Civilinė byla Nr. e2A-1502-1012/2025

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.4.3; 2.6.1.2; 2.6.8.6; 2.6.8.7; 2.6.8.8; 2.6.8.10

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dalios Trumpulienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) mažosios bendrijos „Pajūrio NT konsultacijos“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Pajūrio NT konsultacijos“ ieškinį atsakovei Z. K. dėl skolos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Pajūrio NT konsultacijos“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 5 148,34 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad:

1.1.                      2024 m. gegužės 2 d., po išsamių konsultacijų elektroniniais laiškais, žinutėmis ir skambučiais, pasirašyta tarpininkavimo paslaugų sutartis (paieška) Nr. CPP-240502 (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovė pavedė ieškovei vykdyti nekilnojamojo turto, atitinkančio Sutarties priede Nr. 1 nurodytas sąlygas, paiešką, už kurią atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei Sutartyje sulygtą komisinį atlygį, Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.

1.2.                      Pirkimo–pardavimo sandoris pas notarą įvyko 2024 m. rugpjūčio 13 d., atsakovė įsigijo nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini), kuris atitinka Sutarties priede Nr. 1 nurodytas sąlygas, tačiau Sutartyje sulygto komisinio atlyginimo atsakovė ieškovei nesumokėjo. Ieškovė 2024 m. rugpjūčio 30 d. pateikė atsakovei pretenziją dėl skolos Nr. 20240830-01, reikalaudama ne vėliau kaip iki 2024 m. rugsėjo 5 d. sumokėti 5 148,34 Eur skolą pagal 2024 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaitą, tačiau jokio atsakymo iš atsakovės nesulaukė.

1.3.                      Atsakovė kreipėsi į ieškovę elektroniniu laišku dėl tarpininkavimo paslaugų įsigyjant nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), prisistatydama savo sūnaus vardu, nes dar nebuvo apsisprendusi kieno vardu įsigis nekilnojamąjį turtą. Nuo 2024 m. balandžio 22 d. iki 2024 m. gegužės 2 d. vyko intensyvus bendravimas tarp šalių, ieškovės buvo prašoma surasti daug įvairios informacijos, atsakyti į daugelį atsakovei kylančių klausimų. Elektroniniuose laiškuose buvo aptariamas ir ieškovės komisinio atlyginimo dydis, taip pat aptarti keli potencialūs įsigyti nekilnojamojo turto variantai (tarp kurių butas dvibučiame gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini)).

1.4.                      Po sutarties pasirašymo atsakovė 2024 m. gegužės 3 d. informavo ieškovę, kad nori rezervuoti butą dvibučiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), ir paprašė ieškovės atstovės skubiai nuvykti apžiūrėti butą, išsiaiškinti pliusus ir minusus, sąlygas, atstovauti derybose, padėti su nekilnojamojo turto pirkimo sutartimi ir kt. Ieškovės teigimu, atsakovės sūnus pasirašė preliminarią sutartį dėl buto dvibučiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Laikotarpiu nuo rezervacijos ir sandorio sudarymo sekė įprastas procesas. Dar derybų metu atsakovė įsitraukė tiesiogiai į derybas su buto dvibučiame name pardavėjo atstovu dėl nuolaidos, nors prieš dieną ieškovė su atsakove aptarė derybų dėl nuolaidos taktiką.

1.5.                      Netrukus po buto rezervacijos, atsakovė 2024 m. gegužės 13 d. pasiteiravo, kiek jai kainuos ieškovės paslaugos, ieškovė pateikė prašomą informaciją, atsakovė nurodė, kad ieškovės paslaugos bus reikalingos ir toliau. Šalys susitarė laukti namo 100 proc. baigtumo įregistravimo ir atsakovės planuojamo atvykimo 2024 m. liepos 19–20 dienomis. Artėjant atsakovės atvykimo ir sandorio datai, ieškovė atnaujino bendravimą su atsakove, jos inciatyva ieškovė aiškinosi galimybes, ar įmanoma jai suteikti įgaliojimą pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį atsakovės vardu, vyko susirašinėjimas, bendravimas telefonu dėl buto pridavimo ir pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo pas notarą.

1.6.                      Atsakovė 2024 m. liepos 19 elektroniniu laišku kreipėsi į ieškovę ir prašė sumažinti tarpininkavimo (komisinį) mokestį iki vieno procento bei pasirašyti naują sutartį, kam nebuvo jokio pagrindo, nes buvo galiojanti Sutartis. Ieškovė pasiūlė atsakovei sumažinti komisinį atlygį iki 1,25 procentų (be PVM) (nuo 277 000 Eur), tačiau atsakymo iš atsakovės negavo. Ieškovė 2024 m. liepos 29 d. ir 2024 m. liepos 31 d. kreipėsi į atsakovę, teiraudamasi dėl laiko rezervacijos pas notarą, tačiau jokio atsakymo iš atsakovės negavo.

