Civilinė byla Nr. e2-7159-328/2019

Proceso Nr. 2-06-3-04211-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3; 2.1.5.1.3.11; 2.1.5.4; 3.1.7.6; 3.2.6.1 

 (S)

KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 14 d.

Klaipėda

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Dalė Žukauskienė,

sekretoriaujant Lijanai Ereminaitei-Krivdai, Renatai Garuolienei,

dalyvaujant vertėjai Svetlanai Agafonovai,

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,L.“ atstovui V. G.,

atsakovo atstovui advokatui R. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,L.“ ieškinį atsakovui T. R. dėl skolos priteisimo.

Teismas

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo 27 258,22 Eur skolą, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio priėmimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, jog atsakovas T. R. buvo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „L.“ steigėju ir vieninteliu akcininku, nuo 2010 m. gegužės 7 d. užėmė UAB „L.“ direktoriaus pareigas, vėliau pardavus dalį akcijų tapo vienu iš akcininkų. 2011 m. rugsėjo 1 d. atsakovas buvo atleistas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Ieškovė nurodė, jog atsakovas eidamas UAB „L.“ direktoriaus ir kasininko pareigas, pasinaudojęs savo užimamomis pareigomis, iš įmonės UAB „L.“, kaip atskaitingas asmuo pagal avansinę apyskaitą pasiėmė 38 501,21 Lt (11 150,72 Eur) pinigų sumą, tai yra nuėmė: 2011 m. vasario 26 d.– 8 000 Lt (2 316,96 Eur), 2011 m. vasario 26 d. – 7 500 Lt (2 172,15 Eur), 2011 m. kovo 14 d. – 7 500 Lt (2 172,15 Eur), 2011 m. balandžio 6 d. – 15 501,21 Lt (4 489,46 EUR). Atsakovas dokumentų, kurie patvirtintų nuimtų pinigų panaudojimą įmonės veikloje, į įmonės buhalteriją nepateikė. Pažymėjo, jog pagal atsakovo nurodymą, iš jo avansinės apyskaitos sumos 15 500 Lt (2011 m. vasario 26 d. paimti iš įmonės sąskaitos), 7 500 Lt (2011 m. kovo 14 d. paimti iš įmonės sąskaitos) ir 15 501,21 Lt (2011 m. balandžio 6 d. paimti iš įmonės sąskaitos) buvo nurodytos kaip atsakovui suteikta paskola. Nurodė, jog aplinkybę, kad atsakovas liko skolingas įmonei UAB „L.“, pagal avansinę apyskaitą kaip atskaitingas asmuo, patvirtina ir civilinėje byloje Nr. e2-1416-265/2016 atsakovo pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą. Atsakovas toje pačioje byloje teikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose taip pat pripažino, kad liko bendrovei skolingas 38 501,21 Lt (11 150,72 Eur) kaip atskaitingas asmuo. Ieškovė nurodė, jog pagal 2011 m. gegužės 31 d. avanso apyskaitos išrašą atskaitingas asmuo T. R. turėjo 38 501,21 Lt (11 150,72 Eur) įmonės lėšų, tačiau nėra duomenų, kad šią sumą išleido įmonės interesams arba grąžino į įmonės sąskaitą. Nuo 38 501,21 Lt (11 150,72 Eur) skolos nuo jos atsiradimo momento 2011 m. gegužės 31 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. ieškovė apskaičiavo ir prašo iš atsakovo priteisti 4 460,24 Eur kompensacines palūkanas, nurodo, jog tai minimalūs kreditorės nuostoliai už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą.

