Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-02-04][nuasmenintas sprendimas byloje][I-4765-244-2015].docx
Bylos nr.: I-4765-244/2015
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 188604955 atsakovas
Nacionalinė teismų administracija 188724424 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl valstybės tarnybos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr

                                                                                   Administracinė byla Nr. I-4765-244/2015

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04090-2014-3)

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 38; 74

(S)

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Jolantos Malijauskienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjui J. Š., atsakovės atstovui Virginijui Varnaičiui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovams Rimantei Valkavičienei ir Tamarai Jančienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Š. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei teismų administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas J. Š. skunde (b. 1. 1–3) prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014-07-31 sprendimą Nr. (1.23.)7R-5323; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti jam pažymą apie Lietuvos Respublikos ūkiniame teisme (toliau – Ūkinis teismas) nuo 1995 m. spalio 28 d. iki darbo šiame teisme pabaigos gautą darbo užmokesčio vidurkį.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad su 2013-08-30 prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl teisėjų valstybinei pensijai gauti reikalingos pažymos apie darbo užmokesčio, gauto Ūkiniame teisme, kuriame teisėju dirbo 1994-05-27–1998-09-01 laikotarpiu, vidurkį. Iš Teisingumo ministerijos gavo 2013-09-18 pažymą Nr. 7F-64 apie draudžiamąsias pajamas (1998 metais likviduoto Ūkinio teismo personalo dokumentacija saugoti perduota Teisingumo ministerijai). Su 2013-10-16 prašymu skirti teisėjų valstybinę pensiją kreipėsi į Nacionalinę teismų administraciją, pateikė Teisingumo ministerijos 2013-09-18 pažymą Nr. 7R-64 ir nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo pažymą apie jo, kaip teisėjo, gautą Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme (jame teisėju dirbo 1998-09-02–2000-10-27) darbo užmokesčio vidurkį Nacionalinei teismų administracijai yra pateikęs tiesiogiai. Nacionalinė teismų administracija 2013-12-19 įsakymu Nr. 9FB-34-(4.46) atsisakė skirti teisėjų valstybinę pensiją, nes nėra Nuostatų 3.6 punkte nurodytos pažymos apie vidutinį darbo užmokestį už paskutinius penkerius metus, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, reikalingos teisėjų valstybinės pensijos dydžiui apskaičiuoti. Dėl šios aplinkybės kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir į patį ministrą, prašė išduoti teisėjų valstybinei pensijai skirti reikalingą tinkamo turinio ir tinkamai įformintą pažymą apie jo darbo užmokesčio vidurkį. Teisingumo ministras paaiškino, kad visus reikalingus duomenis tokiai pažymai išduoti Teisingumo ministerija turi, patikino, kad Ūkinio teismo dokumentai Teisingumo ministerijoje nėra prarasti, tačiau 2014-07-31 raštu Nr. (1.23.)7R-5323 Teisingumo ministerija informavo, kad neturi galimybės išduoti prašomą pažymą, konkretaus motyvo nenurodė. Ministerijos išduotoji 2013-09-18 pažyma Nr. 7F-64 apie draudžiamąsias pajamas įrodo, kad šios pažymos sudarymo pagrindas yra pamėnesiui 1994 m. birželio mėn.–1998 m. rugpjūčio mėn. laikotarpio algalapiai. Pažymos 4-oji skiltis įrodo, kad per visą šį laikotarpį jis nė dienos nesirgo ir nedarbingumo pašalpos negavo. Su Teisingumo ministerijos 2013-11-14 raštu Nr. (1.64)7R-8048 Nacionalinei teismų administracijai pateikė dokumentą apie eilines (kasmetes) atostogos 1990–1998 metų laikotarpiu Valstybiniame arbitraže ir Ūkiniame teisme, kuris patvirtina, kad duomenis apie jo atostogas nuo 1994-05-27 iki darbo šiame teisme pabaigos Teisingumo ministerija turi. Taigi Ministerijai nebuvo objektyvių kliūčių išduoti jam pažymą apie gautą teisėjo darbo užmokesčio vidurkį laikotarpiu nuo 1995-10-28 iki darbo šiame teisme pabaigos, o atsisakydama išduoti norminių teisės aktų nustatytą būtiną pažymą, pažeidė Teisingumo ministerijos nuostatų 2, 8 ir 32 p., Viešojo administravimo įstatymo 3 str., Konstitucijos 5 ir 29 str. nuostatas.

Atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą (b. 1. 50–52) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, teisėjų valstybines pensijas skiria ir moka Nacionalinė teismų administracija, o ne Teisingumo ministerija. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių, Nacionalinės teismų administracijos direktorius 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymu                 Nr. 9FB-34-(4.46) nusprendė J. Š. neskirti teisėjų valstybinės pensijos. J. Š. 2014 m. vasario 17 d. pateikė skundą, kuris buvo išnagrinėtas ir atmestas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 4R-769-(4.34). Taigi, nesutikdamas su šiuo Nacionalinės teismų administracijos sprendimu, pareiškėjas turėjo įstatymų nustatyta tvarka skųsti jį teismui ir kartu įrodinėti, kad pensiją skirianti institucija turėjo galimybę apskaičiuoti mokėtinos pensijos dydį. Atsakovė remiasi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 str. 1 d., Nuostatų 19 p., Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (toliau – Aprašas), 6.2 punktu ir paaiškina, kad nagrinėjamu atveju Ūkinio teismo darbo užmokesčio žiniaraščiuose nėra nurodyta, už kokį darbo dienų skaičių yra apskaičiuotas atlyginimas, t. y. nėra aišku, kiek dienų pareiškėjas faktiškai dirbo atitinkamą mėnesį. Kadangi skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį žinoti darbo dienų skaičių yra privaloma, nei Nacionalinė teismų administracija (kuriai pagal anksčiau pacituotus teisės aktus ir priklauso nustatyti pensijos dydį), nei Teisingumo ministerija dėl šių objektyvių priežasčių neturėjo galimybės teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoti pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio. Skunde pareiškėjas teigia, kad Teisingumo ministerija turi duomenis apie jo atostogas, be to, visuotinai yra žinoma apie 1995–1998 metais buvusias poilsio ir valstybinių švenčių dienas. Tačiau darbo laiko struktūrą sudaro ne tik darbo dienos, atostogos ir poilsio bei švenčių dienos. Pvz., Darbo kodekso 143 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad į darbo laiką neįeina pravaikštos, valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų atlikimas, nedarbingumo laikas ir kt. Ūkinio teismo darbo užmokesčio žiniaraščiuose tokio pobūdžio informacija nebuvo fiksuojama, todėl, nesant nurodytam konkrečiam darbo dienų skaičiui ir skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį remiantis tik kalendoriumi, būtų vadovaujamasi tik prielaidomis, o tai reikštų teisės aktų pažeidimą. Kadangi 2014 m. birželio 30 d. prašyme pareiškėjas dar kartą prašė išduoti pažymą, kuriai išduoti reikalingų duomenų Teisingumo ministerija neturi, skundžiamu 2014 m. liepos 31 d. atsakymu pareiškėjui buvo atsakyta, kad visi turimi duomenys Nacionalinei teismų administracijai jau yra pateikti, o naujų aplinkybių ar dokumentų nebuvo gauta, taigi, jo prašymą patenkinti galimybės nėra. Atkreipia dėmesį į tai, kad Nacionalinė teismų administracija 2014 m. kovo 5 d. sprendime pareiškėjui nurodė, kad vienas iš galimų susiklosčiusios problemos sprendimo būdų būtų kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismui nustačius vidutinį darbo užmokesčio dydį, pareiškėjas galėtų pakartotinai kreiptis į Nacionalinę teismų administraciją dėl pensijos skyrimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija atsiliepime į skundą                  (b. 1. 46–49) prašo reikalavimą spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad, teikdamas prašymą dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo, pareiškėjas pateikė Teisingumo ministerijos 2013 m. rugsėjo 18 d. išduotą pažymą apie draudžiamąsias pajamas Nr. 7F-64 laikotarpiu, kurį dirbo Ūkiniame teisme, tačiau pažymoje nurodomos tik draudžiamosios pajamos, kurios negali būti prilygintos gautam darbo užmokesčiui skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, be to, pažymoje nėra nurodytas per atitinkamą laikotarpį dirbtų dienų skaičius. Nuostatų 3.6 punkte nustatyta pareiga asmeniui, įgijusiam teisę į valstybinę pensiją, pateikti tinkamą pažymą apie paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkį, bet ne apie draudžiamąsias pajamas. Administracija yra valstybines teisėjų pensijas apskaičiuojanti ir jas išmokanti institucija pagal Administracijai pateiktus dokumentus, bet nėra įgaliota apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį. Administracija, vykdydama jai priskirtas funkcijas apskaičiuoti ir mokėti teisėjų valstybines pensijas, geranoriškai ėmėsi iniciatyvos surinkti trūkstamus laikotarpio nuo 1995 m. lapkričio 28 d. iki 1998 m. rugpjūčio 31 d. duomenis, siekdama apskaičiuoti pareiškėjo valstybinės pensijos dydį, ir 2013 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 4R-2800-(4.34) „Dėl pažymos apie vidutinį darbo užmokestį“ kreipėsi į Teisingumo ministeriją su prašymu pateikti archyvo dokumentuose turimus duomenis, reikalingus vidutiniam darbo užmokesčiui apskaičiuoti. Atsakydama į Administracijos raštą, Teisingumo ministerija pateikė dalį Ūkinio teismo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, kuriuose nenurodyta, už kokį darbo dienų skaičių yra apskaičiuotas atlyginimas. Negavusi pakankamai duomenų, reikalingų vidutiniam darbo užmokesčiui apskaičiuoti, Administracija telefonu kreipėsi į Teisingumo ministerijos archyvo darbuotojus, prašydama pateikti arba darbo laiko apskaitos žiniaraščius, arba asmens sąskaitų korteles, kuriose galima būtų rasti trūkstamą informaciją. Tačiau Teisingumo ministerija atsakė, kad prašomų Ūkinio teismo dokumentų archyve neturi. Pažymi, kad rekomendavo pareiškėjui imtis visų galimų priemonių trūkstamai informacijai surinkti, pavyzdžiui, kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pabrėžia, kad esant duomenims apie paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų gauto darbo užmokesčio vidurkį, Administracija svarstytų pareiškėjo pensijos skyrimo klausimą iš naujo.