1.7.                      Iš buto pardavėjo atstovo 2024 m. rugpjūčio 19 d. sužinojo, kad pirkimo–pardavimo sandoris pas notarą įvyko 2024 m. rugpjūčio 13 d., t. y. apie sandorį ieškovė nebuvo informuota, taip pat sužinojo, kad atsakovė su juo bendravo prieš pat atvykdama į Lietuvą ir Lietuvoje iki sandorio, tuo tarpu ieškovės bandymus susisiekti ignoravo. Atsižvelgdama į tai, kad įvyko sandoris, ieškovė 2024 m. rugpjūčio 18 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą, serija IK, Nr. 20190820-442, 2 770 Eur be PVM sumai. Ieškovė abipusių nuolaidų bandydama būdu užbaigti Sutartį, siūlė atsakovei sumažinti komisinio mokesčio dydį net iki 1 procento be PVM, tačiau ir tuomet iš atsakovės negavo jokio atsakymo, PVM sąskaita faktūra apmokėta nebuvo.

1.8.                      Ieškovė rūpestingai ir profesionaliai suteikė atsakovei tarpininkavimo įsigyjant nekilnojamąjį turtą paslaugas, apie pirkimo procesą nuolat informuodavo atsakovę, atliko daug daugiau veiksmų, nei sutarta Sutartyje, veikė išskirtinai atsakovės naudai ir interesams, tačiau pati atsakovė nuolat kišosi į tarpininkavimo procesą, be įspėjimo „apeidavo“ ieškovę ir susisiekdavo su pardavėjo atstovu tiesiogiai, taip pat trukdė ieškovei atlikti notarinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo procesą, ieškovė neturėjo galimybės užbaigti Sutarties įvykdymo nuosekliai ir iki galo, išimtinai dėl atsakovės kaltės, todėl atsakovė nepagristai atsisakė atsiskaityti už pagal sutartį suteiktas paslaugas.

1.9.                      Nekilnojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nupirktas už 277 000 Eur sumą. Sutartimi sutarta, jog komisinis atlyginimas sudaro 2,5 procentai be PVM nuo galutinės įsigyjamo objekto kainos, bet ne mažiau kaip 2 000 Eur be PVM, taigi komisinis atlygis pagal Sutartį turėtų būti 6 756,10 Eur pridedant PVM. Sutarties 3.1. punkte sutarta dėl 8 etapų, kuriuos sutarties pagrindu vykdo ieškovė, atitinkamai vienas etapas sudaro 12,5 procentų visos kainos (kai aštuoni etapai sudaro 100 procentų). Ieškovė pagal Sutartį neabejotinai įvykdė 4 etapus (b, d, e, f, ), o 5 etapo (h) neįvykdė iki galo išimtinai dėl atsakovės kaltės, tačiau vykdydama šį etapą patyrė sąnaudų (laiko), dėl ko atsakovė turi pareigą sumokėti ir už šį (h) etapą. Ieškovės įdėto darbo, laiko ir kt. išlaidų kaina už įvykdytus 5 etapus sudaro 62,5 procentus visos Sutarties vertės, t. y. 4 254,83 Eur be PVM (viso 5 148,34 Eur).

2.       Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad:

2.1.                      Pagal tarp atsakovės ir ieškovės sudarytą tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. CPP-240502 iš ieškovės, kaip paslaugos teikėjos, atsakovė negavo kokybiškų paslaugų, neatsižvelgta į jos, kaip klientės prašymus. Pažeistas Sutarties 3.1.1 papunktis.

2.2.                      Atsakovė pati su giminių pagalba ieškojo nekilnojamojo turto objekto, įdėjo daug darbo laiko, pasiūlymų, iš ieškovės informacijos apie rinkos pasikeitimus nesulaukė, efektyvios objektų paieškos ieškovė neatliko. Ieškovė pasinaudojo jos pasiūlytu objektu, buvo sudaryta Sutartis ir tikimasi greitų pinigų, t. y. komisinio atlyginimo už neatliktą darbą.

2.3.                      Atsakovė su giminaičių pagalba susirado nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio kaina buvo 280 000 Eur. Tai patvirtina 2024 m. balandžio 24 d. susirašinėjimas su nekilnojamojo turto brokeriu nekilnojamojo turto pardavėjo atstovu. Atsakovė prašė ieškovės apžiūrėti šį jos surastą nekilnojamojo turto objektą, taigi, šio nekilnojamojo turto objekto ieškovės atstovė nekilnojamojo turto brokerė nesurado, todėl atsakovei sumokėti Sutartyje nurodytą komisinį mokestį yra neteisinga.

2.4.                      Ieškovė taip pat pažeidė Sutarties 3.1.5 papunktį, nes pati atsakovė suderino kainą, prie sandorio sudarymo prisidėjo reikšminga dalimi – kad būtų padalinta ir įteisinta žemė, tai nėra ieškovės indėlis. Ieškovės atstovė nepastebėjo, kad nebuvo sutvarkyti dokumentai su žemėtvarkos skyriumi.

