Administracinė byla Nr.I-37-142/2010
Proc. Nr. 3-61-3-01265-2009-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 8.1.1; 9.7
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. sausio 21 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus
Januškos, Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė
ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjai O. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą
pagal pareiškėjos O. B. skundą dėl sprendimų dalies panaikinimo
ir atleidimo nuo PVM baudos ir delspinigių ir PVM baudos delspinigių, atsakovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,
trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių
inspekcija, ir
n u s t a t ė :
Pareiškėja O. B. (toliau – ir
pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo:
-
panaikinti Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI
prie LR FM) 2009 07 09 sprendimą Nr. 68-194;
-
panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės
mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, ir Inspekcija) 2009 05 20
sprendimą Nr. (21.26)-400-177, patikslintą 2009 07 08 sprendimu Nr. (21.26)-400-2116,
dalyje, kurioje pareiškėja neatleista nuo PVM baudos, PVM delspinigių ir PVM
baudos delspinigių;
-
priimti naują sprendimą – atleisti
O. B. nuo visų PVM baudos, PVM delspinigių ir PVM baudos
delspinigių;
-
įpareigoti atsakovą atlyginti
pareiškėjai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad pareiškėja 2009 04 20 pateikė
Inspekcijai prašymą atleisti nuo PVM baudos, PVM delspinigių ir PVM baudos
delspinigių. Inspekcija 2009 05 20 sprendimu, patikslintu 2009 07 08 sprendimu,
nusprendė atleisti pareiškėją nuo 5 190,97 Lt delspinigių ir 532,04 Lt PVM
baudos delspinigių, tačiau neatleido nuo 8 472 Lt PVM baudos, 16 090,97 Lt PVM
delspinigių ir 5 989,70 Lt PVM baudos delspinigių.
Pareiškėja pateikė skundą VMI prie LR FM, kuri 2009 07
09 sprendimu patvirtino Inspekcijos sprendimą.
Pareiškėja ginčija sprendimus.
Dėl pareiškėjos kaltės paaiškina, kad kaltės buvimas
ar nebuvimas turi esminę įtaką galimybei atleisti nuo baudos ir delspinigių.
Remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 100, 141 straipsniais. Nesutinka su
VMI argumentais, kad kaltės klausimas šiuo atveju nesvarbus. VMI sprendime
nurodoma, kad nėra duomenų, ar pareiškėja nėra kalta dėl padarytų pažeidimų.
Toks teiginys paneigtas tuo, kad pareiškėja buvo atleista nuo dalies PVM
delspinigių ir PVM baudos delspinigių už laikotarpį nuo 2002 08 10 iki 2007 06
29. Inspekcija prisiėmė dalį kaltės dėl delsimo mokėti mokesčius. Tačiau
Centrinis mokesčių administratorius neatsižvelgė į kitus bylos faktus. Pirmą
aktą byloje Inspekcija surašė 1997 09 30. Nuo to laiko Inspekcijos sprendimai
buvo daug kartų keičiami, naikinami ir pildomi. Galutinai nustatyta mokesčių
suma yra žymiai mažesnė, nei Inspekcijos priskaičiuota 1997 metais. Tyrimas ir
daugybės sprendimų priėmimas užtruko valstybės institucijose 11 metų ir 9
mėnesius. Nuo nagrinėjimo trukmės priklauso baudų ir delspinigių dydis.
Nustačius nepagrįsto delsimo faktą, pripažintina tyrimą atlikusių institucijų
kaltė ir kartu pareiškėjos kaltės dėl delsimo nebuvimas. Dėl to negalima
pareiškėją laikyti kalta dėl nesavalaikio mokesčio sumokėjimo.
Teismai panaikino pareiškėjos įmonės teisę pasinaudoti
PVM atskaita ne dėl to, kad pareiškėja kalta dėl pažeidimo, bet dėl to, kad
pasinaudojo juridinės galios neturinčiais dokumentais.
Pareiškėja aiškina, kad įmonė nukentėjo nuo
nesąžiningų asmenų veiksmų. Tarp šių veiksmų ir mokesčio nesumokėjimo yra
priežastinis ryšys. Mano, kad dėl to yra pagrindas taikyti MAĮ 141 straipsnio 1
dalies 2 punktą.
Pareiškėja priėmė O. B. įmonei
„Leti“ įsiskolinimą sąlyginai, tikėdamasi atleidimo nuo skolos ir delspinigių.
Su tokiomis sąlygomis Inspekcija sutiko, todėl prašymą dėl atleidimo nuo baudos
ir delspinigių turėjo išnagrinėti itin kruopščiai.