 

Skundas tenkintinas.

 

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės atsisakymo išduoti pareiškėjui pažymą apie gautą Lietuvos Respublikos ūkiniame teisme darbo užmokesčio vidurkį. Pažyma reikalinga teisėjų valstybinei pensijai skirti.

Darbo užmokesčio vidurkis (jo dydis) apskaičiuojamas, remiantis pažymomis, kurias išduoda atitinkami teismai, kuriuose paskutinius penkerius metus dirbo teisėjas. Ūkinis teismas likviduotas ir jo veikla nutraukta 1998 m. rugsėjo 1 d. Kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų, pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją su prašymu dėl teisėjų valstybinei pensijai skirti reikalingos pažymos išdavimo apie teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkį. Teisingumo ministerija 2014 m. liepos 31 d. raštu Nr. (1.23.)7R-5323 „Dėl Jūsų prašymo“ atsisakė išduoti pareiškėjo prašomą pažymą.

Pareiškėjas prašo panaikinti Teisingumo ministerijos 2014 m. liepos 31 d. atsakymą (sprendimą) Nr. (1.23)7R-5323 ir įpareigoti atsakovę Teisingumo ministeriją per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti pažymą apie jo gauto Ūkiniame teisme nuo 1995 m. spalio 28 d. iki darbo šiame teisme pabaigos darbo užmokesčio vidurkį.

Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymas (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas) bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 8 straipsnyje reglamentuoti teisėjų valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo terminai. Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21d. nutarimu Nr. 68 „Dėl Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), reglamentuoja teisėjų valstybinių pensijų, nustatytų Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme, skyrimo ir mokėjimo tvarką.

Nacionalinė teismų administracija (toliau – ir Administracija), apskaičiuodama skiriamos pensijos dydį, vadovaujasi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsniu bei Nuostatais, t. y. skaičiuojant pensijos dydį imamas paskutinių penkerių metų, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, darbo užmokesčio vidurkis.

Administracijos direktorius, vadovaudamasis Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsniu, 7 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 7, 10, 12, 14 ir 15 punktais ir atsižvelgdamas į Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisijos, sudarytos Administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 6P-39-(1.1) „Dėl Administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1 „Dėl Teisėjų valstybinės pensijos skyrimo komisijos sudarymo bei prašymo skirti teisėjo valstybinę pensiją formos patvirtinimo“ pakeitimo“, 2013 m. gruodžio 17 d. išvada Nr. 15FB-19-(4.46) neskirti J. Š. teisėjų valstybinės pensijos nesant Nuostatų 3.6 punkte nurodytos pažymos apie jo vidutinį paskutinių penkerių metų prieš nustojant eiti teisėjo pareigas darbo užmokestį, reikalingos teisėjų valstybinei pensijai apskaičiuoti, 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 9FB-34-(4.46) nusprendė J. Š. neskirti teisėjų valstybinės pensijos. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Administracijos sprendimu, kreipėsi į Administraciją su skundu dėl Administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 9FB-34-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos neskyrimo J. Š.“ teisėtumo ir pagrįstumo. Išnagrinėjus šį pareiškėjo skundą, Administracijos 2014 m. kovo 5 d. raštu Nr. 4R-769-(4.39) buvo įformintas sprendimas, kuriame konstatuota, kad Administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 9FB-34-(4.46) yra teisėtas ir pagrįstas. Administracija pažymėjo, kad pagal turimus dokumentus negalima apskaičiuoti ir skirti pareiškėjui teisėjų valstybinės pensijos.