2.5.                      Sutinkama sumokėti 300 Eur administravimo mokestį, nes viską pagal Sutartį atliko atsakovė pati.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4.       Teismas nustatė, kad tarp šalių sudaryta Sutartis įsigaliojo 2024 m. gegužės 3 d., nepaisant to, kad pačioje Sutartyje nurodyta data yra 2024 m. gegužės 2 d., t. y. tuomet, kai ji buvo pasirašyta. Tai kartu reiškia, jog Sutartis įsigaliojo po to, kai atsakovė raštu pranešė ieškovei apie sprendimą įsigyti (rezervuoti) nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini), ir apie pasikeitusių paslaugų poreikį.

5.       Teismas sprendė, kad ieškovė neįvykdė pirmosios sąlygos – nesurado atsakovei sutarties priede Nr. 1 nurodytus kriterijus atitinkančio nekilnojamojo turto, nes šį turtą, kaip potencialiai atitinkantį jos lūkesčius, 2024 m. balandžio 23 d. susirado pati atsakovė, t .y. dar iki Sutarties su ieškove įsigaliojimo dienos (2024 m. gegužės 3 d.). Paminėtina, kad šios pirmosios sąlygos įgyvendinimo ieškovė nenurodė ir byloje neįrodinėjo. Nors byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė suteikė atsakovei tam tikras paslaugas, konsultacijas, tačiau šalių sudarytoje Sutartyje nėra nurodyta, jog tarpininkavimo mokestis mokamas bet kuriuo atveju, todėl tam tikrų paslaugų, konsultacijų suteikimas nepatenka į sutartimi šalių užsibrėžto rezultato apimtį. Tarpininkavimo sutartis būtų buvusi įvykdyta (pasiektas rezultatas), jeigu ieškovė būtų suradusi nekilnojamojo turto objektą, o atsakovė ir/ar jos giminaičiai būtų jį įsigiję. Teismas padarė išvadą, kad, nesant pasiekto rezultato, ieškovei neatsirado teisė už suteiktas tarpininkavimo paslaugas reikalauti atlyginimo, kuris sietinas su nekilnojamojo turto suradimu Sutarties galiojimo metu ir notarinės pirkimo sutarties sudarymu. Taigi, šiuo nagrinėjamu atveju, ieškovė nesuteikė tarpininkavimo paslaugų, dėl kurių šalys susitarė sutarties 5.4. punktu.

6.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės ieškinyje nurodytas faktinis pagrindas – etapų skaičiavimas, kaip ieškovės sutartimi prisiimtų įsipareigojimų pagal Sutarties 3.1. punktą įvykdymas, atsižvelgiant į sutartą atlyginimą, yra visiškai nepagrįstas, nelogiškas, prieštaraujantis Sutarties esmei bei tikslui (rezultatui). Šalys Sutartimi neaptarė ieškovei mokėtino atlyginimo ir jo dydžio už tam tikrų etapų (įsipareigojimų) įvykdymą. Todėl atitinkamai konkrečių įsipareigojimų pagal Sutartį (ne)įvykdymas nevertinamas, nes neturi teisinės reikšmės ieškovės teisės į atlyginimą pagal Sutartį nustatymui. Pagal šalių sudarytą Sutarties 5.4. punktą tarpininkavimo paslauga laikoma suteikta ir paslaugos teikėjas įgyja teisę į atlyginimą, kai paslaugos teikėjas suranda nekilnojamojo turto objektą Sutarties galiojimo metu ir atsakovė ir (arba) atsakovės giminaičiai, valdomos įmonės ar jų dalyviai sudaro notarinę pirkimo sutartį šios Sutarties galiojimo metu bei per šešis mėnesius nuo jos pasibaigimo ar nutraukimo. Atsižvelgiant į tokį Sutarties turinį, laikytina, kad ieškovė, teigdama, jog Sutartį įvykdė iš dalies (62,5 procentus), privalėjo įrodyti būtent šių sutarties 5.4 punkte įtvirtintų pareigų atlikimą, o kiti jos galbūt atlikti veiksmai neduoda pagrindo pripažinti Sutartį įvykdyta, jei nebuvo įvykdytos šalių konkrečiai aptartos sąlygos. Nesant pasiekto rezultato, ieškovei neatsirado teisė už suteiktas tarpininkavimo paslaugas reikalauti atlyginimo, kuris sietinas su sėkmingo sandorio sudarymu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:

7.1.                      Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys sudarydamos tarpininkavimo paslaugų sutartį susitarė, jog ieškovė turi teisę į atlyginimą pagal sutartį tik tuo atveju, jeigu ieškovė suranda nekilnojamojo turto objektą, yra nepagrįstas ir prieštarauja įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotoms taisyklėms, šalių veiksmams vykdant Sutartį bei logikos dėsniams.