Pažymi, kad nuo 2004 04 30 pakeitus MAĮ, baudos
delspinigiai jau neskaičiuojami. Dėl to neturi būti reikalaujama ir baudos
delspinigių, priskaitytų iki įstatymo pakeitimo.
Paaiškina, kad yra pateikusi inspekcijai prašymą dėl
mokesčio išdėstymo, o patenkinus prašymą, neliks formalių kliūčių atleisti
pareiškėją nuo baudos.
Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skundo
reikalavimus.
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų
ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į skundą (b. l. 29-30), kuriame
pasisako, kad su skundu nesutinka.
Paaiškina, kad mano, jog VMI sprendimas yra pagrįstas
ir teisingas. Ginčas yra dėl atleidimo nuo PVM delspinigių, PVM baudos
delspinigių ir PVM baudos. Ginčo klausimai sprendžiami vadovaujantis Mokesčių
administravimo įstatymo nuostatomis ir su šiuo įstatymu susijusiais teisės
aktais.
Remiasi MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, VMI prie finansų
ministerijos viršininko 2004 07 26 įsakymu Nr. VA-144 patvirtintomis Atleidimo
nuo baudų ir delspinigių taisyklėmis. Teigia, kad pareiškėjos nurodytos
aplinkybės neatitinka nei vieno iš teisės aktuose nustatytų atleidimo nuo baudos
ir delspinigių pagrindų. Atkreipia dėmesį į tai, kad mokesčių mokėtojui laiku
neįvykdžiusiam savo pagrindinės prievolės, atsiranda nauja prievolė – sumokėti
už pradelstą laikotarpį atitinkamą sumą. Mano, kad nėra svarbu, dėl kokių
priežasčių prievolė nėra įvykdyta. Remiasi MAĮ 40 straipsniu. Teigia, kad
pareiškėja, laiku nesumokėjusi mokesčio, padarė žalą valstybei. Remiasi
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 01 15 nutartimi
administracinėje byloje Nr. A39-92/2009.
Inspekcija, spręsdama pareiškėjos prašymą atleisti nuo
baudų ir delspinigių, įvertino tai, kad tyrimas trūko ilgą laikotarpį ir
atleido pareiškėją nuo dalies PVM delspinigių ir baudos delspinigių. Mano, kad
atleisti pareiškėją nuo likusios dalies PVM ir PVM baudos delspinigių nėra pagrindo.
Pastebi, kad šiuo atveju klausimas dėl pareiškėjos
atleidimo nuo PVM baudos nenagrinėtas, nes nėra pagrindo (MAĮ 141 straipsnio 2
dalis).
Prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Teismo posėdyje 2009 10 21 atstovas palaikė
atsiliepimą ir prašė skundo netenkinti.
Papildomai paaiškino, kad šiuo atveju išnyko
aplinkybės, numatytos MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje, nes Vilniaus AVMI 2009 08
24 sprendimu Nr. (14.5)-160-141 O. B. mokestinės
nepriemokos sumokėjimas buvo išdėstytas. Nepaisant to, aiškino, kad ir šiuo
metu nėra teisinio pagrindo atleisti O. B. nuo baudos.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
atsiliepime (b. l. 27) nurodo, kad palaiko VMI prie LR FM atsiliepimą. Prašo
skundo netenkinti. Pranešė, kad bylos nagrinėjime nedalyvaus.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčo dalykas yra pareiškėjos prašymo atleisti nuo PVM
delspinigių, baudos ir baudos delspinigių (b. l. 49-50) nagrinėjimo metu
priimti vietos mokesčių administratoriaus ir centrinio mokesčių
administratoriaus sprendimai, kuriais nebuvo tenkinamas pareiškėjos prašymas.
Vilniaus AVMI 2009 04 21 gautas O. B. prašymas
(b. l. 49-50). Šiame prašyme pareiškėja dėsto prieš tai vykusio mokestinio
ginčo aplinkybes. Nurodo, kad 2009 04 02 Vilniaus AVMI sprendimu pareiškėjai
buvo leista perimti O. B. personalinės įmonės „Leti“
mokestinę nepriemoką – iš viso 63 291,10 Lt, kuriuos sudarė PVM, PVM bauda,
akcizas, atskaitymai į kelių fondą.
Prašyme pareiškėja nurodo, kad PVM nepriemoka
personalinei įmonei „Leti“ susidarė dėl nesąžiningų kontrahento veiksmų. Jo
kaltė įrodyta, buvo klastojami dokumentai, todėl inspekcija pripažino, kad
tokie dokumentai neturėjo juridinės galios. Prašyme nurodyta, kad 1999 08 03
Vilniaus AVMI sprendimu Nr. 17-01-04-12607 mokestinis ginčas buvo sustabdytas,
nes vyko ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo.
