VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 (S)

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gegužės 13 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok,

sekretoriaujant Francui Rutkovskiui (Franc Rutkovskij),

dalyvaujant ieškovui J. P.,

ieškovų atstovui advokatui Arūnui Kontrimavičiui,

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DIFORSAS“ antram atstovui advokatui Giriui Ivoškai, 

atsakovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ atstovei J. B.,

atsakovės akcinės bendrovės „Swedbank“ atstovui D. B., 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. P., J. P. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „DIFORSAS“ patikslintą ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei (toliau – AB) „Swedbank“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys – UAB „Verslavita“, K. V., M. V., antstolė N. J.. 

 

Teismas

 

nustatė:

 

1.                      Ieškovai D. P., J. P. ir UAB „DIFORSAS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė: 1) priteisti iš atsakovių AB „Swedbank“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ solidariai ieškovams D. P. ir J. P. po 16 951,33 Eur turtinės žalos atlyginimo (iš viso 33 902,67 Eur) bei po 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (viso iš 80 000 Eur), taip pat 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti iš atsakovių AB „Swedbank“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ solidariai ieškovei UAB „DIFORSAS“ 291 400,64 Eur nuostolių atlyginimo (85 552,97 Eur tiesioginių nuostolių ir 205 847,67 Eur negauto pelno) bei 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį grindžia toliau nurodytais argumentais.

1.1.       Ieškovai D. P. ir J. P. pastatė ūkininko J. P. sodybą „K.B.“, kurioje apsigyveno. 2004 m. lapkričio 30 d. UAB „DIFORSAS“ sudarė nuomos sutartį su ūkininku J. P. Nr. 2004-N-1, kuria ūkininkas J. P. (nuomotojas) perdavė UAB „DIFORSAS“ (nuomininkui) laikinai aštuonerių metų laikotarpiui, nuomos teise, valdyti ir naudotis už užmokestį 305,63 kv. m ploto patalpas, esančias tuo metu statomos ir tuo metu veikiančios kaimo turizmo sodybos dalyje „Dvaras“ (duomenys neskelbtini) miestelyje, kurios skirtos kavinei-restoranui įrengti. Nuo šios datos UAB „DIFORSAS“ valdė ir naudojosi ūkininko J. P. išnuomotu turtu. 2013 m. lapkričio 25 d. UAB „DIFORSAS“ su ūkininku J. P. sudarė veiklos panaudos sutartį, kuria UAB „DIFORSAS“, be kita ko, įgijo panaudos teisę naudotis kaimo turizmo sodybos „K.B.“, esančios (duomenys neskelbtini), kilnojamu ir nekilnojamu turtu. Ši sutartis 2016 m. vasario 1 d. sutartimi buvo pratęsta iki 2018 m. gruodžio 1 d., o vėliau iki 2023 m. gruodžio 1 d. Vykdant sutartimi numatytus įsipareigojimus UAB „DIFORSAS“ nuo 2004 metų visiškai valdo ir naudojasi ūkininko J. P. sodyboje „K.B.“ turtu, vykdo visuomeninių paslaugų, turizmo paslaugų teikimą, moka visus mokesčius, taip pat atsiskaitinėjo su AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ir ESO) už tiekiamą elektros energiją.

1.2.       Ieškovas J. P. 2007 m. gegužės 5 d. sudarė su AB „Swedbank“ (toliau – ir Bankas) kreditavimo sutartį Nr. 07-043159-Zu (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią Bankas suteikė J. P. 4 235 000 Lt kreditą, kas atitinka 1 226 540,70 Eur. Ūkininko J. P. įsipareigojimų pagal 2007 m. gegužės 5 d. kredito sutartį Nr. 07-043159-ZU (su visais pakeitimais ir papildymais) įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 15120070000447, įkeistu nekilnojamuoju turtu, nuosavybės teise priklausančiu J. P., D. P., M. V. ir K. V.. 2007 m. gegužės 22 d. buvo sudarytas ir Hipotekos registre įregistruotas sutartinės hipotekos sandoris, kuriuo Bankui buvo įkeistas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis kredito gavėjui J. P., ieškovei D. P., K. V. ir M. V. priklausantis turtas: žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-kumetynas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-dvaras (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-poilsio namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-poilsio namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-poilsio namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-poilsio namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-sargo namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kiti statiniai (inžineriniai) – lieptas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lieptas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lieptas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); inžineriniai tinklai – nuotekų tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuotekų tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dujotiekio tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vandentiekio tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lietaus nuotekų tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini).

1.3.       2012 m. lapkričio 1 d. ūkininkas J. P. su AB LESTO (šiuo metu ESO) sudarė „Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartį“ Nr. 450551-51244/120024, kurios pagrindu ESO į sodybą tiekė elektros energiją. Elektros energiją komercinėje veikloje naudojosi ir už ją mokėjo UAB „DIFORSAS“, apmokėdamas ESO pagal šio pateiktas sąskaitas už J. P., vadovaujantis paminėta veiklos panaudos sutartimi.

1.4.       Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. vasario 23 d. nutartimi Nr. 2552V/2011 nutarė išieškoti iš J. P. 916 576,46 Eur skolą Bankui, sutartines palūkanas, procesines (įstatymines) palūkanas ir žyminį mokestį bei priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1085-611/2012 atmetė D. P. ir J. P. atskiruosius skundus ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartį paliko nepakeistą.

1.5.       Antstolė N. J. vykdomojoje byloje Nr. 0092/12/00784 vykdo priverstinį išieškojimą iš J. P. Banko naudai. Šioje vykdomojoje byloje antstolė 2012 m. liepos 18 d. priėmė patvarkymą priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl įkeisto J. P. turto pardavimo, išieškant skolą; 2012 m. liepos 25 d. surašė turto arešto aktą, viso areštuoto turto vertę nurodydama 5 400 000 Lt. Skolininkas J. P., nesutikdamas su nurodyta areštuoto turto verte, kreipėsi su skundu dėl antstolio veiksmų, prašydamas skirti parduodamo turto vertės nustatymo ekspertizę. Antstolė N. J. 2014 m. gruodžio 16 d. priėmė patvarkymą Nr. 0092/12/00784 dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo ir nurodė, kad turto kaina yra 5 400 000 Lt, pradinė turto pardavimo kaina pirmosiose varžytynėse – 4 320 000 Lt. Antstolė N. J., vykdydama Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-535-603/2015, skyrė Bankui įkeisto ginčo turto vertinimą ir pavedė jį atlikti UAB „Verslavita“, kuri ginčo turtą įvertino 860 000 Eur suma. Atliekant turto vertinimą 2015 m. liepos 17 d. UAB „Verslavita“ atstovas O. I. surašė Ekspertizės objekto apžiūros aktą Nr.PNE-15-014, kuriuo patvirtino, kad 2015 m. liepos 17 d. turint objekto savininkų sutikimą ir informavęs apie apžiūrą apžiūrėjo objektus esančius (duomenys neskelbtini). Kaip dalyvavusi objektų apžiūroje įrašyta antstolė N. J.. Faktiškai D. P., J. P., K. V. ir M. V. apie jiems priklausančių statinių apžiūrą nebuvo informuoti, sutikimo apžiūrai nedavė, apžiūroje jie ir antstolė N. J. nedalyvavo, nors apžiūros akte buvo nurodyta, kad ji dalyvavo, ji pasirašė O. I. surašytą šį aktą. UAB „Verslavita“ atstovas O. I. faktiškai patalpų neapžiūrėjo, į patalpas įėjęs nebuvo. J. P. 2015 m. rugpjūčio 20 d. antstolei N. J. pateikė skundą dėl per mažos ginčo turto kainos ekspertizės metu nustatymo ir prašė atlikti pakartotinį turto rinkos vertės nustatymą. Antstolė skundą tenkino ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. patvarkymu skyrė pakartotinę įkeisto ginčo turto ekspertizę bei įpareigojo J. P. į antstolės depozitinę sąskaitą įmokėti užstatą ekspertizės išlaidoms apmokėti. J. P. užstato ekspertizės išlaidoms apmokėti nesumokėjo ir prašymo pratęsti terminą užstato sumokėjimui nepateikė, todėl antstolė 2015 m. rugsėjo 11 d. patvarkymu atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę ir 2015 m. rugsėjo 22 d. patvarkymu paskelbė įkeisto ginčo turto varžytynes. 2015 m. spalio 22 d. antstolė priėmė patvarkymą „Dėl neįvykusių varžytynių”, kuriuo pasiūlė išieškotojui AB „Swedbank“ paimti skolininko įkeistą turtą už pirmosiose varžytynėse nurodytą parduodamo turto kainą – 688 000 Eur. Tą pačią dieną išieškotojas pranešė antstolei, kad sutinka perimti skolininko įkeistą turtą, o ieškovo J. P. atstovas apskundė antstolės patvarkymą. Antstolė N. J. 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 0092/12/00784 perdavė išieškotojui AB „Swedbank“ tokį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini): žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-kumetyną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-dvarą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-sargo namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kitus statinius (inžinerinius) – lieptą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lieptą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lieptą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); inžinerinius tinklus – nuotekų tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuotekų tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dujotiekio tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vandentiekio tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lietaus nuotekų tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau bendrai – Turtas).

1.6.       Sodyboje, kaip matyti iš 2017 m. lapkričio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotų duomenų, be Bankui pagal antstolės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akte Nr. 0092/12/00784 nurodytų ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre, kaip Banko nuosavybė, statinių, yra ir kiti statiniai, priklausantys J. P., kuriuos pagal minėtas sutartis valdo UAB „DIFORSAS“. Tai universalios lauko aikštyno danga su lauko teniso, tinklinio, futbolo ir krepšinio linijomis, universalus lauko teniso / tinklinio komplektas, stacionarios krepšio konstrukcijos, mini futbolo vartai, žiūrovų suoliukai, skiriamojo aikštyno tinklas, asfalto danga, ūkinis pastatas, elektros pastotė ir visi inžineriniai elektros tinklai, žemės sklype įrengti kiti inžineriniai tinklai, asfalto danga. Šie statiniai pastatyti dar iki sutarties su Banku dėl paskolos suteikimo ir hipotekos sutarties sudarymo. Šių statinių nevertino UAB „Verslavita“, atlikusi turto vertinimą, ir į šias aplinkybes neatsižvelgė nei UAB „Verslavita“ turto vertinimo metu, nei Bankas, įgijęs dalį sodyboje esančių statinių ir ėmęsis įgyvendinti turto valdymo teises, taip pat ir tariamas teises disponuoti jam nepriklausančiu minėtu turtu. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad Bankas po turto perdavimo nebuvo inžinerinių tinklų – elektros tinklų savininkas. Jam nepriklausė ir elektros pastotė. Šis nekilnojamasis turtas Bankui nebuvo įkeistas, jis nėra nurodytas hipotekos lakšte Nr. 15/1/2007/0000447. Kilnojamojo turto – inžinerinių tinklų – elektros tinklų savininkas yra ūkininkas J. P., o jų valdytojas UAB „DIFORSAS“, kuris, pagal minėtas sutartis turi pilną teisę jais naudotis ir yra atsakingas už minėtų objektų priežiūrą.

1.7.       2016 m. rugpjūčio 26 d. raštu Bankas pareikalavo ieškovus D. P. ir J. P. atlaisvinti minėtą Turtą ir 2016 m. rugsėjo 30 d. išsikelti iš Turto ir perduoti jo valdymą Bankui. 2016 m. rugsėjo 12 d. raštu ESO išsiuntė J. P. raštą dėl elektros energijos nutraukimo (kurio šis negavo), kuriame nurodė, kad savininko (Banko) prašymu bus nutrauktas energijos tiekimas. J. P. 2016 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančiu antstolės N. J. 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784. 2016 m. spalio 4 d., t. y. tuo metu, kai ieškovai pateikė teismui ieškinį dėl turto perdavimo išieškotojui pripažinimo negaliojančiu, antstolis R. S. surašė Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriuo konstatavo, kad ieškovas atsisako perduoti bankui pastatus, įgytus 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktu. Konstatuojant faktines aplinkybes 2016 m. rugsėjo 30 d. dalyvavo Banko atstovai T. M., R. B. bei saugos tarnybos UAB „G4S Lietuva“ darbuotojai. Minėtoje byloje Vilniaus apygardos teismas, 2016 m. spalio 4 d. išnagrinėjęs J. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš dalies patenkino prašymą uždraudęs Bankui perleisti ginčo turtą.

1.8.       2016 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 3011-SK-734 ESO pranešė ieškovams D. P. ir J. P. apie elektros energijos tiekimo nutraukimą, nes Banko prašymu sutartis dėl elektros energijos tiekimo su ieškovais D. P. ir J. P. nutraukta. Nuo 2016 m. lapkričio 16 d. vienašališku ESO sprendimu buvo nutraukta ir Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartis Nr. 450551-51244/120024. 2016 m. lapkričio 16 d. Bankas pateikė ESO raštą Nr. SR/16-30244, kuriame nurodė, kad sutinka, jog modulinė transformatorinė būtų perkelta iš bankui priklausančio sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) t. y. iš ginčo objekto. Šį turtą ESO perėmė savo nuosavybėn. Šiuo veiksmu tiek Bankas, tiek ESO pažeidė Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartimi nustatytą draudimą perleisti ginčo turtą. 2016 m. lapkričio 17 d. J. P. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo išjungti elektrą taikymo. 2016 m. lapkričio 18 d. elektros energijos tiekimas į „K.B.“ sodybos pastatus ESO buvo nutrauktas. 2016 m. lapkričio 24 d raštu Vilniaus apygardos teismui J. P. įgalioto atstovo pateikta informacija, jog kitą dieną po prašymo pateikimo, elektra buvo išjungta. 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas J. P. prašymą tenkino uždrausdamas nutraukti elektros energijos tiekimą į sodybos pastatus. 2016 m. gruodžio 7 d. Bankas dėl minėtos teismo nutarties padavė atskirąjį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 15 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį, bet panaikino 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį dėl draudimo nutraukti elektros energijos tiekimą.

1.9.       Ieškovė D. P. 2017 m. vasario 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams antstolei N. J., AB „Swedbank“ ir VĮ Registrų centrui, kuriuo prašė atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atlikto ginčo žemės sklypo ir ginčo statinių hipotekos atsakovo „Swedbank“ AB (kredito davėjo pagal kredito sutartį Nr. 07-043159-ZU) naudai registravimą (2007 m. gegužės 31 d. pranešimo Nr. 15120070000447) pripažinti negaliojančiu; panaikinti antstolės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784. Pagal ieškovės prašymą Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojo ESO įjungti elektros energijos tiekimą adresu (duomenys neskelbtini) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Šią teismo nutartį Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Banko skundą, 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi panaikino. Šioje byloje Bankas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė D. P. ir J. P. iškeldinti iš Bankui antstolės aktu perduoto turto.

1.10.       Atsakovė ESO 2017 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 3011-4351 informavo J. P., kad savininko prašymu objektui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) (objekto Nr. 18001424, elektros apskaitos prietaiso Nr. 288254), 2017 m. rugsėjo 14 d. bus nutrauktas elektros energijos tiekimas bei nutraukė elektros energijos tiekimą. UAB „DIFORSAS“ 2017 m. rugsėjo 14 d. pareiškus prevencinį ieškinį, ESO tą pačią dieną nutraukė elektros energijos tiekimą į visus „K.B.“ objektus.

1.11.       Faktiškai nuo 2016 m. lapkričio 16 d. vienašališku ESO sprendimu buvo nutraukta ir Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartis Nr. 450551-51244/120024, ESO su Banko sutikimu, kuris faktiškai nesirūpino jam nuosavybės teise priklausančio pas ieškovus esančio turto saugumu, esant ginčo dėl šio turto įgijimo teisėtumo, išmontavo J. P. lėšomis nupirktą ir pastatytą elektros pastotę (transformatorinę) ir iškėlė ją į kitą vietovę.

1.12.       J. P. 2017 m. gruodžio 15 d. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2012 m. lapkričio 1 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties Nr. 450551-51244/120024 nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu. 2018 m. spalio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-1979-960/2018, nusprendė ieškovo J. P. ieškinį tenkinti visiškai – pripažino 2012 m. lapkričio 1 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu. Šiuo teismo sprendimu buvo atmestas UAB „DIFORSAS“ prevencinis ieškinys, kuriuo bendrovė prašė uždrausti ESO atlikti veiksmus galinčius padaryti žalą. 2019 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs Banko apeliacinį skundą ir atsakovės ESO prisidėjimą prie apeliacinio skundo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018 paliko nepakeistą. (civilinė byla Nr. e2A-1099-603/2019). Taigi teismo sprendimu, kuris turi prejudicinę galią, buvo patvirtintas atsakovų Banko ir ESO veiklos neteisėtumas. Pažymėtina, kad Banko reikalavimu atjungus elektros energijos tiekimą į visus „ K.B.“ pastatus ne tik sutriko UAB „DIFORSAS“ vykdoma ūkinė veikla, bet ir buvo gadinamas turtas – neveikiant elektrai neveikė šildymo, vėdinimo, signalinės apsaugos, nuotekų valymo, telekomunikacijos sistemos, kas žiemos laikotarpiu tiesiogiai lėmė viso turto gadinimą ir kas patvirtina atsakovų tiesioginį siekį nesiskaitant su priemonėmis, perimti ginčo turtą, be teisėto pagrindo priversti išsikelti iš patalpų, kuriose gyveno ieškovai D. ir J. P..

1.13.       Ieškovai P. nagrinėtoje civilinėje byloje dėl turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu pateikė teismui prašymus skirti ekspertizę turto, kuris ginčijamu 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktu buvo perduotas išieškotojui, vertei nustatyti. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi ieškovų prašymo, esant Banko nesutikimui, netenkino. Ieškovai pateikė teismui pakartotinį prašymą skirti turto vertinimo ekspertizę, pavedant ją atlikti ekspertui K. K.. Ekspertui užduoti klausimą: kokia buvo nekilnojamojo Turto su visais priklausiniais vertė 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0092/12/00784 surašymo metu bei jo įvertinimo 2015 m. liepos 19 d. metu. Bankas atsiliepime su prašymu nesutiko, nors teismui buvo pateiktas 2017 m. lapkričio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame buvo užfiksuota sodyboje esantys neįkeisti nekilnojamojo turto objektai, kurie, kaip priklausiniai, po turto perdavimo atiteko Bankui ir kurių vertė nebuvo nustatyta. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje skirta nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizė. Ekspertizė atlikta, gautas 2019 m. kovo 22 d. ekspertizės aktas Nr. 19-03-22KK, kuriame konstatuota, kad žemės sklypo su pastatais ir kitais inžineriniais statiniais bei inžineriniais tinklais, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2015 m. liepos 19 d. buvo 1 680 000 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 5 d. išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovams antstolei N. J. ir „Swedbank“, AB dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, ieškovės D. P. ieškinį atsakovams „Swedbank“, AB antstolei N. J. ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl hipotekos registravimo pripažinimo negaliojančiu ir turto perdavimo išieškotojui akto panaikinimo ir atsakovo „Swedbank“, AB priešieškinį ieškovams J. P. ir D. P. dėl iškeldinimo nusprendė: ieškovo J. P. ieškinį atsakovams antstolei N. J. ir „Swedbank“, AB dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu ir ieškovės D. P. ieškinį atsakovams „Swedbank“, AB, antstolei N. J. ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl hipotekos registravimo pripažinimo negaliojančiu ir turto perdavimo išieškotojui akto panaikinimo, atmesti, o priešieškinį dėl ieškovų iškeldinimo – tenkinti.

