Civilinė byla Nr. e2A-536-464/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00232-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.2.8.1 

(S)                                                                                                                               

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autokausta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Leonhard Weiss OÜ prevencinį ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autokausta“ dėl jungtinės veiklos sutarties įvykdymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Leonhard Weiss OÜ kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: 1) įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Autokausta“ įvykdyti 2017 m. rugpjūčio 1 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties Nr. JVS-HS-LW-A-17-08-01 3.13 punktą natūra arba 2) nustatyti teismo sprendimo įvykdymo tvarką ir įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti 2017 m. rugpjūčio 1 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties Nr. JVS-HS-LW-A-17-08-01 3.13 punktą; 3) nustatyti teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą – paskirti atsakovei 1 000 Eur dydžio baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną.

2.       Nurodė, kad 

3.       Visos jungtinės veiklos sutarties partnerės tapo solidariai atsakingomis už tinkamą rangos sutartyje numatytų prievolių vykdymą ir turėjo ją vykdyti kaip vienas rangovas. Kadangi rangos sutarties konkrečiųjų sąlygų 4.2 punktas pareigą išduoti rangos sutarties įvykdymo užtikrinimą numatė rangovui (visoms partnerėms bendrai), jos tarpusavyje susitarė dėl šios pareigos vykdymo tvarkos. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties 3.13 punktu buvo sulygta, kad už visas partneres garantiją užsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ išduoda atsakingoji partnerė, o kitos partnerės savo dalies garantijas pateikia ne užsakovei, o atsakingajai partnerei.

4.       Dėl finansinių sunkumų likviduojama dėl bankroto UAB „Hidrostatyba“ faktiškai pasitraukė iš projekto vykdymo ir nuo 2019 m. lapkričio 20 d. atsakingosios partnerės pareigas eina ieškovė, kuri, pasibaigus iki tol galiojusios garantijos terminui, 2021 m. kovo 29 d. išdavė užsakovei atnaujintą rangos sutarties įvykdymo užtikrinimo garantiją. Ieškovei įvykdžius jai tenkančias pareigas ir išdavus garantiją visų partnerių vardu, atsakovei atsirado jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties 3.13 punkte numatyta pareiga išduoti priešpriešinį įsipareigojimų vykdymo užtikrinimą ieškovei, t. y. pateikti rangovo įsipareigojimų vykdymo užtikrinusiam ieškovės bankui vieną iš jungtinės veiklos sutartyje nurodytų užtikrinimo priemonių.

5.       Ieškovė pažymėjo, kad rangos sutarties vykdymo metu užsakovė gali bet kada pasinaudoti rangos sutarties įvykdymo užtikrinimo garantija, kurią išdavė ieškovė, nepriklausomai nuo to, kuri sutarties partnerė atliko pažeidimą ir net jei dar neaišku, ar atliko pažeidimą. Iki bylos inicijavimo užsakovė jau yra skyrusi rangovui 500 000 Eur dydžio baudą, be kita ko, ir dėl atsakovės veiksmų. Taigi, užsakovei paskyrus baudą, šios baudos padengimui užsakovė bet kuriuo momentu gali pasinaudoti ieškovės išduota banko garantija. Užsakovei pasinaudojus išduota garantija, bankas teiks atgręžtinį reikalavimą ieškovei. Tokiu atveju ieškovė turės savo lėšomis padengti banko sumokėtos sumos dalį, nors pažeidimą, už kurį skirta bauda, padarė likviduojama dėl bankroto UAB „Hidrostatyba“ ir atsakovė UAB „Autokausta“. Tačiau atsakovė nevykdo savo pareigos ir neišduoda ieškovei priešpriešinės garantijos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nevykdo sutarties 3.13 punkto ir nurodo, jog šio pažeidimo nenutrauks, taip pat į tai, kad yra iškilusi reali žalos ieškovei atsiradimo grėsmė, ieškovė reiškia prevencinį ieškinį.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovę UAB „Autokausta“ ne vėliau kaip per 10 (dešimt) dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti ieškovei Leonhard Weiss OÜ jos banko naudai išleistą ir jam (bankui) priimtiną Lietuvos Respublikoje ar užsienyje registruoto banko pirmo pareikalavimo priešpriešinę 344 090,64 Eur dydžio garantiją; priteisė iš atsakovės UAB „Autokausta“ ieškovei 4 740,90 Eur žyminį mokestį ir 2 662 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą.

7.       Teismas sprendė, kad nepaisant to, jog ieškovė nurodė reiškianti prevencinį ieškinį ir įrodinėja prevencinio ieškinio taikymo sąlygas, tačiau ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma bei šalių atstovų paaiškinimai suponuoja išvadą, kad ginčas tarp šalių yra kilęs dėl sutartinių prievolinių teisinių santykių vykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1 – 6.4 straipsniai).

8.       Teismas konstatavo, kad ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, t. y. išdavė atnaujintą bendrą rangos sutarties įvykdymo užtikrinimo garantiją. Tai patvirtina į bylą pateiktas veiklos garantijos Nr. 21-000351-IG pakeitimas Nr. 4, pagal kurį 1 146 968,79 Eur sumos garantijos galiojimas patęstas iki 2021 m. gruodžio 31 d. Tačiau atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų pateikti priešpriešinę banko garantiją, iš dalies užtikrinančią atsakingosios partnerės banko suteikiamą garantiją, neįvykdė, todėl laikytina, kad atsakovė pažeidė sutartimi prisiimtas prievoles, o būtent – 2017 m. rugpjūčio 1 d. jungtinės veiklos sutarties 3.13 punktą.

