Administracinė byla Nr. A-1242-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01727-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas R. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad nuo 2011 m. vasario 4 d. iki šios dienos yra kalinamas Marijampolės pataisos namuose. Buvo paskirtas į 3, 4, 2 lokalinius sektorius, 8, 9, 12, 4 būrius. Paminėtuose būriuose gyvenamųjų patalpų plotas apie 30-40 kv. m. ir juose gyveno apie 17-18 nuteistųjų. Pasivaikščiojimų kiemelių plotas apie 250 kv. m. ir juo gali naudotis 250-300 asmenų. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose beveik visi asmenys rūko, nerūkantiems asmenims ar rūkantiems su tinkama ventiliacija patalpų nėra. Pažymėjo, jog yra įrengtas atskiras tualetas, kuriame įrengti 3 tualetai bei 3 pisuarai ir prausimosi kranai ir kurio plotas yra apie 20 kv. m. Tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, neįrengta juose ir ventiliacija. Be to, tualetinio popieriaus kokybė yra labai prasta ir jo užtenka tik 4 dienoms. Teigia, kad dušu, kuriame nėra jokių pertvarų, gali naudotis 250-300 nuteistųjų vieną kartą per savaitę, kitos galimybės pasinaudoti šiltu vandeniu nėra. Nurodo, kad gyvenamosiose patalpose yra didelė drėgmė – vidutinis drėgnumas siekia 80 procentų, todėl rūbai dažnai supelija, čiužiniuose, kurie nekeičiami, yra parazitų, patalpoje – graužikų, tarakonų, dėl ko neįmanoma miegoti. Dėl neaiškių priežasčių draudžiama turėti nuosavus pledus. Maisto energetinė vertė yra tik 1300 – 1500 kcal. Pataisos namuose nėra nuteistiesiems jokių papildomų užsiėmimų, išskyrus du kartus per savaitę skirta valanda sportui ir vieną kartą galima pasinaudoti biblioteka. Taip pat nurodo, kad pareigūnai netinkamai elgiasi su nuteistaisiais. Tokiu būdu buvo ir yra pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Dėl to patyrė neturtinę žalą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas ir visavertis gyvenimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–34).

Nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2011 m. vasario 3 d. ir Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu pervestas į 8 būrį 83 brigadą. Pareiškėjas 8 nuteistųjų būryje laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2011 m. sausio 9 d. iki 2012 m. spalio 31 d. Gyveno 1 gyvenamoje patalpoje, patalpos plotas 52,77 kv. m, įrengta 17 miegamų vietų, gyvena 17 nuteistųjų. Pataisos namų direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymu pervestas į 13 būrį 131, į būrį išėjęs nebuvo. Bausmę atliko kameroje Nr. 25, kameros plotas 34,83 kv. m, įrengta 9 miegamos vietos, tualeto ir prausyklos patalpa atskiroje patalpoje. Pataisos namų direktoriaus įsakymu pervestas į 12 būrį. Pareiškėjas 12 nuteistųjų būryje laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. sausio 13 d. Gyveno 2 gyvenamoje patalpoje, patalpos plotas 44,67 kv. m, įrengta 14 miegamų vietų, gyvena 14 nuteistųjų. Pataisos namų direktoriaus įsakymu pervestas į 9 būrį 91 brigadą. Pareiškėjas 9 nuteistųjų būryje laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. Gyveno 1 gyvenamoje patalpoje, patalpos plotas 47,18 kv. m, įrengta 15 miegamų vietų, gyvena 13 nuteistųjų. Pataisos namų direktoriaus įsakymu pervestas į 4 būrį. Pareiškėjas 4 būryje bausmę atliko nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki dabar, jam buvo paskirta gyventi 4 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosios patalpos plotas 51.66 kv. m. Patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų ir gyvena 15 nuteistųjų. Pareiškėjas atlikdamas bausmę 4 būryje su prašymais ar skundais dėl gyvenamųjų sąlygų ir buitinių sąlygų į pataisos namų administraciją nesikreipė. 8 būrio sanitarinio mazgo patalpoje, įrengti 3 klozetai ir 3 pisuarai. Tarp klozetų įrengtos pertvaros. Prausykloje yra įrengtas dušas, įrengti šeši šalto vandens čiaupai. 12 būrio sanitarinio mazgo patalpoje, įrengti 3 klozetai. Tarp klozetų įrengtos pertvaros. Prausykloje yra įrengtas dušas, įrengti penki šalto vandens čiaupai. 9 būrio sanitarinio mazgo patalpoje, įrengti 3 klozetai ir 1 pisuaras. Tarp klozetų įrengtos pertvaros. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti penki šalto vandens čiaupai. 4 būrio sanitarinio mazgo patalpoje, įrengti 3 klozetai ir 3 pisuarai. Tarp klozetų įrengtos pertvaros. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti penki šalto vandens čiaupai. Sanitariniuose mazguose yra įrengta tinkama ventiliacija. Nurodė, kad nuteistiesiems kartą savaitėje sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriant nuo 45 min. iki 2 val. 30 min. Akcentavo, kad 8, 4, 9 ir 12 būriai susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį, lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, lankyti socialinės reabilitacijos programas, kurių metu be kita ko, sprendžiamos nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kt. problemos. Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Teigė, jog mėnesiui nuteistajam išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus. Pagal atliktus maisto dienos patiekalų tyrimus viešojo maitinimo patiekalai, paruošti pataisos namuose, atitiko nustatytus maisto produktų kiekius ir energetines vertes. Pareiškėjas didžiąją bausmės laiko dalį atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, t. y. pareiškėjas laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui, be to dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas į pataisos namų direktorių nesikreipė. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas. Nurodė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 3 d. sprendimu (b. l. 106–113) skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249, 6.271 straipsniais. Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Bylos duomenys paneigė pareiškėjo tvirtinimą, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (būriuose Nr. 8, 9, 12, 4) nuo 2011 m. vasario 3 d. iki skundo padavimo teismui dienos – 2015 m. kovo 16 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam. 