7.2.                      Pagal pirmosios instancijos teismo aiškinimą išeitų, kad Sutarties pasirašymas po to, kai atsakovė apsisprendė pirkti savo surastą (duomenys neskelbtini) butą, apskritai nebeturėjo prasmės, nes šios Sutarties nebebuvo įmanoma įvykdyti, taip kaip šios Sutarties 5.4. punktą išaiškino teismas. Atitinkamai, bet kokie ieškovės veiksmai pagal Sutartį, bet kokios suteiktos paslaugos ieškovės turėjo būti teikiamos neatlygintinai.

7.3.                      Teismo atliktas Sutarties aiškinimas neatitinka kasacinio teismo praktikos, kad sutartys turi būti aiškinamos taip, kad sutarties aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Taip pat toks aiškinimas neatitinka ir tikrųjų šalių ketinimų, kurie matyti iš šalių derybų iki tarpininkavimo paslaugų sutarties sudarymo ir ypač po to.

7.4.                      Atsakovė po Sutarties pasirašymo ne vieną kartą patvirtino, kad ieškovės paslaugos jai yra reikalingos, duodavo ieškovei nurodymus, kuriuos ieškovė vykdė, t. y. šalių elgesys po Sutarties sudarymo patvirtino abi šalis vykdžius Sutartį, nepaisant teismo akcentuotos aplinkybės, kad nupirktą butą surado pati atsakovė ar jos giminaičiai. Atsakovei buvo žinoma ir suprantama, kad ieškovės teikiamos paslaugos yra atlygintinės, iš pradžių ji su sutartu įkainiu sutiko, o paskiau nusprendė persiderėti.

7.5.                      Teismo motyvas, tam, kad ieškovė galėtų tikėtis atlygio už suteiktas paslaugas (tarpininkavimu apžiūrint, rezervuojant, perkant kotedžą ir kt.), ji privalėjo aiškiai įvardyti kiekvienos teikiamos paslaugos kainą procentine ar konkrečia pinigine išraiška, nepagrįstas jokia teisės norma, prieštarauja šalių laisvės principui. Joks teisės aktas nenustato teismo nurodytų paslaugų sutarties sąlygų privalomų reikalavimų.

7.6.                      Atsakovė nurodė, kad sutinka sumokėti už paslaugas 300 Eur, nes, atsakovės nuomone, tik tiek yra vertos ieškovės pagal šalių Sutartį suteiktos paslaugos. Taigi atsakovė šioje byloje iš dalies pripažino ieškinį, todėl ši suma iš atsakovės privalėjo būti priteista bet kokiu atveju, išskyrus, jei teismas būtų motyvuotai nustatęs, kad tokie atsakovės veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Tačiau teismas apie tai skundžiamame sprendime net neužsiminė.

7.7.                      Teismo sprendimas yra siurprizinis.

8.       Atsakovė pateikė atsiliepimą (DOK-21651 ir DOK-22064) į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti ir nurodė:

8.1.                      Ieškovė neteikė paslaugų atsakovės naudai ir tinkamai nevykdė Sutarties sąlygų.

8.2.                      Tarpininkavimo paslaugos nebuvo suteiktos.

8.3.                      Būstą padėjo rasti ne ieškovė, bet V. M..

8.4.                      Visas derybas dėl būsto kainos vedė atsakovė.

8.5.                      Atsakovė susiduria su sveikatos bėdomis, neturi santaupų, dėl ko prašoma netenkinti ieškinio ir neatlyginti ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

9.       Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).

10.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).

11.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

12.       Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą teismui pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

13.       Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

14.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Be to, teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

15.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nepagrindžia išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų būtina bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje. Atsakovės teisė būti išklausytai apeliaciniame procese buvo įgyvendinta jai pateikus savo poziciją atsiliepime į apeliacinį skundą. Juo labiau kad atsakovė nedetalizuoja, kokius papildomus žodinius paaiškinimus pageidauja pateikti teismui, kurių nėra nurodžiusi atsiliepime bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje dalyvaujančių asmenų pozicijos jų procesiniuose dokumentuose apeliacinės instancijos teismui suformuluotos pakankamai aiškiai jų ginčui spręsti, dėl to nėra būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Taigi, nurodytas atsakovės prašymas netenkinamas ir byla pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

16.       Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą (DOK-21651) pateikė rašytinius įrodymus – Sutartį, susirašinėjimus su ieškovės atstove bei giminaičiais. Taip pat atsakovė pateikė (DOK-22064) rašytinius įrodymus apie jos turtinę padėtį.