Ieškovė taip pat nurodė, jog Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-29-196/2018 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi pagal paskolos sutartį iš T. R. priteisė 12 941,40 Eur sumą įmonės UAB „L.“ naudai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nors šalių 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartyje nurodytas 0,5 procentų dydžio delspinigių mokėjimas už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atsiskaitymo, tačiau reikalavimas juos priteisti nebuvo pareikštas. Atsižvelgdama į tai, bei remdamasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi ir pripažinta 2011 m. birželio 1 d. sudaryta paskolos sutartimi, ieškovė prašo iš atsakovo T. R. priteisti 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo 12 941,40 Eur sumos, tai yra 11 647,26 Eur delspinigius.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė civilinę bylą nutraukti, ieškovei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodė, jog tarp šalių daug metų vyko teisminiai ginčai baudžiamojoje byloje bei civilinėje byloje, todėl atsakovas laiko, kad visi klausimai teismų sprendimais jau yra išspręsti. Ieškovė pareiškė ieškinį lakoniškai nurodydama faktines aplinkybes, pridėdama vos keletą dokumentų neatskleidžiant ginčo esmės. Be to, ieškovė dubliuoja jau išnagrinėtus reikalavimus, todėl elgiasi nesąžiningai. Mano, kad tokiu atveju yra pagrindas skirti baudą už piktnaudžiavimą teismo procesu. Pastebėjo, jog ieškinyje nurodomos sumos, gautos atsakovo 2011 metais, išsamiai buvo nagrinėtos baudžiamojoje byloje Nr. 1A-38-458/2018, kur T. R. buvo išteisintas. Baudžiamojoje byloje buvo išsamiai nagrinėjamos visos ieškinyje nurodytos aplinkybės, susijusios su 2011 m. vasario 26 d., 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. balandžio 6 d. piniginių lėšų gavimu. Visos šios sumos buvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo objektas. Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ištyrė aplinkybes, kiek atsakovas T. R. gavo piniginių lėšų iš UAB „L.“. Teismas nustatė, kad atsakovas iš viso gavo 52 333,08 Lt (tame tarpe sumas, ieškovės nurodytas šiame ieškinyje). Iš šios sumos 40 000 Lt buvo įforminta paskola. Likusi 12 333,08 Lt suma buvo inkriminuota T. R. kaip pinigų pasisavinimas. Apygardos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad 12 333,08 Lt pasisavinimas yra neįrodytas, T. R. šiuos pinigus išleido įmonės reikmėms nupirkdamas automobilį, todėl T. R. išteisino visiškai, o civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Likusi 40 000 Lt suma, kuri buvo įforminta kaip paskola, buvo nagrinėta civilinėje byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-29-196/2018 konstatavo, kad bendra paskolos suma yra ne 40 000 Lt, o 50 000 Lt, nes 2011 m. birželio 2 d. T. R. papildomai gavo paskolos 10 000 Lt. Apeliacinis teismas, pripažinęs, kad dalis skolos yra grąžinta, iš atsakovo priteisė 44 684,08 Lt (12 941,40 Eur) skolos sumą. Nurodė, jog teismų procesiniais sprendimais išspręsti klausimai dėl atsakovo gautų lėšų iš atsakovės priteisimo, procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, o ieškovė reiškia tapatų reikalavimą, todėl civilinė byla nutrauktina.

Atsakovas nurodė, jog palūkanų priteisimo klausimai Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi yra išspręsti. Pažymėjo, jog ieškovės prašomi priteisti delspinigiai yra neprotingo dydžio, nes sudaro 182,5 proc. per metus. Pastebėjo, jog ieškovei jau yra priteistos procesinės palūkanos, kurios pakeičia delspinigių skaičiavimą. Ieškovė nori trigubinti palūkanų sumą, negu jau yra priteista, prašydama už apeliacinio teismo priteistą skolą delspinigių ir dar už dalį tos pačios apeliacinio teismo priteistos skolos kompensacinių palūkanų. Nurodė, jog Lietuvos apeliacinis teismas priteisdamas 5 proc. metinių procesinių palūkanų pagal Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalį jau išsprendė kompensuojamųjų palūkanų priteisimo klausimą. Išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovė UAB „L.“ reikalavo procesinių palūkanų ir didesnio nuostolių dydžio neįrodinėjo, ką pati cituoja savo ieškinyje. Vadinasi ieškovė apsisprendė reikalauti tik 5 proc. procesinių kompensuojamųjų palūkanų. Pagal tokį ieškovės reikalavimą apeliacinis teismas priėmė sprendimą. Kadangi apeliacinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir klausimas yra išspręstas, ieškovė minėtoje byloje nereikalavo delspinigių priteisimo, tai dabartiniu reikalavimu ieškovė iš esmės siekia pakeisti galiojantį teismo sprendimą, t. y. esant priteistoms procesinėms palūkanoms ieškovė papildomai siekia prisiteisti delspinigius, kas akivaizdžiai prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kad negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai. Nuostoliai, kuriuos kompensuoja palūkanos apima netesybas. Mano, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl tų pačių reikalavimų, kurie jau išspręsti teismo sprendimu.