Prašyme pareiškėja paaiškino, kad tirtos aplinkybės
vyko 1994 – 1996 metais, kai nebuvo viešai prieinamų registrų, kuriuos
pareiškėja būtų galėjusi patikrinti. Kontrahento veiksmai pareiškėjai jokių
abejonių nekėlė. Ikiteisminio tyrimo metu jokių pareiškėjos kaltų veiksmų
nenustatyta, baudžiamojoje byloje ji nebuvo minima ir kaip liudytoja.
Sustabdžius ginčo nagrinėjimą, personalinei įmonei „Leti“ per visą laikotarpį
buvo skaičiuojami delspinigiai.
Dėl šių aplinkybių pareiškėja prašė atleisti nuo baudų
ir delspinigių mokėjimo, kadangi PVM nepriemoka susidarė dėl aplinkybių, kurios
nepriklausė nuo jos valios. Pareiškėja rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo
141 str. 1 d. ir 100 str., kas reiškia, kad ji prašė spręsti dėl visų galimų
atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindų.
Šitas pareiškėjos prašymas buvo
nagrinėjamas ir dėl jo Vilniaus AVMI priėmė 2009 05 20 sprendimą Nr.
(12.26)-400-177 (b. l. 39-40). Šiuo sprendimu pareiškėja atleista nuo 5 190,97
Lt PVM delspinigių, 532,04 Lt PVM baudos delspinigių. Pareiškėja neatleista nuo
8 472 Lt PVM baudos. Po to, 2009 07 08 sprendimu Nr. (21.26)-400-216
patikslinta, kad ji neatleista ir nuo 16 090,97 Lt PVM delspinigių, 5 989,70 Lt
PVM baudos delspinigių (b. l. 37).
Šiuo sprendimu pareiškėja atleista nuo dalies PVM
delspinigių už laikotarpį nuo 2002 08 10 iki 2007 06 29, už 2002 08 10 – 2004
04 30 laikotarpį pareiškėja atleista ir nuo dalies PVM baudos delspinigių,
kadangi jie buvo skaičiuojami tik iki 2004 04 30, kai pasikeitė įstatymo
nuostatos. Į šiuos periodus atsižvelgta, nes 1999 08 03 sprendimu Nr.
17-01-04-126-07 inspekcija sustabdė pareiškėjos įmonės skundo nagrinėjimą iki
bus baigtas tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-028-99. Vilniaus miesto vyriausiojo
policijos komisariato 2002 08 10 nutarimu atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą,
tačiau inspekcija teigia, kad šio nutarimo nuorašą gavo tik 2007 06 29. Šis
periodas skaičiuojant delspinigius neįskaičiuotas.
Likusioje dalyje prašymas atmestas - dėl atleidimo nuo
delspinigių MAĮ 141 str. 1 d., 100 straipsnių pagrindu bei VMI prie FM įsakymu
Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių 7 punkte
nurodytu pagrindu, dėl atleidimo nuo baudos – tuo pagrindu, kad tuo metu
mokestis dar nebuvo sumokėtas bei nebuvo priimtas sprendimas dėl mokestinės
nepriemokos išdėstymo. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo pareiškėja tuo metu
jau kreipėsi į mokesčių inspekciją dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo
dalimis, tačiau skundžiamame sprendime nurodyta, kad prašymas buvo netinkamai
suformuluotas, nurodyta pareiškėjai patikslinti prašymą.
Šį sprendimą pareiškėja skundė Valstybinei mokesčių
inspekcijai prie Finansų ministerijos (b. l. 35-36). Skundas buvo grindžiamas
vėl tuo, kad mokesčio pareiškėja nesumokėjo dėl savo kontrahentų veiksmų,
kuriais jie klastojo dokumentus. Baudžiamosios bylos tyrimo metu tai, kad
kontrahentas klastojo dokumentus, buvo nustatyta. Pareiškėja remiasi tuo, kad
ūkinės operacijos vyko 1994 – 1996 metais, kontaktai vykdavo kontrahento
būstinėje, kur nuolat būdavo ir kiti įmonės darbuotojai. Niekas nesukeldavo
pagrindo abejoti jo veiksmų teisėtumu. Tuo metu nebuvo ir jokių viešai
prieinamų registrų, kuriuose būtų galimybė patikrinti kontrahento veiklą.
Skunde pareiškėja aiškino, kad tyrimas užsitęsė daugiau kaip 11 metų.
Pareiškėja aiškino, kad ir mokestinę nepriemoką ji perėmė tikėdamasi, kad bus
atleista nuo delspinigių ir baudos.
