Civilinė byla Nr. 2-1406/2011

Procesinio sprendimo kategorija: 126.2.; 126.3.

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gegužės 18 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Neries panorama“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 10 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla ir paskirtas administratorius, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-129-577/2011 pagal ieškovų A. S. projektavimo įmonės „A-1“, akcinės bendrovės „Swedbank“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Neries panorama“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovai A. S. projektavimo įmonė „A-1“ ir AB „Swedbank“ Vilniaus apygardos teismui paduotais pareiškimais prašė iškelti atsakovui UAB „Neries panorama“ bankroto bylą dėl negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais ir dėl nemokumo (t. 1, b. l. 1-2, 29-30). Ieškovas AB „Swedbank“ taip pat prašė atsakovo bankroto administratoriumi skirti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartimi bylos pagal abu pareiškimus sujungtos į vieną bylą (CPK 136 str. 4 d.) (t. 1, b. l. 15, 102).

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 10 d. nutartimi (t. 2, b. l. 92-95) priėmė ieškovo A. S. projektavimo įmonės „A-1“ pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė (CPK 293 str. 4 p.); ieškovo AB „Swedbank“ prašymu iškėlė atsakovui UAB „Neries panorama“ bankroto bylą, pripažinęs jį nemokiu, bankroto administratoriumi skyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“; areštavo visą atsakovo turtą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo finansinio reikalavimo, susijusio su palūkanomis ir delspinigiais, dydžio ir dėl įmonės balanse nurodytos turto vertės (skirti turto vertinimo ekspertizę bylos šalys neprašė).

Atsakovo 2011 m. sausio 31 d. sudarytame kreditorių sąraše (t. 2, b. l. 60) nurodyta, kad atsakovas skolingas bankui 6 598 065,11 Lt. Banko skaičiavimais, 2011 m. vasario 3 d. atsakovas nebuvo grąžinęs 1 910 931,74 EUR kredito, sumokėjęs 96 406,55 EUR palūkanų, 302 078,08 EUR delspinigių už laiku negrąžintą kreditą, 11 877,82 EUR delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas, iš viso skolingas 2 321 294,19 EUR (ekvivalentas nacionaline valiuta – 8 014 964,58 Lt) (t. 1, b. l. 231-244). Nors nagrinėjant civilinę bylą atsakovas pareiškė, kad nesutinka su ieškovo paskaičiuotų delspinigių ir palūkanų sumomis, bet jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų nuginčijęs ar ginčija savo prievolę mokėti kredito sutartyje sulygto dydžio delspinigius ir/ar palūkanas, teismui nepateikė.

Atsakovo 2011 m. sausio 31 d. duomenimis sudarytame balanse (t. 2, b. l. 59) nurodyta, kad jis turi ilgalaikio turto už 14 132 769 Lt, praėjusiais metais įmonė turėjo ilgalaikio turto už 6 112 587 Lt. Įrodinėdami atsakovui priklausančių nekilnojamojo turto objektų (esančių duomenys neskelbtini) vertę, ieškovas AB „Swedbank“ pateikė vertinimo ataskaitą (t. 1, b. l. 180-229), atsakovas - UAB „Ober-Haus“ konsultaciją dėl galimos turto vertės (t. 1, b. l68). Vertindamas ieškovo AB „Swedbank“ pateiktą turto vertinimo ataskaitą, teismas atkreipė dėmesį, kad ataskaitoje nurodyta, jog vertinimas nebuvo atliktas remiantis bendraisiais rinkos vertės apibrėžimais, tad nurodyta turto verte reiktų remtis tik orientaciniais tikslais, objektas išsamiai neapžiūrėtas, ataskaitą surašęs asmuo neturėjo informacijos apie patalpų vidaus būklę (t. 1, b. l. 207). Iš atsakovo pateiktos konsultacijos dėl galimos turto vertės matyti, kad šis dokumentas suteikia tik konsultaciją dėl galimos turto vertės rinkoje, konsultacija yra informacinio pobūdžio. Tokiu atveju nustatydamas atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto objektų vertę teismas vadovavosi VĮ Registrų centro masinio vertinimo duomenimis, pagal kuriuos atsakovo turimo turto rinkos vertė 2010 m. rugpjūčio 1 d. siekė 5 963 000 Lt. VĮ Registrų centro nurodyta atsakovo nekilnojamojo turto vertė artima atsakovo balanse praėjusiais finansiniais metais nurodytai ilgalaikio turto vertei – 6 112 587 Lt. Atsakovas pripažino, kad pagrindinis įmonės turtas - nekilnojamas turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini); kito nekilnojamojo turto įmonė neturėjo ir neįgijo; paaiškino, kad palyginus su praėjusiais finansiniais metais nekilnojamojo turto vertė balanse nurodyta didesnė, nes taikytas kitas turto apskaitos būdas.