Teismo posėdyje ieškovės atstovas ieškinį palaikė jame nurodytais pagrindais ir motyvais. Papildomai paaiškino, jog šios sumos buvo tirtos, tačiau jos nepateko į Klaipėdos apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo priteistas sumas. Nurodė, jog teismai pripažino neįrodyta, kad tai buvo kreditas. Tai buvo ne kreditas, o pinigai pagal avansines apyskaitas. Paaiškino, jog ginčo, dėl to, kad pinigus gavo, nėra. Mano, jog skola priteistina. Prašė ieškinį tenkinti.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes ir argumentus. Mano, kad ieškovė antrą kartą reikalauja priteisti tas pačias sumas, kurios jau buvo vertintos teisminio nagrinėjimo metu. Bet kuriuo atveju, prašo taikyti ieškinio senatį reikalavimams. Nurodė, jog ieškovė reikalavimą atsakovui kildina iš darbo teisinių santykių, ieškinio senaties terminas tokia reikalavimui pareikšti yra suėjęs. Nesutiko su ieškinio reikalavimais dėl delspinigių ir palūkanų atsiliepime nurodytais pagrindais ir motyvais. Prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas 

konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, jog  2011 m. birželio 1 d. tarp ieškovės UAB ,,L.“ ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria ieškovė suteikė atsakovui 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolą, paskolos grąžinimo terminas – iki 2011 m. gruodžio 20 d. (el. b. l. 5-6). Iš UAB ,,L.“ avansinės apyskaitos nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. atsakovo T. R. vardu matyti , kad 2011 m. gegužės 31 d. bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotas 38 501,21 Lt likutis įvardintas kaip darbuotojo skola įmonei (el. b. l. 16). Ieškovė byloje pateikė atsakovo T. R. 2017 m. vasario 15 d. atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateiktą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo c. b. Nr. e2-1416-265/2016. Šiame skunde nurodoma, jog 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartis nebuvo atskira (savarankiška) sutartis yra tik perrašyta ankstesnioji paskolos sutartis; taip pat nurodoma, jog 38 501,21 Lt iš 50 000 Lt paskolos sumos (2011 m. birželio 1 d. sutartis) yra įtraukta į apskaitą ir užregistruota į atskaitingo asmens T. R. vardu sudarytas avansines apyskaitas (el. b. l. 7-12). Ieškovė byloje pateikė papildomus įrodymus – bendrovės parengtą suvestinę, kurioje fiksuojama, jog atsakovui pagal paskolos sutartį perduota 50 000 Lt (14 481 Eur) grynaisiais pinigais arba bankiniu pavedimu, taip pat nurodoma, jog pagal avansines apyskaitas atsakovui T. R. perduota 38 501,21 Lt (11 150,72 Eur) (2011 m. vasario 26 d. grynųjų pinigų nuėmimas iš banko sąskaitos (15 5000 Lt), 2011 m. kovo 14 d. grynųjų pinigų nuėmimas iš banko sąskaitos (7 500 Lt), 2011 m. balandžio 6 d. grynųjų pinigų nuėmimas iš įmonės kasos pagal kasos išlaidų orderį Nr. KIOEUR003 (15 501,21 Lt arba 4 500,28 Eur) (el. b. l. 99). Byloje pateikti UAB ,,L.“ banko sąskaitos išrašai (fragmentai) už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2010 m. gruodžio 20 d., nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario 11 d., nuo 2011 m. sausio 14 d. iki 2011 m. kovo 17 d., o taip pat nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 21 d. (el. b. l. 104-109), kuriuose fiksuojamas bendrovės piniginių lėšų judėjimas, užfiksuotos grynųjų pinigų operacijos (lėšų išgryninimas) 2011 m. vasario 26 d. (7 500 Lt) (el. b. l. 105), 2011 m. vasario 26 d. (4 000 Lt ir 4 000 Lt) (el. b. l. 108), 2011 m. kovo 14 d. (3 500 Lt ir 4 000 Lt) (el. b. l. 105), 2011 m. balandžio 6 d. kasos išlaidų orderis Nr. KIOEUR Nr. 003 (el. b. l. 103).