Pareiškėjas su 2014 m. balandžio 1 d. prašymu „Dėl sprendimo dėl 2014 m. vasario 17 d. skundo priėmimo ir dėl atsakymo į 2014 m. vasario 1 d. prašymo klausimus“ pakartotinai kreipėsi į Admininistraciją. Administracija 2014 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 4R-1289-(4.34) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos“ pakartotinai informavo pareiškėją, kad nesant reikiamų duomenų, t. y. pažymos apie teisėjo paskutinių penkerių metų prieš nustojant eiti teisėjo pareigas gauto darbo užmokesčio vidurkį (Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnis) neturi galimybių (duomenų) apskaičiuoti ir skirti jam teisėjų valstybinę pensiją. Be to, Administracija pažymėjo, kad jos     2014 m. kovo 5 d. raštas Nr. 4R-769-(4.34) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos“, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2014 m. vasario 17 d. skundą, laikytinas pareiškėjo prašomu pateikti sprendimu dėl jo 2014 m. vasario 17 d. skundo.

Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio. Pagal Nuostatų 3.6 punktą, 20 dalį, minėtas darbo užmokesčio vidurkis (jo dydis) apskaičiuojamas remiantis pažymomis, kurias išduoda atitinkami teismai, kuriuose paskutinius penkerius metus dirbo teisėjas.

Pagal Administracijos 2013 m. lapkričio 6 d. pažymą Nr. 3Rž-1565-(2.46) „Apie teisėjo darbo stažą“ pareiškėjo dirbtas teisėju darbo stažas yra 6 metai: 1994-05-27–1998-09-01 dirbo Ūkinio teismo teisėju, 1998-09-02–2000-10-27 – Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėju). Taigi pareiškėjo teisėjų valstybinei pensijai skaičiuoti turi būti imamas laikotarpio nuo 1995 m. lapkričio 28 d. iki 2000 m. spalio 27 d. vidutinis darbo užmokestis.

Už laiką, dirbtą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėju, iš Vilniaus miesto apylinkės teismo Administracija gavo 2013 m. spalio 2 d. pažymą Nr. V2-949 „Dėl pažymos apie darbo užmokestį“, kurioje nurodoma, kad vidutinis darbo užmokestis laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo mėn. iki 2000 m. spalio mėn. sudaro 5 965,55 Lt.

Teikdamas prašymą dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo, Administracijai pareiškėjas pateikė Teisingumo ministerijos 2013 m. rugsėjo 18 d. išduotą pažymą apie draudžiamąsias pajamas Nr. 7F-64 (toliau – pažyma) laikotarpiu, dirbtu Ūkiniame teisme (b. l. 8).

Administracija teigia, kad negali pagal pažymą apskaičiuoti pareiškėjo darbo užmokesčio vidurkio ir dėl to negali paskirti jam teisėjų valstybinės pensijos, nes joje nurodomos tik draudžiamosios pajamos, kurios negali būti prilygintos gautam darbo užmokesčiui skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, be to, pažymoje nėra nurodytas per atitinkamą laikotarpį dirbtų dienų skaičius.

Nuostatų 3.6 punkte nustatyta pareiga asmeniui, įgijusiam teisę į valstybinę pensiją, pateikti tinkamą pažymą apie paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkį, bet ne apie draudžiamąsias pajamas.

Administracija teigia, kad yra valstybines teisėjų pensijas apskaičiuojanti ir jas išmokanti institucija pagal Administracijai pateiktus dokumentus, bet nėra įgaliota apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį. Administracija taip pat teigia, kad neturėjo galimybių pagal esamus dokumentus apskaičiuoti ir skirti pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją, nes nėra pateikta pažyma apie pareiškėjo darbo užmokesčio vidurkį Ūkiniame teisme.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtino Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą. Pagal Aprašo 7 punktą, apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, laikomasi šių nuostatų: skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenustatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 4.1–4.4 punktuose, ir mėnesines premijas.