9.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė savo sutartinės prievolės pateikti ieškovės bankui priešpriešinę garantiją iš esmės neginčija. Tokios prievolės nevykdymas siejamas su ieškovės prievolės sumokėti atsakovei 2 840 552,32 Eur už atliktus užteršto grunto tvarkymo darbus nevykdymu, įrodinėjant, kad vadovaudamasi CK 6.46 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.58 straipsnio 1 dalimi atsakovė yra sustabdžiusi ginčo prievolės vykdymą iki tol, kol pati ieškovė tinkamai įvykdys savo prievolę sumokėti atsakovei nurodytą sumą. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-632-273/2021 pagal ieškovės UAB „Autokausta“ patikslintą ieškinį atsakovei Leonhard Weiss OÜ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, 2021 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu jį tenkino. Tačiau sprendimas dar neįsiteisėjęs, byla su Leonhard Weiss OÜ apeliaciniu skundu yra išsiųsta į apeliacinės instancijos teismą.

10.       Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2021 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje atsakovės atstovas nurodė ir kitas priežastis, dėl kurių atsakovė nevykdo jungtinės veiklos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovės atstovo teigimu, ieškovės garantija išduota tik II grupės darbams, o įrodymų apie tai, kad atsakovė būtų neįvykdžiusi II grupės darbų, nėra, taip pat nėra įrodymų apie atsakovės įsipareigojimų dalį, vykdant II grupės darbus.

11.       Teismas, vertindamas naujai išdėstytą atsakovės poziciją, nurodė, kad pagal jungtinės veiklos sutarties 3.27 punktą partneriai įsipareigojo sudaryti susitarimą, kuriame detalizuos pirkimo sutartimi kiekvienam partneriui tenkančią darbų dalį ir atsakomybės ribas, atsiskaitymų mechanizmą. Tačiau teisės doktrinoje yra išskiriamos dviejų rūšių garantijos – nepriklausomos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą, įskaitant banko garantijas) ir paprastosios (sąlyginės) garantijos. Nepriklausomoje garantijoje – garantijoje pagal pirmą pareikalavimą, o tokia ir yra garantija pagal šalių sudarytos sutarties 3.13 punktą, iš jos kylantis garanto įsipareigojimas nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti garantija yra išduota. Todėl teismui šiuo atveju nekyla pareiga vertinti atsakovės nurodytų rangos sutarties vykdymo klausimų, t. y. pagrindinės prievolės sąlygų, jų (ne)vykdymo apimties ir kitų su prievole susijusių aplinkybių.

12.       Teismas, įvertinęs daikto sulaikymo teisės įstatyminį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, sprendė, kad tokia teisinė situacija, kai ieškovė atsakovės pretenzijų dėl 2 820 804,32 Eur nuostolių atlyginimo nepripažįsta, o Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-632-273/2021 priimtas sprendimas nėra įsiteisėjęs, neatitinka CK 6.69 straipsnio nuostatų ir neteikia pagrindo atsakovei taikyti sulaikymo teisę.

13.       Teismas nurodė, kad priešpriešinės banko garantijos pateikimas ar garantijos suteikimo sutarties sudarymas, pateikiant šios sutarties tinkamą įvykdymą užtikrinantį užstatą, kaip numatyta šalių sudarytos jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkte, yra piniginė prievolė. Vadinasi, ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę įvykdyti prievolę natūra yra galimas. Ieškovei pareiškus kelis alternatyvius reikalavimus, tikslinga yra taikyti tą reikalavimą, pagal kurį atsakovės prievolė labiausiai atitinka šalių sutarties 3.13 punktą ir ankstesnę šalių bendradarbiavimo praktiką. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė turi pateikti priešpriešinę banko garantiją, kurios dydis – 30 procentų nuo ieškovės išduotos užsakovei naujos 1 146 968,79 Eur sumos, t. y. dėl 344 090,64 Eur sumos.

14.       Teismas atmetė ieškovės prašymą nustatyti teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą – nustatyti atsakovei 1 000 Eur dydžio baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną, nes sprendimo priėmimo metu negalima teigti, kad atsakovė, piktnaudžiaudama savo procesine teise, nevykdys teismo sprendimo.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Atsakovė UAB „Autokausta“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1.                      Ieškinio pareiškimo metu ieškovė užsakovei buvo išdavusi garantiją visų rangos sutartimi sulygtų darbų įvykdymui užtikrinti, todėl pagal tuo metu buvusias faktines aplinkybes atsakovės išduotinos priešpriešinės garantijos dydį ieškovė grindė bendrąja jungtinės veiklos sutarties 3.21 punkto nuostata, kuri nustatė procentinę rangos sutartimi sulygtų darbų apimtį, tenkančią kiekvienai iš partnerių. Tačiau bylos nagrinėjimo metu pasikeitė garantijos išdavimo apimtis – ieškovės garantija buvo išduota ne visiems rangos sutartimi sulygtiems darbams užtikrinti, o tik daliai jų – II darbų grupei. Todėl ieškovė, atsižvelgiant į jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkto nuostatas, kad kiekviena partnerė išduoda priešpriešinę garantiją arba sudaro garantijos suteikimo sutartį, kurios apimtis yra lygi prisiimtinų įsipareigojimų daliai, turėjo pareigą įrodyti, jog II darbų grupėje atsakovės faktiškai prisiimti įsipareigojimai sudaro 30 procentų dalį nuo visos rangos sutarties II darbų grupės vertės. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė ir todėl neaišku, kuo remdamasis teismas priėmė sprendimą įpareigoti atsakovę išduoti priešpriešinę garantiją, lygią 30 procentų II darbų grupės darbų.