Pareiškėjos manymu, bauda ir delspinigiais ji
baudžiama už trečiųjų asmenų atliktas nusikalstamas veikas, dėl aplinkybių,
kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios, kurių ji nenumatė ir negalėjo
numatyti (2009 06 04 skundas, b. l. 35-36). Skunde vėl nurodomi MAĮ 141 str. ir
100 str., nedetalizuojant, ką pareiškėja prašo taikyti.
Valstybinė mokesčių inspekcija 2009 07 09 sprendimu
Nr. 68-194 patvirtino Vilniaus AVMI 2009 05 20 sprendimą Nr. (21.26)-400-177,
patikslintą 2009 07 08 sprendimu Nr. (21.26)-400-216. VMI rėmėsi MAĮ 141, 40,
96 straipsniais. Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su jos kaltės klausimu,
pasisakė, kad pareiškėja nenurodo MAĮ nurodyto pagrindo, kai mokesčių mokėtojas
gali būti laikomas nekaltu dėl pažeidimo padarymo. Remiasi tuo, kad Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas 2009 01 15 nutartimi administracinėje
byloje Nr. A39-92/2009 jau nustatė, kad nesumokėjusi mokesčio įstatyme
nustatytu terminu ir tvarka pareiškėja padarė žalą valstybės biudžetui.
Pažymi, kad inspekcija sprendime jau įvertino
aplinkybę, jog atitinkamas procesinis sprendimas dėl papildomai pateiktų
duomenų priimtas Tardymo valdybos prie Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos
komisariato 2002 08 10 nutarimu. Įvertino tai, kad mokestinio ginčo
nagrinėjimas atnaujintas tik 2007 metais. Dėl to vadovaudamasis MAĮ 8
straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, MAĮ 100
str. 1 dalies nuostatomis atleido pareiškėją nuo dalies PVM delspinigių ir PVM
baudos delspinigių, kurie buvo skaičiuojami po 2002 08 10. Nurodoma, kad
atleisti nuo kitos dalies PVM bei PVM baudos delspinigių nėra pagrindo.
Dėl atleidimo nuo baudos rėmėsi MAĮ 141 str. 2 d. ir
aiškino, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas
mokesčio, susijusio su bauda, sumą yra sumokėjęs ar šio mokesčio sumokėjimo
terminas atidėtas, ar mokesčio mokėjimas išdėstytas.
Pareiškėja šį sprendimą skundžia teismui.
Nustatyta, kad ginčas yra susijęs su prieš tai vykusiu
O. B. personalinės įmonės „Leti“ mokestiniu patikrinimu ir
jo rezultatais. Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėta
administracinė byla pagal O. B. personalinės įmonės „Leti“
skundą Nr. I-2091-38-2008. Šioje byloje yra įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo (toliau - LVAT) 2009 01 15 nutartis (adm. byla
Nr. A39-92/2009). Mokestinis ginčas dėl 1999 06 04 patikrinimo akto Nr. 06-08-592
užbaigtas. LVAT nutartyje išdėstomos aplinkybės, įrodančios pareiškėjos įmonės
kaltės buvimą – nurodoma, kad ginčo teisinių santykių atsiradimo metu
galiojusio PVM įstatymo 18 ir 26 straipsnių nuostatos suponavo tai, kad
atskaityti PVM galima tik tuo atveju, jeigu tai daroma pagal buhalterinės
apskaitos dokumentus, atitinkančius Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10
straipsnio reikalavimus. Nutartyje nurodoma, kad pareiškėja į PVM atskaitą
įtraukė sumas pagal BĮ UAB „Ginšė“ vardu išrašytas sąskaitas faktūras. Tačiau
šios sąskaitos-faktūros ir kasos pajamų orderiai surašyti ant UAB „Finmedija“
įsigytų griežtos atskaitomybės blankų. Visose sąskaitose-faktūrose išskirtas
PVM, nenurodant PVM mokėtojo kodo. BĮ UAB „Ginšė“ PVM mokėtoja nebuvo
įregistruota, jos veikla nutraukta 1995 07 18. Tačiau ir po to šios bendrovės
vardu buvo išrašomos sąskaitos-faktūros. Nustatyta, kad sąskaitas-faktūras BĮ
UAB „Ginšė“ vardu išrašė ir pasirašė UAB „Finmedija“ direktorius. LVAT padarė
išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai įvertino bylos
aplinkybes. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 03 06 sprendime
nagrinėjo pareiškėjos kaltės klausimą. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus,
kad ji neturėjo galimybės sužinoti apie BĮ UAB „Ginšė“ veiklos neteisėtumą.