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentavo, jog bausmės atlikimo Marijampolės PN 8, 9, 12, 4 būrio nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Akcentuotos bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos, t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Be to, pabrėžta, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Marijampolės PN būriai, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą papildė nemaži kitų būriui priklausančių patalpų plotai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Pareiškėjas šiais aplinkybes nutyli. Pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nebuvo duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam  kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, kad pareiškėjas prašė perkelti jį į kitą būrį dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui). Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Atsakovas atsiliepime patvirtino, jog nustatytų priemonių išdavimo tvarkos laikomasi nuolat, pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Atsižvelgęs į atsakovo atsiliepime nurodytus duomenis, teismas darė išvadą, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus. Pažymėta, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, kad reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus.

Byloje esantys įrodymai, t. y. 2015 m. balandžio 21 d. pažyma Nr. 55/04-153 patvirtino, jog pareiškėjas atlikdamas bausmę Pataisos įstaigoje į psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos nebuvo kreipęsis. Teismui pateiktų pažymų duomenys nepatvirtino pareiškėjo teiginių apie jo išvardintus pergyvenimus, sukrėtimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, kurių tiesiogine priežastimi būtų bausmės atlikimo sąlygos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl konkrečiu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės jo sveikatai.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog pasivaikščiojimų kiemelių plotas apie 250 kv. m ir juo gali naudotis 250-300 asmenų. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems Pataisos įstaigoje yra įrengtas sporto aikštynas kuriame visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio, šio straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6, 14 punktų nuostatomis. Taigi Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Pataisos įstaigos visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Į bylą pateiktas 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovų atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose kur buvo atliekamas patikrinimas nebuvo rūkoma, visur buvo iškabinti įspėjamieji ženklai. Taip pat, minėtame protokole pažymėta, kad lauke yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“. Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose nuteistieji rūko, atmesti kaip neįrodyti.

Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte (Pataisos įstaigos dušinės darbo grafikas patvirtintas Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 4/07-56). Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje, todėl skundo argumentai dėl šių aplinkybių atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje didelė drėgmė, todėl drabužiai pelija. Taip pat pažymėjo, kad čiužiniuose yra parazitų, patalpoje – graužikų, tarakonų. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo akte Nr. Pa-65 ir 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. PT-342 konstatavo, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Minėtais aktais konstatuota, jog Pataisos įstaigoje laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų gyvenamojoje patalpoje atmesti kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.). 2014 m. gruodžio 30 d. sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-157(KN-P-2014/422 dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų (kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų) teikimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, siejamos su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo, neįrodytos.

Atmesti pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti pledus. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. punktas). Atsakovas atsiliepime patvirtino, jog šios nuteistųjų teisės Pataisos įstaigoje yra užtikrinamos, o pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu.

Pareiškėjo teigimu, Pataisos įstaigoje teikiamas maistas yra nepilnavertis, jo energetinė vertė tik nuo 1300 iki 1500 kcal. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punktu, Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje pateikti duomenys patvirtino, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į Pataisos įstaigą, kokybę, pažeidimų nenustatyta. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl daryta išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Atmesti pareiškėjo argumentai, jog Pataisos įstaigoje nėra jokių papildomų užsiėmimų. Į bylą pateikti atsakovo dokumentai patvirtino, kad pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka (2014 m. vasario 7 d. įsakymas Nr. 4/07-18, 2014 m. liepos 21 d. Nr. 14/07-2396 Socialinės reabilitacijos programų vykdymo grafikas) nuteistieji gali lankyti Pataisos įstaigoje veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę bei kitas laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat nuteistieji gali lankyti vieną iš kelių pasirinktinai socialinės reabilitacijos programų, kurių metu, be kita ko, sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui.

Teismas konstatavo, jog šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas darė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 100 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas R. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 118) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Nurodo, kad skunde rėmėsi tik Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, kurios nenumato jokio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas prašė taikyti 4 kv. m vienam asmeniui atskaičius baldus, europietišką standartą, teismo iš viso neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus atmetė nemotyvuotai. Pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, apsiribodamas tik vietos trūkumu. EŽTT yra numatęs orientacinio dydžio kompensacijas, tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiais kriterijais. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos dydžio, pvz., Canali byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 127) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad atsakovas yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus bei teiginius, yra pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus ir su byla susijusius dokumentus. Mano, kad Kauno apygardos administracinis teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos jį laikant Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo R. Z. skundą kaip nepagrįstą, nenustatęs vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėtų Marijampolės PN ar jos pareigūnų veiksmų. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde teigė, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1–111.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas 3, 4, 2 lokaliniuose sektoriuose, 8, 9, 12, 4 būriuose, kur gyvenamosios patalpos plotas buvo 30–40 kv. m, gyvena apie 17–20 nuteistųjų. Iš atsakovo teismui pateiktų Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. gegužės 6 d. pažymų dėl nuteistojo R. Z. gyvenimo 12, 9, 8, 4 būriuose (b. l. 91–94) matyti, kad nuo 2011 m. sausio 9 d. iki 2012 m. spalio 31 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 8 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, jos plotas 52,77 kv. m, įrengta 17 gyvenamųjų vietų, gyvena 17 nuteistųjų; nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. sausio 13 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 12 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, jos plotas 44,67 kv. m, įrengta 14 gyvenamųjų vietų, gyvena 14 nuteistųjų; nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, jos plotas 47,18 kv. m, įrengta 15 gyvenamųjų vietų, gyvena 13 nuteistųjų; nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki dabar (skundo padavimo teismui dienos – 2015 m. kovo 16 d.) pareiškėjas paskirtas gyventi 4 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, jos plotas 51,66 kv. m, įrengta 16 gyvenamųjų vietų, gyvena 15 nuteistųjų. Pagal šiuos duomenis galima spręsti, kad pareiškėjui būnat minėtose Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose, vienam asmeniui čia tenkantis plotas sudarė 3,1–3,23 kv. m, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, taip pat nėra pagrįstas. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Pabrėžtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte įtvirtinta minimalia pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turinčia tekti gyvenamųjų patalpų ploto norma – 3,1 kv. m. Kita vertus, pažymėtina, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį. Marijampolės pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius–kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, kuri kompensuoja pakankamai ritotą erdvę gyvenamosiose patalpose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi buities kambaryje norma yra: 1 praustuvė dešimčiai asmenų; 1 klozetas arba unitazas ir 1 pisuaras dvylikai asmenų. Pagal pareiškėjo ir atsakovo nurodytus duomenis, 8 būrio sanitarinio mazgo patalpoje yra 3 klozetai, 3 pisuarai, 6 šalto vandens čiaupai, 12 būrio sanitarinio mazgo patalpoje – 3 klozetai, 5 šalto vandens čiaupai, 9 būrio sanitarinio mazgo patalpoje – 3 klozetai, 1 pisuaras, 5 šalto vandens čiaupai, 4 būrio sanitarinio mazgo patalpoje – 3 klozetai, 3 pisuarai, 5 šalto vandens čiaupai. Pagal Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. balandžio 4 d. pažymą „Dėl R. Z. bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose“, nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. sausio 13 d. 12 būryje gyveno vidutiniškai 60 nuteistųjų; nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. 9 būryje gyveno vidutiniškai 41 nuteistasis; nuo 2014 m. gruodžio 3 d. 4 būryje gyveno vidutiniškai 56–62 nuteistieji; duomenų apie 8 būryje gyvenusių asmenų skaičių nuo 2011 m. sausio 9 d. iki 2012 m. spalio 31 d. nėra išlikę.