15.2.                      Atsakovės atstovas, įvertinęs faktą, kad bylos medžiagoje neegzistuoja ieškinio reikalavimą pagrindžiantys įrodymai, pateikė teismui prašymą išreikalauti iš ieškovės įrodymus apie tai, kokie konkretūs II grupės darbai iki šiol yra atlikti ir priduoti užsakovei, taip pat kokie konkretūs II grupei priskirti darbai nėra atlikti. Atsakovės atstovas, be kita ko, išsamiai nurodė, kad būtent šie įrodymai yra būtini, siekiant atskleisti bylos esmę, priimti teisingą teismo sprendimą byloje ir nustatyti realų atsakovės išduotinos priešpriešinės garantijos dydį. Tačiau teismas, atmetęs šį prašymą, ignoravo ir visiškai neanalizavo atsakovės atstovo nurodytų aplinkybių, paaiškinimų bei argumentų.

15.3.                      Tik prašytais išreikalauti įrodymais buvo įmanoma nustatyti realų atsakovės išduotinos priešpriešinės garantijos dydį, kuris būtų proporcingas atsakovės įsipareigojimams (jų daliai) II darbų grupėje. Šios aplinkybės turi ypatingą reikšmę dėl to, kad kiekvienoje darbų grupėje darbų vertė skiriasi, t. y. kiekvienoje grupėje kiekvienam partneriui tenkanti darbų (prisiimtų įsipareigojimų) apimtis faktiškai gali skirtis ir nebūtinai sudaryti 30 procentų. Todėl būtent ieškovė, siekdama pagrįsti, kad atsakovė privalo išduoti 30 procentų dydžio priešpriešinę garantiją, turėjo įrodyti, kad atsakovės įsipareigojimai II darbų grupėje faktiškai siekė 30 procentų. Tačiau teismas ieškovės reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei, nors ieškovė turi pareigą priimti partnerių atliktus darbus ir būtent ji disponuoja aktualiais duomenimis, reikšmingais šios bylos teisingam išnagrinėjimui. 

15.4.                      Atsižvelgiant į faktą, kad bylos medžiagoje nėra esminę reikšmę turinčių įrodymų (t. y. kad atsakovės įsipareigojimai II darbų grupėje tikrai sudarė 30 procentų dalį), nebuvo išnagrinėtos svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės. Siekiant ištaisyti šią teisiškai ydingą situaciją, apeliacinės instancijos teisme svarbiausi įrodymai turėtų būti nagrinėjami visa apimtimi naujais aspektais. Todėl byla turi būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15.5.                      Teismo sprendimas turi būti panaikintas ir dėl to, kad jis yra nemotyvuotas, o tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Sprendime vien lakoniškai nurodoma, kad teismas atsakovės poziciją dėl II grupės darbų (ne)įvykdymo laiko nepagrįsta, tačiau jokių įrodymais grindžiamų motyvų nepateikiama.

15.6.                      Teismas ignoravo specialųjį jungtinės veiklos sutarties 3.27 punktą ir visiškai nepagrįstai vadovavosi bendrąja sutarties 3.21 punkto nuostata, įtvirtinančia tik orientacinius kiekvienam partneriui priskirtinų darbų dydžius procentine išraiška nuo bendros rangos sutarties sumos. Jungtinės veiklos sutarties 3.27 punkte yra įtvirtinta, kad konkretūs kiekvieno partnerio įsipareigojimai ir atsakomybės ribos yra nustatomos atskirais dvišaliais susitarimais. Pagal šį punktą sudaryti susitarimai būtų reikšmingi ir nustatant konkrečią įsipareigojimų bei atsakomybės (kartu ir priešpriešinės garantijos) dalį, tenkančią kiekvienai partnerei

15.7.                      Teismas, nesant reikalavimo, nustatė 10 dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priešpriešinei garantijai išduoti, taip pat nurodė konkrečią išduotinos priešpriešinės garantijos sumą (344 090,64 Eur). Teismas, priteisdamas ieškovei tai, ko pastaroji neprašė, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Be to, teismas savo nuožiūra parinko vieną iš galimų priešpriešinės garantijos išdavimo būdų, nors jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkte yra nurodomi du jos išdavimo būdai, kuriuos partneriai pasirenka savo nuožiūra.

15.8.                      Daikto sulaikymo bei prievolės įvykdymo sustabdymo institutai yra skirtingi, tačiau teismas šiuos institutus visiškai nepagrįstai sutapatino bei sprendimą grindė daikto sulaikymo institutu, kuriuo atsakovė net nesirėmė savo atsikirtimuose. Teismo sprendime yra analizuojamos ne prievolės įvykdymo sustabdymo sąlygos, o daikto sulaikymo sąlygos, kurios visiškai nesusijusios su nagrinėjama byla. Atsakovę ir ieškovę sieja ne daiktiniai, bet prievoliniai teisniai santykiai. Atsakovė ir ieškovė turi priešpriešinių prievolių, todėl atsakovė galėjo pasinaudoti turima teise sustabdyti prievolės įvykdymą.