Teismas rėmėsi tuo, kad pareiškėjos sandoriai su BĮ UAB „Ginšė“ nebuvo
vienkartiniai, ūkinės operacijos vyko pakankamai dažnai, ilgą laikotarpį. Pareiškėja
privalėjo pastebėti, kad BĮ UAB „Ginšė“ vardu išrašytose sąskaitose faktūrose
nėra duomenų apie PVM mokėtojo kodą. Teismas pasisakė, kad apie tokius
akivaizdžius apskaitos dokumentų trūkumus pareiškėja privalėjo žinoti, nes
apskaitos dokumentuose nebuvo privalomų duomenų. Teismas pažymėjo, kad dažnai
buvo atsiskaitoma ir grynais pinigais. Padaryta išvada, kad su kontrahento
atstovu pareiškėja bendravo intensyviai, dažnai, ilgą laiko tarpą, todėl buvo
būtina pasidomėti kontrahentą atstovaujančio asmens įgaliojimais. Pareiškėja
nesidomėjo kontrahento bendrovės veikla, nepareikalavo įmonės registravimo
pažymėjimo, asmens, atstovaujančio įmonę, dokumento, nes matė, kad bendrovė
realiai egzistuoja.
Iš esmės teismas pasisakė, kad PVM įstatymo
pažeidimas, dėl kurio pareiškėjai apskaičiuotas papildomas PVM, padarytas dėl
pareiškėjos (tuomet dar įmonės) kaltės. Iš teismo formuluočių galima daryti
išvadą, kad kaltė pasireiškė neatsargumu. Pareiškėja aiškina kaltės sąvoką
taip, kad tai leidžia manyti, jog tik esant tyčiai (tokiai kaltės formai)
pareiškėja turėtų pareigą ne tik sumokėti mokestį, bet ir baudą, delspinigius. Taip
nėra. Teisės doktrinoje teisės pažeidimo sąvoka aiškinama kaip teisei
priešinga, kalta asmenų veika, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms teisėms,
teisėtiems interesams arba teisinei tvarkai. Tačiau kaltės formos yra įvairios
ir teismas jau yra nustatęs pareiškėjos įmonės kaltę. Teisės doktrinoje
laikoma, kad kiekvienas naudojimasis subjektinėmis teisėmis nevykdant
atitinkamų pareigų, kurių reikalauja įstatymas, yra priešingas teisei. Tuomet
bet kuris atleidimas nuo atsakomybės turi būti įforminamas įstatymu ar kitu
teisės aktu. Šiuo atveju MAĮ 141 straipsnyje nurodomi atleidimo nuo baudos
pagrindai. Šie pagrindai iš dalies susiję ir su kaltės klausimu. Šiuo atveju
galima teigti, kad pareiškėjos įmonė mokesčio įstatymą pažeidė esant tokiai
kaltės formai, kaip neatsargumas. Neatsargumo sąvoka yra pateikiama
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 11 straipsnyje – tai atvejai, kai
pažeidimą padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti
žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė,
kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Iš
pirmiau aptarto teismo sprendimo daroma išvada, kad būtent tokia yra
pareiškėjos kaltės forma – nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors
turėjo ir galėjo jas numatyti. Pareiškėja siekė naudotis subjektinėmis teisėmis
– teise į PVM atskaitą - nevykdydama pareigos užtikrinti, kad ši jos teisė būtų
pagrįsta juridinę galią turinčiais dokumentais. Tai taip pat yra asmens kaltė. Mokestiniai
pažeidimai gali būti padaromi tiek tyčia, tiek neatsargia kaltės forma.
Šioje byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas dėl
pareiškėjos nurodomo atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindo – jos manymu,
tai pareiškėjos įmonės kaltės nebuvimas. Tačiau būtina atsižvelgti ir į tai,
kad pareiškėja, nurodydama teisinius atleidimo nuo baudos ir delspinigių
pagrindus, rėmėsi apskritai MAĮ 141 str. ir 100 str. nuostatomis. Be to būtina
atsižvelgti ir į tai, kad mokesčių administratorius iš esmės 2009 07 09
sprendime pasisakė dėl visų galimų atleidimo nuo baudos ir delspinigių
pagrindų. Skundus tuo klausimu pareiškėja dar motyvavo tuo, kad ne dėl jos
kaltės mokestinis ginčas užtruko daugiau kaip 11 metų, o delspinigiai įmonei
buvo skaičiuojami. Dar vienas iš argumentų buvo tai, kad pareiškėja, kaip
fizinis asmuo, 2009 03 27 pateikė prašymą duoti sutikimą mokestinei
nepriemokai perimti. Remdamasi šiuo prašymu 2009 04 02 sprendimu Nr. (14.5)-136-7
Vilniaus AVMI nusprendė perduoti B. personalinės įmonės „Leti“ skolą pareiškėjai O. B., skola sudarė 63 291,10 Lt. Pareiškėja, perimdama šią
skolą, tikėjosi, kad bus atleista nuo delspinigių. Taip pareiškėja nurodė kartu
su prašymu 2009 03 27 pateiktame paaiškinime (b. l. 44). Dėl šių pareiškėjos
motyvų taip pat pasisakyta VMI 2009 07 09 sprendime.
