Administracinė byla Nr. A662-2686/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02618-2010-3

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugpjūčio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,              

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui D. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 2-ųjų pataisos namų (po sujungimo – Vilniaus pataisos namų), trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. K. skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų (po sujungimo – Vilniaus pataisos namų) (toliau – ir Pataisos namai), priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad nukentėjo dėl Pataisos namų veiksmų, buvo pažeistos jo, kaip nuteistojo, teisės, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 5 000 Lt. Paaiškino, kad jis 2009 m. rugpjūčio 3 d. buvo paskirtas į 2-ąjį būrį, kuriame gali būti ne bet koks ir ne kiekvienas nuteistasis, nes jame tokių kaip pareiškėjas nepriima bei smerkia. Tvirtino, kad Pataisos namų administracija tai žinojo, tačiau nereagavo į jo prašymus ir specialiai paskyrė į tą būrį, kad su juo būtų susidorota. Atkreipė dėmesį, kad jis anksčiau buvo 7-ame būryje, kuriame bausmę atlieka tokie kaip jis. Išvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dirbti sanitaru, o vėliau sugrįžus, pareiškėjo manymu, jis turėjo būti grąžintas į tą patį būrį. Paaiškino, kad nuėjo į paskirtą būrį, pasidėjo savo daiktus gyvenamojoje patalpoje ir išėjo į parduotuvę apsipirkti. Grįžus nuteistieji jam pasakė, kad jis čia negyvens, nes yra dirbęs ūkio darbus, buvęs sanitaras ir pan., kad čia tokių nėra, išvadino ožiu, teigė, kad bus panaudotas fizinis smurtas ir jis privalės išeiti. Nurodė, kad tada išėjo į lauką, norėdamas susitikti ką nors iš Vidaus tyrimų tarnybos, kad jį pervestų į kitą būrį ir pasaugotų nuo smurto. Pažymėjo, kad nuėjo pas pareigūną ir viską paaiškino bei pateikė prašymą pervesti jį į kitą būrį, tačiau pareigūnas pasakė, kad negali jam nieko padėti, tik gali iškviesti pareigūnus, kurie jį palydės iki sekcijos pasiimti daiktų. Teigė, kad taip ir buvo padaryta, tačiau visi jo daiktai jau buvo išvogti. Nurodė, kad buvo nubaustas 15 parų baudos izoliatoriuje, nes atsisakė eiti į jam paskirtą būrį. Akcentavo, kad, rizikuodamas savo sveikata ir saugumu, paskyrus jį į 2-ąjį būrį, nuėjo, bet ten nuteistieji jo nepriėmė gyventi, jam buvo grasinama fiziškai. Laikė, kad nėra jokios jo kaltės. Pareiškėjo manymu, jis savo veiksmais nieko nepažeidė, o tik saugojo sveikatą. Kadangi Pataisos namų administracija nepagrįstai jį nubaudė, dėl to jis nukentėjo dvigubai. Pareiškėjo manymu, kaliniai kartu gali būti laikomi tik jeigu tam yra tinkamos sąlygos, jie gali gyventi vienas su kitu, o taip pat turėti pasirinkimą, kur ir su kuo gyventi. Pareiškėjo nuomone, tai, kas atsitiko su juo, prilygsta kankinimui. Atkreipė dėmesį, kad jis kreipėsi dėl nepagrįstai jam skirtos nuobaudos, tačiau jokio atsakymo dar negavo. Nurodė, kad Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) nepateikė skundo, nes yra praradęs viltį. Darė išvadą, kad dėl nurodytų veiksmų Lietuvos valstybė privalo atlyginti jo patirtą moralinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, atsiliepimu į skundą (b. l. 15-16) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punktu ir atsižvelgiant į pareiškėjo neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, kitas asmenines savybes bei Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2009 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. 