17.       Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

18.       Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, šalių procesiniuose dokumentuose dėstomais argumentais, pažymi, jog didžioji dalis atsakovės teikiamų dokumentų jau yra nagrinėjamoje byloje ir buvo pateikta pirmosios instancijos teismui. Tuo tarpu kiti teikiami dokumentai (pvz., atsakovei išrašytos sąskaitos dėl teiktų sveikatos paslaugų) laikytini nesusijusiais su byloje nagrinėjamais klausimais. Byloje užtenka duomenų ieškovės apeliaciniam skundui išnagrinėti ir teismo procesiniam sprendimui priimti, todėl atsakovės teikiami nauji įrodymai nepriimami į bylą.

Dėl ginčo šalių sudarytos atlygintinų paslaugų teikimo sutarties nuostatų aiškinimo

19.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, nesilaikė kasacinio teismo praktikoje atskleistų sutarčių aiškinimo taisyklių ir nuo jų nukrypo. Atsižvelgiant į tai, pagrindinį apeliacijos dalyką šioje byloje sudaro klausimai, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, bei ar tinkamai aiškino Sutarties nuostatas.

20.       Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-684/2019).

21.       Teismas, inter alia (be kita ko), turi visapusiškai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017). CPK 265 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Pažymėtina, kad visi šie klausimai, kurių išnagrinėjimas reiškia galutinio teismo sprendimo priėmimą (CPK 260 straipsnis), negali būti tinkamai išspręsti, neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso. Kitais žodžiais tariant, tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).

22.       Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

23.       Kaip minėta, ieškovė ieškiniu prašė priteisti 5 148,34 Eur skolą už suteiktas nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugas pagal 2024 m. gegužės 2 d. Tarpininkavimo paslaugų sutartį (paieška) Nr. CPP-240502 (Sutartis). Ieškovės teigimu, nors ne ji rado ginčo butą, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė įvykdė Sutartį 62,50 proc., todėl turi teisę į atitinkamą atlyginimą. Tuo tarpu atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nes tarpininkavimo paslaugos pagal Sutartį jai suteiktos nebuvo – ginčo butą, kurį įsigijo, atsakovė rado su giminaitės pagalba, o kitus veiksmus pagal Sutartį atliko pati atsakovė.

24.       Pirmosios instancijos teismas byloje konstatavo, kad šalių pasirašyta Sutartis laikoma sudaryta 2024 m. gegužės 3 d., t. y. po to, kai atsakovė raštu pranešė ieškovei apie sprendimą įsigyti (rezervuoti) nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), ir apie pasikeitusių paslaugų poreikį. Šia Sutartimi atsakovė pavedė, o ieškovė įsipareigojo vykdyti nekilnojamojo turto, atitinkančio Sutarties priede Nr. 1 nurodytas sąlygas, paiešką, už kurią atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (Sutarties 2.1 papunktis). Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Sutarties 5.4 papunktį tarpininkavimo paslauga laikoma suteikta ir ieškovė įgyja teisę į atlyginimą, kai ji suranda nekilnojamojo turto objektą Sutarties galiojimo metu ir atsakovė ir (arba) atsakovės giminaičiai, valdomos įmonės ar jų dalyviai sudaro notarinę pirkimo sutartį šios Sutarties galiojimo metu bei per 6 mėnesius nuo jos pasibaigimo ar nutraukimo. Teismas pažymėjo, jog byloje iš esmės nėra ginčo, jog ginčo butą rado pati atsakovė (jos giminaitė). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovės sūnus ir pardavėjas 2024 m. gegužės 6 d. sudarė preliminarią ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė suteikė atsakovei tam tikras paslaugas, konsultacijas, tačiau šalių sudarytoje Sutartyje nėra nurodyta, jog tarpininkavimo mokestis mokamas bet kuriuo atveju, todėl tam tikrų paslaugų, konsultacijų suteikimas nepatenka į Sutartimi šalių užsibrėžto rezultato apimtį. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog nesant pasiekto rezultato – ieškovės atlikto nekilnojamojo turto suradimo ir notarinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dėl šio rasto turto – ieškovei neatsirado teisė už suteiktas tarpininkavimo paslaugas reikalauti atlyginimo (Sutarties 5.4. papunktis).

25.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo teismo sprendimo turiniu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai neišsiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių visumos, skundžiamame sprendime pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai taikė sutarties nuostatų aiškinimo taisykles, dėl ko priimtas nepagrįstas sprendimas ir liko neatskleista bylos esmė.

26.       Teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

27.       CK 6.193 straipsnyje, be kita ko, reglamentuojama, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis); visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis); jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis); kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (4 dalis); aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

28.       Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr.                   e3K-3-365-403/2019 27 punktą). Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30, 31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 29 punktas).