1.14.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. lapkričio 5d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-638-1120/2020 nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo J. P. ieškinys atsakovėms antstolei N. J. ir akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Atsakovėms antstolei N. J. ir akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl turto perdavimo Teismas nutarė taikyti restituciją – grąžinti ieškovams J. P. ir D. P., taip pat tretiesiems asmenims K. V. ir M. V. iki antstolės N. J. 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto įregistravimo buvusias nuosavybės teises į nekilnojamąjį Turtą, esantį (duomenys neskelbtini) bei padidinti antstolės N. J. vykdomojoje byloje Nr. 0092/12/00784 iš ieškovo J. P. išieškomą sumą 688 000 Eur suma.

1.15.       Dėl minėtų aplinkybių, t. y. turto, esančio kaimo turizmo sodyboje „K.B.“, kuriuo pagal panaudos sutartį naudojosi UAB „DIFORSAS“, nuo 2016 m. liepos 19 d. pagal antstolės N. J. 2016 m. liepos 19 d. surašytą turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784 perėmimo Banko nuosavybėn, pastarojo neteisėto reikalavimo pagrindu ESO sprendimu nuo 2016 m. lapkričio 16 d. vienašališkai nutraukus elektros energijos tiekimo sutartį ir elektros tiekimą iki 2019 m. spalio 30 d., neveikiant elektrai J. P. ir D. P., gyvenantys šioje sodyboje , negalėjo naudotis elektra, o UAB „DIFORSAS“ negalėjo visa apimtimi vykdyti turizmo paslaugų tiekimo veiklos, dėl ko, nutrūkus elektros energijos tiekimui, buvo užlietos J. P. priklausančios patalpos padarant savininkams turtinę žalą, UAB „DIFORSAS“, negalėdama dirbti, negavo planuotų pajamų, turėjo papildomų veiklos sąnaudų, taip pat išlaidų susijusių su elektros energijos tiekimo nutraukimu.

1.16.       Per laikotarpį nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d., kada teismo buvo patvirtintas turto perdavimo išieškotojui akto bei Banko šio turto įgijimo ir valdymo veiksmų neteisėtumas, dėl nurodytų atsakovų veiksnių vykdydama veiklą ieškovė UAB „DIFORSAS“ patyrė 85 552,97 Eur nuostolių, iš jų 32 813,69 Eur nuomojant generatorių, lyginant su 2015 metais turėjo 112 617,71 Eur papildomų išlaidų. Iš viso UAB „DIFORSAS“ nuostoliai sudaro 85 552,97 Eur. Per minėtą 2016–2020 metų laikotarpį UAB „DIFORSAS“ negavo 205 847,67 Eur pelno, kuris 2005 metais sudarė 25 557,76 Eur. Bendra UAB „DIFORSAS“ patirtų nuostolių suma yra 291 400,64 Eur.

1.17.       Atsakovei ESO po sutarties nutraukimo 2017 m. birželio 12 d. paėmus transformatorinę ir jos iki šiol negrąžinus J. P. ir D. P. padaryta 12 719,20 Eur (43 916,88 Lt) turtinė žala. Iš viso D. P. ir J. P. padaryta 33 902,67 Eur turtinė žala (19 549,97 + 12 719,20 + 1 633,50), t. y. po 16 951,33 Eur kiekvienam, bei po 40 000 Eur neturtinės žalos. Iš viso 96 951,33 Eur arba po 48 475,66 Eur kiekvienam. Kadangi tik 2020 m. lapkričio 5 d. nuginčijus neteisėtą antstolės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784 ir atstačius nuosavybės teises atsirado teisinis pagrindas kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nuostolių priteisimo, todėl ieškovai pareiškia šį ieškinį.

1.18.       Sutarties uždarumo principas lemia, kad sutartinė atsakomybė paprastai kyla tik sutartimi susisaisčiusiems asmenims, o deliktinė atsakomybė gali kilti bet kuriam žalą padariusiam teisės subjektui. Kasacinio teismo išaiškinta, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių ir turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui yra speciali procesinė turto realizavimo forma (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK 700 straipsnis) ir šie aktai pagal CPK 724 straipsnio 2 dalį yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Lietuvos apeliaciniam teismui 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-638-1120/2020 nusprendus pripažinti šį aktą negaliojančiu ab initio, išnyko pagrindas sutartinei atsakomybei taikyti. Banko veiksmais padaryta žala visiems atsakovams atlygintina deliktinės atsakomybės pagrindais. 2018 m. spalio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui pripažinus elektros energijos persiuntimo sutarties nutraukimą neteisėtu, ESO veiksmai, kuriais buvo padaryta žala ieškovams P., susiję su dalies turto – elektros pastotės perėmimu, ir žala nustatant faktines aplinkybes, kuriais buvo įrodinėjama elektros tinklų nuosavybės teisės, neturtinė žala yra deliktinės atsakomybės taikymo pagrindas.

1.19.       Nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d. (iki buvo priimti galutiniai teismo sprendimai) ieškovai negalėjo tinkamai naudotis tiek gyvenamosiomis patalpomis, tiek UAB „DIFORSAS“ vykdyti ūkinę veiklą. Taigi UAB „Verslavita“ neteisėti veiksmai sudarė pagrindą atsakovams AB „Swedbank“ ir ESO imtis įstatymais draudžiamų veiksmų, lėmusių turtinės ir neturtinės žalos padarymą J. P. ir D. P. bei nuostolių padarymą UAB „DIFORSAS“. Vertinant Banko veiksmus atsižvelgtina į tai, kad jis, neteisėtai įgijęs turtą , tapo jo valdytoju ir privalėjo turtą saugoti, juo rūpintis, o ne gadinti, bei esant teismo draudimui disponuoti perimtu turtu, negalėjo perleisti dalį turto ESO. Manytina, kad tiek Banko, tiek ESO veiksmai neatitiko tvarkingo, rūpestingo , padoraus asmens elgesio standartų, t. y. esant ginčui dėl turto perdavimo AB „Swedbank“, teisėtumo, atsakovas AB „Swedbank“ nurodydamas nutraukti elektros energijos tiekimą į J. P. ir D. P. gyvenamąsias patalpas, bei kitus sodybos statinius, kuriuose elektros energijos pagrindu veikia vandentiekis, šildymo, vandenvalos, apsaugos signalizacijos sistemos, o ESO besąlygiškai vykdant Banko prašymą, neatitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standarto, dėl ko visiems ieškovams buvo padaryta žala, kurią ir turi atlyginti Bankas ir ESO solidariai.

2.                      Atsakovė „Swedbank“ AB atsiliepime su ieškovų ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė savo atsiliepimą grindė toliau nurodytais argumentais.

2.1.       Ieškovai J. P. ir D. P. iki šiol procesinėmis priemonėmis vilkina skolos pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartį Nr. 2552V/2011 išieškojimą. Šis ieškinys, kuris pareikštas praleidus senaties terminą ir kuriuo buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdyti antstolės N. J. vykdomąją bylą Nr. 0092/12/00784 ir atidėti vykdymo veiksmus – priverstinį skolos išieškojimą iš J. P. ir D. P. Banko naudai iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos yra tik vienas iš pavyzdžių.

2.2.       Faktiniai duomenys patvirtina, jog ESO elektros energijos tiekimą į Turtą, kuris tuo metu nuosavybės teise priklausė Bankui, nutraukė 2017 m. rugsėjo 14 d. Elektros energijos tiekimas į Turtą, kuris tuo metu nuosavybės teise priklausė Bankui, buvo atnaujintas 2019 m. spalio 30 d. Taigi, juridinis faktas, kuriam įvykus prasidėjo senaties terminas J. P., D. P. ir UAB „DIFORSAS“ pareikšti ieškinį dėl žalos (įskaitant ir negautų pajamų), padarytos tariamai neteisėtais veiksmais ESO atjungiant elektros energijos tiekimą į tuo metu Bankui priklausantį Turtą, atlyginimo prasidėjo 2019 m. spalio 30 d.

2.3.       Senaties terminas pareikšti ieškinį dėl žalos, padarytos iškeliant modulinę transformatorinę, prasidėjo dar anksčiau, t. y. apie 2016 m. lapkričio 16 d. Tikslios datos, kuomet modulinė transformatorinė buvo iškelta iš Turto, kam ji priklausė ir į kurią vietą ji buvo iškelta, Bankas negali nurodyti, nes šių aplinkybių nežino ir jų nekontroliavo. Visas šias aplinkybes gali patikslinti tik ieškovai J. P. ir D. P. bei atsakovė ESO. Be to, pažymėtina, modulinė transformatorinė, tikėtina, buvo iškelta dar iki elektros energijos į Turtą, kuris tuo metu priklausė Bankui, nutraukimo ir elektros energija į Turtą buvo tiekiama dar maždaug metus.

2.4.       Net ir tuo laikotarpiu, kuomet Turtas nuosavybės teise priklausė Bankui, jis buvo valdomas ieškovų J. P. ir D. P.. D. P. buvo ir yra UAB „DIFORSAS“ vadovė, be to, patikslintame ieškinyje teigiama (nors ir nepagrįstai), jog UAB „DIFORSAS“ visą laiką vykdė veiklą Turte. Visi ieškovai kartu užsiima verslu, J. P. ir D. P. visą laiką gyveno ir gyvena Turte, o tai reiškia, kad ieškovų gebėjimas suvokti, kad elektros energijos tiekimas į Turtą yra atnaujintas ir prasidėjo senaties terminas ieškiniui dėl tikros ar tariamos žalos, patirtos nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. spalio 30 d. atlyginimo, atitinka vidutiniškai protingo asmens, užsiimančio verslu, gebėjimus. Kadangi apie tai, jog elektros energijos tiekimas į Turtą buvo atnaujintas 2019 m. spalio 30 d., J. P., D. P. ir UAB „DIFORSAS“ vertinant tiek objektyvųjį kriterijų, tiek subjektyvųjį kriterijų, sužinojo būtent tą dieną, kai faktiškai buvo atnaujintas elektros energijos tiekimas į Turtą, t. y. 2019 m. spalio 30 d., trejų metų senaties terminas ieškiniui dėl tariamai padarytos žalos atlyginimo prasidėjo 2019 m. spalio 30 d. Ieškinys teismui buvo pareikštas 2023 m. spalio 31 d., o ištaisius ieškinio trūkumus patikslintas ieškinys buvo pareikštas 2023 m. lapkričio 15 d., t. y. praleidus trejų metų senaties terminą. Tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti.

2.5.       Faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovai J. P. ir D. P. Banko suteikto kredito lėšomis susikūrę verslą nusprendė jo negrąžinti ir nesąžiningai naudotis Banko lėšomis sukurtu turtu ir verslu. Kaip minėta, 2007 m. gegužės 5 d. kredito sutartis buvo nutraukta ir Bankas jau nuo 2012 m. vasario 23 d. nesėkmingai banko išieškoti skolą, kurios išieškojimas vilkinamas procesinėmis priemonėmis. Todėl nėra visiškai jokio pagrindo teigti, kad J. P. ir (ar) D. P. patyrė neturtinę žalą dėl bylinėjimosi proceso, kurio jie galėjo išvengti, jiems nepalankių teismų nutarčių bei sprendimų, ir (ar) Banko teisėtų veiksmų ginant savo pažeistas teises.

2.6.       Ieškovai J. P. ir D. P. neįrodė, kad patyrė kokio nors dydžio žalą. Ieškovai teigia, kad patyrė 1 633,50 eurų žalą, nes Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2- 982-467/2019, kurioje vyko ginčai dėl 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0092/12/00784 pripažinimo negaliojančiu, sumokėjo už antstolio R. V. 2017 m. lapkričio 15 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 128-17-1088. Tačiau šios išlaidos, remiantis CK 79 straipsnio 1 dalimi ir 88 straipsniu, laikomos bylinėjimosi išlaidomis, t. y. išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu. Išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos tuo atveju, jeigu jas pagrindžiantys dokumentai teismui pateikiami iki bylos nagrinėjimo pabaigos, todėl dėl šių išlaidų atlyginimo turėjo būti sprendžiama būtent Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-982-467/2019. Pagrindo tokio reikalavimo tenkinimui nėra ir todėl, kad senaties terminas atlyginti 2017 m. lapkričio 30 d. patirtą žalą suėjo iki patikslinto ieškinio šioje byloje pateikimo.

2.7.       Dėl 19 549,97 Eur žalos dėl turto užliejimo, pirmiausia, pažymėtina, jog elektros energijos tiekimą į Turtą ESO nutraukė ne 2016 m. lapkričio 18 d., bet 2017 m. rugsėjo 14 d. Minėtas aplinkybes patvirtina ne tik ESO 2017 m. rugsėjo 12 d. raštas Nr. 3011-4351 ir 2017 m. rugsėjo 13 d. raštas Nr. 3011-SK-484, kuriuos ieškovai kartu su patikslintu ieškiniu pateikė į bylą, bet ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018 konstatuotos faktinės aplinkybės. Antra, UAB „Delfa“ atliktas Žalos dydžio įvertinimo aktas Nr. 17-05 buvo surašytas 2017 m. kovo 7 d., t. y. dar pusę metų iki elektros energijos tiekimo į Turtą nutraukimo. Vien ši aplinkybė patvirtina, kad žala, jeigu ji ir buvo patirta, negalėjo atsirasti dėl elektros energijos į Turtą nutraukimo, nes 2017 m. kovo 7 d. elektros energija į Turtą buvo tiekiama. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad ieškovai patikslintame ieškinyje daug kur nurodo neteisingas faktines aplinkybes ir tokiu būdu nesąžiningai siekia suklaidinti teismą. Trečia, Žalos dydžio įvertinimo akte Nr. 17-05 nėra: nėra identifikuota, koks konkrečiai pastatas buvo apžiūrėtas, nėra nurodyta kada įvyko užliejimas ir prie Žalos dydžio įvertinimo akto Nr. 17-05 nėra pridėtas joks dokumentas, patvirtinantis, kad UAB „Delfa“ turi kvalifikaciją ir teisę atlikti užlietų patalpų žalos įvertinimo faktą. Nė vienas iš ieškovų nepateikė duomenų ir įrodymų apie tai, kad galėjo įvykti tikras ar tariamas aptariamų neidentifikuotų patalpų užliejimas, nepateikė duomenų ir įrodymų, kada ir dėl kokių priežasčių galėjo pakilti vandens lygis išvalyto ir lietaus vandens nuotekų šuliniuose ir kas atsakingas už tai, kad nebuvo prižiūrimi išvalyto ir lietaus vandens nuotekų šuliniai. Byloje iš viso nėra jokių duomenų apie tai, kad galėjo įvykti tikras ar tariamas neidentifikuotų patalpų užliejimas, todėl neatmestina, kad aptariamos patalpos buvo nenaudojamos ir apleistos ilgą laiką. 2017 m. kovo 7 d. Žalos dydžio įvertinimo akte Nr. 17-05 nurodyta, kad buvo užlietos patalpų grindys, tačiau lokalinėje sąmatoje nėra įtraukti jokie darbai, susiję su grindų tvarkymu, tačiau yra įtraukti darbai, susiję su lubų ir (ar) šviestuvų remontu, o tai leidžia pagrįstai teigti, kad lokalinė sąmata neatitinka tikrovės. Be to, 2017 m. kovo 7 d. Žalos dydžio įvertinimo akte Nr. 17-05 pažymėta, kad patalpų durys pažeistos pelėsio ir puvinio, kas reiškia, kad patalpų užliejimas buvo ilgalaikis ir nė vienas iš ieškovų ilgą laiką nesirūpino patalpomis. Atskirai pažymėtina, kad J. P. ir D. P. praleido senaties terminą ieškiniui dėl tariamai padarytos žalos užliejus patalpas atlyginimo pareikšti, nes tą turėjo padaryti per trejus metus nuo 2017 m. kovo 7 d. Žalos dydžio įvertinimo akto Nr. 17-05 surašymo, t. y. iki 2020 m. kovo 7 d.

2.8.       Dėl 12 719,20 Eur žalos dėl už modulinės transformatorinės perkėlimą iš ginčo sklypo, pažymėtina, jog šio turto Bankas nebuvo perėmęs. Kadangi modulinė transformatorinė nebuvo Turto dalis ir nuosavybės teise nepriklausė Bankui, todėl Bankas 2016 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. SR/16-30244, skirtu ESO, neprieštaravo, kad ji būtų iškelta iš Bankui priklausančio žemės sklypo. Visi modulinės transformatorinės iškėlimo darbai bei atlyginimas už ją, jeigu toks turėjo būti, turėjo būti suderintas tarp ESO ir modulinės transformatorinės savininko, jeigu juo buvo ne ESO. Pažymėtina, kad nors Turtas nuosavybės teise priklausė Bankui, tačiau jį visą laiką valdė J. P. ir D. P., todėl jie ir turėjo susitarti su ESO dėl modulinės transformatorinės iškėlimo sąlygų ir teisingo atlyginimo už ją, jeigu toks turėjo būti atliktas. Taip pat tikėtina, kad modulinė transformatorinė visą laiką buvo ESO nuosavybė, nes, kaip matyti iš UAB „Enepro“ perdavimo akto Nr. 6, modulinę transformatorinę perdavė Pietų elektros tinklo skyriaus vyresnysis inžinierius A. J., o priėmė Logistikos skyriaus tiekimo vadybininkas V. A.. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad jie kada nors buvo modulinės transformatorinės savininkai ir (ar) sumokėjo už jos įrengimą. J. P. ir D. P. pateiktos 2006 m. birželio 16 d. Darbų vykdymo sutarties Nr. 06/16/01 1 punkte patvirtinta, kad UAB „Hermestus“ ūkininkui J. P. turėjo įrengti lauko elektros tinklus, o Atliktų darbų aktas Nr. 08/02 taip pat patvirtina, kad buvo atliekami tik lauko elektros tinklų įrengimo darbai – tranšėjų kasimas, vamzdžių paklojimas, kabelių tiesimas ir t. t. Nei aptariamoje 2006 m. birželio 16 d. Darbų vykdymo sutartyje Nr. 06/16/01, nei Atliktų darbų akte Nr. 08/02 nenurodoma, kad turėjo būti ir (ar) buvo įrengiama modulinė transformatorinė, kurią, pasak J. P. ir D. P., neteisėtai pasiėmė ESO. Pateiktas PĮ „Arlekas“ atliktas Įrengimų, gaminių, medžiagų ir darbų kiekių žiniaraštis 04-28-TP-LE-ĮŽ yra be datos, neaišku kokios sutarties, akto ar kitokio dokumento priedas, nežinoma, kam jis skirtas, todėl neįrodo ir nepatvirtina, kad jame nurodoma būtent ta modulinė transformatorinė, kurią, pasak J. P. ir D. P., neteisėtai pasiėmė ESO. Atskirai pažymėtina, kad J. P. ir D. P. praleido senaties terminą ieškiniui dėl perimant modulinę transformatorinę tariamai padarytos žalos atlyginimo pareikšti, nes tą turėjo padaryti per trejus metus nuo 2017 m. birželio 12 d., kuomet, pasak J. P. ir D. P., ESO neteisėtai pasiėmė modulinę transformatorinę, t. y. iki 2020 m. birželio 12 d.

2.9.       Nei J. P., nei D. P. nepagrindė tariamai patirtos neturtinės žalos dydžio ir nepaneigė, kad dėl savo tikrų ar tariamų išgyvenimų yra kalti patys, nes atsisakė grąžinti Banko suteiktą kreditą, dėl kurio dydžio ginčo nėra ir nebuvo.

2.10.       UAB „DIFORSAS“ taip pat neįrodė, kad patyrė kokio nors dydžio turtinę žalą, be to, patikslinto ieškinio 143-146 punktuose nurodyta UAB „DIFORSAS“ tariamai patirtos žalos suma neatitinka patikslinto ieškinio reikalavime nurodytos prašomos priteisti žalos dydžio.

2.11.       UAB „DIFORSAS“ 2023 m. lapkričio 18 d. Pažymoje nurodyta, kad UAB „DIFORSAS“ 2017–2020 metais dėl elektros energijos tiekimo atjungimo patyrė 32 813,69 Eur nuostolių dėl generatoriaus nuomos, tačiau aptariamoje Pažymoje apskaičiuojant 32 813,69 Eur nuostolius, susijusius su generatoriaus nuoma, į nurodytą sumą įtraukta ir antstoliui R. V. sumokėta 1 800 Eur suma, o iš Pažymoje nurodytą sumą pagrindžiančių sąskaitų ir kvitų matyti, kad ją sudaro išlaidos benzinui, dyzelinui, skysčiui griliui, skiedikliui ir kt. UAB „DIFORSAS“ nepaaiškino kaip skystis griliams, skiediklis bei plovimo programos susijusios su generatoriaus nuoma, taip pat nenurodė kokios buvo generatoriaus techninės savybės, kad jis veikė naudodamas tiek efekt dyzeliną, tiek efekt benziną. Šių aplinkybių UAB „DIFORSAS“ ir negalėjo paaiškinti, nes teismui kartu su patikslintu ieškiniu teikė bet kokius duomenis ir taip siekė suklaidinti byloje dalyvaujančius asmenis.

2.12.       UAB „DIFORSAS“ pateiktoje 2020 m. gruodžio 31 d. pažymoje „Pelno (nuostolio) ataskaita už laikotarpį 2015–2020 metus“ nurodyti suvestiniai duomenys neatitinka UAB „DIFORSAS“ pateiktų Pelno nuostolių ataskaitų. Atsitiktiniu būdu įvertinant UAB „DIFORSAS“ 2020 m. gruodžio 31 d. pateiktą pažymą „Pelno (nuostolio) ataskaita už laikotarpį 2015–2020 metus“ pagrindžiančius dokumentus (pelno nuostolių ataskaitas), pažymėtina, kad:

2.12.1.                      2020 m. gruodžio 31 d. pažymoje nurodyta, kad 2020 metais UAB „DIFORSAS“ gavo 61 287,55 Eur pajamų ir patyrė 103 617,37 Eur išlaidų, o 2020 m. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad UAB „DIFORSAS“ gavo 61 288 Eur pajamų, bet patyrė tik 82 688 Eur išlaidų;

2.12.2.                      2020 m. gruodžio 31 d. pažymoje nurodyta, kad 2019 metais UAB „DIFORSAS“ gavo 121 887,44 Eur pajamų ir patyrė 134 443,69 Eur išlaidų, o 2019 m. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad UAB „DIFORSAS“ gavo 121 887,44 Eur pajamų, bet patyrė tik 124 444 Eur išlaidų.

2.13.       Be to, UAB „DIFORSAS“ neįrodė, kad jis teisėtai vykdė veiklą Turte ir teisėtai vykdydamas veiklą dėl Banko ir ESO veiksmų patyrė nuostolius, negavo pelno ir (ar) turėjo papildomų išlaidų, kurios patenka į žalos sampratą. UAB „DIFORSAS“ nepagrįstai teigia, kad nuo 2013 m. lapkričio 25 d. teisėtai naudojosi ir vykdė veiklą Turte (apie laikotarpį iki 2007 m. gegužės 5 d. Bankas negali pasisakyti, tačiau UAB „DIFORSAS“ nepateikė įrodymų, kad kokia nors Turto nuomos ar panašaus pobūdžio sutartis buvo išviešinta, t. y. įregistruota Nekilnojamojo turto registre). Kaip minėta, J. P. įsipareigojimų pagal 2007 m. gegužės 5 d. Kredito sutartį Nr. 07-043159-ZU (su visais pakeitimais ir papildymais) įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 15120070000447, įkeistu nekilnojamuoju turtu, nuosavybės teise priklausančiu J. P., D. P., M. V. ir K. V. . Kaip matyti iš aptariamo hipotekos lakšto 8 dalies „Sąlygos ir reikalavimai“, ¡keičiamu daiktu savininkai be raštiško Banko sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti hipotekos lakštu įkeičiamu daiktu, taip pat be raštiško Banko sutikimo įkeičiamų daiktų savininkai neturi teisės įkeisti, išnuomoti ar kitaip apriboti ar apsunkinti savo nuosavybės teisių į įkeičiamus daiktus. Bankas tokio sutiko nėra išdavęs. 

2.14.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.478 straipsnio 2 dalis nustato, kad nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. CK 6.629 straipsnio 2 dalis nustato, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai taikomos CK 6.478 straipsnio nuostatos. Taigi, tam, kad 2013 m. lapkričio 25 d. Veiklos nuomos sutartį būtų galima panaudoti prieš Banką ir (ar) ESO, ar bet kuriuos trečiuosius asmenis, ji privalėjo būti įregistruota nekilnojamojo turto registre. Kadangi tai nebuvo padaryta, UAB „DIFORSAS“ neturi teisinio pagrindo teigti, kad bet kurie tretieji asmenys, įskaitant ir Banką ir (ar) ESO padarė jai žalą, susijusią su 2013 m. lapkričio 25 d. Veiklos nuomos sutarties vykdymu.

2.15.       Ieškovai ne tik neįrodė, kad egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos, kurios sąlygotų Banko ir (ar) ESO civilinę atsakomybę, Banko ir ESO solidariąją atsakomybę ginčo situacijoje, bet ir nenurodė paties įstatymo, kuris galėtų įtvirtinti Banko ir ESO solidarios atsakomybės tuo ieškinio faktiniu pagrindu, kurį nurodė ieškovai, prezumpciją.

2.16.       Tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad Bankui turi būti taikoma civilinė atsakomybė (nors atsiliepime nurodyti argumentai tą akivaizdžiai paneigia), teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad be ieškovų neteisėtų veiksmų jokia žala jiems nebūtų atsiradusi. Žala ieškovams nebūtų galėjusi atsirasti, jeigu J. P. būtų grąžinęs suteiktą kreditą, jeigu J. P. ir D. P. (taip pat ir UAB „DIFORSAS“, jeigu valdė Turtą) būtų išsikraustę iš Turto (pasikeitus aplinkybėms, t. y. pripažinus 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784 negaliojančiu, Turtas vėl būtų perduotas ieškovų valdymui), pripažintina, kad būtent ieškovų veiksmai buvo žalos ieškovams atsiradimo pagrindas (nors, kaip minėta, Banko nuomone jokia žala ieškovams iš viso nebuvo padaryta).

3.                      Atsakovė ESO atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikimą grindė toliau nurodytais pagrindiniais argumentais.

3.1.       Nors ieškovai, patikslinę ieškinį, savo reikalavimus grindžia atsakovės ESO deliktine civiline atsakomybe, nagrinėjamu atveju, ESO vertinimu, galėtų būti taikoma tik sutartinė civilinė atsakomybė dėl visų ieškovų reiškiamų reikalavimų, ieškovams įrodžius visas atsakovės ESO civilinės atsakomybės sąlygas. Šią poziciją ESO grindžia tuo, kad ESO teisinis santykis su ieškovais turi būti nagrinėjamas remiantis tik dėl elektros energijos vartojimo ginčo objekte aplinkybėmis ir teisiniu reglamentavimu. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje reglamentuojama, kad Energetikos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energijos vartotojais grindžiami sutartimis. [...] Reikalavimai dėl atskirų rūšių energijos tiekimo sutarčių sudarymo nustatomi atskirų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus reglamentuojančiuose įstatymuose. Nagrinėjamu atveju sutartis dėl elektros energijos persiuntimo paslaugos teikimo buvo sudaryta su ieškovu J. P., kaip su nebuitiniu vartotoju, kurios nutraukimas teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi buvo pripažintas nepagrįstu. Todėl visi reikalavimai dėl žalos atlyginimo atsakovo ESO atžvilgiu turėtų būti grindžiami tik remiantis elektros energijos tiekimo / persiuntimo paslaugos teikimo sutartiniais santykiais. Be to, net tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta rašytinė sutartis, tokių teisinių santykių šalimis yra laikomi tiekėjas ir (ar) operatorius bei objekto savininkas (Taisyklių 101 punktas). Šiems santykiams taip pat yra taikomas minėtas teisinis reglamentavimas. Atsižvelgiant į tai ieškovai visiškai nepagrįstai įrodinėja ESO deliktinę atsakomybę dėl ieškovų D. P. ir UAB „DIFORSAS“ reiškiamų reikalavimų, kuri šiuo atveju netaikoma, reikalaudami priteisti žalą solidariai iš abiejų atsakovų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad tarp atsakovo ESO ir ieškovės UAB „DIFORSAS“ niekada nebuvo sudaryta sutartis dėl elektros energijos tiekimo ir / ar persiuntimo paslaugos teikimo į ginčo objektą, ir kad UAB „DIFORSAS“ niekada nebuvo ginčo Turto savininkas, ieškovės UAB „DIFORSAS“ reiškiami reikalavimai ESO dėl nuostolių atlyginimo yra visiškai nepagrįsti ir atmestini vien šiuo pagrindu.

3.2.       ESO vertinimu, ESO turėtų būti laikytina netinkama šalimi šiame civiliniame procese. Patys ieškovai pripažįsta, kad ginčo esmė buvo Turto perdavimo Bankui akto ginčijimas ir neteisingas turto vertinimas. Šiuos ieškovų ginčijamus veiksmus atliko tretieji asmenys antstolė N. J. ir UAB „Verslavita“, kurių, kaip nurodo ieškovai, netinkamai atlikti veiksmai yra nustatyti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartyje. Taigi ginčas iš esmės kilo tik tarp ieškovų ir Banko, ieškovui J. P. netinkamai vykdant savo įsipareigojimus, nustatytus tarp jo ir Banko sudarytoje Kreditavimo sutartyje ir iš to kilusių teisinių pasekmių. Atsakovė ESO nebuvo šios sutarties šalimi, taip pat aktyviai nedalyvavo teisminiuose ginčuose dėl Turto kainos nustatymo, turto išieškotojui akto panaikinimo ar ieškovų iškeldinimo iš ginčo objekto, nes šie klausimai nėra susiję su ESO vykdoma jai teisės aktais priskirta veikla. Patys ieškovai patikslintame ieškinyje nurodė, jog UAB „Verslavita“ neteisėti veiksmai sudarė pagrindą atsakovams AB „Swedbank“ ir ESO imtis įstatymais draudžiančių veiksmų sąlygojusių turtinės ir neturtinės žalos padarymą bei nuostolių padarymą UAB „DIFORSAS“, t. y. ieškovai jiems neva atsakovų padarytą žalą iš esmės įrodinėja trečiųjų asmenų padarytais neteisėtais veiksmais. Akivaizdu, kad šie atlikti kitų asmenų veiksmai, susiję su turto vertinimu ir jo perdavimu išieškotojui nėra susiję su atsakovės ESO veikla, ESO šiame procese nedalyvavo.

3.3.       Dėl atsakovei ESO pareikštų ieškovų reikalavimų yra pasibaigęs trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį atsakovė ESO prašo taikyti.

3.4.       Ieškovai patikslintame ieškinyje nurodytais argumentais, kurių dalis yra net klaidinantys ir neatitinkantys tikrovės, o taip pat prieštaringi, nepagrindė, kad egzistuoja visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos atsakovės ESO civilinei atsakomybei atsirasti. O tuo atveju, jei teismas vertintų priešingai, egzistuoja aplinkybės, dėl kurių atsakovė ESO turėtų būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės.

3.5.       Atsižvelgiant ir į tai, kad teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi buvo pripažinta, jog sutartis, sudaryta tarp ieškovo J. P. ir atsakovės ESO, buvo nutraukta neteisėtai, darytina pagrįsta išvada, kad teisę reikšti reikalavimą atsakovei ESO dėl padarytos žalos nutraukus į ginčo objektą elektros energijos tiekimą, turi tik ieškovas J. P., kuris yra laikomas elektros energijos vartotoju. Patys ieškovai patikslintame ieškinyje nurodo aplinkybes apie priimtus teismų sprendimus, kuriais buvo tiek pritaikomos, tiek panaikinamos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovė ESO tik pirmą kartą, t. y. 2016 m. lapkričio 22 d. nutraukė elektros energijos tiekimą į objektą, nesant priimto teismo sprendimo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, pagal tuo metu buvusio objekto savininko Banko prašymą, tačiau šio prašymo įvykdymui rėmėsi Nekilnojamojo turto registro duomenimis. ESO savo raštuose, adresuotuose ieškovams, ne kartą paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė ESO visais atvejais, kai nustatoma, kad vyksta ginčas dėl nuosavybės valdymo ir (ar) disponavimo, pasiūlo vartotojui kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamu atveju ESO atsižvelgė į ieškovų prašymus ir 2016 m. lapkričio 16 d. atsakyme ieškovams nurodė, jog vykdys teismo sprendimą, jei jame bus nurodyta užtikrinti elektros energijos tiekimą į objektą.

3.6.       Ieškovų patikslintame ieškinyje yra nurodomas klaidingas žalos susidarymo laikotarpis ir atitinkamai jos dydis, už kurį galėtų būti atsakinga atsakovė ESO. Ieškovai patikslinto ieškinio 121 punkte nurodo, kad jiems žala, kuri prašoma priteisti solidariai iš abiejų atsakovų, buvo padaryta, nes negalėjo tinkamai naudotis objektu laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 19 d. (turto perdavimo išieškotojui akto surašymo dienos) iki 2020 m. lapkričio 5 d. (kaip klaidingai teigiama ieškovų, iki buvo priimti galutiniai teismo sprendimai). Tuo tarpu atsakovė ESO pirmą kartą nutraukė elektros energijos tiekimą į objektą 2016 m. lapkričio 22 d., o galutinis sprendimas dėl ginčo dėl sutarties nutraukimo neteisėtumo buvo priimtas 2019 m. rugsėjo 26 d., po kurio elektros energijos tiekimas į objektą buvo atnaujintas 2019 m. spalio 31 d.

3.7.       Ieškovai teigia, kad dėl elektros energijos nutraukimo patyrė 19 549,97 Eur turtinę žalą dėl užlietų rūsio patalpų. Žalos dydis grindžiamas UAB „Delfa“ surašytu Žalos dydžio įvertinimo aktu. Tačiau šiame akte nėra konstatuota, kad šios patalpos buvo užlietos būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, t. y. dėl nuo 2017 m. vasario 21 d. nutraukto elektros energijos tiekimo. Todėl atsakovai negali būti atsakingi už šią ieškovų nurodomą žalą, patiems ieškovams tinkamai neužtikrinus turto apsaugos nuo galimų nuostolių atsiradimo.

3.8.       Ieškovų reikalavimas atlyginti jų patirtą 1 633,50 Eur žalą dėl antstolio R. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymo solidariai iš abiejų atsakovų, t. y. ir iš atsakovės ESO, yra taip pat visiškai nepagrįstas, nes ši nurodoma žala nėra susijusi su elektros energijos nutraukimu. Kaip nurodoma patikslinto ieškinio 138 punkte, šie veiksmai buvo atliekami vykstant ginčams dėl antstolės N. J. veiksmų nustatant parduodamo įkeisto turto vertės nustatymo, surašyto turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, kuriame ESO nebuvo įtraukta kaip atsakovė

3.9.       Dėl reiškiamo reikalavimo atlyginti transformatorinės iškėlimo iš ginčo sklypo žalą, pažymėtina, jog priešingai, nei teigia ieškovai, Transformatorinė ieškovams J. P. ir D. P. nuosavybės teise niekada nepriklausė. Visų naujųjų vartotojų elektros tinklų prijungimo prie operatoriaus skirstomųjų tinklų paslauga yra teikiama remiantis teisės aktais, o konkrečiu atveju ieškovų objektas buvo prijungtas vadovaujantis Prijungimo sutarties vykdymo metu galiojančiomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 326 (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 4-388 redakcija) patvirtintomis Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (elektros tinklų, elektros įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklėmis (toliau – Prijungimo taisyklės). Prijungimo taisyklių 14 punkte buvo nustatyta, kad Elektros tinklų nuosavybės riba tarp operatoriaus ir vartotojo elektros įrenginių nurodoma techninių sąlygų apraše ir (ar) elektros tinklo nuosavybės ribų akte. Atitinkamai Prijungimo taisyklių 40 punkte buvo reglamentuojama, kad Vartotojas ar gamintojas neįgyja nuosavybės teisių į operatorių nutiestus ar pertvarkytus elektros tinklus ir įrenginius, sumontuotus vartotojų ar gamintojų elektros įrenginiams prijungti prie operatoriaus elektros tinklų. Prijungimo taisyklių 42 punkte buvo aiškiai nurodyta, kad Vartotojas ar gamintojas savo lėšomis atlieka jam priklausančio objekto vidaus elektros instaliacijos ir kitus elektros montavimo darbus iki nuosavybės su operatoriaus elektros tinklais ribos bei parengia šiems darbams atlikti būtinus techninius dokumentus. Taip pat nagrinėjamu atveju taikant Prijungimo taisyklių 34 punkte nustatytas sąlygas, pagal kurias Naujiesiems vartotojams operatorių paslaugų kaina yra lygi 40 procentų vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie tinklų projekto sąmatinės vertės, Prijungimo sutarties 3.1 punkte ir buvo nustatyta, kad Vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie skirstomųjų elektros tinklų paslaugos mokestį sudaro 40 procentų elektros įrenginių prijungimo projekto sąmatinės vertės, t. y. 43 916,88 Lt. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reglamentavimo, vartotojas privalo pats savo jėgomis ir lėšomis įsirengti jam priklausančius vidaus (abonentinius) elektros tinklus. Būtent šių darbų atlikimui ieškovas J. P., kaip ūkininkas, ir sudarė su UAB „Hermestus“ 2006 m. birželio 16 d. Darbų vykdymo sutartį Nr. 06/16/01 (pateiktas su Ieškovų patikslintu ieškiniu priedas Nr. 39) dėl lauko tinklų įrengimo objekte. Šia sutartimi buvo sutarta sutarties objekto kaina, įskaitant PVM, 160 305,36 Lt. Būtent minėtai sumai (160 305,36 Lt) yra pateiktas ir UAB „Hermestus“ Atliktų darbų aktas Nr. 08/02 Nr. 08/02 dėl lauko elektros tinklų įrengimo užsakovo ūkininko J. P. užsakymu. Pabrėžtina, kad šiame atliktų darbų akte nėra nurodytos Transformatorinės įsigijimo ir jos įrengimo sąnaudos. Minėtai 160 305,36 Lt sumai buvo išrašyta UAB „Hermestus“, kurią ieškovas apmokėjo. Tuo tarpu su patikslintu ieškiniu pateiktas priedas Nr. 42 „El. tinklų įvedimo sąmata“ yra projektuotojo PĮ „Arlekas“ parengtas atsakovės ESO elektros tinklų dalies Įrengimų, gaminių, medžiagų ir darbų kiekių žiniaraštis. Šis dokumentas galėjo būti pateiktas ieškovui remiantis minėtu Prijungimo taisyklių 11 punktu. Atitinkamai ieškovo J. P. atsakovei ESO apmokėta 43 916,88 Lt (12 719,20 Eur) suma pagal išrašytą tuo metu AB Rytų skirstomieji tinklai PVM sąskaitą faktūrą Serija LEA Nr. 8841114 yra prijungimo paslaugos mokestis, kuris buvo nustatytas minėtame Prijungimo sutarties 3.1 punkte.

3.10.       2016 m. į ESO kreipėsi naujasis vartotojas, prašydamas prijungti jo elektros tinklus prie ESO elektros tinklų adresu (duomenys neskelbtini). Naujojo vartotojo prijungimui ESO 2016 m. birželio 3 d. parengtose Prijungimo sąlygose Nr. TS16-21090 (pridedamo 8 priedo 1–2 lapai) buvo nustatyti techniniai sprendiniai ESO elektros tinklų daliai: pagal suderintą projektą suprojektuoti naują modulinę tranzitinę transformatorinę (toliau – MTT) , MTT prijungti nuo 10 kV oro linijos (toliau OL) L-200 iš TP Musninkai. Prijungimui nutiesti 10 kV 3x120 mm2 skerspjūvio kabelių liniją. MT Ms-230 išmontuoti, esamą 10 kV KL nuo 10 kV OL L-200 iki MT Ms-230 pratęsti iki naujos MTT; taip pat esamą 0,4 kV KL iš MT Ms-230 perjungti prie MTT. Šie techniniai sprendiniai buvo nurodyti ir naujos transformatorinės Ms-230 techninėje dokumentacijoje (pridedamas 8 priedas), o konkrečiai, ESO priklausančių Lauko elektros tinklų plane, nurodant, kad Esama modulinėje tranzitinėje transformatorinėje (MTT) Ms-230 iš Musninkų 35/10 kV TP išmontuojama, esamas vartotojas permaitinamas iš naujai projektuojamos MTT (pridedamo 8 priedo 6 lapas). Panašiai šie techniniai sprendiniai buvo nurodyta ir parengtoje MT Ms-230, KS-3462 paleidimo schemoje, kad Esama MT Ms-230 demontuojama, montuojama JM-131 su naujai suprojektuota 10 kV KL, montuojama nauja tranzitinė MT Ms-230, esamas KS-1435 permaitinamas iš naujos MT Ms-230 (pridedamo 8 priedo 11 lapas). Taigi pagal techninius sprendinius buvo suplanuota esamą Transformatorinę perkelti į kitą vietą, o objektą pajungti nuo naujai įrengtos kabelinės spintos KS-1435. Tuo tikslu buvo kreiptasi į tuo metu esamą objekto savininką atsakovę „Swedbank“ AB, prašant sutikimo suplanuotų darbų atlikimui, ir buvo gautas sutikimas dėl Transformatorinės perkėlimo. Vykdant minėtus Transformatorinės perkėlimo darbus, Transformatorinė 2017 m. birželio 12 d. buvo demontuota. Ieškovai patikslintame ieškinyje, siekdami suklaidinti teismą, visiškai nepagrįstai teigia, kad ieškovų Transformatorinės nuosavybės teises patvirtina pridedami buhalteriniai duomenys apie neva perimtą J. P. turtą. Pabrėžtina, kad šie pateikti duomenys yra iš atsakovo ESO buhalterinės sistemos apie ESO priklausančius elektros tinklus ir įrenginius, kurie nuo pat jų įrengimo yra įtraukti į ESO balansą.

3.11.       Kategoriškai nesutiktina su ieškovės UAB „DIFORSAS“ reikalavimu dėl nuostolių atlyginimo, pareikštu ESO atžvilgiu. Visų pirma, pažymėtina, kad iš patikslintame ieškinyje nurodytų aplinkybių nėra aišku, kokius tiksliai tiesioginius nuostolius patyrė ieškovė UAB „DIFORSAS“, ir iš ko jie susideda, o taip pat nėra pateikti iš viso jokie rašytiniai įrodymai, kuriais grindžiama reikalaujama priteisti 85 552,97 Eur tiesioginių nuostolių suma. Ieškovai su patikslintu ieškiniu pateikė 2023 m. sausio 18 d. pažymą ir sąskaitas bei kvitus savo patirtoms išlaidoms už generatoriaus nuomą ir degalus generatoriui pagrįsti, tačiau šioje pažymoje nurodoma bendra suma yra 32 813,69 Eur, kuri ieškovų teigimu, įsiskaičiuota į 112 617,71 Eur papildomų išlaidų bendrą sumą, tačiau kuri patikslintu ieškiniu nėra prašoma priteisti. Todėl šie pateikti rašytiniai įrodymai iš viso neturi būti vertinami, nes jais nėra grindžiama neaišku už ką patirtų 85 552,97 Eur nuostolių suma, o ieškovės UAB „DIFORSAS“ reikalavimas šioje dalyje turi būti atmestas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad 2023 m. sausio 18 d. pateiktoje pažymoje nurodomos patirtos išlaidos atjungus elektros energiją per 2017–2020 metus, tuo tarpu elektros energijos tiekimas į Turtą buvo atnaujintas 2019 m. spalio 31 d. Be to, yra pateiktos sąskaitos už neaišku kokios įrangos nuomą ir už visą 2017 m. rugsėjo mėn., o taip pat pateikta 2017 m. rugpjūčio 31 d. sąskaita už generatoriaus nuomą už 2017 m. rugpjūčio mėn. 7 dienas ir įrangos pristatymą bei parsivežimą, kai tuo tarpu elektros energijos tiekimas buvo nutrauktas tik 2017 m. rugsėjo 14 d. Taigi šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad ieškovas pateikė klaidinančius duomenis. Analogiškai visiškai nesuprantama, kodėl yra pateikti rašytiniai įrodymai (pelno (nuostolių) ataskaitos ir balansai) apie nuostolius, kuriuos ieškovė neva patyrė dėl atjungtos elektros energijos ir per 2020 m. Trečia, visiškai nėra aišku, kokiu pagrindu pateiktoje pažymoje yra įtraukta 1 800,00 Eur suma dėl antstolio R. V. neaišku kokių suteiktų paslaugų. Dėl šios sumos nėra pateikta jokių paaiškinimų ir pagrindžiančių dokumentų. Ketvirta, į bylą nėra pateikta tarp ieškovės ir BM Energy Service Lietuvos filialo sudaryta generatoriaus nuomos sutartis, todėl pateikti dokumentai neįrodo, kad nuomojamas generatorius buvo naudojamas ginčo objekte, taip pat neaišku, kokiam laikotarpiui buvo sudaryta sutartis ir kokia sutarta generatoriaus nuomos kaina. Neaišku ir tai, kokiu tikslu buvo nuomojamas generatorius, nes ieškovų teiginiai yra prieštaringi, teigiant, kad ieškovė UAB „DIFORSAS“ laikotarpiu, kai buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas, negalėjo vykdyti jokios komercinės veiklos, dėl ko atitinkamai patikslintu ieškiniu prašo atlyginti ir nuostolius už negautą pelną. Penkta, iš pateiktų dokumentų nėra aišku, koks kuras buvo naudojamas generatoriui, nes iš pridėtų sąskaitų matyti, jog buvo perkamas tiek dyzelinas, tiek benzinas. Be to, pridėtos sąskaitos ir kvitai neįrodo, kad kuras buvo perkamas konkrečiai generatoriaus veikimui, o ne automobiliams. Šešta, nėra paaiškinta, ar į ieškovės UAB „DIFORSAS“ nuostolių paskaičiavimą buvo įtrauktos turėtos išlaidos, nurodomos sąskaitose, už automatikos skydą ir orapūtę. Jei šios išlaidos yra įtrauktos, nėra paaiškinta, kam šie įrenginiai buvo naudojami. Septinta, ieškovės reikalavimas atlyginti 205 847,67 Eur negautų pajamų, kai neva negalėjo vykdyti ūkinės veiklos, prieštarauja kitoms nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Be jau nurodytų aplinkybių, dėl kurių šis reikalavimas, reiškiamas atsakovo ESO atžvilgiu, yra visiškai nepagrįstas (t. y. kad UAB „DIFORSAS“ ir ESO nesieja jokie sutartiniai santykiai; kad operatorius turi pareigą atlyginti tiesioginius nuostolius tik vartotojams, kaip reglamentuojama Taisyklėse; kad klaidingai nurodomas nuostolių atsiradimo laikotarpis; kad yra suėjęs ieškinio senaties terminas tokiems reikalavimams pareikšti), papildomai pažymėtina, kad antstolio R. S. 2016 m. spalio 4 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 70/16/85 nurodyta, jog Faktinių aplinkybių konstatavimo metu iš Pastato – Kumetyno išėjusi D. P. AB „Swedbank“ įgaliotam asmeniui T. M. nurodė, kad Bankui priklausančio turto neperduos, taip pat nurodė, jog niekas kitas iš trečiųjų asmenų, įskaitant ir UAB „DIFORSAS“, šiuo turtu nesinaudoja, jo nesinuomoja ir veiklos šiame turte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) nevykdo.

3.12.       Patys ieškovai J. P. ir D. P. pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, tai sudaro pagrindą netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalis, net jei būtų tokia nustatyta.

4.                      Trečiasis asmuo antstolė N. J. atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko, prašė ieškovų reikalavimus atmesti ir priteisti dėl atsiliepimo parengimo patirtas bylinėjimosi išlaidas, o bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1.       Visą ginčo laikotarpį būtent ieškovai buvo ginčo nekilnojamojo turto valdytojai ir naudotojai, t. y. net ir nuosavybės teisei perėjus Bankui, buvo reiškiamas reikalavimas (priešieškiniu) dėl iškeldinimo, faktiškai ieškovai nebuvo iškeldinti ir šis reikalavimas nebuvo patenkintas, todėl faktiškai Bankas turto nevaldė. Būtent faktinis valdytojas ir naudotojas turi tinkamai prižiūrėti nekilnojamąjį turtą ir juo rūpintis. Nėra aišku, kodėl buvo užlietos patalpos, turto naudotojams žinant apie elektros atjungimą ir nepasirūpinus žalos išvengimu iš anksto.

4.2.       Nėra aišku, kodėl transformatorinės perėmimo „žala“ prašoma priteisti solidariai ir iš Banko ir ESO, nors ieškinyje nurodoma, kad transformatorinė tiesiog buvo perkelta į kitą teritoriją, taigi tikėtina, jog ji nebuvo sunaikinta ar perleista. Įrodymų, kad jos negalima grąžinti, byloje nėra. Manytina, kad ieškovai gali ginti savo teises į nuosavybę kitais teisiniais būdais. Bankas, būdamas tuometiniu teisėtu savininku, turėjo teisę atjungti elektrą ir kt. Ir pirmos instancijos teismas, ieškovams užginčijus turto perleidimo aktą kreditoriui, netenkinto ieškovų ieškinio, ir tik apeliacinės instancijos teismas panaikino turto perleidimą. Pažymėtina, kad minėtą bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje, ieškovai nesiėmė aktyvių veiksmų, ilgą laiką neprašė teismo skirti turto vertinimo ekspertizės, kuri faktiškai būtina tokio pobūdžio bylose, taipogi nurodydavo, kad sieks taikos sutarties sudarymo, nors nesiėmė jokių realių veiksmų, kas sąlygojo ilgą bylos nagrinėjimą ir iš esmės bylos bei išieškojimo proceso vilkinimą. Taigi patys ieškovai nulėmė jų nurodomos galimos „žalos“ kilimą. Taipogi nėra aišku, kodėl dar 2017 m. birželį perėmus transformatorinę, kuria ieškovai laikė ir laiko priklausančia jiems, ieškovai nereiškė reikalavimų ją grąžinti ar nesikreipė į teismą anksčiau.

4.3.       Kaip nurodė Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1099-603/2019, objekto savininko pasikeitimas nepanaikino UAB „DIFORSAS“ teisių naudotis turtu, kuriuo jis naudojosi, o naujas savininkas įgijo turtą su suvaržymu, t. y. su terminuota panaudos sutartimi, kurią jie turi nutraukti ir to nepadarė. Taigi niekas netrukdė UAB „DIFORSAS“ naudotis panaudos sutartimi valdomu turtu, kitaip nei nurodoma ieškinyje.

4.4.       Prašomos priteisti įmonės negautos pajamos privalo būti tinkamai įrodytos, t. y. negalima remtis 2005 metų pelnu, siekiant įrodyti 2016–2020 metų neva negautas įmonės pajamas. Iš ieškinio galima matyti, kad ši turtinė žala nėra įrodyta.

4.5.       Šiuo atveju aktualus CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikytinas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškovai prašo atlyginti ir 2017 m. kilusią žalą, praleidę įstatyme įtvirtintą senaties terminą.

4.6.       Pažymėtina, kad vykdomoji byla yra užvesta dar 2012 metais, t .y. jau prieš 11 metų, tačiau dėl daugelio ieškovų keliamų bylų ir teikiamų skundų, išieškojimas vis dar nėra užbaigtas ir faktiškai yra itin vilkinamas.

4.7.       Ieškovai faktiškai prašo priteisti žalą iš atsakovių, remdamiesi UAB „Verslavita“ neteisėtais veiksmais, nors UAB „Verslavita“ nėra atsakovas šioje byloje. Tokia ieškinio motyvacija yra nesuprantama ir nelogiška. Taipogi yra akivaizdu, kad ieškovai, dėstydami savo ieškinio reikalavimus ir jų pagrindą patys prieštarauja savo teiginiams ir niekaip dėsningai nepaaiškina atsakovų neteisėtų veiksmų bei jų atsakomybės solidarumo pagrindų.

4.8.       Ieškovai dėl savo patirtos neturtinės žalos kaltina ne kiek atsakoves, o teismus, priėmusius ieškovams nepalankius sprendimus, tačiau atsakovais šioje byloje nėra traukiama valstybė. Pažymėtina, kad teisminius procesus, susijusius su skolos išieškojimu iš hipoteka įkeisto turto, didžiąja dalimi pradėdavo būtent ieškovai ir jų buvo itin daug.

4.9.       Darytina išvada, kad ieškinyje nėra tinkamai pagrįsta nei kilusi žala, neteisėti atsakovių veiksmai, atsakovių kaltė, nei priežastinis ryšys tarp galimos žalos ir neteisėtų veiksmų. Taigi ieškinys yra teisiškai nepagrįstas ir jo reikalavimai nėra tinkamai įrodyti.

5.                      2024 m. parengiamojo teismo posėdžio metu teismui patenkinus ieškovų atstovo prašymą sudaryti galimybę tikslinti ieškinio reikalavimus, 2024 m. vasario 5 d. byloje gautas patikslintas ieškinys, kurio 2 reikalavimą ieškovų atstovas žodžiu pakeitė o 4 patikslino 2024 m. vasario 23 d. parengiamojo teismo posėdžio metu (nurodė, jog turtinė žala dėl transformatorinės perkėlimo turi būti priteista tik ieškovui J. P., ne abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis, nurodė negautų pajamų skaičiavimo apsirikimus) ir kurio pagrindu teismas išnagrinėjo bylą iš esmės. Patikslintu ieškiniu ieškovai pareiškė ir bylos nagrinėjimo metu palaikė šiuos patikslintus ieškininius reikalavimus: 1) priteisti iš atsakovių AB „Swedbank“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ solidariai ieškovams D. P. ir J. P. po 9 774,98 Eur turtinės žalos atlyginimo (viso 19 549,97 Eur) bei po 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (viso 80 000 Eur), taip pat 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsakovui J. P. 12 719,20 Eur turtinės žalos atlyginimo, taip pat 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovės AB „Swedbank“ ieškovams D. P. ir J. P. po 10 000 Eur neturtinės žalos; 4) priteisti iš abiejų atsakovių AB „Swedbank“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“  solidariai ieškovei UAB „DIFORSAS“ 31 013,69 Eur turtinės žalos ir 94 436,94 Eur negautų pajamų; iš viso 125 450,63 Eur nuostolių, taip pat 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti iš atsakovės AB „Swedbank“ ieškovei UAB „DIFORSAS“ 21 400,45 Eur tiesioginių nuostolių ir 25 557,76 Eur negautų pajamų, iš viso – 47 258,22 Eur nuostolių bei 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Patikslintame ieškinyje ir bylos nagrinėjimo iš esmės metų ieškovų atstovas advokatas Arūnas Kontrimavičius paaiškino pareikštų reikalavimų faktinį pagrindą ir ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

5.1.       AB „Swedbank“ veiksmai, kuriais buvo daroma žala visiems ieškovams, prasidėjo jam įgijus nuosavybės teises į dalį ieškovų D. P. ir J. P. turto ir esant ginčui dėl 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0092/12/00784 pripažinimo negaliojančiu, ir trūko iki 2020 m. lapkričio 5 dienos, t. y. iki tol kol minėtas aktas teismo buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas;

5.2.       ESO neteisėti veiksmai, kuriais buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala ieškovams D. P. ir J. P. prasidėjo 2016 m. lapkričio 22 d. nutraukus sutartį dėl elektros energijos tiekimo ir elektros energijos tiekimą į J. P. sodybą ir pasibaigė 2019 m. spalio 30 d., t. y. Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria buvo atmestas AB „Swedbank“ apeliacinis skundas.

5.3.       Neturtinė žala padaryta ieškovams D. P. ir J. P. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. turi būti atlyginta atsakovės AB „Swedbank“, žalą padarytą šiems ieškovams ESO perėmus jų turtą privalo atlyginti ESO, o vėlesniu laikotarpiu iki 2019m. spalio 30 d. padaryta turtinė ir neturtinė žala turi būti atlyginta abiejų atsakovų solidariai, kaip atsiradusi jų bendrų veiksmų rezultate. Neturtinę ir turtinę žalą padarytą šiems ieškovams nuo 2019 m. spalio 30 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d. turi atlyginti atsakovė AB „Swedbank“. Neturtinė žala patirta dėl gyvenimo kokybės pablogėjimo nutraukus elektros energijos tiekimą, nes nebuvo šildymo, neveikė signalizacija ir nuotekų valymas, teko nuomotis generatorius, kurie kėlė didelė triukšmą ir stipriai dūmino, be to, nuolat teko patirti nerimą dėl teisminių procesų ir banko ketinimų ieškovus iškeldinti.

5.4.       Žalą padarytą UAB „DIFORSAS“ iki 2016 m. lapkričio 22 d. privalo atlyginti dalinai AB „Swedbank“, žalą padarytą vėlesniu laikotarpiu iki 2019 m. spalio 30 dienos privalo atlyginti abi atsakovės, kaip atsiradusią bendrų veiksmų rezultate. Žalą atsiradusią nuo 2019 m. spalio 30 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d. privalo atlyginti AB „Swedbank“. 

5.5.       Dėl pirmo patikslinto ieškinio reikalavimo atstovas paaiškino, kad atsakovės AB „Swedbank“ reikalavimu atsakovei ESO 2016 m. lapkričio 18 d. neteisėtai nutraukus elektros energijos sutartį ir elektros tiekimą į „K.B.“ sodybos pastatus buvo užlietos pastato „Dvaras“ rūsio patalpos. Kaip patvirtina UAB „Delfa“ 2017 m. kovo 7 d. surašytas „Žalos dydžio įvertinimo aktas“ Nr. 17-05, J. P. ir D. P. padaryta 19 549,97 Eur žala, kuri nepašalinta iki šiol. Kadangi žala padaryta bendrais Banko ir ESO veiksmais, privalo būti atlyginta atsakovių solidariai.

5.6.       Dėl antro patikslinto ieškinio reikalavimo atstovas paaiškino, kad prašoma priteisti 12 719,20 Eur (43 916,88 Lt) turtinė žala ieškovui J. P. padaryta 2017 m. birželio 12 d. ESO neteisėtai iš jo sklypo iškėlus transformatorinę ir jos negrąžinus iki šiol. Elektros tinklų projektą pagal J. P. užsakymą atliko PĮ „Arlekas“, projektavimo darbus, kaip transformatorinės įrengimą apmokėjo J. P., todėl jam turi būti atlyginta nuosavybės netekimu padaryta žala.

5.7.       Dėl UAB „DIFORSAS“ padarytos žalos patikslintame ieškinyje ir bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovų atstovas paaiškino, kad per 2016–2020 metų laikotarpį UAB „DIFORSAS“ negavo 120 294,70 Eur pajamų (pelno), kuris 2005 metais sudarė 25 557,76 Eur, 2016 m. tik 7 494,10 Eur, o likusiais metais patirti nuostoliai: 2016 m. negautas pelnas – 18 063,66, 2017 m. – 2020 m. negautas pelnas – po 25 557,76 Eur kiekvienais metais. Negautas pajamas (pelną) sąlygojo tai, kad sumažėjo pardavimo pajamos (nuo 111 412 Eur 2015 m. iki 94 021Eur 2016 m., nuo 94 021 Eur 2016 m. iki 84 381 Eur 2017 m.; nuo 121 887 Eur 2019 m. iki 61 288 Eur 2020 metais. Negautas pajamas sąlygojo padidėjusi veiklos savikaina (2017 m. iki 101 669 Eur, kai 2016 m. sudarė 86 257 Eur., 2018 m. išaugusi iki 115 634 Eur, 2019m. išaugusi iki 124 444 Eur). Negautas pajamas sąlygojo ir patirti nuostoliai: 2017 m.- 10 387 Eur; 2018 m.- 13 379 Eur; 2019 m- 2 557 Eur; 2020 m.- 772 Eur). Šie duomenys pagrįsti minėtų laikotarpių pajamų (pelno) ataskaitomis. Pajamų dydį sąlygojo tai, kad atjungus elektros energijos tiekimą, vykstant ginčams dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu UAB „DIFORSAS“ negalėjo planuoti savo veiklos, priimti ilgalaikius užsakymus dėl maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų teikimo, negalėjo nutraukti sutarčių dėl tokių paslaugų teikimo, turto draudimo, telekomunikacinių paslaugų, turto apsaugos sutarčių, atleisti darbuotojus. Be negautų pajamų UAB „DIFORSAS“ taip pat patyrė 54 623,91 Eur nuostolių, iš jų 31 013,69 Eur dėl elektros generatorių nuomos. Žala susijusi su generatoriaus nuoma – 31 013,69 Eur (padaryta nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. spalio 30 sudarė 31 013,69 Eur (32 813,69 – 1 800 už faktinių aplinkybių konstatavimą ), už kurią atsakingos abi atsakovės, o nuo 2019 m. spalio 30 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d. – 23 610,22 Eur (54 623,91 – 31 013,69) atsakinga atsakovė AB „Swedbank“. 23 610,22 Eur žala pagrįsta pelno nuostolių ataskaitų duomenimis. Konkrečių nuostolių atsiradimą sąlygojo papildomos išlaidos susijusios su turto apsauga, valymo įrenginių darbo užtikrinimu, darbo užmokesčio nedirbantiems darbuotojams, bei socialinio draudimo įmokų Sodrai mokėjimu, kitoms būtinoms turto išlaikymo išlaidoms, kaip pastatų draudimo apmokėjimu ir kt.

6.                      Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovė AB „Swedbank“ ir jos atstovas bylos nagrinėjimo iš esmės metu prašė vadovautis aplinkybėmis ir argumentais nurodytais ankstesniame Banko atsiliepime į ieškinį. Papildomai nurodė, kad nors ieškovai teigia, kad ieškinio senatis prasidėjo ne 2019 m. spalio 30 d., bet 2020 m. lapkričio 5 d., kuomet Lietuvos apeliacinis teismas pripažino negaliojančiu 2016 m. liepos 19 d. Turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784, tačiau tokie ieškovų argumentai nepagrįsti, nes antrojo patikslinto ieškinio turinys patvirtina, jog ieškovai įrodinėja, jog turtinę ir neturtinę žalą patyrė dėl to, kad buvo atjungtas elektros energijos tiekimas. Be to, ginčo turtas niekada nebuvo išėjęs iš ieškovų valdymo, todėl jokios žalos dėl ginčo turto valdymo praradimo ieškovai nepatyrė ir negalėjo patirti. Taip pat pažymėjo, kad nors ieškovai pateikė UAB „DIFORSAS“ finansinius dokumentus, tačiau, kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ duomenų bazės, UAB „DIFORSAS“ viešam registrui nėra pateikusi 2013–2018 metų, 2020 metų finansinės atskaitomybės dokumentų, todėl ieškovų pateiktus 2015–2018 metų ir 2020 metų finansinės atskaitomybės dokumentus (būtent tuos, kurių ieškovai neteikia viešam registrui) teismas turėtų vertinti kritiškai. Teismo posėdžio metu Banko atstovas papildomai paaiškino ir pažymėjo:

6.1.       Dėl ieškovų prašomos priteisti žalos už laikotarpį iki 2019 m. spalio 30 d., ieškinys turėjo būti vėliausiai pareikštas 2022 m. spalio 31 d., pareikštas metais vėliau, todėl turi būti atmestas dėl ieškinio senaties praleidimo. Iš esmės šioje byloje galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl žalos patirtos laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 31 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d., nes tik šis laikotarpis iš ieškovų pasirinkto žalos susidarymo laikotarpio patenka į trejų metų ieškinio senaties terminą iki kreipimosi į teismą.

6.2.       Nėra aišku, kodėl neva dėl užliejimo patirta žala turi būti atlyginta tik ieškovams P., nors turto bendraturčiais yra ir tretieji asmenys V..

6.3.       Ieškovų prašoma priteisti neturtinė žala yra labiausiai susijusi su netinkamu savo teisių įsivaizdavimu.

6.4.       Transformatorinės bankas niekada nevaldė nuosavybės teise, tik davė leidimą ją pašalinti iš tuo metu Bankui nuosavybės teisėmis priklausančio žemės sklypo.

6.5.       Nėra jokių patikimų įrodymų, kad ginčo laikotarpiu UAB „DIFORSAS“ vykdė veiklą ir generatoriai buvo naudojami ginčo Turte, o ne kokioje kitoje vietoje (išvažiuojamų renginių vietoje). Pažymėtina, jog turtas buvo įkeistas ir Bankas nebuvo leidęs jo apsunkinti. J. P. su UAB „DIFORSAS“ sudarytos sutartys nebuvo išviešintos ir negali būti naudojamos prieš trečiuosius asmenis. UAB „DIFORSAS“ žala yra grindžiama išvestiniais, ir kai kus net neįskaitomais įrodymais; neaišku, kodėl turėtų būti atlyginama žala už grilio skystį, plovimo programas, skiediklius ir pan. Taip pat neaišku, ar generatoriams buvo reikalingas tiek dyzelinas, tiek benzinas, nes prie ieškinio pateikti kvitai tiek už vieną, tiek už kitą kurą. Prie ieškinio pateiktos sąskaitos faktūros, bet nėra jų apmokėjimo; vien faktūrų išrašymas nepatvirtina išlaidų patyrimą, nes išrašius kreditines sąskaitas, nieko mokėti nereikia. Galiausiai neaišku, kodėl reikėjo naudotis generatorių pervežimo paslauga, jei iš tikrųjų generatorių reikėjo dėl elektros energijos atjungimo, tai jų vežioti pirmyn atgal nebuvo jokio reikalo.

7.                      Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovė ESO ir jos atstovė bylos nagrinėjimo iš esmės metu nurodė palaikanti ankstesniame atsiliepime išdėstytą poziciją ir visiškai nesutinka su ieškovų patikslintame ieškinyje išdėstytais teisiniais ir faktiniais argumentais bei ieškinio reikalavimais, mano, kad jie nepagrįsti ir atmestini. Pažymėjo tik tai, kad ieškovai patikslintame ieškinyje ir toliau laikosi pozicijos, kad jų reikalaujama dalis žalos turėtų būti priteista iš abiejų atsakovių solidariai, tačiau šiai pozicijai pagrįsti nenurodė jokių naujų pagrįstų argumentų, kokiu teisiniu pagrindu reiškiami tokie reikalavimai. Tuo labiau, kad patikslinto ieškinio 84 punkte atkartojo, ką buvo nurodę ir prieš tai teiktame savo patikslintame ieškinyje, jog kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima. Taip pat nurodė, jog patikslintame ieškinyje ieškovų dėstomos faktinės aplinkybės patvirtina ESO ankstesniame atsiliepime išdėstytą poziciją, kad ieškovai yra praleidę CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą dėl nuostolių atlyginimo tiek iš atsakovės ESO, tiek ir iš abiejų atsakovių solidariai. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu ESO atstovė papildomai akcentavo šiais aplinkybes:

7.1.       Pirmą kartą elektros energijos tiekimas buvo nutrauktas 2016 m. lapkričio 22 d., vykdant tuometinio savininko prašymą; vėliau elektros energijos atjungiamas ar pajungimas vyko teismo sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar panaikinimo pagrindu. Visgi prieš atjungiant elektros energijos tiekimą ieškovai P. buvo įspėti ir paraginti pasirūpinti turto apsauga;

7.2.       Dėl užliejimo ir deklaruojamos žalos, nei po elektros energijos tiekimo nutraukimo, nei po teismo sprendimo dėl elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu jokių pretenzijų ESO negavo;

7.3.       Transformatorinė buvo iškelta tik todėl, nes buvo gauta naujo vartotojo paraiška dėl prisijungimo prie elektros tinklų ir tai lėmė būtinumą pertvarkyti elektros tinklus. Iškėlus transformatorinę žemės sklypo vertė kaip tik padidėjo, nes sklypas buvo atlaisvintas, o ieškovų elektros tinklai pajungti prie naujo tipo komercinės apskaitos spintos už ieškovų sklypo ribų.

7.4.       Su UAB „DIFORSAS“ ESO jokios sutarties neturėjo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo ESO prievolėms šio ieškovo atžvilgiu atsirasti.

8.                      Trečiasis asmuo antstolė N. J. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė palaikanti savo ankstesniame atsiliepime išdėstytą poziciją ir jame išdėstytų motyvų nekartos, kadangi iš esmės patikslintas ieškinys grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis. Nurodė, jog ieškinys yra teisiškai nepagrįstas ir prašė priteisti byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9.                      Trečiasis asmuo UAB „Verslavita“ atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, jog nedalyvavo šalių ginče dėl elektros energijos atjungimo, todėl neturėtų dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu. Dėl ieškovų pareikštų reikalavimų nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

9.1.       Vertintojas gavo patvarkymą antstolės N. J. 2015 m. birželio 9 d. patvarkymą Nr. 0092/12/00784/S-. Antstolė pateikė skolininko J. P. telefono numerį (duomenys neskelbtini). Su J. P. buvo suderintas patvarkyme nurodyto turto apžiūros laikas. Buvo atvykta į objektą 2015 m. liepos 17 dieną. J. P. pats aprodė turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu J. P. informavo, kad objektas yra išnuomotas, todėl į vidų patekti negalima. Ir informavo, kad vidaus patalpų nuotraukos yra jų internetiniame puslapyje www. (duomenys neskelbtini). Ekspertizės objektą (jo dalis - atskirus pastatus, sales) vertinimo dieną buvo galima išsinuomoti. Nuomos pasiūla buvo skelbiama įvairiuose internetiniuose tinklapiuose. Viešai skelbiamų vidaus patalpų nuotraukų ekspertizės akto surašymo metu buvo daugiau nei pakankamai. Peržvelgus objekto, esančio (duomenys neskelbtini). nuomos pasiūlą, vidaus patalpų būklę identifikuoti nebuvo sudėtinga. Todėl vertintojo atliktos vidaus patalpų nuotraukos vertės nebūtų pakeitę. Nuomos pasiūloje esančios vidaus patalpų nuotraukos, dėl galimo jų autorystės teisių pažeidimo, ekspertizės akte nebuvo naudojamos.

9.2.       Teiginys, kad UAB „Verslavita“ neatsižvelgė į objekte esančią mažąją architektūrą bei neregistruotus kiemo statinius nėra pagrįstas. Ekspertizės akto, Nr. PNE-15-014, 40 lape esančioje fotofiksacijoje aiškiai matomi minėti sporto aikštynai. Turtas vertintas ne atskirais registruotais ar neregistruotais turtiniais vienetais, o kompleksiškai, t. y. poilsio pastatų kompleksas buvo lygintas su analogiškais kaimiškose vietovėse esančiais kaimo turizmo kompleksais. Atskirų registruotų turtinių vienetų vertės buvo paskirstytos sąlyginai ir jokiu būdu negali būti naudojamos parduodant atskirus turto komponentus atskirai.

9.3.       Neteisingi ieškovų teiginiai apie tai, kad atlikdamas turto vertinimą 2015 m. liepos 17 d. UAB „Verslavita“ atstovas O. I. surašė „Ekspertizės objekto apžiūros aktą“ Nr. PNE-15-014, neapžiūrėjęs turto ir be savininkų žinios. Su ieškovu J. P. buvo susisiekta telefonu +370 698 75082 ir suderintas turto apžiūros laikas. J. P. dalyvavo turto apžiūroje, aprodė teritoriją, bet informavo, kad pastatuose šiuo metu yra poilsiautojų, todėl nenorėtų jų trukdyti. Turto apžiūros aktą, apžiūros dieną, J. P. atsisakė pasirašyti, nors turtą pats aprodė.

9.4.       Turtas vertintas ne atskirais registruotais ar neregistruotais turtiniais vienetais, o kompleksiškai, t. y. poilsio pastatų kompleksas buvo lygintas su analogiškais kaimiškose vietovėse esančiais kaimo turizmo kompleksais. Atskirų registruotų turtinių vienetų vertės buvo paskirstytos sąlyginai ir jokiu būdu negali būti naudojamos parduodant atskirus turto komponentus atskirai. Skaičiuojant turto vertę atliktos vietos, būklės, inžinerinės infrastruktūros, ploto pataisos. Viso komplekso paskaičiuota rinkos vertė yra 860 000 Eur.

9.5.       Antstolė N. J. 2015 m. spalio 22 d. patvarkymu Nr. LG-559 ieškovus informavo, kad už pradinę 688 000 Eur kainą pirkėjų neatsirado. Labai tikėtina, kad jei UAB „Verslavita“ paskaičiuota turto vertė būtų didesnė, varžytynės taip pat nebūtų įvykusios.

9.6.       Turtą AB „Swedbank“ perėmė už 688 000 Eur, t .y. ne už UAB „Verslavita“ paskaičiuotą vertę. Turto vertintojas nustato rinkos vertę, o tolimesniuose procesuose nedalyvauja ir neturi teisės dalyvauti. Todėl UAB „Verslavita niekaip nėra ir negali būti susijusi su skolos išieškojimu, turto pardavimu ar perdavimu, kitais procesiniais veiksmais.

10.                      Tretieji asmenys M. V. ir K. V. atsiliepimų į byloje pareikštus pirminio ir patikslinto ieškinio reikalavimus nepateikė, bylos nagrinėjime teismo posėdžiuose nedalyvavo.

11.                      Baigiamųjų kalbų metu ieškovės UAB „DIFORSAS“ atstovas advokatas Girius Ivoška nurodė, jog jam pirma kartą tenka į bylą įstoti baigiamųjų kalbų stadijoje. Pažymėjo, jog ankstesniame teismo posėdyje negalėjo dalyvauti dėl užimtumo kitoje byloje, apie ką teismas buvo tinkamai informuotas. Be to, padarydamas pertrauką baigiamosioms kalboms pasiruošti, teismas posėdžio datą nesuderino su advokatu, nors tokį prašymą atstovas pareiškė. Mano, jog nagrinėjamu atveju pertrauka buvo padaryta netikslingai ir neteisėtai, o jam buvo užkirsta teisė dalyvauti bylos nagrinėjime ir tinkamai tam pasirengti. Dėl nurodyto prašė vadovaujantis CPK 256 straipsniu atnaujinti bylos nagrinėjimą, išspręsti klausimą dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos, juos ištirti ir suteikti laiko baigiamosioms kalboms pasiruošti.

12.                      Baigiamojoje kalboje ieškovų atstovas advokatas Arūnas Kontrimavičius, be kita ko, nurodė, jog net ir pripažinus, kad ieškovas J. P. sumokėjo ne už transformatorinę, o už prijungimo prie elektros tinklų paslaugas 43 916,88 Lt, 40 procentų nuo sąmatinės vertės – 87 715,25 Lt sudaro 35 086 Lt arba 10 161,07 Eur, todėl ESO privalėtų sumokėti ieškovui J. P. 2 558,13 Eur skirtumą, nes netinkamai apskaičiavo prijungimo mokestį. Taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas aiškiai atskyrė situacijas, kai yra ginamos sąžiningo ir nesąžiningo valdytojo teisės. Nesąžiningo valdytojo teisių gynimas yra ribojamas tik būtinųjų daikto išlaidų, patirtų įstatyme aiškiai apibrėžtą laikotarpį, atlyginimu (CK 4.97 straipsnio 1–2 dalys). Atsiskaitymų tarp neteisėto valdytojo ir išreikalavusio daiktą savininko apimtį lemia neteisėto valdytojo sąžiningumas ar nesąžiningumas. Jeigu valdytojas sąžiningas, savininkas turi teisę išreikalauti visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą; neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos; neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto, jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas. Tiek ieškovai J. ir D. P., tiek UAB „DIFORSAS“ žinojo, kad nuo 2016 m. liepos 19 d. turtas tapo AB „Swedbank“ nuosavybė, šį turtą valdė ir pagal minėtas nuostatas negalėjo būti laikomi sąžiningais turto valdytojais, todėl negalėjo reikalauti tiek iš AB „Swedbank“, tiek iš ESO atlyginti šio turto sugadinimu, jo paėmimu ir dėl veiksmų, kuriais buvo nutrauktas elektros tiekimas, atsiradusią turtinę bei neturtinę žalą. Ieškovų teisių pažeidimas buvo patvirtintas tik 2020 m. lapkričio 5 d. priimtu Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu, nuo kurio ir atsirado jų teisė reikalauti žalos atlyginimo. Todėl mano, kad ieškinys pareikštas nepraleidus įstatymais nustatyto senaties termino.

13.                      Banko atstovas baigiamosiose kalbose, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, jog su ieškovais tenka bylinėtis jau 15 metų; per tą laiką Bankas pareiškė tik vieną ieškinį dėl iškeldinimo, visus kitus procesus iniciavo patys ieškovai, o Bankas privalėjo gintis. Per šį laikotarpį ieškovai negrąžino Bankui skolos ir toliau neatlygintinai naudojasi banko pinigais ir įkeistu turtu. Taip pat atkreipė dėmesį, jog nors ieškovai teigia patyrę nuostolių dėl Turto draudimo, tačiau jokių įrodymų apie tai nepateikė, kaip ir nepaaiškino, kodėl nesikreipė į draudiką dėl užliejimu padarytos žalos atlyginimo.

14.                      ESO atstovė baigiamosiose kalbose papildomai akcentavo, jog ginčas iš esmės kilo dėl netinkamo turto įvertinimo, tačiau ESO šių veiksmų atlikime nedalyvavo, o atjungdama elektros energijos tiekimą, tiesiog vykdė tuo metu teisėto Turto savininko nurodymą. Deklaruojama neturtinė žala kilo išimtinai iš ieškovų veiksmų, nes jie netinkamai vykdė įsipareigojimus Bankui. 

Ieškinys atmestinas

Dėl prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės

15.                      Baigiamosiose kalbose ieškovės UAB „DIFORSAS“ vienas iš atstovų – advokatas Girius Ivoška, vadovaudamasis CPK 256 straipsniu, pareiškė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą ir sudarytis jam galimybę pateikti į bylą papildomus rašytinius įrodymus bei pasiruošti bylos nagrinėjimui. Advokato nuomone, jo atstovaujamai ieškovei nebuvo sudarytos sąlygos būti tinkamai atstovaujamai byloje. Visgi teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atstovo pozicija.

16.                      Iš bylos medžiagos matyti, jog byla iškelta 2023 m. lapkričio 16 d. ir viso proceso metu visiems ieškovams atstovavo advokatas Arūnas Kontrimavičius. 2024 m. vasario 23 d. parengiamajame teismo posėdyje baigus pasirengimą bylos nagrinėjimui iš esmės, bylos nagrinėjimas paskirtas 2024 m. balandžio 11 d. (rezervuotas laikas nuo 9 iki 16 val.) 2024 m. balandžio 10 d. byloje gautas advokato Giriaus Ivoškos prašymas atidėti 2024 m. balandžio 11 d. paskirtą teismo posėdį dėl jo užimtumo baudžiamojoje byloje, taip pat tikslu sudaryti atstovui sąlygas susipažinti su byla ir tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui. 2024 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje teismas, be kita ko, įvertinęs tai, kad: i) posėdis byloje paskirtas dar 2024 m. vasario 23 d., tuo tarpu prašymas jį atidėti pateiktas likus vos vienai dienai iki teismo posėdžio; ii) nors ieškovė UAB „DIFORSAS“ neabejotinai turi teisę savo teisių bei interesų gynybai teisme pasamdyti kelis atstovus, tačiau tokia teise, kaip ir kitomis procesinėmis teisėmis, turi būti naudojamasi sąžiningai, rūpestingai ir savalaikiai, atsižvelgiant į CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas šalies pareigas, tarp jų ir pareigą veikti, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai. Nagrinėjamu atveju ieškovę nuo bylos iškėlimo atstovavo advokatas Arūnas Kontrimavičius, tuo tarpu, kaip matyti iš teismui kartu su prašymu pateiktos Atstovavimo sutarties su advokatu Giriumi Ivoška, ji buvo sudaryta tik 2024 m. balandžio 10 d. t. y. likus tik 1 dienai iki teismo posėdžio, ir sutartis sudaryta su advokatu, kuris, kaip nurodoma prašyme, teismo posėdžio dieną (2024 m. balandžio 11 d.) yra užimtas kitoje byloje ir atitinkamai negalės atstovauti ieškovę nagrinėjamoje civilinėje byloje. Taigi ieškovės apsisprendimas tik likus dienai iki teismo posėdžio sudaryti teisinio atstovavimo sutartį su advokatu, juo labiau, negalėsiančiu jos atstovauti paskirtame posėdyje, atsižvelgiant į visas anksčiau nurodytas aplinkybes, negali pateisinti posėdžio atidėjimo būtinumo ir negali būti laikomas svarbia priežastimi, dėl kurios reikėtų posėdį atidėti; iii) paties advokato Giriaus Ivoškos elgesys, sudarant atstovavimo sutartį su klientu ir jau jos sudarymo metu iš anksto žinant, kad negalės atstovauti klientą teismo paskirtame posėdyje, taip pat negali būti vertinamas kaip profesionalus, etiškas ir rūpestingas; iv) ne tik dalyvaujantys byloje asmenys, bet ir pats teismas planuoja savo darbą, laiką, turi dispozicijoje žodiniam bylos nagrinėjimui teismo posėdžių sales tik atitinkamomis savaitės dienomis bei valandomis ir bet kokie posėdžių atidėjimai neigiamai veikia bei sutrikdo visą kitą iš anksto teismo suplanuotą darbą kitose jo nagrinėjamose bylose; vadovaudamasis proceso ekonomiškumo, operatyvumo ir koncentruotumo principais bei įvertinęs tai, kad ieškovė UAB „DIFORSAS“ yra atstovaujama kito atstovo, žodine nutartimi prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkino. Pasibaigus teismo darbo valandoms 2024 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje padaryta pertrauka iki 2024 m. balandžio 17 d. 2024 m. balandžio 16 d. ir 2024 m. balandžio 17 d. byloje gauti advokato Giriaus Ivoškos pakartotinis prašymas atidėti bylos nagrinėjimą ir prašymas priimti papildomus rašytinius įrodymus. 2024 m. balandžio 17 d., tęsdamas bylos nagrinėjimą po pertraukos, teismas, išklausęs šalių nuomonių ir nenustatęs svarbių priežasčių atidėti bylos nagrinėjimą, atstovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkino; taip pat atmetė prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų pateikimo, nustatęs, jog įrodymai yra teikiami nesavalaikiai, taip pat tai, jog yra teikiami bankiniai nurodymai, patvirtinantys tam tikrų sumų apmokėjimą, tačiau, kaip patvirtino ieškovų atstovas advokatas Arūnas Kontrimavičius, į bylą nebuvo pateiktos PVM sąskaitos faktūros minėtoms sumos sumokėti. 2024 m. balandžio 17 d. teismo posėdyje bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas, ieškovų atstovo advokato Arūno Kontrimavičiaus prašymu padaryta pertrauka pasiruošti baigiamosioms kalboms. Prašymas dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo gautas po pertraukos – 2024 m. balandžio 23 d. teismo posėdyje advokato Giriaus Ivoškos baigiamosios kalbos metu.

17.                      CPK 256 straipsnyje nustatyta, kad teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, jog reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

18.                      Nagrinėjamu atveju teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, nepripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti ieškovės teiktus, bet teismo nepriimtus naujus įrodymus, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pareikštų reikalavimų tenkinimo, taikant atsakovams solidariąją civilinę atsakomybę

19.                      Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatytos šiai bylai išnagrinėti reikšmingos faktinės aplinkybės: 

19.1.       Atsakovė AB „Swedbank“ ir ūkininkas J. P. 2007 m. gegužės 5 d. pasirašė kredito sutartį Nr. 07-043159-ZU (su pakeitimais ir papildymais, anksčiau ir toliau – Kredito sutartis), remiantis kuria ūkininkui J. P. buvo suteiktas atitinkamo dydžio kreditas. Įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 15120070000447, įkeistu nekilnojamuoju turtu, nuosavybės teise priklausančiu J. P., D. P., M. V. ir K. V..

19.2.       Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartimi Nr. 2552/2011 buvo areštuotas „Swedbank“, AB įkeistas Turtas ir J. P., D. P., M. V. ir K. V. įspėti, jog, negrąžinus skolos per mėnesį laiko, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1884-275/2011 atmetė D. P. atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartį paliko nepakeistą.

19.3.       Antstolė N. J. 2012 m. liepos 25 d. surašė Turto arešto aktą, viso areštuoto Turto vertę nurodydama 5 400 000 Lt (1 563 948,10 Eur). Ieškovas J. P., nesutikdamas su nurodyta areštuoto turto verte, kreipėsi su skundu dėl antstolės veiksmų, prašydamas skirti parduodamo turto vertės nustatymo ekspertizę. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1630-759/2012 ieškovo skundą atmetė; Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SA-3-340/2013 Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą.

19.4.       Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. vasario 23 d. nutartimi Nr. 2552V/2011 nutarė išieškoti iš J. P. 916 576,46 Eur skolą, sutartines palūkanas, procesines (įstatymines) palūkanas ir žyminį mokestį bei priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1085-611/2012 atmetė D. P. ir J. P. atskiruosius skundus ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartį paliko nepakeistą.

19.5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7477-466/2013 atmetė J. P. ieškinį dėl Kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1213-881/2014 atmetė J. P. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

19.6.       Antstolė N. J. vykdomojoje byloje Nr. 0092/12/00784 vykdo priverstinį išieškojimą iš J. P. išieškotojo AB „Swedbank“ naudai. Šioje vykdomojoje byloje antstolė 2012 m. liepos 18 d. priėmė patvarkymą priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl įkeisto J. P. turto pardavimo, išieškant skolą; 2012 m. liepos 25 d. surašė turto arešto aktą, viso areštuoto turto vertę nurodydama 5 400 000 Lt.

19.7.       Skolininkas J. P., nesutikdamas su nurodyta areštuoto turto verte, kreipėsi su skundu dėl antstolio veiksmų, prašydamas skirti parduodamo turto vertės nustatymo ekspertizę. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 11 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė; Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 15 d. nutartimi Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą.

19.8.       Antstolė 2014 m. gruodžio 16 d. priėmė patvarkymą, nurodė, kad pradinė Turto pardavimo kaina pirmosiose varžytynėse 4 320 000 Lt (1 251 158, 48 Eur) (80 proc. Turto vertės). Ieškovas pateikė skundą dėl antstolės 2014 m. gruodžio 16 d. patvarkymo ir prašė organizuoti arba leisti skolininkams atlikti Turto ekspertinį įkainojimą. Antstolė skundo netenkino; Ukmergės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-347-759/2015 ieškovo skundą atmetė; Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi civilinėje byloje 2S-535-603/2015 ieškovo skundą tenkino ir įpareigojo antstolę organizuoti arba leisti skolininkams atlikti Turto perkainojimą. Antstolė paskyrė naują įkeisto Turto vertinimą ir pavedė jį atlikti UAB „Verslavita“, kurį atlikus Turtas įvertintas 860 000 Eur suma. Ieškovas skundu prašė antstolės leisti jam pačiam užsakyti aptariamo turto rinkos vertės nustatymą. Antstolė tenkino šį prašymą ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. patvarkymu paskyrė pakartotinę ekspertizę dėl įkeisto turto, nurodydama ieškovui per 5 darbo dienas į jos depozitinę sąskaitą sumokėti 3025 Eur ekspertizės išlaidoms. Ieškovas šios sumos nesumokėjo, todėl antstolė 2015 m. rugsėjo 11 d. patvarkymu atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę. 2015 m. rugsėjo 22 d. patvarkymu antstolė paskelbė Turto varžytynes ir nurodė pradinę parduodamo Turto kainą – 688 000 Eur (80 proc. Turto vertės).

19.9.       Varžytynėse Turto niekam nenupirkus, 2015 m. spalio 22 d. antstolė priėmė patvarkymą dėl neįvykusių varžytynių, kuriuo pasiūlė išieškotojui „Swedbank“, AB paimti ieškovo įkeistą Turtą už pirmosiose varžytynėse nurodytą parduodamo Turto kainą – 688 000 Eur. Tą pačią dieną „Swedbank“, AB pranešė antstolei, kad sutinka perimti skolininko įkeistą Turtą, o ieškovo atstovas apskundė antstolės patvarkymą. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-69-675/2016 neskyrė pakartotinės Turto ekspertizės ir ieškovo skundo dėl antstolės veiksmų netenkino. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1507-560/2016 netenkino ieškovo atskirojo skundo ir, nesutikęs su ieškovo prašymu skirti pakartotinę Turto ekspertizę, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-69-675/2016 paliko nepakeistą.

19.10.       Antstolė N. J. 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 0092/12/00784 perdavė išieškotojui „Swedbank“, AB tokį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini): žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-kumetyną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-dvarą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-sargo namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kitus statinius (inžinerinius) – lieptą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lieptą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lieptą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); inžinerinius tinklus – nuotekų tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuotekų tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dujotiekio tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vandentiekio tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lietaus nuotekų tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (anksčiau ir toliau – Turtas arba ginčo turtas).

19.11.       2016 m. rugsėjo 29 d. ieškovas J. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms antstolei N. J. (toliau – ir antstolė) ir AB „Swedbank“, prašydamas pripažinti negaliojančiu antstolės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784 (toliau – ir Turto perdavimo išieškotojui aktas), kuriuo atsakovei (išieškotojai) AB „Swedbank“ antstolė perdavė ieškovui ir bendraturčiams priklausantį ginčo turtą. Ieškovas teigė, kad vertintojų nustatyta Turto pardavimo vertė neatspindi realios Turto vertės, yra net dvigubai mažesnė lyginant su 2014 m. gruodžio 12 d. nustatyta pradine Turto pardavimo kaina. Antstolė perdavė Turtą išieškotojui už nepagrįstai žemą kainą. Todėl ieškovas prašė pripažinti Turto perdavimo aktą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes Turtas perleistas už daug mažesnę kainą, nei jis iš tikrųjų vertas. Ieškinio pagrindu Vilniaus apygardos teisme iškelta ir išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-982-467/2019.

19.12.       Be ieškovo J. P. ieškininių reikalavimų, minėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-982-467/2019 taip išnagrinėtas ieškovė D. P. ieškinys, kuriuo ieškovė prašė VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atlikto Turto hipotekos AB „Swedbank” (kredito davėjo pagal Kredito sutartį) naudai registravimą pripažinti negaliojančiu bei panaikinti antstolės Turto perdavimo išieškotojui aktą, nes Turtas įkeistas ieškovei neišreiškus valios įkeisti Turtą AB „Swedbank“ bei pažeidus CK 4.171 straipsnio nuostatas. Taip pat šioje byloje Bankas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iškeldinti ieškovus J. P. ir D. P. su visais jiems priklausančiais daiktais iš ginčo Turto.

19.13.       Nagrinėdamas paminėtus ieškininius ir priešieškinio reikalavimus Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 11 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-982-467/2019) skyrė nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizę. 2019 m. kovo 22 d. eksperto K. K. ekspertizės akte Nr. 19-03-22KK konstatuota, kad žemės sklypo su pastatais ir kitais inžineriniais statiniais bei inžineriniais tinklais, esančių (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 2015 m. liepos 19 d. buvo 1 680 000 Eur. 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovo J. P. ir ieškovės D. P. ieškinius atmetė, atsakovės AB „Swedbank“ priešieškinį tenkino – nusprendė iškeldinti ieškovus su visais jiems priklausančiais daiktais iš ginčo Turto. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-638-1120/2020 pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą tik ieškovės D. P. ieškinio atžvilgiu, tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo J. P. ieškinys, panaikino ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą – patenkino ieškovo J. P. ieškinį, pripažino negaliojančiu antstolės N. J. 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784 ir taikė restituciją – grąžino ieškovams J. P. ir D. P. bei tretiesiems asmenims K. V. ir M. V. iki antstolės N. J. 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto įregistravimo buvusias nuosavybės teises į ginčo Turtą, atkuriant šio nekilnojamojo Turto objektų hipoteką AB „Swedbank“, naudai (identifikacinis kodas 15120070000447), bei padidino antstolės N. J. vykdomojoje byloje Nr. 0092/12/00784 iš ieškovo J. P. išieškomą sumą 688 000 Eur suma. Patenkinęs ieškovo J. P. ieškinį, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos sprendimo dalį dėl Banko priešieškinio patenkinimo.

19.14.       Nagrinėjamoje byloje ieškovai Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimą (nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-638-1120/2020) vertina, kaip jų teises ir teisėtus interesus pažeidžiančių veiksmų pabaigą ir nuo šio procesinio sprendimo priėmimo skaičiuoja ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl neteisėtų Banko ir su juo bendrai veikiančios atsakovės ESO veiksmų patirtos žalos atlyginimo pareikšti.

19.15.       Ieškovų deklaruojamų ESO neteisėtų veiksmų kontekste reikšmingos toliau dėstomos ginčui išnagrinėti nustatytos faktinės aplinkybės.

19.16.       2004 m. rugsėjo 30 d. J. P. pateikė paraišką dėl elektros energijos vartotojų ir gamintojų elektros įrenginių prijungimo prie tinklų, kurioje nurodė, jog objekto pavadinimas – ūkininko sodyba pritaikyta kaimo turizmui vystyti (kitas vartotojas), (duomenys neskelbtini) mstl. 2005 m. rugsėjo mėn. tarp AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir J. P. buvo sudaryta sutartis dėl ūkininko sodybos pritaikytos kaimo turizmui vystyti, (duomenys neskelbtini) mstl., prijungimo prie skirstomųjų tinklų.

19.17.       2012 m. lapkričio 1 d. tarp ūkininko J. P. ir AB „Lesto“ buvo sudaryta Elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartis, pagal kurią AB „Lesto“ įsipareigojo teikti elektros energijos persiuntimo paslaugą.

19.18.       Antstolei 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktu ginčo turtą perdavus atsakovei (išieškotojai) AB „Swedbank“, Bankas kreipėsi į ESO dėl elektros tiekimo sutarties su juo sudarymo. Gauto prašymo pagrindu 2012 m. lapkričio 1 d. su J. P. sudaryta Elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartis buvo nutraukta.

19.19.       2017 m. rugsėjo 14 d. ieškovė UAB „DIFORSAS“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prevenciniu ieškiniu, prašydama uždrausti atsakovėms AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir AB „Swedbank“ atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę, t. y. uždrausti išjungti elektros energijos tiekiamą patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), bei kitaip trukdyti įgyvendinti 2016 m. vasario 1 d. su J. P. sudarytos panaudos sutartimi numatytas teises. Ieškinį grindė tuo, jog tarp UAB „DIFORSAS“ ir J. P. buvo sudaryta veiklos panaudos sutartis pagal kurią UAB „DIFORSAS“ įgijo teisę naudotis kaimo turizmo sodybos „K.B.“ kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu; pagal panaudos sutartį turi pareigą išsaugoti jai perduotą turtą ir grąžinti savininkui tokios pats būklės. Šalia sodybos yra buitinių nuotekų valymo įrenginiai, kurie skirti nuotekoms išvalyti, įrengtas vandens surinkimo šulinys. Siurbliai šalina vandenį, o jiems neveikiant, vandens lygis pakyla, jis patenka į patalpas ir gadina rūsio apdailą. Elektros energija būtina šiems ir ventiliaciniams įrenginiams veikti, o ją atjungus, bloginama turto būklė, didinami nuostoliai. Ieškinio pagrindu iškelta ir išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1979-960/2018.

19.20.       Minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018, be UAB „DIFORSAS“ prevencinio ieškinio reikalavimų, taip pat išnagrinėtas ieškovo J. P. atsakovei ESO pareikštas reikalavimas dėl 2012 m. lapkričio 1 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu.

19.21.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018 ieškovo J. P. ieškinį patenkino – pripažino 2012 m. lapkričio 1 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu; ieškovės UAB „DIFORSAS“ prevencinį ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1099-603/2019 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

19.22.       Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų nustatytos šios, su energijos tiekimo į ginčo turtą nutraukimu ir jo atnaujinimu susijusios aplinkybės, dėl kurių bylos nagrinėjimo iš esmės metu šalys ginčo nekėlė:

19.22.1.                      Pirmą kartą elektros energijos tiekimas į ginčo turtą nutrauktas 2016 m. lapkričio 22 d. Banko, kaip naujo turto savininko, ESO pareikšto prašymo pagrindu;

19.22.2.                      2016 m. lapkričio 30 d. Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-982-467/2019 (tuo metu Nr. e2-6060-467/2016) patenkinus J. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo išjungti elektrą ginčo turtui – taikymo, elektros energijos tiekimas buvo atnaujintas 2016 m. gruodžio 1 d.

19.22.3.                      2017 m. vasario 15 d. nutartimi Lietuvos apeliaciniam teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (civilinė bylos Nr. e2-135-186/2017), elektros energijos tiekimas buvo nutrauktas nuo 2017 m. vasario 22 d.

19.22.4.                      2017 m. kovo 30 d. Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-982-467/2019 (tuo metu bylos Nr. e2-863-467/2017) pakartotinai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimą trečiajam asmeniui ESO įjungti elektros energijos tiekimą į ginčo turtą, šį kartą ieškovės D. P. prašymo pagrindu, elektros energijos tiekimas atnaujintas 2017 m. gegužės 9 d.

19.22.5.                      2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi Lietuvos apeliaciniam teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartį dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (civilinė bylos Nr. e2-1035-178/2017), elektros energijos tiekimas buvo nutrauktas nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. 

19.22.6.                      Įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018 dėl 2012 m. lapkričio 1 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (Vilniaus apygardos teismui 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1099-603/2019 pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą) energijos tiekimas atnaujintas 2019 m. spalio 31 d. ir daugiau ginčo laikotarpiu , t. y. iki 2020 m. lapkričio 5 d. nebuvo nutrauktas, atitinkamai ieškovai vertina, jog ESO neteisėti veiksmai jų atžvilgiu nutruko būtent 2019 m. spalio 31 d.

20.                      Tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovų laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 19 d. (Turto perdavimo išieškotojui akto surašymo data) iki 2020 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo dėl Turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo priėmimo data) patirtos žalos fakto, dydžio ir atsakovių prievolės ją atlyginti ieškovų pasirinktu būdu ir dalimis buvimo.

21.                      Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012).

22.                      Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog ieškovą J. P., kaip ūkininką, ir atsakovę ESO siejo sutartiniai elektros energijos tiekimo sutartiniai teisiniai santykiai, tuo tarpu kitų ieškovų – D. P. ir UAB „DIFORSAS“ ir ESO, kaip vertina ieškovai, sutartiniai santykiai nesiejo, šių ieškovų patikslinto ieškinio reikalavimai ESO grindžiami deliktu; taip pat visų ieškovų ir atsakovės AB „Swedbank“ nesiejo jokie sutartiniai santykiai, patys ieškovai patikslintame ieškinyje nurodė, jog reikalavimus Bankui reiškia deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovais patrauktų asmenų prievolė atlyginti ieškovų galimai patirtą žalą kyla skirtingais pagrindais.

23.                      Vertinant ieškovų pasirinktą teisių gynimo būdą, visų pirma pažymėtina, jog nors kasacinis teismas yra nurodęs, jog civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos nedraudžia ieškovams pasirinkti konkretaus savo teisių gynybos būdo – reikšti reikalavimą dėl sutartinės atsakomybės taikymo savo kontrahentui ar reikalauti deliktinės atsakomybės taikymo subjektui, su kuriuo ieškovų nesieja sutartiniai teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582-916/2015), tačiau pareiškus reikalavimą atsakovų daugetui skirtingais pagrindais, nereiškia, jog jų atsakomybė bus solidari. Priešingai, solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda tik iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis), o pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), tačiau deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. 

24.                      Kadangi nagrinėjamu atveju pareikštų reikalavimų dalykas (žala pinigine išraiška) yra dalus, atsakoves ir ieškovus siejančių santykių prigimtis ir taikytinos atsakomybės pagrindai yra skirtingi (atitinkamai sutartinė ir deliktinė civilinė atsakomybė), konstatuotina, jog ieškovai nepagrįstai pareiškė reikalavimą dėl solidarios atsakomybės atsakovėms taikymo. Toliau teismas atskirai pasisakys dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovėms AB „Swedbank“ ir ESO sąlygų buvimo.

Dėl atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo ir pareikštų reikalavimų tenkinimo

25.                      Patikslintu ieškiniu ieškovai nurodė, jog atsakovės ESO neteisėti veiksmai pasireiškė neteisėtu elektros energijos tiekimo nutraukimu, neteisėtu 2012 m. sutarties nutraukimu, neteisėtu transformatorinės demontavimu. Neteisėti veiksmai tęsėsi nuo 2016 m. lapkričio 22 d. (elektros energijos tiekimo nutraukimas) iki 2019 m. spalio 31 d. (elektros energijos tiekimo atnaujinimas, įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui dėl 2012 m. lapkričio 1 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu).

26.                      Energijos tiekimo sutartinius santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Šio skirsnio normos taikomos ir sprendžiant ginčus dėl elektros energijos tiekimo (CK 6.391 straipsnis). Taip pat šiems sutartiniam santykiams reglamentuoti skirti specialūs teisės aktai, tarp jų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau – Taisyklės).

27.                      Remiantis CK 6.383 straipsnio 1 dalimi, pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje nurodytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje nustatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad energijos tiekimo įmonė privalo teikti energijos tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinkle, ir įrengtus apskaitos prietaisus (CK 6.161 straipsnio 1 ir 2 dalys).

28.                      Už elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimą taikytina sutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda tada, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), bet ir padarytą žalą bei atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.249 straipsnis). Dar viena iš būtinųjų sąlygų taikyti skolininkui sutartinę civilinę atsakomybę yra kaltė, kuri pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

29.                      Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2012 m. Sutartis dėl elektros energijos persiuntimo paslaugos tiekimo į ginčo Turtą, nuosavybės teise valdomą keturių bendraturčių: ieškovų J. P. ir D. P. bei trečiųjų asmenų K. V. ir M. V., buvo sudaryta su ieškovu J. P., kaip su nebuitiniu vartotoju. Pagal Taisyklių 21 punktą, kai objektas yra valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise, vienam iš bendraturčių pateikus prašymą sudaryti Taisyklių 17 punkte nurodytas sutartis (tarp jų ir nebuitinių vartotojų sutartis), preziumuojama, kad šis bendraturtis turi kitų bendraturčių sutikimą veikti jų vardu ir interesais, išskyrus atvejus, kai kitas bendraturtis kreipiasi dėl sudarytos sutarties perrašymo jo vardu ar sudarytos sutarties nutraukimo ir naujos sutarties tam pačiam objektui sudarymo; tokiais atvejais bendraturtis turi pateikti likusių bendraturčių sutikimą. Taigi konstatuotina, jog abu ieškovai J. P. ir D. P. yra 2012 m. Sutarties dėl elektros energijos persiuntimo paslaugos tiekimo dalyviai, nes sudarydamas sandorį J. P., be kita ko, veikė ir sutuoktinės vardu ir interesais, ir abu turi teisę reikšti reikalavimus, susijusius su netinkamu sutarties vykdymu.

30.                      Atskirai pasisakytina dėl ieškovės UAB „DIFORSAS“ teisės reikšti reikalavimus dėl netinkamo elektros energijos tiekimo į ginčo turtą ir dėl to patirtų nuostolių atlyginimo.

31.                      CK 6.1 straipsnyje numatyta, jog prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolė teisės požiūriu yra teisinė pareiga, todėl prievole galima vadinti tik tokį asmenų santykį, kurį pripažįsta teisė ir iš kurio kilusios teisės ir pareigos gali būti priverstinai įgyvendintos valstybei padedant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-589/2002). Prievolių atsiradimo pagrindai numatyti CK 6.2 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Be sandorių, prievolių atsiradimo šlaitiniais (pagrindais) yra teismų sprendimai, administraciniai aktai, kaip intelektinės veiklos rezultatai, žalos padarymo, nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo, įvykiai ar veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-589/2002). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog esant teisme ginčui dėl asmens (atsakovo) prievolės (ne)egzistavimo teismas išvadą dėl jos padaro remdamasis byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pagal jas taikydamas materialiosiose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje e3K-366-701/2018).

32.                      Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „DIFORSAS“ nėra 2012 m. lapkričio 1 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties šalis, kurios pagrindu ESO teikė elektros energiją į ginčo turtą, todėl atitinkamai ESO negali kilti jokių prievolių šios ieškovės atžvilgiu dėl elektros energijos tiekimo į turtą nutraukimo ar transformatorinės demontavimo. Ieškovės UAB „DIFORSAS“ nurodomos aplinkybės apie tai, jog sutartinių santykių su ūkininku J. P. pagrindu būtent ji (ieškovė UAB „DIFORSAS“) naudojosi dalimi ginčo turto ir mokėjo sąskaitas už elektros energiją, nesudaro pagrindo kitokiam situacijos vertinimui ir jos teisei reikšti pretenzijas dėl elektros energijos tiekimo ginčo turtui neužtikrinimo konstatuoti.

33.                      Sutiktina, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi gali būti ne tik patalpų, kurioms teikiama energija savininkas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teisės aktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad vartotojo objektas gali jam priklausyti ne tik nuosavybės, bet ir kitais teisėtais pagrindais. Tai leidžia daryti išvadą, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir nuomininkas ar kitas asmuo, valdantis objektą teisėtais pagrindais. Poziciją, kad energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi gali būti nuomininkas, yra patvirtinęs ir kasacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019, 19 punktas). Tokiu atveju sutarties uždarumo principas lemia, kad jeigu ko kita nenustato sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta elektros energijos tiekėjo ir objekto nuomininko, neturi įtakos objekto savininko teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021).

34.                      Visgi nagrinėjamu atveju būtent ieškovas J. P. sudarė elektros energijos tiekimo sutartį su ESO, tokia teisė ieškovei UAB „DIFORSAS“ nebuvo suteikta ir ja nebuvo pasinaudota sudarant trišalę tiekėjo, savininko ir nuomininko susitarimą (šiuo metu galiojančios Taisyklių redakcijos 24 punktas, 2012 metais galiojusios Taisyklių redakcijos 18 punktas, pagal kurį esant savininko raštiškam sutikimui, energijos tiekimo sutartis galėjo būti sudaryta su nuomininku), todėl remiantis sutarties uždarumo principu, UAB „DIFORSAS“ pretenzijas dėl netinkamo elektros energijos tiekimo ir (ar) energijos tiekimo neužtikrinimo galėtų reikšti tik pačiam ieškovui J. P., kaip panaudos davėjui, atsakingam už perduoto neatlyginai naudotis daikto trūkumus; tuo tarpu ESO atžvilgiu tokių pretenzijų reiškimui nėra jokio teisinio pagrindo. Atitinkamai ieškovės UAB „DIFORSAS“ ieškininiai reikalavimai ESO atžvilgiu atmestini kaip nepagrįsti, nesat neteisėto veikimo prielaidų – sutarties, nepasisakant dėl prašomos priteisti žalos dydžio ir pagrįstumo.

35.                      Toliau teismas pasisakys dėl ieškovų J. P. ir D. P. ESO pareikštų reikalavimų tenkinimo.

Dėl 19 549,97 Eur turtinės žalos atlyginimo lygiomis dalimis ieškovams J. P. ir D. P.

36.                       Patikslintame ieškinyje ieškovai nurodė, jog Banko reikalavimu ESO 2016 m. lapkričio 18 d. neteisėtai nutraukus elektros energijos sutartį ir elektros energijos tiekimą į „K.B.“ sodybos pastatus, buvo užlietos pastato „Dvaras“ rūsio patalpos; kaip patvirtina UAB „Delfa“ 2017 m. kovo 7 d. surašytas „Žalos dydžio įvertinimo aktas“ Nr. 17-05, dėl užliejimo padaryta 19 549,97 Eur žala, kuri nepašalinta iki šiol (Patikslinto ieškinio 145 punktas).

37.                      Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-469/2020 47 punktas). 

38.                      Byloje nustatyta, jog Bankui pasikreipus į ESO dėl elektros energijos tiekimo sutarties sudarymo, su J. P. sudaryta 2012 m. lapkričio 1 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartis buvo nutraukta ir tokį sutarties nutraukimą Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018 pripažino neteisėtu.

39.                      CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

40.                      Kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018, kurioje dalyvavo tiek ESO, tiek ieškovai J. P. ir D. P., konstatuota aplinkybė dėl atsakovės ESO neteisėtų veiksmų, nutraukiant 2012 metų su J. P. sudarytą sutartį dėl elektros energijos tiekimo į ginčo turtą, turi prejudicinę galią šio nagrinėjamo ginčo kontekste, teismas šių aplinkybių plačiau nevertina ir dėl to nepasisako. Konstatuotina, jog ESO neteisėti veiksmai, kaip pirmoji sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, įrodyta.

41.                      CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019).

42.                      Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių nustatyta, jog nutraukus elektros energijos tiekimo sutartį realiai energijos tiekimas pirmą kartą buvo atjungtas 2016 m. lapkričio 22 d., vėliau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis buvo kelis kartus įjungtas, o panaikinus laikinąsias apsaugos priemones apeliacinės instancijos teismo nutarčių pagrindu – vėl išjungtas, kol galiausiai 2019 m. spalio 31 d. įjungtas ir iki 2020 m. lapkričio 5 d. (ginčo laikotarpio pabaiga) nebuvo atjungtas. Taigi, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, nepaisant elektros energijos sutartinių santykių su J. P. nutraukimo, elektros energija ginčo turtui buvo tiekiama laikotarpiais nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. vasario 21 d., ir nuo 2017 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d.

43.                      Atkreiptinas dėmesys, jog reikšdami reikalavimą dėl patalpų užliejimu padarytos žalos atlyginimo, ieškovai nenurodė konkrečios užliejimo datos ir nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių sąsają tarp įvykusio užliejimo ir elektros energijos tiekimo atjungimo. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovų atstovas paaiškino, jog atjungus elektros energijos tiekimą neveikė buitinės nuotėkynės valymo įrenginiai, skirti visos sodybos buitinėms nuotekoms išvalyti, t. y. neveikė vandens siurbliai, dėl ko pakilus vandens lygiui, vanduo pateko į rūsio patalpas ir jas apgadino. Pažymėjo, jog aplinkybes dėl patalpų apgadinimo patvirtina į bylą pateiktas UAB „Delfa“ 2017 m. kovo 7 d. surašytas „Žalos dydžio įvertinimo aktas“ Nr. 17-05, kurio atsakovės nenuginčijo. Su tokia ieškovo pozicija teismas neturi pagrindo sutikti.

44.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, jog jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

45.                      Vertinant ieškovų reikalavimą dėl užliejimu padarytos žalos atlyginimo kasacinio teismo paminėto išaiškinimo kontekste, spręstina, jog byloje nėra pakankamai duomenų, kurie leistų padaryti išvadą, jog užliejimas įvyko dėl elektros energijos atjungimo. Visų pirma, kaip minėta, byla nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių užliejimo priežastį. Antra, iš ieškovų pateikto UAB „Delfa“ 2017 m. kovo 7 d. „Žalos dydžio įvertinimo akto“ Nr. 17-05 (elektroninės bylos Failas 1 / puslapiai 322–330, toliau – Įvertinimo aktas) nėra aišku, kada įvyko užliejimas. Nors bylos nagrinėjimo iš esmės metu J. P. nurodė, jog užliejimas įvyko 2017 m. kovo mėnesį, tačiau nei ieškovas, nei jo atstovas negalėjo paaiškinti minėtame Įvertinimo akte nurodytų prieštaringų aplinkybių ir neatitikimų: i) nors Įvertinimo akte nurodoma patalpų apžiūros data 2017 m. kovo 7 d. (priede – Nekilnojamojo turto apžiūrėjimo žiniaraštyje, tikėtina per klaidą, nurodyta 2016 m. kovo 7 d.) ir teismo posėdžio metu ieškovas J. P. teigė, jog užliejimas taip pat, tikėtina, įvyko 2017 m. kovo mėnesį, tačiau Įvertinimo akto 7 punkte nurodoma, jog žalos dydis, nustatytas išlaidų (kaštų) metodu, skaičiuojant 2016 m. spalio mėn. vidutinėmis kainomis. Įvertinus tai, jog žalos dydžio įvertinimą atliko kvalifikuoti (atestuoti) vertintojai, ieškovų nurodoma aplinkybė, jog užliejimas įvyko 2017 m. kovo mėn. kelia pagrįstų abejonių, nes pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintą Turto ir verslo metodiką, atliekant retrospektyvinį vertinimą turi būti vadovaujamasi tais teisės aktais ir dokumentais, kurie galiojo iki ir nurodytą turto vertės nustatymo dieną (praeityje) (Metodikos 43.3. papunktis); tuo tarpu 2016 m. spalio mėnesį elektros energijos tiekimas į Turtą nebuvo atjungtas; ii) Įvertinimo akto 7 punkte taip pat numatyta, jog apžiūros metu sodyboje atjungtas stacionarus elektros energijos tiekimas, naudojamasi kilnojamuoju elektros generatoriumi; patikslintame ieškinyje ieškovai taip pat teigia, jog atjungus elektros energijos tiekimą, buvo naudojami generatoriai; atitinkamai nėra aišku, dėl kokių priežasčių ir kada įvyko užliejimas; iii) galiausiai, Įvertinimo akto 2 punkte nurodyta, jog turto savininkas yra J. P.; byloje nustatyta, jog 2016. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu Turto savininku tapo Bankas ir juo buvo iki 2020 m. lapkričio 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo civilinėje byloje e2A-638-1120/2020 priėmimo. Kokiu būdu ir kada (kokia data) turto vertintojas nustatė vertinamo objekto savininką, kaip ir tai, kodėl įvykus užliejimui, apie tai nebuvo informuotas tuometinis Turto savininkas – Bankas bei ESO, kurios veiksmų neteisėtumas, nutraukiant elektros energijos tiekimą, buvo ginčijamas teisme, byloje liko neatskleista.

46.                      Įvertinus tai, jog byloje iš esmės nėra jokių įrodymų apie įvykusio užliejimo datą ir priežastis, o ieškovai nepašalino bylos nagrinėjimo iš esmės metu kilusių abejonių ir (ar) Įvertinimo akto prieštaravimų, taip pat atsižvelgus į tai, jog apie prašomą priteisti užliejimu padarytą žalą nebuvo informuotas nei ginčo laikotarpiu Turto savininku buvęs Bankas, nei ESO, dėl kurios neteisėto elektros energijos santykių nutraukimo ieškovas kreipėsi teisminės gynybos, teismas vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visetu ir jų pagrindu susiformavusiu vidiniu įsitikinimu sprendžia, jog byloje nėra pakankamų įrodymų spręsti, jog Turto rūsio patalpų užliejimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su elektros energijos tiekimo išjungimu ginčo laikotarpiu. Nenustačius vienos iš sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinys dalyje dėl 19 549,97 Eur žalos atlyginimo lygiomis dalimis ieškovams J. P. ir D. P. atmestinas kaip neįrodytas.

47.                      Nuo pareikšto reikalavimo ESO, be kita ko, gynėsi ieškinio senatimi, prašydama ją taikyti visiems jos atžvilgiu pareikštiems reikalavimams.

48.                      Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir jeigu teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

49.                      Tarp šalių nėra ginčo, jog byloje pareikštiems reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, įtvirtintas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Atsakovės ESO vertinimu, ieškinio senaties terminas yra suėjęs, todėl ieškinys dėl praleisto ieškinio senaties termino negali būti tenkinamas. Ieškovų nuomone, jie nepraleido ieškinio senaties termino. Bylos šalys iš esmės nesutarė dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios: ESO mano, jog ieškinio senaties terminas vėliausiai turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2019 m. spalio 31 d., kuomet elektros energijos tiekimas į turtą buvo atnaujintas dėl įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, t. y. paaiškėjus, jog energijos tiekimo santykių nutraukimas buvo neteisėtas; tuo tarpu ieškovai mano, jog ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimo priėmimo, t. y. nuo to momento, kai ieškovams dėl pritaikytos restitucijos buvo grąžintas ginčo turtas.

50.                      Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

51.                      Byloje ieškovų atstovas ir pats ieškovas J. P. teigė, jog užliejimas įvyko 2017 m. kovo mėn., iš Įvertinimo akto spręstina, jog tai vėliausiai galėjo įvykti 2017 m. kovo 7 d., kuomet J. P. užsakymu užlietas turtas buvo apžiūrėtas vertintojo ir kuomet ieškovai privalėjo sužinoti apie galimą savo teisių pažeidimą. Todėl dėl pažeistų teisių gynimo į teismą ieškovai galėjo kreiptis iki 2020 m. kovo 17 d.

52.                      Teismas kritiškai vertina, todėl atmeta ieškovų argumentus apie tai, jog iki 2020 m. lapkričio 5 d. nebūdami Turto savininkais ieškovai neturėjo materialinių teisių kreiptis į teismą dėl ESO neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys, jog nebūdamas ginčo turto savininku ieškovas kreipėsi į teismą teisminės gynybos dėl elektros energijos tiekimo santykių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kitoje civilinėje byloje ginčydami turto perdavimo išieškotojui aktą, tiek ieškovas J. P., tiek ieškovė D. P. reiškė reikalavimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – draudimo atjungti elektros energijos tiekimą į turtą ir pan. Taigi nebuvimas Turto savininkais niekaip neribojo ieškovų teisių į teisminę gynybą.

53.                      Kadangi teisminės gynybos šioje byloje ieškovai kreipėsi 2023 m. lapkričio 6 d., sutiktina su ESO nuomone, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą ir tai sudaro savarankišką pagrindą jų reikalavimui dėl užliejimu padarytos žalos atlyginimo atmesti.

Dėl transformatorinės perkėlimu padarytos žalos atlyginimo

54.                      Patikslintame ieškinyje ieškovai nurodė, jog po sutarties nutraukimo ESO 2017 m. birželio 12 d. paėmus transformatorinę ir iki šiol negrąžinus, buvo padaryta 12 719,20 Eur žala (43 916,88 Lt), kuri, kaip patikslino ieškovų atstovas teismo posėdžio metu, turi būti atlyginta ieškovui J. P., nes būtent šis ieškovas sumokėjo už transformatorinės įrengimą, todėl ši buvo jo nuosavybė.

55.                      Byloje nustatyta, jog transformatorinė kartu su kitais elektros įrenginiais ginčo turte buvo įrengti ieškovo J. P., kaip ūkininko, 2004 m. rugsėjo 30 d. paraiškos prijungti prie elektros tinklų pagrindu. Iš 2005 m. gruodžio 22 d. Pripažinimo tinkamu naudoti akto matyti, kad į ginčo turtą buvo nutiesti ir sumontuoti šie elektros tinklų įrenginiai: 10 kV kabelių linija, 10 kV oro linija, 0,4 kV kab. linija, 10/0,4 kV transformatorinė ir galios transformatorius, sąmatinė atliktų darbų kaina 87 715,25 Lt (be PVM), faktinė statybos kaina (be PVM) 79 265,13 Lt. Už pajungimą prie elektros tinklų ūkininkas J. P. sumokėjo 43 916,88 Lt pagal jam išrašytą AB Rytų skirstomųjų tinklų PVM sąskaitą faktūrą Serija LEA Nr. 8841114. 2016 m. į ESO kreipėsi naujasis vartotojas, prašydamas prijungti jo elektros tinklus prie ESO elektros tinklų adresu (duomenys neskelbtini). Naujojo vartotojo prijungimui ESO parengtose Prijungimo sąlygose, be kita ko, buvo nustatytas techninis sprendinys suprojektuoti naują modulinę tranzitinę transformatorinę, o esamą transformatorinę ieškovo J. P. sklype išmontuoti. Iš esmės pagal techninius sprendinius buvo suplanuota esamą transformatorinę perkelti į kitą vietą, o objektą pajungti nuo naujai įrengtos kabelinės spintos KS-1435. Tuo tikslu buvo kreiptasi į tuo metu esamą Turto savininką – atsakovę „Swedbank“ AB, prašant sutikimo suplanuotų darbų atlikimui, ir buvo gautas sutikimas dėl transformatorinės perkėlimo (elektroninės bylos failas 1 / puslapis 206). Vykdant minėtus transformatorinės perkėlimo darbus, transformatorinė 2017 m. birželio 12 d. buvo demontuota.

56.                      Ieškovo vertinimu, apmokėjęs už prijungimą prie elektros tinklų, jis įgijo nuosavybę, be kita ko, į jo sklype sumontuotą transformatorinę, o ją išmontavus jam buvo padaryta žala. Su tokia ieškovo pozicija teismas neturi pagrindo sutikti.

57.                      Pagal ginčui aktualią Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2022 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 326 patvirtintų Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (elektros tinklų, elektros įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių (toliau – Prijungimo taisyklės) redakciją (galiojo nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. liepos 23 d.) vartotojas ar gamintojas neįgijo nuosavybės teisių į operatorių nutiestus ar pertvarkytus elektros tinklus ir įrenginius, sumontuotus vartotojų ar gamintojų elektros įrenginiams prijungti prie operatoriaus elektros tinklų (40 punktas). Prijungimo tiesyklėse taip pat buvo numatyta, jog elektros tinklų nuosavybės riba tarp operatoriaus ir vartotojo elektros įrenginių nurodoma techninių sąlygų apraše ir (ar) elektros tinklo nuosavybės ribų akte (14 punktas). 

58.                      Iš byloje esančio 2005 m. gruodžio 21 d. Elektros energijos tiekimo sąlygų ir elektros tinklų nuosavybės ribų nustatymo akto Nr. 26000/5/0143 (elektroninės bylos Failas 4 / puslapis 156), taip pat iš 2012 m. spalio 30 d. Elektros tinklų nuosavybės ribų akto Nr. 41130-12-1131 (elektroninės bylos Failas 4 / puslapiai 149-150) matyti, jog ginčo transformatorinė niekuomet nepateko į vartotojo – J. P. nuosavybės ribas, pats J. P. ant abiejų elektros tinklų nuosavybės ribų nustatymo aktų yra pasirašęs, todėl bylos nagrinėjimo metu ieškovų atstovo pareikštus argumentus apie tai, kad elektros įrenginių nuosavybės riba buvo nustatyta netinkamai, taip pat tai, jog galimai netinkamai buvo apskaičiuotas prijungimo prie elektros tinklų mokestis, teismas vertina kritiškai ir dėl jų nepasisako, nes tai nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku (reikalavimų dėl nuosavybės ribų nustatymo, prijungimo mokesčio perskaičiavimo ar pan. byloje nepareikšta). Be to, kaip teisingai pastebėjo bylos nagrinėjimo metu ESO atstovė, tokius argumentus ieškovas pradėjo reikšti praėjus beveik 20 metų nuo pajungimo prie elektros tinklų atlikimo ir darbų pridavimo kaip tinkamus naudoti, kas ir šiuo atveju, atsakovės ESO prašymu, sudaro savarankišką pagrindą nevertinti prijungimo veiksmų atlikimo tinkamumo dėl praleisto ieškinio senaties termino, taip pat reikalavimą dėl transformatorinės perkėlimo atmesti savarankišku – praleisto ieškinio senaties termino pagrindu, įvertinus tai, kad transformatorinė buvo demontuota 2017 m. birželio mėn., o į teismą dėl žalos atlyginimo ieškovas J. P. kreipėsi 2023 m. lapkričio 6 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

59.                      Įvertinus anksčiau paminėtą, ieškinys, dalyje dėl transformatorinės demontavimu padarytos žalos atlyginimo, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nepasisakant dėl ieškovo deklaruojamos žalos dydžio ir pagrįstumo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

60.                      Be turtinės žalos, ieškovai J. P. ir D. P. taip pat prašė iš ESO (solidariai su Banku) priteisti po 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 22 d. (pirmo elektros energijos tiekimo nutraukimo) iki 2019 m. spalio 30 (elektros energijos tiekimo atnaujinimo). Nurodė, jog dėl ilgai trukusių teisminių procesų ir nežinomybės, pastoviai gyveno stresinėje būsenoje, pablogėjo jų reputacija, galėjimas efektyviai vykdyti verslą, normaliai ilsėtis ir džiaugtis gyvenimu. Teismų priimami nepagrįsti sprendimai, užkertantys kelią ieškovų normaliam gyvenimui teisminio ginčo dėl turto metu, kurių pagrindu ieškovai negalėjo naudotis jų gyvenamoje vietoje elektra, vandeniu, nuotekomis, komunikacijų tinklais, tame tarpe esant šalčiams šalo, nuolat kaukiant apsaugos signalizacijai, dėl jos neveikimo neužtikrinus jų ir jų turto saugumo, verčiant nuomotis dyzelinius elektros generatorius, kvėpuoti jų išmetamomis dujomis, kenkiančiomis jų gyvenimo aplinkai ir pan. lėmė didžiulius dvasinius išgyvenimus.

61.                      Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

62.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančiose teisės normose (CK 6.250 straipsnis) nenustatyta ribojimo priteisti neturtinę žalą, atsižvelgiant į tai, ar neturtinė žala padaryta sutarties, delikto ar ikisutartinių santykių pažeidimo atvejais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės forma, todėl neturtinei žalai priteisti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007/ ir kt.).

63.                      Nagrinėjamu atveju dėl atsakovės ESO neteisėtų veiksmų – neteisėto elektros energijos santykių nutraukimo (konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu) ieškovai neabejotinai patyrė išgyvenimų ir nepatogumų, nulemtų atsakovės neteisėto energijos tiekimo nutraukimo ir priežastiniu ryšiu susijusių su ieškovų patirta neturtine žala. Visgi, įvertinus tai, kad neturtinė žala patirta iki 2019 m. spalio 30 d., o į teismą dėl jos atlyginimo ieškovai kreipėsi pralaidę trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas šį ieškovų reikalavimą atmeta dėl praleisto ieškinio senaties termino, nepasisakydamas dėl patirtos žalos dydžio. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo jurisprudenciją ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, todėl tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, jog šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Kadangi ieškinio senaties termino atnaujinimo ieškovai neprašė, o teismas tam pagrindų nenustatė, ieškovų dėl ESO neteisėtų veiksmų patirtos neturtinė žalos vertinimas netikslingas, nes šis reikalavimas negalėtų būti tenkinamas savarankišku – ieškinio senaties termino pasibaigimo pagrindu.

64.                      Remiantis nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų visuma, ieškinys atsakovės ESO atžvilgiu atmestinas visiškai.

Dėl atsakovės AB „Swedbank“ civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo ir pareikštų reikalavimų tenkinimo

65.                      Kaip jau pasisakyta anksčiau, ieškovų ieškininiai reikalavimai Bankui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžiami deliktinės atsakomybės pagrindu.

66.                       Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) neįvykdyta įstatymuose nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atlikti veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas atsakomybės be kaltės išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2023, 18 punktas).

67.                      Patikslintame ieškinyje ieškovai nurodė šiuos Banko neteisėtus veiksmus, sukėlusius turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą: i) esant ginčui dėl 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, Bankas dalyvaujantis šiame ginče kaip atsakovas, faktiškai neperėmęs turto ir jo nevaldydamas, ėmėsi priemonių turto valdymo perėmimui neteisėtu būdu; ii) pareikalavo ESO nutraukti elektros energijos tiekimą į sodybos pastatus ir ginčijo teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl draudimo nutraukti elektros energijos tiekimą; kas vertintina kaip psichologinio ir materialinio pobūdžio priemonė siekiant perimti turtą darant poveikį ieškovams; iii) Swedbank, netgi būdamas trečiuoju asmeniu byloje dėl elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimo, aktyviai veikė siekdamas atmesti ieškovų reikalavimus, kas sąlygojo ilgą bylos nagrinėjimo procesą, ilgą elektros energijos neteikimą į ginčo objektus ginčo metu nulėmusį turtinės žalos padarymą; iv) neteisėtai įgijęs turtą, Bankas privalėjo turtą saugoti, juo rūpintis, o ne gadinti, bei, esant teismo draudimui disponuoti perimtu turtu, negalėjo spręsti klausimo dėl dalies turto, už kurį mokėjo ir kuriuo naudojosi J. P. – transformatorinės perdavimo ESO, jos iškėlimo iš J. P. priklausiusios ir ginčo objektu esančios žemės, elektros energijos tiekimo nutraukimo, nes Bankas nebuvo elektros tinklų savininkas ir dėl jų, kaip priklausinių įgijimo, vyko teisminiai ginčai. Papildomai patikslino, jog AB „Swedbank“ veiksmai, kuriais buvo daroma žala visiems ieškovams, prasidėjo Bankui įgijus nuosavybės teises į dalį ieškovų D. P. ir J. P. turto ir esant ginčui dėl 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, ir truko iki 2020 m. lapkričio 5 dienos, t. y. iki tol, kol minėtas aktas teismo buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

68.                      Ieškovų vertinimu, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. lapkričio 5 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-638-1120/2020 konstatavo Banko neteisėtus veiksmus. Su tokiu ieškovų teisiniu vertinimu teismas neturi pagrindo sutikti. Kaip matyti iš minėto teismo sprendimo, byloje, be kita ko, buvo sprendžiamas nagrinėjamai bylai aktualus klausimas dėl Turto perdavimo išieškotojui – Bankui akto pripažinimo negaliojančiu, kadangi turtas perduotas išieškotojui už mažesnę sumą nei reali turto rinkos vertė. Patenkinęs ieškovų reikalavimą dėl Turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės vertino ir pasisakė tik dėl UAB „Verslavita“ ekspertizės akto, konstatuodamas, jog atliktas vertinimas neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų ir todėl turėjo būti vertinamas kritiškai; nustatęs ženklų UAB „Verslavita“ atlikto turto vertinimo ir teismo eksperto K. K. atlikto vertinimo skirtumą, sprendė, jog yra pagrindas pripažinti Turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją. Iš šio teismo sprendimo taip pat matyti, jog teismas nevertino ir nepasisakė dėl Banko, nagrinėjamojoje byloje deklaruojamų kaip neteisėtų, veiksmų, nes tai nebuvo anos bylos nagrinėjimo dalyku, o Banko priešieškinį atmetė tik dėl to, jog patenkinus reikalavimą dėl Turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu ir pritaikius restituciją, išnyko priešieškinio tenkinimo pagrindas, t. y. Bankas neteko nuosavybės teisių į Turtą, tarp jų ir teisės reikšti negatorinį ieškinį.

69.                      Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste matyti, jog visus, ieškovų vertinamus kaip neteisėtus, veiksmus Bankas atliko po Turto perdavimo išieškotojui akto surašymo ir iki jo panaikinimo teisminiu keliu. Šiuo laikotarpiu Bankas pareiškė reikalavimą ieškovams išsikelti iš ginčo Turto, taip pat pareiškė prašymą ESO dėl elektros energijos tiekimo sutarties sudarymo, o ieškovams pareiškus ieškinį dėl Turto perdavimo išieškotojui akto nuginčijimo, skundė pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, įpareigojančių nenutraukti elektros energijos tiekimą, taikymo. Atsižvelgiant į tai, jog Banko veiksmai turi būti vertinami pagal jų atlikimo metu galiojančią faktinę situaciją, teismas neturi pagrindo paminėtus Banko veiksmus vertinti kaip neteisėtus, nes Bankas tuo metu įgyvendino savo, kaip Turto savininko, teises, norėdamas perimti turto valdymą ir atsakomybę už jį. Kaip teisingai nurodė Banko atstovas teismo posėdžio metu, negalėdamas naudotis ginčo turtu, Bankas dėl ieškovų iškeldinimo kreipėsi į teismą, taigi savo teises gynė teisėtu būdu; taip pat Bankas teisėtai, Taisyklėse nustatytu būdu, kreipėsi į ESO dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, o tai, kad teismai ESO su ieškovu J. P. sudarytos energijos tiekimo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu, niekaip neįtakoja Banko veiksmų, siekiant sudaryti jo nuosavybei būtinos elektros energijos tiekimo sutartį, vertinimo teisėtais ir pagrįstais.

70.                      Banko ESO duotas sutikimas perkelti iš ginčo Turto sklypo transformatorinę, teismo nuomone, ieškovų taip pat nepagrįstai vertinamas neteisėtu. Visų pirma, ši transformatorinė, kaip teismo nustatyta, nepriklausė nuosavybės teise J. P. ar kuriam kitam ieškovui, todėl tokiu perkėlimu ieškovų teisės nebuvo pažeistos. Antra, patys ieškovai pripažįsta, kad minėta transformatorinė nebuvo perduota Bankui nuginčyto Turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu, t. y. Bankas neperėmė nuosavybės teisių į transformatorinę ir jų neatsisakė, o tik leido transformatorinę perkelti iš Bankui tuo metu nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, t. y. įgyvendino tuo metu jam įstatymo laiduojamas Turto – žemės sklypo savininko teises.

71.                      Galiausiai, skųsdamas nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, Bankas taip pat įgyvendino savo, kaip Turto savininko, materialines ir, kaip bylos šalies, procesines teises, turėdamas pagrįstą ir teisėtą interesą apsaugoti Turtą, kuris jam (tuo metu) priklausė nuosavybės teise, tačiau kuriuo negalėjo naudotis ir atsakyti už jame naudojamos energijos saugumą. Be kita ko, tokį Banko interesą apeliacinės instancijos teismas dukart pripažino teisėtu, panaikindamas pirmosios instancijos teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

72.                      Nenustačius neteisėtų veiksmų, civilinės atsakomybės taikymas Bankui negalimas, todėl ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo ir Banko atžvilgiu atmestinas, kaip nepagrįstas, plačiau nepasisakant dėl kitų deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo.

73.                      Atskirai pasisakytina dėl banko pareigos apdairiai elgtis ir savo veiksmais nepažeisti ieškovės UAB „DIFORSAS“ teisių ir interesų. Byloje nustatyta, jog ši bendrovė ginčo Turte vykdė turizmo veiklą su J. P. susiklosčiusių panaudos sutartinių santykių pagrindu. Byloje taip pat nustatyta, jog ginčo turtas buvo įkeistas Bankui, J. P. įsipareigojimų pagal Kredito sutartį tinkamo įvykdymo užtikrinimui. Kaip matyti iš Hipotekos lakšto 8 dalies turinio, įkeičiamų daiktų savininkai be raštiško Banko sutikimo, be kitų, neturi teisės išnuomoti ar kitaip apriboti ar apsunkinti nuosavybės teisių į įkeičiamus daiktus. Byloje nenustatyta, kad Bankas pritartų ginčo turto perdavimui neatlygintinai naudotis UAB „DIFORSAS“. Be to, kaip teisingai pažymėjo Banko atstovas, panaudos santykiai nebuvo išviešinti viešame registre, todėl vadovaujantis CK 6.478 straipsnio 2 dalimi (kuri taikoma ir panaudos teisiniams santykiams, CK 6.629 straipsnio 2 dalis) ši sutartis neįpareigojo Banko, kaip naujo Turto savininko, t. y. įgyvendindamas savo kaip Turto savininko teises, Bankas neprivalėjo jų derinti su UAB „DIFORSAS“, atitinkamai UAB „DIFORSAS“ po 2016 m. liepos 19 d. Turto perdavimo išieškotojui akto surašymo, norėdama toliau vykdyti veiklą ginčo Turto patalpose, privalėjo tokio veiklos vykdymo sąlygas suderinti su nauju savininku. Kadangi tai nebuvo padaryta, ieškovės UAB „DIFORSAS“ teiginiai, jog bankas neteisėtai elgėsi jos atžvilgiu, atmestini kaip nepagrįsti. 

74.                      Kaip savarankišką nesutikimo su ieškiniu pagrindą Bankas prašė taikyti pareikštiems reikalavimams trejų metų ieškinio senaties terminą. Įvertinus tai, jog į teismą ieškovai kreipėsi 2023 m. lapkričio 6 d., teisminės gynybos dalyku galėtų būti Banko neteisėti veiksmai, įvykdyti vėliausiai 2020 m. lapkričio 6 d. Patikslintu ieškiniu ieškovai nurodė, jog Banko neteisėti veiksmai tęsėsi iki 2020 m. lapkričio 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo priėmimo, taigi vien tai lemia, jog į teismą ieškovai kreipėsi praleidę ieškinio senaties terminą. Be to, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, visi ieškovų nurodyti, neva neteisėti, Banko veiksmai laiko prasme įvyko iki 2019 m. spalio 31 d., nuo šios datos ieškovai nei patikslintame ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė ir neįrodinėjo jokių neteisėtų Banko veiksmų, iš kurių kildino prašomą priteisti žalą, taigi tai taip pat patvirtina, kad į teismą ieškovai kreipėsi, praleidę ieškinio senaties terminą. Dėl to ieškinys Banko atžvilgiu atmestinas ir dėl praleisto ieškinio senaties termino.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

75.                      Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovų ieškinį, jų byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepateikė, tačiau jų pusėje byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, dalyvavusi antstolė, pareiškė prašymą dėl patirtų 380 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į ieškinį priteisimo.

76.                      Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Kadangi tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą), o antstolės patirtos išlaidos neviršija rekomenduotino dydžio, iš ieškovų lygiomis dalimis antstolei priteistina 380 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 126,66 Eur iš kiekvieno ieškovo.

77.                      Šios bylos procesinių dokumentų įteikimas buvo apmokėtas valstybės lėšomis. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių nepriteisiamos, jei neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusi redakcija) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (8 Eur). Nagrinėjamu atveju byloje patirta 24,33 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, todėl atmetus ieškinį iš ieškovų į valstybės biudžetą priteistina po 8,11 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265–270 straipsniais, teismas

 

n u s p r e n d ž i a:

 

prašymą dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo atmesti.

Ieškinį atmesti.

Priteisti trečiajam asmeniui antstolei N. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovų J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir UAB „DIFORSAS“, juridinio asmens kodas 178320383, lygiomis dalimis 380 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 126,66 Eur iš kiekvieno ieškovo.

Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovų J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir UAB „DIFORSAS“, juridinio asmens kodas 178320383, lygiomis dalimis 24,33 Eur (dvidešimt keturis eurus ir 33 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 8,11 Eur iš kiekvieno ieškovo. Šios lėšos turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Mokėjimo kvitą reikia pateikti į bylą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

 

 

Teisėja                                                                                                                               Kristina Lysionok