Taigi, nors šio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėja
pabrėžė, kad jos prašymas susijęs tik su jos kaltės nebuvimu, tik tuo pagrindu
ji kelia reikalavimą atleisti nuo baudos ir delspinigių, tačiau atsižvelgiant į
tai, kad pareiškėja nurodė MAĮ 141 str. ir 100 str., į tai, kad VMI nagrinėjo
visus galimus atleidimo pagrindus, laikytina, kad ginčas dėl atleidimo nuo
baudos ir delspinigių ikiteismine tvarka nagrinėtas visa apimtimi, nors
pareiškėja ir nebuvo pateikusi MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. taikymui būtinų
dokumentų. Tačiau 2009 12 19 pareiškėja pateikė teismui papildomus dokumentus,
rodančius jos ir jos šeimos turtinę padėtį, ir remdamasi MAĮ 100 str. 1 d. ir 3
d., MAĮ 141 str. prašo teismo atleisti nuo baudų ir delspinigių. Galima
spręsti, kad pareiškėja prašo taikyti MAĮ 100 str. 1 d. 3 punktą, pagal kurį
mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo delspinigių, jeigu delspinigius
išieškoti netikslinga ekonominiu (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama
pagal MAĮ 113 str. 1 dalies 3 punktą. VMI teigia, kad šiuo atveju šis punktas
netaikytinas, nes jis gali būti taikomas tik fiziniams asmenims, tačiau teismas
daro išvadą, kad, jeigu VMI leido pareiškėjai perimti įmonės skolas, tai jai
šis punktas galėtų būti taikomas su sąlyga, kad jis būtų taikomas taip, kaip
reikalauja įstatymas. MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. nukreipia į 113 str. 1 d. 3 p.,
kuriame nurodyta, kad beviltiška nepriemoka gali būti tuo atveju, jeigu ją išieškoti
priverstinai netikslinga, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė)
padėtis. Toliau šioje normoje labai konkrečiai nurodoma, kas laikytina sunkia
padėtimi: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio
amžiaus, invalidas, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir
reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama
jau teikiama. Šiame straipsnyje nurodyta, kad tai liečia ir individualių įmonių
savininkus, todėl VMI nepagrįstai atmeta bet kokią galimybę pareiškėjai taikyti
šio teisės akto nuostatas. Pagal MAĮ 100 str. 2 d. nuo delspinigių mokesčių
mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir
mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Kai atitinkamo sprendimo priėmimas
priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, atleidimo nuo delspinigių
tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Tas pats nustatyta ir dėl
atleidimo nuo baudų – MAĮ 141 str. 3 d. Šiuo atveju teismas nagrinėja klausimą,
ar tinkamai mokesčių administratorius išsprendė klausimą dėl atleidimo nuo
delspinigių ir baudos.
Pagal teiktų inspekcijai prašymų turinį, pareiškėja
prašė taikyti jai MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto nuostatas tiek dėl
baudos, tiek dėl delspinigių (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atleidimo
nuo baudų ir delspinigių klausimus reglamentuoja ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų
ministerijos 2006 02 28 įsakymu Nr. VA-20 patvirtintos Atleidimo nuo baudų ir
delspinigių taisyklės (pakeitimas 2007 10 16 įsakymu Nr. VA-67). Atleidimo nuo
baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punkte
keliami reikalavimai prašymams. Prašyme turi būti nurodyta, kokiu pagrindu
prašoma atleisti nuo baudų ir/ar delspinigių, kartu būtina pateikti įrodymus,
patvirtinančius nurodytus pagrindus, o jeigu prašoma atleisti nuo baudos,
būtina nurodyti, ar yra įvykdyta kuri nors iš MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje
nustatytų sąlygų (ar sumokėtas mokestis, ar jis atidėtas ar išdėstytas). Taisyklių
17 punkte nurodoma, kokie dokumentai gali patvirtinti sunkią fizinio asmens
ekonominę padėtį. Taisyklių 22 punkte nustatyta, kad nagrinėjamas pateiktas
prašymas ir pridėti prie jo dokumentai.
Dėl pareiškėjos prašymuose inspekcijai aiškiai nurodomo
atleidimo pagrindo – jos kaltės, padarius mokestinio įstatymo pažeidimą, nebuvimo,
daroma išvada, kad VMI šį klausimą išsprendė tinkamai. Dėl mokesčių mokėtojo
kaltės jau buvo pasisakyta. Išsprendus mokestinį ginčą iš esmės, buvo nustatyta
mokesčio mokėtojo kaltė, tai patvirtino teismai sprendimais, todėl pareiškėjos prašymas
yra nepagrįstas. Kaltė yra konstatuota, todėl MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. negali
būti taikomas. Tas pats pasakytina ir apie MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. taikymą.
Sprendžiant mokestinį ginčą jau buvo nustatyta, kad mokesčio įstatymas
pažeistas ne dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo mokesčio mokėtojo valios, o
būtent dėl to, kad mokesčių mokėtojas pasirinko tokį elgesio būdą, kad
turėdamas galimybę pasitikrinti savo partnerio veiklos teisėtumą, to nedarė.
VMI prie FM pagrįstai 2009 07 09 sprendime nurodė, kad
pareiškėjos nurodytos aplinkybės neatitinka nei vieno iš MAĮ 141 straipsnyje
nurodytų atleidimo nuo PVM baudos ir 100 straipsnyje nurodytų atleidimo nuo PVM
delspinigių pagrindų, kadangi VMI negalėjo iš naujo spręsti dėl galimybės
taikyti MAĮ 141 str. 1 d. 1 ir 2 punktus.
VMI sprendime pasisakyta ir dėl kitų prašyme nurodytų
argumentų. Pasisakyta dėl ilgo mokestinio ginčo nagrinėjimo, nurodant, kad už
laikotarpius, kai delspinigiai buvo skaičiuojami nepagrįstai neatnaujinant
mokestinio ginčo, delspinigių sumos neskaičiuojamos, nes nuo jų pareiškėja
atleista.
VMI sprendime pasisakyta ir dėl skolos perkėlimo.
Sprendime teisingai nurodyta, kad skolos perėmimo faktas, neturi jokios įtakos
sprendžiant pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių ir baudos klausimą. Iš tiesų,
pareiškėja juk perėmė skolą visa apimtimi, tai nurodyta Vilniaus AVMI 2009 04
02 sprendime Nr. (14.5)-136-7 (b. l. 48), šio sprendimo neskundė.
Taip pat nagrinėjant prašymą, pareiškėja dar nebuvo
sumokėjusi mokesčio, o jos prašymas dėl mokesčio išdėstymo dar nebuvo
išspręstas, todėl VMI sprendime pagrįstai nurodyta, kad remiantis MAĮ 141 str.
2 d. prašymas atleisti nuo PVM baudos nenagrinėjamas.
Tačiau šiuo metu pareiškėjos prašymas dėl mokesčio
išdėstymo yra patenkintas, todėl išnyko MAĮ 141 str. 2 d. esantis draudimas.
Vilniaus AVMI 2009 08 24 sprendimu Nr. (14.5)-160-141 (b. l. 68-72) mokesčio
sumokėjimas išdėstytas. Todėl teismas gali vertinti, ar yra pagrindas atleisti
pareiškėją nuo – 8472,00 Lt PVM baudos. Jau minėta, kad MAĮ 141 str. 1 d. 1 ir
2 p. nurodytų pagrindų atleisti nuo baudos nėra. Taip pat nėra MAĮ 141 str. 1
d. 3 ir 4 punktuose nurodytų pagrindų. Nesumokėjus neteisėtai 26 800,42 Lt PVM,
žala biudžetui padaryta, nes valstybės biudžetas negavo nurodytos sumos tuo
laiku, kai turėjo šią sumą gauti. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad
mokesčio įstatymas būtų pažeistas dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo
paaiškinimo arba mokesčio administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos
mokesčio mokėjimo klausimais. Taigi, nėra nei vieno MAĮ 141 str. nustatyto
pagrindo, kuris leistų atleisti pareiškėją nuo baudos.
Pareiškėja savo prašyme atleisti nuo baudos ir
delspinigių nurodė ir 100 str., kuris numato daugiau pagrindų, bet taikytinų
tik atleidimui nuo delspinigių, nei 141 str. 1 d. Atsižvelgiant į tai, kas
pasakyta dėl MAĮ 141 str. taikymo pareiškėjai, aišku, kad pagal 141 str. 1 d.
nuostatas ji negali būti atleista nuo delspinigių, nes nėra nei vieno MAĮ 141
str. 1 d. nustatyto pagrindo.