29.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė

30.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis suformuota teismų praktika dėl sudarytų sutarčių nuostatų aiškinimo, pažymi, kad aiškinant sutarčių nuostatas pirmiausia siekiama nustatyti tikrąją šalių valią sudarant Sutartį. Tik tuo atveju, kai tikrosios šalių valios nustatyti neįmanoma, taikomas lingvistinis sutarčių aiškinimas. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo motyvus dėl Sutarties sąlygų aiškinimo, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles. Kaip nurodyta, skundžiamame sprendime teismas iš esmės sprendė, jog ne ieškovė surado ginčo butą, todėl ji neįvykdė Sutarties 5.4 papunkčio sąlygos ir neturi teisės į teiktų paslaugų atlyginimą. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo remdamasis lingvistiniu sutarties aiškinimo metodu padarytomis išvadomis. Tačiau skundžiamame sprendime plačiau nepasisakyta ir nevertinta šalių valia bei ketinimai dėl Sutarties prasmės, Sutarties sudarymo aplinkybės ir jos vykdymas, ieškovės teiktų paslaugų pagrindas, pobūdis ir mastas, kurių tam tikras teikimas pripažintas paties pirmosios instancijos teismo.

31.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamų materialiųjų reikalavimų turinį ir teismo sprendimo motyvus, visų pirma pažymi, kad vienas iš ginčui išspręsti aktualių aspektų buvo nustatyti, kokiu pagrindu ir kokių tikslų siekdamos šalys sudarė Sutartį. Pasisakydamas šiuo klausimu, pirmosios instancijos teismas formaliai rėmėsi Sutarties rašytinėmis nuostatomis, jog ieškovė įsipareigojo vykdyti nekilnojamojo turto paiešką, o atsakovė už tai atsilyginti (Sutarties 2.1 papunktis), kai tinkamu tokių paslaugų suteikimu laikytinas ieškovės atliktas nekilnojamojo turto suradimas, dėl kurio sudaroma notarinė pirkimo-pardavimo sutarties (Sutarties 5.4 papunktis). Šiuo atžvilgiu svarbu atkreipti dėmesį, jog byloje šalys neginčijo, kad ginčo butą surado pati atsakovė (jos giminaitė), o šis butas, kaip nurodyta skundžiamame sprendime, pateiktas ieškovei dar iki Sutarties įsigaliojimo (skundžiamo sprendimo 18 punktas). Atitinkamame atsakovės 2024 m. gegužės 3 d. el. laiške ieškovei dėstoma, jog „Mes nusprendėme Jusu paprasyti kad tarpininkautųmete rezervuojant ir perkant Kotedza (duomenys neskelbtini)“ (red. past. – kalba netaisyta) (el. b. 1 t., b. l. 26). Tuo tarpu iki šių aplinkybių, t. y. 2024 m .balandžio 23–25 d., tarp šalių vyko susirašinėjimas dėl atsakovės ieškomo nekilnojamojo turto, jam taikomų kriterijų ir su jo įsigijimu susijusių klausimų (el. b. 1 t., b. l. 21–26).

32.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų faktinių aplinkybių seka reiškia, jog atsakovės pirminės valios siekiamas rezultatas buvo ieškovės teikiamos nekilnojamojo turto paieškos paslaugos. Tačiau atsakovei (jos giminaitei) radus norimą įsigyti ginčo butą, atsakovės valia iš dalies pasikeitė – atsakovė aiškiai išdėstė, jog nori ieškovės tarpininkavimo paslaugų rezervuojant ir perkant konkretų nekilnojamąjį turtą – ginčo butą (el. b. 1 t., b. l. 26). Būtent po šio įvykio, atsakovės valios išraiškos rezultatu laikytina sudaryta Sutartis, kuri negali būti aiškinama vien pagal joje esančias rašytines nuostatas, neatsižvelgiant į minėta aplinkybes. Priešingo vertinimo nesuponuoja Sutarties sąlygos dėl dalyko ir rezultato, t. y. Sutarties 2.1, 5.4 papunkčiai. Viena vertus, ieškovės rengtoje Sutartyje raštu nurodyta, kad Sutarties dalykas yra ieškovės vykdoma nekilnojamojo turto paieška, o jį radus ir atsakovei jį įsigijus, ieškovė įgyja teisę į teiktų paslaugų atlyginimą. Kita vertus, vien lingvistinis ir izoliuotas tokios sąlygos vertinimas neatitiktų, kaip nurodyta anksčiau (šios nutarties 28 punktas), tikrųjų šalių ketinimų bei taisyklės, jog sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Byloje nustačius, jog atsakovei pačiai pateikus norimą turto objektą ieškovei ir iš pastarosios nebebuvo laukiama tokio turto paieškos, Sutarties lingvistiniu vertinimu padarytos išvados sudaro prielaidas spręsti, jog ieškovė gali prarasti teisę reikalauti atlygio už jos suteiktas kitokio pobūdžio nei turto paieška tarpininkavimo paslaugas. Tai ne tik neatitiktų sandorio šalių ketinimų, bet ir nesąžiningai pažeistų ieškovės teises. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir Sutarties sudarymo kontekstą, pirmosios instancijos teismo atliktas Sutarties aiškinimas vien lingvistiniu metodu (šios nutarties 31 punktas), laikytinas nepakankamu, siekiant atskleisti bylos esmę ir tinkamai išnagrinėti kilusį ginčą.