Aprašo 4 dalyje nustatyta, kad į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį įskaitoma:

„4.1. pagrindinis darbo užmokestis už atliktą darbą, apskaičiuotas pagal įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje (toliau – įmonė) taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas: valandinius (dieninius) tarifinius atlygius, mėnesines, pareigines algas, tarnybinius atlyginimus (toliau – mėnesinės algos) ir vienetinius įkainius;

4.2. padidintas apmokėjimas, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą, darbą naktį, kitais teisės aktuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse numatytais atvejais;

4.3. priedai ir priemokos prie valandinių (dieninių) tarifinių atlygių, vienetinių įkainių ir mėnesinių algų, taip pat kitos išmokos, tiesiogiai susijusios su darbu, numatytos teisės aktuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse;

4.4. anksčiau gauto vidutinio darbo užmokesčio ir faktinio darbo užmokesčio skirtumas, mokamas darbuotojams teisės aktuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse numatytais atvejais už darbą“.

Pagal Aprašo 7.2 punktą vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas).

Per teismo posėdį atsakovės atstovas sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Teisingumo ministerija yra kompetentinga išduoti jam pažymą apie darbo užmokesčio vidurkį Ūkiniame teisme, tačiau teigia, kad neturėdama duomenų, už kokį darbo dienų skaičių yra apskaičiuotas atlyginimas, neturi galimybės apskaičiuoti darbo užmokesčio vidurkį.

Byloje nustatyta, kad Teisingumo ministerija 2013 m. rugsėjo 18 d. išdavė pareiškėjui pažymą apie laikotarpio, dirbto Ūkiniame teisme, draudžiamąsias pajamas Nr. 7F-64 (b. l. 8). Iš pažymos turinio matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo mokamos laikino nedarbingumo pašalpos. Taip pat Teisingumo ministerija pateikė teismui visą turimą archyvinę medžiagą dėl pareiškėjui apskaičiuoto darbo užmokesčio: atlyginimų mokėjimo žiniaraščius, pareiškėjo asmens kortelę ir kitus dokumentus. Iš šių dokumentų turinio matyti, kada pareiškėjui buvo suteiktos atostogos, kada buvo mokamas atlyginimas ir kokio dydžio. Archyvinėje medžiagoje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nedarbingas ir jam buvo mokamos laikino nedarbingumo pašalpos. Taigi teismas daro išvadą, kad atsakovė turi pakankamai duomenų, kurie leidžia apskaičiuoti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį Ūkiniame teisme.

Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad kokie nors Ūkinio teismo dokumentai, susiję su pareiškėjui mokėtu darbo užmokesčiu, buvo prarasti arba dingo. Priešingai, atsakovės atstovas per teismo posėdį pareiškė, kad visi turimi Ūkinio teismo dokumentai yra pateikti į bylą, todėl nepagrįstas atsakovės argumentas, kad pareiškėjas turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir nustatyti, už kokį darbo dienų skaičių yra apskaičiuotas atlyginimas.

Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, teismas vadovaujasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Pažymėtina, kad šie principai leidžia susiaurinti ar apskritai panaikinti teisės normos taikymo galimybę, jeigu jos taikymas sukeltų aiškiai neteisingą, neprotingą arba nesąžiningą rezultatą, ir tai taikytina tiek dispozityvioms, tiek imperatyvioms teisės normoms. Sprendimas pareiškėjo skundo netenkinti vien dėl to, kad trūksta duomenų apie dirbtų dienų skaičių, kai yra duomenys apie išmokėtą atlyginimą, atostogas ir draudžiamąsias pajamas laikotarpio, dirbto Ūkiniame teisme, būtų akivaizdžiai neteisingas, todėl teismas, siekdamas užtikrinti anksčiau nurodytų bendrųjų teisės principų realizavimą bei įgyvendinimą, daro išvadą, kad šioje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įsigiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Pareiškėjas dirbo teisėju ir pagrįstai tikėjosi gauti teisėjų valstybinę pensiją. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“, inter alia, reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Remdamasis aptartų teisės normų analize ir ištirtų rašytinių įrodymų visuma, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir atsakovė įpareigotina ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti J. Š. pažymą apie gautą Lietuvos Respublikos ūkiniame teisme darbo užmokesčio vidurkį.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127, 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo J. Š. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-5323.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti J. Š. pažymą apie gautą Lietuvos Respublikos ūkiniame teisme darbo užmokesčio vidurkį.

Sprendimas  per 14 dienų  nuo  jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas  Lietuvos  vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                             Jolanta Malijauskienė

 

                

                                                                                                               Henrikas Sadauskas

                                                                                   

                                                                  

Liudmila Zaborovska

 


Paminėta tekste:
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas