Baudžiamoji byla Nr. 1A-318-468/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13238-2021-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.6.6.; 1.2.4.4.1.; 2.4.6.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Mačionytės,
sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,
dalyvaujant prokurorei Marinai Ridikienei,
nuteistojo V. K. (V. K.) gynėjui advokatui Dimitrij Fomkin,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Dimitrij Fomkin apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-02-22 nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 11 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei atsiprašyti nukentėjusiojo A. B..
Iš V. K. nukentėjusiojo A. B. naudai priteista 1 000 Eur neturtinės žalos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. K. 2021-04-27, apie 10.30 val., atėjęs į kaimyno A. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), suėmęs A. B. už marškinėlių, vieną kartą galva trenkė jam į veidą, po to vieną kartą spyrė jam į dešinę koją, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo, taip padarė nukentėjusiajam dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais V. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu V. K. gynėjas advokatas D.Fomkin prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-02-22 nuosprendį ir pašalinti iš nuosprendžio aplinkybes, kad V. K. vieną kartą sudavė nukentėjusiajam galva į nukentėjusiojo veidą, ir kad vieną kartą sudavė koja į nukentėjusiojo dešinę koją ir nurodyti, kad susistumdymo metu nukentėjusysis griuvo ant dešinės kojos ir griuvimo metu patyrė dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžį, taip pat nuteistąjį V. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vieneriems metams be užstato, jo laiduotoja paskiriant sutuoktinę J. K..
3. Gynėjas nurodo, kad nuteistasis pripažino, jog nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, bet nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė kitas faktines aplinkybes, negu nukentėjusysis – kad po to kai susistumdė su nukentėjusiuoju, jis paslydo, atsitrenkė į spintelę, kuri pradėjo kristi ant jo, o nuteistasis bandė ją prilaikyti, po ko nukentėjusysis nukrito ant grindų, atsirėmė į dešinį kelį ir tada sušuko nuo skausmo. Pažymi, kad nuteistasis neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam į galvą ir koją, sužalojimas buvo padarytas kai nukentėjusysis krito. Gynėjo teigimu, visą nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktą matė nuteistojo sūnus E. K. (E. K.), kuris parodė, kad konfliktas prasidėjo virtuvėje dėl mėtomo pro langą maisto, tęsėsi nukentėjusiojo bute, kur nuteistasis stovėjo veidu į nukentėjusįjį, už nukentėjusiojo nugaros stovėjo lentyna ir kai jie abu stumdėsi lentyna pakrypo ir krito ant nukentėjusiojo, pastarasis prarado pusiausvyrą ir nukrito ant kelio. Pažymi, kad šio liudytojo parodymai atitinka ne tik nuteistojo parodymus, bet ir nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, dalyje dėl konflikto virtuvėje.
4. Pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis įvykio pradžią nurodė taip pat kaip ir nuteistasis, kad nukentėjusysis iš pradžių buvo virtuvėje ir ten prasidėjo žodinis konfliktas dėl šiukšlių mėtymo pro langą, po to konfliktas persikėlė į nukentėjusiojo butą ir nuteistasis jam galva sudavė į galvą, jis nugriuvo, nuteistasis dešine koja sudavė į jo dešinę koją, bet teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis neigė aplinkybes dėl konflikto virtuvėje, nurodė kitokią įvykių eigą. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas visiškai nevertino policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, parodymų, kad įvykio metu nukentėjusysis akivaizdžiai buvo neblaivus, o nuteistasis, priešingai, blaivas ir adekvačiai nurodė įvykio aplinkybes. Pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo apklaustas specialistas S.Laima, kuris patvirtino savo duotą išvadą ir paaiškino, kad nukentėjusiajam dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžis įvyko esant blauzdos apkrovimui išilgine ašimi su pėdos pasukimu, t. y. ne suduodant kojos smūgį į koją.
5. Gynėjo vertinimu, nuteistasis galėtų būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant jį sutuoktinės J. K. atsakomybei. Nurodo, kad J. K. turi įtaką V. K., gali būti paskirta laiduotoja. Pažymi, kad V. K. dirba, buvo teistas (duomenys neskelbtini), teistumas išnykęs, jis iš dalies atlygino padarytą žalą, pilnai atlygino Ligonių kasos ieškinį ir nurodė, kad atlygins teismo nukentėjusiajam priteistą žalą, nėra duomenų, kad nuteistasis ateityje darys nusikaltimus, nesilaikys įstatymų.
6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
7. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Nuteistojo V. K. gynėjo advokato D.Fomkin apeliacinis skundas atmestinas
8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo V. K. gynėjas ginčija nagrinėjamo įvykio eigą, nurodo, kad nukentėjusysis susistumdymo metu griuvo ir dėl to patyrė sužalojimą, o ne todėl, kad nuteistasis jam įspyrė į koją, taip pat prašo V. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai konstatavo, jog A. B. buvo sužalotas būtent nukentėjusiojo nurodomais veiksmais (V. K. spyrus jam į koją, jis nugriuvo), o ne dėl atsitiktinio paslydimo ir nugriuvimo. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nepripažino, jog nukentėjusysis buvo sužalotas jo tyčiniais veiksmais, jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas negali būti svarstomas, todėl laikytina, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).
Dėl įvykio eigos
11. Skundžiamu nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu dėl to, kad suėmęs A. B. už marškinėlių, vieną kartą galva trenkė jam į veidą, po to vieną kartą spyrė jam į dešinę koją, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo, taip padarė nukentėjusiajam dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžį. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, teigė, kad nurodytų smūgių neatliko, jie su nukentėjusiuoju susistumdė, A. B. atsitiktinai paslydo ir nukrito. Nuteistojo vertinimu, būtent tada, t. y. dėl nukentėjusiojo pargriuvimo, nukentėjusiajam ir buvo sukeltas sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija tokią nuteistojo keliamą įvykio versiją vertina kaip pastarojo gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi ją paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.
12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis A. B. viso proceso metu teigė, kad koja jam buvo sulaužyta būtent dėl V. K. spyrio ir tuo sukelto griuvimo. Iš 2021-04-27 A. B. pareiškimo matyti, kad nukentėjusysis nurodo, jog jo kaimynas jį sumušė – spyrė koja į koją (t. 1, b. l. 13), iš 2021-04-27 protokolo-pranešimo nustatyta, kad pranešėjas A. B. pranešė, jog jo kaimynas be jokios priežasties atėjo į jo butą ir savo rankomis griebė jį už marškinėlių, galva vieną kartą smūgiavo jam į galvos sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, jis nukrito ant grindų, V. K. dešine koja vieną kartą smūgiavo jam į dešinės kojos čiurnos sritį, taip sukeldamas jam didelį fizinį skausmą, ligoninėje buvo diagnozuotas dešinės čiurnos medialinės kulkšnies lūžis (t. 1, b. l. 9), iškart po įvykio liudytoju apklaustas A. B. nurodė, kad V. K. sugriebė jį už marškinėlių ir vieną kartą smūgiavo galva į jo galvos sritį, tada jis parkrito ant žemės ir V. K. dešine koja smūgiavo jam į dešinės čiurnos sritį sukeldamas skausmą (t. 1, b. l. 18). Tai, kad kojos lūžis buvo sukeltas nuteistojo V. K., nukentėjusysis patvirtino ir teismo posėdžio metu, pažymėdamas, kad V. K. trenkė jam galva į veidą (kairįjį skruostą) bei sugriebė už krūtinės, spyrė jam į koją, nukrito, jis atsitiktinai paslysti negalėjo, V. K. galimai norėjo pakišti, pamušti jo koją, sudavė per kaulą ir sulaužė jam koją, po to jis pajuto stiprų skausmą kojoje, negalėjo atsistoti, šiek tiek prisėdo ant kairės kojos, nes su dešine jau negalėjo atsistoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant smulkių neatitikimų dėl įvykio eigos (ar nukentėjusiajam buvo spirta, kai jis stovėjo, ar tada, kai sėdėjo ant žemės), nėra pagrindo abejoti A. B. parodymų patikimumu, juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti nukentėjusiojo siekį nuteistąjį apkalbėti ir nepagrįstai apkaltinti nusikaltimo padarymu.
13. Tai, kad nukentėjusysis nurodė, jog kojos lūžis įvyko dėl V. K. veiksmų, o ne jo paties nugriuvimo, patvirtina ir byloje apklausti liudytojai A. M. ir G. T.. Apklausiama teismo posėdžio metu liudytoja A. M. parodė, kad nukentėjusysis jai minėjo, jog nuteistasis jį pastūmė ir tuo metu įvyko kojos lūžis, o liudytojas G. T. parodė, kad nukentėjusysis jam skundėsi kojos, lyg pėdos, skausmais bei nurodė kaimyno butą, su kuriuo konfliktavo, susistumdymo metu kažkaip buvo sužalota. Abu apklausti liudytojai patvirtino, kad nukentėjusiojo nepažįsta, parodymus davė įspėti dėl melagingų parodymų davimo, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl nėra pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu. Nukentėjusiojo nurodomą įvykio eigą patvirtina ir garso įrašas iš Bendrojo pagalbos centro, kuriame A. B. nurodo, jog nuteistasis jam trenkė per koją ir jis negali vaikščioti (t. 1, b. l. 63-67). Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats nuteistasis neneigia, jog naudojo tam tikrus fizinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Apklausiamas teismo posėdžio metu nurodė, kad paėmė A. B. riešų ir stūmė nuo savęs, tarp jų įvyko susistumdymas, A. B. nukrito ant dešinės kojos kelio, sakė ,,oi“, ,,ai“, taigi ir pats V. K. pažymėjo, kad po jų stumdymosi nukentėjusysis krito ir garsiai išreiškė kilusį skausmą.
14. Nors pirmosios instancijos teismas V. K. sūnaus E. K. parodymus atmetė kaip nepatikimus dėl galimo šališkumo, teisėjų kolegijos vertinimu, šio asmens parodymų analizė yra būtina tikrinant nuteistojo ir nukentėjusiojo keliamas įvykių versijas. Nors sutiktina su teismo išvadomis dėl E. K. galimo suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi jis yra nuteistojo sūnus, teisėjų kolegijos vertinimu, vien nustatytas tam tikras liudytojo palankumas vienam iš bylos dalyvių savaime nelemia tokių parodymų nepatikimumo ir to, kad tokie parodymai pilnai ar dalyje negali būti pripažįstami įrodymais byloje. Vertinant tokio asmens parodymų patikimumą būtina juos analizuoti kitų surinktų duomenų kontekste. Apklausiamas teismo posėdžio metu liudytojas E. K. parodė, kad pamatė, jog tėvas yra kažkokiame bute ir stumdosi su kitu vyru, tėvas stūmė nukentėjusįjį, nukentėjusysis pasilenkė į priekį ir nusileido ant kairės kojos kelio, jam pradėjo skaudėti, vyrui nusileidus ant kelio jis ėmė šaukti, suprato, kad nukentėjusiajam skauda, nes jis atrodė piktas, tėvas buvo nuėjęs paklausti to žmogaus, kas nutiko, grįžęs sakė, kad tas vyras skundžiasi, jog jam lūžo koja. Apygardos teismo vertinimu, šie liudytojo parodymai patvirtina, jog nukentėjusysis po asmenų susistumdymo ir griuvimo pajuto skausmą, teigė, kad jam lūžo koja dėl V. K. veiksmų, tokie parodymai sutampa ir su nuteistojo parodymų dalimi, kad nukentėjusysis po nugriuvimo garsiai išreiškė juntamą skausmą, todėl nėra pagrindo abejoti jų patikimumu.
15. Nuteistojo smurtinių veiksmų ir nukentėjusiojo patirtų sužalojimų priežastinį ryšį taip pat patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai teismo posėdžio metu. Iš specialisto išvados Nr. G 992/2021(01) matyti, kad A. B. nustatytas dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžis, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu ar esant blauzdos apkrovimui išilgine ašimi su pėdos pasukimu (t. 1, b. l. 53-55). Teisiamojo posėdžio metu teismo ekspertas S.Laima parodė, jog sužalojimas galėjo būti padarytas kietu buku daiktu, kai pėda yra fiksuota, arba esant pėdos pasisukimui, kai žmogus griūna esant fiksuotai kojai ir yra pasukama pėda, tokiu būdu įvyksta toks lūžis, koks buvo nustatytas nukentėjusiajam, labiau tikėtina, kad toks lūžis įvyksta, kai yra paveikiama stovinti koja, kai žmogus griūna ir yra čiurnos pasukimas. Taigi, specialistas patvirtino, kad A. B. nustatytas sužalojimas galėjo įvykti tada, kai paveikus stovintį žmogų jis griūna ir pasukama čiurna, būtent tokią įvykio eigą – kad nuteistasis jam spyrė į koją ir jis dėl to nugriuvo, o nugriuvęs pajuto skausmą – nukentėjusysis ir nurodė.
16. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių specialisto ar kitų asmenų šališkumą ar suinteresuotumą nepagrįstai išplėsti nuteistojo A. B. atžvilgiu panaudotus smurtinius veiksmus ir tokiu būdu nuteistąjį apkalbėti, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis galimai susižalojo kitu metu ar tiesiog paslydęs ant grindų. Iš bylos medžiagos matyti, kad po patirto smurto nukentėjusysis nedelsiant kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą, nurodė sužalojimus ir paaiškino įvykio mechanizmą, todėl konstatuotina, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog V. K. spyrė A. B. į dešinę koją, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo, taip padarė nukentėjusiajam dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžį.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
17. V. K. gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų; 5) yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad siekiant nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės būtina šių sąlygų visuma, tačiau, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-52-648/2017, Nr. 2K-116-1073/2018, Nr. 2K-153-976/2018).
18. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas jau buvo svarstomas nagrinėjant bylą apylinkės teisme. Apylinkės teismas pažymėjo, kad laidavimas galimas tik tada, kai kaltinamasis visiškai pripažįsta savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tuo tarpu V. K. nepripažinus jam kaltinime inkriminuotų aplinkybių ir teismo nustatytų faktinių įvykio aplinkybių, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl kaltinamojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.
19. Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, gali būti konstatuojama tik tada, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-511-693/2015, 2K-289-693/2019).??? Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.
20. Bylos duomenimis, nuteistasis V. K. proceso metu nepripažino jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, teigė, kad nukentėjusysis pats paslydo ir nugriuvo ant žemės ir taip susižalojo. Toks nuteistojo elgesys, teismo vertinimu, nelaikytinas visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką, o pačio sužalojimo fakto pripažinimas nelaikytinas visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką, nes tai nuteistasis padarė tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jo kaltės įrodymų, todėl tai gali būti vertinama tik kaip siekis būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atsižvelgiant į tai, teisinio pagrindo spręsti V. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą nėra.
21. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės V. K. veiksmų vertinimui ar jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės galimumui, baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistojo gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo V. K. gynėjo advokato Dimitrij Fomkin apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Dzedulionis
Daiva Kazlauskienė
Jurgita Mačionytė