15.9.                      Užsakovė yra sumokėjusi ieškovei 3 540 533,40 Eur už naftos produktais užteršto grunto kasimo ir utilizavimo darbus, pervesdama pinigus į ieškovės sąskaitą Estijos banke, kurių didžiąją dalį sudaro atlygis už atsakovės atliktus užteršto grunto darbus, tačiau atsakovei priklausanti pinigų suma išmokėta nėra iki šiol. Ieškovei piktybiškai neatsiskaitant už darbus, atsakovė, vadovaudamasi CK 6.46 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.58 straipsnio 1 dalimi, nusprendė sustabdyti savo prievolių vykdymą ieškovei. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-632-273/2021 buvo sprendžiamas ieškovės prievolės priverstinio įvykdymo klausimas, tačiau ne prievolės galiojimo klausimas, todėl toje byloje priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo momentas neturi jokios reikšmės siekiant įsitikinti ieškovės priešpriešinės prievolės atsakovei egzistavimu.

16.       Ieškovė Leonhard Weiss OÜ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

16.1.                      Nepaisant visų deklaratyvių atsakovės teiginių apie proceso normų pažeidimus, šiuo atveju neegzistuoja objektyvus pagrindas grąžinti nagrinėti bylą pirmosios instancijos teismui, kadangi rangos sutartis jau yra įvykdyta ir rangos sutarties įvykdymo užtikrinimo išdavimas nebeteko prasmės. Šiuo atveju ginčo materialieji teisiniai santykiai yra svarbūs tik bylinėjimosi išlaidų atlyginimo aspektu, nustatant, dėl kurios iš šalių kaltės buvo iškelta nagrinėjama byla ir susidarė bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė jau apeliacinio skundo teikimo metu žinojo apie rangos sutarties pabaigą, tačiau pateikė skundą ir suformulavo nepagrįstą reikalavimą grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

16.2.                      Iš byloje pateikto paskutinio rangos sutarties įvykdymo užtikrinimo, kuriam priešpriešinio įvykdymo užtikrinimo buvo reikalaujama iš atsakovės, matyti, kad jis yra pasibaigęs, t. y. garantijos galiojimas buvo pratęstas iki 2021 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovės pareigos, numatytos jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkte, vykdymas natūra jau yra praradęs prasmę. Todėl nei bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, nei jos grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui buvusio ieškovės teisių pažeidimo nebeatkurs.

16.3.                      Atsakovė neteisėtai neišdavė priešpriešinės banko garantijos ieškovei ir nevykdė jungtinės veiklos sutarties 3.13 punktu prisiimtų įsipareigojimų tam nesant visiškai jokio pagrindo, todėl laikytina, kad byla buvo pradėta išimtinai dėl atsakovės kaltės. Atsakovės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie tai, kad reikėjo išsiaiškinti II darbų grupėje esančią atsakovės įsipareigojimų dalį, neturi jokios reikšmės vertinant atsakovės atsisakymo vykdyti jungtinės veiklos sutarties 3.13 punktą teisėtumą ieškovės kreipimosi į teismą momentu. Garantijos suma buvo sumažinta tik dėl to, kad užsakovė nuo 2021 m. spalio 1 d. reikalavo jau ne visos rangos sutarties įvykdymo užtikrinimo, o tik neatliktų darbų dalies (t. y. II darbų grupės) įvykdymo užtikrinimo. Atsižvelgiant į faktiškai atliktų rangos sutartyje numatytų darbų dalį, garantija ir buvo sumažinta iki 1 146 968,79 Eur. Visgi ieškovė banko garantiją dėl II darbų grupės gavo tik 2021 m. rugsėjo 30 d., o iki to momento garantija galiojo dėl visos rangos sutarties sumos. Kol garantija buvo išduota dėl visos rangos sutarties sumos, įskaitant ir ieškinio pareiškimo momentą, atsakovei negalėjo kilti jokių abejonių dėl jos pareigos, vykdant sutarties 3.13 punktą, apimties.

16.4.                      Jungtinės veiklos sutartyje šalys aiškiai susitarė, kad įsipareigojimų pagal rangos sutartį ir jungtinės veiklos sutarties dalys yra lygios priskirtų darbų apimtims, o pagal jungtinės veiklos sutarties 3.21 punktą atsakovei tenkanti dalis sudaro 30 procentų visų įsipareigojimų pagal rangos sutartį. Tai reiškia, kad atsakovė turėjo užtikrinti 30 procentų rangos sutarties įvykdymo. Nei rangos sutartis, nei jungtinės veiklos sutartis nenumatė, kad partnerių atsakomybių pasidalijimas būtų kaip nors priklausomas nuo pagal rangos sutartį atliekamų darbų grupių. Partneriai nusistatė konkrečias savo dalis jungtinėje veikloje ir, atitinkamai, visi atsakomybės klausimai, įskaitant ir garantijos už netinkamą įsipareigojimų vykdymą išdavimas, buvo sprendžiami vadovaujantis šiomis dalimis jungtinėje veikloje.