Atsakovas prašė neskirti bankroto administratoriumi ieškovo nurodytos įmonės, kadangi byloje nėra galiojančio administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (poliso). Įmonių bankroto valdymo departamento duomenimis (www.bankrotodep.lt), UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ teikia bankroto administravimo paslaugas ir dabar - 2011 m. kovo 10 d. Vadinasi, siūlomas skirti administratoriumi yra apsidraudęs privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu, nes antraip negalėtų teikti bankroto administravimo paslaugų. Todėl ta aplinkybė, kad nutarties priėmimo momentu UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ pateikto profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (poliso) galiojimo laikas pasibaigęs (t. 1, b. l. 37), nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovo siūlomo administratoriaus kandidatūra prieštarauja imperatyvioms LR įmonių bankroto įstatymo 11 str. 4 d. normoms. Įmonių bankroto valdymo departamentas pritarė UAB „Įmonių administravimo ir teisnių paslaugų biuras“ kandidatūrai administruoti atsakovą (ĮBĮ 11 str. 2 d.) (t. 1, b. l. 100).

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Atsakovas UAB „Neries panorama“ atskiruoju skundu (t. 2, b. l. 100-106) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo AB „Swedbank“ pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo atmesti; nutarus, kad bankroto byla atsakovui iškelta pagrįstai, pakeisti (panaikinti) Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 10 d. nutarties dalį dėl bankroto administratoriaus ir teismo nuožiūra pagal Įmonių bankroto valdymo departamento rekomendaciją administratoriumi skirti kitą asmenį. Atskirąjį skundą motyvuoja tuo, kad:

1. ĮBĮ įmonės nemokumą sieja su įmonės turto verte, įrašyta į įmonės balansą, tad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo nekilnojamojo turto objektų vertę, nepagrįstai rėmėsi VĮ Registrų centro masinio nekilnojamojo turto vertinimo duomenimis. Vadovaujantis 2011 m. sausio 31 d. atsakovo balansu, į jį įrašyto ilgalaikio turto vertė sudaro 16 098 367 Lt. Atsakovo ilgalaikio turto vertė pasikeitė, nes vietoj įsigijimo savikainos panaudota kitas apskaitos būdas - perkainota vertė, t. y. įsigijimo savikaina padidinta iki tikrosios to turto vertės, kaip tai leidžia Verslo apskaitos standarto „Ilgalaikis materialius turtas“ 38 straipsnis.

2. Ieškovas AB „Swedbank“ pirmosios instancijos teismui pateikė neaišku kokių įgalinimų pagrindu ir kokiose ribose veikiančio asmens pasirašytą 2011 m. vasario 3d. skolos paskaičiavimą, pagal kurį prie atsakovo skolos nepagrįstai pridėta 332 872,53 Lt (96 406,55 EUR) palūkanų, 1 043 015,19 Lt (302 078,08 EUR) delspinigių ir 41 011,73 Lt (11 877,82 EUR) delspinigių už palūkanas. Atsakovo prievolė bankui kilo iš 2007 m. birželio 28 d. kredito sutarties Nr. 07-064046-IN/07-064048-KL (t. 1, b. l. 40-53). Atsakovui suteikta tik dalis numatyto suteikti kredito, už kurią jis įsigijo nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini). Patalpų įsigijimui suteiktos kredito dalies grąžinimas užtikrintas įkeičiant įsigytas patalpas (t. 1, b. l. 54-70). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėja 2010 m. gruodžio 31 d. nutartimi (byla Nr. 1-1554/2010) (t. 1, b. l. 169-172) banko prašymu areštavo įkeistus atsakovo nekilnojamuosius daiktus. Kreditoriaus interesai iškeliant skolininkui bankroto bylą galėtų būti ginami tik tuo atveju, jeigu paaiškėtų, jog įvykdyti prievoles kreditoriui neužtenka prievolių užtikrinimo priemonių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje, kuri priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010, nurodė, kad kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto.

3. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad atsakovas jokio pelno negauna, tačiau sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo nevertinama įmonės veikla, t. y. ar ji pelninga, ar ne.

4. Pirmosios instancijos teismas administratoriumi paskyrė asmenį, kurio tokiu skirti nebuvo galima. UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ 2009 m. lapkričio 18 d. sutikimas dėl UAB „Neries panorama“ administravimo bei deklaracija yra nebeaktualūs, o bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimas (polipas) Serija 90/50, Nr. 00025675 (t. 1, b. l. 37) nuo 2010 m. kovo 2 d. nebegalioja.

Ieškovas AB „Swedbank“ atsiliepimu į skundą (t. 2, b. l. 108-111) skundo nepripažįsta ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Pasak ieškovo, kreditas (jo dalis) atsakovui buvo suteiktas iki 2009 m. birželio 28 d.. Praėjus beveik 2 m. atsakovas ne tik negrąžino suteikto kredito, bet taip pat nesumokėjo nė lito nei palūkanų, nei delspinigių, kurie toliau nuolat auga ir viršija atsakovo pagrindinės bei papildomų prievolių dydį. Pagal kredito sutarties 5.1 punktą palūkanos skaičiuojamos iki kredito grąžinimo bankui dienos, pagal kredito sutarties 7.2 punktą kredito gavėjas privalo mokėti bankui delspinigius už laiku negrąžintą kreditą, nesumokėtas palūkanas ir kitus sutartyje nustatytus mokėjimus. Kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bankas pridėjo turimus duomenis apie atsakovo turtą: 2008 m. rugsėjo 30 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą (t. 1, b. l. 77-78). Šiuose finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyta, kad įmonė turėjo turto už 9 502 255 Lt. Nors visuotinai žinoma aplinkybė, kad prasidėjus ekonominei krizei nekilnojamojo turto kainos smuko, tačiau atsakovo nekilnojamojo turto kaina, atvirkščiai, ženkliai padidėjo (nuo 9,5 mln. Lt iki 15 mln. Lt).

Kadangi civilinės bylos nagrinėjimas dėl bankroto bylos iškėlimo užsitęsė, administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (poliso) galiojimo laikas baigėsi. Bankas pateikė atnaujintus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (poliso) PCAD 010545, galiojančio nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2012 m. kovo 2 d., patvirtintą kopiją, UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro“ 2011 m. kovo 30 d. sutikimą dėl atsakovo bankroto administravimo, tos pačios dienos deklaraciją ir pažymą Nr. 7657 (t. 2, b. l. 116, 118-120).

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pradelstų papildomų prievolių bankui, įmonės nekilnojamojo turto objektų vertės, t. y. dviejų kriterijų, pagal kuriuos yra nustatomas įmonės (ne)mokumas (ĮBĮ 2 str. 8 d.), taip pat dėl paskirto bankroto administratoriaus.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas AB „Swedbank“ ir atsakovas 2007 m. birželio 28 d. pasirašė kredito sutartį Nr. 07-064046-IN/07-064048-KL, jos pagrindu atsakovas iki 2009 m. birželio 28 d. turėjo grąžinti bankui, bet negrąžino 1 910 931,74 EUR kredito sumą. Pagal kredito sutarties 5.1 punktą kredito gavėjas privalo mokėti bankui palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo paimtos ir negrąžintos kredito sumos; pagal kredito sutarties 7.2 punktą kredito gavėjas privalo mokėti bankui 0,08 % delspinigius už kiekvieną termino grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas, kitus sutartyje nustatytus mokėjimus praleidimo dieną. Atsakovas nekvestionuoja kredito sutarties 5.1 ar 7.2 punktuose nustatytų pareigų mokėti palūkanas, delspinigius už praleistą terminą grąžinti kreditą ir/ar mokėti palūkanas, tačiau nesutinka su banko apskaičiuotu papildomų prievolių dydžiu ir tuo pačiu metu nepateikia savo papildomų prievolių skaičiavimo. Byloje nėra ginčo, kad prievolių pagal kredito sutartį įvykdymas užtikrintas hipoteka, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis (t. 1, b. l. 169-172) įsiteisėjusi. Šia nutartimi skolininkas įspėtas, jog įkeisti nekilnojamieji daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti (CK 4.192 str. 1 d.) negrąžinus bankui skolos, t. y. 1 910 931,74 EUR kredito, 83 966,08 EUR palūkanų, 259 273,08 EUR delspinigių už laiku negrąžintą kreditą, 3 188,84 EUR delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas, iš viso – 2 257 359,74 EUR (ekvivalentas nacionaline valiuta – 7 794 211,71 Lt). Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad 2010 m. gruodžio 31 d. atsakovas buvo skolingas bankui 2 257 359,74 EUR (ekvivalentas nacionaline valiuta – 7 794 211,71 Lt) (CPK 182 str. 2 p.); sulig kiekviena kita diena atsakovo papildomos skolos tik auga.

Atsakovas teisus, kad remiantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalimi įmonės nemokumas nustatomas lyginant įmonės nevykdytus įsipareigojimus su į įmonės balansą įrašyto turto verte. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su ieškovo AB „Swedbank“ argumentu, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu konstatuojamas įmonės (ne)mokumas, jei kiti bylos esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (CPK 185 str. 2 d.).

Atsakovo 2008 m. gruodžio 31 d. duomenimis sudarytame balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje (t. 1, b. l. 103-104) nurodyta, kad 2008 m. (t. y. po kredito sutarties suteikimo, už kurį atsakovas įsigijo patalpų adresu duomenys neskelbtini) atsakovas turėjo turto už 9 044 907 Lt; iš jo ilgalaikio materialaus turto – už 6 682 457 Lt; trumpalaikio turto – už 2 362 450 Lt; grynasis pelnas - minus 592 744 Lt.

