Administracinė byla Nr. eAS-11-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03606-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

 (S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. S. (G. S.) ir Č. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. S. (G. S.) ir Č. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija 

nustatė:

I.

Pareiškėjai G. S. (G. S.) ir Č. S. (toliau – ir pareiškėjai) elektroninių ryšių priemonėmis 2019 m. spalio 21 d. padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 49S-229-(14.49.3.) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo perskaičiuoti atkuriamos nuosavybės teisių į piliečiams tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,1012 ha žemės vertę ir tenkinti 2019 m. gegužės 29 d. pareiškėjų prašymą pakeisti G. S. ir Č. S. valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

Pareiškėjai taip pat prašė teismo atnaujinti jiems terminą šiam skundui paduoti ir nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-618-415/2019 konstatavo, kad pareiškėjai neprašė šio termino atnaujinti, nors tokia teisė jiems buvo išaiškinta. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, kad nėra duomenų apie skundžiamo sprendimo įteikimą pareiškėjams, taip pat tai, kad jiems tariamai buvo žinoma apie priimtą sprendimą. Pareiškėjai paaiškino, kad nuo 1995 metų pradėta žemės reforma ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi jau 24 metus, objektyviai laikytina, jog pareiškėjai negalėjo tikėtis, kad 2016 metais bus priimti kokie nors galutiniai sprendimai, juo labiau apie kuriuos jiems raštu pateiktų dokumentų nebuvo. Pareiškėjai teigė, kad jie negalėjo domėtis minėtu procesu, nes nuo 1997 metų pareiškėja Č. S. sunkiai serga, jai taikomas nuolatinis gydymas, pareiškėjos sunki dvasinė būklė lėmė, kad ji negalėjo aktyviai domėtis, kodėl taip ilgai nepriimami sprendimai dėl jos nuosavybės teisių atkūrimo. Šios aplinkybės objektyvios, 1997–2002 metais pareiškėja buvo gydoma gydymo įstaigoje, nuolat ir iki šios vartoja stiprius vaistus.

Pareiškėjas G. S. adresu (duomenys neskelbtini) negyveno, tik buvo deklaravęs ten gyvenamąją vietą, o faktiškai gyveno su buvusia sutuoktine adresu (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. kovo 2 d. ir 2019 metais dirbo skirtingose įmonėse tarptautinių krovinių tarptautinių reisų vairuotoju, kuomet kelis mėnesius ištisai nebūdavo Lietuvoje. Todėl jam nei 2016 metais, nei vėliau skundžiamas sprendimas įteiktas negalėjo būti, kadangi faktiškai jis nebūdavo Lietuvoje, o adresu, kuriuo deklaravo gyvenamąją vietą ((duomenys neskelbtini)), negyveno.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (kai yra įsiteisėjęs teismo galutinis procesinis sprendimas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).

Teismas nustatė, kad pareiškėjai su šiuo skundu pirmą kartą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą 2019 m. birželio 27 d., Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 11 d. nutartimi pareiškėjams nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. siūlė pareiškėjams tikslinti aplinkybes dėl sužinojimo apie skundžiamą sprendimą datos ir išaiškino, kad praleidus terminą skundui paduoti, jie turi teisę pateikti prašymą atnaujinti šį terminą ir jame nurodyti svarbias, pagrįstas įrodymais priežastis, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų buvo nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-4185-595/2019 atsisakė priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, kadangi konstatavo, kad jis paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Teismas nurodė, jog minėta nutartimi buvo pasisakyta dėl termino skundui paduoti atnaujinimo iš esmės; teismas nenustatė svarbių priežasčių dėl kurių terminas galėtų būti atnaujinamas. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-618-415/2019 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eI-4185-595/2019, nurodydamas, kad pareiškėjų pasyvus elgesys lėmė tai, kad jie ženkliai praleido terminą skundui paduoti, pareiškėjai neprašė termino atnaujinti, nors tokia teisė jiems buvo išaiškinta.

Teismas sprendė, kad pareiškėjai teikia teismui skundą su prašymu atnaujinti terminą, dėl ko teismas jau yra pasisakęs, termino skundui paduoti klausimas išnagrinėtas, prašymas netenkintas bei pareiškėjų skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti, kadangi jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

III.

Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartį.