Pažymėtina, kad nors dėl dalies laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo Marijampolės PN, duomenų apie atitinkamuose būriuose gyvenusių asmenų skaičių nėra išlikę, pareiškėjas teigia, kad visada nepakako tualetų ir pisuarų. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi Marijampolės PN neturi išlaikę tam tikrų duomenų, atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl nepakankamo tualetų ir pisuarų skaičiaus, konstatuotina, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko būriuose, kuriuose nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas tualetų ir pisuarų skaičius.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose įrengimui. Šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad tualetai nėra atitverti sienelėmis, atsakovas nepaneigė šių teiginių, t. y. nepateikė įrodymų, kad tualetus skiriančios sienelės užtikrina bent minimalų būtiną privatumą, todėl konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas. Pažymėtina, kad kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN pagal atsakovo pateiktas nuotraukas buvo nustatyta, jog tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016).

Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais dėl kalinimo sąlygų pažeidimo (dėl pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, rūkymo gyvenamosiose patalpose, išduodamo tualetinio popieriaus kiekio, galimybės naudotis dušu, parazitų, draudimo turėti pledus, maisto energetinės vertės, papildomų užsiėmimų pataisos įstaigoje pareigūnų netinkamo elgesio), teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, ir jų atskirai nekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė tokias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų: pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktos fotonuotraukos (b. l. 119–121) nėra informatyvios, kadangi, viena vertus, nėra žinomos jų padarymo aplinkybės (į Bausmių vykdymo kodekso nustatytą sąrašą daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą patenka fotoaparatai, vaizdo ir kino kameros, fotomedžiagos, chemikalai, spausdinimo, dauginimo ir kopijavimo aparatai, garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės), o kita vertus, šios fotonuotraukos yra itin prastos kokybės, nėra nurodoma nei kada, nei kokios patalpos jose yra užfiksuotos.

EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad tualeto patalpose nebuvo užtikrintas deramas privatumas, taip pat reikiamas klozetų ir pisuarų skaičius.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas apribojo nagrinėjamą laikotarpį iki trejų metų nuo skundo padavimo dienos: pareiškėjas reiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 4 d. iki skundo pateikimo dienos, t. y. 2015 m. balandžio 28 d., atsakovas neprašė šiam reikalavimui taikyti ieškinio senaties, todėl buvo vertinamas visas laikotarpis, kuriuo, pareiškėjo teigimu, neturtinė žala buvo padaryta.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Įvertinusi bylos duomenis teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti nurodyta 100 000 Eur suma: atsižvelgus į pažeidimo mastą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga), teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016, 2016 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-867-662/2015), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 400 Eur.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, konkrečius neteisėtus veiksmus ir asmens patirtus išgyvenimus.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui R. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

                                                        Veslava Ruskan