Atsakovo 2010 m. birželio 30 d. duomenimis sudarytame balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje (t. 1, b. l. 125, 129) nurodyta, kad 2010 m. I pusmetį atsakovas turėjo turto už 8 285 087 Lt; iš jo ilgalaikio materialaus turto – už 6 296 873 Lt, trumpalaikio turto – už 1 988 214 Lt, 2010 m. I pusmetį atsakovas patyrė 178 271 Lt nuostolį.

Atsakovo 2010 m. sausio 31 d. duomenimis sudarytame balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje (t. 2, b. l. 59, 62), t. y. po to, kai įsiteisėjusia Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartimi neginčijamai konstatuota, kad atsakovas skolingas bankui 2 257 359,74 EUR (ekvivalentas nacionaline valiuta – 7 794 211,71 Lt), nurodyta, kad atsakovas turi turto už 16 098 367 Lt (t. y. turtas dvigubai viršija atsakovo skolą bankui); iš jo ilgalaikio materialaus turto – už 14 132 769 Lt, trumpalaikio turto – už 1 965 598 Lt, trumpalaikių skolų – už 6 870 482 Lt, 2011 m. sausio mėnesį iš ūkinės komercinės veiklos įmonė turėjo 28 989 Lt nuostolių.

Atsakovo teigimu, ankstesniuose balansuose nurodyta ilgalaikio materialaus turto, kurį iš esmės sudaro vien patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), vertė, pagrįsta savikaina, neatitiko ilgalaikio materialaus turto tikrosios vertės. Atsakovas nenurodė ir neįrodinėjo (CPK 178 str.), kad patalpų vertė būtų pakitusi pagerinus patalpas, infrastruktūrą ar kitų išorinių (objektyvių) veiksnių. Jis nurodė, kad pritaikė kitą – perkainojimo – metodą ir tikroji (balansinė) to turto vertė 2011 m. pradžioje, atsižvelgiant į UAB „Ober-Haus“ nustatytą turto rinkos vertę, buvo lygi 14 132 769 Lt.

Tiek nekilnojamojo turto vertintojo UAB „Ober-Haus“ 2009 m. liepos 10 d. preliminariame rinkos vertės nustatyme (t. 1, b. l. 123), tiek jo 2011 m. sausio 20 d. konsultacijoje dėl galimos turto vertės turto rinkos vertė nustatyta atitinkamai „yra 15 000 000 Lt“ ir „galėtų siekti iki 15 000 000 Lt“. Abiejuose šiuose dokumentuose kaip vertinamas turtas nurodytas žemės sklypas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei, ir gyvenamosios paskirties patalpos (33 turtiniai vienetai - butai), nuosavybės teise priklausančios atsakovui, ir pateikta bendra (žemės ir patalpų) rinkos vertė. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog konsultacijoje dėl galimos turto vertės pažymėta, kad konsultacija yra informacinio pobūdžio, neturi juridinės galios, neatitinka vertinimo dokumentų turinio, kurį reglamentuoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas.

Susiklosčius aptartai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo nekilnojamojo turto objektų (21 buto, 5 administracinių biuro patalpų, 1 pagalbinės patalpos) vertę, pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto vertinimu, atliktu masinio vertinimo būdu (t. 2, b. l. 1-54), nes objektyvesnių duomenų byloje nėra, ir pagrįstai pripažino, kad atsakovas atitinka nemokios įmonės kriterijus.

Kalbant apie UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ paskyrimo atsakovo bankroto administratoriumi pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad iš banko papildomai apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų akivaizdu, jog skundžiamos nutarties priėmimo momentu (2011 m. kovo 10 d.) UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ turėjo galiojantį administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) PCAD 010545; bankroto administratoriaus duomenys apie jo ir jo veiklos atitiktį ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalies reikalavimams, sutikimą administruoti atsakovą nepasikeitė.

Atsakovas nenurodė argumentų, kodėl, jo įsitikinimu, reikėtų panaikinti kitas skundžiamos nutarties dalis, susijusias su civilinės bylos dalies pagal ieškovo A. S. projektavimo įmonės „A-1“ pareiškimą nutraukimu ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, kaip to reikalauja CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punktas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl kito (trečiojo) skundo argumentų, kadangi jis neturi esminės teisinės reikšmės.

Dėl išvardintų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei ĮBĮ, nei CPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, bankroto bylos iškėlimo pagrindus, administratoriaus skyrimą, taigi pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Algirdas Gailiūnas

 

                                                                                                                        Danutė Gasiūnienė

 

                                                                                                                        Audronė Jarackaitė