50 „Dėl nuteistojo uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį“ už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. reikalavimo paslaugų iš kitų nuteistųjų, naudojant psichologinį smurtą prieš kitus nuteistuosius, subkultūros propagavimą, jam buvo paskirta nuobauda - 15 parų patalpinimas į baudos izoliatorių. Todėl pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 5 d. Pataisos namų nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas komisijos sprendimu ir Pataisos namų direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 7-120 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“, buvo paskirtas į 2-ą nuteistųjų būrį. Nurodė, kad, prieš paskiriant pareiškėją į 2-ąjį nuteistųjų būrį, jis buvo iškviestas pokalbiui, kurio metu nebuvo nustatytos aplinkybės, dėl kurių jis negalėtų gyventi paskirtame būryje. Pažymėjo, kad 2009 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas Pataisos namų parduotuvėje įsigijo maisto produktų už 121 Lt. Nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 14 d. buvo atliktas tarnybinis tyrimas dėl pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę paskirtame būryje. Tarnybinio tyrimo metu buvo apklausti nuteistieji, kurie, pasak pareiškėjo, jam grasino ir atėmė jo asmeninius daiktus. Teigė, kad tyrimo metu duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginius, kad kai kurie nuteistieji jam grasino ir atėmė jo asmeninius daiktus, surinkti nepavyko. Paaiškino, kad 2009 m. rugpjūčio 7 d. ir 2009 m. rugpjūčio 17 d. dėl pareiškėjo dingusių daiktų Pataisos namuose buvo atliktos neplaninės kratos. Surasti kratų metu daiktai buvo grąžinti pareiškėjui. Atsakovo nuomone, pripažįstant pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, nepaaiškino, kokiu būdu Pataisos namų administracijos veiksmai ar priimti sprendimai dėl skunde nurodytų faktų jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą. Pabrėžė, kad Pataisos namų administracija veikė tinkamai, pagal įstatymus ir nuteistajam nepadarė jokios žalos, pareiškėjui buvo išaiškinta administracijos veiksmų apskundimo tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 39-40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į trečiąjį suinteresuotą asmenį dėl Pataisos namų administracijos veiksmų, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio 2 dalyje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė BVK 10 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnį, 12 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 142 straipsnio 1 dalies 1-7 punktus, 143 straipsnio 8 dalį, teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 210, 212 punktus ir darė išvadą, kad pareiškėjas, atlikdamas nuobaudą baudos (drausmės) izoliatoriuje, turėjo galimybę apskųsti Pataisos namų direktoriaus nutarimą dėl nuobaudos paskyrimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Pabrėžė, kad teisė kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, pareigūną, yra bendroji nuteistojo teisė, kuri nebuvo ir negalėjo būti atimta ar kaip nors kitaip suvaržyta. Pareiškėjas, atlikdamas nuobaudą baudos (drausmės) izoliatoriuje ir manydamas, kad nuobauda jam paskirta nepagrįstai ir neteisėtai, turėjo teisę tokią nuobaudą apskųsti kreipdamasis į pataisos įstaigos būrio viršininką ar kitą darbuotoją, kurie su nuteistaisiais nuobaudos atlikimo metu dirba individualų darbą. Teismas konstatavo, kad Pataisos namų administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas.

Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, 6.246-6.250 straipsnius, 6.271 straipsnį ir pabrėžė, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos darbuotojų neteisėtos veikos ir žalos fakto. Darė išvadą, kad, nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pataisos namų. Pažymėjo, kad padarytos neturtinės žalos faktas nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais.

III.

Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 65-66) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Mano, kad teismas neatsižvelgė į jo argumentus, byloje esančią medžiagą, įrodymus. Atkreipia dėmesį, jog nagrinėjant bylą pasitvirtino jo teiginiai, kad su juo buvo blogai pasielgta. Teigia, kad įrodė, jog Pataisos namų administracija melavo. Nurodo, kad pažymų, jog patyrė stresą, gauti neįmanoma, nes niekas tokių pažymų neišduoda vien dėl to, kad atsakovas yra Pataisos namai. Mano, jog yra įrodymų, kad buvo nubaustas nepagrįstai, todėl nukentėjo dvigubai. Paaiškina, kad saugojo savo sveikatą, stengėsi išvengti nemalonumų. Atkreipia dėmesį, kad į teismo posėdį nebuvo iškviestas pareigūnas A. Ž..

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 71) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Sutinka su teismo sprendime išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas A. K. prašo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Pataisos namų veiksmų. Dėl šių atsakovo veiksmų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 5 000 Lt.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Pataisos namų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 str., 6.271 str.). Todėl sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti, ar atitinkami veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsiradusią žalą prašoma atlyginti, yra neteisėti (teisėti). Institucijai neveikiant ar vilkinant atitinkamų veiksmų atlikimą, netinkamai (pažeidžiant teisės normų reikalavimus) atliekant tam tikrus veiksmus, nesikreipimas į kompetentingą instituciją su reikalavimu įpareigoti atlikti veiksmus, pašalinančius tiesiogines tokio neveikimo, vilkinimo ar netinkamai atlikto veiksmo pasekmes, nesudaro pagrindo pripažinti, kad vilkinimas, neveikimas ar netinkamai atlikti veiksmai yra teisėti. Pagrindas kreiptis su tokiu reikalavimu (dėl įpareigojimo atlikti veiksmus) gali išnykti institucijai pačiai, nors ir pavėluotai, atlikus atitinkamus veiksmus. Reikalavimas, kad viešojo administravimo institucijos neteisėtas neveikimas, vilkinimas ar netinkamas veiksmo atlikimas būtinai būtų nustatytas sprendžiant ginčą dėl neveikimo ar vilkinimo pripažinimo ir (arba) įpareigojimo atlikti veiksmus, asmeniui neteisėtu neveikimu, vilkinimu ar neteisėtu veiksmu padarytos žalos atlyginimą gali padaryti iš esmės neįmanomu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5-943/2007; Administracinių teismų praktika Nr.3(13), p. 237-243).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, nurodė, jog pareiškėjas, atlikdamas nuobaudą baudos (drausmės) izoliatoriuje turėjo galimybę apskųsti Vilniaus 2-ųjų PN direktoriaus nutarimą dėl nuobaudos paskyrimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Pareiškėjas, atlikdamas nuobaudą baudos (drausmės) izoliatoriuje ir manydamas, kad nuobauda jam paskirta nepagrįstai ir neteisėtai, turėjo teisę tokią nuobaudą apskųsti kreipdamasis į pataisos įstaigos būrio viršininką ar kitą darbuotoją, kurie su nuteistaisiais nuobaudos atlikimo metu dirba individualų darbą. Apibendrindamas pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus 2-ųjų PN administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, veikė pagal galiojančius teisės aktų nuostatas. Kitaip sakant, Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad nutarimo dėl nuobaudos skyrimo neteisėtumas, nebuvo konstatuotas, todėl nėra jokio pagrindo ir išvadai dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo priimant šį aktą (nutarimą).

Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik ta aplinkybė, jog A. K. įstatymų nustatyta tvarka neapskundė minėto administracinio akto, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo nurodomi ir, jo nuomone, neteisėti viešojo administravimo subjektų veiksmai yra teisėti, t. y. atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus. Teismas šioje byloje, spresdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turėjo išsamiai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes, įvertinti, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui skirta nuobauda dėl nuteistojo uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį, t. y. analizuoti atsakovo veiksmus teisėtumo prasme. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, ar valdžios institucija ir jos valstybės tarnautojai (pareigūnai) pareiškėjo atžvilgiu veikė teisėtai ar neteisėtai ir savo argumentuotas išvadas dėl šių klausimų pateikti teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje.

Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas Pataisos namų administracijos veiksmų teisėtumo iš esmės nevertino ir apsiribojo konstatavimu, kad jie yra teisėti, nurodydamas, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neapskundė anksčiau minėto administracinio akto. Tad, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos CK 6.246 ir 6.271 straipsniai), tinkamai neatskleidė bylos esmės ir dėl jos teismo sprendime nepasisakė. Teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė byloje surinktų įrodymų, teismo sprendime jų neįvertino bei taip pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį, 81 straipsnį, 86 straipsnio 1 ir 2 dalis. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.