Ieškinio reikalavimai

Ieškovė ieškiniu prašo iš atsakovo priteisti 11 150,72 Eur (38 501,21 Lt) skolą pagal avansinę apyskaitą, 11 647,26 Eur delspinigius pagal 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartį ir 4 460,24 Eur kompensacines palūkanas nuo negrąžintų pagal avansines apyskaitas lėšų.

Atsakovo atstovas su ieškovės reikalavimais nesutinka, byloje pateiktas prašymas taikyti ieškinio senatį.

Dėl ieškinio senaties

Civilinio

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino pradžios taisykles, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Tokia teisė atsiranda tada, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Tačiau šią aplinkybę asmuo turi įrodyti.

Pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio Darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) nuostatas, bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos darbo kodekse (TAR, 2016 m. rugsėjo 19 d., Nr. 2016-23709) (toliau ir – DK) (DK 15 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas T. R. buvo UAB ,,L.“ direktoriumi, šalis, be kitų, siejo darbo teisiniai santykiai. Tarp šalių ginčo dėl šios aplinkybės nėra (Civilinio proceso kodekso 187 straipsnis). Iš byloje pateikto Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžio b. b. Nr. 1A-38-458/2018 (el. b. l. 40-51) turinio matyti, jog atsakovas į UAB ,,L.“ direktoriaus pareigas priimtas sudarant 2010 m. gegužės 5 d. darbo sutartį ir iš direktoriaus pareigų atleistas 2011 m. rugsėjo 1 d. (el. b. l. 45). Bylos duomenimis UAB ,,L.“ direktoriumi nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. yra V. G. (el. b. l. 101-102). 

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas V. G. paaiškino, jog ieškinio senaties pradžia reikalavimui dėl piniginių lėšų pagal avansines apyskaitas iš atsakovo priteisimo skaičiuotina nuo Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo datos, kadangi nuo šio momento tapo aišku, jog tai nėra paskoliniai santykiai. Tokia ieškovės atstovo pozicija nėra pagrįsta. Byloje pateikti įrodymai, jog ieškovės vadovu nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. ir šiuo metu yra V. G., iš byloje pateikto Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžio turinio matyti, jog baudžiamojoje byloje buvo išsamiai tirtos aplinkybės dėl UAB ,,L.“ piniginių lėšų naudojimo, buvo vertinami UAB ,,L.“ buhalterinės apskaitos dokumentai. Baudžiamojoje byloje UAB ,,L.“ vardu veikė ir jos interesus teisminiame procese atstovas bendrovės vienasmenis valdymo organas V. G. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismui 2015 m. kovo 30 d., o perduota teisiamajam posėdžiui teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis). Taigi ieškovė (jos atstovas) apie galimą savo teisės pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti anksčiau, nei nurodė teismo posėdžio metu (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Įvertinus byloje nustatytą aplinkybę, jog nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. buvo pakeistas ieškovės vienasmenis valdymo organas (vadovas), byloje nesant duomenų, sudarančių pagrindą ieškinio senaties pradžios momentu laikyti kitą datą, laikytina, jog UAB ,,L.“ apie galimą savo teisės pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti nuo naujojo vadovo V. G. paskyrimo bendrovės direktoriumi momento (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Šis momentas laikytinas ieškinio senaties termino pradžia.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju, byloje pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl piniginių lėšų pagal avansines apyskaitas priteisimo, kadangi reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, o būtent šiuo pagrindu ieškovė grindžia savo reikalavimą, yra taikomas trijų metų senaties terminas. Aplinkybių, sudarančių pagrindą ieškovei atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, byloje nėra nustatyta (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Ieškinio senaties termino praleidimas, esant prašymui taikyti senatį, yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau atsižvelgiant į civilinio proceso įstatyme įtvirtintus civilinio proceso tikslus, siekiant visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti šalių ginčą, remiantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, teismas sprendžia esant tikslinga pasisakyti dėl ieškinio reikalavimų (Civilinio proceso kodekso 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis, 8 dalis, 6 straipsnis, 17 straipsnis, Civilinio kodekso 1.5 straipsnis).