Tačiau šiame ginče pareiškėjai dar yra priskaičiuoti
PVM baudos delspinigiai. Iki 2004 04 13 galiojo MAĮ 39 str. nuostatos, pagal
kurias buvo skaičiuojami baudos delspinigiai. Iki 2004 04 13 galiojo tokia MAĮ
39 str. 1 d. 4 p. nuostata, kad delspinigiai skaičiuojami už ne laiku sumokėtą
arba nesumokėtą už mokesčių įstatymų pažeidimus mokesčio administratoriaus
pareigūno paskirtą baudą. Pagal MAĮ 39 str. 7 d. baudos sumokėjimo diena
nustatoma pagal MAĮ 52 str. 1 d. nuostatas. Tuo metu galiojusio MAĮ 52 str. 1
d. nustatyta, kad mokesčio administratoriaus paskirtos baudos už mokesčio
įstatymų pažeidimus sumokamos ne vėliau kaip per 90 dienų nuo tos dienos, kai
asmeniui buvo įteiktas nutarimas skirti baudą. Tačiau jei per 20 dienų bauda
nesumokama ar sumokama ne visa paskirta bauda, per likusį baudos sumokėjimo
terminą skaičiuojamos tokio dydžio palūkanos, kaip ir už suteiktą mokestinę
paskolą. VMI sprendimas pagrindiniame mokestiniame ginče priimtas 2007 09 25
(b. l. 113-116), šis sprendimas pakeistas Mokestinių ginčų komisijos 2007 12 04
sprendimu (b. l. 105-109) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 03
06 sprendimu. MGK ženkliai sumažino PVM baudą. Šiuose sprendimuose nieko
nesakoma apie PVM baudos delspinigius. Sprendimai priimti, kai jau galiojo
nauja MAĮ redakcija, nenumatanti galimybės skaičiuoti delspinigius nuo mokesčio
baudos. Be to, kol nebuvo išspręstas mokestinis ginčas, pareiškėja (tuomet jos
įmonė) neturėjo pareigos mokėti PVM baudą. Atsakovas nepateikė jokių duomenų,
kada ėmėsi išieškoti PVM baudos delspinigius, skaičiuotus iki 2004 04 13. Galima
spręsti, kad jų išieškoti nesiėmė, nes šį įsiskolinimą perdavė O.
B. 2009 04 02 sprendimu. Nors pareiškėja šio sprendimo neskundė, tačiau dėl
visų nurodytų aplinkybių bei atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas
panaikino galimybę skaičiuoti delspinigius nuo nesumokėtos baudos, šie
delspinigiai nebuvo išieškoti iki įstatymo pasikeitimo, pareiškėja turi būti
atleista nuo perimtos PVM baudos delspinigių – 5 989,7 Lt sumoje (taip
nurodyta VMI 2009 07 09 sprendime, tai likusi suma, nuo kurios neatleido
Vilniaus AVMI). Teismas vadovaujasi MAĮ 8 str. 3 d. ir 100 str. 2 d.
Dėl pareiškėjos prašymo atleisti nuo delspinigių MAĮ
100 str. 1 d. 3 p. pagrindu.
Pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus, rodančius jos
socialinę ir ekonominę padėtį, daroma išvada, kad ji dirba, jos sutuoktinis
dirba. Iš šių dokumentų (b. l. 124-131) matyti, kad niekas pareiškėjos šeimoje
socialinių pašalpų negauna, niekas iš šeimos narių nesikreipė dėl valstybės
paramos gavimo. Nėra duomenų, kad pareiškėja turėtų invalidumą, kad jai
reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija. MAĮ 113 str. 1
d. 3 p. nurodytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios leistų taikyti MAĮ 100
str. 1 d. 3 p. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad yra kokia nors iš nurodytų
aplinkybių, kurios leistų nurodytu pagrindu nagrinėti klausimą dėl atleidimo
nuo delspinigių. Dėl to daroma išvada, kad pareiškėja negali būti atleista nuo
delspinigių ir MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. nurodytu pagrindu. Vilniaus AVMI atleido
pareiškėją nuo dalies delspinigių, kai mokestinis ginčas buvo sustabdytas
nepagrįstai. Toks sprendimas atitinka MAĮ 8 str. 3 d. reikalavimus. Šis teismo
sprendimas neatima galimybės pareiškėjai ateityje kreiptis dėl atleidimo nuo
delspinigių, kai jos manymu bus MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. ir 113 str. 1 d. 3 p. nustatyti
pagrindai.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi LR ABTĮ 85 str., 86 str., 87 str., 88 str. 4 p., 127
str.,
n u s p r e n d ė :
pareiškėjos O. B. skundą tenkinti
iš dalies. Atleisti pareiškėją O. B. nuo 5989,70 Lt (penkių
tūkstančių devynių šimtų aštuoniasdešimt devynių litų 70 centų) PVM baudos
delspinigių.
Likusioje dalyje skundo netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų apeliaciniu skundu gali būti
skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant
apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui
arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai
Bronius
Januška
Irena
Paulauskienė
Halina
Zaikauskaitė