Civilinė byla Nr. 2-1485/2011

2-55-3-04010-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija: 110.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Liturta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Liturta“ prašymas dėl nuostolių galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Liturta“, trečiajam asmeniui akcinei bendrovei Lietuvos draudimas“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Nordea Bank Finland Plc. pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Liturta“ 344 998,58 Lt nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškinio reikalavimo ribose prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „Liturta“ turto areštą. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 16 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir ieškovo ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui UAB „Liturta“ nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nepakankant – pinigines lėšas, bendrai 344 998,58 Lt sumai. Atsakovas pateikė teismui prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, prašydamas įpareigoti ieškovą pateikti atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokant į teismo depozitinę sąskaitą 2 200 000 Lt piniginę sumą arba pateikiant teismui tokio paties dydžio banko garantiją, išduotą kito banko, o ne ieškovo. Nurodė, kad vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo areštuotos jo piniginės lėšos. Dėl šios priežasties jis negali atlikti einamųjų mokėjimų, sudaryti naujų paslaugų teikimo sutarčių bei vykdyti esamus sutartinius įsipareigojimus. Tai paralyžiuoja jo veiklą, turi neigiamą įtaką gaunamoms pajamoms, gali sumažėti vykdomo verslo vertė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 18 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jo vykdoma veikla buvo sutrikdyta, sustabdyta ar paralyžiuota, atsakovas taip pat nepagrindė ir neįrodė, jog negali sudaryti naujų paslaugų teikimo sutarčių ar vykdyti esamus įsipareigojimus. Byloje esantys finansiniai dokumentai patvirtina, kad dar iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje atsakovo veikla buvo nuostolinga, jam yra taikytas piniginių lėšų areštas ir kitose nagrinėjamose civilinėse bylose. Be to, 2010 m. lapkričio 16 d. nutartimi jam yra leista iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, privalomas įmokas į VSDF biudžetą, mokesčius valstybei. Atsakovas neįrodė tiesioginio ryšio tarp šioje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir jo veiklos sutrikdymo, galimų nuostolių dydžio bei, kad nuostolių atlyginimas ateityje būtų apsunkintas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas UAB „Liturta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo tenkinti. Atskirąjį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:

1. Apelianto veikla yra apribota pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis: nėra galimybės atsiskaityti su tiekėjais, pirkti kurą ir pan. Tokie apribojimai realiai gali sąlygoti įmonės nemokumą ir bankrotą.
2. Teismo nutartis neatitinka teismų praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-212/2010), nes užtikrinant galimų šalies nuostolių atlyginimą, pakanka pateikti įrodymus, kad nuostoliai gali atsirasti ateityje, tačiau nebūtina pagrįsti nuostolių konkretaus dydžio. Teismas nepagrįstai reikalauja įrodyti kokiu dydžiu ir kaip taikytos laikinosios apsaugos priemonės sąlygojo apelianto veiklos sutrikdymą.
3. Aplinkybė, kad apelianto veikla yra nuostolinga nuo 2009 metų, pati savaime nesuponuoja išvados, jog dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantas jokių nuostolių nepatirs. Jo vykdomo verslo rinkos vertė yra 2 200 000 Lt, ką patvirtina į bylą pateikta atskaita, kuri nėra nuginčyta. Sumažėjus įmonės vertei, jos negalima būtų parduoti kaip turtinio komplekso už nurodytą kainą, todėl būtų patirti nuostoliai.
4. Teismo argumentas, jog apeliantui kitoje byloje jau yra taikytas turto areštas, todėl yra pagrindas manyti, kad apelianto veiklos sutrikdymą sąlygojo kitoje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra nepagrįstas ir neįrodytas. Kitoje civilinėje byloje apelianto sąskaitos nėra areštuotos, ką patvirtina išrašas iš Turto arešto registro.
5. Aplinkybė, kad ieškovas yra finansinė institucija – bankas, nėra pagrindu atmesti prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo ir nereiškia, kad apelianto nuostolių atlyginimas nebūtų apsunkintas. Ieškovas, teigdamas turįs didelį turtą, nesunkiai galėtų sumokėti apelianto prašomą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, taip užtikrindamas galimų apelianto nuostolių atlyginimą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Nordea Bank Finland Plc. prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių galimų apelianto nuostolių atsiradimą ir/ar jų dydį, jo nemokumą, tariamą vykdomos veiklos sutrikdymą ir/ar sustabdymą. Apeliantas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog veikla buvo sutrikdyta būtent dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o ne dėl kitų aplinkybių.
2. Nėra jokio teisinio pagrindo taikyti apelianto galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Teismo nutartis yra pagrįsta ir atitinka susiformavusią teismų praktiką. Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-212/2010, nes ši nutartis buvo priimta esant iš esmės kitokioms aplinkybėms, negu nagrinėjamojoje byloje. Atsakovas minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-212/2010 pateikė teismui įrodymus, pagrindžiančius nuostolių atsiradimo realumą. Pagal naujausią formuojamą teismų praktiką, atsakovas privalo įrodyti ne bet kokią nuostolių atsiradimo galimybę, o aiškiai prognozuojamą nuostolių atsiradimo galimybę. Apeliantas aiškiai prognozuojamos nuostolių atsiradimo galimybės neįrodė. Apelianto pateikta ataskaita negali būti laikoma preliminariu jo galimų nuostolių vertinimu, nes ji atspindi ne verslo vertę ir jos pokyčius, atsiradusius būtent dėl ieškovo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o apelianto akcijų vertę, kuri nėra apelianto turto dalis. Apeliantas taip pat neįrodė galimo ieškovo nemokumo rizikos ar kitokių galimų nuostolių atlyginimo apsunkinimų.
3. Kiti apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir neparemti jokiais įrodymais. Kitoje civilinėje byloje apelianto atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės tik įrodo, jog net ir tuo atveju, jeigu teismas nebūtų pritaikęs ieškovo prašytų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas bet kokiu atveju patirtų suvaržymų dėl jau kitoje byloje taikyto turto arešto. Aplinkybė, jog apelianto pateikta ataskaita nėra nuginčyta, neturi reikšmės nagrinėjamu atveju, nes ji neparodo nei apelianto verslo vertės ir jos pokyčių, nei turto vertės sumažėjimo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo UAB „Liturta“ prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str. 1 d.). Nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, įstatymų leidėjas siekė, jog būtų garantuojama ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyra, šalių lygiateisiškumas, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Tačiau pažymėtina, kad ieškovas užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti atsakovo nuostolių padengimą gali būti įpareigojamas esant šioms sąlygoms, kai pagal bylos duomenis yra prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), ir atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1561/2010; 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1432/2010; 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-730/2009).