33.       Antra, skundžiamame sprendime iš esmės liko neįvertintas šalių elgesys po Sutarties sudarymo. Iš byloje esančių šalių susirašinėjimo nustatyta, jog tarp šalių nebebuvo bendraujama dėl kito nekilnojamojo turto paieškos, nei atsakovės pateikto ieškovei. Buvo derinamas ginčo buto preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, galimi mokesčiai, notaro įkainiai, aptariamos derybos dėl buto kainos ir kt. Taip pat šalių buvo bendraujama dėl papildomų paslaugų, pvz. buitiniais klausimais (el. b. 1 t., b. l. 38–39), atsakovės iniciatyva siekiama pratęsti paslaugų teikimą pasibaigus Sutarties terminui (3 mėnesiams), atsakovės siūloma sumažinti paslaugų kainą, nei nustatyta Sutartyje (el. b. 1 t., b. l. 43–44). Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių apskritai nepasisakė. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybių dėl nurodytų ieškovės pateiktų atitinkamų įrodymų ir paaiškinimų pagrįstumo bei realumo, nevertino to atsakovės pateiktų argumentų kontekste, jog ieškovė Sutartį vykdė netinkamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamam klausimui ir gali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant dėl tikrųjų Sutarties šalių ketinimų.

34.       Apibendrinant šias faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog egzistuoja aiški šalių valia, išreikšta tiek raštu (el. laiškai), tiek faktiškai veiksmais, kad atsakovė ir toliau siekė gauti ieškovės tarpininkavimo paslaugas net ir po to, kai konkretus gyvenamasis būstas jau buvo rastas. Tai reiškia, kad šalių paslaugų santykiai neapsiribojo vien tik Sutartimi nustatytu ieškovės įsipareigojimu ieškoti nekilnojamojo turto. Priešingai, atsakovės nurodymu ieškovė ėmėsi tolesnių veiksmų, susijusių su jau atsakovės nurodyto objekto įsigijimu, t. y. suteikė papildomas paslaugas, kurios išplaukia iš tarpininko vaidmens nekilnojamojo turto įsigijimo procese. Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad būstas buvo surastas ne ieškovės veiksmais, o atsakovės (jos giminaitės) pastangomis. Vis dėlto, atsakovė apie tai informavo ieškovę ir toliau bendradarbiavo su ja, akivaizdžiai rodydama siekį, kad ieškovė teiktų papildomas tarpininkavimo paslaugas, tokias kaip objekto apžiūra, konsultacijos, derybos su pardavėju, dokumentų rengimas ar kiti veiksmai, reikalingi sandorio sudarymui. Tai, kad tokios paslaugos buvo teikiamos atsakovės iniciatyva ir su jos žinia, paneigia atsakovės atsiliepimuose dėstomą poziciją, jog ieškovė Sutarties nevykdė. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas šių reikšmingų faktinių aplinkybių neišanalizavo, nevertino šalių elgesio bei jų ketinimų tiek sudarant Sutartį, tiek po jos sudarymo, bet apsiribojo formaliu, pažodiniu Sutarties aiškinimu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pačioje Sutartyje ieškovės pareigos nurodytos ne tik kaip nekilnojamojo turto paieška, bet ir tokio turto apžiūra, derybos dėl jo įsigijimo ir pan. (žr. pvz. Sutarties 3.1.4, 3.1.5 papunkčius). Atsižvelgiant į tai, toks metodas šiuo atveju laikytinas netinkamu, nes neatspindi tikrosios šalių valios bei nesuteikia galimybės atskleisti tikrojo šalių susitarimo turinio. 

35.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus (šios nutarties 29 punktas) papildomai pažymi, jog byloje egzistuoja pagrindas prioritetą suteikti subjektyviajam Sutarties aiškinimui, t. y. nustatyti egzistavusius tikruosius šalių ketinimus, kurių vedinos šalys ir sudarė Sutartį bei ją vykdė. Iš anksčiau minėtų aplinkybių išplaukia, jog Sutarties šalys suvokė, kad Sutartyje nurodytas jos dalykas ir rezultatas neapėmė vien ieškovės nekilnojamojo turto paieškos, nes jau Sutarties sudarymo metu tokio poreikio nebebuvo. Tai reiškia, jog Sutarties vykdymo metu, tarp ginčo šalių buvo pasiektas susitarimas dėl esminių Sutarties sąlygų ir jų turinio – tam tikrų tarpininkavimo paslaugų teikimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, turėjo pareigą pirmiausia nustatyti tikruosius šalių ketinimus, kaip tai numato tiek CK 6.193 straipsnis, tiek šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika ir savo išvadas daryti sistemiškai įvertinęs šalis siejusių paslaugų aplinkybes.