Dėl skolos pagal avansines apyskaitas

Ieškovė reikalavimą priteisti pinigines lėšas pagal avansinę apyskaitą įrodinėja byloje pateikta avansine apyskaita 2011 m. gegužės 31 d., kurioje nurodomas 11 150,72 Eur likutis. Taip pat byloje pateikta 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartimi. Piniginių lėšų perdavimo faktą ieškovė grindžia atliktomis piniginių lėšų operacijomis (grynųjų pinigų paėmimas iš sąskaitos ir iš įmonės kasos) 2011 m. vasario 26 d. (8 000 Lt ir 7 500 Lt), 2011 m. kovo 14 d. (4 000 Lt ir 3 500 Lt), 2011 m. balandžio 6 d. (15 501,21 Lt arba 4 500,28 Eur).

2018 m. balandžio 27 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje c. b. Nr. e2A-29-196/2018 nustatyta, jog UAB ,,L.“ atsakovui suteikė 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolą, kuri buvo pagrįsta 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartimi ir kitais byloje ištirtais įrodymais (nutarties 37-40 punktai) (el. b. l. 25-39). Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas T. R. visos bylos nagrinėjimo metu teigė, jog jo įsiskolinimo dydis mažintinas automobilio kaina, į tai, kad atsakovas nebepalaikė pirmosios instancijos teisme nurodytų argumentų, kad nėra skolingas ieškovei, į tai, kad dalis automobilio kainos įskaityta baudžiamojoje byloje sprendė esant pagrindą paskolos sumą mažinti 5 315,92 Lt suma ir nustatė, jog atsakovas liko skolingas ieškovei 44 684,08 Lt (12 941,40 Eur) (nutarties 46 punktas). Pastebėtina, jog šioje civilinėje byloje teismų procesiniais sprendimais (2016 m. gruodžio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu, 2018 m. balandžio 27 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi) nustatyta aplinkybė, jog šalis iki 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutarties sudarymo siejo paskoliniai teisiniai santykiai, 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartis sudaryta perrašant anksčiau šalių sudarytas paskolos sutartis (Lietuvos apeliacinio teismo nutarties 37 punktas). Taigi šalių ginčas, kylantis iš paskolinių teisinių santykių, yra išspręstas įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais (Civilinio proceso kodekso 18 straipsnis, 185 straipsnis).