Pirmosios instancijos teismas apelianto prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo atmetė motyvuodamas tuo, kad apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių galimą realių nuostolių atsiradimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bei įrodymų, kad dėl ieškovo finansinės padėties gali būti apsunkintas atsakovų nuostolių atlyginimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada suponuoja kitos šalies, kurios atžvilgiu yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisių ar veiklos varžymą, be to, toks ir yra vienas iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų siekiant užtikrinti busimo teismo sprendimo įvykdymą. Tačiau apeliantas, teigdamas, jog jo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės suvaržė, sutrikdė jo veiklą, nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str., 314 str., 338 str.). Apeliantas nenurodė bei nepateikė domenų, kokių konkrečių sutartinių įsipareigojimų jis negali vykdyti, kokius tariamus sunkumus patiria dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nepateikė nuostolių, atsirandančių dėl veiklos suvaržymo, preliminaraus paskaičiavimo. Jo nurodomos aplinkybės dėl galimo įmonės nemokumo ar bankroto yra hipotetinės, nieko nepagrįstos. Kaip patiriamų nuostolių dydį apeliantas nurodo vykdomo verslo vertę, nurodytą teismui pateiktoje verslo vertinimo ataskaitoje. Tačiau verslo vertinimo ataskaita neįrodo, jog prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo pateikimo metu jis realiai ketina parduoti įmonę. Apeliantas nei su prašymu dėl nuostolių atlyginimo, nei su atskiruoju skundu teismui nepateikė duomenų, įrodančių jo realų ketinimą įmonę parduoti bei verslo vertės sumažėjimą. Jis tik nurodo galimybės parduoti įmonę hipotetinę prielaidą, kuri, nors ir yra gyvenimiškai įmanoma, tačiau nėra patvirtinta jokiais konkrečiais įrodymais.

Apeliantas atskirajame skunde teisingai nurodo, jos sprendžiant klausimą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, reikia pateikti įrodymus, kad nuostoliai gali atsirasti ateityje ir nebūtina pagrįsti nuostolių konkretaus dydžio. Tačiau būtent nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsiradimo akivaizdžios galimybės jis ir neįrodė. Nors pagrįsti nuostolių konkretaus dydžio ir nereikia, tačiau yra būtina pateikti preliminarų galimų nuostolių paskaičiavimą. Vien įmonės vertės nurodymas nepatvirtina, kad būtent tokio dydžio nuostoliai gali atsirasti ateityje. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jeigu apeliantas įmonę pardavinėtų už mažesnę kainą nei yra nurodyta ataskaitoje, tai nuostolius sudarytų tik kainos skirtumas, o ne visa verslo vertės suma.

Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad dėl ieškovo finansinės padėties galimų nuostolių atlyginimas apeliantui galėtų būti apsunkintas. Priešingai, kartu su atsiliepimu į prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo ieškovas pateikė savo gerą finansinę padėtį patvirtinančius dokumentus (2 t., 64-66 b.l.), iš kurių galima spręsti, jog nagrinėjamu atveju nėra grėsmės galimų apelianto nuostolių atlyginimo užtikrinimui.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų, teisėjų kolegija sprendžia, kad, apeliantui neįrodžius nuostolių dėl ieškovo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimo galimybės ir ieškovo finansinio nepajėgumo atlyginti apelianto nurodomų galimų nuostolių, kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CPK 178 str., 185 str., 314 str.).

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atskirajame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                   Marytė Mitkuvienė

                                                                                                Gintaras Pečiulis

                                                                                                 Donatas Šernas