16.5.                      Priešingai nei teigia atsakovė, jungtinės veiklos partneriai niekada nepakeitė įsipareigojimų pagal jungtinę veiklos sutartį dalių. Tos pačios jungtinės veiklos sutarties dalys papildomais susitarimais buvo tik detalizuotos, o ne pakeistos. Todėl visi atsakovės argumentai apie tai, kad reikėjo papildomuose susitarimuose ieškoti kažkokių kitų partnerių įsipareigojimų dalių, akivaizdžiai nepagrįsti. Jeigu atsakovė ir manė, kad jos pareiga išduoti priešpriešinę garantiją yra ne 30 procentų ieškovės išduotos garantijos, o mažesnė, ji turėjo šias aplinkybes įrodyti. Tačiau atsakovė visiškai ignoruoja pagrindinę civilinio proceso taisyklę – įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, nepagrįstai bandydama atsakomybę už jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdymą perkelti ieškovei ar pirmosios instancijos teismui. Juo labiau kad visi atsakovės nurodyti duomenys, kurių išreikalavimo ji prašė, buvo apie ją pačią, t. y. apie jos atliktus darbus.

16.6.                      Teismo sprendime visi esminiai bylos faktiniai ir teisiniai aspektai yra aptarti, todėl nėra pagrindo spręsti dėl nepakankamo sprendimo motyvavimo. Priešingai nei teigia atsakovė, teismas sprendime neturėjo pasisakyti dėl kiekvieno atsakovės teiginio. Sprendime yra ne tik glausta forma, bet ir labai išsamiai aptartos visos nagrinėjamam ginčui reikšmingos aplinkybės ir teismo įvertinti įrodymai. Todėl nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei sprendimo motyvacijos trūkumai, nei jokie kiti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai.

16.7.                      Kadangi teismo sprendimo priėmimo metu ieškovės išduotos garantijos dydis buvo 1 146 968,79 Eur, tai 30 procentų šios sumos sudarė 344 090,64 Eur. Kartu tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį pagal jame suformuluotus reikalavimus, įpareigojęs atsakovę vykdyti jungtinės veiklos sutarties 3.13 punktą natūra ir pacituodamas veiksmus, kuriuos šis sutarties punktas numato, o tikslios išduotinos garantijos sumos nurodymas tiesiogiai kyla iš aptariamo sutarties punkto teksto.

16.8.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodydamas tik vieną iš galimų priešpriešinės garantijos išdavimo būdų, nors jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkte yra nurodomi du galimi būdai, ieškinio ribų taip pat neperžengė. Teismas padarė tik redakcinio pobūdžio klaidą – perrašė dalį jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkto, kuomet iš sprendimo turinio akivaizdžiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkina ieškovės reikalavimą dėl atsakovės įpareigojimo įvykdyti jungtinės veiklos sutarties 3.13 punktą. Todėl atsakovė turėjo kreiptis į teismą dėl sprendimo klaidos ištaisymo, o ne teikti apeliacinį skundą.

16.9.                      Tam, kad atsakovė galėtų taikyti prievolės vykdymo sustabdymą, t. y. sustabdytų jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkto ieškovei vykdymą, ieškovė turėjo būti neįvykdžiusi jai tenkančių šiame jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkte nustatytų pareigų (rangos sutarties įvykdymo užtikrinimo išėmimas visų partnerių vardu). Ir tik jeigu ieškovė būtų neįvykdžiusi šios prievolės atsakovė būtų įgijusi teisę sustabdyti savo priešpriešinės prievolės vykdymą – priešpriešinės garantijos išdavimą. Ieškovė visas jai tenkančias pareigas, kurios sudaro atsakovės teisę gauti prievolės įvykdymą pagal jungtinės veiklos sutarties 3.13 punktą, yra įvykdžiusi, todėl darytina išvada, kad atsakovės argumentai dėl jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkto pažeidimo, pasiteisinant prievolės įvykdymo sustabdymu, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškovės suinteresuotumo civilinės bylos baigtimi

17.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis).

18.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-403/2022). Kreipdamasis į teismą asmuo turi pagrįsti savo teisinį suinteresuotumą, t. y. nurodyti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę ar teisėtą interesą, dėl kurio jis kreipiasi į teismą. Asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas, išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-421/2020).

19.       Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip materialinis teisinis suinteresuotumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2022). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Atitinkamai, materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tai reiškia, kad materialinis teisinis reikalavimas yra toks prašymas teismui, kurį išsprendus ir įgyvendinus sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos į teismą besikreipusio asmens teisės ir pareigos. Jeigu aktai ar veiksmai, dėl kurių reiškiamas reikalavimas teismui, nenustato į teismą besikreipiančio asmens teisių ir pareigų, tai toks reikalavimas nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, sudarantis ieškinio dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-684/2020).

20.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad ieškinio dalykas laikytinas atitinkančiu CPK įtvirtintus reikalavimus tik tada, jei šio reikalavimo, koks jis yra pareikštas, patenkinimas sukeltų konkrečius materialiuosius teisinius padarinius būtent ieškovui. Tuo atveju, jei ieškinyje nėra aiškiai pagrindžiama, kokių materialiųjų teisinių padarinių yra siekiama pareikštu ieškiniu, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną, arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019).