Kita vertus, pastebėtina, jog civilinėje byloje, kurioje ieškovei iš atsakovo priteista negrąžinta paskolos suma, nustatyta, jog atsakovui piniginės lėšos perduotos 2011 m. sausio 12 d. pavedimu bei 2011 m. vasario 4 d. ir 2011 m. vasario 7 d. pavedimu (iš viso 30 000 Lt) (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo 12 punktas) (el. b. l. 116) bei 2011 m. birželio 2 d. išgryninus 10 000 Lt (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo 13-14 punktai), t. y. visai kitų atliktų pinginių operacijų pagrindu, nei ieškovė reiškia šioje byloje (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Nors pirmosios instancijos teismas procesiniame sprendime ir pasisakė dėl 2011 m. vasario 26 d., 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. balandžio 6 d. piniginių operacijų ir jų įtraukimo į bendrovės apskaitą T. R. vardu sudarytas avansines apyskaitas, tačiau nurodė, jog šie duomenys nepatvirtina, kad šios sumos buvo suteiktos kaip paskola T. R. (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo 15 punktas), kitais aspektai šių įrodymų nevertino. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje (el. b. l. 25-39) dėl šių įrodymų vertinimo pasisakyta nebuvo. Tokiu būdu byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovė pareiškė tapatų reikalavimą dėl skolos priteisimo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018 (18 punktas) ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika), byloje nėra nustatyti civilinės bylos nutraukimo pagrindai atsakovo atsiliepime nurodytu pagrindu. Todėl atsakovo argumentai šiuo pagrindu pripažintini nepagrįstais, o prašymas dėl bylos nutraukimo netenkintinas (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog baudžiamojoje byloje, kurioje atsakovas buvo kaltinamas pasisavinęs UAB ,, L.“ turtą (pinigines lėšas) buvo įvertintos piniginių lėšų gavimo 2011 m. vasario 26 d., 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. balandžio 6 d. atliktomis finansinėmis operacijos gavimo aplinkybės, vertinta ieškovės pateikta T. R. vardu parengta avansinė apyskaita (el. b. l. 40-51). Baudžiamojoje byloje nustatyta aplinkybė, jog dalis T. R. vardu sudarytoje avansinėje apyskaitoje įtraukti lėšų (40 000 Lt) buvo apskaitytos kaip UAB ,,L.“ paskola T. R. (Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžio 5-6 lapai), todėl nustatyta, jog atsakovo įsiskolinimas bendrovei buvo 12 33,08 Lt (el. b. l. 46). Įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, kurios reikšmingos ir šioje byloje (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 3 punktas), ieškovės pateikti duomenys apie avansinėje apyskaitoje užfiksuotą įsiskolinimą 2011 m. gegužės 31 d. vertintini kritiškai, kadangi joje užfiksuoti tarpiniai buhalterinėje apskaitoje įvesti duomenys, neatspindintys realių šalių tarpusavio įsipareigojimų (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Byloje kitų duomenų, patvirtinančių ieškovės reikalavimų pagrįstumą, nėra pateikta (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Pagal formuojamą kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami. Be to, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visetą, pripažintina, jog ieškovė reikalavimo pagrįstumo neįrodė (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai nėra pakankami tikėtinai išvadai apie atsakovo turimus skolinius įsipareigojimus ieškovei pagal avansinę apyskaitą (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Iš byloje pateikto Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžio turinio matyti, jog baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, jog atsakovas būtų pasisavinęs bendrovei priklausančias 12 333,08 Lt lėšas, nenustatyta, jog dėl T. R. veiksmų UAB ,,L.“ patyrė turtinės žalos, byloje nustatyta aplinkybė, jog į avansinę apyskaitą įtrauktos sumos (40 000 Lt) buvo apskaitytos kaip įmonės paskola atsakovui T. R. (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 3 punktas). Iš byloje pateiktos 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutarties turinio matyti, jog šios sutarties 4.5 punktu šalys susitarė, kad visos iki šios sutarties pasirašymo sudarytos paskolos sutartys, pasirašius šią sutartį, netenka galios (el. b. l. 6). Byloje kitų duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas turi kitų prievolių, išskyrus įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistą paskolos sumą pagal 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartį, grąžinti UAB ,,L.“ pinigines lėšas, nėra pateikta (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo

Ieškovė reiškė reikalavimą iš atsakovo priteisti 4 460,24 Eur kompensacinių palūkanų nuo laiku negrąžintos 11 150,72 Eur sumos pagal avansinę apyskaitą.

Pagal Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 1 dalį, palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis numato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pagal Civilinio kodekso 2.261 straipsnį, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).