Atskirajame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai taikė ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą skundo atsisakymo pagrindą, nes teismas nėra priėmęs jokio sprendimo dėl minėto skundo, neteikta nei taikos sutartis ar atsisakymas nuo skundo. Teismas ankstesnėmis nutartimis tik sprendė skundo priėmimo klausimą, tačiau tai niekaip negali būti prilyginama ABTĮ prasme įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl skundo dalyko.

Sprendžiant antrojo skundo priėmimo klausimą negalėjo nutarties priimti pakartotinai tas pats teisėjas, dėl ko ši priimta nutartis naikintina.

Spręsdamas pakartotinai su prašymu dėl termino atnaujinimo pateikto skundo priėmimo klausimą, teismas skundžiamoje nutartyje neteisingai vertino, kad jau buvo pasisakyta dėl termino atnaujinimo. Tokio prašymo pareiškėjai teismui nebuvo pateikę, todėl teismas pagal ABTĮ nuostatas klausimo dėl nepateikto pareiškėjų prašymo spręsti ar pasisakyti negalėjo. Ankstesnėse nutartyse teismas pasisakė dėl tariamo ar galimo sužinojimo apie sprendimą momento, tačiau nevertino, kad imperatyviai įstatymo nustatyta, kad turi būti pateikti įrodymai, kad atitinkamas sprendimas pareiškėjams raštu buvo įteiktas. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-618-415/2019 nurodė, kad pareiškėjai neprašė termino atnaujinti, nors tokia teisė jiems buvo išaiškinta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjų G. S. ir Č. S. atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. nutarties, kuria pareiškėjų skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas. 

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai kartą jau teismui buvo padavę skundą dėl Sprendimo panaikinimo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-4185-595/2019 atsisakė priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, kadangi konstatavo, kad jis paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas, teismas šioje nutartyje pasisakė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo iš esmės. Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-618-415/2019 minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo priimti pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, nes yra įsiteisėjęs teismo galutinis procesinis sprendimas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu, būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (žr., pvz., 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti skundo padavimo administraciniam teismui terminą, įsiteisėjimas vertintinas kaip galutinis klausimo dėl administracinio sprendimo apskundimo termino neatnaujinimo išsprendimas. Teismo galutinai išspręstas klausimas, kuriuo atsisakoma atnaujinti administracinio sprendimo apskundimo administraciniam teismui terminą, paprastai sudaro pagrindą konstatuoti, kad šis administracinis sprendimas daugiau negali būti ginčijamas teisme, o kartu sudaro pagrindą ir konstatuoti, kad yra neigiama prielaida kreiptis į teismą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, pagal kurį administraciniame teisme atsisakoma priimti skundą, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (žr., pvz., 2018 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-120-602/2018, 2018 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-373-415/2018).

Pažymėtina, kad vertindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eI-4185-595/2019, teisėtumą ir pagrįstumą, Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-618-415/2019 konstatavo, kad pareiškėjai praleido terminą skundui dėl Sprendimo paduoti ir neprašė šio termino atnaujinti, nors tokia teisė jiems buvo išaiškinta. Tai reiškia, kad ankstesnėse nutartyse nebuvo vertintas prašymas atnaujinti praleistą terminą, nes toks prašymas nebuvo pareikštas, t. y. nebuvo sprendžiamas klausimas dėl skundo padavimo administraciniam teismui termino atnaujinimo, pareiškėjai tokios teisės dar nebuvo įgyvendinę. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjų skundą, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas). Kai prašymas atnaujinti terminą paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis, skundas (prašymas, pareiškimas) taip pat paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis (ABTĮ 30 str. 2 d.) 

Iš nagrinėjamoje byloje paduoto skundo turinio matyti, kad pareiškėjai, be kitų reikalavimų, prašo teismo atnaujinti terminą skundui dėl Tarnybos Sprendimo paduoti ir nurodo priežastis, susijusias su pareiškėjos Č. S. sveikatos būkle, pareiškėjo G. S. faktine gyvenamąja vieta ir darbo pobūdžiu, pateikia nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis galbūt pagrindžiančius įrodymus. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas šio prašymo nevertino, nors jis, vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio nuostatomis, privalėjo būti išnagrinėtas.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, perduodant skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų G. S. (G. S.) ir Č. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.