21.       Nagrinėjamoje byloje pareikštame ir vėliau patikslintame ieškinyje ieškovė prašė įpareigoti apeliantę įvykdyti 2017 m. rugpjūčio 1 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties Nr. JVS-HS-LW-A-17-08-01 3.13 punktą, arba, alternatyviai, nustatyti teismo sprendimo įvykdymo tvarką ir įpareigoti apeliantę ne vėliau kaip per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti 2017 m. rugpjūčio 1 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties Nr. JVS-HS-LW-A-17-08-01 3.13 punktą, taip pat nustatyti teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą, paskiriant apeliantei 1 000 Eur dydžio baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną.

22.       Atsižvelgiant į ieškinio reikalavimų esmę (ieškinio dalyką) ir jiems pagrįsti ieškovės nurodytas aplinkybes (ieškinio faktinį pagrindą), darytina išvada, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą teisminės gynybos, siekė konkretaus tikslo –  teisminio apeliantės įpareigojimo įvykdyti jai pagal jungtinės veiklos sutarties 3.13 punktą tenkančią prievolės dalį, kurią įvykdyti galėjo tik pati apeliantė, taip jungtinės veiklos partnerėms pagal jų iš anksto suderintą būdą pasidalijant rangos sutarties įvykdymo užtikrinimo našta, ieškovei už visas jungtinės veiklos sutarties šalis (partneres) užsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ iš pradžių pateikus vieną bendrą rangos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonę – banko garantiją. Kaip ieškinyje nurodė ir pati ieškovė, pareikšto ieškinio tikslas buvo apginti (apsaugoti) ieškovės turtinius interesus, užsitikrinant, kad bet kuriai partnerei neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius rangos sutartį ir užsakovei pasinaudojus už visas jungtinės veiklos sutarties partneres ieškovės pateikta banko garantija, bankas vėliau nenukreiptų viso garantijos dydžio regresinio reikalavimo tik į vieną ieškovę (CK 6.97 straipsnio 1 dalis).

23.       Kitaip tariant, ieškovė pareikštu ieškiniu siekė, kad užsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ galbūt kilsiančią ir ieškovės banko jai (užsakovei) atlygintiną žalą, susijusią su netinkamu rangos sutarties vykdymu, esant būtinybei regreso tvarka padengtų ne tik ieškovė, bet ir tą padaryti įsipareigojusios kitos jungtinės veiklos sutarties partnerės. Toks tikslas galėjo būti pasiektas apeliantės pagal jungtinės veiklos sutarties sąlygas pateikiama atsakingosios partnerės (t. y. ieškovės) arba jos banko naudai išleista kito banko pirmo pareikalavimo priešpriešine banko garantija arba su ieškovės banku sudarytu susitarimu kompensuoti atitinkamą dalį lėšų, kurios netinkamo rangos sutarties vykdymo atveju užsakovei būtų išmokėtos pagal ieškovės visų partnerių vardu pateiktą banko garantiją. 

24.       Kaip nurodyta ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą ir kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2018 m. birželio 1 d. rangos sutartis, sudaryta su užsakove AB „Lietuvos geležinkeliai“, jau yra įvykdyta, o ieškovės užsakovei pateiktos banko garantijos, skirtos rangos sutarties įvykdymui užtikrinti, terminas pasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d. Tai suponuoja teisėjų kolegijos išvadą, kad dėl bylos nagrinėjimo metu (po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo) atsiradusių naujų aplinkybių ieškovės materialinis teisinis suinteresuotumas šios bylos baigtimi yra pasibaigęs, ką vienareikšmiškai pripažįsta ir pati ieškovė savo atsiliepime į apeliacinį skundą. 

25.       Įvykdžius rangos sutartį ir pasibaigus ieškovės visų partnerių vardu pateiktos garantijos terminui,  ieškinio reikalavimų patenkinimas, teismo sprendimu įpareigojant apeliantę išduoti ieškovei priešpriešinę banko garantiją ar kitu būdu (susitariant su ieškovės banku) užtikrinti jai (apeliantei) faktiškai tenkančios rangos sutarties dalies vykdymą, objektyviai jau negali sukelti jokių materialiųjų teisinių padarinių. Pasibaigus pagrindinei jungtinės veiklos sutarties partnerių prievolei – įvykdyti rangos sutartį užsakovei, kaip ir pasibaigus ieškovės užsakovei pateiktos banko garantijos terminui, kurios priešpriešinio užtikrinimo nagrinėjamoje byloje reikalavo ieškovė, jos įrodinėtas teisių pažeidimas (poreikis apsaugoti savo turtinius interesus) išnyko. Atitinkamai, nesant ginčo dalyko, nebėra ir poreikio tokių ieškovės jau nebeegzistuojančių teisių bei interesų ginti teismine tvarka jos ieškinyje pasirinktu būdu. Byloje, be kita ko, nėra ir tokių duomenų, kad užsakovė šia ieškovės išduota banko garantija būtų pasinaudojusi ir dėl to ieškovei būtų atsiradusi prievolė regreso tvarka atlyginti banko nuostolius.

26.       Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ieškinio reikalavimų patenkinimas jau nebegali nustatyti jos, kaip į teismą besikreipiančio asmens, teisių ir pareigų. Todėl ir tokių reikalavimų nagrinėjamas teisme vien siekiant patikrinti, kurios byloje dalyvaujančios šalies pozicija dėl ginčo esmės buvo pagrįsta, o kurios nepagrįsta, yra negalimas, nes tai neatitiktų civilinio proceso paskirties ir tikslų – apginti asmens pažeistas teises (CPK 2 straipsnis). Šioje situacijoje pakankamo pagrindo tolesniam bylos nagrinėjimui nesudarytų ir šalių poreikis nustatyti tam tikras teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes (prejudicinius faktus), kurių pagrindu ieškovė ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys galėtų inicijuoti naujus teisminius ginčus ir juose kitomis civilinių teisių gynimo priemonėmis ginti savo galimai pažeistas teises.

27.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje šiuo aspektu aiškiai pasisakyta, kad jei ieškiniu pareikšto reikalavimo patenkinimu siekiama tik nustatyti prejudicinius faktus ateityje galimai pareikštinam ieškiniui dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, toks reikalavimas negali būti savarankiškas ieškinio dalykas, kadangi tai yra civiliniai procesiniai, o ne materialieji padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019).

28.       CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos CPK 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės, išskyrus CPK 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus. 

29.       Pagal CPK 293 straipsnį byla nutraukiama tais atvejais, kai ji yra iškelta neteisėtai, nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų ar šios teisės įgyvendinimo sąlygų, arba teisėtai pradėtame procese atsiradus aplinkybių, dėl kurių negalima užbaigti bylos priimant teismo sprendimą.

30.       Pirmiau konstatavus, kad ieškovės ieškinio reikalavimų patenkinimas jai nesukeltų teisinių pasekmių, o tolesnis bylos nagrinėjimas nėra sietinas su ieškovės pažeistų teisių gynyba, neatitinka civilio proceso paskirties bei tikslų, darytina išvada, jog šios bylos nagrinėjimo metu išnyko prielaidos, nustatančios ieškovės teisę kreiptis į teismą. Tokiu atveju skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o civilinė byla nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

31.       CPK 94 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Bylos ar jos dalies nutraukimas vertinamas kaip bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015; 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-212-469/2021).

32.       Sprendžiant procesinį klausimą, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, tai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010). Ieškovo poreikį inicijuoti bylą ir, atitinkamai, išlaidų patyrimą lemia: 1) neteisėti atsakovo veiksmai, nuo kurių ieškovas yra priverstas ginti savo teises; 2) atsakovo pozicija byloje dėl tokių veiksmų teisėtumo, atitinkamai, ir dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su tokiais veiksmais, pagrįstumo bei nuo šios pozicijos priklausanti proceso trukmė ir patiriamų išlaidų dydis; 3) atsakovo elgesys procese – sąžiningumo, bendradarbiavimo, koncentruotumo ir kitų civilinio proceso principų laikymasis ar nesilaikymas, daręs įtaką proceso trukmei ir išlaidų dydžiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-943/2022).

33.       Spręsdama atsakomybės dėl proceso klausimą, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nebuvo ginčijamas pats apeliantės prievolės, nustatytos jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkte, faktas arba jos galiojimas. Kitaip tariant, tarp šalių byloje nebuvo ginčo, kad apeliantė visgi turėjo pareigą pateikti ieškovei priešpriešinę garantiją ar kitaip užtikrinti jai (apeliantei) faktiškai tenkančios rangos sutarties dalies vykdymą. Apeliantė, atsikirsdama į ieškinį, iš pradžių savo atsisakymą įvykdyti jungtinės veiklos sutartyje jai nustatytą įpareigojimą grindė priešpriešinės prievolės vykdymo sustabdymu, o vėliau atsikirtimus papildė dar ir naujais argumentais – neaiškiu jos prievolės dydžiu, sukliudžiusiu pateikti priešpriešinę garantiją.

34.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl tokių apeliantės motyvų, kiek jie yra aktualūs jos veiksmų, dėl kurių ieškovė inicijavo šią bylą, (ne)teisėtumo nustatymui ir bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymui, iš esmės pritaria ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad pagrindo apeliantei sustabdyti savo prievolės vykdymą remiantis CK 6.46 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.58 straipsnio 1 dalimi nebuvo, o kitos apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su jos prievolės apimtimi, tuo metu, kai ieškovė pareiškė teisme ieškinį apeliantei, dar neegzistavo.

35.       CK 6.46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo savo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą. CK 6.58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus prievolei vykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą. Jeigu sutartinę prievolę viena jos šalis įvykdė nevisiškai, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą tiek, kiek prievolės neįvykdė kita šalis (CK 6.58 straipsnio 3 dalis). Šios bendrosios prievolių vykdymo sustabdymą reglamentuojančios teisės normos nustato teisinius pagrindus, kokiais atvejais skolininkas turi teisę sustabdyti savo prievolės kreditoriui vykdymą, kai prievolė yra dvišalė. Sutartinių prievolių vykdymo sustabdymą taip pat reglamentuoja CK 6.207 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių.

36.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant nurodytas prievolių vykdymo sustabdymo pagrindus reglamentuojančias teisės normas, pasisakoma, kad, pirma, prievolės vykdymas gali būti sustabdytas, kai prievolė yra dvišalė, t. y. skolininkas ir kreditorius turi priešpriešinių reikalavimų; antra, skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad prievolės vykdymo sustabdymą galima pateisinti; trečia, prievolės įvykdymo sustabdymas turi būti adekvatus kitos šalies neįvykdytai (netinkamai įvykdytai) sutarties daliai; ketvirta, teise sustabdyti prievolės vykdymą šalys privalo naudotis sąžiningai ir protingai (CK 6.58 straipsnio 7 dalis, 6.207 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517-219/2015).