36.       Nustačius minėtas aplinkybes, darytina išvada, jog priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje šalių ginčas iš esmės kilo ne dėl to, ar ieškovė surado konkretų gyvenamąjį būstą atsakovei, bet dėl ieškovės faktiškai suteiktų paslaugų apimties ir vertės. Tai lemia, jog byloje būtina išsamiai ištirti Sutarties šalių valios konsensusą dėl tarpininkavimo paslaugų bei faktiškai vykdytus veiksmus. Tuo tarpu remiantis pirmosios instancijos teismo išvada, esą ieškovė nesuteikė jokių paslaugų pagal Sutartį, nes ji nebuvo ta, kuri surado būstą, kyla pagrįstų abejonių dėl tokios pozicijos nuoseklumo ir atitikimo faktinėms aplinkybėms. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepaaiškina šalių aktyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo po Sutarties sudarymo. Kaip minėta, pats teismas pripažino, jog atsakovė ieškovei pateikė konkretų būstą dar iki Sutarties įsigaliojimo, todėl akivaizdu, kad šalių sudaryta Sutartis nebuvo nukreipta į būsto paiešką, o į kitokio pobūdžio – tęstinio, konsultacinio ar derybinio pobūdžio – paslaugų teikimą. Šio prieštaravimo pirmosios instancijos teismas nepašalino.

37.       Svarbu pažymėti ir tai, kad bylos medžiaga, ypač šalių susirašinėjimas, patvirtina, kad paslaugų teikimo iniciatorė buvo pati atsakovė. Ieškovė vykdė konkrečius pavedimus, kuriuos pateikdavo atsakovė, o šie veiksmai viršijo vien tik būsto paieškos funkciją. Tai rodo, kad ieškovė aktyviai įgyvendino Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, reaguodama į atsakovės poreikius, o ne savavališkai ar be pagrindo vykdė atitinkamus veiksmus. Tokiame kontekste pirmosios instancijos teismo motyvacija dėl Sutarties rezultato nepasiekimo ar netinkamo vykdymo galėtų būti laikoma pagrįsta tik tuo atveju, jei ieškovė, nepaisydama to, jog atsakovė pati buvo suradusi būstą, toliau būtų savarankiškai ir be atsakovės prašymų ieškojusi kito nekilnojamojo turto. Tačiau tokios aplinkybės byloje nenustatyta. Savo ruožtu teismas plačiau neanalizavo ieškovės teiktų tarpininkavimo paslaugų ir atitinkamos atsakovės iniciatyvos dėl jų poreikio.

38.       Pažymėtina ir tai, kad atsakovė, pasirašydama Sutartį, aiškiai išreiškė sutikimą su joje nurodytu atlygiu už teikiamas paslaugas. Tai reiškia, jog Sutarties sąlygos, įskaitant atlygio dydį, jai buvo žinomos ir priimtinos. Be to, kaip nurodyta anksčiau, vėliau tarp šalių vyko derybos dėl atlygio dydžio – dėl 1,25 proc. ar 1 proc. nuo kainos. Reikšminga aplinkybė yra tai, kad pati atsakovė bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme pareiškė sutinkanti su 300 Eur administravimo mokesčiu, kurį laikė pagrįstu, o byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė prašė sumažinti atlygį iki 1,25 proc. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. 

39.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos esmę sudaro šie aspektai: (i) kokių paslaugų atsakovė toliau prašė iš ieškovės, kai šiai buvo pateiktas atsakovės rastas būstas; (ii) kokias paslaugas ieškovė suteikė ir (iii) koks atlygis buvo sutartas ar gali būti mokamas ieškovei, jei ji atitinkamas paslaugas suteikė. Šių teisiškai reikšmingų nagrinėjamos bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neištyrė, netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, netinkamai taikė sutarties aiškinimo taisykles, kas nulėmė, jog byloje nebuvo atskleista jos esmė.

Dėl procesinės bylos baigties

40.       Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialines ir proceso teisės normas, iš esmės priėmė nepagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

41.       Atsižvelgiant į byloje tirtinų aplinkybių mastą bei pobūdį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešinga situacija pažeistų ginčo šalies, nesutinkančios su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl nurodyto teisėjų kolegija sprendžia, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Esant šioms aplinkybėms, anksčiau aptartiems argumentams, yra pagrindas naikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 4 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

42.       Atsižvelgiant į šioje nutartyje konstatuotų neištirtų teisiškai reikšmingų aplinkybių pobūdį ir apimtį, teisėjų kolegija siūlo atsakovei pasirūpinti tinkamu profesionaliu savo interesų atstovavimu pasitelkiant advokatą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43.       Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

44.       Dėl to panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėjantis teismas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjos        Asta Jakutytė-Sungailienė

Dalia Trumpulienė

Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė