Civilinė byla Nr. 2-502/2012
Procesinio sprendimo kategorija 110.1.;(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. J. ir D. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2050-798/2011 pagal ieškovų A. J. ir D. J. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei bankas „Snoras“ ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Dairūna“, trečiasis asmuo Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
AB bankas Snoras“ (toliau – bankas ) ir trečiasis asmuo UAB „Dairūna“ 2008 m. gegužės 21 d. sudarė kredito sutartį, kuria bankas suteikė trečiajam asmeniui 270 000 Lt kreditą. Tinkamas įmonės prievolių įvykdymas buvo užtikrintas UAB „Dairūna“ turto įkeitimu ir sutuoktinių A. J. ir D. J., kuri buvo įmonės direktorė ir vienintelė akcininkė, laidavimu. Įmonė įsipareigojimų nevykdė, todėl bankas nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos iš skolininko ir laiduotojų priteisimo. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. preliminariu sprendimu banko inicijuotoje civilinėje byloje Nr. 2-1083-368/2009 ieškinį patenkino ir priteisė bankui iš skolininko ir laiduotojų solidariai 269 030,14 Lt skolą ir bylinėjimosi išlaidas. Laiduotojams pateikus prieštaravimus, Šiaulių apygardos teismas 2009 m. lapkričio 5 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. liepos 3 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą. Sprendimui įsiteisėjus, Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. išdavė vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1083-368/2009, kuris vykdomas antstolės E. R. vykdomojoje byloje Nr. 0069/10/02170.
Ieškovai A. J. ir D. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydami pripažinti 2008 m. gegužės 21 d. laidavimo sutartį Nr. 1 negaliojančia. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. galutiniu sprendimu bankui iš laiduotojų priteistos skolos išieškojimą. Ieškovų teigimu, bankas elgėsi nesąžiningai pradėjęs priverstinį išieškojimą iki šios bylos išnagrinėjimo. Ieškovų nuomone, išieškojimas negali būti vykdomas neišsprendus tarp šalių ginčo dėl laidavimo sutarties negaliojimo. Be to, išieškojimas nukreiptas į vieninteles ieškovų pajamas – darbo užmokestį, kuris yra ir ieškovų nepilnamečių vaikų išlaikymo šaltinis.
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi banko skolininkui UAB „Dairūna“ iškėlė bankroto bylą, 2009 m. spalio 8 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui „Snoras“ iškėlė bankroto bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodamas tuo, kad ieškovai nenurodė motyvų ir argumentų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Ieškovų argumentus dėl banko nesąžiningumo ir dėl nepagrįstų antstolės veiksmų teismas laikė nepagrindžiančiais vykdymo veiksmų sustabdymo būtinumą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovai A. J. ir D. J. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0069/10/021701. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai, prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė motyvų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.
2. Bankas elgėsi nesąžiningai, pradėdamas priverstinio vykdymo veiksmus esant neišspręstam šalių ginčui dėl laidavimo sutarties negaliojimo. Bankui yra kilusi bankroto grėsmė, todėl priėmus ieškovams palankų teismo sprendimą jo įvykdymas bus neįmanomas.
3. Teismas neįvertino ieškojimo sustabdymą pagrindžiančios aplinkybės, kad išieškojimas nukreiptas į ieškovų darbo užmokestį, kuris yra vienintelis ieškovų ir jų trijų nepilnamečių vaikų pragyvenimo šaltinis.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Šioje apeliacijoje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš laiduotojų priteistos skolos išieškojimą vykdymo procese iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Antstoliui pateikiami vykdyti įsiteisėję vykdomieji dokumentai. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje, kuriame numatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir iš ieškovų, kaip iš laiduotojų išieškoma bankui priteista įmonei suteikto kredito skola. Pareiškę ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovai prašo sustabdyti priverstinį priteistos skolos išieškojimą.
CPK 145 straipsnio, įtvirtinančio laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą, 1 dalies 10 punkte yra numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, tačiau tokia teismo teisė nėra absoliuti. Siekiant užtikrinti įsiteisėjusių teismo sprendimų bei nutarčių ir jais nustatytų (patvirtintų) teisinių santykių stabilumą, įstatymas pirmiausia įtvirtina teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumą (CPK 18 str.). Išieškojimas vykdant teismo procesinį sprendimą gali būti stabdomas, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų ir teismas nutaria sustabdyti atliekamus vykdymo veiksmus (CPK 510 str. 3 d.) arba kai nagrinėjamas ginčas dėl varžytynių akto patvirtinimo (CPK 725 str.). Teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, kad teismas gali sustabdyti hipotekos procedūrą, kai ginčijami sandoriai, kuriais remiantis įregistruota hipoteka ar įkeitimas. Sustabdyti įsiteisėjusio teismo spendimo ar nutarties vykdymą gali kasacinės instancijos teismas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 str.). Sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas galimas taip pat tuo atveju, kada sprendžiamas bylos, kurioje priimtas tas sprendimas ar nutartis, proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 str. 2 d.). Visus kitus vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus, reglamentuoja CPK 625-628 straipsnių nuostatos, pagal kurias vykdymo veiksmus privalo ar turi teisę sustabdyti antstolis, o ne teismas.
Esant tokiam teisiniam reglamentavimui nagrinėjamu atveju teismas neturi teisinio pagrindo sustabdyti vykdymo veiksmus, atliekamus vykdant pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą išduotą vykdomąjį dokumentą. Išieškojimo veiksmų sustabdymas dėl to, kad ieškovai pareiškė ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, prieštarautų sprendimo vykdymo sustabdymo teisinio instituto paskirčiai, pažeistų išnagrinėtoje civilinėje byloje dalyvavusių asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, būtų nesuderinamas su teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principu (CPK 18 str.), taip pat su bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Ieškovų inicijuotoje civilinėje byloje nėra sprendžiama dėl antstolio veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, išieškomų sumų dydžių ir tvarkos pažeidimų, todėl aplinkybė, kad išieškojimas vykdomas iš nepilnamečius vaikus turinčių ieškovų darbo užmokesčio, taip pat nesudaro pagrindo sustabdyti vykdymo veiksmus, nes išieškojimą iš šių pajamų numato įstatymas (CPK 733 – 743 str.).
Apeliantų argumentas, kad ieškovams palankaus teismo sprendimo atveju banko nemokumas lems sprendimo neįvykdymą, nesudaro pagrindo taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę. Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog ieškovui bus priimtas palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Nagrinėjamu atveju ieškovai ginčija laidavimo sutartį, kuria užtikrino ieškovės valdomos įmonės prievolės pagal kredito sutartį tinkamą vykdymą. Pareikštą reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių preliminarus vertinimas nesudaro pagrindo manyti apie ieškovams palankaus sprendimo priėmimą.
Vadovaudamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo atskirojo skundo argumentais naikinti ar keisti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina galioti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Konstantinas Gurinas
Gintaras Pečiulis