37.       Akivaizdu, kad šioje situacijoje priešinės šalių prievolės jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkto taikymo prasme buvo garantijų (įskaitant priešpriešines), skirtų rangos sutarties vykdymui užtikrinti, išdavimas. Kitos šalių prievolės, įskaitant ieškovės pareigą atsiskaityti su apeliante už atliktus rangos darbus, į jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkte nustatytą šalių teisių ir pareigų visumą nepateko. Todėl tam, kad apeliantė galėtų sustabdyti savo pareigos pagal aptariamą jungtinės veiklos sutarties punktą vykdymą, ieškovė, atitinkamai, turėjo būti neįvykdžiusi jai tenkančios prievolės visų partnerių vardu pateikti užsakovei banko garantiją. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė šią savo pareigą buvo įvykdžiusi tinkamai, todėl apeliantė, sustabdžiusi savo prievolės vykdymą, atliko neteisėtus veiksmus, nuo kurių ieškovė buvo priversta gintis teikdama ieškinį teismui.

38.       Pažymėtina ir tai, kad ieškovė banko garantiją, skirtą užtikrinti rangos sutarties II darbų grupės dalį, gavo ir užsakovei pateikė 2021 m. rugsėjo 30 d., t. y. jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (ieškinys teismo buvo priimtas 2021 m. gegužės 20 d.). Kaip matyti iš bylos duomenų, iki šio momento ieškovės užsakovei pateikta garantija galiojo dėl visos rangos sutarties sumos, todėl atsakovei iki ieškinio padavimo teismui negalėjo kilti ir nekilo (tokios aplinkybės nebuvo nurodytos pradiniuose apeliantės procesiniuose dokumentuose) abejonės dėl jos pareigos vykdyti sutarties 3.13 punktą apimties (dėl priešpriešinės garantijos dydžio). Vadinasi, ieškovės poreikio inicijuoti nagrinėjamą civilinę bylą negali paneigti ir apeliantės bylos nagrinėjimo eigoje modifikuota procesinė pozicija dėl jai neaiškaus jos prievolės dydžio, nepriklausomai nuo to, ar tokia pozicija būtų pripažinta pagrįsta ar nepagrįsta.

39.       Kaip minėta, byloje susiklostė tokia situacija, kad apeliantės sutartinė prievolė taip ir liko neįvykdyta iki rangos sutarties įvykdymo bei ieškovės suteiktos užsakovei garantijos už visas jungtinės veiklos sutarties partneres galiojimo pabaigos, o šiuo metu tokios apeliantės prievolės įvykdymas yra netekęs teisinės reikšmės. Tai reiškia, kad apeliantė nepatyrė ir jokių išlaidų, susijusių su jai jungtinės veiklos sutarties 3.13 punkte nustatytos pareigos įgyvendinimu, t. y. apeliantė laikytina nepagrįstai sutaupiusia. 

40.       Dėl visų šių nurodytų priežasčių būtent apeliantei tenka pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas ieškovei, patirtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, be kita ko, pažymint ir tai, kad apeliantei teikiant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo arba bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo buvo (turėjo būti) žinoma, kad rangos sutartis, sudaryta su AB „Lietuvos geležinkeliai“, jau yra įvykdyta, taigi ginčas nebeturi jokios prasmės.

41.       Iš bylos duomenų matyti, kad už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme ieškovė sumokėjo 2 662  Eur (830,50 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose ir 1 831,50 už ieškinio ir kitų procesinių dokumentų (prašymų) parengimą). Ieškovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), nustatytų maksimalių sumų, todėl jai kompensuotinos visiškai.

42.       Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 1 730,30 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme taip pat neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios rekomenduojamos priteisti sumos, todėl ir šių išlaidų kompensacija jai priteistina iš apeliantės (CPK 98 straipsnis).

43.       Ieškovė už byloje pareikštą ieškinį sumokėjo 11 288 Eur žyminį mokestį, taip pat 38 Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą. Bylą nutraukiant CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu sumokėtos žyminio mokesčio sumos, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, ieškovei gražintinos.

44.       Atsižvelgus į šios bylos procesinę baigtį, apeliantei jos patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos nekompensuotinos, tačiau grąžintinas 3 556 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 94 straipsnio 1 dalis, 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą pagal ieškovės Leonhard Weiss OÜ prevencinį ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autokausta“ dėl jungtinės veiklos sutarties įvykdymo nutraukti.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autokausta“, juridinio asmens kodas 135007799, ieškovei Leonhard Weiss OÜ, juridinio asmens kodas 12083348, 2 662 Eur (du tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autokausta“, juridinio asmens kodas 135007799, ieškovei Leonhard Weiss OÜ, juridinio asmens kodas 12083348, 1 730,30 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt eurų 30 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti ieškovei Leonhard Weiss OÜ, juridinio asmens kodas 12083348, 11 326 Eur (vienuolika tūkstančių tris šimtus dvidešimt šešis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį ir atskirąjį skundą.

Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autokausta“, juridinio asmens kodas 135007799, 3 556 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Teisėjos                                        Dalia Kačinskienė

                                                Vilija Mikuckienė

                                                Neringa Švedienė