Nagrinėjamu atveju, netenkinus ieškinio reikalavimo dėl piniginių lėšų pagal avansines apyskaitas iš atsakovo priteisimo, ieškovės reikalavimas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo netenkintinas, kadangi nėra pagrįstas (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl netesybų priteisimo

Ieškovė reiškė reikalavimą iš atsakovo priteisti 11 647,26 Eur delspinigius. Reikalavimą grindžia tarp šalių sudaryta 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartimi, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi, kuria nustatyta, kad ieškovė reikalavimo dėl netesybų priteisimo nereiškė.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš atsakovo T. R. ieškovei UAB ,,L.“ priteista 12 941,40 Eur skola, 2 976,52 Eur palūkanos, 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (el. b. l. 25-39). Apeliacinės instancijos teismo nutarties 49 punkte nustatyta, jog nors šalių 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartyje nurodytas 0,5 proc. dydžio delspinigių mokėjimas už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atsiskaitymo, tačiau jų priteisti ieškovė neprašė; ieškovė prašo priteisti 5 proc. dydžio metinių kompensacinių palūkanų iki bylos iškėlimo (el. b. l. 37). Šis ieškovės reikalavimas buvo tenkintas, ką patvirtina byloje pateiktas procesinis sprendimas (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-187/2014). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė šią teisę realizavo jau išnagrinėtoje civilinėje byloje, t. y., be kitų, pareiškė reikalavimą iš atsakovo priteisti kompensuojamąsias palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos, bet nereiškė reikalavimo dėl delspinigių priteisimo. Ieškovės nurodyta apimtimi civilinė byla buvo išnagrinėta ir priimtas galutinis procesinis sprendimas, kuris bylos šalimas įgijo res judicata galią (Civilinio proceso kodekso 18 straipsnis).

 Ieškovės nuostoliams dėl 2011 m. birželio 11 d. paskolos sutarties pažeidimo atlyginti teismų procesiniais sprendimais buvo priteistos kompensacinės palūkanos. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog tiek netesybų, tiek kompensuojamųjų palūkanų tikslas – kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Tačiau, sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamąsias palūkanas (Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Įvertinus nurodytą kasacinio teismo praktiką, taip pat byloje nustatytas aplinkybes, jog minimaliems UAB ,,L.“ nuostoliams kompensuoti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu buvo priteistos kompensacinės palūkanos, taip pat procesinės palūkanos, kurios atlieka kompensacinę funkciją, ieškovei neįrodinėjant didesnių, nei priteisti įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, patirtų nuostolių (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis, 178 straipsnis), o reiškiant reikalavimą priteisti sutartines netesybas, kurios, įvertinus pagrindinio reikalavimo ir netesybų santykį (netesybos sudaro 90 proc. pagrindinės skolos (12 941,40 Eur) sumos) bei kasacinio teismo praktiką, gali būti pripažintos neprotingo dydžio, kas sudaro pagrindą šias netesybas mažinti (Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), pripažintina, jog ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo nėra pagrįstas, todėl netenkintinas (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Kitoks byloje nustatytų aplinkybių vertinimas prieštarautų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams, sudarytų prielaidas, pažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyrą, leistų nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnio 1 -3 dalys, 1.138 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas byloje nustatytas aplinkybes bei pateiktus duomenis, teismas visumos byloje esančių įrodymų pagrindu sprendžia, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, todėl vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 183, 185 straipsniais, darytina išvada, jog ieškovės ieškinys nepagrįstas, dėl ko netenkintinas.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Atsakovas procesiniuose dokumentuose prašė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovei baudą pusę sumos priteisiant atsakovo naudai.

Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo gali būti paduotas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos arba gali būti pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo naujoje byloje. Teismas, nustatęs Civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (Civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Šioje byloje įvertinus esančius duomenis, šalių procesinį elgesį, konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nėra pagrindo. Įstatymas numato, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Civilinio proceso kodekso 5 straipsnis). Ieškovė šia teise pasinaudojo, pareiškė ieškinį teisme, ieškinio reikalavimo pagrįstumą įvertino teismas. Todėl atsakovo prašymas skirti ieškovei baudą nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidos skirstomos šalims proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis).

Ieškinio netenkinus, ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).

Byloje pateikti duomenys, jog atsakovas patyrė 1 500 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (el. b. l. 88-89).

Netenkinus ieškinio, atsakovui iš ieškovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos 1 500 Eur (Civilinio proceso kodekso 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 269, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,L.“ ieškinį.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,L.“ 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui T. R..

Netenkinti atsakovo T. R. prašymo dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Teisėja                                                Dalė Žukauskienė