda padidinta rizika; atsakovė su tokiu aiškinimu nesutiko ir teigė, kad užtenka nustatyti aplinkybę, jog ginčo transporto priemonė buvo skirta nestandartinei rizikai – keleiviams vežti už atlygį, jog įvykis būtų pripažintas nedraudžiamuoju.

35.       Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, ar sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis).

36.       Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

37.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

38.       Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017).

39.       Jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2012). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015).

40.       Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs šalių pozicijas, išreikštas tiek raštu, tiek žodžiu bylos nagrinėjimo metu, rašytinius įrodymus, sprendžia, kad Taisyklių 21.16 punkto nuostata ir draudimo liudijime esanti sąlyga yra pakankamai aiški, kuriose aiškiai įtvirtinti nedraudžiamojo įvykio atvejai, t. y. nedraudžiamuoju įvykiu, už kurį draudimo įmonė neprivalo mokėti draudimo išmokų, laikomas įvykis, jei įvykis įvyko transporto priemonei, kuri skirta ir (ar) naudojama nestandartinei rizikai: keleiviams vežti už atlygį, išskyrus atvejus, kai tai nurodyta draudimo sutartyje. Taigi, tiek sistemiškai, tiek lingvistiškai aiškinant minėtą nuostatą darytina išvada, jog nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstamas toks įvykis, kai transporto priemonė yra tiek skirta, tiek naudojama nestandartinei rizikai, t. y. šie veiksmai gali būti tiek atskirai (vartojamas jungtukas „ar“), tiek kartu (vartojamas jungtukas „ir“) (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

41.       Byloje nekilo ginčo dėl to, kad A. G. 2024 m. sausio 8 d. buvo išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą su ginčo automobiliu Toyota, taigi nurodytas automobilis buvo skirtas keleiviams vežti už atlygį, tačiau ieškovė šios aplinkybės draudimo sutartyje nenurodė; priešingai, nurodė, jog transporto priemonė nebus naudojama nestandartinei veiklai; be to, po draudimo sutarties sudarymo per protingą laiką nepranešė atsakovei apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. kad ši transporto bus/yra naudojama nestandartinei veiklai – keleivių vežimui už atlygį. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai ginčo įvykį pripažino nedraudžiamuoju, nes nebuvo/nėra būtina, jog nestandartinei veiklai skirta transporto priemonė eismo įvykio metu būtų būtent naudojama šiai veiklai, nes, kaip minėta, užtenka vien to, jog ji būtų skirta šiai veiklai. Toks aiškinimas, teismo vertinimu, užtikrina/apsaugo draudiko teises, nes draudikas, nedalyvaujantis eismo įvykio metu, nežino/negali žinoti ar tuo metu transporto priemonė buvo ar ne naudojama nestandartinei veiklai.

42.       Ieškovė, be kita ko, siekė įrodyti, kad sudarant ginčo draudimo sutartį aplinkybė, kad su automobiliu Toyota ateityje bus užsiimama pavėžėjų veikla, ieškovei nebuvo žinoma, tačiau teismas neturi pagrindo su tuo sutikti.

43.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020). Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

44.       Nagrinėjamu atveju iš rašytinių įrodymų ir bylos dalyvių, liudytojo paaiškinimų nustatyta, kad ginčo transporto priemonė ieškovės iš esmės buvo įsigyta (lizingo sutarties pagrindu) su tikslu ją perduoti/išnuomoti liudytojui. Nustatyta, kad ginčo automobilis buvo įsigytas 2023 m. gruodžio 13 d., 2023 m. gruodžio 14 d. sudaryta ginčo draudimo sutartis, o 2023 m. gruodžio 21 d. išnuomotas liudytojui, kuris 2024 m. sausio 8 d. išsiėmė leidimą vykdyti keleivių vežimą už atlygį šia transporto priemone ir vykdė nurodytą veiklą iki pat ginčo eismo įvykio sukėlimo (kaip patvirtino liudytojas, šia veikla su ginčo transporto priemone jis užsiima ir iki šiol). Taigi, nurodytų aplinkybių visuma, taip pat aplinkybės, jog ieškovė buvo informuota apie liudytojo lėšų poreikį, tokios markės transporto priemonių įprastinį naudojimą pavėžėjimo/taksi veiklai, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė žinojo/turėjo žinoti, kokiai veiklai liudytojas šią transporto priemonę naudos/naudojo, tačiau jokių veiksmų dėl to nesiėmė, t. y. neinformavo atsakovės apie draudimo rizikos padidėjimą, taip pat neinformavo liudytojo, kuriam išnuomavo automobilį, apie sudarytos draudimo sutarties sąlygas. Kita vertus, net jeigu ir būtų įrodyta, jog ieškovė iš tiesų nežinojo apie liudytojo vykdomą veiklą su minėta transporto priemone, tai neatleidžia ieškovės nuo atsakomybės/pasekmių, nes ji, tuo labiau būdama juridiniu asmeniu, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, turėjo domėtis jos išnuomota transporto priemone, taip pat, be kita ko, sudarytos draudimo sutarties sąlygomis.

45.       Ieškovė, be kita ko, siekė įrodyti, jog šiuo atveju galėtų būti taikoma CK 6.993 straipsnio 6 dalis, t. y. draudimo išmoka galėtų būti paskaičiuota proporcingai sumokėtos draudimo įmokos ir turėjusios būti sumokėtos, jeigu būtų nurodyta informacija apie transporto priemonės naudojimą nestandartinei veiklai, santykiui. Kita vertus, teismas neturi pagrindo su tuo sutikti. Kaip minėta, nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalis). Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčo eismo įvykis patenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, nurodytą tiek Taisyklėse (kurios yra draudimo sutarties dalis), tiek pačiame draudimo liudijime, teismo vertinimu, nebuvo/nėra poreikio vertinti sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti/sumažinti draudimo išmoką.

46.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad atsakovė pagrįstai ginčo įvykį pripažino nedraudžiamuoju, todėl ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Atmetus pagrindinį reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo, netenkintinas ir ieškovės išvestinis reikalavimas dėl išlaidų už transporto priemonės vertinimą priteisimo.

47.       Be to, byloje nekilo ginčo dėl to, kad ginčo transporto priemonė buvo apdrausta trečiojo asmens AB „Šiaulių bankas“ naudai (CK 6.191 straipsnis); trečiasis asmuo šios savo teisės neatsisakė – priešingai, ją palaikė atsiliepime į ieškinį, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti draudimo išmokos priteisimo jos, o ne trečiojo asmens, naudai, atitinkamai ieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu.

48.       Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas (be kita ko, dėl žalos dydžio), vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

49.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

50.       Ieškovė patyrė byloje 1 334 (700 + 500+ 134) Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos teisinei pagalbai apmokėti ir žyminis mokestis.

51.       Ieškinio netenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos; atsakovė ir trečiasis asmuo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo ir/ar dokumentų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos jiems taip pat nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

52.       Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovės nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalaus 8 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-386/1K-411 „Dėl teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“; CPK 92 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ralf Bradt“ atsisakymą nuo ieškinio dalies ir nutraukti civilinės bylos dalį dėl 1 048,43 Eur sumos priteisimo iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ralf Bradt“ ieškinį atmesti.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ralf Bradt“, j. a. k. 304060485, 18 Eur (aštuoniolika eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. vasario 20 d. mokėjimo nurodymu (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO mokėjimo užduoties kodas ZO03609).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                                       Pavel Liubkevič